Sveiki rūkantieji ir nerūkantieji :)

Sveiki visi: tiek užkietėję rūkaliai, tiek pradedantieji, tiek galvojantys apie pradėjimą, o taip pat sveiki tie, kurie ką tik metė, galų gale sveiki ir tie, kurie niekada gyvenime nė nerūkėte, nes jūs, leiskite pasakyti, bent jau rūkymo rėmų/kategorijos prasme, esate vieni iš pačių sveikiausių, jeigu ne patys sveikiausi :D

Na šiame tekste aš, veikiausiai, nesusilaikysiu nepasigyręs, nes girtis, bent jau šįkart, yra dėl ko. Praeitame tekste apie rūkymą, aš buvau aprašęs savo „grumtynes“ su pačiu savimi (vienų barikadų pusėje stovėjo rūkantysis aš, kitoje – nerūkantysis) ir kaip man sekėsi tų mūšių bei karų esu apturėjęs. Viskas išsamiai yra sukaupta ir apie tai jau kartotis nebesinori, nes jau po truputį, taip sakant, susidaro toks įspūdis, kad dūmų kamuoliais besipurtantį lokomotyvą, palydžiu akimis, nes iš to apanglėjusio garvežio aš jau išlipau. Taigi kai rašiau tekstą šių metų 03/18 – ąją, tai buvo 5 – oji mano nerūkymo diena. Savo kovą, kaip kad ką tik buvau užsiminęs, kovojau jau eilę metų ir visuomet būdavau paguldomas ant menčių, kitaip sakant, visada pralaimėdavau, nes iki pat 03/14 – osios rūkydavau kiekvieną mielą dieną ir nors surūkomų cigarečių kiekiai metimo dienomis drastiškai sumažėdavo, tačiau vis vien būdavo surūkoma bent 1, 2, 3 ar 4... Tačiau nors ir su pertraukomis, bet vis vien bandžiau ir ieškojau įvairiausių būdų mesti rūkyti. Į šį reikalą buvau įnikęs rimtai, nes tapau kone chronišku rūkalium, o mano tikslas buvo paprastų paprasčiausias – kaip nors atsilaikyti bent vieną dieną neparūkius. Iš čia ir atsiranda visa ta mano rašomoji drama apie pralaimėtus mūšius ir karus ir t.t. :D

Man pavyko nerūkyti, naudojantis burnos purškalu, kurį, galų gale, visgi nusprendžiau išbandyti. Tas purškalas turėjo stipraus mentolio ir 1 mg nikotino, buteliukas turėjo apie 150 mg skysčio, vadinasi, 150 papurškimų. Per pirmąją savaitę jo ir užteko 7 dienoms. Per pirmą dieną buvo be galo sunku nerūkyti, nes dar turėjau gana rimtą konfliktą tą dieną, tačiau visgi buvau labai tvirtai apsisprendęs, kad nuo tos dienos tikrai mesiu ir tai tarsi užgrūdino mane laikytis ir toliau, nors, tiesa, tą dieną purškiausi gal 50 – 60 kartų (leistina dienos norma 64 purškimai, tad buvau ties išnaudojimo limitu netgi :) )

Taip ir praėjo nerūkymo savaitė. Flakonėlis buvau jau beveik tuščias, tad nusprendžiau verčiau nerizikuoti ir nusipirkti dar vieną. Tačiau būtent toje vaistinėje, kurioje nusprendžiau įsigyti, pardavinėjo ne po vieną, o po du. Įsigijau. Antrąjį purškiausi gana intensyviai. Ir jau išnaudotas senai. Na, o trečiajame vis dar yra skysčio, nors pagal idėją, tas skystis flakonėlyje jau senai turėjo baigtis. Išvada paprasta: taip yra dėl to, kad aš jau labai retai kada naudoju tą purškalą.

Nors ir parūkyti vis dar norisi, tačiau tai įmanoma kontroliuoti mintimis, protu, valia (šiuo atveju, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Rezultatai: 1) įveikta rutina; 2) stipriai pagerėjusi sveikata; 3) sutaupyti pinigai, kuriuos galiu skirti kitkam.

1) – uoju atveju šis dėmuo susideda iš daugiau koncepcijų, negu vienas žodis, tad norėčiau, jums leidus, išplėtoti mintį, kas slypi po šiuo žodžiu „rutina“ būtent šiuo mano konkrečiu atveju. Kai rūkydavau, aš nubusdavau jau pralaimėjęs ir savijauta būdavo tokia, kad nors ir diena tik prasideda, tačiau mane apimdavo jausmas, kad diena tarsi jau ir prarasta. Pabundu ryte. Atsikeliu. Einu parūkyti. Parūkau. Pasidarau kavos. Pasėdžiu prie laptop‘o. Išgeriu kavą. Einu parūkyti. Pasidarau valgyti. Pavalgau. Einu parūkyti. Išplaunu indus. Einu parūkyti. Prisėdu prie laptopo. Randu įdomų ir kiek sudėtingesnį (tarkim politologo) straipsnį, tačiau jaučiu, kad tuo reikės parūkyti, nes viso jo neįveiksiu, nes tas noras parūkyti tik dar labiau stiprės ir  jei aš spyriosiuosi ir neisiu parūkyti, tai tada bus tik dar blogiau, nes, galų gale, tekstas bus perskaitytas labai ilgai ir sunkiai įsisavintas, o aš, veikiausiai, parūkysiu ir labai neilgai trukus, parūkysiu dar vieną, na arba vieną po kitos, čia jau kaip sušvies... „Išeinu į miestą“ visuomet su cigarete dantyse, kitaip ir būti negalėdavo. Einu mieste su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. „Grįžtu iš miesto“ su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. Problemos (?) – cigaretė. Kažko nesuprantu (?) – gal padės geriau suprasti cigaretė. Nežinau ką veikti – gal parūkęs sužinosiu (?). Tad ir nusprendžiau tatai pavadinti šiuo „įveiktos rutinos“ terminu. Pagaliau mano gyvenime šis ciklas, nesibaigiančios karuselės vienodai nuobodus ir vedantis į depresiją, sukimosi ciklas sustabdytas, kodas nulaužtas. Aš išlaisvinau save patį :D Be to yra marios laiko: sutaupau bent valandą ar pusantros valandos laiko, nes reikėdavo eiti ir pirktis tabako atskirai; eiti ir pirktis popieriaus, filtrų bei sukimosi mašinėlę, atskirai; suktis tą tabaką ir, galų gale jį rūkyti. Tačiau dar norint parūkyti, reikėdavo užsivilkti striukę, apsiauti batus, užrakinti namus, išeiti į gatvę nusileidus laiptais iš antro aukšto, parūkyti ir tuomet tą pačią procedūrą pakartoti tekdavo (jei norėdavau patekti į butą) pakartoti atvirkštine tvarka. Na, o tai užtrukdavo. Tad paėmus ir suvidurkinus visą praleistą laiką, esu garantuotas tuo, kad tai užtrukdavo gerą valandą ar pusantros. Tačiau ne vien tik tai. Mano mąstymo laikotarpis būdavo smarkiai įspraustas į rėmus ir sufragmentuotas, dėl rūkymo pertraukėlių. Aš negalėdavau praktiškai niekada betarpiškai sutelkti dėmesio į vieną ar kitą rimtą dalyką, kuris reikalaudavo susitelkimo bei mąstymo pastangų, sprendžiant vieną ar kitą problemą, galų gale netgi skaitant. Aš tatai jausdavau savo vidumi, kad taip tęstis daugiau negali...  

2) – uoju atveju nėra ir ką kalbėti. Tai turbūt yra akivaizdu: išsivalė plaučiai, daugiau nebekosčiu visiškai (anksčiau kosėdavau nuolat), balsas atsigavo, nes anksčiau visada būdavau užkimęs, taip pat ir dusdavau anksčiau arba bent jau to apraiškas pajusdavau. Smegenys dabar dirba geriau.

