Kol kava dar šilta arba alaus šaldytuve nėra, nes ir nebuvo.

 Kol dar kava šilta, norėtųsi ją pagurkšnoti ir parašliavoti. Visai galimas dalykas, o tiksliau, tai yra faktas, jog kavą sugėrus, šios rašliavonės visgi užsitęs. Na bet aš to noriu. Man norisi parašliavoti užuot gėrus alų su traškučiais ir po to eiti miegoti, nes išgėrus juk nieko gero jau ir nebenuveiksi, ypač kai vis dar yra vidurdienis.

O tokių dalykų, kaip alus, visgi norisi karts nuo karto išgerti, na savotiškai galvoje padaryti lengvą karuselės efektą. Keista, tačiau kažkokiu stebuklingu ir man gerai vis dar nesuvokiamu būdu, šio dalyko, netgi lengvo alučio gėrimo, netgi visuotino karantino metu, sugebu išvengti. Tad šįkart apie tai ir „pakalbėsiu“, o mano užšalę pirštai yra pasiruošę klaviatūros virtuoziniam šokiui.

Kodėl mano pirštai užšalę (?), į tai atsakymas yra labai paprastas: nesenai buvau parduotuvėje, tačiau tam, kad į ją patekti, teko nueiti iki mašinos, tad, kitaip sakant, į tikrą lauką teko išeiti. O tame lauke temperatūra yra pakritusi ir pučia šioks toks vėjelis, kuris nėra malonus. Savaime suprantama, jog temperatūra čia, JK, yra kažkur 20-30 laipsnių šiltesnė nei LT, na bet vis vien pirštams be pirštinių buvo šalta, o kraujotaka mano nėra superinė dėl to, kad visą laiką savaitgaliais arba sėdžiu arba guliu, nes na juk karantinas, tad niekur nevalia eiti. Tad ir tenka sėdėti/ gulėti namuose, galų gale, nors savaitgaliais deramai išsimiegu ir atsigaunu po darbų ir miego trūkumo, tad nėra to blogo, kas neišeitų į gera šiuo požiūriu. Na, o tam, kad nesusipykčiau su protu atsižvelgiant į dabartinę pasaulio situaciją, tai nuo pat ryto iki vakaro, savaitgaliais pasileidžiu LT komikus, kurie kuria visai gerai klausomus podcastus, ar šiaip žiūriu senienas, kaip kad „šapro šou“ ir begales kitų.

Bet štai, norėčiau pasakyti apie tai, kas kartais man neduoda ramybės. Alus. Taip taip, žodžio sula anagrama, jei kažkas skaitote nuo kito krašto.  Tad štai: stoviu eilėje ir pamatau: akcija – 18 alaus skarbonkių, kurios tikrai pigiai kainuoja, o prie akcijos yra prierašas, kai bus išpirkta – akcija nustos galioti, tad sufleruoja paskubėti, kol dar yra galimybė. Tačiau aš jums turiu truputį išsiduoti, pasakydamas tai, kad pas mane šis perkūnų ir griaustinių dievų gėralas negali išsilaikyti ilgai, tarkime, šaldytuve: aš kaip koks sanitaras vis doroju šį dalyką tol, kol jo nebelieka. Na tiesiog taip jau yra. Alui aš nelabai galiu atsispirti ir aš tai puikiai suvokiu.

Šis fenomenas buvo užfiksuotas nuo tada, kuomet barakų laikais, kambariokai išvažiuodavo iš barako, o aš penktadienio vakare atsidarau šaldytuvą, ir pamatau jo centre, šaldytuvo lempų apšviestą ir visaip kaip mirguliuojančią ir blizgančią pilną alaus skardinę (gal ir kelias) ant kurio užrašytas mano gimtojo miesto pavadinimas. Na kaip, jūs man pasakykite, galima atsispirti tokiam dalykui. Aš tiesiog privalėdavau atsidaryti. Savaime suprantama, kad tai kambariokui atpirkdavau, bet esmė tokia, kad pastebėjau, jog savaitgaliais alaus artimiausiame šaldytuve nuo manęs negali būti, nes kitu atveju, jo tikrai nebus savaitgalio bėgyje.

