prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 2

Sveikas pasauli vėl ir vėl. Kaip ir esu jau čia prisižadėjęs, tai kaip ir esu priverstas savo pažadą vykdyti tad nieko nelaukęs pradėsiu temų ciklo („atostogystė ir (ar) bedarbystė“) pratęsimą.

Dabar, kuomet tatai rašau, yra be ketvirčio valandos vidurnaktis. Tad įspūdingų minties viražų čia neišvysite, o, galimas dalykas, kad, greičiausiai, perskaitysite minčių, šokinėjančių tai nuo vienos, tai prie kitos temos, parkūrą.

Taigi dabar, kaip jau perskaitėte, yra vėlus vakaras. Ir aš rašau šį tekstą dabar. Diena buvo pakankamai netolygi ir ne itin rezultatyvi. Rezultato nebuvo, nes nebuvo pajudėta beveik nė per nago juodymo namo perstatymo klausymais. O tas „beveik“ tebuvo sužinojimas, kad mums reikiamos stogo dangos parduotuvė turi neužtektinai ir, galimas dalykas, kad greitu metu ir tą menką dalį gali nupirkti netrukus. Beje, dieną prieš buvo išsiaiškinta, kad netoliese mūsų miesto esanti stogo dangų gamykla turi užsakymų iki rudens, tad jos ir galima būtų tikėtis tik rudenį. Ir, tiesą pasakius, mes neesame tikri ar mums toks sprendimas tiktų: užsisakymas ir laukimas iki rudens. Bet nežinia ar tiktų (veikiausiai ne) variantas nusipirkti tą stogo dangą iš karto, nes, mes vis dar nežinome kokie bus konkretūs stogo matmenys. Visgi, realiai ir pragmatiškai (t.y. atsižvelgiant į šios dienos realijas) žiūrint, keliasdešimt kvadratų paklaida nėra jau tokia ypatingai aktuali, kaip kad galėtų atrodyti, mano asmenine nuomone, tad geriau nusipirkti didesnį kiekį, o nepanaudotas kiekis konkretaus objekto statybai, gali „atrasti“ savo vietą kitur, tarkime, šalimais kito objekto.

Na, o šiandien reikalai buvo atliekami pakankamai smulkmeniški su kuriais susiduriama kiekvieną mielą dieną, tačiau jie neatrodė tokie milžiniški ir ar įkyrūs, nes paprasčiausiai dabar esu bedarbis arba (ir) atostogautojas. Visgi, kad ir kaip ten bebūtų, tačiau aš psichologiškai judu prie to, kad namas būtų nugriautas ir atstatytas. O tam reikia žinoti tam tikrus niuansus, vien tik kalbant apie medžiagas ir jų atgabenimą iki objekto. Kad ir kaip jums skambės keistai galbūt, bet šis dalykas man ir yra vienas įdomesnių ir jei tai būtų tiktai mano valia, tai aš tas žaliavas jau būčiau kad ir vakar atsigabenęs. Tačiau tėvas mane pristabdo, nes jis kažkodėl yra kupinas abejonių dėl medžiagų kainų ir ar apskritai bus galima pastatyti. Na, o aš jam argumentuoju, pasakydamas, jog daug geriau yra mums nugriauti namą (ypač, kuomet, galima sakyti, kad abu esame bedarbiai), negu tai padarys gamta, kuomet tokiam įvykiui būsime nepasiruošę, nei psichologiškai, nei finansiškai, nei fiziškai (nes, veikiausiai, labai galimas dalykas, kad tuo metu abu būsime dirbantieji), na o daugelis jūsų veikiausiai suprantate, kad gamtos išdaigos žmones, kad ir kur jie bebūtų, užklumpa netikėtai ir, beveik be išimties, kone visada nepasiruošusius...

Rytoj manęs laukia kito namuko restauravimo (dažymo) darbai :) O tai turi būti padaryta, nes saulė, vėjas, lietus ir sniegas bei kerpės, nublukusias namo lentas „mala į miltus“ pakankamai greitai...  

prakalba į malonųjį skaitytoją: atostogystė ir bedarbystė

 Sveikas pasauli. Pasiilgau savo rašliavonių, na, o šioje „prakalboje“ bus temų ciklas iš atostogystės ir bedarbystės. Iš esmės tekstai nelabai kuo turėtų skirtis, nes, greičiausiai, vis vien rašysiu tai, kas į galvą šaus. Tačiau šis temų ciklas yra pasirinktas, dėl to, kad tatai atitinka mano dabartinę situaciją, na ir su amžiumi, kažkaip norisi labiau ar kruopščiau tas temas dėlioti į atitinkamas „kartotekas“, tam, kad jas būtų lengviau „susekti“ ir „izalioti“.

Taigi šios temos ciklą norėčiau pradėti nuo tos vietos, kur dabar esu. Ką tik gandras atskrido ir „sukaleno snapu“, kažkur panašiu metu sukokūriekavo gaidys, dulkėtu vieškeliu pravažiavo mašina ir pastebėjau, kad tuo pat metu pro atvirą langą (iš kurio dvelkia gaivus vėjelio dvelksmas), kaip kiemu prašuoliavo man nežinomas čionykštis paukštis. Taigi iš aprašytos įvykių sekos, tau, ateities tu (nes čia beveik neabejotinai, kad daugiau  niekas neskaito ir neskaitys), turėtų paaiškėti kur aš esu. Taip taip, esu kaime. Savo kaime. Ir esu... izoliacijoje. Na bet izoliacija man nedraudžia vaikščioti po savo namų teritoriją (tiesa tik su kauke, kai lauke virš 25 „ant pavėsio“), stebėti aplinką ir dangų, mėgautis kaimo privalumais ir kentėti jo trūkumus.

Na, o kaip aš atsidūriau kaime šiais visuotinės pandemijos trečiaisiais mūsų eros koronos metais A.C. (‚After Corona‘)? O gi labai paprastas atsakymas į tai: atskridau, tiesą sakant, kaip ir kiekvienais metais, visgi atskridau šiemet su didesniu kiekiu reikiamų leidimų/ barkodžių vien tik tam, kad man būtų duotas leidimas skristi. Šis dalykas, PGR testas, man kainavo papildomai 100 svarų, nes aš dar neesu pasiskiepijęs, na, o jei būčiau, tai tuomet net nereikėtų testo skrendant į LT, ir nereikėtų saviizoliuotis dešimčiai dienų. Šiuo metu, esu priverstinoje izoliacijoje vien tik dėl to, kad skridau nepasiskiepijęs lėktuvu ir, nors ir mano testo rezultatas prieš pat skrydį buvo neigiamas, nepaisant šio fakto, kadangi esu nepasiskiepijęs, turiu tęsti saviizoliaciją. Na, o skrendant atgal į JK, bent jau jei skrisčiau artimiausiomis dienomis, tai turėčiau pasidaryti PGR testą, net jei esu pasiskiepijęs  ir, atskridęs į JK, turėsiu izoliuotis 10 dienų bei testuotis dukart ir nepaisant testų rezultatų, vis vien izoliacijoje turėsiu praleisti 10 dienų arba kone dvigubai ilgiau net jei ir būsiu pasiskiepijęs. Tai štai kokie reikalai šiuo metu, kuomet yra vasara. Pasaulis, bent jau mano akimis žiūrint, darosi vis labiau ir labiau išprotėjęs...

Na, o aš pats neplanuoju greitu metu vykti atgal, nes, galima sakyti, beveik visiškai esu išėjęs iš darbo. Esu atidavęs įrangą, tačiau skirtumas tarp išėjimo iš darbo ir mano situacijos yra tas, kad esu pasiėmęs apmokamų ir neapmokamų atostogų.

Pernai metais, kuomet išvykau iš LT, buvau labai optimistiškai nusiteikęs: maniau sau, kodėl mano tėvas taip pergyvena dėl tuomet susidariusios situacijos (kalbant apie pandemiją). Kodėl jis buvo tokioje neviltyje pats niekaip negalėjau suprasti. Pamenu, kad tuomet jį guodžiau, pasakydamas, jog greitai atsiras vaistai arba skiepai ir viskas bus tvarkoje. Jis mano pasakymui paprieštaraudavo ir argumentuodavo pasakydamas, jog tam, kad skiepai būtų sukurti, reikia mažų mažiausiai 10 metų. Na, o aš jam paprieštaraudavau tokiu argumentu: skiepai nuo gripo yra sukuriami kasmet prieš sezoną, bet visgi mano argumentas buvo kiek netikslus...

Pamenu, kuomet parvykau atgal (iš LT) į JK ir žiūrėjau vieno optimistinio gerai nusiteikusio žurnalisto „trumpų žinių“ pranešimo, kad štai jau yra sukurti skiepai, kurie buvo sukurti per mažiau nei metus laiko ir jis labai džiaugėsi, kad jie taip greitai buvo sukurti, nes pabrėžė dar tai, kad realiai nauji skiepai sukuriami mažiausiai per 10 metų, bet jis tame nematė nieko blogo, jis tame matė tik gera, girdamas medikus ir farmaciją ir visus kitus žmones ar/ir kompanijas, kur/ie/ios prisidėjo prie šio neįtikėtino rezultato... Na ir tuomet, metaforiškai kalbant, aš nustojau judėti laisva pavara ir įjungiau stabdžius tiems dalykams, kas susiję su pandemija ar yra jos išvestiniai. Apie šiuos dalykus dar pakalbėsiu kada nors daug išsamiau, kai bus tam skirta tema.

