Desperatiškų minčių apsuptyje...

Šių dienų „realijos“, kitaip žinomas koronos sc2 vardu, veikiausiai apkartino visų gyvenimus. Visi puikiai suprantame kokią įtaką mūsų gyvenimams jis daro tiek finansine prasme, tiek fizine, tiek psichologine ar ir socialine. Daugiau nesugalvojau, bet tai nereiškia, kad nėra kitų prasmių ar sc2 nėra paveikęs tų dalykų. visuotinė pandemija paveikė visuotinai. Norėčiau pakalbėti apie desperaciją šių neramių laikų atžvilgiu.

Šią savaitę teko išgirsti, kad ponas E.M. turi neįtikėtinų ir protu nesuvokiamų (kaip kad ir visad?) planų: iki 2050 m. jis tikisi nuskraidinti į mums beveik visiškai nepažįstamą apledėjusį peroksidinės geležies rūdos apledėjusį apvalų gabalą, vadinamą Marsu, per milijoną žmonių. Mėnulis, kaip tarpinė stotelė jau nebėra aktualu, bet tema ne apie tai.

Kai išgirdau tokią E. M. žinutę, pagalvojau visiška nesąmonė, bet tuo pačiu sau leidau pajuokauti, kad na ir gerai, ten nors nėra pandemijos, kuri, beje, yra netgi Antarktidoje, Kamčiatkoje, Sibire ir Grenlandijoje, kitaip sakant ji egzistuoja netgi atokiausiuose Žemės kampeliuose. Tad, tokiu atveju, Marsas, žvelgiant desperatiškai ir / ar net komiškai, tėra vienintelė išeitis.

Taip, tai labai komiška situacija. Bet pakalbėkime apie desperaciją. Esame visi nežinioje: vienus tai kaip sakiau paveikia labiau, kitus mažiau, arba pandemijos poveikis jų gyvenimams neturi pernelyg didelės įtakos, tačiau kitus, įskaitant ir mane, iš žiniasklaidos pasiekiamos naujienos, kartais priveda prie desperatiškų minčių. Kas per tos mintys, paaiškinsiu netrukus.

Pamenu, kai buvau mažas, ir kažkiek pradėjau susižinoti apie istoriją, konkrečiai kalbant apie partizanus veikusius čia, LT kaip miško brolius, kurie priešindavosi Rusijos imperijai, o po to – sovietams, pagalvodavau vis, kaip gi juos pagaudavo arba kaip gi jie taip sėkmingai sugebėdavo slapstytis. Ir, kai būdavau mažas, apie tai galvodavau ne sykį. Tos mintys apie slėptuves/ bunkerius mane persekiodavo net sapnuose. Galvodavau kaip čia būtų įsirengus kaime bunkerius/ slėptuves, jei tektų ir vėl slapstytis nuo diktatūros. Mažas būdamas buvau sugalvojęs mintyse 3 bunkerius būtent savo kaime. Tas mintis atsimenu net iki šiandien kaip tie bunkeriai atrodytų iš išorės – tobula maskuotė, kuri absoliučiai niekaip neišsiskirtų iš gamtos reljefų. Turiu pripažinti, man tai, būnant mažam, rūpėjo labiausiai, nes man atrodė, kad pats svarbiausias dalykas ir yra pasislėpti taip, kad tavęs ne tai kad nerastų, o pasislėpti taip, kad net nepagalvotų ten tavęs ieškoti. Na, o bunkerio/ slėptuvės interjeras ar patekimas į jį man rūpėjo mažiausiai. Taigi čia buvo mano vaikystės desperatiškos mintys, kuomet galvodavau kaip būtų galima išvengti despoto, jei/ kai šis įsigaliotų šioje Marijos žemėje... Siekiau atsakyti į klausimą kokia yra galutinė galimybė, kuomet neįmanoma pabėgti, bet tavęs ieškotų dėl vienokių ar kitokių priežasčių, norėdami: nužudyti ar priversti tarnauti jiems. Iš esmės mano tuometinis galutinis išgyvenimo instinktas buvo tarsi indėnas/ partizanas ar savotiškas kazokas, kuris puikiai išmano gamtą, jos dėka gali pasislėpti ir išgyventi, kad gamta yra pastogė ir maistas, ir vienintelis šansas išlikti. Vaizduotė tuomet veikė pilnu pajėgumu, keliant klausimą kaip užmaskuoti bunkerį/ slėptuvę.