Dabar kai tiek daug metų gyvenu JK, visuomet, kiek tik pamenu save, kai tik artėja savaitgalis, beveik visuomet užsinoriu to alučio (visgi bet kokio alaus man nepakišite, nors ir sakoma,akd alus vienas kitą pažįsta ir apsauginis (skrandis) įleidžia visus, bet žinokite visam laikui, kad hainikenas su Blinda nedraugauja), visgi kažkokiu paslaptingu būdu nuo šio dalyko sugebu atsispirti ir JK netgi alaus beveik visiškai negeriu. Ką reiškia toks pasakymas „beveik negeriu“ ? Ok, štai paaiškinimas, mano supratimu „beveik negeriu“ reiškia tai, kad viena alaus skardinė tenka per ketvirtį metų, būnant JK, nors realiai, jei nesusilaikyčiau, tai viena alaus skardinė tektų 2 dienoms, nes, kaip jau esu užsiminęs, alaus norisi man kone kiekvieną savaitgalį, o viena skardinė tėra tik paties suerzinimas, nes su tokiu kiekiu net neverta prasidėti.

Tad iš kur tokia didinga „alaus atsispyrimo“ istorija? Ši sėkmės istorija turi begalę sudedamųjų dalių, kurio viena jų turi vieną svarbesnių vaidmenų - tai mano charakterio ypatybė, kuri pasireiškia tuo, kad jau penktadienio dienos metu jau pradedu galvoti kaip čia būtų gerai įsigijus alaus, tačiau darbo dienai artėjant prie pabaigos, nuovargis padaro savo ir tiesiog darbo dienai pasibaigus, aš, nors alaus pagurkšnoti noriu, tačiau labai tingiu nueiti iki parduotuvės ir save patį apgaunu, kad nusipirksiu šeštadienį, bet aš šeštadienį beveik niekad neinu į parduotuvę ir šiaip, tiesą sakant, atsikėlus šeštadienio rytą jau mintys būna kiek kitokios negu penktadienio planai apie vakarą.

Na, o sekmadienį, įžengus į parduotuvę, grįžta penktadieniniai prisiminimai ir labai dažnai prisimenu, jog turiu dar nuo penktadienio neišpildytų svajonių, bet susilaikau, nes juk jau sekmadienis: reikia maisto užsipirkti, jį reikės paruošti vakarui, o negi dabar sekmadienio vakarais pradėsiu gerti, kuomet kitą dieną reikės vykti į darbą, o darbas susijęs su vairavimu, kuriame, kartais nuo karto, atvejai nuo nelaimingų nutikimų/ avarijų skiria tik mano reakcijos greitis, taigi ten kartais kiekviena milisekundė turi itin svarbų vaidmenį: sugebėti sureaguoti kuo anksčiau tam, kad būtų išvengta avarijos yra mano asmeninė auksinė taisyklė/kredo , kurią tikrai pažeistų vakarykštis alus, na jei to ir nepažeistų, tačiau tos taisyklės puoselėjimui tikrai nepagelbėtų, tad sekmadieniais, jei tai nėra atostogos, manęs niekad nepamatysite išgėrusio.

Yra ir kitų niuansų. Kai tik atvykau į JK pats turėjau užsibrėžęs tikslą, kad jokių čia banalių pramogų nebus ir pinigų leidimų, JK būdamas beveik visuomet, daugiau ar mažiau, stengdavausi gyventi pakankamai asketišką gyvenimo būdą, panašiai kaip studentavimo laikais, tačiau be jokių gėrimų, kuris ir tapo mano gyvenimo būdu (tas gyvenimo būdas pasikeičia tik per atostogas LT :) , bet atostogoms, manau, ši prabanga yra galima, neveltui juk tai ir vadinama atostogomis – vienas geriausių gyvenimo džiaugsmų). O kiekvienas sutaupytas centas, ypač anksčiau, man suteikdavo papildomos motyvacijos gyventi dar asketiškiau ir sugebėti sutaupyti krūvas pinigų, nors tai ir tebuvo minimali alga. Dabar taip asketiškai negyvenu, išleidžiu daug daugiau (nors ir šiandien gaunu minimumą), tačiau vis vien išlaidos pramogoms pas mane, kalbant apie gyvenimą JK, beveik neegzistuoja.