3) – uoju atveju jau apskritai nėra apie ką šnekėti ir viskas čia aišku. Tačiau prie viso to dar norisi pridurti tai, jog visi šie trys faktoriai iš tikro yra susiję ir jie vienas kitą papildo ir tarp jų yra grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui pirmuoju atveju rutina taip pat galėjo reikšti psichologinį barjerą arba tam tikrą mentalinės psichikos būseną artimą depresijos formai, kuomet žinai jog tai tave žudo ir kenkia, tačiau pats gana dažnai jau tarsi to nebegali pakeisti, tai galime apibūdinti ir fiziniu leitmotyvu: įsivaizduokite, kad esate paralyžiuotas išilgai pusiau (nežinau ar tokių atveju būna, bet ne tame esmė) ir labai norite pakelti paralyžiuotą ranką ar koją ir/ar atkartoti sveikosios jūsų kūno pusės judesius. Nors ir labai stengiatės, tačiau niekaip neįstengiate to pasiekti. Tad tą vadinamąją rutina, tam tikra prasme, aš būčiau linkęs gretinti su ką tik aprašyta „paralyžiaus“ situacija. Tai mentalinis „cementas“, kuris „ant tiek“ užsibetonavęs smegenyse ir/ ar prote, kad jį pašalinti, reikia tarsi tokių pastangų valios ir ryžto pastangų, kurias deda ar, pagal idėją, bent iš pradžių, turėtų dėti tas susiparalyžiavęs žmogus. Vėliau tai „susicementuoja“ ir tampa tarsi „nedaloma“ tavojo aš dalis. Beje, pinigų prasme pirmasis atvejis koreliuoja taip pat ir labai smarkiai. Juk pakanka prisiminti posakį „laikas – pinigai“ ir tampa viskas aišku, nes įveikus tą nesibaigiančios rutinos ciklą, per dieną sutaupomą nuo valandos iki pusantros ir per tą laiką galima tikrai nuveikti daug ką, o jei tai susumuosite metų bėgyje, tai puikiai turėtumėte pastebėti, jog, bent jau savo asmeniniu atveju, aš per metus sutaupau apie 2 – 2,5 savaitės vien tik dėl to, kad nerūkau. O taip pat man nereikia dirbti papildomai ištisą mėnesį tam, kad nusipirkčiau rūkalų, tad šiuo atveju sąvoka „laikas – pinigai“ koreliuoja tiesiogiai, tačiau esmė visai ne tame, nors tame dalis sveiko grūdo yra taip pat. :)

Apie rūkymą dar sykį

Sveiki nerūkantieji, o su rūkaliais leskite man pasilabinti taip pat. Pastarųjų gretose buvau pakankamai ilgą savo gyvenimo periodą: nuo 2011 – ųjų gegužės, iki pat 2017  - ųjų 3/14 – osios. Ši sukaupta patirtis man jau leidžia (o gal net ir įpareigoja ?!) aprašyti šią temą.

Visų pirma man norėtųsi pradėti nuo savo blogo įrašų. Pirmasis įrašas pasirodė 2013 – ųjų 01/16 – ąją. Aš tame tekste sugebėjau pasigirti, jog vieną dieną praktiškai pavyko nerūkyti. Tikrai nesu užtikrintas, ką reiškė tuo metu mano posakis „praktiškai“, bet, kad ir kaip ten bebūtų, po to vis vien rūkiau. Be to, aš šiame tekste tam tikra prasme teisinau cigaretes, na kad jos man padėjo judėti prie tuo metu mano siekiamo tikslo. Tas tikslas buvo užsidirbti pinigų, na o cigaretės man neva padėjo kažkiek ignoruoti tai, kas man nepatiko tuo metu buvusioje mano aplinkoje ir, tam tikra prasme, jos man neva padėjo sugyventi su tuo. Taip pat rašiau šiame tekste, jog Lietuvoje aš vienareikšmiškai mesiąs rūkyti, o to, užbėgant įvykiams už akių, deja, bet neįvyko taip pat. Save teisinau ir tuo pačiu kėliau klausimą dėl to ar aš sugebėsiu toliau dirbti JK fabrikuose, jei mesčiau rūkyti... Tad lyg ir buvo nuspręsta: kiek įmanoma labiau sumažinti surūkomų cigarečių kiekį per dieną (galbūt su svaja, kad mesčiau apskritai), na, o jau atvykęs į LT, suprask, jau kuomet JK fabrikuose nustosiu dirbti, mesiąs tą rūkalų reikalą vienareikšmiškai.    

2013 – ųjų 04/30 – ąją esu trumpai aprašęs savo mėginimą mesti rūkyti. Visgi galutiniam rezultate man pavyko sumažinti tik iki 3 cigarečių per dieną, tačiau po kurio laiko vėl viskas „grįždavo į tuos pačius bėgius“: ir toliau rūkydavau apytiksliai daug. Tas „daug“ tai yra apie pakelis per dieną. Tačiau čia reiktų kiek pataisyti, nes aš rūkydavau ne „komercines cigaretes“, o tabaką, kurį susukdavau į super – plonas cigaretes ir čia, galima sakyti, kad save kiek ramindavau, nes pagal mane atrodydavo, jog tabakas grynas yra ir jis neturi tiek daug cheminių priemaišų, kaip kad komercinė cigaretė, o be to toji mano „suktinukė“ būdavo žymiai plonesnė, nes tiesiog naudodavau labai plonus filtrus. Tai buvo klaidingas mąstymas, nes vis viena kentėjau nuo to taip mano vadinamo „sveikojo tabako“ priklausomybės...

2014 – ųjų 12/ 19 – ąją vėl aprašiau sau išsipažinimus dėl rūkymo. Šis tekstas bene mano mėgstamiausias, nes parašytas labai apgalvotai, nuosekliai ir itin detaliai. Tuo metu, kai rašiau tą tekstą, buvau su sugipsuota koja ir tai buvo 14 – ųjų metų pabaiga. Pamenu, jog tada karpiau cigaretes ir stengiausi sumažinti kaip įmanoma rūkymą ir svajojau galų gale pasiekti 0 cigarečių bent vieną dieną. Šį tekstą rekomenduoju perkaityt bene labiausiai, nes pastarasis iš ką tik išvardintų, realiausiai ir tiksliausiai atspindėjo visą mano gyvenimo periodą, kuris buvo susijęs su rūkymu ir dėl ko, mano nuomone, aš užsirūkydavau vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo momentu. Deja, nors ir būdamas su ramentais ir su sugipsuota koja tuomet, tačiau rūkiau vis vien. Didžiausias pasiekimas buvo 3 cigaretės per dieną, nes mane labai traukdavo pafilosofuoti vienatvėje, vėlyvais vakarais, na o filosofavimui „galios“ pridėdavo smilkstančios cigaretės dūmas (beje, mano mėgstamiausi rašytojai buvo ar tebėra užkietėję rūkaliai)... Išvada paprasta: net gipsas ant kairės kojos man nepadėjo mesti rūkyti. Man trūko, šiek tiek pritrūko... valios...

