Vėliavnešys

Sveikas dienoraštėli dar kartą... šį kartą tema bus apie mano gyvenime dabartiniu metu supančias aktualijas ir realijas...

Nežinau kaip rašyti esė ar publicistinį straipsnį, kokios tam turėtų būti taisyklės. Rodos, esė rašoma su teze, tuomet seka antitezė ir jos sintezė... Tačiau nenorėčiau būti įviliojamas į formas ir įvairius standartizuotus rėminius spąstus. Todėl šį tekstą galima būtų pavadinti rašliava. Taip, tai rašliava apie mano asmeninį gyvenimą, tai tėra tik mazgotė – purvinas skuduras, kurį galima išmesti ir paimti švarų ir vėl jį trypti kojomis, snargliuoti, spjaudyti ar net deginti su panieka (kaip kad tai daro arabai su Amerikos vėliava...) ir piktdžiugišku džiaugsmu pergalingai jį vėl išmesti. Tačiau kas jį išmeta paklausit (arba ne) jūs? Tą purviną skudurą (metaforiškai kalbant tai mano gyvenimo dalis) pergalingai išmeta kiti, kurie tiesiog negali pakęsti manęs dėl to, kad iš prigimties aš priešinuosi kitų karts nuo karto primetinėjamam diktatui. Aš žmogus, vadinkit tai kaip norite, tačiau nepripažįstu absoliučiai jokių autoritetų, nors ir kai kurias iškilias (arba ne itin) asmenybes (politikus, rašytojus, visuomenės veikėjus, filosofus, sportininkus) ir gerbiu, tačiau neseku jų pavyzdžiu, kitaip sakant, jų „įpėdiniu“ būti nesiekiu. Kas tai (?): liberalusis kraštutinysis ir išsigimęs flangas, dar kitų vadinamas anarchizmu? Atitikmuo turbūt būtų panašiausias politiniu aspektu (t.y. politinis terminais kalbant) apie mano charakterį, tačiau pats aš, priešingai negu politiniai anarchistai, neinu balsuoti ar agituoti už anarchistus ir/ar jiems prijaučiančius politikus, nes politinėje plotmėje man tai asocijuojasi su destrukcija ir chaosu. Aš visuomet balsavau ir turbūt visą likusį gyvenimą balsuosiu už konservatorius. Taigi aš nevisiškas anarchistas: mano nešama vėliava (simboliškai kalbant) nėra nudažyta vien tik juoda – joje yra spalvų, tačiau, patikėkit manim, toji vėliava tikrai nėra nusidažiusi vaivorykštės spalvomis (būkime politiškai korektiški...). Pusė jos užima juoda bedugnė ir tuštuma, kartu su kančia ir vienatve. Juoda spalva, beje, bėgant metams, mano nešamoje vėliavoje, nežinia iš kur atsiradusi, tačiau vis auga ir labai siekia dominuoti, užvaldyti, užgrobti kuo daugiau spalvingosios dalies... Auganti juoda siekia pasiglemžti į savo bedugnę manyje nykstantį gyvenimo spalvingumą ir džiaugsmą ir vieną dieną ji, anksčiau ar vėliau, tačiau, galų gale, tai įgyvendins, o kai taip nutiks, mano laikas žemėje bus išsekęs ir pasiglemš mane dominuojanti tamsioji bedugnė, siekianti valdyti šį pasaulį. Jeigu jūs manote, kad aš nusišneku, tai paklauskite fizikų: tamsioji energija šiame pasaulyje dominuoja ir jai nėra lygių... kitaip sakant tamsiajai ir nematomai energijai neprilygsta niekas ir taip jau yra nuo visatos su[si(?)]kūrimo pradžios... Simboliškai kalbant, galbūt kiekvienas savo nešamoje spalvotoje ir gyvenimu trykštančioje vėliavoje pastebi juodą dėmę, kuri, metams bėgant, nežinia iš kur atsiradusi, plečiasi ir jos tikslas veikiausiai yra vienodas: pasiglemžti dangaus mėlynę, žolės ir medžių veržlų žalumą, rytmečio ir vakarėjančio dangaus įkvepiančius ir didingus oranžinius ir raudonus tonus, geltoną saulės diską, baltus kaip pūkas kamuolinius debesis arba baltą ir žodžiais nenusakomą sniego užklotus patalus laukuose tamsios žiemužės metu... Keista tai, kad žiema, būdama: tamsi, nyki, gūdi ir, rodos, pražūtinga, kaip kad toji besiplečianti juoda spalva, tačiau kuomet laukai tampa balti, žiema tampa nebe tokia, kokia čia buvo apibūdinta – ji prisipildo kažkokios mistinės baltos: nepažįstamos ir neaprėpiamos. Tai tarsi savotiška atsvara tamsiajai bedugnei... Žiema tarsi pristabdo juodos tamsos plėtimąsi ir savo baltąja skara tarsi suteikia viltį žmogui, kuris laukia oranžinių spalvų danguje ir trykštančios savo nenusakomu energingumu ir beribe galia žalios spalvos žemėje...

Veikiausiai kiekvieno mūsų nešamoje metaforinėje vėliavoje juodoji dėmė atsiranda ir/arba pradeda plėstis tuomet kai metų laikus ištinka savotiška mirtis. Tai – lapkritis. Lapkričio aš nepriskiriu nei rudeniui, nei žiemai. Jis tarsi užima tarpinę padėtį. Jis, metaforiškai kalbant, atlieka savotišką žemės metų laikų giltinės vaidmenį: atslinkęs kartu su tamsa (o gal..., kai atslenka lapkritis, tai būtent dėl to ir toji juodoji tamsa atslenka, nes tai neatsiejama... giltinė netgi giljotinuoja medžių lapus...) atneša kasmetinę mirtį medžiams ir juodoji bedugnė užgožia žmonių protus..., nes jų simbolinės ir spalvingosios vėliavos kartu su tamsa priblėsta ir toji kaip maras, virusas, ar pelėsis prisikabina/prilimpa prie vėliavos ir pradeda neišvengiamą užkariavimo procesą, nors ir žmogus apie tai vis dar nieko nežino: kaip ir ligos pradžioje, jis nejaučia jokių simptomų. Tačiau, priešingai negu ligos gydymas medicininiais preparatais ir/ar subalansuota mityba bei sportine veikla, purvo voniomis ar netgi vizualine ar garsų terapija, tai neturi reikšmės, nes tas juodo maro užkratas, sykį patekęs, yra neišvengiamas... Žmogus tatai sužinojęs (atminkit, jog aš kalbu metaforiškai), dėl to dar labai dėmesio nekreipia, nes mano, jog tas juodas taškelis, yra nereikšmingai menkas ir netgi pamiršta, kad jo nešamoje gyvenimo spalvomis trykštančioje vėliavoje, tas juodas taškelis egzistuoja. Tačiau jis kaip tas parazitinis kirminas, prisikabinęs prie savo maitintojo, mirs tik tada kai mirs ir jo šeimininkas, kuriuo tas kirminas minta.

Taigi žmogui mirus (nebūtinai fizine prasme, tai gali būti mentaline, protine, intelektualine, emocine, psichine prasmėmis) jo nešama vėliava nusidažo juoda spalva... Jis pastebi gyvenimo absurdą... Pasakymai, kad žmogus giliai širdyje yra geras ar kad gyvenimas nevertas tų pastangų yra trivialūs ir neša savyje juodą absurdą...

