2015 m. birželio 27 d., šeštadienis

Hiperborėja - tai šakėmis ant vandens parašyta pasakaitė, bet, tuo pačiu, be galo pavojingas mitas..


Kaip kad teksto pavadinimas sufleruoja, aš nebūsiu vienas iš tų pasakorių, kurie šia pasaka įtikėję patys, sektų ją ir kitiems, tačiau, mano manymu, apie šią temą verta pakalbėti, juolab, kad šis mitas egzistuoja netgi ir šiame amžiuje ir, deja, tačiau hiperborėjos mitas nėra tik nekaltas avinėlis. Ši pasaka yra įvilkta visai į kitokį drabužį. Tam, kad būtų aiškiau apie kokį „kitą drabužį“ eina kalba, tai palyginimui čia labai tiktų užsiminti apie svastiką: ji jau nebėra tas simbolis, koks buvo tūkstančius metų... Dabar svastika tūri visai kitokią reikšmę. Tam tikra prasme, hiperborėjos mitas šiandien turi daugelį prasmių, tačiau šio mito kryptis per šimtmetį ar kitą išsigimė ir tapo ganėtinai radikali ir savotiškai netgi fanatiška arba rasistinė... Šiame tekste pasistengsiu aprėpti kaip įmanoma daugiau kampų, kuomet nagrinėsiu hiperborėjos mitą. Daug kampų ar atskaitos taškų yra reikalingi tam, kad susidarytume kaip įmanoma geresnį vaizdinį ir tam, jog šis tekstas būtų kaip įmanoma objektyvesnis. Deja, teksto autorius ir, tuo pačiu, redaktorius, yra pakankamai subjektyvus asmuo, tad, veikiausiai, nebus išvengta subjektyvių pasisakymų, dėl ko pačiam tenka apgailestauti. Kita vertus, teksto autoriui visiškai nerūpi kitų nuomonės, kurios mano pasisakymus smerktų, o gal netgi ir girtų. Didžiausia pagarba būtų tiems žmonėms, kurie pakomentuotų ar netgi komentaruose papildytų ar pasidalintų savo nuomonėmis ar nuorodomis mano nagrinėjama tema. Ši tematika, kaip jau esu užsiminęs, yra pakankamai plati, tad prižadėti niekam negaliu, jog man gali pavykti objektyviai ar išsamiai aprėpti visus kampus: vienoje vietoje gali būti, jog bus pakankamai išsamu, o kitoje vietoje bus šiokia tokia spraga, ar netgi praraja. Veikiausiai, prie šios nagrinėjamos temos jau niekada nebegrįšiu, tad šis tekstas apie hiperborėjos mitą niekada nebus papildytas. Nieko nelaukdamas ir savo paties jėgomis, kaip koks minotauras, pradėsiu kabintis į hiperborėjos mito labirintus. Keisčiausia yra tai, jog šio labirinto išėjimas mano paties yra surastas (belieka tą kelią parodyti jums). Vaizdas išėjus iš šio labirinto yra tikrai ne rožės žiedlapiais: veikiau jau erškėčiais... Kitaip sakant, už šio mito labirinto slypi tikrai ne joks rojus, o tai, kas itin artima menininkų vaizduojamam pragarui... Tačiau nenukrypkime į šališkumus: grįžkime prie temos...
Vikipedija mums praneša, jog pagal graikų mitologiją, Hiperborėja - žemė, esanti toli šiaurėje (už Šiaurinio vėjo – Borėjo). Įdomu tai, jog ji apibūdinama, kaip ideali žemė, kurioje 24 valandas per parą šviečia saulė. Pagal tokį pasakojimą, galbūt, kaip kad ir būdinga senovės graikų rašytojams, jie visa tai parašė perdėtai ir pagražintai, nes viena iš versijų yra toji, jog pagal graikus, hiperborėja buvo ne kas kita kaip kad Skandinavija ar Britanijos sala, nes šie „Graikų žemėlapiuose Hiperborėją vaizdavo kaip pusiasalį arba salą“. Jei kas nors esate girdėję apie „Sidabrines naktis“ (arba baltąsias naktis), tai jums yra lengviau įsivaizduoti, jog, per „kažkokį tai stebuklą“, kai kurie graikai, galimas dalykas, bendravo su, sakykime, skandinavais arba dar su kokiais tarpininkais, kurie pasakojo graikams (savaime suprantama, labai girdamiesi) apie tą kraštą ir, būtent dėl to graikų vadintoji hiperborėja, kurioje saulė šviečia ištisai, tebuvo nekas kita, kaip kad kitame Baltijos juros krante įsikūrusius skandinavus, kur apie ilgiausių metų dieną +- 1,5 savaitės trunka taip vadinamosios baltosios naktys, kur ir naktį būna prieblanda. Savaime suprantama, jog tais laikais, kuomet mitai ar mitologija buvo be galo gyvybingi, tai pasakojimas apie hiperborėją buvo pakankamai populiarus, nes tos legendos visgi juk sugebėjo išlikti net ir iki šių dienų. Visgi hiperbolizuotas senovės Graikijos mitas kažkam tai vis dar sugeba „susukti“ ne tik vidurius bet ir smegenis...
Vartiklyje apie eskimus rašoma, jog „daugelio tautų (o taip pat ir eskimų) legendos byloja apie didelę angą Šiaurėje ir rasę, gyvenančią po Žemės pluta. “; „Skandinavai pasakoja apie nuostabią šalį toli šiaurėje vadinamą „Ultima Thule““. Savotiškų su tuo sąsajų yra ir šiandien. Man asmeniškai yra pakankamai keista girdėti, tačiau „greta“ vikingų atrastosios salos Islandijos buvo nekas kita kaip visiems puikiai žinoma didžiausia pasaulyje sala – GRE(E)N LAND (Salą X a. pabaigoje atradę vikingai, vadovaujami Eriko Rudojo, pavadino ją „žaliąja žeme“. Vikingų pasakojimuose teigiama, kad Grenlandijoje senovėje augo miškai, buvo šilčiau nei dabar. Tai neseniai patvirtino mokslininkų atradimai).
