prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 9

Sveikas viešasis dienorašti. Praėjo gal savaitė nuo paskutinio įrašo. Kažin ar man pavyks viską trumpai aprėpti kalbant apie tai, kas buvo nuveikta, tačiau, esu įsitikinęs, kad rašydamas šį tekstą sugebėsiu prisiminti bent jau svarbiausius įvykius. Tad nieko nelaukęs ir pradėsiu.

Praeitame tekste rašiau apie draugą, kuris atvykęs negrąžino skolos, tačiau skelbėsi, kad vyksta pas mane į kaimą dėl to. Taigi, bent jau kol kas, tas draugas yra reabilituojamas, nes dar kelis sykius nuo to laiko pavyko susitikti su juo ir pakalbėti įvairiomis temomis, kurių viena jų buvo pinigai. Taigi jis yra visiškai reabilituojamas, nes situacija buvo išsiaiškinta.

Man dar su tėvu pavyko išvalyti kūdrą per šią savaitę. Savaime suprantama, kad kūdros nevalėme visą savaitę (tik vieną vakarą ir kitos dienos ryte). Valymo būdas buvo kiek neįprastas. Prieš valymą aš pasižiūrėjau YT ir pamačiau kaip valo amerikiečiai tvenkinius nuo augmenijos. Supratau, kad, iš esmės, nieko naujo šioje srityje technologijos negali pasiūlyti, na ir tos technologijos yra tokios primityvios, kad mena baudžiavos laikus: grėblis, dalgis ir panašiai. Tačiau teko pažiūrėti, kaip vienas amerikonas su baidare nuplukdo tokį „ežiuotą“ (tarsi šulinio) ritinį su virve, na ir meta ją į tvenkinio vidury, o kitas amerikonas tą ritinį su virve pradeda traukti krantan.

Apie tokią technologiją prasitariau tėvui ir šis kaip mat suprato kur šuva pakastas ir kad ši mintis gana gudri. Tad iškart surado akėčias, kurios buvo trečdalio dydžio lyginant su arklio traukiamomis akėčiomis. Pritaisę prie jų virvę, nuėjome prūdo link išbandyti šią technologiją, kuri, tiesą pasakius, buvo pakankamai veiksminga. Deja, tačiau kūdros augmenija yra sudaryta iš 3 pagrindinių žolių rūšių: 2 iš jų auga prie pat pakrantės, kita mėgsta bazuotis ties viduriu. Ties viduriu akėčios puikiai atliko savo darbą, na, o ties pakrante, jų našumas strigo. Kitą rytą buvo pasitelkta grėblių pagalba, siekiant ištraukti sunkią žolę (tarsi samanos) iš pakrantės, kas visai neblogai gavosi. Tačiau nelabai pavyko ištraukti nendrių tipažo (dovanokit, apie augmeniją nenutuokiu nekiek) žolės: grėblys ir akėčios neužkabina jų, o pjovimas dalgiu nepavyksta nes tos žolės yra pernelyg arti ties krantu, vadinasi paties dalgio galima netekti gana greitai.

Grėbiant su akėčiomis į krantą buvo išvilkta ne tik žolė, bet ir rąstai, medžio gabalai na ir mano anksčiau pamestas dalgis.

Sekančią dieną bandžiau pjauti trimeriu. Tačiau buvo pernelyg karšta, todėl nusprendžiau pasidaryti siestą – pailsėti. Man bemiegant užgirdau traktoriuko garsą netoliese. Kaimynas ūkininkas pradėjo pjauti žolę mums. Pagaliau! Mes išgelbėti! Na ir už kokios valandėlės atvyko dvi antros eilės tetos iš tolokai, viena jų iš labai jau toli. Užsuko pasižmonėti, nes vyko į pakeliui esančią mano prosenėlio (iš tėvo mamos pusės) gimtinę. Na, o už valandėlės ir aš su tėvu vykome į mieste esančius namus, o iš ten – į draugo esančius namus kaime :)

Sekančią dieną pradėjau tvarkytis paso reikalus, nes, pasak kai kurių žmonių (gyvenančių JK), pasirodo, kad be paso nebeįmanoma būtų grįžti atgal į Angliją. Tai pradėjau darytis tą pasą, kurio anksčiau niekada gyvenime man neprireikė, nes visuomet ir visada užtekdavo tik turėti ID kortelę.

Tą pačią paso darymo dieną atlikus aptartą veiksmą ir kelias papildomas smulkmenas, nuvykome ieškoti (ir, suradus, pirkti) šiferio bei drožlių plokščių. Radome ko reikia, taip pat suradome ir pigiai išnuomojamą priekabą. Nusipirkome, pargabenome į kaimą, atvežiau priekabą atgal. Dar tą pačią dieną uždažiau buvusio tvartelio, o dabar jau daržinės/ garažiuko, duris vartus.  