Jei siurrealistiškai pažvelgtumėm į tą vėliavą, kuomet skrupulingai sudėliotume jos dalis į kartotekas, kurios atvaizduotų tam tikrus laikotarpius gyvenimo ir tos vėliavos skiautę išdidintume į dienų raštus, tai, veikiausiai, gautume mazgočių ir subjaurotų bei išniekintų (netgi padegtų) ir įvairių batų protektoriaus raštų, bylojančių apie tavęs nekenčiančius individus, kurie šnirpščia ir visaip teršia tavo taip didingai nešamą vėliavą... Taigi tokiu būdu, mes, t.y. aš ir tu, skaitove, pagaliau prisikasame prie juodulio ir purvo esmės: ta juoda dėmė vėliavoje atsiranda dėl to, kad esi abejingai „trypiamas“, su įniršiu „deginamas“, paniekinamai „nukosimas nusišnirpščiant“ į tavo gyvenimo vėliavos skiautę. Kuomet tavimi pasinaudoja, jie paprasčiausiai tą skiautę, kaip ir bet kokį „atitarnavusį“ daiktą jie išmeta į šiukšlių dėžę, kurios turinys keliauja į sąvartyną supūti...

Žinodami, kad: absurdas, pyktis, abejingumas, įniršis, panieka, piktdžiuga, pavydas, neapykanta, įvairios negandos kartu su mirtimi priešaky dėvi juodus mundurus su kapišonais, kuriuose esti tik beformė ir neįžvelgiama tuštuma t.y. prieš kurią žmogus yra bejėgis, tad vienintelis dalykas, galintis suteikti jėgų prieš šį neperžengiamą tamsos sieną yra anarchistiškai maištauti prieš ją, sukilti prieš blogį, nors blogis galų gale tave ir sudraskys į gabalus, kaip ir tavo gyvenimo vėliavos spalvas nudažys juoda... Tačiau tai žinant, tenka būti pasyviu maištautoju. Pasyviu todėl, kad tavo priešas yra nematomas jis tave tyliai pribaiginėja, lašas po lašo ir kantrybės taurė sklidina... Kas seka po to? Maištas. Prieš ką? Ogi prieš juodą blogį. Tačiau kaip? Atsakymas paprastas: jei blogis nematomas – tenka ir maištauti nematomai, nepastebimai... Tačiau jei juodas blogis įgyja fizinį pavidalą – tverti tą juodulį už pakarpos ir, vėlgi, metaforiškai kalbant, spirti jam minkštąją ir garsiai surinkti, kad niekada gyvenime nesileisi trypiamas. Juodasis šakalas laikinai atsitrauks išsilaižyti savo žaizdas, tačiau jis puls dar ir dar kartą. Keisčiausia yra tai, kad absurdo žmogus tuo visiškai nesistebi... Galų gale šakalai tave sudraskys po gabalą, tačiau vis dar aš ir tu, skaitove, esi liūtas, nes pažįsti gyvenimo tamsiąją pusę, todėl puikiai žinai kaip su tuo kovoti: draskyti šakalus tol kol pajėgsi. Galiausiai tave pribaigs, tačiau iš tavęs juodųjų šakalų trofėjų niekas nebeatims.

Tik absurdo žmogus, pažindamas gyvenimo abejingumą, su tuo abejingumu nesusitaikys niekados ir maištaus prieš jį iki pat vaidinimo pabaigos. O kai užsidarys juodos užsklandos absurdo žmogus mirs laimingas, kad spektaklis pagaliau pasibaigė ir jis buvo metęs iššūkį pačiai tamsai, kuri jį įveikė, tačiau tai visgi užtruko :)

Alberas Kamiu „Pirmasis žmogus“. Fragmentai...

Kaip tik tuomet jis ir perskaitė antkapyje išraižytą savo tėvo gimimo datą ir suprato, kad ligi šiol jos nežinojo. Paskui perskaitė abi datas: „1885 - 1914“ ir veik nesąmoningai suskaičiavo: 29 metai. Staiga jį nusmelkė ir iki širdies gelmių sukrėtė mintis. Jam jau 40. Vyras, palaidotas po šituo akmeniu, jo tėvas, buvo už jį jaunesnis.

Ir netikėtai širdį užliejusi švelnumo ir gailesčio banga buvo ne sielos virptelėjimas, kurį patiria sūnus, prisiminęs nebesantį tėvą, o sukrečianti užuojauta, kurią subrendęs vyras pajunta neteisėtai nužudytam vaikui – kažkas čia prieštaravo gamtos dėsniams; tiesą pasakius, jei sūnus vyresnis už tėvą, čia jau ne dėsnis, o tik beprotybė ir chaosas... Tačiau keistam dabar jį apėmusiam svaiguly toji statula, kurią kiekvienas žmogus galiausiai sukuria ir užgrūdina metų liepsnoj, kad įsilietų jon ir lauktų ten galutinio sudūlėjimo, ėmė žaibiškai trūkinėti ir jau byrėjo. Jis virto tik šita nerimo kupina širdim, aistringai trokštančia gyventi, sukilusia prieš mirtingą pasaulio tvarką, lydėjusią jį 40 metų ir taip pat galingai besidaužančia į sieną, kuri jį skyrė nuo visų žmonių gyvenimo paslapties, norinčia išsiveržti į tolius, į anapus ir pažinti, pažinti prieš numirštant, pažinti tam, kad būtų – vieną vienintelį kartą, vieną sekundę, bet amžinai.

Jis vėl permetė žvilgsniu savo beprotišką, drąsų, ištižusį, bukai užsispyrėlišką gyvenimą, tolydžio nukreiptą į šitą tikslą, apie kurį jis nieko neišmanė, iš tiesų jis taip ir prabėgo jam nė nepamėginus įsivaizduoti, koks gi buvo žmogus, davęs jam būtent tą gyvenimą ir netrukus išvykęs numirti nežinomon žemėn anapus jūrų. O jis pats, kai buvo 29, argi nebuvo pažeidžiamas, kenčiantis, nuolat įsitempęs, gašlus, mėgstantis svajoti, ciniškas ir bebaimis. Taip, jis toks buvo, ir turėjo dar daug kitų savybių, jis buvo gyvas, pagaliau jis buvo vyras, ir vis dėlto niekada nepagalvojo apie tą žmogų, kuris ilsėjosi čia ramybėje, kaip apie gyvą padarą, o tik kaip apie nepažįstamąjį, kitados vaikščiojusį žeme, kur jis gimė... Bet dabar jam atrodė, jog tai, ko šitaip aistringai ieškojo knygose ir žmonėse, jog toji paslaptis buvo tvirtai susijusi su šituo mirusiuoju, su šituo jaunesniu tėvu, su tuo, kas jis buvo ir kuo tapo, ir ko pats Žakas ieškojo taip toli, nors šitai buvo visai šalia jo kraujyje.

... Po šituo antkapiu buvo tik pelenai ir dulkės. Bet jam tėvas vėl buvo gyvas, gyvas keistu tyliu gyvenimu, ir atrodė, kad tuoj vėl jį paliks, vėl patikės jį šiąnakt nesibaigiančiai vienatvei, į kurią jį įstūmė, o paskui apleido... Atsukęs kapui nugarą Žakas Kormeris paliko tėvą.

Viktoras Malanas, visą gyvenimą ištarnavęs muitinėje, išėjo į pensiją šitame miestelyje, jis nepasirinko jo, bet kai šitai įvyko, pasiteisino, jog čia niekas neblaškys jo vienatviškų meditacijų – nei grožio perteklius, nei bjaurasties gausa, nei pati vienatvė. Tvarkydamas reikalus ir vadovaudamas žmonėms jis daug ko išmoko, bet matyt, svarbiausia buvo suvokimas, kad jis menkai ką teišmano apie gyvenimą.   

[Malagas]: „Pažinojau vyriškį, kuris nugyvenęs 30 metų... – nebuvo jokių abejonių, kad jis kalba apie save... – nemėgo saldumynų ir žmona taip pat niekad jų nevalgydavo. Ir ką gi, po 20 bendro gyvenimo metų jis netikėtai užklupo žmoną pas konditerį ir žiūrėdamas į ją suprato, kad ji ne sykį per savaitę nueidavo kavinėn užkirsti eklerų. Taip, jis manė, kad ji nemėgo saldumynų, o iš tikrųjų ji dievino eklerus kavinėje“.

-          (Kormeris) Vadinasi mes nepažįstame žmonių.