Pradžioje dar man knieti išsakyti vieną labai svarbų dalyką tam, kad jūs tik nepamanytumėte, jog visa tai yra kažkokie tai paistalai... Aš pasakysiu kitaip: Hiperborėja galbūt ir yra visiški paistalai, bet jūs nepatikėsite, jog tasai graikų mitas buvo vystomas ir XX – ajame amžiuje, o dar keisčiau yra tai, jog tasai mitas egzistuoja ir šiandien. Tad, visų pirma, gerbiamieji blogojo blogerio skaitovai, norėčiau jums pranešti, jog, pasak, Vartiklio: „Norvegų „Skraelling“ įvardijantis eskimus galėjo būti naudojamas mitinių būtybių įvardijimui (...) „skraelings“ lotyniškuose raštuose išversti kaip „pygmaei“, „neaukšti požemio gyventojai su antgamtiškomis savybėmis“. Viduramžiais laikyta, kad jie gyveno Thule krašte esančiame toli šiaurėje.“ Na štai, ratas apsisuko, ir vėlgi mes sugrįžome prie Thule krašto. Dar belieka priminti tai, jog tik praeitoje pastraipoje esu parašęs, jog „Skandinavai pasakoja apie nuostabią šalį toli šiaurėje vadinamą „Ultima Thule““. Štai Tulė man yra girdėta visai neblogai, nes nacių laikais patys naciai, o taip pat ir pats Hitleris, kartu su savo sėbrais, priklausė slaptajai bendruomenei: „Thule Society“ (Beje, Hitleris svastiką perėmė būtent iš tos slaptos kultinės brolijos). Vikipedija mums sufleruoja, jog Tulės reikšmių yra neviena, tad pateiksiu tas reikšmes, kurios yra susijusios būtent su mano nagrinėjamu tekstu: „Senovinė pusiau mitinė sala, manoma, kad galbūt tai buvo Islandija, Šetlandai, Grenlandija, Skandinavija. Pagal šią Tulę pavadinti: (...) Tulės draugija – Vokietijos kultinė ir politinė draugija, įkurta 1918 m., siejama su nacizmo formavimusi“.
Dabar leiskite patikrinti jūsų istorijos žinias tokiu klausimu: ar vis dar atsimenate kaip naciai (Tulės okultizmo brolijos nariai) kalbėjo apie arijų rasę?...
Tad kol kas sustokime trumpam prie Arijų rasės temos. Mano mėgstamoji Vikipedija vėlgi praneša mums, kad arijai – „indoiranėnų kalbomis kalbėjusios indoeuropiečių tautos, gyvenusios Vidurio ir Pietų Azijoje (XV – V a. pr. m. e.) (...) Arijų protėvynės lokalizacija yra diskutuotina. Labiausiai paplitusi hipotezė, kad šios tautos gyveno Ponto stepėje. Anksčiau ar vėliau arijai apgyvendino pietų Sibirą, Vidurinę Aziją. Kontraversiški autoriai kelia hipotezes, kad arijai pradžioje gyvenę poliariniuose kraštuose. (...) Dabar arijų terminas yra keliareikšmis. Juo įvardijamos ne tik senosios indoeuropiečių tautos, bet ir šiuolaikinės indoarijų ar bendrai indoeuropiečių kilmės tautos. Nacizme arijais vadinta išrinktoji rasė, su kuria tapatinosi germanai.“ Tad štai jums ir XX. amžiaus pavyzdys: kultinė Tulės brolija ir „išrinktoji“ arijų rasė, su kuria tapatinosi germanai. Prašyčiau nepamiršti fakto, jog germanai, tai nėra vien tik vokiečiai, nes visi skandinavai, yra germanai taip pat ir, kaip kad šiame tekste (bei nuorodose) buvo užsiminta, germanai/skandinavai neva tai turi kažkokių „mistinių sąsajų“ su ta vadinamąja ir niekieno neatrasta Tulės vietove, esančia „kažkur tai šiaurėje“ arba, kaip kad graikų mitologijoje yra rašoma: Hiperborėja – gerovės (suprask, neva tai rojus) vietovė kažkur už borėjos („už šiaurės vėjo“).
Tad kas toji Hiperborėja? Savaime suprantama, jog mes vėlgi čia kalbame apie tą patį „polinį“ arba „už poliaus“ mitą. Juk jei vietovė yra už šiaurės vėjo, tai toji vietovė neva tai turėtų būti šiauriau negu pati šiaurė, kas nei teoriškai, nei praktiškai, nei logiškai yra absoliučiai neįmanoma. Tad nepatikėsite prie kokių teorijų formulavimo prieita XXI a. siekiant pateisinti nevykusį mitą. Dabar pamėginsiu pateikti glaustą tekstą, kuriame rašoma apie šią mistifikuotą vietovę ir „kur ją rasti“ (nepykit tie, kurie šia teorija tikite, tačiau man tai primena, kaip pasaką, kurioje penkiametis vaikas randa kitą pasaulį savo drabužių spintoje)...
Čia yra absurdiškas tekstas apie hiperborėją (tuščiavidurės žemės teoriją), tad geriau būtų, kad pasiskaitytumėte patys, aš net negaliu komentuoti tokio absurdo.  
Esmė tokia, kad kalbant apie Hiperborėją čia yra sumaišomos kažkiek sveiku protu vis dar racionalios idėjos, kartu su pasakojimais apie tuščiavidurę žemę (vietove už šiaurės. Na kaip gali būti šiauriau už pačią šiaurę leiskite paklausti jūsų?). Jei mitą, kažkokią legendą, kvailystę kartu su bepročių (psichiatrinėse) paliudijimais suplaki su bent kažkokiomis nors dalelę sveiko proto turinčiomis hipotezėmis, tai, mano galva žiūrint, galimi du scenarijai: arba mitą įveikia racionalus protas, tyrinėjimai ir atradimai; arba mitas nugali racionalų protą: mitas, šiuo atveju, įgauna pseudomokslo pavidalą, nes šis pasisavina ir pasiglemžia savo reikalams mokslininkų racionalias hipotezes, ir jos mito propaguotojams tampa kaip kertinis akmuo žmonėms, kurie „vis dar“ priešinosi tūkstančius kartų girdėtam mitui: dalis besipriešinančių mito idėjai žmonių, jei tik išgirstų bent kiek racionalų paaiškinimą, o tiksliau kažkokį mokslininkų sietiną (ar, greičiausiai, nesietiną) atradimą su hiperborėja iškart pasiduotų to mito/pasakos nešamai srovei... Galbūt mano pernelyg laki vaizduotė, bet manyčiau, jog įsivaizduoju nacių laikais kodėl žmonės tūkstančius kartų išgirdę kontraversišką idėja apie arijų rasę, galų gale ja patikėjo... Kuomet tau tūkstančius kartų į galvą kala tai, jog tu ir tavo šalies gyventojai yra išrinktųjų tauta, atkeliavusi iš šiaurės, skamba ir mistiškai, ir didžiai: tu pradedi jaustis, jog esi ne šiaip pilkojo skruzdėlyno sraigtelis, tačiau priklausai išrinktųjų rasei, kurios pašaukimas yra performuoti pasaulį į geresnį, o tai savotiškas „pašaukimas“ – išrinktųjų rasei formuoti (pasaulį) ir vadovauti visam jam tūkstančius metų. Savaime suprantama, jog tais laikais, nacių laikai, vokiečiui, gyvenančiam nacių režimo laikotarpiu, skambėjo pakylėtai ir didžiai (o tiem, kuriem taip neskambėjo, pasak Hitlerio, tereikėjo tą patį (t.y. melą) pakartoti tūkstančius kartų tam, kad tai taptų abejonės nebekeliančia ir nediskutuotina tiesa. Šiandien tai vadintina rasizmu. Visgi arijų arba išrinktųjų rasę pašalinus iš „terminų žodynėlio“ ir, panaikinus taip pat Tulę, galima juk kalbėti apie tą patį tik panaudojant kitą vardą (t.y. hiperborėją)... Šiandien žmonėms sėkmingai plauna smegenis Rusijos ideologai, propaguojantys, arba, tiksliau pasakius, tęsiantys nacių režimo pasakėčias apie supermenų tautą ir jos „kilmės“ šaknis (neva esančias „už šiaurės“ vėjo).