Sekančias dvi dienas dėjome mes tas lubas OSB plokštėmis mūsų senajame muziejuke, ten, kur yra „laiko kambarys“ su „gegutės lizdu“. Pirmosios dienos vakare buvo atvykęs draugas. Išsikepėme šašlykų. Kepant juos šnekėjome, o mums šnekant ir vartant šašlykus, mūsų krauju mito dūmų nebijantys uodai. Valgant šašlykus užklydo tas pats (ankstesniuose epizoduose) aprašytas katinas. Draugas išsiaiškino, kad ten katė. Jai šašlykų nedavėme, į vidų neįsileidome. Pakniaukė ir nukniaukė šalin. O mes su draugu dar prisiminėme senus gerus mokyklos laikus. Buvo smagu. Kažkokiu būdu atsikūrė atmintis ir šiek tiek pavyko prisiminti kai kuriuos mokytojus, klasiokus, mokyklų koridorius ir t.t. Patiko išties tokie pašnekesiai. Tačiau tas negailestingas laikas su nuovargiu šalimais jau liepė skirstytis...

Sekančią dieną jaučiausi silpnas. Ėjau net du sykius dieną prigulti. Rytą lijo, o likusią dienos dalį (taip pat ir vakare) buvo apsiniaukę. Keista toji diena buvo išties. Vakare kažkaip prisiverčiau papjovėti su trimeriu. Po to nusiprausiau lauko duše. Vanduo buvo šaltas, nes nebuvo saulės ir neįšildė juodo vandens rezervuaro. Nusiprausęs nuėjau žiūrėti futbolo, kur pagal žaidė Portugalija prieš Belgiją. Pagal FIFA reitingus pastaroji užima pirmą vietą, nors niekad gyvenime nesu matęs, kad jie taptų pasaulio ar Europos čempionais (man tai vienas didžiausių paradoksų). Be to, sakė, kad toji pati Belgija, kuri yra ES lopšys, yra labai multikultūrinė šalis ir kad tai labai atsispindi ir žaidėjų sudėtyje, ir pasakė, kad treneris su žaidėjais kalbasi anglų kalba. Netrukus Belgija įmušė įvartį, o mane pradėjo krėsti drebulys (gal pirmą kartą gyvenime vasarą). Nuėjau į savo namuką miegoti net dantų nesivalęs... Ir gal kiek nusivylęs, kad belgai įmušė...

Na, o sekančios dienos rytą pabudau labai vėlyvą. Bet jau pasveikęs. Pavalgiau kiek ir nuėjau papjovėti su trimeriu tol, kol beveik pasibaigė kuras. Tiesa ta, kad neperdauginusiai jo ir buvo. Visgi nupjauta buvo pakankamai nemažai.

Šis pasakojimo ciklas neturi pabaigos, nes dėl to jis ir vadinasi ciklu: tai tarytumei užburtas ratas, nes šis pasakojimas yra tik trumpa apžvalga mūsų gyvenimo karuselės dalies.

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 8

Sveikas dienorašti. čia aprašysiu vakar dienos ir šios dienos nuveiktus darbus bei, galbūt, prirašliavosiu ir daugiau, jei man pavyks, visų pirma, išsėdėti tvankioje patalpoje, kurioje dabar rašau, o, visų antra, nėra tiek svarbu, kiek pirma.  

Vakar vakare bandžiau išvalyti kūdrą. Pasiėmiau dalgį ir grėblį. Į kūdrą užmečiau dalgį tarytumei tinklą. Pradėjau traukti. Žolės, esančios vidury kūdros, pradėjo atitrūkinėti. Tačiau, kuomet traukiamas dalgis priartėdavo prie kranto, susidurdavo su kiek kitokia žolių rūšimi, kuri man yra nemėgstamiausia žolė, nes jos (ties krantais) yra daug ir reikia daug jėgos, jei yra noras ją iš vandens išvilkti. Taigi velkant man tą dalgį nuo balos vidurio ir, susiduriant su ties krantu vandeny augančia augmenyje, atsiranda noras ištraukti ir ją. Na ir po kelių pabandymų gavosi taip, kad dalgis nulinko nuo koto ir reikėjo jį nešti visų galų meistrui – tėvui, kad šį sutvarkytų.

Pasiėmiau paprastą plastmasinį grėblį šienui grėbti ir nuėjau traukti ties pakrante augančią augmeniją. Nors saulė jau buvo nusileidusi (pagal idėją jau turėjo būti vėsiau), tačiau labai greitai privargau ir visas suprakaitavau.

