Pastaruoju metu kone pati populiariausia knyga,
kuri yra aptarinėjama Lietuvos žiniasklaidoje, yra žurnalistės Vanagaitės knyga
„Mūsiškiai“, kurioje pasakojama apie mūsiškių, vadinasi, lietuvių padarytas
skriaudas Lietuvos žydams per tą laikotarpį, kuomet Lietuva patapo okupuota
nacių. Vanagaitė savo didžiulio ažiotažo sulaukusioje knygoje „Mūsiškiai“,
teigia, kad lietuviai vykdė kraupius nusikaltimus – jie žudė žydus. Pagrindinė
idėja yra pakankamai aiški ir yra taip pat aišku, kodėl daugelis lietuvių, tiek
savo sričių ekspertų, tiek ir paprastų eilinių Lietuvos piliečių, yra
nepatenkinti ar netgi pasipiktinę šia knyga. Aptarkime tai kaip įmanoma tam
pavartodami mažiau emocijų, provokuojamų tezių. Kitaip sakant, savo skaitytojus
aš kviečiu labai racionaliai pasvarstyti apie ką mes čia kalbame.
Visų pirma, turiu prisipažinti, jog aš tikrai
neskaičiau Vanagaitės knygos (bet pažadu kada nors ją perskaityti ir, galbūt,
ta proga, parašyti kitą straipsnį jau kitoje šviesoje). Taip pat aš neskaičiau
netgi straipsnių, kuriuos publikavo plačiojoje Lietuvos žiniasklaidoje pati
Vanagaitė, įvairių sričių ekspertai ar paprasti Lietuvos piliečiai, tačiau
mačiau jos pasisakymus per žinias bei „Dėmesio centre“ laidoje, na dar belieka
pridėti ir Savukyno vestą laidą Vilniaus knygų mugės proga istorijos tematika,
kurioje buvo užkabinta ir ši knyga. Mintis yra pakankamai aiški: dalis
lietuvių, o gal nebūtinai lietuvių, gal ir Lietuvos piliečių, žudė žydus. Taip,
tai yra tiesa, bet ši tiesa yra triviali, kitaip sakant, ji nieko nekeičia.
Paaiškinsiu labai paprastai karo meto situaciją. Lietuva buvo okupuota nacių
ir, savaime suprantama, kaip ir kiekvienas režimas, turėjo tam režimui
simpatizuojančių žmonių. Pasakysiu netgi ir dar smarkiau: tuo laikmečiu, kai
atėjo naciai į Baltijos šalis, lietuvaitės, latvės ir estės pasitiko juos su
gėlėmis! Tai yra faktas. Šis faktas dūla stalčiuose, lentynose, kur yra sudėti
istoriniai įvykiai ir dokumentai (tiesą sakant, kompiuterių, planšečių,
išmaniųjų telefonų bei interneto dėka, šiuos neva dūlančius stalčiuose
dokumentus įmanoma (nors ne visus!) rasti interneto erdvėje). Bet tatai irgi
yra triviali tiesa, nes daug iš daugelio tų, kurie sveikino nacius dėl to, kad
šie pagaliau okupavo Baltijos šalis ir išvijo stalinistinę politiką bei jos
vykdytojus, nė negalėjo pagalvoti, jog naciai gali būti tokie žiaurūs ir
paranojiški žydų atžvilgiu, ir daugelis manė, bent jau tuo metu, kai šie tik ką
okupavo Baltijos šalis, jog nacių režimas jau tiesiog nebegali būti blogesnis
režimas negu Stalino represijos. Tačiau kai nacių režimas įsikerojo ir buvo
pradėti vykdyti žydų šaudymai, tai tame reikale dalyvavo ir lietuviai. Bet juk
tai yra absurdiška mintis. Tai juk buvo toks režimas, toks laikmetis. Nuo nacių
režimo labiausia nukentėjusi šalis juk ir yra nacių Vokietija, kurioje šis
režimas užgimė ir kuris kerojosi Europoje, kuomet šie okupuodavo kaimynines
Europos žemes. Aš šitame dalyke nematau: nei liūdno, nei linksmo, nei tragiško,
nei komiško tame, kad žydus šaudė taip pat ir lietuviai. Na gi gerbiamieji,
prašau jūsų, nebūkite tokie naivūs. Ką ar jūs manote, kad tokių žmonių neturėjo
būti? Be abejo, jų visada yra. Kaip antai galime paminėti hitlerizmo judėjimą