Pateikiu bent kiek, mano akimis žiūrint, racionalumo turinčią hipotezę: „Dar 3 dešimtm. Aleksandras Barčenko (1881-1938) iškėlė prielaidą, kad prieš 7 tūkst. metų (o gal ir anksčiau) indo-arijų vadas Rama vadovavo indoeuropiečių protėvių persikėlimui iš šiaurės į pietus (apie tai rašė ir indų mokslininkas Bal Gangadharas Tilakas (1856-1920) savo garsioje knygoje "Vediškoji tėvynė Arktikoje"). Šią prielaidą sutvirtina indologės N.P.Gusevos ir etnografo S.V.Žarnikovo atlikti Rusijos šiaurės vietovardžių tyrinėjimai. Nemažai jų turi šaknis "gang" ir "ind.”
Tačiau jau mano cituoto tinklapio kitoje pastraipoje pateikiama mitui gaji idėja: „Tilakas minėjo, kad, pagal Vedas, arijų protėvynėje naktis truko 100 parų. Pagal tai Guseva paskaičiavo, ją buvus 82,6 laipsnių šiaurės platumoje. Patikslinta reikšmė 77,4 laipsniai...“ Tad štai, žinokitės (jei netingite, tai patys dirstelkite į žemėlapį), kad ties tokia teritorija šiaurėje beveik jau nebėra žemės... Tačiau čia pat vėl mito idėja tokia gaji, jog net nepaisant to, toliau rašoma va taip va: „Tačiau Arkties sritis gana jauna ir nuo Hiperborėjos laikų galėjo gerokai pasikeisti. Dalis sausumos galėjo nusileisti, ir Hiperborėjos pėdsakų reikėtų paieškoti ir po vandeniu.“ Taip jau, kur gi ne – ieškokime po atšiauriu vandenėliu, vadinamu arktimi, ties pačia šiaure nuskendusių dubenėlių ar jų molinių šukių būtent tam, kad įrodytume hiperborėjos teoriją, na neva jog mūsų šaknys yra būtent iš kažkur tai nuskendusios vietovės prie poliaus, o ne iš kokios nors pakankamai racionalios vietovės: Ponto stepės ar Pavolgio teritorijos... Man asmeniškai visiškai nesuprantamas tasai begalinis noras surasti tą vadinamąją hiperborėją, tą mitą, nes tas mitas, iš esmės niekuo nesiskiria, nuo, tarkime, Meru kalno mito (apie pastarąjį aš, asmeniškai, net skaityti negaliu, nes parašytos tokios nesąmonės, jog jeigu tokią nesąmonę perskaitytum tūkstančius kartų, tai paprasčiausios pasakos atrodytų kaip realybė, tačiau tie pasakojimai apie Meru kalną jau tuomet galėtų priartėti prie pasakų lygio, t.y., kitaip sakant, „arčiau realybės“). 
Na štai, kuo toliau, tuo darosi įdomiau arba, kitaip sakant, kaip kad senovės išmintis byloja: kuo toliau į mišką eini - tuo daugiau medžių. Tai šioje temoje yra visiškai taip pat. Pasirodo, kad ta senovinė Hiperborėja, kurią miglotai aprašė senovės Graikijos „mitų kūrėjai“, jau mano skaitomame tekste yra pradėta vadinti Atlantida (ta pati pasaka „vaikams prieš miegą“ jau tūkstantmečius sekama)... „Jis (FR astronomas Žanas Silvenas Balji) tvirtino, kad Atlantidos reikia ieškoti už poliarinio rato, Šiaurės vandenyne ir ji artimai susijusi su senoviniu Hiperborėjos pavadinimu.“ Štai čia prasideda linksmybės: mitai tampa faktais, kurie yra priimami kaip už gryną pinigą. Štai ką tik aprašytas pavyzdys, o toliau seka: „Su nuoroda į Ferekidą (1 iš 7 MITINIŲ ELIADĖS IŠMINČIŲ), jis (ŽSB) tvirtino, kad Hiperborėjos gyventojai KILO IŠ TITANŲ.“ Štai prasideda įdomūs dalykai. Ties šia vieta mes galime atrasti DIEVO KOMPLEKSĄ. Jei Hiperborėjos gyventojai yra kilę iš titanų, o neva tai patys graikai atkeliavo iš už pačios šiaurės (hiperborėjos) tai jie, savotiškai kalbant, buvo tiesioginiai titanų palikuonys. O titanai savu laiku prilygo dievams... Čia labai tinka Nyčė su savo maniakiškomis antžmogio teorijomis, supermeno teorijomis: Dievas mirė – tegyvuoja supermenas...