Nuėjau pailsėti: pasėdėjau, atsigėriau, parūkiau. Užsimoviau guminius ir nuėjau į antrą raundą. Atsilaikiau tik pusvalandį, nes nelygioje kovoje su vešlia augmenija, kovos daugiau tęsti nebegalėjau: techninis nokautas. Suprakaitavęs, drebančiom rankom ir kojom pargrįžau namo, nuo kūdros pakrantės apgrėbęs tik kokį penktadalį.

Kitos dienos rytą jau dalgis buvo sutvarkytas. Tačiau, nuėjęs prie sėdžiaukos vėl įmečiau dalgį į tą tvenkinį tarsi tinklą. Pirmas dešimt minučių viskas klojosi lyg ir neblogai, tačiau, eilinį kartą traukdamas žoles ir, kadangi jau esu gamtos apdovanotas neįtikėtina įžvalga, pastebėjau, kad dalgio jau nebeliko... Liko tik kotas, o patį dalgį pasiglemžė prūdo gelmės.

Tad teko tęsti vakarykštį, kuomet tas darbas pasibaigė ties antruoju raundu. Šįkart paėjėta buvo vėl penktadalis prūdo, na o po to, pakilo saulė, kuri ir vėl pradėjo savo negailestingą vasarišką svilinimą.

Tačiau visai netrukus paaiškėjo, kad šiandien ir gana greitai sulauksiu labai laukto svečio – buvusio klasioko ir tikrai gero draugo ir, beje, jis yra vienintelis Daugas bei klasiokas, su kuriuo dar bendrauju praėjus tiek daug metų po gimnazijos pabaigimo... Bėda tik ta, kad jis jau vis rečiau rašo, vis rečiau bendrauja su manim, o man taip netinka, nes aš arba noriu bendrauti dažniau su savo draugais, arba visiškai nebendrauti. Na tiesiog toks jau tas mano charakteris yra ir nieko aš šioj vietoj negaliu padaryti. Tad kuomet jis nebendrauja ar, neva tai šiuo metu neturi laiko ir jo pasakymas, kad pakalbėsim ar susirašysim vėliau, pastaruoju metu, jau beveik niekad nebūna įgyvendintas. Dėl šios priežasties man, tiesą pasakius, kažkodėl yra pikta.

Galbūt to piktumo viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad jis yra pasiskolinęs iš manęs pinigų ir, kuomet tų pinigų prašė, tai bendrauti jis laiko turėjo į valias, tačiau, kuomet tuos pinigus gavo, tai tapo labai užimtu žmogumi ir pasidarė toks užimtas, kad absoliučiai nebendravo visą pusmetį. Na aš jau kaip ir nebenorėjau ponuliui trukdyti, jei jau jis yra toks užimtas, bet man būdavo pikta, kad šis nieko nerašydavo, nes juk mano paskolinti pinigai yra pas jį ir jis juos man turįs grąžinti. Be to, šiais trečiaisiais koronos eros metais, gyvenimas tikrai nepasidarė lengvesnis ir, tiesą pasakius, jis nuslinko į priešingą pusę. Bet, kur tau... nebuvo sulaukta jokios žinutės pusę metų.

Taigi atvažiavo tas pats klasiokas/ draugas pas mane į kaimą ir pradėjo šnekėti, kad dabar negalįs paskolinti pinigų, nes du mėnesius sėdėjo be darbo. Na ir prašau: pradėjo lįsti skeletai iš spintos, nes anksčiau sakė, kad yra labai užimtas ir neturįs laiko net žinutei parašyti, o dabar paaiškėjo, kad du žiemos mėnesius tiesiog prabimbinėjo ir va dėl to jis negalįs jų (mano paskolintų pinigų) grąžinti.

Susitarimas, kad vasarą, kuomet atvyksiu, pinigai bus grąžinti, yra sulaužytas. Na, o žodžio žmonės taip nesielgia. Skolas reikia grąžinti pagal susitarimą, nes kitu atveju yra sulaužomas pasitikėjimas vienas kitu. Tad šios prakalbos ciklą man norėtųsi pabaigti pakartojant to paties draugo dažnai kartotą frazę: jei nori susipykti su draugu – paskolink jam pinigų...

Na, o aš, o ką aš. Būdamas šios koroninės vasaros bedarbiu ir toliau eisiu traukti žoles iš prūdo, kuomet tas mano draugas ir toliau sau laimingai ir smagiai važinėsis po šventąsias, nidas ir kitokias preilas. Ar aš pavydžiu? Ne! Aš pykstu po galais, nes važinėja tarytumei už mano pinigus. Jei juos būtų grąžinęs, tai aš ne pykčiau, o džiaugčiausi, kad jis taip sugeba gerai praleist savo laisvalaikį su drauge.  

 

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 7

 

Sveikas pasauli. Jau kelias dienas nerašiau čia. Tad norisi apžvelgti tai, kas per tas „nerašymo dienas“ buvo nuveikta, bet, pirmiausiai, pradėsiu tekstą nuo katino.

