prakalba į malonųjį skaitytoją: atostogystė ir bedarbystė

 Sveikas pasauli. Pasiilgau savo rašliavonių, na, o šioje „prakalboje“ bus temų ciklas iš atostogystės ir bedarbystės. Iš esmės tekstai nelabai kuo turėtų skirtis, nes, greičiausiai, vis vien rašysiu tai, kas į galvą šaus. Tačiau šis temų ciklas yra pasirinktas, dėl to, kad tatai atitinka mano dabartinę situaciją, na ir su amžiumi, kažkaip norisi labiau ar kruopščiau tas temas dėlioti į atitinkamas „kartotekas“, tam, kad jas būtų lengviau „susekti“ ir „izalioti“.

Taigi šios temos ciklą norėčiau pradėti nuo tos vietos, kur dabar esu. Ką tik gandras atskrido ir „sukaleno snapu“, kažkur panašiu metu sukokūriekavo gaidys, dulkėtu vieškeliu pravažiavo mašina ir pastebėjau, kad tuo pat metu pro atvirą langą (iš kurio dvelkia gaivus vėjelio dvelksmas), kaip kiemu prašuoliavo man nežinomas čionykštis paukštis. Taigi iš aprašytos įvykių sekos, tau, ateities tu (nes čia beveik neabejotinai, kad daugiau  niekas neskaito ir neskaitys), turėtų paaiškėti kur aš esu. Taip taip, esu kaime. Savo kaime. Ir esu... izoliacijoje. Na bet izoliacija man nedraudžia vaikščioti po savo namų teritoriją (tiesa tik su kauke, kai lauke virš 25 „ant pavėsio“), stebėti aplinką ir dangų, mėgautis kaimo privalumais ir kentėti jo trūkumus.

Na, o kaip aš atsidūriau kaime šiais visuotinės pandemijos trečiaisiais mūsų eros koronos metais A.C. (‚After Corona‘)? O gi labai paprastas atsakymas į tai: atskridau, tiesą sakant, kaip ir kiekvienais metais, visgi atskridau šiemet su didesniu kiekiu reikiamų leidimų/ barkodžių vien tik tam, kad man būtų duotas leidimas skristi. Šis dalykas, PGR testas, man kainavo papildomai 100 svarų, nes aš dar neesu pasiskiepijęs, na, o jei būčiau, tai tuomet net nereikėtų testo skrendant į LT, ir nereikėtų saviizoliuotis dešimčiai dienų. Šiuo metu, esu priverstinoje izoliacijoje vien tik dėl to, kad skridau nepasiskiepijęs lėktuvu ir, nors ir mano testo rezultatas prieš pat skrydį buvo neigiamas, nepaisant šio fakto, kadangi esu nepasiskiepijęs, turiu tęsti saviizoliaciją. Na, o skrendant atgal į JK, bent jau jei skrisčiau artimiausiomis dienomis, tai turėčiau pasidaryti PGR testą, net jei esu pasiskiepijęs  ir, atskridęs į JK, turėsiu izoliuotis 10 dienų bei testuotis dukart ir nepaisant testų rezultatų, vis vien izoliacijoje turėsiu praleisti 10 dienų arba kone dvigubai ilgiau net jei ir būsiu pasiskiepijęs. Tai štai kokie reikalai šiuo metu, kuomet yra vasara. Pasaulis, bent jau mano akimis žiūrint, darosi vis labiau ir labiau išprotėjęs...

Na, o aš pats neplanuoju greitu metu vykti atgal, nes, galima sakyti, beveik visiškai esu išėjęs iš darbo. Esu atidavęs įrangą, tačiau skirtumas tarp išėjimo iš darbo ir mano situacijos yra tas, kad esu pasiėmęs apmokamų ir neapmokamų atostogų.

Pernai metais, kuomet išvykau iš LT, buvau labai optimistiškai nusiteikęs: maniau sau, kodėl mano tėvas taip pergyvena dėl tuomet susidariusios situacijos (kalbant apie pandemiją). Kodėl jis buvo tokioje neviltyje pats niekaip negalėjau suprasti. Pamenu, kad tuomet jį guodžiau, pasakydamas, jog greitai atsiras vaistai arba skiepai ir viskas bus tvarkoje. Jis mano pasakymui paprieštaraudavo ir argumentuodavo pasakydamas, jog tam, kad skiepai būtų sukurti, reikia mažų mažiausiai 10 metų. Na, o aš jam paprieštaraudavau tokiu argumentu: skiepai nuo gripo yra sukuriami kasmet prieš sezoną, bet visgi mano argumentas buvo kiek netikslus...