Kad ir kaip ten bebūtų, toliau tekste yra teigiama, jog „Lomonosovo kalnagūbris nusileido po vandeniu palyginus nesenai“. Jei tokia teorija būtų pripažinta, tuomet tai būtų savotiškas įrodymas, bent jau dalinis įrodymas arba, tiksliau sakant, viena sudedamoji dalis iš tūkstančių kitų dedamųjų, jog kadaise ten, šiaurės link, buvus kur kas daugiau žemės plotų. Tačiau, kaip ir minėjau, tai įrodžius, vargu bau, ar tatai jau būtų kažkoks įrodymas, jog tokia kontraversiška hiperborėjos teorija pasiteisintų... Taip pat užsimenama jog „Amerika galėjo būti apgyvendinta ne tik per Beringo sąsiaurį, bet ir per Arktidos žemyną (sudarytą iš tų kalnagūbrių). Paslaptinga Sanikovo žemė galėjo būti jau panyrančių kalnagūbrių viršūnės-salos. D. Panovas pastebi, kad seniausios Amerikos kultūros (pvz., „Independece“) yra ir šiauriausios ir yra netoli šių kalnagūbrių. O ir šiaip, eskimų plitimas ėjo iš šiaurės link pietų.“ Ties tokiu itin intriguojančiu ir vaizduotę žadinančiu pareiškimu straipsnis ir pasibaigia...
Štai šiame pasakojime teigiama apie ypatingą vietovę, esančią Kolos pusiasalyje, Lovozero tundros kalnų masyve esantį Seidozero ežerą. Dėl to, jog šis ežeras yra apsaugotas nuo atšiaurių vėjų (į šiaurę nuo ežero esti kalnų masyvas, tad teigiama, jog tai „leido susidaryti ypatingam mikroklimatui“. Savaime suprantama, kad vėl ir čia bandoma bent kažkiek priartinti vietovę, esančią už poliaračio, Hiperborėjai: „visi akmenys yra arba smailiais arba stačiais kampais – ir ten nėra mums įprastų riedulių. Tai aiškus požymis, kad čia nebuvo ledyno“. Tad štai visai netrukus priartėjama prie „legendos“, kuri paremta pseudomoksliniais įrodymais ir kitomis legendomis: „čia dingusios Hiperborėjos civilizacijos, žmonijos protėvynės, pėdsakų ieško maskvietis Valerijus Diominas su bendraminčiais. Jiems pavyko rasti CIKLOPŲ GRIUVĖSIUS (!)...“
Vartiklio temoje „Hiperborėja Rusijoje“ užsimenama, jog „14 a. Novgorodo vyskupas (...) laiške Tverės valdovui Fiodorui tvirtina, kad be dangiškojo rojaus yra ir žemiškasis, tik nematomas paprastiems žmonėms. Jis randasi kažkur šiaurėje, aukštuose kalnuose {ar tai kartais vėlgi nėra nuoroda į Meru kalną :)}, nušviestas neapsakomo grožio šviesų...“ [...]
Hiperborėjos tema atgimė 18-19 a. kartu su idėjomis, kad civilizacija nebūtinai atsirado Vidurio Azijoje, ir nuomone, kad arijai buvo labiau išsivystę nei semitai. “ Štai pagaliau radau „ašį“ apie kurią sukasi šiuolaikinė hiperborėjos prasmė: kaip jau esu užsiminęs pačioje teksto pradžioje, hiperborėjos mitas yra apvilktas į kitą drabužį, šiam mitui peno duoda ir jį tik sustiprina bet kokios temos apie ją: nuo psichinių ligonių, „pavienių istorinių šaltinių“, legendų, kurios remia nagrinėjamą legendą bei pseudomokslas... rašytojai, ar kardinalūs ir iracionalūs politikai bei jų fanatikai, o taip pat ir įvairiausi religiniai sektantai ir okultistų brolijos bei ideologai šį mitą augina net ir šiandien...
Kita vertus, mituose, galimas dalykas, yra įpinta ir šiek tiek tiesos, nes, kitu atveju, didžiausios pasaulyje salos, esančios dar šiauriau Islandijos (ledo žemės), vikingai nebūtų pavadinę GRE(E)N LAND. Vartiklio tekste „Hiperborėja Rusijoje“ yra pakankamai intriguojantis paragrafas (o gal ir ne vienas): „1919 m. Pilietinio karo metu karininkas Izenbekas vienoje sugriautoje sodyboje rado kelias, nuo senumo pajuodavusias medines lenteles, išraižytas nežinomais rašmenimis. Tik po kelių metų paaiškėjo, kad tai nepaprastas radinys – Velesovo knyga, kurią 9 a. parašė Novgorodo raštininkai, tačiau ji aprašo labai senus, 2-3 tūkst. pr. m.e įvykius: „Mes atėjome iš žalio krašto. O prieš tai mūsų tėvai buvo prie jūros krantų prie Ra {Ra – senasis Volgos pavadinimas.} Ta šauni giminė išėjo į kraštus, kur Saulė miega naktį... Mes esame arijai, ir atėjome iš arijų žemių.““ [...]
Į rytus nuo Dono Herodotas „patalpino“ „savromatus“ (sarmatus) – panašu į Sairimos vardą. O jeigu tarp tų dviejų kraštų (tik labiau į šiaurę) patalpinsime Arijaus kraštą (į rytus nuo Uralo [beje, „Avestoje nuolat minimi Chara Berezaiti kalnai] prie dabartinio Chanty-Mansinsko)? „Avestoje“ truputį aprašoma pirmoji arijų žemė – ją skalauja Vorukašo jūra ir „10 mėn. ten žiema, du vasara – ir žiemos viduryje vandenys sušalę, žemė sušalus ir augalai sušalę“.
