Metimas rūkyti ir nuo gipso išlaisvinta sveikstanti koja "žada" naują etapą

Sujungsiu šias dvi temas. Pirmoji tema bus apie rūkymą, na o po to pereisiu ir prie atsigaunančio kelio temos.

Mesti man rūkyti, tiesą sakant, yra pakankamai panašu kaip alkoholikui mesti gerti. Tai panašu, bet ne tas pats. Turiu prisipažinti, kad tas noras nėra nuolatinis, tačiau momentinis (o akimirkinis jis atsirado, mano galva, tik dėl to, kad aš karą rūkymui paskelbiau jau senokai) ir viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio bei, tiesą sakant, nuo kitų jam daromos įtakos dėl šio dalyko. Na, tarkim, jei jūsų geras draugas rūko ir pasiūlo susitikti ir pakalbėti, na tai kaip neužtrauksi su juo? Tai savotiškai būtų tarsi įžeidimas ar netgi, tam tikra prasme, savotiškas pažeminimas jei atsisakytum su juo kartu parūkyti ypač jei tau pasiūlo vėl ir vėl cigaretę. Kita vertus, kadangi aš esu sąžiningas žmogus, tai aš nusiperku pats cigarečių ir tuomet jį pavaišinu :D Na ir tai, galimas dalykas, yra vienas iš užburto rato scenarijų.

Man nuėmė gipsą prieš 4 dienas. Tuomet aš net iš ligoninės be ramentų sunkiai nuėjau ~ 1 km link namų, nors į ligoninę atėjau be ramentų, tačiau „pasiramsčiuodavau“ eidamas ligoninės linkui su gipsu. Prieš tai, kai koja buvo tik ką lūžusi aš rūkiau tabaką, kurį pats susisukdavau į „cigaretę“. Būdavo pigūs rūkalai ir dėl to aš galėdavau rūkyti bet kada t.y. kai tik tokia mintis man šaudavo į galvą. Po tokių minčių į galvą šaudymų, mano galva dabar, metaforiškai kalbant, turėtų būti skylėta kaip rėtis. Tačiau praeitų metų gruodžio 17 – ąją tariau sau griežtą ne rūkymui. Be abejo, tai nepasitvirtino, nes rūkiau aš vis vien ir toliau, tačiau tai buvo savotiškas atspirties taškas, savotiška data nuo kurios pradėjau mėginti mesti rūkyti. Rūkiau toliau, bet – banguotai. Būdavo, jog surūkydavau pakelį per dieną ir tokių dienų pasitaikydavo tikrai daug, tačiau būdavo ir tokių dienų, kuomet surūkydavau 3 ar 4 cigaretes ir, galiu pasakyti, kad tokių dienų tikrai būdavo ne viena ir ne dvi (greičiausiai, kad trys :D). Būdavo momentų, kuomet pradėjęs daug ir stabiliai rūkyti, vėl pradėdavau galvoti, jog vertėtų nusipirkti tabako, nes atsieitų man žymiai pigiau, mano kaimynai tam reikalui pritarė, o, tiksliau pasakius, jie patys ir pasiūlydavo šią mintį, o jei dar patikslinus, tai kaimynėliai tarsi perskaitydavo mano mintis taip pasakydami ir dar labiau sutvirtindavo mano įsitikinimą, kad vertėtų taip padaryti. Tačiau aš nebūčiau aš, jeigu tos minties nepradėčiau įdėmiai nagrinėti. Taigi tokią mintį panagrinėjus labai aiškiai matomas kelias „ant rūkymo“ bėgių pilnu pajėgumu, arba, kitaip sakant, vėl matomas akivaizdus sugrįžimas prie to paties lokomotyvo.