Na, o dabar esu čia, kaime. Ten pat ir izoliuojuosi, ir atostogauju savotiškai. Visgi kol kas, nusprendžiau, kad savąsias atostogas teks praleisti nesišlaistant  velniai žino kur po Lietuvą ar netgi kitas šalis (na, didžioji tokio sprendimo priežastis yra ta, kad mano darbas susijęs su kasdieniniu keliavimu po įvairias GB vietas), o jas ([ne]apmokamas atostogas) praleisti kaime, pakankamai statiškai, kitaip sakant, didžiąją atostogų dalį praleisti 3 ha plote. Bent jau taip galvoju tol, kol yra karantinas, tačiau visgi yra variantas, kuris pakankamai tikėtinas, kad teks tame užsimintame plote būti ir po saviizoliacijos, nes yra planas rekonstruoti pastatą – seną namo dalį.

Aš pats asmeniškai matau, kad pastarasis užsimintas dalykas yra būtinas atlikti, nes jau ir vizualiai matyti, kad tam namukui reikia remonto ir jau seniai: mažų mažiausiai dešimtmetį.

Kadangi aš pats asmeniškai gyvenime niekad nieko neesu statęs, tai, norėtųsi imti ir pulti domėtis viskuo, kaip nuo ko ir ką pradėti pirmiausiai, siekiant nepadaryti esminių klaidų.

Tačiau jei kažkas iš čia esančių tikitės ar manote, kad aš niekad gyvenime nieko nestatęs galėčiau imti ir pastatyti namuką, tai tuomet jūs smarkiai klystate. Man, kaip nestačiusiam ir kaip asmenybei, egzistuoja būtinybė viską kruopščiai suplanuoti. Vadinasi, visų pirmiausiai ir mažų mažiausiai prieš metus aš jau turėjau būti pasidaręs 3D modelį statyboms (kaip ką kur keisti ir kokie reikalingi matmenys, kiek jie kainuoja bei kur įsigyti). Taip pat turėjo būti atlikta bent apytikrė ir kainos kilimo atžvilgiu indeksuota sąmata. Deja, bet nei viena, nei kita, šiuo metu, neegzistuoja. O tai pasunkina užduotį. Visa laimė yra ta, kad mano tėvas yra pasiėmęs taip pat „atostogas“ bent jau vasaros laikotarpiui. Todėl aš galiu savotiškai nusikratyti atsakomybės ir bambėti jam, kad reikia pradėti statyti užuot spėliojus galutinę statybų kainą. Nes viena iš mano pagrindinių priežasčių atvykimo į LT šiais neramiais trečiaisiais mūsų eros pandemijos metais ir buvo namo rekonstrukcija.

Kodėl šis namas yra man svarbus, šiuo metu nenorėčiau pernelyg daug plėtotis. Lai tai būna sekančio teksto tema iš ciklo „prakalba į malonųjį skaitytoją: atostogystė ir bedarbystė“.

Civilizacijų tipai

Sveiki visi. Čia norėtųsi parašyti tokia tema, kuri šiek tiek turi savotiškų sąlyčio taškų su ankstesniąja tema. O ši aprašoma tema vadinsis Civilizacijų tipai.

Apie civilizacijų tipus pirmą kartą išgirdau prieš 7 metus, kuomet atradau futurologo (ir ne tik) M. Kaku pristatymą kažkokioje konferencijoje. Nėra taip labai jau itin svarbu kur ir kas per toji konferencija buvo, esmė tokia, ką jis pasakė. O tai ką jis pasakė, mane nustebino. Na ir dalį to nusistebėjimo norėčiau pasidalinti.

Taigi konferencijos metu M. K. pasakė kad yra 3 civilizacijų tipai. Na po to paaiškėjo šiek tiek, kad yra kitaip, bet mano manymu esmės tai nekeičia. Dar čia norisi pridurti, kad ši idėja kilo rusų astroficikui Nikolajui K. Taigi nebetempsiu labai smarkiai ir grįžtu prie tos esmės.

M. Kaku teigė, kad mūsų Žemėje esanti civilizacija, yra nulinė, tačiau jis nevengė optimizmo, sakydamas, kad per ateinantį šimtmetį mūsų civilizacija taps pirmojo tipo. O Pirmasis civilizacijų tipas reiškia tai, kad ši civilizacija sugeba kontroliuoti visą joje esančią planetą bei joje vykstančius procesus. Na, kad būtų tiksliau apibūdinti šie procesai, tai pateiksiu pavyzdžių. Civilizacija I sugeba:

1. Manipuliuoti orais: kad nesusidarytų vienoje vietovėje potvyniai, o kitoje – sausra; kad debesys neuždengtų saulės arba kad debesys atsirastų; kad būtų išvengiama gamtos katastrofų tokių kaip tornadai, viesulai, uraganai, pūgos; manipuliavimas temperatūra (kad neperkaistų, ar neperšaltų ten, kur reikia);

2. Nuspėti arba/ ir kontroliuoti: vulkanų išsiveržimus, cunamius, žemės drebėjimus.

Na ir dar daugelis kitų iš to sekančių dalykų gali atsinešti pirmojo tipo civilizacija. Šis M. Kaku pasakymas, kad mūsų civilizacija nors yra ir nulinė, tačiau labai sparčiais žingsniais artėja ties I – ojo tipo, yra jo paties argumentuojamas štai taip: visa apimančios telekomunikacijos (telefonai, internetas, radijas, TV) yra argumentuojamas kaip I – osios civilizacijos tipas; o taip pat pabrėžiama, kad Europos Sąjunga yra taip pat tikrų tikriausias I – osios civilizacijos ypatumas. Na ir juk su tuo kažin ar kas galėtų sutikti, jei žiūrėtų į žemę iš toli, atmesdamas įvairiausius niuansus, kuriuos galima atrasti pažvelgus kiek arčiau.

Kad ir kaip ten bebūtų, jei M. K. sako, kad mes tuoj (neva tai šią galimybę jau turėsime 22 – jame amžiuje) galėsime kontroliuoti ne tik orus, bet ir vulkanų išsiveržimus ar žemės drebėjimus ar cunamius su taifūnais, na tai išties yra net iš krėslo verčiantys pasakymai. Tuomet, savaime suprantama, kyla tokie klausimai kaip: arba jis kažką žino daugiau negu mes, arba yra paprasčiausias nupiepęs manipuliatorius, visai kaip ir ponas E.M. kuomet jis, visai kaip ir tie astronomai mokslininkai, kuomet teigia, kad mes va tuoj tuoj jau atradę Super-Žemę, apsigyvensime ten, arba kaip E.M. pasakorius, kuris teigia, kad va tuoj tuoj milijonas jau gyvens Marse. Veikiausiai, ponas M. Kaku, kaip kad jo ir pavardė sufleruoja, mala kaku.

Bet įdomumo dėlei, pratęsiu jo konferencijos leitmotyvus ir trumpai apžvelgsiu apie kito tipo civilizacijas. Taigi II – ojo tipo civilizacija, trumpai pasakius, yra vadinama Žvaigždinio tipo civilizacija ir ji jau sugeba kontroliuoti visą saulės sistemą: jai nėra baisu net jų žvaigždė, nes jie gali ja manipuliuoti (kaip lemputę prigesinti, ar labiau pakaitinti), panorėję gali iš orbitos patraukti ir savo planetą, o taip pat gali atremti bet kokius asteroidų įsiveržimus. Tokios civilizacijos egzistencija tikrai skamba galingai.

Bet yra netgi galingesnė civilizacija. Tai yra Galaktinė civilizacija (Civilizacija III). Tokio tipo civilizacija sugeba kontroliuoti viską, kas yra jos galaktikoje. Na čia yra jau tokios galios, kad net man sunku prisiminti ar net sugalvoti ką jos gali. Bet iš esmės, tokio cipo civilizacija be jokių problemų sugebės egzistuoti tiek laiko, kol egzistuos ir pati jų galaktika, tokio tipo civilizacija yra praktiškai nemirtinga ir galėtų egzistuoti veikiausiai milijardus metų.

Mokslininkai iš nieko neveikimo iškėlė šias hipotezes, ir dabar kone paranojiškai ieško mūsų galaktikoje (bet nebūtinai) tų civilizacijų tipų, kaip vienas tokių pavyzdžių yra radijo signalų transmisijos (na, po to pradeda galvoti, kad tokių tipų civilizacijos nebūtinai gali naudotis radijo signalais, nes tai galbūt per daug primityvu, tad štai kodėl neva tai žmonija dar neaptiko jokių transmisijų radijo bangomis, tiesa ir pati žmonija yra pakankamai senai perėjusi prie silpno signalo stiprumo plačiajuosčio užkoduoto signalo transmisijų, tad tas dalykas turi savų argumentų). Be radijo transmisijų paieškų yra ieškomos Daisono sferos, kitaip sakant, ieškoma prigęstančių ar prigęsusių žvaigždžių, nes Daisono sfera buvo kažkada mokslininko sufantazuota idėja, kad pažangi civilizacija gali apsupti saulę tam, kad iš jos gautų reikiamą kiekį energijos. Na tai galime palyginti kaip mūsiškius saulės kolektorius, tačiau pažangios civilizacijos saulės kolektoriai būtų apsupti aplink saulę, kur ir yra didžiausia energija, kad skamba pakankamai logiškai. Galbūt būtų ieškoma taip pat nepaaiškinamų galingų lazerių žybsnių, kaip energijos transmisijos ar dar bala žino ką. Bet kaip jau ir anksčiau esu sakęs – fantazijai ribų nėra. Tad mokslininkai ir nesivaržo: kone paranojiškai ir gal net kiek šizofreniškai vis ieško ir ieško tų naujų žemių bei naujų gyvybės formų, o labiausiai iš visko nori surasti sau svetimą protą, kuris galbūt mus sunaikins, galbūt už gražias mūsų akeles atiduos mums visas savo technologijas, o galbūt taps mūsų naujais dievais... Kas ten žino, tik laikas parodys...