Na bet štai, atėjo tokie laikai, kai desperatiškos mintys ir vėl įsiveržia į galvą. Niekad gyvenime neesu pagalvojęs, tokios ar panašios kaip kad desperatiškos vaikystės mintys apie tobulą slėptuvę, atsiras ir vėl. Šiandien, kuomet ši pandemija egzistuoja pilnu pajėgumu, norėtųsi išreikšti kokios per mintys desperacijos akivaizdoje atsiranda. O jos tokios: kadangi verslai užsidaro ir artėjama prie neapsakomo dydžio finansinės katastrofos, kyla minčių apsigyventi kaime ir tapti kone atsiskyrėliu savotišku Robinzonu, kuris galėtų pats save išlaikyti ir galbūt net šeimą. Vargu bau ar Robinzono kompanijoje norėtų gyventi kažkas šalia. Tai lieka tik jis vienas pats, kaip kad Robinzonui ir priklauso. Tas mano išsivaizduojamas Robinzonas turėtų ypatingai silpną ryšį su „civilizacija“, o sugebėtų beveik vienas pats išsilaikyti ir išlaikyti jo turimą ūkį, tokiam žmogui beveik nebūtų aktualu pinigai, na nebent tik kad galėtų parduotuvėje duonos nusipirkti, už šiukšles susimokėti, ar už nekilnojamą turtą, na dar drabužiams ir panašiai, o pinigų kažkokiu būdu sugebėtų sugeneruoti iš savo ūkinės veiklos, kurioje suktųsi kaip išmanąs kiekvieną mielą dieną. Visa tai skamba labai kvailai, taip... aš suprantu, kad taip gali jums atrodyti, nes toks nupasakotas gyvenimas atrodo absoliučiai identiškas kaip kad mūsų seneliai gyveno, tiesa, net ir jie privalėjo dirbti kolūkiuose. Taigi šis mano nupasakojamas gyvenimas yra labiau panašesnis į senelių tėvų gyvenimus (prosenelių), čia kalbu apie Smetonos laikus, kuomet kiekvienas: didelis ar mažas, jaunas ar senas, privalėjo dirbti ar bent padėti nudirbti kai kuriuos darbus, nes tik jų kaip namų ūkio darbų darni gama ar mechanizmas ir lėmė jų gyvenimo gerovę, nes tuomet tiesiog neegzistavo pensijos, o mokyklos buvo retas dalykas, nebuvo ir pašalpų ir dar daug ko nebuvo.

Šiais laikais panašiausiai į mano aprašomą smetoninį Robinzoną gyvena ūkininkai. Tačiau tikrieji ūkininkai, kurie iš savo veiklos gali gyventi, yra pakankamai stambūs, o tie, kurie valdo keliolika hektarų, neesu tikras ar tikrai jie sugeba išsiversti ir manau, kad tam tikru sezono metu, o gal ir ištisus metus pusę etato arba pilnu dar dirba papildomai kažkokioje gamykloje ar panašiai vien tik tam, kad galėtų išgyventi.

Aš turiu savo kaimą ir mano kaime žmonės išnyko: išmirė dėl senatvės vargų, alkoholizmo ar vairavimo išgėrus, ar dėl to, kad persikėlė į miestus ar kitas šalis. Liko tik apgriuvusios trobelės ir tie, kurie tiesiog vargu bau ar sugebėtų kažką dirbti, arba tie, kurie bent kažkiek ūkininkauja, tačiau tai nėra lengva, todėl dirba papildomai, arba tie, kurie jau yra pensininkai. Tačiau, kuo toliau, tuo labiau kaimas mano yra apleidžiamas. Tiesa, būna ir išimčių: iš užsienių ar miestų kai kurie grįžta į savo kaimus bent vasaros sezonams ir juos prižiūri bei puoselėja itin gerai, tačiau taip yra dėl to, kad jie iš esmės bent pusė gyvenimo praleido dirbdami normalų civilizuotą darbą.   