-          ... jeigu dvidešimties bendro gyvenimo metų nepakanka žmogui pažinti, tai...[...]

[Kormeris]: „... ir patiems gabiausiems reikia iniciatoriaus. Tą, kurį gyvenimas kartą suvedė su tavim, privalai mylėti ir gerbti visiems laikams, net jeigu jis ir neatsako už tai, kas įvyksta.“

Malanas: „Aš jį (gyvenimą) mylėjau, aš karštai tebemyliu jį. Ir sykiu jis man atrodo baisus, nepasiekiamas. Todėl ir tikiu – iš skepticizmo. Taip, aš vis dar noriu tikėti, gyventi... Sulaukus 65, kiekvieni metai – atidėtas terminas. Aš norėčiau ramiai numirti, o mirti baisu. Aš nieko nenuveikiau... Jaučiu viduj siaubingą tuštumą, abejingumą, kuris skaudžiai mane slegia “.

...Bet jis (Kormeris) pabėgo iš tos nelaisvės, jis kvėpavo, kvėpavo kartu su bangomis ant tos didžiulės jūros nugaros, liūliuojamas saulės; pagaliau galėjo miegoti ir sugrįžti vaikystėn, nuo kurios niekada nebuvo pasveikęs, sugrįžti į tą šviesos ir nuoširdaus skurdo, kuris padėjo jam gyventi ir viską nugalėti, paslaptį.

Jie buvo gyvenimo ir jūros karaliai, jie gaudavo tai, ką pasaulis gali duoti prašmatniausio, ir naudodavosi tuo be saiko, kaip viešpačiai, tikri dėl savo turtų, kurių niekas negalėjo atstoti.

Ji stovėjo balkone, vis dar tankūs, nors jau seniai pražilę plaukai gaubė jos galvą, buvo 62 metų, bet dar tiesi, jai galėjai duoti 10 metų mažiau dėl jos laibumo ir į akis krintančio gyvybingumo, jis buvo būdingas visai jų giminei, rodės, senatvė negalėjo įveikti tos nerūpestingų sudžiūvėlių padermės, apdovanotos neišsenkama energija. Sulaukęs 50, dėdė Emilis (arba Ernestas), puskurtis, atrodė kaip jaunuolis. Senelė numirė taip ir nesusikūprinusi. O dėl motinos, pas kurią jis dabar skubėjo , - rodės, niekas neįveiks švelnaus jos atsparumo, nes dešimtmečiai sekinančio darbo išsaugojo tos jaunos moters bruožus, kuriais, būdamas vaikas, Kormeris žavėdavosi išplėtęs akis. (...)

... Paskui iš karto apsisukdavo, įeidavo vidun ir atsisėsdavo valgomajame su langais į gatvę, tarytum nebegalvodama nei apie jį, nei apie nieką kitą, ir kartais net žiūrėdavo į jį su keista išraiška, tarsi dabar – ar bent jam susidarydavo toks įspūdis – jis buvo nebereikalingas ir trikdė tą ankštą, tuščią, uždarą pasaulėlį, kuriame ji gyveno pati viena...

... „Tas kirpėjas – italas , - pasakė motina. – jis gražiai kerpa“. – „Taip“, - atsakė Žakas. Ir buvo bepriduriąs: „Tu labai graži“, - bet susilaikė. Ji visuomet atrodė jam labai graži, bet nedrįso jai to pasakyti. Ne todėl, kad baiminosi atsakymo ar abejojo, kad toks komplimentas būtų jai malonus. Paprasčiausiai tai būtų reiškę peržengti nematomą barjerą, už kurio visą regėjo ją pasislėpusią – švelnią, mandagią, taikią, netgi nuolankią, ir vis dėlto niekada niekieno nenugalėtą, atsitvėrusią nuo pasaulio savo kurtumu, savo kalbos problemomis, žinoma, gražią, tačiau beveik nepasiekiamą, juolab kai šypsodavosi ir kai širdis stipriau prie jos verždavos, - taip, visą gyvenimą ji atrodė įbauginta ir užguita ir vis dėlto neprieinama; tas pats žvilgsnis, kuriuo jinai, prieš trisdešimtį metų nesikišdama stebėdavo, kaip (jos) motina talžo vytiniu Žaką, ji, niekad nepalietusi ir netgi neišbarusi savo vaikų, ji, kurią irgi, be abejonės, žeidė tie smūgiai, nors – negalėdama įsikišti dėl nuovargio, kalbos skurdumo ir pagarbos motinai – ji leisdavo jai tai daryti, ištvermingai kentė kiauras dienas, kiaurus metus tą vaikų talžymą, kaip kentė sunkią savo pačios darbo dieną: tarnaudama kitiems ji šliaužiojo keliais mazgodama jų grindis, kentė gyvenimą be vyro, be paguodos tarp svetimų žmonių purvo, nešvarių baltinių kalnų, kentė tas ilgas vargo dienas, dedamas viena prie kitos, kad susidarytų gyvenimas, kuris, nesant jame jokios vilties, sykiu tapo gyvenimu be jokios pagiežos, nemokšišku, atkariu, galiausiai nuolankiu visoms kančioms – tiek savo, tiek svetimoms. Jis niekad negirdėjo, kad ji skųstųsi, nebent tik pasakydavo, kad jaučiasi pavargusi ar kad po didelio skalbimo jai skauda strėnas. Jis niekad negirdėjo, kad ji ištartų ką nors bloga apie kitus, nebent tik pasakydavo, kad kuri nors sesuo ar teta buvo ne itin maloni ar „pasipūtusi“. Bet užtat jis nedažnai girdėdavo ją juokiantis iš visos širdies. Dabar, kai vaikai padėjo jai materialiai ir ji jau nebedirbo, ji juokdavosi dažniau... Ji nenorėjo palikti šito buto, prie kurio priprato, šito kvartalo, kur viskas jai buvo sava, ir išsikelti į kitą, patogesnį, kur viskas taptų pernelyg sudėtinga...

...Ji žiūrėjo į jį smalsiu ir nenusakomu žvilgsniu, tarytum būtų draskoma tikėjimo savo sūnaus protu ir įsitikinimo, kad visas gyvenimas tėra nelaimė, prieš kurią nieko nepadarysi, kurią gali tik kęsti.

... Ji pasakė „taip“, bet galėjo būti ir „ne“, reikėjo sugrįžti praeitin pasitelkus aptemusią atmintį, niekas nebuvo tikra. Varguolių atmintis ne tokia prisotinta kaip turčių, joje mažiau erdvės gairių, nes jie retai kada palieka vietą, kurioje gyvena, o ir laiko gairių tame vienodame pilkame gyvenime mažiau. Žinoma, yra dar širdies atmintis, apie kurią kalbama, kad ji visų tikriausia, tačiau širdis susidėvi varguose ir darbuose, po nuovargio našta ji greičiau viską užmiršta. Prarastą laiką susigrąžina tik turčiai. Vargšams jis ženklina vien neryškius mirties kelio pėdsakus. Be to, kad ištvertum, reikia kuo mažiau prisiminti; teko laikytis įsikibus į dienų skverną, valandą po valandos, kaip tai darė jo motina, tikriausiai priversta tai daryti, nes ta jaunystės liga darė ją kurčią, sutrikdė kalbą, be to, sukliudė išmokti net tai, ko išmokomi labiausiai likimo nuskriausti žmonės, ji buvo priversta nebyliai atsiduoti lemčiai, tačiau sykiu tai buvo vienintelis būdas nepalūžti gyvenime, o ir ką kita ji galėjo daryti, kas gi jos vietoje būtų radęs kitą išeitį?     