Niekad nesibaigiančios "antrosios Žemės" paieškos

Sveiki visi, kurie užklydo į šį blogą tyčia ar netyčia. Tyčiniai atvejai greičiausiai bus tik tie, kurie bus ateičių aš, o netyčiniai - tai yra visi tie kiti žmogeliai (galbūt ir „robotukų armija“), kurie užklydo čia per klaidą, nes tokių neva tai rašytojų ant kiekvieno kampo surasti galima veikiausiai. Taigi ateities sau norėčiau pablevyzgoti apie žmonijos nuolatines ir niekad nesibaigiančias paieškas artimiausių galaktikų, saulės sistemų bei neva tai galbūt galimai tinkamų gyventi planetų, kaip kad jie mėgsta pasakyti, yra „visai šalia mūsų kiemo“.

Iš pradžių naujųjų palydovinių ir antžeminių teleskopų infrastruktūra buvo pakankamai paprasta jei lygintume jas su dabartinėmis galimybėmis su atnaujintomis technologijomis tam, kad būtų kur kas efektyvesnė galimybė aptikti kitus pasaulius, kurių bent keli būtų galbūt galimai antri (treti ir ketvirti...) žmonijos namai.

Kalbant apie užsimintas paieškų „eiles“, atrodo, kad žmonija be galo be krašto labai intensyviai ieško sau kitų namų ir ne vienų. Visai nesenai šias paieškos buvo pradėtos, kuomet šaltojo karo metu abi supervalstybės konkuravo viena su kita, o toji konkurencija pasireikšdavo ir kosmoso programomis. Sovietai buvo pakankamai neblogi konkurentai mano asmeniniu požiūriu savo atkaklumo dėka ir manyčiau yra pasiekę nemenkų rezultatų, ką jų konkurentai (amerikiečiai) visuomet stengdavosi pagerinti (kas dažniausiai ir pavykdavo, bet, veikiausiai, ne „lengvo pasivaikščiojimo“ dėka), kitaip juk ir negalėjo būti, na nes juk vyko konkurencija visomis prasmėmis ir kryptimis.

Visgi nesenai teko išgirsti, kad sovietai labai atkakliai siekė išsiaiškinti Veneros paslaptis ir tam tikslui ten siuntė ne vieną zondą, kol, galų gale, po nesėkmingų ir sėkmingų programų, išsiaiškino, kad ten nieko nėra, o tik nepakeliamas karštis (kiek teko girdėti, ten lyja išsilydžiusiomis uolomis), na o karštis yra net nebepamenu koks, kita vertus, tai nėra labai jau ir svarbu (ši planeta, nors ir būdama antroji Saulės sistemoje, visgi dėl savo neįtikėtinai tankios atmosferos (tankesnė už Žemės gal apie 90 kartų!), kuri sudaryta šiltnamio efektą sukeliančių dujų dėka ir dėl to, kad galbūt diena ten trunka apie 400 žemės dienų (nes ji dar sukasi iš vakarų į rytus, o taip keistai besielgianti planeta Saulės sistemoje yra dar tik dujų milžinas Uranas, iš kurio net per dokumentiką anglakalbiai juokiasi dėl savo turimo pavadinimo :) ), yra pati karščiausia planeta Saulės sistemoje).

Ir, netgi nepaisant šio pastarojo fakto, įvairiausių sričių mokslininkai pakankamai nesenai nustatė, kad ten, didžiuliuose Veneros debesyse (kurie gaubia visą planetą ištisai), kad tam tikrame aukštyje yra aptinkami fosfinai, kurie bent pagal tų pačių mokslininkų gilius įsitikinimus, tai tik tegali reikšti viena: yra galimybė, kad ten, Veneros debesyse, gali egzistuoti gyvybė, nes, pasak tų pačių mokslininkų, fosfinai natūraliai gali egzistuoti tik dujinėse planetose ir ten kur irsta organinės kilmės medžiagos. Na, o kaip jau žinome, organinės kilmės medžiaga ir yra bet kokia gyvybės forma. Sakyčiau labai įdomi pasaka, kuri dar neturi savo atomazgos, netgi neturi ir kulminacijos. O kulminacija bus tuomet, kai sukurtus milijardų vertės zondus raketomis nusiųs tirti Veneros debesų (kas neabejotinai, mano galva jau planuojama). O atomazga, veikiausiai, bus tuomet, kai tie zondai pasieks Veneros debesis ir ten, kaip kad ir sovietų siųstos dešimtys zondų, išsiaiškins, kad ten galbūt galimai nieko nėra. Bet, kaip sakoma, niekad nežinai, kaip ten yra iš tikro, tad šios pasakos vis kurstys kone komendanto valandas turinčių žemiečių fantazijas...     

Panaši pasaka buvo, pamenu, kai siuntė zondus Marso tyrinėjimams, kuriame nerado dvikojų, keturkojų, ar dar kokių kitokių padarų, tai tuomet nusiuntė dar vieną aparatą, kuris yra važinėjanti laboratorija, varomas, rodos, kad plutoniu, netgi ne saulės energija, nes juk Marsas toli nuo Saulės, tad baterijoms pakrauti reikia daug laiko, o be to ten užeina karts nuo karto smėlio audros, dėl ko tie zondai, galų gale ir sustojo. Taigi toji laboratorija, galėjo, galbūt ir vis dar gali, įsigręžti į žemę ir ieškoti ten gyvų ar ir mirusių bakterijų, na nes juk mokslininkams labai smarkiai ir, akivaizdu, kad didžiule to kaina labai knieti įrodyti, kad gyvybė gali egzistuoti bet kur. Nors tas marsaeigis („Smalsuolis“) veikiausiai jau veikia keletą metų, bet dar kažkaip neteko girdėti ar skaityti sensacingo įvykio, kad neva tai buvo aptikta kažkokių tai bakterijų. Kita vertus, man netgi keista, kodėl marsaeigis „smalsuolis“, kuris varomas plutoniu, vis dar sugeba fiksuoti kuo puikiausias Marso nuotraukas, kuomet, reikia atkreipti dėmesį, jog karts nuo karto prasiaučia galingos smėlio audros, o „galingos“, šiuo atveju, reiškia tai, kad jos jei siaučia tai siaučia aplink visą Marsą. Beje, yra žinomas faktas, kad kuo planetos yra toliau nuo saulės, tuo ten „vėjo“ greitis arba audrų greitis yra didesnis, o kai kuriose planetose (tarkime Jupiteryje), audros gali tęstis šimtmečius, jei ne tūkstantmečius.

Bet čia dar ne viskas. Visai nesenai teko girdėti per dokumentiką kalbant apie Saturno palydovą Titaną, kuris yra vienintelis palydovas saulės sistemoje, kuris turi atmosferą, o toji atmosfera ir palydovo reljefas vienas panašiausių į Žemės. Cassini – Huygens misijos dėka, kuri, beje, man dar būnant moksleiviui, bene labiausiai įkvėpė, o šią misiją aš sekiau internete, domėjausi ja ir man ši misija atrodė išties be galo įspūdinga, mes galime matyti Titano palydovo vaizdus, o teritorija yra nuskenuota ir padarytas Titanlapis. Ten yra pakankamai šalta, nes visgi jis sukasi aplinkui žieduotąją planetą, kuri yra 6 – oji eilėje nuo Saulės, ir, kuri dėl menko jai Saulės radiacijos efekto, yra dujinės formos, o jos čia aprašomame palydove, temperatūra yra (grubiai tariant) apie -200 laipsnių (specialiai neieškojau ant kiek ten šalta, nes esmė yra paprasta: žmogus neišgyventų ilgai net ir su skafandru ar dviem, o virstų ledo statula su visais savo skafandrais).

Taigi ir vėl mokslininkai iš šių misijų į Saturną ir Titaną, suprato, kad gyvybės, kokią žmogus supranta, net negali būti kalbos apie jos egzistavimą ten. Ir visgi, neperseniausiai dokumentikoje mačiau keliamus klausimus, kurie skambėjo daugmaž taip: nors ir ten (Titane) yra be galo šalta ir t.t., tačiau po etilo ir metilo jūromis, kas galėtų paneigti, kad ten nėra vandens jūrų, o kartu su vandeniu, juk gali egzistuoti ir gyvybė. Tad štai kokie mokslininkai yra optimistai, kuomet nori turėti savo darbus ir vyriausybių finansavimus paieškoms, kurios nuolat įrodo, kad ten, kur jie ieško, nėra nieko, kas būtų bent kiek panašu į galimą ir mums suprantamą gyvybės formą, net jei ji ir būtų bakterijos pavidalo.