Tad kyla automatiškai desperatiškas klausimas: ką daryti su kaimu? Kitaip sakant, ar Robinzonas, gyvenantis atsiskyrėlišką gyvenimą ir silpnai įtakojamas civilizacijos, ar jis išties gali gyventi pakankamai normalų gyvenimą? Nemanau. Nes tokiu atveju nebūtų tokių didmiesčių megapolių po 20 – 30 mln. gyventojų, ar tokio miesto kaip, kad Londonas, kuriame yra dar ir kitas miestas vadinamas Londono Miestu, kuriame yra įsikūręs finansų centras, ar to centro dalis kalbant pasauliniu mastu. Kita vertus, toks pasaulis, kuriame knibždėte knibžda žmonių, yra begalės suvaržymų ir apribojimų, nuolatinis triukšmas ir savotiškas [ne]kontroliuojamas chaosėlis tiesiog dvelkte dvelkia, na o kaime, tame plote, kuris priklauso tau, esi jo šeimininkas ir gali sau šeimininkauti, ir galų gale, tik nuo tavo paties žinių ir pastangų priklauso, ar tame plotelyje tu sugebėsi sukurti rojų ar pragarą. Bet ar yra daug pavyzdžių, kad gyvendami kaime, bandydami verstis ūkine veikla, žmonės sugebėjo sukurti gerovę? Galbūt ir yra, bet dažniausiai yra tiesioginis dėsnis tarp gyvenimo gerovės ūkininkaujant ir ūžimo ūkinio ploto teritorijos. Mažame plote vargu bau ar bus galima gyventi taip kokybiškai, kaip kad šiandieninis žmogus pageidautų.

Taigi šie ir panašūs klausimai man pradėjo vis atsirasti, kuomet vis dažniau aš girdžiu per žinias dalykus apie koroną. Man tiesiog knieti atsiskirti ir atsiriboti nuo pasaulio ir gyventi savo burbule su savomis problemomis ir savais džiaugsmais. Savotiškas trumpo perfrazavimas: mano kaimas – pirmiausia.

Apibendrinant, norėčiau, kad jūs atkreiptumėte dėmesį šiek tiek netgi į tuos pačius holivudinius filmus, kuriuose šaudoma ir gaudoma. Gana dažnai juose mūsų taip mėgiami pagrindiniai herojai, kuomet bėga nuo užpuolikų, persekiotojų ar net mafijos; dažniausiai pabėga į savo gimtinę kaime kaip į galutinę ir žūtbūtinę kovą, kurioje jiems padės net jų gimtųjų namų sienos ar geras gamtos pažinimas... Tad štai, mano desperatiškos mintys koronos atžvilgiu ir yra tos, kad bėgimas nuo pandemijos priveda mane prie paskutinės tvirtovės, kaimo, kuriame ir spręsis mano išlikimo klausimas...  Aš puikiai suprantu, kad tai jums (netgi ir man pačiam dažniausiai) skamba labai klišiškai ir kvailai, tačiau, kaip kad jau ir minėjau, aplankant desperatiškoms mintims, mano nuomone, kaip vienintelis įmanomas atspirties taškas ir yra kaimas, kuriame, žvelgiant į šiandieninį pasaulį, galioja kiek kitokios taisyklės (nes tu ten esi tikrasis šeimininkas), negu tos, kurios yra primetamos tau šiandieniniame pasaulyje, kuris ir pats savaime atrodo pakankamai desperacijos (be jokios racijos) ištiktas, kuomet matai straipsnius tokius, apie kokius jau nebesinori kartotis... Beje, šiandieninis pasaulis, mano akimis žvelgiant, formuoja savotišką vergovę ir paklusnumo formą su savo šimtais naujų įstatymų, tad kaimas, kuriame esi pats sau bosas (ypač jei iš jo sugebi dar ir pragyventi), yra tavo paskutinioji tvirtovė, kurioje tu savo padėties šeimininkas ir išties laisvas tiesiogine to žodžio prasme.

Ar tai yra mano gyvenimo tikslas? Tikrai ne, tačiau, šiandieninių realijų apsuptyje jaučiuosi, kaip žvėris įspraustas į kampą ir man norisi tiesiog daugiau erdvės, net jei ir toji erdvė tėra 3 ha, bet tai vis vien daugiau nei 40 kv. metrų, kuriuose privalau būti tam, kad neužkreščiau savęs ir kitų, kad likčiau saugus ir išgelbėčiau gyvybes. Mane nuo to tiesiog pykina...  

 

Tarp dviejų pasaulių

Šiame tekste norėtųsi paatvirauti apie savo asmeninę situaciją. Teksto pavadinimas yra tarp dviejų pasaulių. Pasaulis šia prasme suvokiamas kaip šalis/ valstybė. Tad esu tarp dviejų šalių. Jei norėčiau ir jei būtų galimybė, mano manymu, jau turėčiau dvigubą pilietybę. Visgi, kadangi tokios galimybės nėra, Lietuvos įstatymai to neleidžia (nepaisant kai kurių politikų patikinimų, kad tai bus išspręsta), tad esu LT pilietis, gimęs ir augęs LT, tačiau, beveik trečdalį savo gyvenimo, kaip pagyvenusio amžiaus senjorai pasakytų, esu praleidęs (JK) geriausius savo gyvenimo metus...