WWII priešaušryje Anglijoje iki tol, kol vyriausybė ne uždraudė ir pagrindinio
hitlerizmo puoselėtojo Anglijoje neuždarė į kalėjimą už nusikaltimus Anglijai. Galiu
pateikti kur kas paprastesnį pavyzdį: apie 2006 – uoius ar 2007 – uosius metus,
kuomet Europa ir pasaulis išgyveno ekonominę gerovę, kažkurioje šalyje,
veikiausiai, Norvegijoje, buvo skelbiama, kad ten bedarbystė siekia 3%, nors
keisčiausia mano akimis žiūrint buvo tai, kad dirbti galėjo visi kas tik
norėjo. Ekonomistas į tai atsakė labai paprastai: visuomet visuomenėje atsiras
toks stabilus procentas žmonių (apie 3 proc.), kurie nenorės dirbti, nors darbo
būtų. Paleckiukai taip pat laukia savo valandos (su Paleckiu priešaky) eilėje,
laukia jų vadinamojo „režimo“ persitvarkymo, jie laukia momento, kada šaliai
bus labai blogai ir kuomet demokratija nebegelbės ir tai jų, nesunku tai
suvokti, yra didžiausia svajonė. Tokių žmonių yra visur ir visose visuomenėse,
nuo to nei pabėgsi, nei pakovosi su tuo, nes tai tiesiog beprasmiška.
Sakoma, kad velnias slypi detalėse, tad jei
skaitytumėm Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, tai turbūt kiekvienas
susigraudintume, nes juk kiekvienas jaučiame empatiją kitiems žmonėms ir nesame
mes robotai. Tai buvo monstriški, nežmoniški laikai. Filmuotuose kadruose, kai
matydavau kaip žydai bėgte bėga į griovius (arba kuo skubiau kasa kastuvais
savo pačių kapus), kai šiuos ragino naciai, man tas yra protu nesuvokiama ir
gniaužia gerklę. Žiūrėdamas tą situaciją, mėginu įsivaizduoti save žydo
kailyje, save tarp tų bėgančių griovių link. Galvoju, ką daryčiau kitaip? Gal
rėkčiau, bėgčiau šalin nuo griovio, mesčiau naciui akmenį, suburčiau visus
žydus tam, kad bent jau kelis tų nacių nudėtume? O... gal... bėgte bėgčiau kaip
visi žydai, laukčiau kulkos į pakaušį ir melsčiau Dievo, kad tai tik sapnas ir,
skaičiuodamas sekundes, mėginčiau jas prailginti iki gyvenimo, kurio jau man
nebebus lemta gyventi ir niekaip negalėčiau atsikratyti minties, kad tai
realiai tiesiog negali vykti?... Ką nacių kariai galvojo tuo metu aš taip
drąsiai tvirtinti negaliu. Galbūt daugelis jų ir buvo įtikėję tai, jog žydai
yra kalti dėl viso pasaulio nelaimių, nežinau. Bet kiti, likusieji, kurie
netikėjo, kad žydai buvo kalti dėl pasaulio nelaimių, manyčiau, paslapčia buvo
jų pusėje, jiems buvo nuoširdžiai jų gaila ir jie, kitaip sakant, dalis nacių
karių, mano supratimu, neabejotinai turėjo būti pačių nacių aukos: jie turėjo
VAIDINTI BEJAUSMĮ NACIŲ SPEKTAKLTĮ, TURĖJO VAIDINTI BEJAUSMIUS ROBOTUS, KUOMET
JŲ ŠIRDYS PLYŠO IŠ SKAUSMO TAI MATANT ir jie jei tik galėjo, vieni kažkur
pasislėpę, norėjo kristi ant kelių, verkti ir rėkti dėl to, kad šie yra tokio
pragaro nešėjai ir jie dėl to nieko negalį padaryti, nes, kitu atveju, juos
nušaus tie patys naciai, ėję petys į petį vienoje eilėje nacių paraduose ir
frontuose (kita vertus, dauguma žudikų, veikiausiai buvo SS, kurie buvo tam
ideologiškai rengiami nuo vaikystės, tad, iš dalies, tai logiškai galima
pateisinti tąją jų neapykantą žydams. Tai paaiškinti tinka vienas vienintelis
žodis – indoktrinacija, kuri gali susijungti su apskritai vokiečiams (jau nuo
pat prūsų laikų, kuomet ten atsirado pirmosios visuotinės mokyklos) būdingu
bruožu – (vokiška) disciplina. AR APIE TAI PO GALAIS KAS NORS PAGALVOJOTE?!!!