Argi ne per šalta buvo pirmiesiems arijams? Nustatyta, kad prieš 12-14 tūkst. metų Užpoliarėje sąlygos buvo palankesnės. Atšalimas prasidėjo prieš 9-7 tūkst. metų. teko sprukti {beje parašoma taip, jog neva ten, Užpoliarėje išties gyveno žmonės... Reikia visuomet turėti omenyje, jog tai nei patvirtinta, nei paneigta, todėl tai tik tėra hipotezė ir pakankamai radikali ar kardinali...} – iš pradžių apie 5 – 4 tūkst. pr. m. e., o vėliau 3 tūkst. pr. m. e. (būtent turai, sairimai ir arijai – kažkur prie Pbės ir Irtyšiaus įkūrę Traiteonos valstybę). Likę prisitaikė prie atšiaurių sąlygų, statė požeminius miestus, varus (iš čia gali būti kilęs „variagų“ pavadinimas, reiškiantis tiesiog miestiečius).“
Na ir štai, nagrinėdami Vartiklyje pateikiamus tekstus apie Hiperborėją, mes pagaliau ir pastebėjome ir XXI a. „Hanibalą ties mūsų vartais“. Susipažinkite – tai Aleksandras Duginas. Šis veikėjas yra be galo pavojingas. Jį savo tekstuose vadinu XX – ojo amžiaus šmėkla, kuri atklydo ir į mūsų šimtmetį... Kuo jis pavojingas? Atsakymas yra labai paprastas: trumpai tariant, jis yra okultistas ir be galo įtakingas ideologas. Čia vertėtų prisiminti, jog nacių partijos nariai, ypatingai jos pagrindiniai veikėjai, buvo ypatingai „giliai pasinėrę“ į okultizmą. Kaip jau yra užsiminta anksčiau, jie priklausė Tulės okultizmo brolijai. Tulė, iš esmės, trumpai tariant, ir reiškia tą pačią Hiperborėją. Tai štai, ponas Duginas „atgaivina“ šią idėją.... Taip pat verta atsižvelgti, jog jis yra be galo įtakingas ideologas, o ideologinės kovos, kaip žinia, vykusios ypač intensyviai XX – jame amžiuje, sukėlė du pasaulinius karus... Tad, iš esmės, ten, kur prasideda ideologijos, yra didžiulė grėsmė, jog visa tai gali išsivystyti į pasaulinį karą. Aš nieko asmeniškai nepranašauju, aš tik primenu istoriją... Dabar panagrinėkime Dugino Hiperborėjos versiją ir, galbūt, ne tik ją.
Vatiklio tekste apie A. Duginą ir jo Hiperborėjos teoriją, yra minimas Rusų kosmizmas. Visų pirma, mano manymu, reikėtų parašyti, kas tatai per dalykas.
Taigi Vartiklio puslapyje apie rusų kosmizmą rašoma štai kaip: „Pasaulio pertvarkos idėjos bolševikams atėjo iš rusų kosmitų – ir juos komunistai labai gerbė“. Vartiklyje teigiama, jog Rusų kosmizmo pradininkas buvo Nikolajus Fiodorovas (gimęs 1828 – aisiais): „Jis iš tiesų tikėjo, kad kada nors visa žmonija tūkstantmečius triūs įgyvendindama jo mokymą išdėstytą „Bendro reikalo filosofijoje“. Jis įrodinėjo, kad anksčiau ar vėliau įsiviešpataus supramoralizmas (supermoralė), kurios esmė yra ankstesnių kartų („tėvų“) sudievinimas ir kilęs nenugalimas noras sugrąžinti joms gyvenimą. “ [...]
„Fiodorovas numatė ir kitą, genetinį prisikėlimo kelią – betarpiškai iš sūnų materijos atkurti jų tėvus, o iš šių – jų tėvus ir t.t. O juos sutalpinti bus galima bekraščiame kosmose. Taip supermoralę persmelkia kosmizmas.“ [...]
Fiodorovas: „Rusijos žemių plotis skatina tokių charakterių susidarymą; mūsų erdvė tarnauja perėjimui į dangaus erdvę, tą naują didžiojo žygdarbio lauką...“ [...]
Reikia paminėti, kad daugiau Vartiklyje iš esmės niekuo nebepapildoma apie Rusų kosmizmą, tad pakankamai sunku vertinti tai... Iš to kas parašyta, reiktų pasakyti, kad Fiodorovo idėjos yra pakankamai (labai jau švelniai tariant) futuristinės ir, tuo pačiu, savotiškai prieštaraujančios gamtos dėsniams bei Dievo „sukurtomis žaidimo taisyklėmis“. Čia vertėtų paminėti, jog Fiodorovo idėjos XX – jame amžiuje, vis dėl to, suveikė. L. Krasinas, bolševikų veikėjas, „pareiškė, kad, pritardamas Fiodorovui tiki būsimu mirusiųjų prikėlimu, tačiau ne visų, o tik „didžiųjų asmenybių“. (...) Krasinas įėjo į tą bolševikų grupę, kuri, dar Leninui gyvam esant, pasiūlė vadovo kūną po mirties užkonservuoti viliantis, kad būsimos kartos sugebės jį prikelti. Tai grupei priklausė generalinis sekretorius Josifas Stalinas (mokslų nebaigęs seminaristas, perėjęs prie primityviojo materializmo), (...) A. Lunačiarskis (materialistas, perėjęs į satanizmą).“
Taigi reziumė apie Fiodorovą būtų labai paprasta: kadangi jo idėjos buvo priešpastatytos Dievui, tad jo idėjas perėmė bolševistai, kurių dalis linko į satanizmą... Beje, visi bolševistai save laikė ateistais. Kita vertus, jie kovojo prieš tuos, kurie išpažino krikščionybę. Pagal idėją, ateistams neturėtų rūpėti ar kas nors išpažįsta kokią nors religiją ar ne, nes jiems tai yra absoliučiai neaktuali tema. Visgi suvokiant tai, jog komunistai kovojo prieš krikščionybę, darosi pakankamai aišku, jog jie to neapkentė. Maceina („Socialinė ir politinė filosofija“) rašė, jog „Savo gelmėse bolševizmas nėra ateistinis, vadinasi, dievą laikąs sapnu ir svajone. Ne!Savo gelmėse bolševizmas jaučia, kad Dievas tebėra gyvas ne tik atskiro žmogaus širdyje, bet ir toje antgamtinėje tikrovėje, kuri pasireiškia per bažnyčią ir apskritai per visą krikščioniškąją kultūrą. Todėl šias institucijas bolševizmas pirma ir puola. Bolševizmas yra ne Dievo neigėjas jį atmesdamas, bet sąmoningas dievo priešas tokia pat prasme, kokia Dievo priešas yra senasis Liuciferis, kuris anaiptol nėra ateistas, nes ir velniai „Tiki ir dreba“ (Jok 2, 29). Kaip Liuciferis, tip ir bolševistinis žmogus nenumoja ranka į Dievo problemą nei ją teigdamas, nei ją neigdamas. (...) Bolševistinis žmogus Dievo neapkenčia, kaip jo nekenčia ir Liuciferis. (...) Todėl normalus Dievo neapkentėjas niekados nėra ir negali būti ateistas tikrąja šio žodžio prasme. Dievo neapykanta yra pats didžiausias Jo buvimo įrodymas. (...) Bolševikinė kova su Dievu giliausia savo esme yra žmogaus kova su savo sąžine, su prigimtyje glūdinčiu Dievo paveikslu, prabylančiu į mus sąžinės balsu. (...) Bolševizmas yra satanistinė religija, vykdoma jėga ir prievarta, pavergianti žmogų, jo sąžinę ir laisvę, tačiau patenkinanti jo norą nusilenkti ir garbinti. 