Tas pats katinas, kuriam buvau plikęs tą vištienos gabalo likutį ir rašiau, kad kitos dienos ryte, neradau nei katino, nei vištienos gabaliuko. Pasirodo, tai buvo ne visiška tiesa. Vištienos gabaliukas buvo paneštas tolėliau, bet paliktas. O pats katinas nepasiliko, nes katinas jau toks yra: keliauja kur nori ir kada nori.

Visgi jis buvo pasirodęs dar pora vakarų, tuomet jam duodavau „skūros“ nuo lašinių, bet net nekliudydavo. Tad veikiausiai, ateidavo pasižmonėti :D neabejoju, kad dar ne sykį užklys.

Na, o dabar atėjo laikas trumpam aptarimui to, kas buvo nuveikta. Vakarinė namuko dalis buvo nudažyta per dieną. Na, o fasadinė dalis, nors ir realiai galėjo būti nudažyta per 2 dienas, visgi tai užtruko 3 dienas.

Pagrindinė to priežastis buvo pernelyg dideli karščiai. Nors ir birželio mėnuo, vis dėlto, dažymo darbai buvo pakankamai lėti, nes esant daugiau negu 30 karščio ir kepinant saulei vargu bau ar galima tikėtis spartos ar taip mėgstamo ekonomikos termino „darbo našumo“, nes juk esant tokiam karščiui yra geriamas vanduo litrais, bet kai išeinama už šešėlio „ant saulės“, tai atrodo net ir net judesiai sulėtėja, nes jausmas yra toks lyg pasikeistų gravitacija, ar tarytumei tavo judesius varžytų kaip kad po vandeniu, ar būtumei palypėjęs (be jokios aklimatizacijos) į kokių ent jau 2 km aukštį nuo jūros lygio, nes, rodos, kad stinga ir deguonies, ir pats kūnas nori nešti kudašių nuo saulės, o šį veiksmą atlikti kaip įmanoma greičiau.

Vakar, kuomet pabaigėm dažyti namuko fasadą (o tai reiškia, kad kartu pabaigėm namuko dažymą) ir kai viską sutvarkėm (surinkom daiktus, įrankius palei namuką ir t.t.), turėjau važiuoti į miestą, tačiau atsisakiau ten nusigauti, aiškindamas tuo, kad bent jau dabar yra nepakeliamas karštis, kurį daug geriau man būtų iškęsti kaime, negu mieste. O mieste esantys reikalai galės dar palaukti geresnių, tai yra lietingesnių (ir vėsesnių dienų).

Šiandien praėjo pusdienis, bet praktiškai absoliučiai niekas nepadaryta dėl to, kad temperatūra pavėsy yra viršija 30 laipsnių. Ką tik atidariau langus ir duris, kad bent kiek pajusčiau vėjo dvelksmą. Yra vienintelė gera naujiena – dingo uodai. Kai užėjo karščiai, po kelių dienų uodai dingo ir pasirodo tik saulei nusileidus (tarytumei kokie vampyrai būtų, nors jie, tam tikra prasme, tokie juk ir yra). Beje, yra ir kita gera naujiena: dingus uodams, man kaip mat dingo ir alergija: bėrimas kasymasis iki kraujų ir tynimas.

Yra ir dar viena gera naujiena: yra atgabentas dviratis (su amortizatoriais) į kaimą. Juo nevažiavau mažiausiai dvejus metus. tad manau reikės išmėginti jį būtinai, ypač kai kiek atvės. Geras jausmas važiuoti dviračiu, ypač kai būna padaryta nemaža pertrauka tarp važiavimų. Pirmuosius šimtus metrų minant atrodo jausmas panašus į tokį tarsi sklęstumei pažeme, o ne dardėtumei ratais vieškeliu plačiu :)

Yra ir bloga naujiena. Kadangi gyvenu jau pora gerų savaičių kaime, tai galiu pasakyti, kad pradėjo rūpėti man ir kaimo reikalai. Dabar rūpestis ir man pasidarė dėl to, kaip ten bus su tuo šienu. Nes matosi, kad mūsų ūkininkas kaimynas vargu bau ar pjaus tą žolę, na o šiemet, pasirodo, net negalima tos žolės/ šieno netgi smulkinti – jį privalu nupjauti ir parduoti. Visa tai padaro situaciją pakankamai komplikuotą ir kažkoks sprendimas turės atsirasti.

Kita problema yra ta, kad mūsų kūdroje atsirado labai daug žolių, o mes amūrų taip ir neįleidome, tad vėl bus rūpestis kaip tas žoles išgabenti. Greičiausiai teks pjauti ir grėbti, o tai, bent jau man atrodo, kad yra tarytumei Sizifo darbas: galima ištraukti šimtus kilogramų žolių iš vandens, tačiau, žolės netrukus vėl karaliauja ir atrodo, tarytumei lyg niekur nieko... Ši problema yra amžina. Na, o žolės pjovimas ant žemės, visgi, yra nepalyginamai daug kartų efektyvesnis dalykas.