Turbūt, kad tik nedaugelis jūsų... Ar bent kas nors iš jūsų žinote, jog karui
baigiantis, Berlyną Vokietijoje gynė... nacių indoktrinuoti dešimtmečiai vaikai,
kurie nebijojo nieko! Ei jūs, garsieji žydai, kurie medžiojate nacius, ką jūs į
tai pasakysit? Ar jūs laikysite dešimmetį vaiką, paveiktą nacių
indoktrinacijos, taip pat kraugerišku bebaimiu žudiku ir teisite jį, kaip ir
visus kitus drauge, nacių tribunole arba persekiosite juos net ir po jų
mirties? Ar jūs suprantate, kad dešimtmetis dar negali pats racionaliai
susidaryti savo nuomonės ir pasakyti NE, nes jis dar vaikas ir jam, norint
pasakyti NE, prireiks dar 10 ar 8 metų (priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo
ir charakterio). Taigi, parpažinkime faktą dar kartą: mano supratimu, nacistinės
Vokietijos žmonės labiausiai ir nukentėjo nuo nacių indoktrinuotų žmonių, nuo nacių
veikos ir jos padarinių.
Dabar, kai tatai parašiau, sugrįžkime prie
apskritai Holokausto temos. Taip, tai buvo tikrų tikriausias siaubas. Taip, tai
buvo tautos genocidas: žydai buvo naikinami visur, kur tik nacistinė Vokietija
turėdavo galios dominuoti. Holokaustas, nėra jokios abejonės, yra tautos
tragedija. Tačiau, tiesą pasakius, aš jau nuo mažų dienų keliu štai tokį
klausimą: kodėl būtent žydų mirtys ir persekiojimai yra taip plačiai
aptarinėjami? Kodėl jie vis dar per šitiek metų nenurimsta ir neatlyžta bei
nuolat pasauliui primena ką naciai padarė žydams? Gal taip yra dėl to, kad 6
milijonai žuvusiųjų žydų Holokausto metu yra tokie reikšmingi dėl to, kad žydų
tauta (palyginti su kitomis tautomis) buvo maža? Šiaip ar taip, bet tai tėra
tik vienintelis racionalus ir polit-korektiškas paaiškinimas, kylantis mano
makaulėje. Nes kitu atveju... Norėtųsi paklausti: kodėl, tarkime, žydų mirtys
atrodo taip priešpastatomos prieš visas kitas mirtis? Aš to klausiu savęs
paties, bet atsakymo į tai nerandu, išskyrus anksčiau paminėtos logiškos
minties dėl mažos tautos. Bruzdantys skaitytojai, jei manote, kad čia keliasi
kažkoks antisemitinis požiūris, tai turėčiau jus labai nuvilti – nesu joks
antisemitas. Jei atvirai, aš tik labai stebėdamasis žiūriu į tuos, šiuo atveju
žydus, nes šie, mano supratimu, nuolat pasauliui primindami ir kalbėdami
pasauliui apie tai, kas nutiko antrajam pasauliniame kare, vis akcentuoja, kiek
jų žuvo tuo metu ir kaip tai buvo baisu. Viskas yra teisinga, tik išskyrus
vieną vienintelį bet... Tokiu būdu, bent jau man, susidaro įspūdis, kad tuo
metu labiausiai pasaulyje nukentėjo žydai. Bet kaip tatai įvertinti?