... Net ir šiandieną jos (motinos) gyvenime nebuvo jokių pramogų. Per 40 metų ji du ar tris kartus buvo nuėjusi į kiną, nieko nesuprato ir tik nenorėdama užgauti ją pakvietusių žmonių, pasakė, kad suknelės buvusios labai gražios arba kad tas ūsuotas vyras atrodęs labai piktas. Ir radijo ji negalėjo klausytis. O laikraščiai – kartais ji pavartydavo tuos, kurie buvo iliustruoti, paprašydavo, kad sūnūs ar anūkė paaiškintų, kas tose iliustracijose pavaizduota, nuspręsdavo, kad Anglijos karalienė liūdna, užversdavo žurnalą ir vėl žiūrėdavo pro langą, kaip juda žmonės ir mašinos toje pačioje gatvėje, kurią įdėmiai stebėjo pusę savo gyvenimo.

... šeimos tradicijos dažnai neturi jokio rimto pagrindo, ir man juokingi etnologai, ieškantys tiekos paslaptingų ritualų priežasties. Tikroji paslaptis dažnu atveju ir yra tai, kad jokios priežasties nėra.

...kaip visi, ji (senelė) dievino Ernesto grakštumą ir jėgą ir kad pagaliau ta išskirtinė jos silpnybė sūnui buvo labai dažnas dalykas – ji suminkština kone visų mūsų širdis, beje, suminkština žavingai, ir jos dėka pasaulis tampa pakenčiamas, nes toji silpnybė – negebėjimas atsilaikyti prieš grožį.

Tačiau, be prigimties skirtumų, būta dar ir tokio fakto, kad Žozefenas uždirbdavo šiek tiek daugiau nei Ernestas, o išlaidauti visuomet lengviau jaučiant nepriteklių. Retai kas išlaidauja ir po to, kai jau įgyja tam galimybių. Tokie žmonės – gyvenimo karaliai, kuriems reikėtų žemai nusilenkti.

...Jie ir toliau gyveno tik tuo, kas būtina, nors dabar nebeskurdo, bet buvo jau taip įpratę, be to, jautė nuolankų nepasitikėjimą gyvenimu, kurį mylėjo gyvuliškai, nors ir žinodami iš patyrimo, kad jis nuolat gimdo nelaimes, jokiu ženklu neišduodamas, kad nešioja jas savyje.

... vieną Kalėdų vakarą, grįždami po vidurnakčio iš tetos... jie pamatė priešais restoraną, esantį šalia jų durų, vieną pasliką žmogų, o kitą apie jį šokantį. Tiedu išgėrę vyrai norėjo dar išgerti. Šeimininkas, gležnas šviesiaplaukis jaunuolis, išprašė juos lauk. Tuomet jie suspardė nėščią šeimininkę, ir neištvėręs šeimininkas nusišovė.

Tik mokykla teikė tokių džiaugsmų Žakui ir Pjerui. Be abejonės, joje jie taip aistringai mylėjo tai, ko nerado savo namuose, kur skurdas ir neišmanymas darė gyvenimą atšiauresnį, niūresnį, tarytum uždarą; skurdas – tai tvirtovė be pakeliamojo tilto.

Vienų bausmę kiti išgyvena kaip malonumą.

Karas – prarastas dalykas, nes nugalėti žmogų taip pat graudu, kaip ir būti jo nugalėtam.

Vieną vakarą ji (senelė) staiga pašoko: „O jo pirmoji Komunija?“ Tiesą pasakius, religijos šeimoj išvis nebuvo paisoma. Niekas neidavo į pamaldas, niekas neprisimindavo ir nemokydavo Dievo įsakymų ir niekas niekada neužsimindavo apie atlyginimą ar bausmes iš anapus. Kai senelės akivaizdoje kas nors pasakydavo apie ką nors: „jis numirė“, ji atšaudavo: „Ką gi, jis jau nebezdės“. Jeigu tai būdavo kas nors, kam ji jautė simpatiją, ištardavo: „Vargšelis, jis buvo dar jaunas“, net jeigu velionis jau seniai buvo to amžiaus, kai galima bet kada laukti mirties. Ir tai nebuvo jos bukumas. Ji matė mirštant daugelį artimųjų. Ji palaidojo du sūnus, vyrą, žentas ir visi sūnėnai žuvo kare. Tiktai mirtis jai buvo toks pat įprastas dalykas, kaip darbas arba skurdas, ji apie ją negalvojo, bet savotiškai ja gyveno, be to, dabarties reikšmės valdė ją pernelyg stipriai, stipriau nei apskritai alžyriečius, kurių veikla ir kolektyvinė lemtis išgujo tą pagarbą laidotuvėms, tarpte tarpstančią itin civilizuotose šalyse... Dėdei Ernestui, kuris gyveno vien pojūčiais, religija buvo tai, ką jis matė, kitaip tariant, klebonas ir pompastika. Pasinaudodamas komiko gabumais, jis nepraleisdavo progos pamėgdžioti mišių ceremonijų, pagrąžindamas jas tęstinėmis, turėjusiomis pavaizduoti lotyniškas prakalbas, ir galiausiai suvaidindamas ir tikinčiuosius, nulenkiančius galvą, vos tik pasigirdus varpeliui, ir kunigą, kuris, pasinaudodamas ta jų poza, klastingai išgerdavo mišių vyną. Katerina Kormeri buvo vienintelė, kurios romumas galbūt bylojo apie tikėjimą, bet iš tikrųjų tas romumas ir buvo visas jos tikėjimas. Truputį pasijuokdama iš brolio pokštų, jinai nei neigė tikėjimą, nei pritarė jam, tačiau į sutiktus kunigus kreipdavosi „pone klebone“. Ji niekada nekalbėdavo apie Dievą. Tiesą pasakius, vaikystėje Žakas niekad negirdėjo tariant to žodžio ir nė trupučio dėl to nesunerimdavo.

Žakas pajuto didžiulį vaiko skausmą, gniaužiantį jam širdį, tarsi iš anksto būtų žinojęs, kad ta sėkmė ką tik ištraukė jį iš tyro, nuoširdaus bėdžių pasaulio, pasaulio, kuris uždaras nelyginant sala visuomenėje, bet kur skurdas atstoja šeimą ir solidarumą, ištraukė, kad nusviestų į nežinomą, svetimą pasaulį, kur mokytojai bus labiau išmanantys už tą, kurio širdis žinojo viską, nors jis ir negalėjo tuo patikėti, ir dabar jis turės viską išmokti, suprasti niekieno nepadedamas, pagaliau tapti žmogumi be jokio žmogaus pagalbos – žodžiu, užaugti ir galiausiai vienų vienas subrandinti save pačia brangiausia kaina.

Ne, jis (Žakas) niekada nepažins savo tėvo, kuris miegos ten ir toliau, o jo veidas bus amžiams pranykęs pelenuose. Tasai žmogus turėjo kažkokią paslaptį, paslaptį, kurią Žakas norėjo įminti. Bet juk galiausiai toji paslaptis tėra tik skurdas, kuris padaro žmones bevardžius ir atima jų praeitį, kuris juos sugrąžina į milžinišką minią bevardžių mirusiųjų, sukūrusių pasaulį savo išnykimu amžinastyje (...)

Viduržemio jūra atskyrė many du pasaulius, vieną, kur išmatuotose erdvėse prisiminimai ir vardai išliko, ir kitą, kur smėlio vėtros sunaikindavo didžiulėse erdvėse žmonių pėdsakus. Jis mėgino pabėgti nuo tos bevardystės, nuo to skurdaus, tamsuoliško ir užsispyrėliško gyvenimo, jis negalėjo gyventi tos aklos, bežodės kantrybės lygmenyje, neturėdamas nieko daugiau, tik dabartį. Jis bėgo per pasaulį, statė, kūrė, degino žmogiškas būtybes, jo dienos buvo kaupinai kaupinos. Ir vis dėlto dabar širdies gilumoje žinojo, kad Sen Brijė ir visa, kam jis atstovavo, jam niekada nieko nereiškė, ir jis svajojo apie sunykusius, apžėlusius kapus, kuriuos ką tik paliko, su kažkokiu keistu džiaugsmu sutikdamas, kad mirtis sugrąžintų jį į tikrąją tėvynę ir savo ruožtu užklotų didžiule užmarštim netgi prisiminimą to išsigimusio ir banalaus žmogaus, kuris užaugo ir sukūrė save be niekieno pagalbos ir paramos, skurde, ant palaimingo kranto, pirmųjų pasaulio rytų šviesoj, - kad galiausiai pats vienas, be atminties ir be tikėjimo susitiktų su savo laikų žmonių pasauliu ir savo klaikia bei jaudinančia istorija.