Bet ar aš atitikau senjorų įsivaizduojamą geriausių metų gyvenimo scenarijaus standartus? Vargu bau. Labiau tai būtų panašu lyginti su kanarėlės gyvenimu paauksuotam narvely. Tad ar buvo kažkas gero, gyvenant JK? Taip, materialinė gerovė, bėgant metams, iš esmės, buvo pakankamai stabili ir stabiliai augo. Ar dar ką nors galima būtų pasakyti apie JK, kažką įdomaus? Žinoma, kad galima: šalis yra labai įdomi, tiek savo istorija, istoriniais objektų (pastatų, vietovių) leitmotyvais tiek savo tikrai pasakiška gamta, tiek savo kultūra - pakankamai kultūringi, mandagūs, tačiau negailestingi, jei su jais nesiskaitoma: persimaino greitai jų nuotaikos ir iš šypsenos, jei padarei kažką nekaip ar ne taip, gan gretai gali sulaukti: skundų, piktesnio žodžio. Dar vienas jų bruožas yra toks, kad labai dažnai daro klaidas, todėl tenka apsišarvuoti kantrybe ir aiškintis dėl jų įveltų klaidų. Dar viena savybė yra ta, kad visgi mėgsta žolytę ir, mano manymu, yra nedidelis procentas nuo visuomenės, kuri bent kartą nebūtų pavartojusi tokio tipo dūmelio, net įskaičiuojant ir tuos, kurie nerūko cigarečių. Kita vertus, apie „ratų“ vartojimus ir kitokio „gėrio“ „grybukus“ LT padangėje jau legendos sklinda, tad paėmus didžiuosius LT miestus vargu ar ypatingai dideli skirtumai būtų. Visgi JK šis fenomenas yra visuotinesnis mano galva žiūrint. Bendroje sumoje, jie yra, kaip jau esu užsiminęs, mandagūs, kultūringi, turintys pozityvo žmonės, nebijo bendrauti ar pasakyti savo nuomonę, apskritai jie yra tokie plepučiai, na ir jiems visada (ypač smarkiai apgyvendintose vietovėse), kažkodėl atrodo, kad yra oj oj oj kiek daug vietos prisiparkuoti ar prasilenkti gatve tarp užstatytų automobilių, kuomet tarpelis momentais būna per Marytės plaukelį. Čia yra tai ką esu matęs per savo gyvenimą JK, o mano matymas nebūtinai gali sutapti su kito tautiečio, gyvenančio JK, matymu. Na, bet galų gale, aš neesu antropologas. Visgi džiaugiuosi galimybe laisvai savo mintims išreikšti, kuri, manau ir labai tikiuosi, kad niekieno nežeidžia.

Visgi ar man patinka toks anglų gyvenimo būdas? Ai, bala nematė, galime užskaityti tai, kaip daugiau pliusų turintį negu minusų. Ar man patinka jų keliuose esantis mandagumas ir kultūringumas? Šimtaprocentinis taip. Ar man patinka žiedinės sankryžos, nes JK, iškart po prancūzų, pasižymi tuo, kad daugiausia pasauly turi žiedinių sankryžų sistemą? Neabejotinai taip ir mano galva, jos yra labai pasiteisinantis dalykas, kuris tiesiog privalo būti nukopijuotas ir pritaikytas LT ir kuo greičiau (bet nukopijuotas grynai, o ne savaip perdarant), nes tai yra vienas geriausių sprendimų keliuose ypač, kuomet dabar šviesoforuose netrukus (o gal ir jau yra) bus panaikintos žalios rodyklės. O kas man nepatinka? JK šviesoforai. Tie šviesoforai yra sukurti lenktyniniams, bet ne normaliems žmonėms. Geltona dega 0,5 sekundės, kuomet LT ji mirksi 2 – 3 sekundes. Atrodo, kad taip yra įvesta specialiai baudoms surinkti ir kad būtų „uždirbti“ taškai (už raudoną pelnai tritaškį, o jei per 3 metus surenki 12 taškų – netenki teisių), ir kad bijotum dar labiau vairuoti, o draudimo kompanijos pabrangintų tavo draudimą dvigubai, o jei ir toliau rinksi taškus, tai gal ir keturgubai...  