Na, panagrinėkime dabar Ukrainos atvejį, kuris,
mano subjektyviu supratimu, yra begalo panašus į žydų genocidą. Tai štai, 1932
– ųjų ir 1933 – ųjų metų žiemą sovietai atėmė iš ukrainiečių ūkininkų visą
derlių, palikdami juos apskirtai be maisto ir neleido jiems palikti namų.
Kuomet šie palikdavo namus ir traukdavo per laukus į miestus – juos
paprasčiausiai nušaudavo. Taigi dauguma buvo palikti tą žiemą tiesiog
badmiriauti savo namuose ir net 7 milijonai ukrainiečių ūkininkų tą žiemą mirė
badu. Kodėl apie tai niekas nekalba? Man tai yra nesuprantama ir aš dėl to esu,
pavyzdžiui, labai pasipiktinęs! Taip, tai nebuvo karo metai, kita vertus, koks
skirtumas, po galais, kuriais metais buvo įvykdytas tokio plataus masto
genocidas prieš tautą! Tai štai, dabar prašyčiau palyginti, kuri tragedija yra
tragiškesnė?! Žydų tragedija yra tragiškesnė ar ukrainiečių tragedija yra
tragiškesnė? Ar suprantate ką turiu omenyje? Nėra atsakymo, nežinote, niekaip
negalite išsirinkti? Aš, pavyzdžiui, norėčiau, kad ukrainiečiai irgi, visai
kaip žydai, akcentuotų tai ir kalbėtų apie tai kiekvienai progai pasitaikius ir
kur tik galėdami statytų įvairiausius memorialus ir skulptūras, taip
puoselėdami savo kultūrą, tradiciją, religiją, papročius ir visiems laikams
įamžintų šią tragediją visam pasauliui! Stalčiuose dūlantys istoriniai
dokumentai, rodos, visai sudūlės, tačiau žydų byla, rodosi, yra nuolat
pavartoma ir papildoma įvairiausiomis peripetijomis, o ukrainiečiai yra
visiškai pamiršti: apie tai (apie ukrainiečių genocidą) niekada nebuvo tekę
skaityti absoliučiai jokiame istorijos mokykliniame vadovėlyje. Pirmą kartą tai
išgirdau puikiame latvių sukurtame dokumentiniame filme „Sovietų pasaka“ ir iš
nuostabos atvėpusiu žandikauliu vaikščiojau dar kelias valandas, po to vis permąstydavau
tą mintį: kodėl aš niekada nieko apie tai prieš tą filmą nebuvau girdėjęs? Pergalvodavau
apie šimtus (jei ne tūkstančius) kartų... Na niekaip negalėjau atsistebėti,
kodėl man niekur nebuvo tekę girdėti apie tokio masto sovietų įvykdytą genocidą
prieš „brolišką“ (kaip kad rusai dabar juos vadina, tačiau vis vien yra
pasiryžę juos šaudyti jei tik to prireiktų) tautą... Ar tai niekam daugiau
nekelia nuostabos, ar aš čia tik vienas toks?..