Taip pat į Fiodorovo kosmizmo koncepciją („atkurti“), bent jau kiek pateikia Vartiklyje pateikiamas tekstas, galime spėti, dėl ko šią koncepciją apmąsto A. Duginas. Jis rašydamas šią mistine tematika „Hiperborėjos teorija“ siekia atkurti, atgaivinti šį mitą. Mano supratimu mitas yra savotiška pasaka ir tokio pavidalo pasakos ar mitai suaugusiems yra be galo gyvybingi siekiant juos suvienyti ir sutelkti, nukreipti jėgas į „bendrą priešą“. Aš tikrai nevarginsiu jūsų rašydamas kaip tai yra pasiekiama, nes XX a. tai aiškiai parodo. Pasaka arba mitas savo rolę atliko neįtikėtinai tobulai trečiajame reiche, kuris sutelkė kone viso trečiojo reicho žmones... ir vokiečiai buvo begalo be krašto įtikėją pasakojimais apie arijų – išrinktųjų rasę, kuriai skirta teisė valdyti pasaulį tūkstantmečius. Jeigu jūs nematote čia absoliučiai jokių panašumų su A. Duginu, tai aš labai stebiuosi jūsų atidumu skaitant mano tekstą...
Ar pamenate kaip Hitleris su savo nacių sėbrais šį arijų mitą pritaikė realybėje? Kaip jie ėmėsi atsiraitoję rankoves arijų rasės (iš)gryninimo darbo? Pamenate holokaustus, getus? Pamenate, jog tikras vokietis buvo laikytas tik tas, kuris buvo aukštas, šviesiaplaukis ir mėlynų akių? Visi kiti neturėjo net teisės vadinti save vokiečiais, nes juk šie buvo tapatinami su arijais... Ir visa tai dėl paprasčiausio mito. Mito, kuris nusėdo ideologiniam ir pragaištingam vandenyne...
Šiuo atveju, Aleksandras Duginas, kuris skleidžia absoliučiai nieko nesiskiriantį mitą apie arijus, yra okultistas bei be galo įtakingas ideologas, iškelia į paviršių tas pačias XX a. baisybių miražą. Savo „hiperborėjos teorijoje“ jis tikrus šiauriečius arba arijus, nuo kitų atskiria pasitelkdamas į pagalbą pseudomokslą. Jis atskiria arijus (išrinktuosius) pagal... kraujo grupes! Vartiklyje tėra pateikiama tik 1 – ojo skyriaus Hiperborėjos teorijos. Man asmeniškai tai skamba taip absurdiškai, kad nė nežinau kaip komentuoti. Visgi iš to, kas pateikiama tekste, mano manymu, norima pasakyti, rasės ne visos yra lygios, nes yra ir lygesnių rasių už lygias ir tokie esą arijai – II – osios kraujo grupės turėtojai. Kaip man tai skambėtų „pamalonintai“, kuomet aš visiškai atitinku absoliučiai pagal visus apibūdinimus arijų rasę, netgi ir pagal kraujo grupę. Turėčiau lyg ir džiaugtis ir šokinėti iš laimės kaip kad ką tik laimėjus aukso puodą. Bet ką daryti tiems, kurių kraujo grupė ne tokia? Nes juk apie III – iąją Duginas atsiliepia ne itin teigiamai... Matyt tai grupei tolimesnėje ar artimesnėje ateityje numatytas „metodiškas valymas“ (?)... „3 grupė (...) tamsūs, žemi, apvalios arba trumpos galvos, žema kakta, išsikišusiais skruostikauliais, (...), trumpomis kojomis, (...) silpnu smakru ir ilgomis rankomis“. Kitaip sakant, Duginas akivaizdžiai išskiria žmones pagal kraujo grupes. Tai savotiškai galime interpretuoti kaip rasizmą pagal kraujo grupes, nes galutinis tikslas yra juk toks: vienus pakelti, o kitus prilyginti beždžionėmis („trumpos kojos, ilgos rankos, siaura kakta ir t.t.“).
Ir visa tai vien tik dėl to, kad pateisintume kažkokį tai mitą apie tai, jog mes, indoeuropiečiai (ar bent jų dalis) esame atkeliavę kažkur už šiauriau negu yra pati šiaurė? Įsiklausykit gerbiamieji į tai ką norima pasakyti! Čia kažkoks šiaurės kraštas tėra tik pretekstas savotiškai pateisinti tai, kas gali įvykti ir XXI – ame amžiuje, nes šis mitas gaivinamas nuolat. Prašau tuo pačiu prisiminti arba atrasti tokius pseudomokslus (kurie, savu laiku buvo begalo populiarūs), kaip kad frenologija (beje, Duginas aiškindamas apie hiperborėjos teoriją, akivaizdu, jog į pagalbą pasitelkia frenologiją), eugenika.
Mano supratimu, tokie veikėjai, kaip kad esti XXI – jame amžiuje šmėžuojanti XX a. šmėkla, arba, kitaip sakant, Aleksandras Duginas, jie turi Dievo kompleksą. Mano supratimu, tokio tipo žmonės nė nemirktelėję galėtų sudaryti sąjungą net su pačiu velniu, jei tik tas padėtų įgyvendinti jo skleidžiamas idėjas. Tokie žmonės, kiek mano asmeninė patirtis sako, nesustos niekada. Tad apie juos reikia nuolat kalbėti ir, tam tikra prasme, demaskuojant duoti savotišką atkirtį arba antausį jiems tam, kad inkšdami įlįstų ten iš kur buvo išlindę. Taip taip, tegul jie visi (tokie kaip Duginas) lįste sulenda į tą hiperborėjos skylę šiaurės poliuje. Sėkmės tokio tipo veikėjams jiems nelinkėsiu.

2015 m. birželio 23 d., antradienis

Niekam tikusios išeiginės ir šis bei tas apie komentatorius

Sveikas dienos rašte...