Taigi viskas lyg ir neblogai kol kas, nepaisant kelių niuansų, kurie tikrai nėra neišsprendžiami. JK yra labai „mechanizuota“ valstybė, ji labai mėgsta techniką. Lyginant tai su LT yra akivaizdūs panašumai, nes LT yra lygiai tokia pat mano galva, tik kad žmonės kiek mažiau turi pajamų ir automobilių parkas yra senesnis, ir lietuviai dar ir iki šiol yra labiau linkę pasikliauti vokiečių technika, nepaisant to, kad „vokiškas“ automobilis galbūt yra surinktas kažkur kitur (galbūt už jūrų marių, dykumų, ir kalnų konglomeratų).  Bet čia atrodo, kad pereinu į lyginimą LT‘iečių su JK‘iečiais, kas nėra šio teksto tema.

O tema yra tokia, kad esu tarp dviejų pasaulių. Esu šiuo metu JK, bet planuoju grįžti į LT ir ten: įsigyti būstą ir pradėt gyventi; dirbti;  susikurti šeimą; užauginti vaikus (yra planų netgi turėti daugiau nei vieną, taip aš drąsus tokiu laikmečiu taip drįsti planuoti) ir išleisti juos į platųjį pasaulį jų pačių nuožiūra, bet visuomet vilčiausi, kad šie sugrįš kada nors į savo tėvynę, nebūtinai tėviškę, bet bent jau tėvynę, o galbūt jie ir sugebės įsitvirtinti LT iškarto. Bet kokiu atveju, viliuosi, kad stengsiuosi jiems visaip padėti. Tad kas mane stabdo? Kodėl toks tobulas planas/ chuliganas nėra įgyvendinamas, kas man trukdo tai pasiekti? Viena vertus ir absoliučiai niekas, ir, kita vertus daug kas...

Visų pirma, norėčiau pradėti nuo to, kodėl esu atvykęs į JK (beje, JK aš nuo pat ankstyvos paauglystės reiškiau bene daugiausia simpatijų, man patiko, šalis turi kiek kitokį požiūrį į dalykus žvelgiant į istorijos perspektyvą). Visgi nors ir būdamas paaugliu ir mėgau bene labiausiai JK, bet aš niekada neplanavau ten nuvykti, kaip emigrantas, gal labiau – kaip turistas, kuriam knietėjo apsilankyti Londone, Kembridže, Oksforde, Edinburge (ir t.t.), Stonhendže, aplankyti galbūt rugpjūčio mėnesį tuos legendinius javų laukus, kuriuose neva tai yra ateivių palikti ženklai (na grynai pabūti toje tikro turisto aplinkoje), pažiūrėti į F1 (dievukus) lenktynių Silverstoune. Štai kas man patiko iš JK kai buvau paauglys...

Bet kodėl situacija pasikeitė? Kai tik įstojau į universitetą Vilniuje, man kaip žmogui iš mažo miestelio, tai buvo neįtikėtinas pasiekimas. Gyvenime vyko daug permainų tuomet. Bet dar prieš įstojant, mano mama išvyko į Vokietiją pas sesę ten padirbėti, nes (kol kas jums užteks žinoti tik tiek) žinojo, jog negalės manęs išlaikyti dirbdama mažame miestelyje. O po pirmo kurso jinai išvyko į ... JK. Ir ten, iš esmės, ji neturėjo nieko. Viena sesė gyveno (ir tebegyvena) Airijoj, o kita – Vokietijoj. Mano mama įsikūrė JK praktiškai be niekieno pagalbos. Na ir tada prasidėjo visos įdomybės. Realiai aš dažnai galvodavau kaip jai sekasi, o ji parašydavo karts nuo karto, kad viskas labai gerai, kad dirba ir uždirba, kitą kartą paklausiu kaip sekasi, rašydavo kad jau nebeturi pora savaičių darbo, bet tuoj tuoj situacija pagerės... Na tai mane išmušdavo iš vėžių, nes pergyvendavau dėl jos, bet tuo pačiu ir reikėdavo, kad ji padengtų išlaidas už bendrabučio nuomą ir t.t. Universitete stipendija dingo greitai ir toliau sekėsi vis prastyn. Norėdavosi man viską mesti ir padėti mamai susirasti pagaliau normalų darbą, t.y. tokį, kokio ji yra verta, ir kad nedirbtų to varginančio sezoninio darbo fabrikuose. Tačiau ji mane atkalbėdavo ir liepdavo tęsti studijas, kurios mano atveju buvo daug panašesnės į studentavimą ne savo noru...