Dar manęs laukia stogų atbrailų sutvirtinimo darbai, stogo perdengimas (stipresne stogo danga) vienam namukui na ir kitų aprašytų čia (ir anksčiau) darbų kartojimas. O taip pat laukia, dušo įrengimas. Na ir po šių darbų sekos galbūt galimai jau ir bus man galimybė iškeliauti į GB/ JK ir ten atlikti 10 dienų saviizoliaciją, prisipirkti 3 testus ir izoliuotis ir testuotis kambaryje vėl ir vėl (tikiuosi, kad tas izoliacijos kambarys bus ne viešbutis)... Bet tai bus dar negreitai, nes dar toli iki liepos, o jos metu juk reikės pamėginti apmušti čia aprašytus darbus...

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 6

Sveikas ateities aš. Šiek tiek prasileidau dienų neaptartų. Taigi privalau eilės tvarka surikiuoti daugmaž tai, kas daugiau ar mažiau buvo nuveikta.

Pirmoji diena po penktojo įrašo iš to paties „ciklo“ (A ir (ar) B) – šventė. Bet per tą šventę, kuri, beje, buvo neįprastai šalta (ir vienintelė tokia diena šią ir praėjusią savaitę), buvo nudažytas impregnantu (pinos spalva) stalas.

Antroji dienos pradžia buvo labai prasta darbo efektyvumo prasme, nes nebuvo... gero teptuko kito namo perdažymui. Gavus teptukus, darbas įgavo visai kitokį pagreitį ir, nors diena jau buvo įpusėjusi, visgi kažkokiu tai  būdu (net ir man nesuvokiamu iki šiolei), pavyko nudažyti namuko rytinę pusę.

Sekančią dieną teko dažyti namo kitą pusę. Mano sprendimas buvo pasirinktas toks: namo dažymas palei rodyklę, kurio paskutinioji dalis atiteks fasadui. Tad tąją dieną buvo dažoma namo fasadui priešingoji pusė. O tam jau prireikė kopėčių ir, kadangi namas yra pietinis, lentos nuo: šalčio, karščio, sniego ir lietaus, buvo susiraičiusios ir kiek atšokusios nuo savo pradinės padėties, tad reikėjo jas dar „pastatyti į vietą“. Šio darbo nedariau, nes tai darė tėvas. Be to, didesnės kopėčios neatrodė pernelyg patikimos, na, o jis, yra bent 1.5 karto lengvesnis už mane, tad pasisiūlė (tai buvo, tiesą pasakius, ne pasiūlymas, o sprendimas) šį darbą (kaip ir, beje, dažymą pačiame viršuje) atlikti...

Na, o kai prasidėjo dažymo darbai, tai tą dieną jiems paprasčiausiai buvo nelemta būti įgyvendintiems, nes... šįkart pritrūko ne teptukų, o... dažų (bordo). Bet, kadangi, dar truputis buvo likę pinos spalvos impregnanto, buvo pasirinkta pradėti šulinio „namuko“ renovacijos darbus.

Sekančios dienos (tai yra šios dienos) rytą, šulinio namukas buvo riebiai perdažytas ir vėl bei staliukas. Dar turėjau truputį dažų tad nusprendžiau, bent jau kito staliuko (bei kelėtos langų rėmų apvadų) viršų nudažyti. Pasibaigus dažams – užkūriau trimerį, bet tepjoviau keliolika minučių, nes tėvas grįžo su dažais ir, visai netrukus, pradėjau namo antrosios sienos dažymo darbus.

Tuo metu, kai pradėjau vėl dažyti, buvo vidurdienis. Švietė saulė, o toji namo dalis – pietinė. Teko labai nedėkingas paros metas, na, bet toji siena jau buvo paruošta dažymui, tad, maniau sau, kad ilgai neužtruksiu. Ir vis dėlto, užtrukau. Prie to užtrukimo labai prisidėjo karštis, saulė ir laipiojimas kopėčiomis bei jų kilnojimas... Kai kur nepasiekiau nudažyti, daug kur teko perdažyti antrą kartą, na ir ,iš esmės, tos namo dalies darbai beveik yra baigti.

Dienos pabaigoje, kuomet uodų spiečius pradėjo darytis vis įkyresnis, teko pradėti dažyti trečiąją namo dalį, na, o ten, vakarinėje dalyje, dažymo darbai klojosi kaip iš pypkės ir, nors tai buvo dienos pabaiga, vis dėlto, pavyko sparčiai nudažyti trečdalį tos namo dalies.