Yra ir dar kitas niuansas: su kuo gerti? Anksčiau, tik po studijų, kuomet atvykau į JK, turėdavau su kuo, tačiau dabar, praėjus šitiek metų, situacija yra pasikeitusi. Kiek žinau daug kas dažnai net ir negeria, jei neturi su kuo. Tas man turi įtakos taip pat. Visgi aš neatsisakau gerti ir vienas. Tačiau, yra vienas niuansas šių niuansų sąšlavose: kai geri vienas penktadienio vakarą ir kai esi vienui vienas, tuomet mane užplūsdavo nostalgiškos, o gal net kiek depresiškos nuotaikos leitmotyvai. Būdavo, kad gurkšnoju vienas alutį ir kapstausi po praeitį, ar po dabarties įvykius, ar pradedu galvoti apie esminius ateities dalykus. Na gal tuo metu geriant ir atrodo, kad čia kažkokios nuostabios mintys atrandamos geriant vienumoje ir pakankamai depresiškoje aplinkoje, bet realybėje tas tikrai neturi būti įmanoma, nes geriant vargu bau ar mintys yra adekvačios, o gėrimas tėra tik laiko prastūmimo būdas, neva tai išsikraunant, pasikraunant ar persikraunant :) bet kokiu atveju, tai (persikrovimas) kažin ar yra tiesa (nes manyčiau, kad geriausias persikrovimas yra geras ir kokybiškas miegas)...

Mano galva, vienas geriausių išsikrovimo būdų yra kalbėjimas su žmogumi, kuris tave supranta, na, o jei toks žmogus yra nepasiekiamas tuo metu ar paprasčiausia tokio nėra, tuomet tinka dienoraščio forma, kuri tikrai tuos minčių srautus bent kažkiek sugeba sudėlioti į savas lentynėles ir tai yra savotiškoji terapija žvelgti šiek tiek pozityviau ir harmoningiau į: praeities, dabarties bei ateities buvusius, esamus ir būsimus įvykius ir, kitaip sakant, padeda „nenutrūkti nuo grandinės“, kas šiomis visuotino karantino ir uždarymo laikais yra ypač aktualu.

Tai pavadinčiau savotiška terapija. Nors tuo metu nėra bendraujama su kažkokiu svetimu psichologu gulint ant sofkutės ir pasakojant jam ar jai apie įvairiausius dalykus, visgi tai, mano manymu, taip pat yra terapija, nors ir ji kiek savotiška, bet, mano manymu, bent jau kai kuriems, rezultatai yra pakankamai panašūs, kaip kad ir nuolatiniai vaikščiojimai pas psichologus, tiesa, to negaliu lyginti, nes pas juos neteko lankytis. Visgi drįstu teigti, kad efektas kai kuriems žmonės, tarp jų veikiausiai esu ir aš pats, kad yra panašus ir pratęsiant šį palyginimą, norisi pasakyti tai, kad neveltui AA klubo Minesotos 12 žingsnių programoje vienas iš dalykų yra dienoraščio rašymas.