2015 – ųjų 01/ 19 – ąją (iškart lygiai po mėnesio) viešumoje pasirodė kitas mano tekstas šia tema. Mažiausias surūkytų cigarečių kiekis buvo ½ - oji: deja, tačiau 0 pasiekti nesugebėjau ir tuo kartu, o praėjus tai „pasninkavimo laikui“, ir toliau pradėjau rūkyti kaip garvežys... Na, o šiame tekste aš nagrinėjau savo elgesį rūkymo sumetimais, nes juk buvau sukaupęs gana nemažą patirtį ir tai buvau aprašęs. Tad štai čia pradėjau pateikinėti trumpas išvadas, kurios galbūt jau buvo senai padarytos, tačiau viešai paskelbtos, rodos, tik šičia: 1) „noras nėra nuolatinis, tačiau momentinis“. Pradėjau savotiškai filosofuoti toliau, paaiškindamas, dėl ko tas noras tapo tik akimirkinis, nes neva karą rūkymui buvau paskelbęs jau mėnesį bei dvi dienas ir tas „karas“ vyko kiekvieną mano sąmoningą valandą, pusvalandį, ketvirtį valandos ar netgi kas minutę ar dvi, turėdavau kovoti su tais momentiniais norais/ kaprizais. Tačiau tų kaprizų kiekis tapo stipresnis, tačiau retesnis mėginant mesti rūkyti, negu tuomet, kai rūkai nuolatos, nes rūkant pastoviai, beveik visuomet būdavo labai silpnas noras dar parūkyti, jisai tikrai egzistuodavo, todėl būdavo ir tokių žmonių (tarp tokių būdavau ir aš labai dažnai), kurie po pirmos cigaretės neparūkydavo ir iškarto užsirūkydavo antrą, na ir dar kartais tos antros neužtekdavo, tad užsirūkydavo ir 3 – ą. Taigi, kad ir kaip ten bebūtų, aš jau buvau susidaręs nuomonę, kad stiprus noras rūkyti būna momentinis. 2) – oje tezėje esu užsiminęs, kad žmonės mums daro didžiulę įtaką ir vieni sugeba tam atsispirti, o kiti – ne. tuo argumentavau pavyzdžiu, jog jei geras draugas tau pasiūlo parūkyti, tai atsisakymas būtų tarsi traktuojamas įžeidimu, tačiau būtent čia ir atsiranda didžiulė problema ne vien tik rūkymo tema.

Jums leidus norėčiau šiek tiek išsiplėsti ir aptarti 2 – ąją tezę. Pagal įstatymą mes esame lygūs visi, prieš Dievą, tiesą sakant taip pat, na bet nesivelkime į religinius dalykus bent jau dabar. Norėjau akcentuoti tik tai, jog neva mes esame lygūs, tačiau tai, kad mes, žmonės, esame be galo skirtingų tipažų tiek išore, tiek vidumi, parodo, jog mes esame be galo skirtingi. Taip yra labai daug dalykų kas mus vienija, ir tų dalykų yra žymiai daugiau. Bet aš norėjau pasakyti... Na gerai, pateiksiu paprasčiausią pavyzdį: tarkim formulės 1 pilotai dalyvauja lenktynėse ir turi įveikti 50 ratų distanciją; baigiantis lenktynėms favoritai lenkia autsaiderius jau antrą kartą... Supratot apie ką aš? Tai juk aukščiausias pilotažas ir paprastam žmogui iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tiek favoritai, tiek ir autsaideriai yra visai apylygiai, bet tik prasidėjus lenktynėms, rezultatas labai pamažu darosi toks, kokį ir prognozavo ekspertai: favoritai lieka favoritais, o autsaideriai atvažiuoja paskutiniai. Tad mes lyg ir panašūs, tačiau, kaip jau ir esu minėjęs, tiek vidumi, tiek ir išore, esame labai jau skirtingi ir kai kurie žmonės tampa savotiškais favoritais kitų atžvilgiu: jie gali daryti „minkštą galią/ įtaką“ kitiems arba pradėti įtakos darymui pasitelkti kiek platesnį pasirinkimų arsenalą. Galutiniame variante egoistai pradeda naudotis altruistais, nes šie tiesiog nemoka pasakyti kitiems „ne“. Nemokėjimas pasakyti „ne“, gyvenime gali privesti prie labai blogų situacijų: kažkur teko skaityti, kad hipotetinę situaciją, jog mergina, nesugebėjusi pasakyti vaikinui „ne“, susipažino su juo ir galiausiai ištekėjo už jo, nors jis jai ir nepatiko... Ne nemokėjimas ištarti, gali privesti netgi prie tokių situacijų. Tačiau yra dar ir kitas aspektas: altruistai stengiasi gyvenime kiek tai įmanoma visiems įtikti ir stengiasi kiek tai įmanoma, išvengti bet kokių konfliktų ar pykčių. Altruistai išties labai daug kam patinka, tačiau jie nepatinka patys sau, nes jie puikiai supranta, kad būna išnaudojami kitų, tačiau jie tiesiog negali prieštarauti jiems ir pasakyti ne. Tad tokie žmonės turėtų jaustis pakankamai depresiškai... Ir dabar pereikime ir sumodeliuokime mano situaciją, kuomet tokio tipažo žmogus (t.y. tas, kuris neturi žodžio „ne“ savo leksikone) susitinka su geru draugeliu. Tasai žmogelis bandė mesti rūkyti ir jisai pasakoja tam draugeliui kaip tai buvo sunku padaryti ir jog šis rūko vis vien, o tas draugelis išsitraukia pakelį ir paduoda jam cigaretę ir jam sako: vaišinkis. Kaip vertinti tokią situaciją? Ar tas draugelis yra altruistas elgdamasis taip? O gal tai yra ne altruisto ir egoisto santykiai? Galbūt ir ne, tačiau su šia mozaika yra tikrai kažkas ne taip... O gal tai yra vienas iš tų posakio pritaikymo atvejų, kuomet sakoma, jog sotus neužjaučia/ nesupranta alkano? Tas, kuris rūko stabiliai turbūt niekad nesupras to, kuris bando mesti. Tačiau kaip įvertinti situaciją kuomet „tas žmogelis“ susitinka su „įtakingesniuoju“ draugeliu ir kuomet pastarasis pasiūlo šiam parūkyti, šis mandagiai atsisako argumentuodamas, jog visai nesenai metė, o jis dar drąsiau pasiūlo jam parūkyti, o po to dar vieną :) ? Kaip tai įvertinti? Kas dėl to kaltas? Bet kokiu atveju yra kaltas tas, kuris galų gale pasivaišino, nes jam per prievarta niekas į dantis neįgrūdo ir neuždegė cigaretės, o jis pats paklausęs draugelio pasiūlymo išsirinko cigaretę iš prikišto prie jo pakelio... Vis viena, galų gale, prieinama prie tokios išvados, jog kai kurie žmonės aplinkui yra įtakingesni, kurie gali paveikti jus ir jūsų mąstymą, todėl kiekvienas iš mūsų privalome būti kritiški bet kokiu klausimu bei išmokti pasakyti stiprų ir aiškų signalą, jei mes kažko atsisakome ir tas signalas turi būti vienareikšmiškas ne ir be jokių dviprasmybių ir/ ar su jų užuominomis. Jūs net neįsivaizduojate kaip tai man buvo svarbu suprasti gyvenime ir kaip svarbu buvo išdrįsti tai pasakyti kitiems.

Dabar jums leidus norėčiau aprašyti 1) – ąją tezę dėl akimirkinių parūkymo kaprizų. Aš privalau prisipažinti, jog šio karo su cigaretėmis antrą kartą nelaimėjau: buvo bekalės mūšių, kuriuos galų gale pralaimėjau. Laikui bėgant supratau ir pradėjau prieiti prie išvados, jog man yra būtinas „pastiprinimas“ šiuose mūšiuose tam, kad galutinis karas būtų laimėtas. Norėčiau pasigirti, jog jei mūšius skaičiuotume dienomis, tai pagaliau šiandien vyksta 5 – asis mūšis iš eilės, kurioje aš dominuoju absoliučiai: 5 – oji diena iš eilės per 6 metus, kuomet surūkytų cigarečių kiekis yra lygus 0.0 ! Nebuvo netgi truktelėtas joks dūmelis.