Tam aš prieštaravau, todėl, kai tikrai norėdavau parūkyti, skolindavausi iš kaimynų po cigaretę, o kai jie man duodavo pakelį – tai aš jį surūkydavau po dienos... galų gale, aš įkyrėjau savo kaimynams dėl cigarečių, o tai man asmeniškai išėjo į labai didelę naudą, nes kai pats cigarečių jau nebeturėjau, tai paprašydavau kaimynų, jog šie man paskolintų pakelį ar cigaretę, o aš jau nupirksiu iš jų pakelį arba atpirksiu sekančią dieną, tačiau jiems jau nusibodo tokios durnavotos derybos, kurios neveda niekur ir „laikinai“ yra naudingos tik tai man :) todėl jie tokių derybų, kaip jau minėjau atisakė. Atsisakė netgi abejoms pusėms naudingo kompromiso ir paskelbė man cigarečių blokadą :D Keistas dalykas yra tas, kad jų paskelbtos sankcijos man, kad šis cigarečių embargas ar blokada paskelbta man, pačiam man yra vienareikšmiškai ir neapsakomai naudinga, nes aš po truputį nustoju rūkyti. Šiandien galiu pasigirti, jog praėjus mėnesiui ir 2 dienoms po mano paskelbto tylaus karo cigaretėms, pagaliau tas tylus karas tapo, tam tikra prasme, „prakalbus“, arba, kitaip sakant, pagaliau pradėjo nešti dividendus ir tie dividendai, tiesą sakant, bent jau kol kas, manau, yra visai neblogi, nes aš tikrai esu įsitikinęs, jog šį karą galų gale laimėsiu aš, o ne aš su cigarete dantyse :D Kitaip sakant, aš turiu įveikti save. Save kartą įveikiau, įveiksiu ir dar kartą. Šiandien surūkytų cigarečių kiekis: 0. Tačiau uždavus klausimą: „ar šiandien rūkiau?“ mano atsakymas būtų teigiamas, taigi jei paimtume trupmeninį surūkytų cigarečių kiekį, tai atsakymas būtų: ½ -oji :)

Dabar pakalbėkime apie mano koją. Koja mano sveiksta. Prieš 4 dienas nuimtas gipsas. Prieš 7.5 savaitės patirta trauma: kairės kojos kelio lūžis į 4 dalis (Priežastis: Moto GP manevras posūkyje su dviračiu :). Traumos pradžioje aš rūkiau kaip kaminas, dėl to, kad negalėjau kitaip: skausmas buvo nepakenčiamas ir nervai iš konservų sprogte išsprogdavo. Tačiau praėjus kelioms savaitėms, aš paskelbiau jau anksčiau aprašytą tylųjį karą cigaretėms. Dividendus pradėjo duoti dabar, nes koja sveiksta sparčiai: man jos nebeskauda, tačiau lankstosi gal 15 laipsnių kampu dėl apie kelį susikaupusių skysčių, kurių nevalia ištraukti, nes geriau jog pats kelis išsivaikščiotų... Tačiau kiekvienai dienai išaušus, aš vis jaučiu, jog koja susilenkia vis labiau. Neberūkau, nes tai man proga pakeisti savo gyvenimo kryptį kita linkme, pakeisti savo laivo šturvalą bent jau laikinai, nes manęs laukia daug darbų, kuomet koja bent jau galės susilenkti 90 laipsnių: aš privalėsiu atstatyti kojos raumenis ir savo fizinę sveikatą bei kraujotaką, o tai lengva nebus, tačiau kasdien vis gerėjanti koja man tarsi sufleruoja, kad šiais metais aš prisikelsiu kaip feniksas iš savo paties pelenų :)

J. M. Coetzee's knygos "Maiklo K gyvenimas ir laikai", fragmentai.

Klausimas, neduodavęs jam ramybės prieš daugelį metų... prieglaudoje, o būtent: kam jis buvo išleistas į pasaulį, gavo atsakymą... kad prižiūrėtų motiną.

-          Ar norėtumėte paskambinti?...

Tuose žodžiuose akivaizdžiai slypėjo kažkokia slapta prasmė, tik jis nežinojo kokia. Ir papurtė galvą...

