Sveiki. Dabar tik norisi parašliavoti kažkokia paprastesne tema. Truputį ilgiuosi šių rašliavonių. Kartais kiek primiršęs pasiskaitau savo tekstus. Savaime suprantama, kad ten atrandu krūvas gramatinių klaidų, nesąmoningus minčių šuolius, tačiau nepuolu jų taisyti. Man visuomet knieti parašyti tobulai, kad mintys būtų išreikštos derama rašytine forma, tačiau beveik visada to nepavyksta padaryti. Tačiau, nepaisant to, kartais net pat save sugebu nustebinti teksto temomis ar minčių viražais.
Bet šįkart neturiu visiškai jokios temos. Tad norėčiau parašyti apie itin paprastus dalykus. Juo labiau, kad dabar yra vakaras, o rytoj teks darbą siekti, tad netrukus reiks eiti miegoti. Paprasčiausiai norisi pasakyti, kad gyvenu kaip kad ir dauguma mūsų, ta pačia kasdienybės rutina. Šiame šimtaprocentiniame rutinos cikle net nėra apie ką kalbėti, nes negaliu perteikti nei naujausių žinių apie pasaulį ar pasaulinę pandemiją, nesinori rašyti ir istorijos leitmotyvais ar apie visatos platybes. Tad apie ką čia rašyti?.. Juk jau pradėjau, tad nejaugi imsiu ir taip jau viską ištrinsiu, negi imsiu taip ir pasiduosiu, negi neišvinguriuosiu kažkokios temos?...
Sėdžiu, geriu arbatą, traukiu elektroninę cigaretę mėtų skonio (nes tik tokio tipo radau su didžiausiu nikotino kiekiu) ir... neva tai rašau. Bet kas čia per rašymas?.. Jis – absoliučiai tuščias be temos, visai kaip aktorius be vaidmens...
Sėdžiu, nepasiduodu, mėginu kažką sugalvoti, bet galva tuščia kaip puodynė, rodos, galėtumei išgirti vėjus švilpaujant, jei ne ant ausų užmaukšlintos ausinės ir Daft Punk‘ o klausymas, kuris nė trupučio nepadeda, gal net šiek tiek labiau trukdo, tačiau melodijos neišjungiu ir neperjungiu į kitą grupę, kuri būtų ramesnė, nes tuomet mintys atsiras, bet jos jau veikiausiai bus gilesnės, kaip čia geriau išsireiškus: kilnesnės ar / ir didingesnės... Tačiau tuomet atsiras tema, o tai reikš, kad ši būsena bus ištrinta ir perrašyta ant naujo lapo ta naujoji tema...
Tad kokia ta mano dabartinė būsena? Teksto kūrimo prasme galbūt ir tuščia, tačiau ji tokia nėra. Šiuo metu yra „įsijungęs rutininis“ režimas, kurio perjungti man niekaip nepavyksta. Kodėl taip yra „velniai žino“. Keistas tas režimas, lyg ir ramiai sau laukčiau rytojaus, sakytumei tai yra tyla prieš audrą, tačiau net ir ne tai, nes kai yra tokia tyla, tuomet pradedi nerimauti, jog yra pernelyg tylu. Sėdžiu dabar romiomis akimis, nei aš ko bijau, nei dėl ko tai pergyvenu, nei dėl ko tai sieločiausi, mėginu susikaupti ir vaidinti rimtuolį, nors kelias dienas prieš ir dar ir šiandien beveik ištisai žiūrėjau įvairių komikų pasirodymus scenoje ir žiūrėjau jų podcastus... Dar prieš tai turėjau šiokių tokių problemų darbe, tačiau dėl to taip pat nė kiek nepergyvenu, nors dėl tų bėdelių mane darbdavys stebėsiąs ir galįs atleisti per artimiausią mėnesį, jei nesielgsiu pagal „protokolą“. Bet ar aš dėl to pergyvenu? Nė kiek. Atrodo, lyg ir viskas gerai, tačiau absoliučiai nieko negaliu parašyti, vadinasi, kažkas yra negerai. Tik dar nežinau kas... Gal tas negerumas yra pasąmonėje, o sąmonė dar to neužfiksavo? Gali būti. Niekad nesigilinau gyvenime į psichologiją, kai tik pradėdavau skaityti psichologijos knygą, tai po kelių puslapių ją užversdavau, nes manydavau, jog nėra labai sąžininga, kuomet žmogus žino kitų žmonių psichologines vingrybes ar kūno kalbos niuansus. Jis tave mato tarsi atverstą knygą, vadinasi, net neverta bendrauti. Kodėl? Na, nes jis tave jau yra perskaitęs, o tai ką perskaitė, nėra tobulybė, tad toks psichologijos žinov/as/ė eis toliau skaityti žmonių tarsi atverstų knygų, kuomet galiausiai suras ko ieškojo... Visgi kartkartėmis, tose knygose parašyti dalykai būna savaime suprantami, tai užtat dar ir tas mane atbaidė gilintis į psichologijos leitmotyvus.