Kažkas panašaus į Titano pasakėčias yra ir apie galbūt galimai Enceladą (nors čia ir galiu klysti) bei tikrai labai panaši pasakėčia yra apie Jupiterio palydovą Europą, kur mokslininkai išties galbūt galimai nustatė, kad ten yra ledo (iš vandens) ir vandens po 100 km ledo sluoksniu, na ir kad ten, po 100 km ledo sluoksniu, mokslininkai viliasi, kad ten yra galbūt galimai vadinamoji gyvybės forma. Neabejoju, kad jau ir gauna finansavimą savo projektams. Tad pagal mokslininkus, net ir Saulės sistemoje be Žemės planetos yra galbūt galimai apstu gyvybės formų, tačiau jos visos labai jau užsislaptinusios, veikiausiai, bijo iš žemės atkeliaujančių zondų, todėl ir slepiasi visi ligi vieno (įskaitant ir bakterijas), giliai po žeme ar 100 km. ledo sluoksniu.

Bet kaip jau pastebėjote iš rašomo naratyvo, mokslininkai tikrai jokiais būdais nesnaudžia rankas sudėję ir jie nepaliaujamai ieško, tikrina, kuria, tiria, o jiems prijaučiantys žmogėnai kartu su jais fantazuoja toliau. Tad štai ką jie kiek anksčiau užsimojo surasti, o dabar tai jau yra gerokai patobulinta ir veikia visu pajėgumu: jie planuoja mums, tai yra žmonijai, surasti antruosius namus, ką čia antruosius, surasti namus tokius, kurie būtų netgi geresni už pirmuosius - pačią Žemę! Mokslininkai jau senai yra apskaičiavę kad paukščių take, kurio diapazonas (šviesai keliaujant nuo vieno pakraščio iki kito) yra apie 100 000 šviesmečių, yra , pasirodo, tai ir man naujiena, net ne 100, o jau 200 milijardų žvaigždžių vien tik mūsų paukščių take. Beje, mūsų galaktika yra didesnė už Paukščių taką, tačiau paukščių take yra didžiausias žvaigždžių telkinys, tad supaprastintai kalbant, lyg ir galime šiuos du dalykus (Paukščių taką ir mūsų galaktiką) sulyginti. Tad ar jūs bent suvokiate kiek mokslininkai turi daug darbo vien tik kalbant apie mūsų galaktiką. O kiek ten yra potencialiai galimų Žemių... Tad, prognozuoju visiems, kurie sėdi užsidarę namuose jau beveik metus, kad jūs rasite puikių „sėkmės istorijų“ apie mūsų galimus antrus namus, vos už kelių šimtų šviesmečių nuo mūsų Saulės sistemos. Beje, tiems, kurie nelabai supranta ką reiškia šviesmetis, norėčiau priminti ir užpildyti šią jūsų spragą pasakydamas faktą: šviesmetis tai šviesos nukeliautas atstumas per metus. Dabar, jei kažkas jau susipakavo lagaminus kelionei į dar geresnę Žemę, atpakuokite susimildami, nes tie daiktai, kartu su lagaminu paprasčiausiai sudūlės belaukiant. Kodėl (?) klausiat jūs. Atsakau labai paprastai: ar esate girdėję apie Voyager I ir II zondus? Tad štai vienas jų dvynių, Voyager II, paleistas 1977 – aisiais, tik prieš porą ar trejetą metų savo pasiektu greičiu sugebėjo priartėti prie Saulės Sistemos pakraščio. Taigi iki Saulės sistemos pakraščio mūsų, tai yra žmonijos, veikiausiai greičiausiai judančiam aparatui, pavyko priartėti tik po 40 – ies ar net daugiau metų. O čia, visa Saulės sistema, astronominiu požiūriu kalbant, yra tiesiog prie pat, tad astronominiu požiūriu kalbant toliau, greičiausiai judančio zondo nukeliautas atstumas yra tiesiog juoką keliantis, o tam, kad Voyager zondas nukeliautų 1 šviesmetį, jam prireiks apie 20 tūkstančių metų.

Bet ne, kur tau, mokslininkai tikrai nenuleidžia rankų ir aptinka vis daugiau ir daugiau tų į Žemę panašių ar net žymiai geresnių už pačią Žemę , vadinamųjų Super-Žemių. Visai nesenai, gal prieš pora metų, buvo atrastos kelios planetos už kažkiek tai šviesmečių, na bet tikrai ne kelėtos, o, leiskite man paspekuliuoti, gal už kelių šimtų šviesmečių. Jos pro teleskopo vaizdą atrodė daugmaž tokios kokybės, kokią padaro 1 ar du, na gal 4 pikseliai. Bet mokslininkai džiūgavo ir laikė tai vienu didesnių atradimų. Visai netrukus po to, gal nereikėjo nė savaitės, jau kompiuterių generuotais vaizdais buvo pateikiamos tose planetose neva tai esantys reljefai, upės, ežerai, jūros su vandenynais... Na ir t.t. mokslininkai tų dalykų, savaime suprantama, kad nežino, bet juk fantazijai ribų nėra...   

Prie ko aš vedu (?), klausiate jūs. O gi prie to, kad mums pateikiamos pasakėčios, neva tai mes esame būtume užsimovę Guliverio batais, kad yra tos kitos planetos yra pakankamai artimos ir kad tik tereikia laiko išsiaiškinti, kad galima apsigyventi Marse, ar po Jupiterio palydovo 100 km gylio ledu, kur tyvuliuoja vanduo, ar po numanomu vandens telkiniu esančiu po Saturno palydovo Titano, metanolio jūra, ar galų gale plaukioti ant Veneros debesies. Aš nesakau, kad nuvertinu mokslininkus, tačiau, bent jau man taip atrodo, kad jie pernelyg stengiasi pateikti dalykus, kurie mums, „Žemės vikšrams“, dar tikrai nėra aktualūs, nes mes dar netapome drugeliais, kitaip sakant, mes dar negalime naudotis tokiomis ateities technologijomis, na nes jų paprasčiausiai nėra, kad galėtume tas kitas žemes pasiekti, ką ten kitas Žemes, daug pigiau ir paprasčiau būtų teraformuoti kokią nors kitą planetą, negu į ją nukeliauti, mano asmeniniu supratimu, tačiau mes ir to nesugebame padaryti, nes tai truktų begales laiko. Tai jei mes nesugebame, kaip kad astronomai pasakytų, apsikuopti „savo kieme“, tai kodėl mes žiūrime į kitų kiemus? Ką ten kiemą, mes net nesugebame padaryti taip, kad Žemėje dykumų nebūtų, kurios, beje, didėja kasmet. Mano manymu, mokslininkai turėtų telkti žmones ne į išorinių objektų paieškoms kažkur už šviesmečių, o daugiau dėmesio skirti mūsų vieninteliams namams. Nes, kaip kad jau esu užsiminęs, mes esame vis dar „Žemės vikšrai“, tokiais, galbūt ir liksime visiems laikams ir tik laikas parodys ar iš „vikšro“ tapsime „drugeliais“. Be to, jei yra toks jau nenumaldomas noras, tai tegul žmonės pradžiai apsigyvena bent jau eksperimentinių tyrimų rezultatams, ekstremaliose Žemės vietovėse: Sacharos dykumoje, Grenlandijos ledynuose, arba plaukiojančio ledkalnio paviršiuje, arba nuo civilizacijos atskirtose olose, arba uolų skardžiuose, arba ant vandens juk net 3/4, jei neklystu, Žemės paviršiaus sudaro vanduo. Galų gale apsigyvenkime ir alpėse, Himalajuose ant kalnų keterų, ar net ant vulkanų. Pamatysite jūs mokslininkai pasakoriai, kad nebus taip paprasta tokiose vietovėse gyventi ir suprasite tuomet, kad būtent dėl šios priežasties, ten žmonių beveik ir nesurasi.

Trumpas komentaras apie "klimato kaitą"

Liko valanda iki ėjimo miegot. Ką galima būtų nuveikti per tą laiką konstruktyviai kalbant? Tikrai ne stebuklus. Tačiau norėtųsi trumpai parašyti apie tai ką aš manau apie klimato kaitą trumpai pasakius per gerą pusvalandį laiko, nors  tokios temos tekstui, bent truputį padoresniam atsirasti reikėtų skirti visą dieną su nuorodomis į bent jau į žiniasklaidos straipsnius. Tad čia bus tik blevyzgos arba iš piršto laužta „geltonoji spauda“. Tad nieko nelaukęs ir pradedu.

Mano vienas pagrindinių argumentų, kalbant apie taip vadinamą klimato kaitą yra tas, kad anksčiau, bent jau kiek pats pamenu, tai buvo vadinama „klimato atšilimu“. Tačiau prieš tam tikro laiko tarpą šis pavadinimas pamažu buvo pakeista į „klimato kaitą“. Taigi pirmasis pavadinimas lyg ir sufleruoja labai aiškiai „savo poziciją“: klimatas šyla. Tačiau antrasis pavadinimas, „klimato kaita“, yra be galo abstraktus ir akivaizdžiai gali aprėpti bent dukart daugiau: klimatas gali šilti ir jis gali šalti. Tad remiantis šiuo antruoju pavadinimu, vien tik skaitant šiuos du pavadinime esančius žodžius, taip ir norisi suprasti, jog tie, kurie šį pavadinimą išleido, taip ir nori jį, suprask klimatą, sureguliuoti taip, jog jis tik jokiais būdais nesikeistų. Hmm. Tokiu atveju, toks dalykas atrodytų kaip kova su vėjo malūnais, arba neigimas fakto, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Būtent dėl tokios vien tik pavadinimo pozicijos „klimato kaita“, man atrodo absurdiška ir beprasmiška.