Turėjau dvi dienas išeiginių. Per jas nenuveikiau absoliučiai nieko įspūdingo. Ne tik kad neperskaičiau ar, tiksliau pasakius, nė nepradėjau skaityti jokios knygos (nes man per dvi dienas perskaityti knygą yra pakankamai nemažas išmėginimas, nes aš dar atsirenku įdomesnes mintis ir jas perrašau tokiu būdu sukurdamas savotišką knygos nuorodų žemėlapį, arba, kitaip sakant, galbūt, konspektą); tačiau neperskaičiau netgi nė vieno straipsnelio dėl ko jaučiuosi pakankamai sumautai. O taipgi ganėtinai sumautai jaučiuosi dėl to, kad medžiaga, kuri buvo skaityta prieš savaitę ir iš jos ruoštas tekstas nebuvo niekuo papildytas, tad teks ir vėl atidėti jo „paviešinimą“...
Kita vertus, toji medžiaga, prie kurios dirbau rinkdamas informaciją savo būsimajam tekstui, mano supratimu, jau tapo pakankamai išnagrinėta ir aiški man pačiam, rodos, lyg ir beliko tik sudėti taškus ant „i“, bet, visgi, aš jau tokio būdo, kad dažnai stengiuosi išnagrinėti tai, kas dar lyg ir yra įmanoma ir pasiekiama internetu, kitaip sakant, jeigu ties tąja medžiaga vis dar liko neperskaitytų ir neišnagrinėtų straipsnių...
Dar kita vertus, tekstai mano yra pakankamai banalūs. Dažniausiai aš mėgaujuosi lengva leksikono forma ir, galima pasakyti ir taip, kad rašydamos tokios formos tekstus, sugebu atsipalaiduoti bei mėgautis juos rašant. Taigi man nėra itin svarbu, kad tekstas dažniausiai būna pakankamai diletantiškas, lėkštas ir banalus... Svarbiausia man yra mėgautis jį pildant.
Tai savotiškai man primena terminą, nugirstą per pastarąją „teisė žinoti“ laidą, kuomet apie įvairių portalų straipsnių komentatorius, jog šie tokiu būdu „išsikrauna“: vieni, t.y. vakarų pasaulyje žmonės sportuodami, keliaudami ir pan. save iškrauna, na, o Lietuvoje (veikiausiai, ir Baltijos bei Vyšegrado šalyse) žmonės save iškrauna pildami pamazgas vieni ant kitų. Tai tampa savotišku žaidimu: komentatorius, tam tikra prasme, užlips ant aukščiausiojo pjedestalo tas, kuris užpils daugiausia pamazgų ant kitų, bus „viešai įvardintas nugalėtoju“ ir kiti komentatoriai stebėsis jo leksikono (pamazgų pylimo) galimybėmis bei jo „išmintingumu“ ir „kietumu“. Taigi ką aš tuo norėjau pasakyti/parašyti, yra tai, kad taip, savotiškai galima sakyti, jog aš taip pat „išsilieju“ ar „išsikraunu“ rašydamas šiuos tekstus, tačiau visgi mano tekstai nepažeidžia absoliučiai niekieno garbės ir orumo bei jo teisės į privatumą. Taigi saviraiškos teisę aš išnaudoju nepažeisdamas kitų žmonių teisės į privatumą. Kitaip sakant, tekstuose, nors ir lėkštuose ir banaliuose, tačiau jūs neišvysite pamazgų pylimo meno, tokio, kuris sutinkamas kiekvieną mielą dieną Lietuvos portalų komentarų skiltyse.
Dar pasakysiu daugiau: kadangi aš toks žmogus, kuris, nepabijokime to žodžio, išties, karts nuo karto mėgsta patinginiauti, tai man perskaityti straipsnį kartais reikia nemažai dar pastangų prisiversti tatai padaryti, o ką jau kalbėti apie skaityto straipsnio komentarų skaitymą. Tad jums atvirai pasakysiu: būtent straipsnių komentarų niekad neskaitau (yra tik viena išimtis: f-1.lt :). Kadangi aš komentarų neskaitau, tai tuo labiau, jų ir nerašau. Mano komentarai, jeigu galima taip pasakyti, yra daugiau dienoraštinio formato, arba, kartais turintys ir publicistinės ar eseistinės stilistikos bruožų. Bent jau taip spėju, nes, tiesą pasakius, kaip rašyti esė, jau nebepamenu, nes senokai baigiau mokyklą, o ieškoti to kaip taisyklingai rašyti eseistinio pobūdžio tekstus, tingisi. Čia jau nieko nepadarysi: nuo tingumo, kaip ir nuo žioplumo, vaistų nėra: čia jau „nepagydomos ligos“ :) O atsakant į kai kurių skaitovų su įtarumu besistebinčių tokiu klausimu: tai kaip tada neskaitant komentarų galima žinoti apie ką yra rašoma komentaruose (?) atsakymas yra labai paprastas: iš tos pačios žiniasklaidos apie mūsų komentatorių kultūrą. Be abejo, aš nesakau, kad visi komentatoriai pila vienas ant kitų pamazgas, ir neva daugiausia jų išpilantis yra jau ir laimėtojas, bet visgi netgi ir šaukštas deguto ir medų statinėje sudarko. O kas, jeigu deguto statinėje tėra tik šaukštas medaus? (Retorinis) atsakymas (retorinį) klausimą: tamsieji amžiai.
Taip pat dar norėčiau pasakyti, jog kai kurie taip pat nusistebėtų mano pasisakymu dėl neva tingumo pasiskaityti ir pasidomėti kaip reikėtų taisyklingai parašyti eseistinio ar publicistinio pobūdžio tekstą. Juk tai nesudėtinga: paprasčiausia bazė yra Vikipedijoje ir juk tai netrunka marių laiko. Tikra tiesa, tačiau, mano galva žiūrint, teksto normos, taisyklės, „reglamentacijos“, ar/ ir „rekomendacijos“ yra tam tikras laisvo teksto įrėminimas į tam tikras pinkles. Tuomet juk teksto autorius nebeturėtų laisvo stiliaus kalbėti apie tai ką nori: jisai privalėtų rinkti ne tai kas jam yra „ant liežuvio galo“, o vadovaudamasis visuotinai pripažintomis dogmomis (suprask, taisyklėmis) rašyti taip, kaip reikia... Tuomet tektų autorius visgi turėtų pakankamai nemažai laiko skirti teksto formai, o ne turiniui. Kitaip sakant, teksto autorius, įrėmintas į taisykles, galvotų kaip jų laikantis pasakyti/parašyti taip, ką jis gali pasakyti ir kalbėdamas/rašydamas laisvai. Veikiausia laisviausia teksto forma ir yra komentaras. Tad ir aš savotiškai save prisilyginu komentatoriumi. Kita vertus, klausimas iškyla kam aš komentuoju? Argi ne sau pačiam? Na tai tuomet tai turėtų vadintis dienoraštis. Bet juk dienoraštis negali būti viešinamas. Tai tuomet tai... Ak taip tai juk blogas. Taigi komentuoju tekstus dienoraščio formatu sau pačiam ir juos viešindamas interneto erdvėje, dienoraštį konvertuoju į blogą. Kita vertus, kadangi šio blogo išskyrus manęs niekas neskaito, tai šiuos tekstus galime pavadinti mano komentarais sau pačiam ir... Dievui, nes jis juk nežino mano pasaulio suvokimo mano akimis :) „Aš kreipiuosi į aukščiausią ministeriją, gal gali atsiųst žinutę mono arba stereo”.