Visgi manyje yra uždėtas kažkoks „blokas“ įprastam tekstui rastis, tad čia yra viena prasčiausių rašliavonių, kada tik gyvenime esu rašęs. O tokių dienų su tokio tipo „rutininėmis“ būsenomis yra bene daugiausiai mano gyvenime.
Galbūt ši būsena būtų kažkiek panaši į tą, kuomet studijų laikais valandą iš studentų bendrabučio vykdavau iki fakulteto: tomis akimirkomis gana dažnai stovėdavau ir romiomis akelėmis abejingai žiūrėdavau į besikeičiantį vaizdą, atrodydavau esu susikaupęs, bet gana dažnai būdavau pakankamai tuščias ir kažkodėl labai ramus, kaip kelmas. Visgi tais laikais, kartais iš tos „tuščios galvelės“ atsirasdavo klausimai, kurie skambėdavo daugmaž taip: „ką po paraliais aš čia veikiu“ arba „čia man nevieta“, arba „esu visiškai svetimas šiai vietai“ ir atsirasdavo noras dingti iš ten, galų gale nueiti gerą gabalą kelio pėsčiomis ar apskritai dingti iš to miesto. Būdavo apsidairydavau troleibuse ir atrodydavo kartais būdavo tokia daug ką sakanti tyla, atrodydavo, kad daugelis irgi keliauja tuo pačiu laivu (troleibusu) su susikaupusiai romiomis akimis ir žiūrėdavo įsistebeiliję į vieną tašką. Tai būdavo jų akių žvilgsniai, nukreipti ten, kur negalėtų susitikti su kitų akimis, pasisukę tiek, kad dar negautų mėšlungio nuo persisukimo ir būtų su savomis mintimis arba būtų šiek tiek netgi atsijungę, savotiškai tarsi kažkokioje tranzo būsenoje, kurioje bala žino kas dedasi: vieni galbūt nukeliauja į savo prisiminimus ar panašiai, kiti gi miega atmerktomis akimis...
O gal mano ši būsena yra panašesnė į tą, kai grįžęs iš mokyklos, pavalgęs ir jau sotus, kimbu prie namų darbų, tačiau būna ir taip, kad tiesiog prasėdėdavau gal kokią valandą žiūrėdamas pro langą ir apie kažką svaičiodamas, ar kapstydamasis po prisiminimus, o gal tik šiaip miegodamas atmerktomis akimis, o gal viskas po truputį.
Hmm. Sunku pasakyti. Šie palyginimai lyg ir turi panašumų, tačiau dabar yra vakaras ir langinės uždarytos, lyg ir esu dabartyje ir nesikapstau apie praeitį, o rytojus beveik visiškai nėra aktualus, nes tikrai žinau, kad jis iš esmės bus visiškai toks pats, kaip kad ir buvo šiandiena. Atrodytų lyg man niekas nėra svarbu šiuo metu. Keista būsena išties. Tačiau ji nėra nesvarbi, nes jei būtų nesvarbu, mano elgsena būtų kitokia, negaliu tai pavadinti ir abejingumu... Gal greičiausiai tai yra bejausmė mechanizuotai inertiškoji rutininė būsena. Niekaip daugiau nesugalvojau kaip tiksliau tai apibūdinti.
Juk reikia dalykus vadinti tikrais vardais. Ar žinojote, kad senovės Graikijoje net nebuvo tokio žodžio kaip mėlyna. Jie, antikinėje Graikijoje gyvenę, dangų ar jūrą sugebėdavo apibūdinti kitokiais epitetais. Ar jie nematė mėlynos. Veikiausiai matė. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, jei spalva ar atspalvis neturi pavadinimo, jo žmonės yra linkę nepastebėti ar neatskirti. Nes neva tai paprasčiausiai nežino kaip tai vadinasi. Ar taip yra išties, ar tik iš piršto laužta pasaka, atsakyti negaliu. Tačiau tokio tipo mechanizuotos ir inertiškos rutininės būsenos yra bene dažniausios mano gyvenime akimirkos, tokių dienų buvo jau tūkstančiai, veikiausiai jos kartosis dar ir dar, bet ar aš to pageidaučiau? Aišku, kad ne. Kita vertus, visuomet gali būti daug blogiau. Tad tokia drugna būsena, dar nėra pasaulio pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.