Pats savaime vaikas yra niekas, jam atstovauja jo tėvai. Per juos jis apibūdina save, per juos jis apibūdinamas kitų akyse. Būtent per juos jis jaučiasi iš tikrųjų įvertintas, kitaip tariant, įvertintas galutinai, ir būtent tą kitų įvertinimą Žakas dabar netikėtai suvokė, o sykiu įvertino ir savo nedorumą. Jis negalėjo žinoti, kad nepažinti savo silpnybių suaugus – menkas nuopelnas. Juk gerai tai ar blogai, bet tu esi vertinamas pagal tai, kas esi, ir kur kas mažiau pagal tai, kas yra tavo šeima, nes būna ir tokių atvejų, kai šeima vertinama pagal tai, kuo suaugęs tapo jos vaikas.

Jau ryškėjo daugialypė jo prigimtis, kuri vėliau taip daug ką jam palengvino ir išugdė gebėjimą kalbėti visomis kalbomis, prisitaikyti prie visokios aplinkos, vaidinti visus vaidmenis, išskyrus...

Prancūzija buvo nesantis dalykas, kurio kartais prisireikdavo tau ir kuriam kartais prisireikdavo tavo paramos, juk panašiai elgdavosi ir tas Dievas, apie kurį jis girdėjo kalbant už namų sienų; jis, rodos, buvo aukščiausiasis gėrybių ir blogybių skirstytojas, kurio negalėjai paveikti, užtat jis, priešingai, galėjo daryti ką tik nori su žmonių lemtimi.

...žmonės apsimeta gerbiantys teisę, nors nusileidžia tik jėgai.

Jis (Žakas) padėdavo nukraustyti indus, paskui sugrįždavo prie lempos ir ant išlygintos, tuščios klijuotės pasidėdavo storą knygą, kur buvo pasakojama apie dvikovas ir narsą, o motina, pasiėmusi kėdę iš lempos apšviestos vietos, atsisėsdavo žiemą prie lango, o vasarą balkone ir žiūrėdavo, kaip važiuoja tramvajai, mašinos ar eina pėstieji, kurių tolydžio mažėdavo... paskui ir vėl sustingdavo apgaubta sutemų, nudelbusi akis į gatvę, į gyvenimo tėkmę, nenuilstamai virpančią priešais tą skardį, kur ji sėdėdavo nenuilsdama, o jos sūnus, irgi nenuilsdamas, užgniaužęs kvapą žiūrėdavo į ją, sėdinčią tamsoje, į jos sulysusią išgaubtą nugarą, kupinas neaiškios baimės, kad įvyks kažkas negera, ko jis nesugeba suprasti.

...pirmieji tėvai ir mokiniai jau lipdavo jais (licėjaus laiptais), o Kormeriai, be abejo, ateidavo gerokai anksčiau, kaip visuomet daro vargšai, turintys nedaug visuomeninių įsipareigojimų ir malonumų ir bijantys, kad padarys ką nors ne taip (tie, kuriems gyvenime nepasisekė, negali nesijausti esą dėl kažko kalti, ir jie instinktyviai suvokia, jog tos kaltės nereikėtų dar papildyti mažais nusižengimais...)

Taip, tas karštis (vidurvasary Alžyre) būdavo klaikus ir dažnai kone visus išvarydavo iš proto, kas dieną žmonės tapdavo vis irzlesni ir irzlesni ir nebeturėdavo jėgų, nei energijos priešintis, šaukti, užgaulioti ar mušti, ir tas irzlumas kaupdavosi kaip ir pats karštis, kol pagaliau vienur kitur tam rusvam ir liūdnam kvartale prasiverždavo lauk – kaip tądien... Žakas pamatė išeinantį iš dulkinos mauro kirpyklos mėlynai vilkintį skustagalvį arabą, kuris kažkokia keista poza žengė keletą žingsnių vaiko link: pats buvo palinkęs į priekį, o galvą atlošęs taip, kaip, rodės, būtų neįmanoma atlošti, ir iš tikrųjų buvo neįmanoma, kirpėjas, kuris, išprotėjo jį beskusdamas, vienu ilgo skustuvo spustelėjimu perpjovė atkištą kaklą...

Dukart per dieną, vidurdienį ir  valandą, Žakas... įšokdavo į sausakimšą tramvajų... Prisispaudę toje slegiančioj kaitroj vienas prie kito, jie tylėdavo, - tie suaugusieji ir vaikas, atsigręžę į jų laukiančius namus, ramiai prakaituodami, nuolankiai susitaikę su tuo gyvenimu, kuris susidėjo iš bedvasio darbo, ilgų kelionių į jį ir iš jo nepatogiais tramvajais, ir galiausiai – iš staiga juos pakirtusio miego. Žakui visuomet suspausdavo širdį, bet retkarčiais žiūrėdavo į juos vakarais. Ligi tol jis buvo patyręs tik skurdo teikiamas gėrybes ir džiaugsmus. O tasai karštis, nuobodulys ir nuovargis atskleidė jam jo prakeikimą – buką iki ašarų darbą, kurio beribė monotonija pernelyg pailgina dienas ir sykiu pernelyg sutrumpina gyvenimą.

...to vaiko gyvenimas ir buvo toks, gyvenimas ir buvo toks toje varganoje kvartalo saloje, plikos būtinybės susietas su luošių, beraščių šeima, o jaunas jo kraujas šėlo, noras gyventi buvo besotis, protas – nuožmus ir godus, ir jį visąlaik lydėjo džiaugsmo šėlas, kurį tas nepažįstamas pasaulis staiga šiurkščiai nutraukdavo, tada jis suglumdavo, tačiau netrukus atsipeikėdavo stengdamasis suprasti, pažinti, įtraukti į save tą nepažįstamą pasaulį, ir iš tikrųjų jį įtraukdavo, sugerdavo, nes ėjo prie jo godžiai, nesistengdamas įsigauti į jį vogčia, o geranoriškai, be niekšybių, ir galiausiai visuomet pasiekdavo tą ramaus tikrumo būseną, taip, tą pasitikėjimo savimi būseną, nes ji leido tikėti, kad jis pasieks viską, ko nori, ir tai, kad niekas niekada nebus jam šiame pasaulyje, tik šiame pasaulyje, neįmanoma, jis ruošėsi (ir buvo paruoštas savo plikos vaikystės) visur jaustis esąs savo vietoje, nes negeidė jokios vietos, tik džiaugsmo, laisvų žmonių, jėgų ir viso to, kas gyvenime gera, paslaptinga, kas neperkama ir niekad nebus parduodama. Ruošėsi – ir būtent todėl, kad buvo neturtingas, - sugebėti vieną dieną gauti pinigų niekada jų neprašius, niekada jiems nevergauti, toks, koks jis buvo dabar, tas keturiasdešimtmetis Žakas, tiekos dalykų valdovas ir toks tikras, kad tėra tik kuklus žmogelis, visiškas niekas, bent jau šalia savo motinos. Taip, jis taip ir gyveno mėgaudamasis jūros, vėjo, gatvės žaidimais, slegiamas vasaros naštos ir sunkių trumpų žiemos liūčių, be tėvo, be perduodamos tradicijos, nors vieneriems metams ir susirado tėvą, ir būtent tuomet, kai jo reikėjo, žengdamas į priekį per žmones, pažindamas tai, kas leido išsiugdyti kažką panašaus į elgseną (kurios pakako tuomet, tomis jam duotomis aplinkybėmis, bet nepakako vėliau, pasaulį apkrėtusio vėžio akivaizdoje) ir susikurti savo tradiciją.