-          Ar ji turi daugiau giminių?... Gal norėtumėte jiems paskambinti? Gal norėtumėte, kad mes jiems paskambintume?

-          Tai nesvarbu, - atsakė K ir vėl atsisėdo ant kėdės kampe. Tada jie paliko jį vieną...

(Mirė motina ir, greičiausiai dėl to) jam atrodė keista, kad vaikai grįžta namo iš mokyklos, skimbčiodami dviračių skambučiais, lenkdami vienas kitą; jam atrodė keista, kad žmonės valgo ir geria kaip visada... Kai lydavo, Maiklas palįsdavo po vežimu. Dažnai tiesiog sėdėdavo stebeilydamas į rankas, o jo galvoje būdavo tuščia.

Atsiplėšė juodą atraižėlę nuo motinos palto pamušalo ir prisegė ją aplink rankovę. Tačiau suprato, kad jam netrūksta jos, nebent tik tiek, kiek jam jos trūko per visą gyvenimą.

Neturėdamas ką veikti, miegodavo vis ilgiau ir ilgiau. Pamatė, kad gali miegoti bet kur ir bet kada, bet kokia poza“ vidurdienį ant šaligatvio, kur žmonės per jį peržengdavo, stovėdamas prie sienos, su lagaminu tarp kojų. Miegas įvirto jo galvoj kaip švelnus rūkas, jam stigo valios pasipriešinti jam.[...]

-          O kodėl turėtų būti svarbu, kur jie mus veš? Juk yra tiktai dvi vietos: maršruto pradžia ir maršruto pabaiga.

Galėčiau čia gyventi amžinai, pamanė Maiklas, ar bent jau, kol numirsiu. Nieko neatsitiks, kiekviena diena bus tokia pati, kaip ir praėjusi, nebus ko nė papasakoti.

Visi Maiklo prisiminimai atrodė susidedą iš dalelių, be jokios visumos.

Jis tikėjosi, kad jo motinai, tam tikra prasme esančiai toje dėžutėje, tam tikra prasme nesančiai, dabar jau išlaisvintai, tapusiai laisvai ore plevenančia dvasia, dabar, atsidūrus arčiau gimtosios žemės, bus ramiau.

Jis nežinojo, kas bus toliau. Jo gyvenimas niekada nebuvo įdomus, visada atsirasdavo kas nors, kas pasakydavo, ką jam daryti toliau; o štai dabar nebuvo, kas pasakytų...

Žolė tikriausiai nesiliovė augusi Veinbergo parke dėl to, kad vyko karas, ir lapai irgi nesiliovė kritę.

Jam dingtelėjo, kad jis gali numirti, jis arba jo kūnas, o tai buvo vienas ir tas pat...

Nukėlė beretę ir pažvairavo į saulę. Pro blakstienas sumirgėjo visos vaivorykštės spalvos, saulė užliejo visą dangų. Aš kaip ta skruzdelė, nežinanti, kur jos skruzdėlynas, pamanė (K). Įsitraukė delnais į smėlį ir vis leido ir leido jį pro pirštus.

-          [Robertas Maiklui] Tu kūdikis... Pramiegojai visą savo gyvenimą. Laikas nubusti. Kaip manai, kodėl jie teikia tau labdarą, tau ir vaikams? Todėl, kad mano, jog jūs – nepavojingi, jūs dar neatsimerkėte, jūs nematote jus supančios tiesos...

[Savęs klausia Maiklas K]: Ar pagaliau aš sužinau ką nors apie gyvenimą, čia, stovykloje? Jam atrodė, kad gyvenimo scenos viena po kitos buvo suvaidintos jam prieš akis ir kad visos jos jungiasi draugėn. Nuojauta sakė jam, kad čia esama vienos vienintelės prasmės, telkiančios jas visas į vieną tašką ar gresiančios sutelkti, nors jis dar nežinojo, kas tai per prasmė.