Rytoj planuoju nudažyti trečiosios namo dalies likusius du trečdalius gal per pora valandų (nes tą sienos dalį dar reikės paruošti dažymui). Na ir liks fasadinė namo dalis. Kurios dažymas užtruks mažiausiai 3 dienas jau vien dėl to, kad tų nupirktų dažų garantuotai pristigs.

Tolesni darbai laukia: terasos dažymas, stogo dengimas kitam namukui, na ir nereikia pamiršti to fakto, kad žolė birželį auga bene sparčiausiai, lyginant jį su kitais žolės augimo mėnesiais.

O, kadangi, namo griovimas ir perstatymas pakibo ant plauko ir, veikiausiai, ties šiuo klausimu joks sprendimas nepasistūmės nė per Marytės plauką, tai, tuomet, nebelabai matau reikalo pasilikti ilgesniam laikui Lietuvoje, nors pradžioje atvykimo į LT dar galvojau, kad skrendu visai vasarai. Deja, na, o, bet, tačiau mes planuojam, o kai kas iš mūsų planų tik juokiasi.     

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 5

Pristatau penktąjį tekstą iš ciklo „atostogystė ir (ar) bedarbystė“. Šis tekstas šįkart bus ypatingai trumpas, nes realiai nieko naujo neįvyko po manąja saule, o dabar, kuomet rašau šį tekstą, tiesą „sakant“, reiškias, vadinasi, taip sakant, lyja, tad ir saulės nematyti.

Ką nuveikiau šiandieną? Pjoviau žolę kaime su trimeriu. Tai nebuvo paprastas pasivaikščiojimas, nes reikėjo nupjauti tą vis augančią žolę aplink: gėles, egles, pastatus, akmenis, skruzdėlynus, kurmiarausius, stulpus, latakinius griovius vandeniui nutekėti ar šiaip pjauti nuo skardžių. Beje, vakar ir šiandien kone visą pjovimo metą, teko pjauti su blogai sureguliuotu trimeriu. Pjoviau pritūpęs ir susilenkęs, ko pasakoje, po pjovimo, „surakindavo“ pusiaują ir dėl to negalėdavau beveik paeiti. Na, bet kone pačioje pjovimo sesijos pabaigoje, trimeris buvo suderintas pagal mano ūgį ir, pjovimo metu, pjauti tą nelemtą žolę buvo vienas malonumas.

Ar dar liko nenupjautos žolės, paklausit jūs? O taip... bet darbai su trimeriu yra praktiškai pabaigti ir dabar beliks tą pačią žolę, tik kiek kitur sau sėkmingai augančią, pjauti su stumdoma žoliapjove, na, o laukuose tykančią žolę, teks pjauti traktoriumi. Pastarojo aparato neturime, tad teks samdyti kaimyną ūkininką, kad tatai įgyvendintų, o, beje, pjovimo metu su trimeriu, turėjau jam šią užduotį gerokai palengvinti.

Pasakysiu tik viena. Geriau pjauti dažniau tą žolę, negu kad apsileisti, nes aukštą ir vešlią žolę nupjauti yra truputis reikalų: visų pirma, tokią brandžią žolę yra sunku nupjauti, o, visų antra, yra tai, kad ji, krisdama užblokuoja eilės nupjauti laukiančią nupjautos žolės kaimynę, visų trečia, tokia žolė su paprasta „žylka“ sunkiai pasiduoda ir dažnai iki pat žemės iškart nenusipjauna, o dėl to tenka vėl kartoti pjovimo veiksmą toje pačioje vietoje, jei supratot apie ką aš čia. Trumpai tariant, pjaunant aukštą žolę yra atliekamas dvigubas, jei ne trigubas darbas, o laiko sugaištama dar daugiau kartų. Tad, mano galva geriau birželio ir liepos mėnesiais prasieiti su trimeriu reikėtų bent kartą per savaitę: bus sunaudotas (galbūt) bakelis kuro, bet bus toji probleminė žolė nupjauta per kokią valandą. Na, o apsileidus, gali nepakakti ir trijų dienų... Be to tie nugaros skausmai... Kitaip sakant, noriu pasakyti tai, kad kažin ar net su idealiai sureguliuotu trimeriu, po 7 ar 8 valandų pjovimo, labai abejoju, kad nejausčiau tų dieglių ties pusiauju. Tad mano sprendimas iš šios problemos geriau yra kas savaitinis valandėlės pasivaikščiojimas su trimeriu, negu pjovimas kartą ar du kart per vasarą... Nes jei yra apsileidžiama su žolės reguliariu pjovimu, tai kitąmet nebus matyti net požymių, jog ji apskritai buvo pjauta, nes ten jau bus kaip kokia savana...

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 4

  Sveiki. Man beliko paskutinysis šios dienos darbas – parašyti kaip sekėsi šiandieną. Bet iš pradžių pradėsiu nuo vakarykštės temos.