Tad dabar leiskite man papasakoti kaip tatai pavyko pasiekti tokiam užkietėjusiam rūkaliui kaip aš. O viskas prasidėjo nuo to, kad, rodos, rudenį mano bendradarbis latvis, kuris yra gal 5 metais jaunesnis už mane, mėgino mesti rūkyti, tuo metu kaip tik pradėjau mėginti ir aš. Tačiau visa esmė buvo ta, jog tas latvis naudojo nikotino pleistrus ir burnos purškalą (o gal „inhaliatorių į plaučius“, tiksliai nepamenu), eidavome vis viena mes kartu į rūkyklą, o jis gerdavo kavą ir patraukdavo inhaliatorių, o aš dažniausiai surūkydavau (bet kartais pavykdavo ir susilaikyti). Bendroje sumoje gavosi taip, jog jis, naudodamas nikotino pleistrą ir inhaliatorių, rūkydavo vis vien ir per dieną surūkydavo 4, 5 , 6 cigaretes, kai tuo tarpu aš be jokių pagalbinių priemonių sugebėdavau ištraukti ir iki 2, 3 ar 4. Kitaip sakant, šiuo aspektu, aš toje srityje buvau favoritas, nors, tiesą sakant, kuomet rūkydavau įprastai, tai surūkydavau žymiai daugiau negu jis, bet visgi tomis metimo dienomis, aš jau sugebėdavau iškentėti iki 3 cigarečių per dieną, kas yra labai neblogai, tačiau kaip mes visi puikiai žinome, nepakankamai...

Bėgo dienos ir savaitės. Mano bendradarbis latvis galų gale įsigijo elektroninę cigaretę ir buvo ja patenkintas. Tačiau su laiku vis pakeisdavo į cigaretes. Kitais žodžiais, kolega vis vien nemetė. Nemečiau ir aš, o tik patikrinau ar vis dar sugebu iškentėti ir pamačiau savo galimybių ribas, jog dar yra įmanoma ir labiau suspausti: surūkyti 1 arba 2 per dieną. Galų gale latvis išvyko į LV, o aš po kelių savęs išbandymo dienų ir toliau rūkydavau labai stabiliai: 18 – 22 cigaretes per darbo dieną ir 10 – 15 per išeigines.

Kitu kartu teko iš mano bendrakeleivių išgirsti, jog viena keleivė sugebėjo nerūkyti laisvomis nuo darbo dienomis visai susigalvodama vis sau kokios nors veiklos. Kitas kolega beveik tuo pat metu įsigijo pleistrų ir juos išbandė. Pastebėjau, kad jie jam visai neblogai padėjo: sumažino surūkytų cigarečių per darbo dieną nuo 1.5 iki 2 kartų. Tai mane ganėtinai nustebino, nes jisai rūkydavo taip pat stipriai kaip ir aš jei ne dar stipriau. Be abejo, jis galiausiai nustojo pirkti pleistrus, nes su jų pagalba visiškai mesti rūkyti vis vien nesugebėjo... Tačiau noro mesti neatsisakė.

Tuomet atėjo mano mamos eilė. Ji, artėjant Kalėdoms, pradėjo vartoti pagal daktaro receptą išrašytus pakankamai stiprius vaistus nuo rūkymo. Tiesą sakant, keliomis dienomis anksčiau, tačiau su tais pačiais vaistais bandė mesti ir kitas mano bendradarbis, kuris, tiesą sakant rūkė gal netgi daugiau už mane. Nustebino mane tasai bendradarbis anglas, kuomet praėjus gal 5 dienoms nuo tablečių vartojimo pradžios, jis tiesiog metė rūkyti! Tai buvo man neįtikėtina: aš buvau labai priblokštas tokio savo kolegos pasiekimo ir, tiesą sakant, jokiais būdais nebūčiau galėjęs patikėti, jog jis mestų rūkyti. Tačiau jis metė! O mano mama vis dar rūkė tuo metu, nors ir vartojo tuos pačius vaistus: surūkydavo apie 3 ar 4 cigaretes per dieną. Tačiau praėjo dar pora dienų ir ji tiesiog metė rūkyti. Suvartojo visą pakelį daktarės išrašytų tablečių nuo rūkymo, na ir po to užėjo sunkesnis laikas, tačiau vis vien sugebėjo atsilaikyti, ir man atrodo, jog ji nerūko 2 mėnesius ir savaitę visiškai. Tai yra absoliučiai neįtikėtina ir aš tikrai jokiais būdais netikėjau, jog mano mama sugebėtų išgyventi be cigarečių, tačiau ji tai padarė ir labai sėkmingai bei užtikrintai tą patvirtina kiekvieną mielą dieną.

Na, o kas nutiko su mano bendradarbiu anglu? Praėjus 6 ar 7 savaitėms nuo metimo rūkyti, jis ir vėl pradėjo daryti tą patį, nes matot jis neva tai susinervavo, o jo rūkymo kiekiai aiškiai rodo, jog jisai sugrįžo į tuos pačius rūkymo lokomotyvo bėgius be jokių kompromisų.

Vis vien aš buvau susižavėjęs tuo anglu, jog jisai nerūkė 7 savaites, nes mano asmeninis tikslas buvo sugebėti išbūti nerūkius bent jau dieną. Aš puikiai save pažįstu ir žinau, jog jeigu tatai kaip nors sugebėčiau įveikti, tai įveiksiu ir visa kita. Tad buvau pasiryžęs kreiptis pas daktarę dėl rūkymo metimo ir aš. Prisipažinsiu, kad buvau mamai prižadėjęs taip pat, jog jei ši mes rūkyti, tai tą patį tikrai padarysiu ir pats. Tad kreipiausi.

Visų pirma, leiskite man pasakyti, jog daktarai matuoja CO kiekį plaučiuose/ organizme su prietaisu (veikiančiu alkotesterio principu). Norėtųsi pasakyti, jog mano bendradarbis anglas kuomet kreipėsi pas juos, jam rodė 20 tas prietaisas. Kuomet kreipėsi mama tai jai rodė 13. Na, o kuomet kreipiausi aš, tai terodė tik 6. Aš tai daktarei mandagiai bandžiau paaiškinti, jog aš dirbu fizinį darbą 0,5 – 1.5 laipsnių „šilumos“ fabriko daly, kuriame reikia nuolatos judėti, o judėti aš turiu omenyje, jog reikia 12 (na gerai, 11 valandų, nes 1 valanda skirta pertraukoms) valandų praktiškai bėgti, o tai reiškia, jog kvėpavimas ir „degimo“ procesas organizme vyksta pakankamai intensyviai ir tie monoksido ir kitos priemaišos, gaunamos dūmų pavidalu, tiesiog natūraliai išsivaikšto, nes juk labai priklauso nuo to, ką žmogus daro: jei žmogus tarkim visą dieną praleidžia sporto salėje ir surūko 20 cigarečių, tai organizmo reakcija į tokio žmogaus rūkymą bus visiškai kitokia, negu žmogaus, kuris visą dieną daugiau nieko neveikia , kaip tik sėdi prie kompo kur nors ofise ir surūko tą patį kiekį cigarečių. Be to, jai aiškinau, jog aš ryte nieko nerūkiau, ir man buvo sunku išbūti net kabinete pas daktarę dėl abstinencijos poveikio. Tačiau daktarės tokie argumentai neįtikino, nes ji pasakė, jog nerūkantys žmonės gali turėti 6 organizme dėl aplinkos poveikio tiesiog ir tai yra visiškai normalu, kitaip sakant, ji bandė tarsi įtikinti, jog aš kaip ir nerūkau taip smarkiai kaip kad pasakoju.