Tai veikiau buvo panašu į Roberto mąstyseną, o ne į jo paties, kokį jis save pažinojo. Ar jis turėtų pripažinti, kad toji mintis priklausė Robertui ir tik prisiglaudė jame, o gal galėtų pasakyti, kad, nors jos sėkla atsirado iš Roberto, išaugo vis dėl to jame ir dabar priklausė jam?...

...jau buvo kitapus tvoros, tyliai žengė per tą žemę ir negalėjo atsistebėti, kad ji tokia pat kaip žemė už tvoros.

Ir vis dėlto jis negalėjo įsivaizduoti, kad visą gyvenimą kaltų į žemę kuolus ir tiesų tą žemę sudalijančias tvoras. Regėjo save ne kaip sunkų kūną, kuris palieka paskui save pėdsaką, bet, jei jau reikėjo save įsivaizduoti, - tai jis buvo kažkas panašaus į taškelį žemės paviršiuje, žemės, įmigusios pernelyg giliai, kad atkreiptų dėmesį į skruzdės lentelės grybštelėjimą, į drugelio dantų krunkštelėjimą, į nusėdusios dulkės prisilietimą.

Noriu gyventi čia, galvojo, noriu gyventi čia iki pat savo dienų galo, čia, kur gyveno mano motina ir močiutė. Tik tiek, nieko daugiau. Kaip apmaudu, kad, gyvendamas šiais laikais, žmogus privalo būti pasiruošęs gyventi kaip gyvulys. Norintis gyventi žmogus negali gyventi namuose su apšviestais langais. Jis privalo lindėti urve ir dieną slapstytis. Jis privalo gyventi taip, kad nepaliktų nė menkiausio savo gyvenimo pėdsako. Štai prie ko mes priėjome.

Kokia laimė, pagalvojo, kokia laimė, kad aš nenoriu būti tėvas. Nežinočiau, ką veikti su vaiku čia, kaimo glūdumoje, juk jam reikėtų pieno ir drabužių, ir draugų, ir jį reikėtų mokyti. Nesugebėčiau vykdyti savo pareigų, būčiau prasčiausias iš tėvų. O gyventi gyvenimą, kurį sudaro vien tik laiko praleidimas, nėra sunku. Esu vienas iš tų laimingųjų, kuriam pavyko išvengti būti pašauktam... mano motina – jau palaidota, bet dar neprisikėlusi. Štai kodėl gerai, kad aš, neturintis ką perduoti, leidžiu čia savo laiką, niekam nesimaišydamas po kojų.

Kiekvienąkart, kai jis mėgindavo pasiaiškinti savo paties akivaizdoje, priešais jį išdrykdavo spraga, duobė tamsa, už kurios jo supratimas kliūdavo, kurią užpildyti žodžiais buvo visiškai beprasmiška. Žodžiai pasmegdavo, o spraga likdavo. Jo istorija visada būdavo istorija su duobe vidury: ne ta istorija, visada ne ta... Aš ir numirsiu, pamanė Maiklas, taip ir nesužinojęs, jas yra dalmuo.

Kartą ar du aukštai jam virš galvos prašvilpę reaktyviniai karo lėktuvai priminė, kad yra kitas laikas, kuriame gyvuoja karas. Bet šiaip jau jis gyveno kitapus kalendoriaus ir laikrodžio ribų, palaimingai užmirštame kampelyje, pusiau nubudęs pusiau miegantis. Tarsi koks dūbliuose snaudžiantis parazitas, tarsi koks driežas po akmeniu.

... O kas, jei parazitai skaičiuojami smarkiai pranoksta užkrėstuosius, tie tinginystės parazitai ir kitokie slapti parazitai, prisiglaudę kariuomenės, policijos daliniuose, mokyklose, fabrikuose ir kontorose, tie širdies parazitai? Ar tąsyk dar galima kalbėti apie parazitus? Parazitai juk irgi turi kūną, yra apčiuopiami, parazitus galima persekioti. Gal teisybė paskelbiant stovyklą parazitu miesto atžvilgiu ar miestą parazitu stovyklos atžvilgiu priklausė tik nuo to, kas garsiau rėkė.