Taip pat yra ir kitas dalykas. Naciai išžudė,
numarino milijonus rusų. Tiesa: patys rusai Antrojo Pasaulinio karo pradžioje
ir netgi jam įpusėjus, buvo tragiškai prastai pasirengę (o tiksliau – beveik visiškai
nepasirengę) karui ir dėl to turėjo aukoti milijonus gyvybių. Jeigu tiksliau,
tai šiame kare žuvo 20 milijonų civilių rusų ir 8 milijonai rusų karių taigi
sudėjus bendrai, gaunamas protu nesuvokiamas skaičius - 28 milijonai! Sovietai
šį karą vadino Didžiuoju Tėvynės Karu. Aš pats asmeniškai manau, jog jei ne
rusų atkaklumas karo matu, tai dar nėra aišku kaip čia kas būtų pasibaigę. Viena
mintis sufleruoja, jog 11 milijonų JAV armija net ir be rusų pagalbos galų gale
būtų palaužusi nacistinę Vokietiją kartu su partizaniniais judėjimais. Bet tai
atskira tema. Apskritai kalbant, Antrojo Pasaulinio Karo metu mirė 50 milijonų
žmonių! Taigi žydų pasakojamas Antrojo Pasaulinio Karo laikmetis ir Holokaustas
skamba kiekvienais metais visur ir visada jie yra kuo puikiausiai girdimi ir
matomi visur. Leiskite tuomet paklausti: ką tuomet reiškia kiti 44 milijonai
mirę per WWII ir dar 7 milijonai badu numirusių ukrainiečių savo namuose 1933 –
ųjų žiemą? Ar žydai juos visus atsveria? Ir leiskite paklausti, kodėl kiti
nukentėjusieji nerėkia ir nesibėdavoja pasauliui kaip jiems buvo blogai per
WWII? Kodėl ne? O gi galbūt todėl, kad karas ir buvo tokio masto, kad atitinka
savo pavadinimo apimtis tiesiogine to žodžio prasme: šis karas juk buvo
pasaulinis, tad visi puikiai žino kas įvyko Antrajame Pasauliniame Kare.
Rodosi, kad gal jau pakanka tų pasakojimų, nes juk visi moka skaityti ir kone
kiekvienos tautos istorinėje atmintyje yra užfiksuotas šis įvykis. Tad kodėl
žydai kelia Holokausto tematiką vėl ir vėl, man niekaip nesuprantama, nes
tuomet aš piktinuosi: kodėl kitos tautos nekelia šios tematikos? Čia jau kvepia
šiokia tokia privilegija, argi ne taip? O kad taip nebūtų, tai aš siūlyčiau
parašyti poniai Vanagaitei knygą apie ukrainiečių genocidą, kurį įvykdė
sovietai 1933 – ųjų žiemą, kuomet atėmę ūkininkų maistą prievarta vertė juos
badmiriauti tiesiog savo namuose. Neabejoju, kad tuo metu iš tos sovietinės
armijos dalinių Vanagaitė atkapstytų bent vieną ar kitą parsidavėlį lietuvį.
Bent jau tada būtų padėtas tam tikras lygybės ženklas tarp sovietų nusikaltimų
ir nacių. Nes dabar, bent jau pagal Vanagaitės knygą ir nuolatinius, kiekvienai
progai pasitaikančius žydų pasakojimus apie Holokaustą, rodosi, kad šiokią
tokią persvarą įgyja sovietai. Rodosi, nors ir dėl represijų nužudę panašų
kiekį kaip ir naciai (jei ne daugiau), vis dėlto, kažkokiu tai būdu, „sovietinio
režimo puoselėtojai“ (stalinizmo ypač) sugeba išbristi iš balos sausi...
Ir dar vienas be galo svarbus aspektas, dėl ko
Vanagaitei tikrai nederėjo išleisti knygos apie Holokaustą pavadinimu
„Mūsiškiai“, kuriame esti pasakojimų kaip keli lietuviai šaudė žydus, o tai yra
būtent dėl to, kad šiandieninė Rusija puikiai šią medžiagą panaudos savo
„publikai“ kaip dar vieną propagandinį instrumentą, ir, tokiu būdu, dar labiau
kiršins rusų ir Baltijos šalių visuomenes. Nereikia būti genijumi, kad
suvoktumei paprastą dalyką: šiandieninėje Rusijoje yra ruošiama dirva dar
vienai eilinei galimai Lietuvos ar visų trijų Baltijos šalių okupacijoms. Ši
knyga yra lyg žibalas, kuris pilamas į rusų propagandos ugnį. Rusai, galų gale,
patikės, kad tuo metu naciams talkininkavo „žydų klausimu“ ne tik keli
lietuviai, o kone ištisa populiacija! Nes, patikėkit manimi, propaganda ten yra
be galo stiprus įrankis ir ji tokia pat stipri kaip ir nacių laikų Vokietijos
propaganda ir, esant tokiems ideologams kaip Aleksandras Duginas, ši propaganda,
tiesą pasakius, būtent dėl to, artėja prie nacistinės Vokietijos propagandos
masto, ideologijos ir jos mitų.