Dabar visiems norėčiau priminti tai, kad senų senovėje, jei tikėtume darvinizmo teorija, be klimato kaitos, žmogus tikrai nebūtų galėjęs atsirasti, kaip ir kitų floros ir faunos rūšių. Na štai paprasčiausias pavyzdys, kuris paremtų šį mano teiginį yra tas, kad daugmaž prieš 500 mln. metų Žemė buvo užšalusi nuo šiaurės ir pietų ašigalių iki pat ekvatoriaus, įskaičiuojant ir patį ekvatorių, tai yra tą, kur saulė nemeta šešėlio, nes yra zenite. Taigi prieš 500 mln. metų žemė buvo tiesiog apskritas ledo ir sniego luito gabalas. Priminsiu tik tą faktą, kad tuo metu, žmogaus dar nebuvo, tad jo kaltinti dėl tokių katastrofiškų žemės padarinių kaip ir negalime.

Galiu pasakyti netgi dar daugiau: tuo metu, t.y. prieš tą visą žemę apėmusią žiemą, net neegzistavo itin daug rūšių. Taip sakoma, jog žemėje (kurios amžius manoma yra 4,5 mlrd. metų) gyvybė atsirado labai anksti (prieš maždaug 4 mlrd. metų), tačiau ji, toji vadinamoji gyvybės forma ar formos, buvo pakankamai primityvios net 3,5 mlrd. metų, t.y. nuo pat jos atsiradimo iki žemės užšalimo. Kuomet Žemės išsipančiojo iš amžinos žiemos pančių (ugnikalnių išsiveržimų dėka), įvyko Kambro eros ar periodo sprogimas: pradėjo rastis nesuskaičiuojamos gyvybės formos, kurios buvo kur kas sudėtingesnės už tas 3,5 milijardo metų egzistavusias. Sakykit ką norit man, nusmurgėliui ir neišprusėliui, tačiau būtent dėl klimato kaitos, mano manymu, ir suvešėjo flora ir fauna žemėje.

Žemėje didžiųjų ir mažųjų ledynmečių buvo apstu. O paskutinysis iš jų išnyko prieš maždaug 12 tūkstančių metų. Tik tuomet, kai jis nuslinko į atgal ašigalių link, Europoje, bei (veikiausiai) Amerikose pradėjo rastis žmonės, na nes savaime suprantama, jog ten kur keliavo žolėdžiai žvėrys, paskui juos sekė ir grobuonys, kurių nuožmiausias ir pavojingiausias buvo ir tebėra – žmogus.

Žemės atžvilgiu šie keliolika tūkstančių metų yra absoliučiai niekingi skaičiai. Jei mes žemės egzistavimą sutalpintume į 24 valandų laiko skalę, tai šie keliolika tūkstančių metų, kuomet randami protingojo žmogaus pėdsakai Europoje, yra niekingai mažas skaičius ir vargu bau ar būtų galima tai sutalpinti į kelias sekundes. Na dabar nepradėsiu skaičiuoti kiek tų konkrečiai sekundžių yra, nes man tai yra absoliučiai neįdomu ir tai esmės nekeis to fakto, kad žemėje nuolat pasikartojančių ledynmečių buvo, yra (žemės egzistavimo atžvilgiu praėjęs ledynmetis, mano manymu, galėtų būti laikomas kaip dabartinis) ir bus. O kas jau kas, tačiau mokslininkai, mano įsitikinimu, taip sakant, reiškias, jau kuo puikiausiai žino arba mano esą žiną, kad bus sekantis ledynmetis...

Visgi per žiniasklaidą ledynmečių temos girdimos labai retai ir daug dažniau matomi klimato atšilimo padariniai. Žmonės taip pradėjo kaltinti visą žmoniją, tai yra – save pačius (!), kad dėl šių įvykių yra žemėje yra kalti patys žmonės, nes jie prie to labai prisidėjo savąja ūkine/ ekonomine veikla. Dėl CO2 emisijų veikiausiai ateityje bus uždrausta deginti ugnį – pirmąjį ir vienintelį žmonijos atradimą, kurio pagalba žmogaus protėviai galutinai ir visiems laikams užbrėžė ryškų atskirties žymą tarp žvėrių ir žmogaus.

Tačiau mielieji, leiskite jūsų paklausti, kuomet kasmet dega Kalifornijos, Australijos ar Sibiro platybės, ar dėl to kaltinsite taip pat žmogų? O šis degimas vyko šimtus milijonų metų mielieji. Leiskite jums pasakyti šį teiginį jei jūs to dar nežinojote, kad pirmiau atsirado medžiai ir tik po kurio laiko iš jų saulės lopinėlį išsikovojo pievos. O kaip jos tai padarė Darvino evoliucijos terminais kalbant? Jos turėjos savybę greitai išsausėti ir kaitriomis dienomis tapti kone parako statine, kuriai tik tereikėdavo mažos kibirkštėlės, ir tuomet tas pievos gabalas išdegdavo bet tuo pačiu išdegdavo ir nemažas miškų kiekis, kurio vietą užimdavo pievos. O dabar leiskite jums pasakyti tai, ką manau per discovery senai girdėjote: dėl ko jūsų manymu žmogus atsiskyrė nuo beždžionių, nulipo nuo medžių ir pradėjo vaikščioti ir kur jisai vaikščiodavo ir kodėl? O štai atsakymas. Kadangi žmogaus protėvių laikais nemaža teritorijos kasmetinių pievų bei miškų degimo dėka buvo jau užkariauta pievų, tai jose jau ganėsi žvėris, kurie prisitaikė prie šių naujųjų augalų: arkliai, gazelės, antilopės, stumbrai, ožkos ir t.t. taigi ėdesio buvo pievose žolėdžiams, bet taip pat ir grobuonims. Pirmykštis žmogus išmoko vaikščioti stačiomis dėl to, pievose/ savanose, knibždėti knibždėjo ir aukų ir plėšrūnų, na o pirmykštis žmogus atsistojęs ant dviejų kojų lygumų pievose įgydavo savotišką pranašumą prieš kitus keturkojus grobuonis nes, nors ir turėdavo silpnesnę uoslę, regą ar klausą, tačiau atsistojęs ant dviejų kojų galėjo matyti kur kas toliau, o kadangi turėjo daugiau smegenų, galėjo pradėti planuoti kaip susimedžioti grobį, nors ir buvo gerokai silpnesnis už kitus keturkojus plėšrūnus. Tad reziumė tokia, kad dėl miškų gaisrų ir pievų bei savanų atsiradimo dėka, pirmykštis žmogus išmoko vaikščioti. Na ir, jei jums tai ne evoliucija tai tuomet, nežinau kas dar galėtų būti. O miškų gaisrai, mano supratimu turėjo šį bei tą, ką kai kurie šiandien pavadintų „klimato kaita“.

Na, ir dar vienas įdomus dalykas, kurį pats sėdėdamas ir nieko neveikdamas sugalvojau, kai praėjo metai kiti po matytos dokumentikos apie ašigalių ir Grenlandijos nenumaldomą tirpimo pagreitį. Šios dokumentikos metu, kažkoks mokslininkas, kaip visuomet dažniausiai britas, atvyksta į, veikiausiai Grenlandiją, kurioje jis stebi kaip daug ledo ištirpsta kasmet ir išteka į jūrą. Na ir jis pasakoja dėl ko šyla mūsų planeta. Jis pateikia pavyzdį kaip argumentą, jog ledas ir sniegas tesugeria tik 10 procentų visos saulės energijos, o visa kita atspindima, kai tuo tarpu vandenynas sugeria net 90 procentų saulės energijos. Na tokie procentai mane tiesiog pribloškė, nes visada galvodavau, kad vanduo  turėtų būti pakankamai geras energijos atspindys, na galvodavau, kad jis atspinti saulės spindulius gerokai daugiau, pasirodo, buvo ir (yra) priešingai. Na tuomet ir aš susirūpinau... Tačiau.. praėjus tiek laiko, man iškilo štai koks klausimas: ties ašigaliais, taip taip, ten pat, kur yra to ledo ir kur kiekvieną vasarą jo neva tai nutirpsta vis daugiau negu net planavo pagal pačius blogiausius scenarijus, kad ten yra gana šalta net vasarą, netgi tada kuomet saulė net nenusileidžia. Bet kokiu atveju ten, nors ir saulė ridenasi ratu ir nenusileidžia gerą mėnesį (tai priklauso nuo koordinačių platumos) , bet saulė ten vis vien pasirodo arti horizonto net ir vasaros metu, ji nebūna zenite kaip kad būna ties ekvatoriumi, kur ištisus metus diena (arba šviesusis paros metas) trunka 12 valandų, taip tarkime, kad Norvegijos šiaurėje, nebūna, netgi kai saulė šviečia 24 valandas per parą. Net ir tokiu atveju, Norvegijos šiaurėje yra žymiai šalčiau, negu bet kurioje vietovėje ties ekvatoriumi. Kitaip sakant saulės radiacija arba jos teikiama šiluma ar jos energija ties ašigaliais vasaros metu yra nepalyginamai silpnesnė, dėl saulės spindulių kritimo kampo.