... tačiau dar buvo ir toji neaiškioji žmogaus pusė, tai, kas per visus tuos metus tylomis jame virpčiojo nelyginant tie gilūs vandenys, kurie po žemėmis, uolėtų labirintų gelmėse, niekad neregėję dienos šviesos, visgi atspindi kažkokią blausią šviesą, sklindančią nežinia iš kur, gal atvilnijančią akmeniniais kapiliarais iš rausvai švytinčio žemės centro į juodą paslėptų urvų dumsą, kur lipnūs ir suslėgti augalai randa peno gyvybei ten, kur jau bet koks gyvenimas atrodo neįmanomas. Ir tie akli virpsniai jo viduje, niekada nesiliovę, lyg užgesintos durpių ugnys, vis dar rusenančios viduj, bet keičiančios išorinių įtrūkimų vietą ir tuos šiurkščius augalinius kunkulus taip, kad tasai dumblinas paviršius juda lygiai taip, kaip ir tos pelkių durpės, ir iš to tiršto nepastebimo bangavimo jame vis dar diena po dienos kyla patys stipriausi, patys baisiausi iš jo geismų, kaip kad tas jo dykumų nerimas, kaip kad tas vaisingiausias jo ilgesys ar netikėtas noras staiga pasijusti nuogam ir blaiviam, arba troškimas būti niekuo, taip, tie neaiškūs potroškiai visą tą laiką derinosi prie didžiulės aplink jį plytinčios šalies, kurios slėgimą jis pajuto būdamas dar visai vaikas drauge su milžiniška nusidriekusia priešais jūra, o už jos – be galo ir krašto dunksančiais kalnais, plynaukštėmis, dykuma, - per vidurį tarp jų buvo tas nuolat juntamas pavojus, apie kurį niekas nekalbėjo, nes jis atrodė natūralus, nors Žakas suvokė jį tuomet, kai mažoje sodyboje... teta prieš miegą pereidavo kambarius patikrindama, ar gerai užstumti milžiniški skląsčiai ant storų medžio langinių, šalies, į kurią Žakas jautėsi būtent nusviestas, tarytum koks pirmasis jos gyventojas arba pirmasis užkariautojas, išsilaipinęs į krantą ten, kur tebeviešpatavo jėgos įstatymas, kur teisingumas buvo sukurtas, kad be gailesčio nubaustų tai, ko negalėjo numatyti papročiai, ten, kur jį supo traukianti ir sykiu bauginanti tauta, artima ir atskirta, su kuria liesdavaisi kiauras dienas, o kartais dargi gimdavo draugystė ir bičiulystė, nors stojus vakarui, jie vis dėlto sugrįždavo į savus, jam nežinomus namus, kur niekas niekad nepatekdavo, užsidarydavo juose su savo moterimis, kurių niekad nepamatydavai, o jei ir pamatydavai kur gatvėje, tai nežinodavai, kas jos, užsidengusios veidą iki pusės, švytinčios gražiomis, gosliomis ir švelniomis akimis viršum to balto audeklo; jų buvo taip gausu kvartaluose, kur jie gyveno susibūrę, taip gausu, jog vien tik savo skaičiumi, nors buvo nuolankūs ir pavargę, jie skleidė kažin kokią neregimą grėsmę, kurią užuosdavai tvyrant gatvių ore, kai kartais vakarais prancūzas susikibdavo su arabu, lygiai kaip būtų susikibę du prancūzai ar du arabai, tik į šitas muštynes būdavo žiūrima kitaip, ir kvartalo arabai, vilkintys nuskalbtais vairuotojų kombinezonais ar varganais dželabachais, pradėdavo iš lėto artintis, tolydžio rinkdamiesi iš visur, kol galop pamažėle sutirštėjusi ta masė prasiverždavo be jokio smurto, jau vien todėl, kad susitelkdavo krūvon, tuomet tas keletas prancūzų, kuriuos prisiviliodavo muštynių liudininkai, ir pats mušeika prancūzas žengdavo atgal ir netikėtai atsidurdavo prieš savo priešininką ir priešais minią tamsių, rūsčių veidų, kuri būtų numaldžiusi visą jo drąsą, jei jis nebūtų išaugęs šitoj šaly ir nežinotų, kad vien drąsa suteikia galimybę joje gyventi, ir tuomet jis jau pasiryždavo viskam prieš tą grėsmingą minią, kuri tačiau nieko negrasino, nebent tik tuo, kad ji čia buvo ir judėjo negalėdama susiturėti, ir būtent jie dažniausiai sučiupdavo įtūžusį, apsvaigusį nuo muštynių arabą, kad ištrauktų jį iš bėdos prieš pasirodant policininkams, kurie netrukus būdavo įspėti ir greit išdygdavo priešais, suimdavo mušeikas be kalbų ir šiurkščiai nusivesdavo juos pro Žako langus į komisariatą.

... Iš tos tamsos jo viduje gimė besotė aistra, tasai beprotiškas noras gyventi, kurį jis visad nešiojo savyje, kurio dėka net šiandien jo esybė išliko sveika, tik jis truputį apkartino – vėl sugrįžus į šeimos aplinką, vėl išvydus vaikystės vaizdus – tą staiga siaubą sukėlusį jausmą, kad jaunystės metas jau tolsta, kaip ir ta moteris, kurią jisai mylėjo, o taip, jis ją mylėjo tokia didžiule meile, visa širdim ir kūnu, taip, geismas, kurį jis numalšindavo su ja, būdavo karališkas, ir kai jis atsitraukdavo nuo jos garsiai nebyliai šaukdamas iš pasitenkinimo, pasaulis vėl atgaudavo savo degančią tvarką, ir jis mylėjo ją dėl jos grožio ir dėl beprotiškos gyvenimo aistros, dosnios ir neviltingos, kuri ją vertė neigti, neigti, kad laikas bėga, nors ji žinojo, kad jis bėga netgi ir šią akimirką, ji norėjo, kad vieną gražią dieną kas galėtų pasakyti apie ją, jog ji vis dar jauna, o priešingai – norėjo būti jauna, visada jauna, ir kartą graudžiai pravirko, kai jis juokaudamas pasakė, kad jaunystė praeina, kad dienos slenka vakarop: „O ne, ne, - kartojo apsipylusi ašaromis, - aš taip myliu meilę“ ir būdama protinga, tieka atžvilgiu nepaprasta, ji neigė pasaulį tokį, koks jis buvo. Tai atsitikdavo tomis dienomis, kai trumpam sugrįžus svetimon šalin, per niūrius pasimatymus su tetomis, kai jai sakydavo: „Tu jas matai paskutinį kartą“, ir iš tikrųjų jų veidai, kūnai, jų griuvėsiai... – jai kildavo noras pabėgti garsiai šaukiant, arba per tuos šeimyninius pietus už stalo, apkloto jau seniai mirusios prosenelės siuvinėta staltiese, prosenelės, kurios niekas nebeprisiminė, tik ji, galvojusi apie tą prosenelę, dar jauną, apie jos džiaugsmus, apie pašėlusį jos norą gyventi, apie tai, kokia ji buvo stulbinamai graži jaunystėje ir kaip visi ją gyrė prie šito stalo, aplink kurį ant sienų kabojo jaunų ir gražių, ją gyrusių, o dabar jau nukaršusių ir pavargusių moterų portretai. Tuomet, užsiliepsnojus kraujui, ją apimdavo noras bėgti, bėgti į tokią šalį, kur niekas nei sentų, nei mirtų, kur grožis neišnyktų, o gyvenimas visuomet būtų pašėlęs ir spindintis, į šalį, kurios išvis nėra; sugrįžus jo glėbin, ji verkdavo, ir jis mylėdavo ją beviltiškai.