Ir dar kartą noriu pranešti, jog jei jūs manėte,
kad šis tekstas buvo antisemitiškas, vadinasi, jūs turite perskaityti šį tekstą
dar kartą, nes šis straipsnis buvo absoliučiai ne apie tai. Viena iš
pagrindinių idėjų buvo šiuo vidiniu monologu iškelti klausimą kodėl žydų
kančios yra labiau reikšmingos, negu pavyzdžiui, ukrainiečių ar kitų tautų... ir
kodėl jie apie tai šneka nuolat, kai, tuo tarpu kiti, tyli. Į klausimą kodėl
žydai dominuoja antrojo pasaulinio karo kančių tema, racionalaus atsakymo
neradau. Tuo pačiu, dar naudodamasis proga, norėčiau užaštrinti temą ir
pakomentuoti pastarųjų mėnesių žydų valstybės pagrindinio asmens elgesį
pabėgėlių sirų tema. Žydų valstybė, kitaip dar žinomas kaip Izraelis,
naudojantis bent jau kelių mėnesių senumo statistikos duomenimis, nepriėmė nė 1
pabėgėlio iš Artimųjų Rytų. Keisčiausia yra tai, jog jie dar statosi (o gal jau
ir pasistatė) sieną, kuri užkirstų kelią nelegaliems pabėgėliams. Tačiau patys
žydai niekuomet nepraleidžia progos dar ir dar kartą priminti kokios siaubingos
buvo Holokausto kančios žydams. Atrodytų, kad nekas kitas, o išprusę žydai
turėtų tiesiog šimtais tūkstančių priimti pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, nuo
smurto, nuo kančių, nuo mirčių, tačiau žydai, kalbėdami Holokausto temomis,
sirų kančių nenori suprasti, tačiau savo būtas kančias visam pasauliui nori
kartoti nors ir kiekvieną dieną. Ir tai jau vyksta 71 metus... Šios sankirtos,
bent jau man, tiesiog bado akis ir kelia dar daugiau klausimų apie žydų žmones.
Man taip pat kelia tam tikrų klausimų, kuomet Izraelio prezidentas sako kalbą
JAV kongrese ir aiškina kongresmenams ir visam Vakarų pasauliui, kad Iranui
jokiu būdu negalima leisti pasidaryti atominio ginklo, nes tuomet kyla grėsmė
pasaulio saugumui. Juk Rusija taip pat turi atominį ginklą, ir ne tik Rusija.
Tačiau tuo laikotarpiu, kuomet tik dvi supervalstybės turėjo atominius ginklus
– karo nebuvo, nes tiek viena, tiek kita valstybė nenorėjo pulti viena kitos,
nes puikiai žinojo galimus padarinius. Taigi Irano atveju būtų buvusi irgi
tokia pati situacija: jeigu Iranas pasigamina atominį ginklą – jis niekuomet
nieko nepultų, nes puikiausiai suprastų, kad kitos valstybės padarytų tai
šaliai tą patį. Iš esmės, jei Iranas pasigamina atominį ginklą – regione
pasikeičia geopolitinis galių santykis, o to tiesiog jokiais būdais nenori
Izraelis, nes pastarojo galios sumenks ir ši šalis bus priversta skaitytis su
kitos nuomone... Tai labai logiškai skamba ir aš netikiu, kad šalis gali būti
tokia beprotiškai buka, kad tik pasigaminus atominį ginklą, imtų sau staiga ir
užbombarduotų kitą šalį. Nemanau, kad tokia idėja ar galima grėsme galėtų
patikėti net vaikai... Realiai žiūrint, akivaizdžiai matomas žydų valstybės
taikomi dvigubi standartai sau ir pasauliui. Tačiau tokie dvigubi standartai,
kita vertus, egzistuoja visur, kur tik žūtbūtinai siekiama geopolitinės įtakos,
kur siekiama sutvirtinti galios svertus ir pademonstruoti šalių galią, kuri gana
dažnai būna triviali ir subliūkšta kaip kortų namelis, tačiau, veikiausiai,
svarbiausia tokioje situacijoje būtų tik nesusikompromituoti ir nesugadinti reputacijos,
kitaip sakant, neištepti purvu (krauju?) munduro. O tai pasiekiama dažniausiai
kaltinant kitus, tačiau tik jokiais būdais nekritikuojant savęs.
