Sveikas dienorašti. čia aprašysiu vakar dienos ir šios dienos nuveiktus darbus bei, galbūt, prirašliavosiu ir daugiau, jei man pavyks, visų pirma, išsėdėti tvankioje patalpoje, kurioje dabar rašau, o, visų antra, nėra tiek svarbu, kiek pirma.
Vakar vakare bandžiau išvalyti kūdrą. Pasiėmiau dalgį ir grėblį. Į kūdrą užmečiau dalgį tarytumei tinklą. Pradėjau traukti. Žolės, esančios vidury kūdros, pradėjo atitrūkinėti. Tačiau, kuomet traukiamas dalgis priartėdavo prie kranto, susidurdavo su kiek kitokia žolių rūšimi, kuri man yra nemėgstamiausia žolė, nes jos (ties krantais) yra daug ir reikia daug jėgos, jei yra noras ją iš vandens išvilkti. Taigi velkant man tą dalgį nuo balos vidurio ir, susiduriant su ties krantu vandeny augančia augmenyje, atsiranda noras ištraukti ir ją. Na ir po kelių pabandymų gavosi taip, kad dalgis nulinko nuo koto ir reikėjo jį nešti visų galų meistrui – tėvui, kad šį sutvarkytų.
Pasiėmiau paprastą plastmasinį grėblį šienui grėbti ir nuėjau traukti ties pakrante augančią augmeniją. Nors saulė jau buvo nusileidusi (pagal idėją jau turėjo būti vėsiau), tačiau labai greitai privargau ir visas suprakaitavau.
Nuėjau pailsėti: pasėdėjau, atsigėriau, parūkiau. Užsimoviau guminius ir nuėjau į antrą raundą. Atsilaikiau tik pusvalandį, nes nelygioje kovoje su vešlia augmenija, kovos daugiau tęsti nebegalėjau: techninis nokautas. Suprakaitavęs, drebančiom rankom ir kojom pargrįžau namo, nuo kūdros pakrantės apgrėbęs tik kokį penktadalį.
Kitos dienos rytą jau dalgis buvo sutvarkytas. Tačiau, nuėjęs prie sėdžiaukos vėl įmečiau dalgį į tą tvenkinį tarsi tinklą. Pirmas dešimt minučių viskas klojosi lyg ir neblogai, tačiau, eilinį kartą traukdamas žoles ir, kadangi jau esu gamtos apdovanotas neįtikėtina įžvalga, pastebėjau, kad dalgio jau nebeliko... Liko tik kotas, o patį dalgį pasiglemžė prūdo gelmės.
Tad teko tęsti vakarykštį, kuomet tas darbas pasibaigė ties antruoju raundu. Šįkart paėjėta buvo vėl penktadalis prūdo, na o po to, pakilo saulė, kuri ir vėl pradėjo savo negailestingą vasarišką svilinimą.
Tačiau visai netrukus paaiškėjo, kad šiandien ir gana greitai sulauksiu labai laukto svečio – buvusio klasioko ir tikrai gero draugo ir, beje, jis yra vienintelis Daugas bei klasiokas, su kuriuo dar bendrauju praėjus tiek daug metų po gimnazijos pabaigimo... Bėda tik ta, kad jis jau vis rečiau rašo, vis rečiau bendrauja su manim, o man taip netinka, nes aš arba noriu bendrauti dažniau su savo draugais, arba visiškai nebendrauti. Na tiesiog toks jau tas mano charakteris yra ir nieko aš šioj vietoj negaliu padaryti. Tad kuomet jis nebendrauja ar, neva tai šiuo metu neturi laiko ir jo pasakymas, kad pakalbėsim ar susirašysim vėliau, pastaruoju metu, jau beveik niekad nebūna įgyvendintas. Dėl šios priežasties man, tiesą pasakius, kažkodėl yra pikta.
Galbūt to piktumo viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad jis yra pasiskolinęs iš manęs pinigų ir, kuomet tų pinigų prašė, tai bendrauti jis laiko turėjo į valias, tačiau, kuomet tuos pinigus gavo, tai tapo labai užimtu žmogumi ir pasidarė toks užimtas, kad absoliučiai nebendravo visą pusmetį. Na aš jau kaip ir nebenorėjau ponuliui trukdyti, jei jau jis yra toks užimtas, bet man būdavo pikta, kad šis nieko nerašydavo, nes juk mano paskolinti pinigai yra pas jį ir jis juos man turįs grąžinti. Be to, šiais trečiaisiais koronos eros metais, gyvenimas tikrai nepasidarė lengvesnis ir, tiesą pasakius, jis nuslinko į priešingą pusę. Bet, kur tau... nebuvo sulaukta jokios žinutės pusę metų.
Taigi atvažiavo tas pats klasiokas/ draugas pas mane į kaimą ir pradėjo šnekėti, kad dabar negalįs paskolinti pinigų, nes du mėnesius sėdėjo be darbo. Na ir prašau: pradėjo lįsti skeletai iš spintos, nes anksčiau sakė, kad yra labai užimtas ir neturįs laiko net žinutei parašyti, o dabar paaiškėjo, kad du žiemos mėnesius tiesiog prabimbinėjo ir va dėl to jis negalįs jų (mano paskolintų pinigų) grąžinti.
Susitarimas, kad vasarą, kuomet atvyksiu, pinigai bus grąžinti, yra sulaužytas. Na, o žodžio žmonės taip nesielgia. Skolas reikia grąžinti pagal susitarimą, nes kitu atveju yra sulaužomas pasitikėjimas vienas kitu. Tad šios prakalbos ciklą man norėtųsi pabaigti pakartojant to paties draugo dažnai kartotą frazę: jei nori susipykti su draugu – paskolink jam pinigų...
Na, o aš, o ką aš. Būdamas šios koroninės vasaros bedarbiu ir toliau eisiu traukti žoles iš prūdo, kuomet tas mano draugas ir toliau sau laimingai ir smagiai važinėsis po šventąsias, nidas ir kitokias preilas. Ar aš pavydžiu? Ne! Aš pykstu po galais, nes važinėja tarytumei už mano pinigus. Jei juos būtų grąžinęs, tai aš ne pykčiau, o džiaugčiausi, kad jis taip sugeba gerai praleist savo laisvalaikį su drauge.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.