 ... jis... šiandieną jautė, kaip gyvenimas, jaunystė, žmonės tolydžio nyksta iš jo akiračio, o jis niekaip negali jų išgelbėti ir yra paliktas vien aklai vilčiai, kad toji tamsi jėga, kuri tiek metų iškeldavo jį virš dienų tėkmės ir buvo jam besaikis penas, padėdavęs atsilaikyti pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, galbūt suteiks jam, taip pat dosniai ir nenuilstamai, kaip kitados suteikdavo, akstiną gyventi, - akstiną pasenti ir numirti nemaištaujant.

Svarbi ir vaidybos tema. Nuo didžiausių sielvartų mus ir negelbsti jausmas, kad esame visų apleisti ir vieni, bet ne tiek vieni, kad „kiti“ mūsų „nevertintų“ mūsų nelaimėje. Būtent šia prasme mūsų laimės minutės kartais ir būna tos, kai apleistumo jausmas mus pripildo iki kraštų ir pakylėja apgaubęs begaliniu liūdesiu. Šia prasme ir laimė dažniausiai yra pagailus mūsų nelaimės pojūtis.

Varguoliai stebina – Dievas padėjo užuojautą šalia nevilties kaip vaistą šalia ligos.

Jis buvo gyvenimo karalius, apdovanotas stulbinančiais gabumais, jėga, džiaugsmu, ir už visa tai jis ką tik atsiprašė jos, nuolankios dienų ir gyvenimo vergės, nieko nežinojusios, nieko negeidusios ir nedrįsusios geisti ir vis dėl to išsaugojusios nepaliestą kažkokią tiesą, kurią jis prarado ir kuri vienintelė pateisino gyvenimą.

„Nieko nėra vertesnio už kuklų, nemokšišką, užsispyrėlišką gyvenimą...“

Taip, aš nekenčiu jūsų. Pasaulio garbė man gyvuoja tarp engiamųjų, o ne tarp galingųjų. Tik čia slypi negarbė. Kai vienąsyk istorijai žengiant į priekį engiamasis supras... tuomet...

Išmokti teisingumo ir moralės – tai spręsti apie aistros gėrį ir blogį pagal jos padarinius. Ž. Gali pasiduoti moterų vilionėms – bet jeigu jos atima visą jo laiką...

„Man jau gana gyventi, veikti, jausti ir nuolat galvoti, jog šitai klaidinga, o štai šitai teisinga. Man jau gana gyventi pagal kitų sukurtą įvaizdį. Aš noriu būti savarankiškas, aš reikalauju nepriklausomybės tarpusavio priklausomybėje“.

„Niekas nesugebėtų pažeisti mūsų tokių, kokie mes esame, - drąsių, išdidžių, stiprių... jeigu turėtume tikėjimą, Dievą. Bet mes neturėjome nieko, reikėjo viską išmokti ir gyventi tik dėl garbės, kuri irgi turi silpnybių...“

Du dvasią keliantys dalykai: vargana moteris ir pagoniškas pasaulis (protas ir laimė).

„Aš pradėjau tikėti savo nekaltumu. Aš buvau caras. Aš valdžiau viską ir visus taip, kaip norėjau. Paskui supratau, jog neturiu drąsos mylėti iš tikrųjų, ir tuomet man atrodė, kad numirsiu iš paniekos sau pačiam. Paskui supratau, jog kiti irgi nemyli iš tikrųjų ir kad reikia tik sutikti būti maždaug tokiam kaip visi.

Ne, tik jau ne tai, nusprendžiau vėliau, galiu priekaištauti tik sau pačiam, kad nesu pakankamai didis, ir kiek tik noriu pulti neviltin laukdamas progos tokiu tapti.

Kitaip tariant, aš laukiu valandėlės, kada tapsiu caru ir tuo nesimėgausiu“.

Negali gyventi su tiesa – „žinodamas“. Tasai, kuris tai daro, atsiskiria nuo kitų žmonių, jis nebegali dalytis su jais iliuzijomis. Jis – išsigimėlis, ir būtent toks aš esu.

Ž: „Niekas negali įsivaizduoti, kiek blogio aš iškenčiau... Garbinami tik tie žmonės, kurie padarė didžius dalykus. Bet juolab reikėtų atlyginti tiems, kurie, kad ir kokie buvo, mokėjo susitvardyti ir nepadarė didesnių piktadarybių. Taip, pagerbkite mane“.

„kai sielą užgriūva pernelyg sunki kančios našta, ji užsikrečia noru būti nelaiminga, ji...“

Širdies liga. Klajojanti mirtis: „jeigu nusižudyčiau, bent jau parodyčiau iniciatyvą“.

„Tik tu viena žinosi, kad aš nusižudžiau. Tu žinai mano principus. Aš nekenčiu savižudybių. Dėl to, ką jos pridaro kitiems. Jei nori padaryti tai, privalai tai nuslėpti. Iš didžiadvasiškumo. Kodėl aš tau sakau tai? Nes tau patinka nelaimės. Aš tau jas dovanoju. Gero apetito!“

Kankinimas. Budelis iš solidarumo. Aš niekad negalėjau prisiartinti prie jokio žmogaus – dabar mes susiglaudę petys į petį.

Sulaukęs 40 metų jis pripažįsta, kad jam reikia žmogaus, kuris nurodytų jam kelią ir pabartų jį arba pagirtų: jam reikia tėvo. Autoriteto, o ne valdžios.

...tie, kurie (sukursto) meilę, net ir nupuolę yra karaliai ir pasaulio teisintojai.

Jis žino, kad serga vėžiu, bet nesako, kad žino. Kiti mano, jog jis vaidina komediją.

Kristus nebuvo nusileidęs į Alžyrą.

Ištraukti šitą šeimą iš vargšų lemties, kuri reiškia, kad reikia išnykti iš istorijos nepalikus joje nė pėdsako. Nebylieji.

Jie buvo ir jie yra didesni už mane.

Pjeras ir Mari. Iš pradžių jis negali jos užvaldyti: todėl pamilsta ją. Priešingai, Ž. ir Džesika iškart patiria laimę. Štai kodėl jam prireikė laiko, kad pamiltų ją iš tikrųjų, - jos kūnas ją slepia.

Religijos atradimas Italijoje: per meną.

Rytas provincijos viešbučio kieme laukiant M. Tas laimės pojūtis, kurio jis niekad nepatirdavo ilgiau, kaip tiktai trumpą akimirką, uždraustos laimės pojūtis – jau vien dėl to fakto, kad buvo uždrausta, ta laimė negalėjo būti tvari – nuodijo jį kone visuomet, išskyrus tuos retus atvejus, kai būdavo patiriama, kaip kad dabar, grynu pavidalu, skaidrioje ryto šviesoje, tarp tebežvilgančių rasa jurginų...

Ji nešioja savyje griovimo ir mirties dvasią. Ji paaukota Dievui.  

Okupuotoje Vokietijoje:

Labą vakarą Herr offizier.

Labą vakarą, atsako Ž. Uždarydamas duris. Jo balso tonas jį nustebina. Ir jis supranta, kad daugelis užkariautojų kalba tokiu tonu tik todėl, kad nesmagiai jaučiasi laimėdami ir užkariaudami.

Sulaukęs 40 metų, visą gyvenimą užsisakydavęs restoranuose mėsą su krauju, jis suprato, kad mėgo ją gerai iškeptą ir anaiptol ne su krauju.

Išsilaisvinti iš meno ir formos rūpesčių. Surasti tiesioginį sąlytį, be tarpininkų, taigi tyrumą. Užmiršti meną čia, vadinasi, užsimiršti. Išsižadėti savęs ne iš dorybės. Priešingai, priimti savo pragarą. Tas, kuris nori būti geresnis, labiausiai myli save, tas, kuris nori mėgautis, labiausiai myli save. Tik tas, kuris priima tai, kas atsitinka, su visomis pasekmėmis, išsižada to, kas jis yra, savojo aš. Tuomet jis – tiesioginis dalyvis.