Aš jai papasakojau simptomus, kurie man neparūkius, skamba daugmaž taip: plyšta galva, dingsta koncentracija, mintys klaidžioja padebesiais, nesugebu sutelkti dėmesio ilgesniam laikui, pamirštu ką skaičiau prieš sekundę ar kitą, jaučiu agresiją iš kitų žmonių, netekties ar praradimo jausmas, nesugebu išmokti naujų dalykų arba mokymosi procesas vyksta be galo lėtai, nes visos mintys sutelktos apie cigaretės užsidegimą, jos dūmų įtraukimą ir visų pasiuntimą, tampu labai agresyvus, greitai supykstu, būnu išsiblaškęs ir neįsidėmiu net to, ką žmonės man pasako, jei jų sakiniuose yra daugiau negu 3 žodžiai, jaučiuosi silpnas, išsekęs, mane net pradeda erzinti aplinkiniai ir t.t. Sakiau, kad man būtinai reikia tų tablečių, nes mesti rūkyti mėginau labai daug kartų. O jinai man atrėžia, jog tai daugmaž tėra tik mano vaizduotė, jog tai tėra įprotis ir kad aš tik tenoriu „daryti veiksmą ranka-burna“. Aš jai paaiškinau, jog tai nieko bendro nėra susiję su noru daryti veiksmą ranka-burna, aš jokių intencijų daryti tai neturiu. Paaiškinau, jog aš noriu nikotino arba kitaip sakant tai, dėl ko cigaretė ir sukelia priklausomybę. Aš visiškai esu nepriklausomas nuo cigaretės ir neva tai noro daryti veiksmą ranka-burna, o aš esu priklausomas jos priklausomybę sukeliančio „ingredinto“ vadinamu nikotinu. Tad ji klausė manęs galiausiai tad kas mano nuomone galėtų man padėti mesti rūkyti, atsakiau paprasčiausiai, kad tabletės, tačiau jei jau ji nesutinka ir jei aš nesugebėjau pagrįsti, jog man reikia tablečių būtinai, tai tuomet teko pasitenkinti nikotino purškalu bei vidutinio stiprumo pleistrais.

Visgi gerą mėnesį taip ir neįsigijau tų preparatų, o pradėjau rūkyti silpnas moteriškas cigaretes. Sumažinau cigarečių kiekį iki vidutiniškai 10 per dieną ir tai truko iki tol, kol neįsigijau savo preparatų. Pleistro visiškai nesuprantu ir po šiai dienai: man jisai absoliučiai nedaro jokios įtakos, na, o bet, tačiau purškalas, kur su vienu papurškimu gaunu 1 mg nikotino, padeda išgyventi tuos sunkius momentus, kuomet man norisi rūkyti smarkiai: pasipurškiu ir noras sumenksta ir galiausiai išnyksta, o jei ne, tai papurškiu dar sykį, na ir tokiu būdu sugebu sėkmingai laikytis ir 5 – ą dieną iš eilės, o surūkytų cigarečių kiekis yra 0! Ir esu užtikrintas, jog dabar tas 0 bus visuomet arba, kitaip sakant, niekada daugiau gyvenime nebepradėsiu stabiliai ir rutiniškai rūkyti ir man nesvarbu kas benutiktų šiame gyvenime.     

Kai norisi parašyti, bet nežinai apie ką :)

Sveiki. Jau labai senai berašiau į šį blogą. Turiu daug neišdėstytų minčių. Begales idėjų. Tačiau pritrūksta tik kelių dalykų, kad gimtų tekstas: prisėdimo prie laptopo ir to teksto gaminimo. Galutinis produktas, kaip kad mes puikiai žinome, gali būti pigus vienkartinis šlamštas/ brukalas, kuris ką tik išleistas jau tampa nublukęs ir pageltęs. Bet tuo pačiu, galutinis teksto variantas gali būti ir neįtikėtinai įžvalgus, kuris gali lygiuotis į profesionalų gretas. Visa tai priklauso nuo „tarpinės“ tarp klaviatūros ir sėdynės bei jo skiriamo dėmesio tam tekstui.

Iš savo perspektyvos galiu pasakyti, jog per šiuos metus man kilo begalė minčių pradėti rašyti tekstus, ypač BREXIT‘o tema... Aš tikiuosi apie tai kada nors parašysiąs. Bet visgi tam įdėti reikia tikrai daug laiko resursų ir pastangų.

Taip pat atradau youtubėje per tą laiką labai keistų sąmokslų teorijų, kurių viena mane ganėtinai domina, tačiau apie tai šnekėti aš tiesiog negaliu dėl politkorektiškumo sumetimų. Veikiausiai dėl tų pačių sumetimų aš netgi neprabilčiau ta tema net ir tuo atveju, jei pasiskelbčiau anoniminiu blogeriu, o tai būtų dėl to, kad aš tiesiog tos temos dar nesu perpratęs ir yra begalinė erdvė tai temai skleistis ir tuo pačiu tą temą kritikuoti, pateikiant kontraargumentų. Tad galbūt ta sąmokslo teorija prabilsiu ateityje arba tik tuomet, kai būsiu prikaupęs neatremiamų argumentų, o galbūt galų gale „laimės“ kontraargumentai...

Kad ir kaip ten bebūtų, bet mano proto gelmėse yra ir to vadinamo „sveiko grūdo“, kuris rėkte rėkia, jog viską būtina patikrinti ir pertikrinti iš naujo, norint atrasti tikrą tiesą. O tai padaryti tikrai nėra paprasta. Pateiksiu paprasčiausią pavyzdį. Jau tas pats mano minėtasis BREXIT‘as: vieni rėkia, kad tai gerai, kiti klykia, kad ne. Kurie teisūs? Turiu prisipažinti, jog BREXIT‘as pačioje pradžioje man pasirodė visiška nesąmonė. Šiuo metu man trūksta kompetencijos tiesiog apie tai kalbėti, nes, apmąstydamas už BREXIT‘ą pasisakančiųjų nuomones, rodosi, jog suprantu jų argumentus, tačiau pasisakančiųjų prieš BREXIT‘ą aš taipogi regiu gerus argumentus ir tai, kad mes, lietuviai, dėl JK pasitraukimo iš bendrijos, netekome vieno iš pačių geriausių sąjungininkų ES raizgalynėje/ labirinte.

Beje, kalbant apie labirintus, man labai daug norisi kalbėti ir apie ES bendriją: štai Junkeris pristatė 5 galimus ES scenarijus. Apie tai aš tiesiog negaliu nekalbėti ir apie tai būtinai pasakysiu savo nuomonę. Tie 5 galimi scenarijai yra ganėtinai skirtingi: nuo tik laisvos prekybos iki... federacijos. Euras, sakykit jūs man ką norite, tačiau yra federacijos požymis. O aš asmeniškai pasisakau prieš. Aš taip pat pasisakau prieš pabėgėlių kvotas kategoriškai. Tai dar vienas federacijos, mano galva, požymis, kuomet DE kanclerė nurodo, jog kitos šalys (o gal jau valstijos?) turi pasidalyti pabėgėlių našta solidariai t.y. pagal tos šalies pajėgumus. Aš pasisakau prieš federaciją! Mane tai, tiesą sakant, verčia vemti! Tačiau aš būtinai pakalbėsiu apie tuos scenarijus, bent jau 4 iš tų 5 aptartų. Be to, ypač daug dėmesio skirsiu ES federacijos vizijai, nes „ilgoje distancijoje“, jei toks scenarijus įsigalės, tai, po daugybės dešimtmečių, ES taps (utopine?) supervalstybe, kartu su sava kariuomene ir visais kitais valstybei reikalingais atributais; gali tapti didžiule jėga, kuri mestų iššūkį JAV dominavimui pasaulyje. ES galėtų tapti absoliučia galybe, jei kažkokiu būdu vokiečiai sugebėtų susibendrauti su rusais ir kartu bendradarbiauti, tuomet pasaulyje nebeliktų jokių polių, galinčių prilygti tokiam dominavimui pasaulyje. Visgi, norėčiau priminti, jog, visų pirma, ES dar netapo federacija (ir vargu ar ji taps) ir vokiečių bendravimas su rusais ir atvirkščiai nė kiek nepanašus į susibendravimą. Tad toks teiginys turėtų būti pavadintas utopija kvadratu. Tačiau net ir toks scenarijus negali būti atmestas.