Taigi vakare pasidarė smalsu ar dar tas katinas/ prašalaitis vis dar yra mūsų vienkiemy, ar jau nutipeno savais keliais. Pravėriau namuko duris, pro tarpelį iškišau galvą, ir iš kart užgirdau katino murktelėjimą. Jis buvo daugmaž toje vietoje, kurioje buvau palikęs viešinos šlaunelės gabaliuką. Sumurkė ir pradėjo bėgti iki manęs. Aš staigiai išlindau laukan ir vos spėjau užverti namuko duris. Juk katinas svetimas ir nežinia ką su savo kailyje turi (blusų, erkių ar utėlių), o gal serga kokia tai liga. Man neliko nieko kita kaip tik jam vėl jam parodyti kur yra tas vištienos gabalas (nes aš realiai norėjau sužinoti ar jis buvo šalia namų ar ne). Na ir čia jau daug nesismulkinsiu, nes netrukus uždariau duris katinui prieš nosį. O ryte atsikėliau pakankamai anksti. Gal kokią 8 ryto (na nes juk atostogaujantis bedarbis šiuo metu esu lyg ir :) ). Tėvas aišku jau buvo atsikėlęs prieš kelias valandas. Paklausiau jo ar nematė katino šiandien ryte. Nematė. Bet taip pat buvo nematyti ir vištienos gabaliuko. Kažkas, gal katinas tas pats, o gal kitoks gyvūnas (lapė, tarkim), pasiėmė tą gabalą su savim :)

Na, o rytas buvo saulėtas ir šiltas. Nusprendžiau šiandieną (kadangi impregnantas pasibaigė, o dar jo nenusipirkom) papjovėti (kadangi kuro buvo šiai dienai) su trimeriu. Sunaudojęs du bakus, nuo saulės pavargau. Pavalgiau ir kažkaip miegas pradėjo imti, tad šiandieną pirmą kartą nuo to laiko, kuomet atostogauju, ėjau pietų miego. Prabudau ir užgirdau, kad lynoja. Nepamenu tiksliai kokia įvykių seka buvo tuo metu (ar aš tik kavos išgėriau, ar ir pavalgiau nepamenu). Tačiau visai netrukus lietus liovėsi ir pradėjau „pjauti trečią trimerio baką“. Trečiam bakui pasibaigus, gerai (smarkiai) nulijo ir išsišiepė saulė. Nusprendžiau pjauti 4 baką, o po 4 – 5 –ą. Na ir taip atėjo vakaras. Visas buvau aplipęs žolės gabalukais. Apsiprausiau po lauko dušu. Drugnas vanduo atgaivino gerai ir momentu pasijaučiau lyg būčiau koks sveikuolis / ruonis :D tada dar pavalgiau 3 pigius cepelinus, kurių viduje tebuvo tik mėsos imitacija, išgėriau arbatos ir štai aš čia: rašau šį tekstą.

Nors pjoviau kone kaip visą darbo dieną, išnaudojau penkis trimerio bakus, tačiau rezultatu pasigirti negalima: nupjauta gal tik mažiau nei trečdalis pjauti „besiprašančios“ teritorijos. Pjovimas išties nelengvas darbas. Galbūt aš ir pjaunu su trimeriu blogoje stovėsenoje, nes pasijautė ir nugara ties pusiauju. Galiu konstatuoti tik faktą, kad gyvenant kaime (turiu omenyje 3ha vienkiemyje), tarkime, vienui vienam, yra tikrai nelengva, kuomet nėra jokio vandentiekio, kanalizacijos, centrinio šildymo ar kitų miestiečiams įprastų patogumų. Taigi vien tik gyvenimas toks yra iššūkis, o kur dar nesibaigiantys darbai. Juk ten, kur nupjoviau, galimas dalykas, kad teks kartoti procedūrą už 2 savaičių. O dar pjovimo turiu mažų mažiausiai dviem dienom (neskaitant šios)...

Po pjovimo šiandienos pradėjau darytis išvadas tokias, kad tam, kad gyventi kaime pakankamai padoriai, reikia laikytis tam tikro režimo: reikia atlikti darbus tam tikru metu: tarkime, jei nusprendžiama dažyti (o, ypač, jei į kaimą atvažiuojama tik savaitgaliais) namuką, reikia tai atlikti tikrai ne birželio ar liepos mėnesiais. Daug geriau dažymo darbus atlikti balandį, gegužę ar rugsėjį, nes birželis ir liepa bus skirti vien tiktai žolės pjovimui. Ypač, jei dar norima ne vien tik dirbti (nuo aušros ligi sutemų, bet ir papramogauti). Tai tokiu atveju šie du vasaros mėnesiai, mano galva žiūrint, net negalėtų būti kitų kokių nors darbų sąraše, kaip kad tik pjovimas. Rugpjūčio rugsėjo ar spalio mėnesiais reikėtų atkreipti dėmesį į namų ir ūkinių pastatų būklę, ypatingai – stogų, kitaip sakant reikia ruoštis žiemos sezonui, nes žiemą, galbūt teks apsilankyti pripustytame kaime ir ant to paties stogo lipti, tad geriau žinoti jo savybes prieš galbūt galimai galimą sniego kasimą nuo stogo...  