Susigrąžinti graikų ar didžiųjų rusų didybę per tą 2- ojo laipsnio tyrumą. Nebijoti. Nieko nebijoti... bet kas ateis man į pagalbą!

Mama. Teisybė, kad nors ir kaip aš ją mylėjau, negalėjau gyventi toje akloje kantrybėje be žodžių, be ateities planų. Aš negalėjau gyventi jos nemokšiško gyvenimo. Aš lėkiau per pasaulį – statydamas, kurdamas, degindamas žmones. Mano dienos buvo sklidinai pilnos – bet niekas man taip nepripildė širdies kaip...

Jis žinojo, kad tuoj pradės viską iš pradžios, vėl klys, užmirš tai, ką žinojo. Bet jis tikrai žinojo, kad jo gyvenimo tiesa glūdi čia, šitam kambaryje... jis tikriausiai bėgs nuo tos tiesos. Kas gali gyventi su savo tiesa? Tačiau pakanka žinoti, kad ji čia yra, galiausiai pakanka ją pažinti, pakanka to, kad ji duotų peno slaptai ir tyliai [aistrai] mirties akivaizdoje.

Noriu aprašyti čia vienos sutuoktinių poros istoriją, juos siejo tas pats kraujas ir begalė skirtumų. Ji panaši į tai, ką žemė sukūrė geriausio, o jis – ramus monstras. Jis sviedžiamas į visas mūsų istorijos beprotystes; ji eina per tą pačia istoriją, tarsi tai būtų tradicinė istorija. Ji kone visąlaik tyli, turi vos kelis žodžius, kad išsakytų tai, ką jaučia; jis kalba be paliovos, ir tuose tūkstančiuose žodžių nesuranda to, ką ji išsako vienu savo tyliu žodžiu...

Motina ir sūnus.

Žakas, iki šiol jautęs, kad solidarizuojasi su visomis aukomis, dabar pripažįsta, kad solidarizuojasi ir su budeliais. Jo liūdesys.

Reikėtų gyventi žiūrint į savo gyvenimą iš šalies. Kad būtų galima pridurti svajonę, kuri jį užbaigs. Bet tu gyveni, o kiti svajoja tavo gyvenimą.

Jis mylėjo savo motiną ir savo vaiką, visa, kas nepriklausė nuo jo pasirinkimo. O galiausiai jis, kuris viską ginčijo, viską tikrino abejone, visuomet mylėjo tik būtinybę. Žmones, su kuriais jį suvedė likimas, pasaulį, kokį regėjo, visa, ko negalėjo gyvenime išvengti: ligą, pašaukimą, šlovę ar skurdą, galiausiai savo žvaigždę. O visa kita, viską, ką jis turėjo rinktis, jisai prisivertė mylėti, o tai anaiptol ne tas pats. Žinoma, jis patyrė susižavėjimą, aistrą ir net švelnumo akimirkų. Bet kiekviena akimirka stūmė jį prie kitų akimirkų, kiekvienas žmogus – prie kito žmogaus, iš tų pasirinktų dalykų jis nieko nemylėjo iki galo, nebent tik tai, kas pamažėle buvo primesta jam aplinkybių, truko tiek pat iš netyčių, kiek valios pastangomis, ir galiausiai tapo būtinybe: Džesika. Tikroji meilė nėra nei pasirinkimas, nei laisvė. Širdis, ypač širdis nėra laisva. Ji – tai, kas neišvengiama ir neišvengiamumo pripažinimas. O jis iš tiesų mylėjo visa širdim tik tai, kas neišvengiama. Dabar jam beliko mylėti tik savo mirtį.

Rytoj (sapnas) šeši šimtai milijonų geltonodžių, milijardai geltonodžių, juodaodžių, saulėj įdegusių žmonių, ko gero, užplūs Europos kyšulį... ir geriausiu atveju [atvers ją į savo tikėjimą]. Tuomet visa, ko jis buvo išmokytas, ko buvo išmokyti į jį panašūs, ir visa, ko jis išmoko pats iš savo rasės žmonių, visos vertybės, dėl kurių jis gyveno, žus, nes bus nereikalingos. Kas gi tuomet dar gali turėti vertę?... Jo motinos tylėjimas. Jis sudėjo prieš ją savo ginklus.

Jis suprato, kad negali grįžti atgal laiko tėkme, padaryti, kad mylimo žmogaus nebūtų buvę, kad visa tai nebūtų įvykę, nebūtų patirta, juk niekas iš to, ką pasirinkai, tau nepriklauso. Tuomet reikėtų rinktis nuo pat pirmojo šūksnio vos gimus, o mes gimstame atskirti nuo visų – išskyrus motiną. Turi tik tai, kas būtina, ir reikia ten sugrįžti ir pasiduoti. O vis dėlto – koks liūdesys ir koks gailestis !

Reikia išsižadėti. Ne, išmokti mylėti tai, kas netyra.

Jis veda M., nes ji niekad nepažinojo vyro, ir tas jį sužavėjo. Apskritai jis veda ją dėl savo trūkumų. Vėliau jis išmoks mylėti moteris, kuriomis pasinaudojo, kitaip tariant, mylėti siaubingą gyvenimo būtinybę.

Ir Žako tėvas, užmuštas prie Marnos. Kas lieka iš to neaiškaus gyvenimo? Nieko, tik neapčiuopiamas prisiminimas – lengvučiai miško gaisre sudegintos peteliškės sparno pelenai.

Meilės: jis norėtų, kad jose nebūtų praeities ir vyrų. Ir vieninteliam sutiktam žmogui, kuris toks ir buvo, jis paaukojo savo gyvenimą, tačiau niekad nesugebėjo pats būti ištikimas. Taigi jis norėjo, kad moterys būtų tokios, koks jis pats nebuvo. O tokį, koks jis buvo, jį traukė prie panašių į jį moterų, ir jis mylėdavo jas ir paimdavo su įsiūčiu ir šėlu.

Paauglystė. Jo gyvenimo stiprybė, jo tikėjimas gyvenimu. Tačiau jis spjaudo kraujais. Taigi gyvenimas ir bus toksai: ligoninė, mirtis, vienatvė, tas absurdiškumas. Tuo paaiškinamas blaškymasis. Ir pačiose jo gelmėse: ne, ne, gyvenimas – kas kita.

Galiausiai jis nežino, kas yra jo tėvas. Bet kas yra jis pats?

Jo santykiai su pinigais. Iš dalies susiklostė tokie dėl jo neturto (jis nieko sau nepirkdavo), kita vertus, dėl jo išdidumo: jis niekada nesiderėdavo.

„Grąžinkite žemę. Atiduokite visą žemę vargšams, tiems, kurie nieko neturi, kurie yra tokie vargšai, kad niekad ir netroško turėti ir būti savininkai, tiems, kurie yra tokie, kaip ji, šitoje šalyje, ta didžiulė varguolių minia, dauguma arabų ir keletas prancūzų, ir kurie gyvena ir išgyvena čia tik todėl, kad yra atkaklūs ir ištvermingi, apdovanoti vienintele garbe, kuri turi vertės pasaulyje, varguolių garbe, duokite jiems žemės, kaip duodama tai, kas yra šventa tiems, kurie yra šventi, ir tuomet aš, pagaliau skurdžius, ištremtas baisiausion tremtin į pasaulio kraštą, vėl nusišypsosiu ir numirsiu patenkintas, žinodamas, kad galiausia po mano gimtinės saule susijungė žemė, kurią aš taip mylėjau, ir tie bei toji, kuriuos aš gerbiau.“

Rašytojo amato kilnumo esmė – pasipriešinimas engimui, vadinasi, susitaikymas su vienatve.

Tai, kas man padėjo ištverti kitokią dalią, gal padės pelnyti pernelyg palankią dalią. O palaikė mane visų pirma didi idėja, kad aš sukūriau save iš meno.

Ne todėl, kad jis man yra aukščiau už viską, bet todėl, kad jis nuo nieko nesišalina.