Pamenu, kuomet parvykau atgal (iš LT) į JK ir žiūrėjau vieno optimistinio gerai nusiteikusio žurnalisto „trumpų žinių“ pranešimo, kad štai jau yra sukurti skiepai, kurie buvo sukurti per mažiau nei metus laiko ir jis labai džiaugėsi, kad jie taip greitai buvo sukurti, nes pabrėžė dar tai, kad realiai nauji skiepai sukuriami mažiausiai per 10 metų, bet jis tame nematė nieko blogo, jis tame matė tik gera, girdamas medikus ir farmaciją ir visus kitus žmones ar/ir kompanijas, kur/ie/ios prisidėjo prie šio neįtikėtino rezultato... Na ir tuomet, metaforiškai kalbant, aš nustojau judėti laisva pavara ir įjungiau stabdžius tiems dalykams, kas susiję su pandemija ar yra jos išvestiniai. Apie šiuos dalykus dar pakalbėsiu kada nors daug išsamiau, kai bus tam skirta tema.

Na, o dabar esu čia, kaime. Ten pat ir izoliuojuosi, ir atostogauju savotiškai. Visgi kol kas, nusprendžiau, kad savąsias atostogas teks praleisti nesišlaistant  velniai žino kur po Lietuvą ar netgi kitas šalis (na, didžioji tokio sprendimo priežastis yra ta, kad mano darbas susijęs su kasdieniniu keliavimu po įvairias GB vietas), o jas ([ne]apmokamas atostogas) praleisti kaime, pakankamai statiškai, kitaip sakant, didžiąją atostogų dalį praleisti 3 ha plote. Bent jau taip galvoju tol, kol yra karantinas, tačiau visgi yra variantas, kuris pakankamai tikėtinas, kad teks tame užsimintame plote būti ir po saviizoliacijos, nes yra planas rekonstruoti pastatą – seną namo dalį.

Aš pats asmeniškai matau, kad pastarasis užsimintas dalykas yra būtinas atlikti, nes jau ir vizualiai matyti, kad tam namukui reikia remonto ir jau seniai: mažų mažiausiai dešimtmetį.

Kadangi aš pats asmeniškai gyvenime niekad nieko neesu statęs, tai, norėtųsi imti ir pulti domėtis viskuo, kaip nuo ko ir ką pradėti pirmiausiai, siekiant nepadaryti esminių klaidų.

Tačiau jei kažkas iš čia esančių tikitės ar manote, kad aš niekad gyvenime nieko nestatęs galėčiau imti ir pastatyti namuką, tai tuomet jūs smarkiai klystate. Man, kaip nestačiusiam ir kaip asmenybei, egzistuoja būtinybė viską kruopščiai suplanuoti. Vadinasi, visų pirmiausiai ir mažų mažiausiai prieš metus aš jau turėjau būti pasidaręs 3D modelį statyboms (kaip ką kur keisti ir kokie reikalingi matmenys, kiek jie kainuoja bei kur įsigyti). Taip pat turėjo būti atlikta bent apytikrė ir kainos kilimo atžvilgiu indeksuota sąmata. Deja, bet nei viena, nei kita, šiuo metu, neegzistuoja. O tai pasunkina užduotį. Visa laimė yra ta, kad mano tėvas yra pasiėmęs taip pat „atostogas“ bent jau vasaros laikotarpiui. Todėl aš galiu savotiškai nusikratyti atsakomybės ir bambėti jam, kad reikia pradėti statyti užuot spėliojus galutinę statybų kainą. Nes viena iš mano pagrindinių priežasčių atvykimo į LT šiais neramiais trečiaisiais mūsų eros pandemijos metais ir buvo namo rekonstrukcija.

Kodėl šis namas yra man svarbus, šiuo metu nenorėčiau pernelyg daug plėtotis. Lai tai būna sekančio teksto tema iš ciklo „prakalba į malonųjį skaitytoją: atostogystė ir bedarbystė“.