prakalba į malonųjį skaitytoją iš ciklo atostogystė ir (ar) bedarbystė 3

Taigi šį rašliavonių ciklą „atostogystė ir (ar) bedarbystė“ galima drąsiai užskaityti viešuoju dienoraščiu arba asmeniniu blogu. Toliau išvardinsiu kas buvo nuveiktą šią dieną.

Taigi nuveikta mano asmeniškai buvo pakankamai nemažai: atsikėlus ryte ir pavalgius, buvo perdažytas (tos pačios spalvos impregnantu) mažas namukas (gal kokie 4x3 metrų). Buvo dažoma iš pradžių viena pusė, po to buvo sugalvota, kad dar reikėtų perdažyti ir pietinę pusę, nes ji, tiesą sakant, dėl ultravioletinių spindulių poveikio, atrodė blogiausiai. Tačiau, pakankamai netrukus, buvo sugalvota padažyti ir duris, o tai jau yra trečioji (fasadinė namuko dalis), bet kadangi jau durys nusidažė, tai nusprendžiau dažyti ir fasadą, na o ketvirtosios namuko pusės istorija, manau, jums jau yra pakankamai aiški. Visgi pastaroji buvo nudažyta ne visiškai, nes paprasčiausiai pritrūko impregnanto.

Na, o tėvas jau antra diena darė langų apvadus, kuriuos vėliau nudažiau taip pat ir kuriuos, savaime suprantama, dar teks perdažyti sekančią dieną.

Tad iš esmės kaip ir tokia istorija. Visgi, buvo vienas „bet“. Nuėjau „pagarinti“, tėvas – parūkyti. Šnekamės lauke ir jis buvo labai susidomėjęs kodėl neveikia arba, tiksliau išsireiškus, kodėl automatiškai neišsijungia lauko šviestuvas. Prie mano namuko. Na, tuomet pasiūliau dingti nuo jo kiek daugiau nei šimto aštuoniasdešimt laipsnių diapazonu. Tą ir padariau, o tėvas, nebūtų tėvas, ir padarė viską priešingai: modamas ranka pradėjo eiti link jo įkurtos botanikos, sakydamas, kad detektorius, veikiausiai, sugedo, nes čia juk nėra kažkokių gyvūnų, kai staiga pamačiau uodegą išnyrančią iš šešėlio klaustuko formos (nors ir beveik Antaninės, tačiau tai vyko po pusę vienuoliktos vakare, tad nebuvo aklinai tamsu, bet visgi jau tamsiau už prieblandą). Tai buvo katinas. Kuris pakankamai buvo iškalbus ir leidosi glostomas ir labai norėjo užeiti ten, kur yra šaldytuvas. Tėvas davė duonos, bet neėdė ir netrukus jis nuėjo miegoti, na, o man dar reikėjo dantis išsivalyti. Tad ne sykį tą katiną teko glostyti, o po to plautis rankas, nes neaišku ką jis nešasi su savo kailiu kartu (ir tą procedūrą kartoti). Teko ieškoti ir duoti vandens bet negerdavo ir dingdavo kaip koks ninzė į šešėlį.

Nors mes jau nebeturėjom daug mėsos šaldytuve (buvo paskutinis dešragalio ir lašinių gabaliukas), tačiau radau vištienos likučius ir, kokių 15 minučių paieškojęs katino, visgi jį pastebėjau. Jis nereaguodavo kai praeidavau netoli jo, nereaguodavo kai ir kviesdavau, o sureaguodavo tik tuomet kai pastebėjęs jį kreipdavausi, na ir tuomet atlėkdavo kaip kulka :)

Nelabai jis valgė tos vištienos šlaunelę, nelabai patiko ir mano įkurtas guolis jam. Įdomu kaip bus rytoj. Ar jis bus prisijaukintas, ar visgi nueis savais keliais, o gal grįš pas savo šeimininką :)

Tad štai kokia istorija, kuri, tiesą sakant, yra pakankamai unikali, nes man asmeniškai taip su katinu dar nebuvo nutikę per mano gyvenimą. Katino rūšis greičiausiai Chartreux‘as, na arba kažkas panašaus į tai... eisiu dar iš smalsumą į lauką apsidairyti, bet tai, kas nutiks, lai tai lieka kitam kartui, kuris įvyks, greičiausiai, rytoj.