Paskubinkime įvykius ir štai: diplomas gautas, specialybė įgyta, universitetas pabaigtas. Esu savo gimtajame miestelyje įsidarbinęs statybose, nes man reikia tiesiog dabar ir čia bet kokio darbo, nes sėdžiu įklimpęs skolose bankui ir kredito unijoms, kurias reikia grąžinti. Mama pasiūlo atvykti į JK. Atvykstu sau galvodamas, kad čia aš trumpam, nes man reikia tik grąžinti paskolas anksčiau laiko, nes aš asmeniškai negalėdavau pakęsti tos minties, kai būdavau kam nors skolingas. Pirmas pusmetis buvo labai sunkus. Nesigilinsiu į detales, bet esmė kad nežinojau aš ką reiškia įdarbinimo agentūros ir ką reiškia kai sako, kad dabar darbo nėra ir tu dar truputį palauk... Tas laukimas užtruko pusmetį, kuris buvo absoliučiai tuščias, tačiau po jo, viskas įgavo gerą pagreitį ir nuo to laiko situacija materialine prasme tik gerėjo. Dirbau pakankamai pastovius darbus, nors ir buvau agentūrinis, taip pat siekiau kitur gauti kontraktą, tiesa, nesėkmingai, bet tas siekimas mane pastūmėjo judėti į priekį, o ne laukti kada pasiūlys man to darbo. Taigi po visiškai nesėkmingo pusmečio, kiti pusantrų metų buvo ypatingai geri, ir tuo metu pavyko atsiskaityti su bankais ir, tiesą sakant, užsidirbti tiek pinigų, kad aš dar iki šiol sunkiai suvokiu kaip tais laikais buvo galima tiek uždirbti.

Mama tuo laikotarpiu vis tvirčiau įleisdavo šaknis į JK – pagaliau įsigijo seną džipuką, nors ir dirbo per agentūras, bet kažkaip geriau laikėsi. Kurį laiką net nuomavomės butuką, kuris nebuvo stebuklai, bet nors ne angliškasis „bendrabutis“: nuomojamas kambarys nuosavame name, kuriame yra dar +3 ar +4 („viengubi“ ar ir „dvigubi“) kambariai. Tačiau lygiai po dviejų metų mano misija JK buvo pasiekta. Aš privalėjau grįžti, nes realiai sugaišau pernelyg daug brangaus laiko, nes mano kvalifikacija/specialybė, jos įgūdžiai gali būti per prasti arba prarasti. O įsidarbinti aš labai norėjau Vilniuje. Bet šiems dalykams išsipildyti buvo nelemta, o mano santaupos greitai išseko (apie tai rašiau anksčiau, gal prieš 6 metus), tad buvau priverstas vėl grįžti į JK po metų. Kai grįžinėjau į JK, sakiau sau, jokiais būdais aš ten, JK, nebepersidibsiu, kaip kad anksčiau būdavo, kad nuo nuovargio valgydamas užmigdavau... Planavau, kad kiek per savaitę uždirbsiu, tiek pakaks man, kad daugiau laiko praleisiu mėgaudamasis savo situacija, daugiau laiko kažkur išeisiu ir galbūt ten susirasiu kokią nors meilę.

Kaip tariau, taip ir padariau. Iš pradžių net nesistengiau pinigų taupyti, nes kuomet prisikaupia pinigų sąskaitoje, tuomet pradedi kitaip žiūrėti į pinigus, tada pradedi planuoti, o aš prieš tai buvau tokiame nokdaune, kad į pinigų sąskaitos augimą net nenorėjau žiūrėti, nes nebenorėjau planuoti, maniau sau: kaip bus taip ir gerai bus, o svarbiausias prioritetas dabar yra meilė ir šeimos galimybė.

Deja, tiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Įvyko gyvenime keletas įvykių, kurių metu, nusprendžiau surimtėti ir pradėti, kaip kad „adidasiniai“ ir jiems prijaučiantys „puminiai“ su „naikinėmis kėpkomis“ marozai pasakytų, „kalti babkes“ :D . Tad pinigai po truputį labai iš lėto, bet pradėjo „augti“.