Be abejo, kalbėsiu ir apie naująjį JAV prezidentą ir kokius pokyčius jis atnešė į JAV ir pasaulį: jo pristatomas požiūris skiriasi absoliučiai nuo prieš jį buvusių prezidentų. Turiu prisipažinti, kad apie šį atvejį kalbėti negaliu labai tvirtai, nes situacija keičiasi labai sparčiai ir, tiesą sakant, aš dar nieko negaliu pasakyti ar šis JAV prezidentas yra teigiamas ar ne variantas. Tačiau galiu tvirtai pasakyti savo nuomonę, jog jei būčiau JAV pilietis, tai tikrai būčiau balsavęs už jį, nes jo varžovė per jos buvimą valdžioje yra susikompromitavusi labai siaubingai ir mane net stebina kodėl tiek daug žmonių vis vien už ją balsavo. Jei atvirai, pradžių pradžioje būčiau mieliau rinkęsis kitus kandidatus: Ted‘ą Cruz‘ą, o taip pat būčiau daug dėmesio skyręs ir kitoms „alternatyvoms“, tokioms kaip Džebas Bušas ar Sandersas. Nors pastarasis priklauso demokratams, bet jo pasisakymai debatuose man patiko. Na, o ponas Džebas, pagal savo išvaizdą ir inteligentišką laikyseną, puikiai tiktų būti JAV prezidentu. Tikrai būčiau balsavęs už jį jei ne tas Bušų šeimos dinastinis šleifas: Preskotas, Džordžas vyresnysis su jaunesniuoju priešaky... Jie istorijoje yra prisidirbę ir, tiesą sakant, egzistuoja nemažai sąmokslo teorijų ta tema, o, mano subjektyviu supratimu, sąmokslo teorijos visgi neatsiranda iš niekur ir tam turi būti pagrindas ar priežastis. Apie tuos kandidatus į prezidentus vargu bau ar parašysiu, nes yra be galo įdomu sekti ką veikia dabartinis prezidentas ir jau vien tik apie jį rašyti jau būtų didžiulis iššūkis.

O toliau dar norėčiau pakalbėti kada nors ir apie Rusiją. Savo bloguose aš buvau jos didžiulis „priešininkas“ arba, tiksliau pasakius, kritikas, tačiau, praėjus jau ganėtinai nemažai laiko nuo paskutiniųjų įrašų apie ją, ne viskas yra taip, kaip yra nušviečiama vakarietiškoje spaudoje. Visgi su Rusija, kad ir kaip ten bebūtų, reikia skaitytis, ji yra nestandartinė valstybė jau vien tik savo dydžiu, ją reikia suprasti, kad tokia valstybė niekada (išskyrus Boriso Jelcino valdymo laikotarpį) neturėjo kažko panašaus, ką mes galėtume vadinti demokratija. Taip, savaime suprantama, kad aš atsimenu savo ankstesnius straipsnius, bet aš taip pat neblogai suprantu ir Rusijos reakcijas į NATO veiksmus ir jos reakcija, tiesą pasakius, man atrodo, kad yra pakankamai logiška. Vertėtų priminti, jog RU ir JAV nesutarimai prasidėjo, kuomet NATO su JAV priešaky nusprendė įrengti Lenkijoje priešraketinį gynybos skydą, o Čekijoje pastatyti radarą, aprėpiantį visą Europą, o tokiai iniciatyvai pagrindas tapo neva Irano galima grėsmė, nes tuo metu egzistavo tam tikra baimė, jog ten, centrifugose, slaptai sodrinamas uranas balistinėms raketoms. Aš tikrai to nežinau, tačiau žinau tikrai, kad Rusija siūlė bendradarbiauti ir įsteigti tuos skydus kitur (rodos Azerbaidžane ar Armėnijoje), visgi, NATO pasakė jog RU jai negali aiškinti. Ir viskas apsivertė santykiuose tarp rusų pasaulio bei JAV. Tai prasidėjo berods 2006 ar 2007 – aisiais. Padėtis tik blogėja tuose santykiuose. Taip pat buvo neva susitarimas tarp byrančios SSRS ir JAV, jog buferinė zona (Baltijos šalys ir Suomija bei Vyšegrado šalys) nepriklausys jokiai karinei organizacijai. Šiandien toji buferinė zona visa (išskyrus Suomiją) priklauso NATO aljansui, o tai siutina Rusiją ir ją varo iš proto dar Suomijos mąstysena, jog galbūt ir ji norėtų tapti NATO nare bei neutraliosios Švedijos tapatūs pareiškimai. Rusija mano, jog ją NATO siekia apsupti. Tokia teorija išties yra labai logiška vien tik pasižiūrėjus į žemėlapį. Tačiau taip pat aš keliu labai paprastą klausimą: kodėl Rusijos (o tiksliau tuometinės SSRS) neva tai nesutriuškino JAV su NATO priešaky, kuomet ji subyrėjo ir tapo nusilpusia ir degradavusia bei šaltąjį karą pralaimėjusia Rusija, kuri, po kelerių metų netgi sugebėjo patirti karinį pažeminimą iš Čečėnijos karo, Rusija, kurioje niekas tuo metu neveikė? O kuomet pradėjo šis bei tas veikti, tai NATO sumanė neva tai ją apsupti (?), kas, dar kartą pasikartosiu, iš Rusijos pusės atrodo pakankamai logiška. Turbūt RU atsakymas būtų toks: JAV tiesiog manė, jog RU po SSRS subyrėjimo, subyrės pati savaime dėl vidinių konfliktų ir joje esančių tautų siekio tapti nepriklausomomis. Galimas dalykas. Kas ten žino. Aš jums pasakysiu tik vieną: RU siekia bet kokia kaina ir bet kokiais įmanomais ir neįmanomais būdais destabilizuoti Vakarų pasaulį. Ji siekia tą pasaulį suskaidyti ir Trumpas, BREXIT, galimas FREXIT ir NEXIT, yra vienas iš tų jos veikimo įtakos padarinių. RU siekia bendrauti su valstybėmis dvišaliu lygmeniu (Graikijos, Vengrijos, Italijos ir panašūs pavyzdžiai byloja apie tai vienareikšmiškai), nes TIK tokiu būdu ji įgyja didžiulį pranašumą tai darydama ir lenkdama pavienes valstybes savo naudai. Faktas kaip blynas: vieninga Europa jai yra galvos skausmas. Prašau prisiminkite A. Duginą, kuris yra RU ideologas ir padaręs nemažai įdirbio ties ta linkme ties kuria RU juda. Jis, beje, priklausė nacional bolševikų partijai. Vadinasi ultra kairė ir ultra dešinė gali žengti kartu, o tai reiškia, kad RU dabartinės ideologijos siekis: bet kokia kaina mažinti liberaliojo vakarų pasaulio įtaką paremiant: „marginalus“, įvairiausio plauko populistus, socialistus ir dar labiau į kairę besidairančius, bet tuo pačiu remti ir „kietus“ konservatorius ir dar labiau į dešinę linkstančius. Paprasčiausias pavyzdys: regėjau (delfio) straipsnį savo akimis, jog Duginas lankėsi Graikijos nacistinėje partijoje Golden Dawn, kuomet Graikijos valdžioje buvo populistinė kairioji Syriza, su kuria RU diplomatiniai atstovai bendravo taip pat (tokius dialogus darė lygia greta, t.y. praktiškai tomis pat dienomis) ir su kuria RU ir po šiai dienai palaiko itin šiltus santykius. Tad, faktas kaip blynas, apie RU dar bus kalbama labai daug, nes, tam tikra prasme, prašosi šio dėmesio savaime. Verta prisiminti Ukrainos ir RU santykius, priminti Baltarusijos ir RU „partnerystę“, o taip pat pačioje Rusijoje persekiojamą opoziciją bei susidorojimą su žurnalistais (kurie įkando Kremliui ar potencialiai galėjo tai padaryti) bei verslininkais/ oligarchais.