Žydai, manyčiau, jog jūs turite pagaliau prisipažinti,
visų pirma, sau patiems ir kartu pasauliui, kad ne viskas yra taip gerai ir pas
jus ir jūsų bendruomenėse dėl kažkokių dalykų verda nuolatiniai ginčai,
nesutarimai bei vaidai... Pripažinkite ir prisipažinkite, gerbiamieji žydai
(tik prašau nenaudokite to savo dialektinio demagoginio patoso), kad esti jūsų
tarpe ir sionistų, kabalistų ir taip toliau. Ne viskas, brangieji, gerbiamieji
ir mylimieji žydai, tikrai ne viskas yra gerai pas jus. Jūs mielieji žydai, tai
turite pripažinti ir šiek tiek nusižeminkite pasauliui, kad kartais klystate ir
jūs. Padarykite taip kaip tai daro dabartinė Vokietija: ji net praėjus 71
metams po pasaulinio karo, iki šiol jaučiasi dėl to kalta... Vokietija tai
pripažįsta ir atgailauja dėl to kiekvieną mielą dieną. Tad prašau mielieji
žydai, dar kartą, pripažinkite ir jūs savo kaltes pasauliui racionalia ir
gražia forma ir siekite tas klaidas darniai ir gražiai pradėti taisyti... Aš esu
pastebėjęs tą faktą, kad jūs, mielieji žydai, remdamiesi Holokausto istorija,
esate prisiėmę moralistų vaidmenį: jūs mokote Europą ir visą likusį Vakarų
Pasaulį moralės, tačiau, tokiu būdu, Jūs, gerbiami žydai, nepastebite savo vidinių
problemų, kurias jūs puikiai gebate maskuoti.
Man, visų pirma, kaip žmogui, stebint Antrojo
pasaulinio karo eigą, tam tikrais karo etapais, buvo gaila ir tebėra gaila prancūzų
ir kitų nacių žaibo karo metu užkariautų teritorijų gyventojų, žydų ir kirų
tautų, kurios kentėjo, tačiau tai nepriklausė nuo to, kokiose stovyklose jie
kariavo! Man taip pat buvo gaila rusų, kuomet naciai paėmė jų šimtus tūkstančių
į nelaisvę ir numarino juos mirtinai badu, man taip pat buvo gaila suomių,
kuriuos rusai norėjo užkariauti. Tačiau man taip pat buvo nuoširdžiai gaila ir nacių,
kuomet juos tiesiog sutriuškino mūšyje prie Stalingrado ir kai bombardavo jų
miestus, man taip pat buvo gaila ir anglų, kuomet naciai bombardavo jų miestus,
man taip pat buvo gaila ir (Visko tiesiog nė neišvardinsi)... Nes, galų gale,
jie buvo tik žmonės, jie buvo tokie patys kaip aš ir tu. Mielieji žydai,
prašau, supraskite pagaliau, kad tais laikais egzistavo pavojingos ideologinės
kovos, kurios, galų gale, susuko žmonėms protus, o vokiečiai, būdami
disciplinuoti kariai, sugebėjo kovoti iki galo.