Kuo daugiau jų augdavo, tuo dagiau planuodavau. Atsirado planas išbūti JK 10 metų, nes tokiu atveju, kuomet man sukaks (jei to sulauksiu) pensinis amžius, tuomet gausiu angliškos pensijos minimumą, na ir LT dabartiniais terminais, angliškosios pensijos minimumas jau yra šis tas. Na ir prisidėtų dar panaši lietuviškoji pensija, na ir galima jau gyventi, aišku Maldyvus galima pamiršti, bet bent jau nereikės badauti, žirnius skaičiuoti ir karvelių su ragatke šaudyti ir galbūt su tokia pensija karts nuo karto ir papramogauti vis dar išeitų: Latviją ar netgi Estiją pasiekti, jau nekalbant apie keliones po LT, kur bent pora kartų metuose gal dar ir pavyktų įgyvendinti netgi būnant pensininku, jei aišku sveikatos problemų nebūtų...  

Tai čia buvo mano asmeninis planas. Bet buvo ir kitas planas: pagaliau įdarbinti mamą ten, kur jai ir priklauso dirbti. Na, ir ką jūs manote? Man tai pavyko: ji įsidarbino siuvėja ir po kelių laikinųjų kontraktų suteikimo, jai davė nuolatinį kontraktą. Tai buvo viena didžiausių švenčių, buvo tikrai labai geras jausmas, kad pagaliau mamai pasisekė, ir man tarsi akmuo nuo širdies nukrito: buvo tikras palengvėjimas, kad pagaliau yra šis tas už ko galima tvirčiau laikytis. Daugmaž tuo pat metu mes įsigijome (tiksliau pasakius – išsinuomavome) 2 kambarių butuką JK miestelio centre (kuriame ir dabar dar po šiai dienai gyvename). Aš taip pat gavau kontraktą fabrike, o netrukus, įsigijau darbinį arkliuką VW GOLF MK 4. O mama pakankamai sėkmingai pardavė seną džipuką, o aš savo ruožtu jai nupirkau byrančią ford fiestą, kuri, dėl šios priežasties, atiteko man (turėjau 2 auto apie 2-3 metus :D ), o mamai labai gerai apžiūrėjęs nupirkau labai gerai išlaikytą ir prižiūrėtą Opel Astra, kurią ji po šiai dienai turi, na ir aš dar turiu VW golfą, kuriuo taip pat esu patenkintas pakankamai. Na atrodė, kad dabar mūsų niekas nesustabdys...

Deja, tačiau, mama, bėgant metams, nesugebėjo užsidirbti pinigų, nors ir turėjo nuolatinį ir pastovų darbą. O mano sąskaita po truputį kilo, ir aš galėjau pradėti svajoti apie NT įsigijimą LT: iš pradžių tokiose vietovėse, kaip kad Visaginas ar Naujoji Akmenė, po kiek laiko – Ukmergė pasirodė labai patraukli. O apie Vilnių net nebuvo jokių kalbų ir, tiesą sakant, nėra ir dabar jokių kalbų apie būsto įsigijimą Vilniuj, nes kainos yra kosminės.  Bet kad ir kaip ten bebūtų, aš jau pradėjau žiūrėti į LT vietoves ir būsto rinkos tendencijas įvairiuose LT regionuose: nuo rytų iki pat vakarų, nuo pat šiaurės iki pietų. Tą atlieku ir iki pat šiandien, tačiau jau mintys yra konkretesnės.

Taigi planas: antras ir galutinis šansas turi būti įgyvendintas nepaisant nieko. Šiuo kartu būsiu kaip kažkoks jėzuitas, kuris teigia, kad tikslas pateisina bet kokias priemones, tad ir aš taip pat: nagais ir dantimis įsikibsiu ir nepaleisiu, kaip koks snieginis leopardas stversiu tą ožką ant skardžio ir nesvarbu ar trenksiuos į uolas ar ne, bet nagais ir dantimis būsiu įsikibęs, nes arba taip, arba nieko. Jei į JK grįžčiau 3 kartą kaip emigrantas, na tuomet aš esu visiškas nulis, na o kol kas aš pats sau įrodžiau, kad nesu palūžęs net ir po pirmo absoliučiai visiškai totalaus fiasko, kuomet LT išbuvau lygiai metus ir absoliučiai nieko nepasiekiau, o tik dar įmantriu būdu (investuodamas) sugebėjau prarasti visas per 2 metus sukauptas ir dabar dar sunkiau suvokiamai dideles santaupas. Labai norėjau kad pinigai darytų pinigus... Deja, mano pinigai nukeliavo į Ciuricho bankų saugyklas pas tuos, kurie ir taip jų turi nesuvokiamas sumas... nesuvokiamas todėl, kad mums, norint uždirbti tokias sumas, kokias turi jie, tektų dirbti varganus darbus milijonus metų, arba milijonai žmonių turėtų sudėti savo santaupas uždirbtas per metus... bet čia kita istorija..