Ką daro Lietuva šioje geopolitinėje plotmėje? Įveda šauktinius ir pagaliau pasižada skirti ar net viršyti NATO įsipareigojimą: 2% biudžeto kariuomenei. Kviečiasi sąjungininkus iš užsienio, kad saugotų bent jau simboliškai mūsų šalį. Ar tai blogai mums? Mums tai, nėra jokios abejonės, kad yra gerai. Tačiau Lietuvoje egzistuoja ir kitokia nuomonė: kad nereikia šitų haubicų, bokserių, iš esmės, LT nereikia nieko, nes LT yra bejėgė prieš RU galybę. Kitaip sakant, jei RU sumanys pulti, tai ji puls ir tokios menkos valstybėlės kaip LT, nieko nesugebės padaryti, o iš jos teliks tik šlapia vieta jei ji priešinsis. Tad kokį kelią siūlo tokie žmonės? Jie siūlo: nei į rytus, nei į vakarus, o čia ir dabar. Kitaip sakant būti neutralia valstybe. Ar Lietuvai tai įmanoma? Jai taip būtų įmanoma tik tuo atveju, jei LT būtų daugmaž kažkur ten, kur yra dabartinė Islandija, Austrija, Šveicarija ar Portugalija. Kitaip sakant, Lietuva jokiais būdais negali būti neutrali. Kodėl? O jūs paklauskite savęs, o kaip gi ji galėtų būti neutrali? Kaip ji gali būti neutrali, kuomet yra teigiama, jog Žalgirio mūšį laimėjo ne jokia Lietuva ar Lenkija, o... Rusija? Kaip ji gali būti neutrali, kuomet RU didysis ideologas teigia, jog LDK (tiem kas jau pamiršot, šis trumpinys reiškia LIETUVOS Didžioji Kunigaikštystė), buvo visai ne Lietuvos, o tai buvo neva tai antroji Rusija štai tokiu pavadinimu, na o dabartinė LT tik pasivogė tą pavadinimą ir kuomet jis pats teigia, jog Baltijos šalys vienaip ar kitaip vėl priklausys Rusijai? Bet visgi yra tokių žmonių, kurie pučia prieš vėją. Liaudies partijos atstovas ir pirmininkas, ponas Rolandas Paulauskas pasisako štai taip. Aš šį žmogų gerbiu už jo nuomonę, man jis, tiesą sakant, visai patinka ir daugeliu dalykų mano požiūris ganėtinai panašus į jo, tačiau, deja, ne į visus klausimus, o ypač kalbant apie Rusiją. Išplėtosiu mintį tuojau.

Štai šis žmogus pasakoja apie tai, kodėl Rusija užpuolė Suomiją. Manoma, kad motyvas neva tai buvo apsaugoti Leningradą nuo hitlerinės armijos, nes jis buvo pernelyg arti Suomijos, tad sovietai norėjo pasiimti tą gabalą neva gražiuoju, o finams atsisakius, sovietai pradėjo karą ir savo pasiekė su didžiuliais nuostoliais, bet visgi fino-ugrų tautos didžiausia valstybė išliko nepriklausoma, kas tiesą sakant, man kelia didžiulę pagarbą suomiams. Be to, suomiai yra labai įdomi tauta, sugebanti sugyventi su kitomis labai puikiai ir karo stengiasi kaip įmanoma išvengti, tačiau tam taip pat ruošiasi, o maža ką... Netgi ir po šiai dienai suomiai (tiesą sakant, kartu su estais) demonstruoja visai Europai kaip reikia laikytis Mastrichto kriterijų ir būti labai finansiškai (ir ne tik!) drausmingomis ir patikimomis valstybėmis! Tačiau Lietuva nėra ir niekada nebus tokia kaip Suomija. Kodėl? Atsakymas, mano galva, yra labai paprastas. Visų pirma todėl, kad kiekviena šalis yra unikali savo kultūra ir mentalitetu? Na gerai, gal tai priklauso nuo mastelio kokiu žvelgsime. Gerai, tai pažvelgus europiniu masteliu, mes nuo suomių skiriamės ne itin daug. Tačiau Suomija karui ruošėsi, ji turėjo ir tebeturi didžiulę sieną su Rusija, tačiau tas pasienis buvo sunkiai įveikiamas technikai ir netgi kariams, na o Lietuva – kaip plynas laukas praktiškai. Tam, kad tas laukas nebūtų plynas ir mūsų kraštas nebūtų kariuomenių tranzitas, reikia be galo daug paplušėti už kariuomenę  atsakingiems asmenims: net gamtinių (miškai) ar dirbtinių (sienos, apkasai, įvairios kliūtys) sukūrimas leidžia šį bei tą išlošti. Nejau mes to nežinome? LDK anksčiau pilis dirbtinas pildavo žmonės tam, kad matytų priešą iš toli, o tų pilių piliečiai visuomet stengdavosi kaip įmanoma sutvirtinti silpnas puses. Tad gal šiuolaikine technikos pasiekimų dėka reikėtų tuos reljefus ir dirbtinai sukurti: tarkim, buldozeriais sustumiant žemes kurių iš priešingos pusės nebūtų įmanoma perlipti taip paprastai ir t.t. ? galbūt padarius tokį reljefinį/ tankių miškų pasienyje apželdinimo ir panašių barjerų įdirbį, jau būtų galima jaustis kiek tvirčiau ir tuomet, kaip ir suomiams, reikėtų šviesti piliečius, kurių kiekvienas nuo 16 iki 65 metų, galintis sveikai mąstyti, tiesiog privaląs būti apmokytas kaip naudotis ginklu ir kitais kariuomenės baziniais dalykais. Tai sutelktų valstybės piliečius būti vieningai ir, esant reikalui/ grėsmei, šaunamuosius ginklus išdalinti piliečiams tam, kad užpuolikams ateitų labai sunkios dienos mūsų valstybėje ir vietoje 10 000 – 50 000 profesionalių/ šauktinių/ savanorių karių, būtų, tarkim, milijonas, ar 1.5 mln. „karių“! Tokia valstybe aš didžiuočiausi. Bet ar to pakaktų tokiai nykštukinei valstybei kaip Lietuva? Jau vien tik toks mano ką tik aprašytas darbas veikiausiai būtų utopinis ir praktiškai vargiai įgyvendinamas, tačiau to toli gražu, mano nuomone, nepakaktų! Pagal Rolandą Paulauską, tai to turbūt ir užtektų su kaupu. Kadangi šis žmogus mano, jog prieš RU vis vien jokių šansų priešintis, tai geriau bent šiek tiek (na nepersistengiant per daug) „parodyti spektaklį pasauliui“, jog LT buvo okupuota prievarta ir to pakaktų, na, nes kaip minėjau, LT jo galva, vis vien neturi jokių šansų. Gal to ir pakaktų jei LT būtų Skandinavijos dydžio ar dar didesnė. Bet LT yra miniatiūrinė valstybė, tad LT tiesą sakant turi nertis iš kailio ir  absoliučiai nesikuklinant bendrauti dėl karinių operacijų veiksmų išvien su Skandinavais karinės agresijos atveju, tų pačių operacijų koordinavimo ypatingai su Baltijos valstybėmis ir Vyšegrado valstybėmis, o santykiuose su Lenkija turi būti skirtas taip pat išskirtinis/ specialus prioritetas ar netgi statusas geopolitiniuose procesuose. Jei LT nedelsdama bendradarbiaus ir bendradarbiaudama neprisidirbs :), tai tikrai galimas dalykas, kad LT ir tuo pačiu kitos šalys taps stiprios tiek karine, tiek ekonomine, energetine bei geopolitine prasmėmis. Tai Lietuvai yra vienintelis kelias, mano asmenine nuomone. Šalis turi būti susitelkus ir be galo tvirtos laikysenos tam tikrais klausimais, tačiau po šių geopolitinių ir valstybinių podiumų, ji turi dirbti viršvalandžius ir, atsiraitojusi rankoves, vien tik dirbti ir niekada neužmigti ant laurų.