O dabar pagalvokite paprasčiausią dalyką: Žemė savotiškai turi savireguliacines funkcijas. Kai tik ties ašigaliais daugiau ledo ištirps, tai daugiau gėlo vandens pateks į jūras ir vandenynus, viena vertus į tai galime žiūrėti kaip į didžiulę katastrofą, kita vertus kaip į savireguliacinį mechanizmą: ištirpus ties ašigaliais daugiau ledo, vanduo ties tomis teritorijomis tampa vis gėlesnis, jei jis tampa gėlesnis, vadinasi, kad jo užšalimo temperatūra yra artimesnė nuliui, kitaip sakant reikės mažesnio šalčio tam, kad užšaltų prie ašigalių esantys vandenynai, taigi kitąmet užšalimo teritorijos bus dar didesnės negu ankstesniais metais. Jūros juk yra druskingos, o druskingas vanduo, kaip žinia užšąla, prie kur kas žemesnės temperatūros negu gėlas vanduo. Štai kodėl keliai yra barstomi druska :) Man tai yra vienas iš pavyzdžių kaip Žemė tapo savotiškas pakankamai darnus savireguliacijos mechanizmas. Netgi jei tarkime, jog ištirps visi ašigalių ledai, savaime suprantama, kad žmonijai tai bus katastrofiniai padariniai, kurie jai kainuos protu nesuvokiamas pinigų sumas, masines migracijas, konfliktus ir t.t. Bet čia tema ne apie tai. Noriu pasakyti tai, kad net jei hipotetiškai kalbant, jog net jei ir ištirptų visi ledynai ties ašigaliais, dėl itin menko saulės radiacijos lygio tose vietovėse, žemė tikrai nepradėtų kažkaip nesuvokiamai šilti.

Bet kokiu atveju, jei prisimintumėte dokumentikas apie žemės praeitį ir joje neva tai ar iš tikro egzistavusius gyvius, tai dinozaurų eros laikotarpyje, žinokite kad net Antarktidoje gyvavo tie patys dinozaurai ir vargu bau ar jie kvaršino savo makaules dėl to, kad toje jų gyvenamoje tuometinėje Antarktidoje nebuvo ledynų, o buvo didžiuliai tropikai, na bent jau taip skelbia matytos kadaise dokumentikos. Beje, remiantis dokumentika, tie patys dinozaurai išnyko dėl asteroido smūgio, o ne dėl to, kad kažkur tai ištirpo ledas ar atsirado ledas, kitaip sakant, jų gyvenimams vadinamoji „klimato kaita“ vargu bau ar turėjo tokią lemiamą įtaką jų egzistencijai, kaip kad asteroido smūgis į Žemę, dėl kurios įvyko grandinė pokyčių, tarp jų ir „klimato kaita“ dėl kurios ir atsirado pagrindas primatams atsirasti, iš kurių išsivystė žmogus, tačiau protingojo žmogaus egzistencija žemėje yra nepalyginamai trumpesnė, negu dinozaurų viešpatavimas. Niekas net negali įsivaizduoti kokį išsivystymo lygį žmonija galėtų pasiekti, jei galėtų egzistuoti tiek milijonų metų, kiek egzistavo dinozaurai. Kita vertus, nieko nėra amžino šiame pasaulyje. Bet apie tai pablevyzgosiu jau kitą kartą.   

Kol kava dar šilta arba alaus šaldytuve nėra, nes ir nebuvo.

 Kol dar kava šilta, norėtųsi ją pagurkšnoti ir parašliavoti. Visai galimas dalykas, o tiksliau, tai yra faktas, jog kavą sugėrus, šios rašliavonės visgi užsitęs. Na bet aš to noriu. Man norisi parašliavoti užuot gėrus alų su traškučiais ir po to eiti miegoti, nes išgėrus juk nieko gero jau ir nebenuveiksi, ypač kai vis dar yra vidurdienis.

O tokių dalykų, kaip alus, visgi norisi karts nuo karto išgerti, na savotiškai galvoje padaryti lengvą karuselės efektą. Keista, tačiau kažkokiu stebuklingu ir man gerai vis dar nesuvokiamu būdu, šio dalyko, netgi lengvo alučio gėrimo, netgi visuotino karantino metu, sugebu išvengti. Tad šįkart apie tai ir „pakalbėsiu“, o mano užšalę pirštai yra pasiruošę klaviatūros virtuoziniam šokiui.

Kodėl mano pirštai užšalę (?), į tai atsakymas yra labai paprastas: nesenai buvau parduotuvėje, tačiau tam, kad į ją patekti, teko nueiti iki mašinos, tad, kitaip sakant, į tikrą lauką teko išeiti. O tame lauke temperatūra yra pakritusi ir pučia šioks toks vėjelis, kuris nėra malonus. Savaime suprantama, jog temperatūra čia, JK, yra kažkur 20-30 laipsnių šiltesnė nei LT, na bet vis vien pirštams be pirštinių buvo šalta, o kraujotaka mano nėra superinė dėl to, kad visą laiką savaitgaliais arba sėdžiu arba guliu, nes na juk karantinas, tad niekur nevalia eiti. Tad ir tenka sėdėti/ gulėti namuose, galų gale, nors savaitgaliais deramai išsimiegu ir atsigaunu po darbų ir miego trūkumo, tad nėra to blogo, kas neišeitų į gera šiuo požiūriu. Na, o tam, kad nesusipykčiau su protu atsižvelgiant į dabartinę pasaulio situaciją, tai nuo pat ryto iki vakaro, savaitgaliais pasileidžiu LT komikus, kurie kuria visai gerai klausomus podcastus, ar šiaip žiūriu senienas, kaip kad „šapro šou“ ir begales kitų.

Bet štai, norėčiau pasakyti apie tai, kas kartais man neduoda ramybės. Alus. Taip taip, žodžio sula anagrama, jei kažkas skaitote nuo kito krašto.  Tad štai: stoviu eilėje ir pamatau: akcija – 18 alaus skarbonkių, kurios tikrai pigiai kainuoja, o prie akcijos yra prierašas, kai bus išpirkta – akcija nustos galioti, tad sufleruoja paskubėti, kol dar yra galimybė. Tačiau aš jums turiu truputį išsiduoti, pasakydamas tai, kad pas mane šis perkūnų ir griaustinių dievų gėralas negali išsilaikyti ilgai, tarkime, šaldytuve: aš kaip koks sanitaras vis doroju šį dalyką tol, kol jo nebelieka. Na tiesiog taip jau yra. Alui aš nelabai galiu atsispirti ir aš tai puikiai suvokiu.

Šis fenomenas buvo užfiksuotas nuo tada, kuomet barakų laikais, kambariokai išvažiuodavo iš barako, o aš penktadienio vakare atsidarau šaldytuvą, ir pamatau jo centre, šaldytuvo lempų apšviestą ir visaip kaip mirguliuojančią ir blizgančią pilną alaus skardinę (gal ir kelias) ant kurio užrašytas mano gimtojo miesto pavadinimas. Na kaip, jūs man pasakykite, galima atsispirti tokiam dalykui. Aš tiesiog privalėdavau atsidaryti. Savaime suprantama, kad tai kambariokui atpirkdavau, bet esmė tokia, kad pastebėjau, jog savaitgaliais alaus artimiausiame šaldytuve nuo manęs negali būti, nes kitu atveju, jo tikrai nebus savaitgalio bėgyje.

Dabar kai tiek daug metų gyvenu JK, visuomet, kiek tik pamenu save, kai tik artėja savaitgalis, beveik visuomet užsinoriu to alučio (visgi bet kokio alaus man nepakišite, nors ir sakoma,akd alus vienas kitą pažįsta ir apsauginis (skrandis) įleidžia visus, bet žinokite visam laikui, kad hainikenas su Blinda nedraugauja), visgi kažkokiu paslaptingu būdu nuo šio dalyko sugebu atsispirti ir JK netgi alaus beveik visiškai negeriu. Ką reiškia toks pasakymas „beveik negeriu“ ? Ok, štai paaiškinimas, mano supratimu „beveik negeriu“ reiškia tai, kad viena alaus skardinė tenka per ketvirtį metų, būnant JK, nors realiai, jei nesusilaikyčiau, tai viena alaus skardinė tektų 2 dienoms, nes, kaip jau esu užsiminęs, alaus norisi man kone kiekvieną savaitgalį, o viena skardinė tėra tik paties suerzinimas, nes su tokiu kiekiu net neverta prasidėti.

Tad iš kur tokia didinga „alaus atsispyrimo“ istorija? Ši sėkmės istorija turi begalę sudedamųjų dalių, kurio viena jų turi vieną svarbesnių vaidmenų - tai mano charakterio ypatybė, kuri pasireiškia tuo, kad jau penktadienio dienos metu jau pradedu galvoti kaip čia būtų gerai įsigijus alaus, tačiau darbo dienai artėjant prie pabaigos, nuovargis padaro savo ir tiesiog darbo dienai pasibaigus, aš, nors alaus pagurkšnoti noriu, tačiau labai tingiu nueiti iki parduotuvės ir save patį apgaunu, kad nusipirksiu šeštadienį, bet aš šeštadienį beveik niekad neinu į parduotuvę ir šiaip, tiesą sakant, atsikėlus šeštadienio rytą jau mintys būna kiek kitokios negu penktadienio planai apie vakarą.

