Taigi šį rašliavonių ciklą „atostogystė ir (ar) bedarbystė“ galima drąsiai užskaityti viešuoju dienoraščiu arba asmeniniu blogu. Toliau išvardinsiu kas buvo nuveiktą šią dieną.
Taigi nuveikta mano asmeniškai buvo pakankamai nemažai: atsikėlus ryte ir pavalgius, buvo perdažytas (tos pačios spalvos impregnantu) mažas namukas (gal kokie 4x3 metrų). Buvo dažoma iš pradžių viena pusė, po to buvo sugalvota, kad dar reikėtų perdažyti ir pietinę pusę, nes ji, tiesą sakant, dėl ultravioletinių spindulių poveikio, atrodė blogiausiai. Tačiau, pakankamai netrukus, buvo sugalvota padažyti ir duris, o tai jau yra trečioji (fasadinė namuko dalis), bet kadangi jau durys nusidažė, tai nusprendžiau dažyti ir fasadą, na o ketvirtosios namuko pusės istorija, manau, jums jau yra pakankamai aiški. Visgi pastaroji buvo nudažyta ne visiškai, nes paprasčiausiai pritrūko impregnanto.
Na, o tėvas jau antra diena darė langų apvadus, kuriuos vėliau nudažiau taip pat ir kuriuos, savaime suprantama, dar teks perdažyti sekančią dieną.
Tad iš esmės kaip ir tokia istorija. Visgi, buvo vienas „bet“. Nuėjau „pagarinti“, tėvas – parūkyti. Šnekamės lauke ir jis buvo labai susidomėjęs kodėl neveikia arba, tiksliau išsireiškus, kodėl automatiškai neišsijungia lauko šviestuvas. Prie mano namuko. Na, tuomet pasiūliau dingti nuo jo kiek daugiau nei šimto aštuoniasdešimt laipsnių diapazonu. Tą ir padariau, o tėvas, nebūtų tėvas, ir padarė viską priešingai: modamas ranka pradėjo eiti link jo įkurtos botanikos, sakydamas, kad detektorius, veikiausiai, sugedo, nes čia juk nėra kažkokių gyvūnų, kai staiga pamačiau uodegą išnyrančią iš šešėlio klaustuko formos (nors ir beveik Antaninės, tačiau tai vyko po pusę vienuoliktos vakare, tad nebuvo aklinai tamsu, bet visgi jau tamsiau už prieblandą). Tai buvo katinas. Kuris pakankamai buvo iškalbus ir leidosi glostomas ir labai norėjo užeiti ten, kur yra šaldytuvas. Tėvas davė duonos, bet neėdė ir netrukus jis nuėjo miegoti, na, o man dar reikėjo dantis išsivalyti. Tad ne sykį tą katiną teko glostyti, o po to plautis rankas, nes neaišku ką jis nešasi su savo kailiu kartu (ir tą procedūrą kartoti). Teko ieškoti ir duoti vandens bet negerdavo ir dingdavo kaip koks ninzė į šešėlį.
Nors mes jau nebeturėjom daug mėsos šaldytuve (buvo paskutinis dešragalio ir lašinių gabaliukas), tačiau radau vištienos likučius ir, kokių 15 minučių paieškojęs katino, visgi jį pastebėjau. Jis nereaguodavo kai praeidavau netoli jo, nereaguodavo kai ir kviesdavau, o sureaguodavo tik tuomet kai pastebėjęs jį kreipdavausi, na ir tuomet atlėkdavo kaip kulka :)
Nelabai jis valgė tos vištienos šlaunelę, nelabai patiko ir mano įkurtas guolis jam. Įdomu kaip bus rytoj. Ar jis bus prisijaukintas, ar visgi nueis savais keliais, o gal grįš pas savo šeimininką :)
Tad štai kokia istorija, kuri, tiesą sakant, yra pakankamai unikali, nes man asmeniškai taip su katinu dar nebuvo nutikę per mano gyvenimą. Katino rūšis greičiausiai Chartreux‘as, na arba kažkas panašaus į tai... eisiu dar iš smalsumą į lauką apsidairyti, bet tai, kas nutiks, lai tai lieka kitam kartui, kuris įvyks, greičiausiai, rytoj.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.