Bet ar to LT pakanka? Na jei tai LT sugebėtų įgyvendinti, tai tikrai galimas dalykas, kad jei net nereikėtų ir NATO. Bet NATO, mano galva, mūsų šaliai yra tik kaip priedelis, kuris mus veikia skystablauzdiškai ir pernelyg daug raminančiai: miegokit ramiai, nes juk 5 – asis NATO straipsnis mums sako... Ką? Jūs rimtai? NATO, mano galva, yra labai gerai, tačiau mes kažkodėl jo laikomės įsikibę kaip saugumo garanto. Ne! Mes patys sau turime būti saugumo garantas ir patys ieškoti stiprių sąjungininkų ir tą bendradarbiavimą įsukti: Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lenkija, Ukraina bei galbūt Čekija, Slovakija ir Vengrija, turi tapti mūsų partneriai visose srityse, o ypač karinėje. O NATO, mano galva, reikalingas tik tuo atveju, jei tarpusavyje kiltų tam tikri nesutarimai, tad šis blokas veikia vieningai ir teigiamai, ir tokiu būdu gaunama darna tarp to bloko narių valstybių. Mano siūlomas kelias yra visai ne mano – pati Lietuva panašiu keliu ėjo šimtmečius ir tokiu keliu ji turėtų eiti ir toliau. Savaime suprantama, kad dėl šiuolaikinių technologijų ir kitokių galimybių, mums JAV atrodo esanti gerokai arčiau, negu yra iš tikro. Tačiau tokios valstybės kaip JAV, yra didelės ir jos negali reaguoti į įvykius labai sparčiai dėl savo gabaritų ir demokratinių vertybių. Iki konkrečių jos veiksmų karo atveju, veikiausiai praeitų nemažai laiko, tad pačių lietuvių noras atsilaikyti agresoriui ir galbūt vaisiai dėl įdirbio bendradarbiaujant su kaimyninėmis valstybėmis, duotų mūsų taip norimų rezultatų – išlikti nepriklausoma ir suverenia valstybe per amžius :)

Tad mano supratimu tokiu keliu Lietuva privalo eiti, netgi jei ir neatrodytų, jog čia kažkas galbūt galimai ir norėtų kėsintis į mūsų teritoriją. Bendradarbiavimas su skandinavais, Baltijos šalimis, Lenkais Ukrainiečiais ir kitais vyšegradiečiais, privalo persikelti į absoliučiai kitokį lygmenį, o tas lygmuo būtų, tam tikra prasme, artimas ES, tačiau be jokių viršnacionalinių parlamentų. Būtų nuostabu jei išeinantis valdžios elitas perduotų kitam elitui estafetę ir naujasis tiesiog tęstų tą tarpvalstybinių santykių mezgimą, nes galutiniame variante tai būtų naudinga kiekvienam. Toks scenarijus būtų idealus. Visgi mes puikiai suprantame, kad toks scenarijus būtų ganėtinai panašus į pasaką. Kita vertus, LT turėtų tai daryti nuolat, nes vien tik užsidarymas savo kiaute tikrai prie nieko gero neprives.

Pastarąsias pastraipas rašydamas puikiai pradėjau matyti kaip aš pats nueinu į pilkąsias zonas, kurios prašosi aiškesnio aprašymo, na kad ir „užsidarymas savo kiaute“ ir panašūs pareiškimai. Tačiau tai tėra eskizai. Aš čia rašau tik savo nuomonę ir dėl laiko ribotumo bei nebuvimo didelio noro aiškinti ir plėtotis, galiu elgtis kaip tinkamas. Aš pasižadu, kad ateityje pamėginsiu praplėsti temas, kuriose rašysiu kur kas taikliai ypatingai kalbėdamas apie geopolitinius reikalus, na o dabar aš tik išvedžioju tai, ką rašysiu ateityje.

Ateityje pasižadu rašyti ne vien tik apie politinius dalykus, o taip pat ir situacijas iš savo gyvenimo bei hobius, galbūt parašysiu apie man patinkančius žmones (sporto, politikos, menų bei kt. srityse) ir šiaip galbūt nusileisiu beveik iki buitinio lygio straipsnelių ar komentarų, kitaip sakant, rašysiu tai, kas man šaus į galvą ir tai, kas atrodys pakankamai įdomu bent jau man pačiam. O galiausiai, juk jūs patys, gerbiamieji skaitytojai, atsirinksite tai, kas įdomu atrodys jums.

Taip pat pasižadu parašyti ir apie kontraversiškus dalykus, kurie yra pasakyti viešai didžių žmonių, tačiau kažkodėl viešai niekas per daug į tai neatkreipė dėmesio. Kai rašau niekas, tai turiu omenyje, kad žmonės apie tokius dalykus kalbant ar rašant retai kada pamatysi, išgirsi ar perskaitysi... Tai yra viena iš šokiruojančių temų, kurias, mano nuomone, būtų visai įdomu ir „sveika“ sužinoti.

Taip pat rašysiu ir apie globalius dalykus ir įvykius, na tokius kaip pasaulinis klimato atšilimas (o gal tai dabar jau vadinama klimato kaita?), kylantį vandenynų lygį, tirpstančius ledynus, didėjantį CO2 kiekį atmosferoje,  žmonių kiekį pasaulyje ir kas iš to seka. Gal šiuo metu ir nesugalvoju apie globalius dalykus daugiau kažko, tačiau, neabejoju, kad tomis temomis galėčiau pasisakyti nemažai.   

Taip pat rašysiu ir apie tai kur norėčiau gyvenime nukeliauti ir išvysti tai savo akimis ar šiaip kodėl norėčiau tarkim būtent ten hipotetiškai pasvarsčius, [pa]gyventi.

Taipogi pamėginsiu iš naujo atrasti fotografiją ir įdomesnes nuotraukas planuoju įkelti ateityje ir į šį blogą jūsų vertinimui ar komentarams. Keisčiausia yra tai, kad būtent šioje skiltyje labiausiai tikėsiuosi sulaukti jūsų atsakymų, nes mano planuojamas fotoaparatas nebus eilinis „blyksiukas“ ir šį savo užmirštą hobį planuoju atnaujinti su trenksmu ir galbūt vien tik dėl tokio hobio ateityje sukursiu savo youtube kanalą.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar planuoju įkelti įdomesnes citatas iš mano skaitomų knygų, kurių, deja, tačiau pastaruoju metu, labai tingėjau atsiversti :) ir tai, veikiausiai, labai matosi lyginant šią rašliavą su ankstesniais rašytais tekstais :)

Galbūt ateityje dar daugiau kalbėsiu ir apie mašinas, bet apie tai garantuoti negaliu.

Na čia prisižadėjau kaip koks politikas priešrinkiminėje agitacijoje: tikrai ne viskas bus taip kaip čia pasižadėjau, nes gyvenimas keičiasi ir neaišku kokia mintis bus plėtojama toliau, tačiau aišku tik viena – kol esu gyvas, tol rašysiu ir man visiškai nesvarbu ar patinka jums tai, ar ne :)