Na, o ar mane galima vadinti alkoholiku, jei aš noriu pagurkšnoti alučio savaitgaliais? Veikiausiai ne, tačiau teko matyti vieną holivudinį filmą su Nikolu C., kurio metu apsvaigęs nuo kreko pagrindinis filmo herojus užsuko (veikiausiai, jei teisingai pamenu) pas sesę į namus, o šį maukė alutį ir žiūrėjo teliką, kuriame, kiek pamenu, rodė ne žinias, o šiaip kažkokią buką animaciją, ir šis jai sako daugmaž taip: aš galvojau kad tu tik kartais išgeri prie progos. O ji, pasirodo, gerdavo tą alutį ištisai kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki vakaro ir ji turėjo itin daug problemų savo gyvenime, kurių egzistavimą „pašalindavo“ pasyviu ir kasdieniniu alaus gėrimu nuo ryto iki vakaro.

Tad ar tai negali progresuoti man? Štai jums hipotetinis klausimas: alučio maukimas prie progos, na o po to alutis jau svečiuojasi dažniau ir užsuka pasisvečiuoti tavo skrandyje kiekvieną savaitgalį ir jo gėrimas tampa kone kaip koks savaitgalinis ritualas. O po to žiūrėk: jau tarp savaitgalių karts nuo karto tenka „pakaštavoti“, na o po tokios įvykių grandinės, vargu bau ar galima jau pastebėti kada toks išgėrinėjimas nebetaptų kasdieninis... Tą filmą mačiau, kai jau baiginėjau studijas ir jau buvo beveik praeitas tas „studentavimo“ laikotarpis, kuriame sugebėjau įžvelgti savotiškų panašumų. Labiausiai gyvenime ko bijojau, tai buvo tai, kad tol, kol yra alaus, kas dedasi aplinkui man nerūpėtų, ir tarsi apskritai jokių problemų ar /ir reikalų net neegzistuotų, ar kad alus būtų savotiškas pabėgimas netgi nuo šio pasaulio realybės, kaip kad nutiko pagrindinio filmo herojaus sesei... Aš tai supratau iškart, kad vienas iš mano galimų gyvenimo kelių buvo tas ir kad turėjau kažko imtis, nors ir negalėjau būti kategorizuotas kaip alkoholikas nei tuo metu, nei kada nors apskritai.

Be to, aš puikiai prisimenu kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjau rūkyti (beje, apie tai kaip pradėjau ir kiek kartų bandžiau mesti, esu parašęs daug tekstų anksčiau, na ir kad tai man nebuvo lengva). Čia tik norisi pabrėžti tai, kad kai pradėjau rūkyti, man pakelio užteko gal 1.5 savaitės, po to savaitei, po to – 4 dienoms, 2 ir galiausiai buvo prieita iki to, kad kartais jau nebeužtekdavo pakelio dienai. Manau, kad su alučio gurkšnojimu man galėjo būti tas pats. Neveltui tas dalykas vadinamas „velnio lašais“, kurie yra viena stipriausių žmonijai iki šiol žinomų priklausomybės formų...

Bet ar tai reiškia, kad turi būti abstinentas? Kas ten žino. Kai kuriems galbūt tai yra vienintelis kelias. Ar man tas galioja? Tikrai ne, tačiau visuomet turiu žinoti savo ribas, kartais gal net ir yra geriau, kai tas ribas peržengiu ir pamatau kokios yra viso to pasekmės, kas tikrai padeda atsikvošėti ir sustoti. O atsikvošėjus, automatiškai jei bent kiek esi galvojantis, savo gėrimo ribas nusistatai ir, jų laikantis, kažin ar galima įklimpti į tą liūną. Visgi čia yra pilkoji zona ir čia tikrai neesu joks ekspertas, tokie dalykai tikrai nėra lengvai nupasakojami, apibūdinami ar aprašomi ypač tų, kurie su tuo nebuvo susidūrę tiesiogiai patys asmeniškai.

Čia jokiais būdais nėra kažkoks pamokantis tekstas kaip čia visiems reikia gyventi ir t.t. ir panašiai, aš tik norėjau parašyti apie tai, kaip man yra buvę ir kaip yra iki šiol, ir kaip su tuo tenka gyventi net ir dabar, kitaip sakant, apie savaitgalio alų šaldytuve.