Na, o sekmadienį, įžengus į parduotuvę, grįžta penktadieniniai prisiminimai ir labai dažnai prisimenu, jog turiu dar nuo penktadienio neišpildytų svajonių, bet susilaikau, nes juk jau sekmadienis: reikia maisto užsipirkti, jį reikės paruošti vakarui, o negi dabar sekmadienio vakarais pradėsiu gerti, kuomet kitą dieną reikės vykti į darbą, o darbas susijęs su vairavimu, kuriame, kartais nuo karto, atvejai nuo nelaimingų nutikimų/ avarijų skiria tik mano reakcijos greitis, taigi ten kartais kiekviena milisekundė turi itin svarbų vaidmenį: sugebėti sureaguoti kuo anksčiau tam, kad būtų išvengta avarijos yra mano asmeninė auksinė taisyklė/kredo , kurią tikrai pažeistų vakarykštis alus, na jei to ir nepažeistų, tačiau tos taisyklės puoselėjimui tikrai nepagelbėtų, tad sekmadieniais, jei tai nėra atostogos, manęs niekad nepamatysite išgėrusio.

Yra ir kitų niuansų. Kai tik atvykau į JK pats turėjau užsibrėžęs tikslą, kad jokių čia banalių pramogų nebus ir pinigų leidimų, JK būdamas beveik visuomet, daugiau ar mažiau, stengdavausi gyventi pakankamai asketišką gyvenimo būdą, panašiai kaip studentavimo laikais, tačiau be jokių gėrimų, kuris ir tapo mano gyvenimo būdu (tas gyvenimo būdas pasikeičia tik per atostogas LT :) , bet atostogoms, manau, ši prabanga yra galima, neveltui juk tai ir vadinama atostogomis – vienas geriausių gyvenimo džiaugsmų). O kiekvienas sutaupytas centas, ypač anksčiau, man suteikdavo papildomos motyvacijos gyventi dar asketiškiau ir sugebėti sutaupyti krūvas pinigų, nors tai ir tebuvo minimali alga. Dabar taip asketiškai negyvenu, išleidžiu daug daugiau (nors ir šiandien gaunu minimumą), tačiau vis vien išlaidos pramogoms pas mane, kalbant apie gyvenimą JK, beveik neegzistuoja.

Yra ir dar kitas niuansas: su kuo gerti? Anksčiau, tik po studijų, kuomet atvykau į JK, turėdavau su kuo, tačiau dabar, praėjus šitiek metų, situacija yra pasikeitusi. Kiek žinau daug kas dažnai net ir negeria, jei neturi su kuo. Tas man turi įtakos taip pat. Visgi aš neatsisakau gerti ir vienas. Tačiau, yra vienas niuansas šių niuansų sąšlavose: kai geri vienas penktadienio vakarą ir kai esi vienui vienas, tuomet mane užplūsdavo nostalgiškos, o gal net kiek depresiškos nuotaikos leitmotyvai. Būdavo, kad gurkšnoju vienas alutį ir kapstausi po praeitį, ar po dabarties įvykius, ar pradedu galvoti apie esminius ateities dalykus. Na gal tuo metu geriant ir atrodo, kad čia kažkokios nuostabios mintys atrandamos geriant vienumoje ir pakankamai depresiškoje aplinkoje, bet realybėje tas tikrai neturi būti įmanoma, nes geriant vargu bau ar mintys yra adekvačios, o gėrimas tėra tik laiko prastūmimo būdas, neva tai išsikraunant, pasikraunant ar persikraunant :) bet kokiu atveju, tai (persikrovimas) kažin ar yra tiesa (nes manyčiau, kad geriausias persikrovimas yra geras ir kokybiškas miegas)...

Mano galva, vienas geriausių išsikrovimo būdų yra kalbėjimas su žmogumi, kuris tave supranta, na, o jei toks žmogus yra nepasiekiamas tuo metu ar paprasčiausia tokio nėra, tuomet tinka dienoraščio forma, kuri tikrai tuos minčių srautus bent kažkiek sugeba sudėlioti į savas lentynėles ir tai yra savotiškoji terapija žvelgti šiek tiek pozityviau ir harmoningiau į: praeities, dabarties bei ateities buvusius, esamus ir būsimus įvykius ir, kitaip sakant, padeda „nenutrūkti nuo grandinės“, kas šiomis visuotino karantino ir uždarymo laikais yra ypač aktualu.

Tai pavadinčiau savotiška terapija. Nors tuo metu nėra bendraujama su kažkokiu svetimu psichologu gulint ant sofkutės ir pasakojant jam ar jai apie įvairiausius dalykus, visgi tai, mano manymu, taip pat yra terapija, nors ir ji kiek savotiška, bet, mano manymu, bent jau kai kuriems, rezultatai yra pakankamai panašūs, kaip kad ir nuolatiniai vaikščiojimai pas psichologus, tiesa, to negaliu lyginti, nes pas juos neteko lankytis. Visgi drįstu teigti, kad efektas kai kuriems žmonės, tarp jų veikiausiai esu ir aš pats, kad yra panašus ir pratęsiant šį palyginimą, norisi pasakyti tai, kad neveltui AA klubo Minesotos 12 žingsnių programoje vienas iš dalykų yra dienoraščio rašymas.

Na, o ar mane galima vadinti alkoholiku, jei aš noriu pagurkšnoti alučio savaitgaliais? Veikiausiai ne, tačiau teko matyti vieną holivudinį filmą su Nikolu C., kurio metu apsvaigęs nuo kreko pagrindinis filmo herojus užsuko (veikiausiai, jei teisingai pamenu) pas sesę į namus, o šį maukė alutį ir žiūrėjo teliką, kuriame, kiek pamenu, rodė ne žinias, o šiaip kažkokią buką animaciją, ir šis jai sako daugmaž taip: aš galvojau kad tu tik kartais išgeri prie progos. O ji, pasirodo, gerdavo tą alutį ištisai kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki vakaro ir ji turėjo itin daug problemų savo gyvenime, kurių egzistavimą „pašalindavo“ pasyviu ir kasdieniniu alaus gėrimu nuo ryto iki vakaro.

Tad ar tai negali progresuoti man? Štai jums hipotetinis klausimas: alučio maukimas prie progos, na o po to alutis jau svečiuojasi dažniau ir užsuka pasisvečiuoti tavo skrandyje kiekvieną savaitgalį ir jo gėrimas tampa kone kaip koks savaitgalinis ritualas. O po to žiūrėk: jau tarp savaitgalių karts nuo karto tenka „pakaštavoti“, na o po tokios įvykių grandinės, vargu bau ar galima jau pastebėti kada toks išgėrinėjimas nebetaptų kasdieninis... Tą filmą mačiau, kai jau baiginėjau studijas ir jau buvo beveik praeitas tas „studentavimo“ laikotarpis, kuriame sugebėjau įžvelgti savotiškų panašumų. Labiausiai gyvenime ko bijojau, tai buvo tai, kad tol, kol yra alaus, kas dedasi aplinkui man nerūpėtų, ir tarsi apskritai jokių problemų ar /ir reikalų net neegzistuotų, ar kad alus būtų savotiškas pabėgimas netgi nuo šio pasaulio realybės, kaip kad nutiko pagrindinio filmo herojaus sesei... Aš tai supratau iškart, kad vienas iš mano galimų gyvenimo kelių buvo tas ir kad turėjau kažko imtis, nors ir negalėjau būti kategorizuotas kaip alkoholikas nei tuo metu, nei kada nors apskritai.

Be to, aš puikiai prisimenu kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjau rūkyti (beje, apie tai kaip pradėjau ir kiek kartų bandžiau mesti, esu parašęs daug tekstų anksčiau, na ir kad tai man nebuvo lengva). Čia tik norisi pabrėžti tai, kad kai pradėjau rūkyti, man pakelio užteko gal 1.5 savaitės, po to savaitei, po to – 4 dienoms, 2 ir galiausiai buvo prieita iki to, kad kartais jau nebeužtekdavo pakelio dienai. Manau, kad su alučio gurkšnojimu man galėjo būti tas pats. Neveltui tas dalykas vadinamas „velnio lašais“, kurie yra viena stipriausių žmonijai iki šiol žinomų priklausomybės formų...

Bet ar tai reiškia, kad turi būti abstinentas? Kas ten žino. Kai kuriems galbūt tai yra vienintelis kelias. Ar man tas galioja? Tikrai ne, tačiau visuomet turiu žinoti savo ribas, kartais gal net ir yra geriau, kai tas ribas peržengiu ir pamatau kokios yra viso to pasekmės, kas tikrai padeda atsikvošėti ir sustoti. O atsikvošėjus, automatiškai jei bent kiek esi galvojantis, savo gėrimo ribas nusistatai ir, jų laikantis, kažin ar galima įklimpti į tą liūną. Visgi čia yra pilkoji zona ir čia tikrai neesu joks ekspertas, tokie dalykai tikrai nėra lengvai nupasakojami, apibūdinami ar aprašomi ypač tų, kurie su tuo nebuvo susidūrę tiesiogiai patys asmeniškai.

Čia jokiais būdais nėra kažkoks pamokantis tekstas kaip čia visiems reikia gyventi ir t.t. ir panašiai, aš tik norėjau parašyti apie tai, kaip man yra buvę ir kaip yra iki šiol, ir kaip su tuo tenka gyventi net ir dabar, kitaip sakant, apie savaitgalio alų šaldytuve.  