Vokiečiai net ir iki šių dienų išlaikė savo
disciplinuotumą ir tvarką. Visas pasaulis gerbia Vokietiją už tai ir lenkia
galvas prieš juos. Viso pasaulio žmonės su baltu pavydu žvelgia į vokiečius
kaip į etaloną, manau, visos pasaulio tautos norėtų turėti tokius
disciplinuotus ir tvarkingus žmones kaip vokiečiai, tačiau tokia savybe, iš
esmės, pasižymi tik vokiečiai: nei anglai, nei prancūzai, nei žydai, nei
lietuviai, nei rusai tuo pasigirti negali. Vienintelė šalis pasaulyje, esanti
taip pat pakankamai disciplinuota dėl savo kultūros ir tradicijų, yra kita
šalis, kuri prieš 70 – 80 metų buvo vadinta dar viena blogio ašimi – tai Japonija
ir kuri ėjo išvien su Vokietija. Vokietija ir Japonija tai dvi pasaulyje šalys,
kurios, jei su šiokia tokia ironija pažvelgtume, tikrai gali būti pavadintos
didžiausių pasaulyje darboholikų valstybėmis. Tačiau jos nekariauja, jos
nebegriauna... Jos - kuria. Po karo šios disciplinuotos valstybės panaudojo
savo potencialą kūrybingumui, pramonei, švietimui vystyti, o ne kariavimui. Jos
taip pat pripažino savo tuometinių ideologijų pražūtingumą ir pradėjo kurti nuo
balto švaraus lapo, viską pradėjo nuo nulio dar kartą. Tarkime, rusai, kurie
vis dar neigia, kad jie kažką padarė blogai prieš karą, karo metu ar po karo,
tad iš principo jie ir negali artėti prie Vokietijos ir Japonijos gerovės lygio
(su šiomis šalimis susilyginti rusai niekada negalės, dėl disciplinos nebuvimo
jų šalyje, tačiau niekas nedraudžia jiems tai bandyti daryti ir to siekti. Bet jie
to vis vien nedarys. Tokie jau jie yra. Gyvena imperijos, kuri senai
neegzistuoja, svajose...). Na, o žydai, rodosi, yra tikrai įklimpę į istorijos
spiralę... Mielieji žydai, tikrai supraskite prašau jūsų, susimildami, pakanka
medžioti nacius, nes jau praėjo, veikiausiai, 4 kartos nuo karo. Prašyčiau, mielieji
žydai, išspręskite savo bendruomenių nesutarimus ir išsiaiškinkite tarpusavyje,
pripažinkite ir savo ne visuomet gerus darbus pasauliui ir, tatai pripažinę,
atverskite naują baltą lapą, kaip kad tai padarė Vokietija su Japonija ir
pradėkite gyventi darniai su visais. Manau, kad tokiu būdu, jus pradės gerbti
netgi ir patys arabų kraštai ir ne vien tik anglosaksiškasis pasaulis bei Europa
su Vokietija priešaky. Ir, kai atversite tokį lapą, tai tuomet, būkite tokie
geri ir nugriaukite savo pasistatytas sienas Izraelyje bei įsileiskite sirus,
kaip tai daro Europa su Vokietija priešaky, ir, tokiu būdu, jūs, gerbiamieji
žydai, tikrai parodysite pasauliui, kad solidarizuojatės su sirais ir tikrai
suprantate kokias kančias jie išgyvena ir visas likęs pasaulis jus pagaliau pamėgs
taip, kaip kad mėgsta šiandien disciplinuotuosius ir tvarkinguosius vokiečius.
Ačiū už dėmesį. Tikiuosi, kad šis tekstas neužgavo nė vieno žydo neigiama
prasme, o, priešingai, bent jau vieną jų privertė, reikėtų tikėtis, susimąstyti
ir išvysti šiek tiek kitonišką perspektyvą daugeliu aspektų. Ar tokie aspektai
priimtini bus žydams? Veikiausiai, kad ne visi, tačiau reiktų tikėtis, kad bent
jau apie keletą aspektų, mielieji žydai, vis dėlto, apsvarstys, nors ir iš
svarstančiųjų tebūtų tik vienas žydas, vis vien, tai jau būtų šioks toks
pasiekimas. :)