Dar pakeičiau darbą per tą laikotarpį, tapau kurjeriu ir važinėju po visą GB, kol kas sėkmingai ir be jokių avarijų. Tas gali pasikeisti bet kada, tačiau bet kuriuo momentu ir esu pasiruošęs grįžti į fabriką. Nes man JK iki 10 metų nebeliko daug. Tiek metų išbūti kaip sakiau yra reikalinga dėl galimybės gauti minimalią pensiją, bet tuo pačiu ir pinigų kaupimas siekiant pagerinti savo gyvenimo kokybę LT.

Viskas lyg ir gerai, tačiau štai: atėjo pandemija, kuri mane psichologiškai labai smarkiai sukrėtė, tačiau finansiškai tai neturėjo absoliučiai jokios įtakos, visgi ji tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tiek finansiškai, paveikė milijonus JK gyventojų ir šimtus milijonų pasaulio gyventojų, negana to JK neva tai buvo užfiksuotas antro tipo virusas, kuris JK paveikė dar labiau ir , negana to, JK paveikė ir paveiks BREXIT‘as ir toliau, tad situacija nėra ypatingai fantastiška ir ji gali pasiekti ir mane, bet svarbiausia yra tai, kad ši situacija paveikė ir mano mamą: ją, kaip ir daugelį kitų moteriškių, atleido iš siuvyklos. Ji gavo šiokią tokią kompensaciją, tačiau neteko gero, malonaus ir širdžiai mielo darbo, o turėjo grįžti vėl į fabrikus, kuriuose vėl vyrauja absoliuti nežinomybė kaip su tais darbais bus toliau. Ji ir vėl nėra garantuota dėl savo ateities ir toji finansinė ateitis pasidarė labiau miglota, apsiblaususi. Tai ir vėl yra dilema, kurią reikėtų išspręsti. mama viliasi, kad sugrįš į siuvyklą, kuomet pandemija atsitrauks. Visko gali būti. Taigi dabar yra toks periodas, kurio metu negali nieko žmogus žinoti...

Tarp dviejų pasaulių esu dar ir dėl to, kad mano mama beveik užtikrintai bet kokia kaina laikosi prikibusi prie tos JK, kas hipotetiškai kalbant, nėra gerai, nes jei aš gyvenčiau LT, man būtų neramu dėl jos gyvenimo JK. Aš dėl to lygiai taip pat pergyvenčiau kaip ir tuomet, kai buvau studentas. Ir pinigų kiekis sąskaitoje šios problemos neišsprendžia. Man asmeniškai toks gyvenimo principas išsibarsčius po pasaulį nėra priimtinas. Artimiausi žmonės gali būti išsibarstę šalies viduje (ypač kai LT nėra didelių gabaritų šalis), bet ne po Europą ar pasaulį... Taip daug šeimų tokiu būdu gyvena, bet man tai, kaip jau sakiau, nėra priimtina. Aš turiu norą ir planą ją grąžinti į LT. Nežinau ar ją pavyks įtikinti, bet tepadeda man Dievas šią dilemą išspręsti. Visgi yra posakis, jog mes planuojamame, o visų Aukščiausiasis juokiasi iš mūsų planų. Tad šiuo atžvilgiu yra visiška nežinomybė, kurią dar pakelia kvadratu tai, kad egzistuoja pandemija, kurios atomazga yra nežinoma. Veikiausiai, atsakymas į problemos sprendimą turėtų būti toks: planavimas turėtų būti ilgas ir toliaregiškas, o įgyvendinimas greitas ir nieko nelaukiant, visai kaip spragtelėjimas pirštais.

Gyvenimas tarp dviejų pasaulių nėra pavydėtinas dalykas. Tai išties nėra paprasta, nebent yra nusprendžiama vieno pasaulio atsisakyti. Jei pasirenkama tik JK, arba tik LT tuomet yra savotiškas palengvėjimas. Nes iki tol, kol to nėra, realiai žmogus būna nei pakartas, nei paleistas. Bene vienintelis dalykas, kuris džiugina mane būnant JK, tai yra mano „naujasis“ darbas: kaip ir sakiau, keliauju po visą GB, kas kartais (ypač kalbant apie keliones į šiaurę) širdį džiugina. :) Ir būna tokių akimirkų, kad netgi darbo dieną, bent kartą per mėnesį, bent kokią valandėlę pasijaučiu tarytumei būčiau turistas, o tas jausmas yra daug geresnis :)