Galva kaip puodynė, kuomet esti bejausmė mechanizuotai inertiškoji rutininė būsena :)

Sveiki. Dabar tik norisi parašliavoti kažkokia paprastesne tema. Truputį ilgiuosi šių rašliavonių. Kartais kiek primiršęs pasiskaitau savo tekstus. Savaime suprantama, kad ten atrandu krūvas gramatinių klaidų, nesąmoningus minčių šuolius, tačiau nepuolu jų taisyti. Man visuomet knieti parašyti tobulai, kad mintys būtų išreikštos derama rašytine forma, tačiau beveik visada to nepavyksta padaryti. Tačiau, nepaisant to, kartais net pat save sugebu nustebinti teksto temomis ar minčių viražais.

Bet šįkart neturiu visiškai jokios temos. Tad norėčiau parašyti apie itin paprastus dalykus. Juo labiau, kad dabar yra vakaras, o rytoj teks darbą siekti, tad netrukus reiks eiti miegoti. Paprasčiausiai norisi pasakyti, kad gyvenu kaip kad ir dauguma mūsų, ta pačia kasdienybės rutina. Šiame šimtaprocentiniame rutinos cikle net nėra apie ką kalbėti, nes negaliu perteikti nei naujausių žinių apie pasaulį ar pasaulinę pandemiją, nesinori rašyti ir istorijos leitmotyvais ar apie visatos platybes. Tad apie ką čia rašyti?.. Juk jau pradėjau, tad nejaugi imsiu ir taip jau viską ištrinsiu, negi imsiu taip ir pasiduosiu, negi neišvinguriuosiu kažkokios temos?...

Sėdžiu, geriu arbatą, traukiu elektroninę cigaretę mėtų skonio (nes tik tokio tipo radau su didžiausiu nikotino kiekiu) ir... neva tai rašau. Bet kas čia per rašymas?.. Jis – absoliučiai tuščias be temos, visai kaip aktorius be vaidmens...

Sėdžiu, nepasiduodu, mėginu kažką sugalvoti, bet galva tuščia kaip puodynė, rodos, galėtumei išgirti vėjus švilpaujant, jei ne ant ausų užmaukšlintos ausinės ir Daft Punk‘ o klausymas, kuris nė trupučio nepadeda, gal net šiek tiek labiau trukdo, tačiau melodijos neišjungiu ir neperjungiu į kitą grupę, kuri būtų ramesnė, nes tuomet mintys atsiras, bet jos jau veikiausiai bus gilesnės, kaip čia geriau išsireiškus: kilnesnės ar / ir didingesnės... Tačiau tuomet atsiras tema, o tai reikš, kad ši būsena bus ištrinta ir perrašyta ant naujo lapo ta naujoji tema...

Tad kokia ta mano dabartinė būsena?  Teksto kūrimo prasme galbūt ir tuščia, tačiau ji tokia nėra. Šiuo metu yra „įsijungęs rutininis“ režimas, kurio perjungti man niekaip nepavyksta. Kodėl taip yra „velniai žino“. Keistas tas režimas, lyg ir ramiai sau laukčiau rytojaus, sakytumei tai yra tyla prieš audrą, tačiau net ir ne tai, nes kai yra tokia tyla, tuomet pradedi nerimauti, jog yra pernelyg tylu. Sėdžiu dabar romiomis akimis, nei aš ko bijau, nei dėl ko tai pergyvenu, nei dėl ko tai sieločiausi, mėginu susikaupti ir vaidinti rimtuolį, nors kelias dienas prieš ir dar ir šiandien beveik ištisai žiūrėjau įvairių komikų pasirodymus scenoje ir žiūrėjau jų podcastus... Dar prieš tai turėjau šiokių tokių problemų darbe, tačiau dėl to taip pat nė kiek nepergyvenu, nors dėl tų bėdelių mane darbdavys stebėsiąs ir galįs atleisti per artimiausią mėnesį, jei nesielgsiu pagal „protokolą“. Bet ar aš dėl to pergyvenu? Nė kiek. Atrodo, lyg ir viskas gerai, tačiau absoliučiai nieko negaliu parašyti, vadinasi, kažkas yra negerai. Tik dar nežinau kas... Gal tas negerumas yra pasąmonėje, o sąmonė dar to neužfiksavo? Gali būti. Niekad nesigilinau gyvenime į psichologiją, kai tik pradėdavau skaityti psichologijos knygą, tai po kelių puslapių ją užversdavau, nes manydavau, jog nėra labai sąžininga, kuomet žmogus žino kitų žmonių psichologines vingrybes ar kūno kalbos niuansus. Jis tave mato tarsi atverstą knygą, vadinasi, net neverta bendrauti. Kodėl? Na, nes jis tave jau yra perskaitęs, o tai ką perskaitė, nėra tobulybė, tad toks psichologijos žinov/as/ė eis toliau skaityti žmonių tarsi atverstų knygų, kuomet galiausiai suras ko ieškojo... Visgi kartkartėmis, tose knygose parašyti dalykai būna savaime suprantami, tai užtat dar ir tas mane atbaidė gilintis į psichologijos leitmotyvus.

Visgi manyje yra uždėtas kažkoks „blokas“ įprastam tekstui rastis, tad čia yra viena prasčiausių rašliavonių, kada tik gyvenime esu rašęs. O tokių dienų su tokio tipo „rutininėmis“ būsenomis yra bene daugiausiai mano gyvenime.

Galbūt ši būsena būtų kažkiek panaši į tą, kuomet studijų laikais valandą iš studentų bendrabučio vykdavau iki fakulteto: tomis akimirkomis gana dažnai stovėdavau ir romiomis akelėmis abejingai žiūrėdavau į besikeičiantį vaizdą, atrodydavau esu susikaupęs, bet gana dažnai būdavau pakankamai tuščias ir kažkodėl labai ramus, kaip kelmas. Visgi tais laikais, kartais iš tos „tuščios galvelės“ atsirasdavo klausimai, kurie skambėdavo daugmaž taip: „ką po paraliais aš čia veikiu“ arba „čia man nevieta“, arba „esu visiškai svetimas šiai vietai“ ir atsirasdavo noras dingti iš ten, galų gale nueiti gerą gabalą kelio pėsčiomis ar apskritai dingti iš to miesto. Būdavo apsidairydavau troleibuse ir atrodydavo kartais būdavo tokia daug ką sakanti tyla, atrodydavo, kad daugelis irgi keliauja tuo pačiu laivu (troleibusu) su susikaupusiai romiomis akimis ir žiūrėdavo įsistebeiliję į vieną tašką. Tai būdavo jų akių žvilgsniai, nukreipti ten, kur negalėtų susitikti su kitų akimis, pasisukę tiek, kad dar negautų mėšlungio nuo persisukimo ir būtų su savomis mintimis arba būtų šiek tiek netgi atsijungę, savotiškai tarsi kažkokioje tranzo būsenoje, kurioje bala žino kas dedasi: vieni galbūt nukeliauja į savo prisiminimus ar panašiai, kiti gi miega atmerktomis akimis...

O gal mano ši būsena yra panašesnė į tą, kai grįžęs iš mokyklos, pavalgęs ir jau sotus, kimbu prie namų darbų, tačiau būna ir taip, kad tiesiog prasėdėdavau gal kokią valandą žiūrėdamas pro langą ir apie kažką svaičiodamas, ar kapstydamasis po prisiminimus, o gal tik šiaip miegodamas atmerktomis akimis, o gal viskas po truputį.

Hmm. Sunku pasakyti. Šie palyginimai lyg ir turi panašumų, tačiau dabar yra vakaras ir langinės uždarytos, lyg ir esu dabartyje ir nesikapstau apie praeitį, o rytojus beveik visiškai nėra aktualus, nes tikrai žinau, kad jis iš esmės bus visiškai toks pats, kaip kad ir buvo šiandiena. Atrodytų lyg man niekas nėra svarbu šiuo metu. Keista būsena išties. Tačiau ji nėra nesvarbi, nes jei būtų nesvarbu, mano elgsena būtų kitokia, negaliu tai pavadinti ir abejingumu... Gal greičiausiai tai yra bejausmė mechanizuotai inertiškoji rutininė būsena. Niekaip daugiau nesugalvojau kaip tiksliau tai apibūdinti.

Juk reikia dalykus vadinti tikrais vardais. Ar žinojote, kad senovės Graikijoje net nebuvo tokio žodžio kaip mėlyna. Jie, antikinėje Graikijoje gyvenę, dangų ar jūrą sugebėdavo apibūdinti kitokiais epitetais. Ar jie nematė mėlynos. Veikiausiai matė. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, jei spalva ar atspalvis neturi pavadinimo, jo žmonės yra linkę nepastebėti ar neatskirti. Nes neva tai paprasčiausiai nežino kaip tai vadinasi. Ar taip yra išties, ar tik iš piršto laužta pasaka, atsakyti negaliu. Tačiau tokio tipo mechanizuotos ir inertiškos rutininės būsenos yra bene dažniausios mano gyvenime akimirkos, tokių dienų buvo jau tūkstančiai, veikiausiai jos kartosis dar ir dar, bet ar aš to pageidaučiau? Aišku, kad ne. Kita vertus, visuomet gali būti daug blogiau. Tad tokia drugna būsena, dar nėra pasaulio pabaiga.