Įdomu, ar Jam neplyš smegenys beskaitant šiuolaikinių blogelių, komentatorių ir įvairiausio plauko žiniasklaidos pranešimus. Teigiamu atveju, visai greitai galime sulaukti dar vieno neprognozuoto taip jau greitai „didžiojo sprogimo“...

2015 m. birželio 14 d., sekmadienis

lakoniškas tekstelis apie finougrus

Pasak žodynas.lt sudarytojų, terminas finougrai reiškia: „suomių, estų, marių, vengrų, chantų ir kitomis giminiškomis kalbomis kalbančių tautų visuma: finougrų kalbos.“
informaciją kurią čia pateiksiu tik iš Vikipedijos, nes šioje internetinėje enciklopedijoje yra visai nemažai sauso teksto apie finougrus. Tad šis mano rašomas tekstas, greičiausiai, tebus tik savotiškas Vikipedijos konspektas..., kuris, galbūt, bus praplėstas nebent ateityje...
Vikipedijos temoje apie finougrus, teigiama, jog „Finougrai – istorinė etninė – lingvistinė tautų grupė, kalbanti finougrų kalbomis... Gyvena Rytų ir Šiaurės Europoje bei Vakarų Sibire. Nors finougrų kalbos visiškai skirtingos negu indoeuropiečių, tačiau etniškai ir genetiškai finougrai nuo kitų Europos tautų nesiskiria, tik samių mitochondrinė DNR yra nebūdinga daugeliui europiečių, o panaši į pirmųjų Europos gyventojų bei baskų“. [...]
„Naujausiais lingvistiniais duomenimis Uralo kalbų protėvynė buvo apie Kamos upę ar, žiūrint plačiau, tarp didžiojo Volgos vingio ir Uralo kalnų. Uralo prokalnės skilimas ir išplitimas datuojamas maždaug 2000 m. pr. Kr.“ [...]
„Per visą bronzos amžių nusistovėjo aiškios sienos tarp finougrų ir baltų, kristalizavosi finų atšakos: Pabaltijo finai, Pavolgio finai, Permės finai.“ [...]
„Nuo erų sandūros atsirado pirmieji rašytiniai šaltiniai apie šias tautas, daugiausia apie Pabaltijo finus. Tacitas mini tautą fenni (tikriausiai samių protėvius), vėliau Ptolomėjus (finus). Taip pat minima tauta aisčiai (Estijai), kuri gali būti arba baltų, arba finų paminėjimas.“
Vikipedija mums praneša, jog „VII amžiuje į baltų ir finougrų arealą iš pietvakarių migravo rytų slavai, kurie sunaikino didelę dalį vietos genčių, įsitvirtindami viduriniame ruože ir geografiškai atskirdami Pabaltijo finus nuo Pavolgis finų“. Taigi pasak šio teiginio, galima daryti dvi hipotetines išvadas: 1) kuomet slavai dar neatskyrė Pabaltijo ir Pavolgio finų, tai tarp tos didžiulio ploto žemės gyvavo finougrai (?); 2) kita versija galėtų būti tokia, jog slavai, priešingai negu kitos tautelės, buvo palyginti karingi, tad finougrai negalėjo laisvai sau migruoti rytų vakarų krytimis, kaip kad galbūt galėjo anksčiau... Visgi mano spėjimus patvirtina tik ką atrastas žemėlapis, jog pakankamai įtikinama yra mano pirmoji hipotetinė versija.
Slavai mini tokias gentis kaip čiudai, meriai, muromai, vesiai, mordviai, čeremisai, meščerai, permiai, pečerai ir kt.“ Taip pat minima, jog variagai pradėjo tyrinėti finų žemes ir kai kurie šiauriniai finai kartu su savais sukūrė Rusios kaganatą.
Be Vengrijos, Suomijos, Estijos, nėra daugiau valstybinių finougrų tautų darinių: „likusios finougrų gentys smarkiai asimiliavosi su rusais, latviais, dalis yra nykstančios, jas sudaro keli šimtai žmonių“.
Įdomi pastraipa Vikipedijoje: „finougriškoji tapatybė“. Čia teigiama, jog tokios tautos kaip suomiai ar vengrai buvo savotiškai izoliuotos dėl kalbinių barjerų. Vengrai norėjo labai būti geriau karingųjų mongolų ar tiurkų palikuonimis negu, ugrų palikuonimis. Įdomu tai, kad pastraipoje savotiškai tarsi sufleruojama: jeigu nori, kad būtų taip – bus, nes teigiama, jog „žinoma, kad tautos, priklausančios tai pačiai kalbinei šeimai nebūtinai turi būti kultūriškai artimos. Kartais tautos tiesiog pakeičia kalbą.“
Nieko negaliu pridurti kol kas. Manyčiau, jog reikėtų išnagrinėti dar visas esamas ar/ ir buvusias finougrų tautas... Įdomus pastebėjimas yra tiesiog tas, jog finougrai atkeliavo iš Pavolgio... Toje teritorijoje, Europos ir Azijos sandūroje, jie gyveno ne vieną tūkstantmetį. Tie, kurie surizikavo ir atsikėlė į Europą – galų gale sugebėjo sukurti savas valstybes, na o tos finougrų gentys, kurios vis dar tebėra Pavolgyje, mano manymu, po truputį nyksta (štai vienas iš pavyzdžių: 1917 m. kilus Rusijos Spalio revoliucijai, mariai prisijungė prie totorių įkurtos Idelio-Uralo valstybės. 1920 m. sugrįžus sovietų valdžiai, suformuota Marių autonominė tarybinė sovietų respublika. Jos teritorija teapėmė mažesnę dalį visos Marimlandės ir vos pusę marių populiacijos. Ši situacija išlieka iki mūsų dienų, po to kai autonominė respublika paversta Marių respublika Rusijos Federacijos sudėtyje.).