Kai mano motina vadavosi mirtim ligoninėje, mąstė jis, kai ji žinojo, kad ateina galas, ji žiūrėjo ne į mane, o į kažką stovintį man už nugaros: į savo motiną ar į jos šmėklą. Man ji buvo jau moteris, o jai – tik vaikas, prašantis mamos pagalbos, kad ši ištiestų jai ranką. Jos motina savo ruožtu tame paslaptingame gyvenime, kurio mes nematome, juk irgi buvo vaikas. Aš atsiradau iš begalinės vaikiškos linijos.

Kartais jis išnirdavo į būdravimo būseną, nesuvokdamas, ar miegojo tik dieną, ar savaitę, ar mėnesį. Jam pasirodė, kad jis ne visiškai pats sau šeimininkas. Tau reikia valgyti, sakydavo jis sau, ir pasistengti atsikelti, parsinešti moliūgą. Tačiau netrukus atsipalaiduodavo, ištiesdavo kojas ir žiovaudavo, patirdamas tokį saldų juslinį jausmą, kad nenorėdavo nieko daugiau, vien tik gulėti ir jausti, kaip tas malonumas nuvilnija jo kūnu. Jam dingo apetitas: valgyti, susirasti kažką ir grūsti per prievartą į stemple į savo kūną jam atrodė keista veikla.

Metų laikui nepakitus visos šitos žemės smiltelės bus švariai nuplautos lietaus, tarė jis sau, ir išdžiovintos saulės, ir nušveistos vėjo. Nebeliks nė vienos, kur būtų išsaugojusi mano žymę, taip ir mano motina dabar, praleidusi po žeme vieną metų laiką, liko švariai nuskalauta, išskaidyta ir įtraukta į žolės stiebus.

Tai kas gi taip sieja mane su šituo žemės ploteliu, lyg jis būtų mano namai, kurių aš negaliu palikti? Visi mes galiausiai privalome palikt namus, privalome palikti savo motinas. Ar aš – toks vaikas, vaikas iš tokios vaikų padermės, kurių nė vienas negalim jų palikti ir privalome grįžt mirt čionai, padėję galvas į motinos skreitą, aš – į jos, ji – į savo motinos, ir taip vis tolyn atgalios, karta iš kartos?

Jis (K) lyg akmuo, lyg akmenukas, pirma gulėję sau ramiai ir rūpinęsis tik savimi nuo pat dienų pradžios, o dabar jį netyčia pakėlė ir mėto kaip pakliūva iš rankų į rankas. Toks kietas akmenukas, beveik nesuvokiantis savo aplinkos, paniręs į save ir savo vidaus gyvenimą. Jis kaip akmuo keliauja per visas institucijas, stovyklas, ligonines ir Dievas žino ką dar. Per kaip žarnas. Toksai negimdantis, negimęs padaras. Man sunku įsivaizduoti jį kaip vyrą, nors daugeliu atžvilgių jis už mane vyresnis.

[Maiklas K daktarui]: „Mano motina dirbo visą gyvenimą... Ji šveitė svetimiems žmonėms grindis, virė valgyti, mazgojo jiems indus. Ji skalbė nešvarius jų baltinius. Ji šveitė jiems vonias. Klūpodama ant kelių šveitė tualetus. Bet kai jinai paseno ir susirgo, jie ją užmiršo. Atsikratė jos, kad akys nematytų. O kai ji mirė, įmetė ją į liepsnas. Jie padavė man seną dėžutę su pelenais ir pasakė: „Čia tavo motina, neškis ją, ji mums jau nebereikalinga““.

[Daktaras Maiklui]: „Tu privalėjai pasislėpti, Maiklzai. Tu buvai labai neatsargus. Turėjai užsiglausti tamsiausio giliausio urvo kertėj ir ten kantriai lindėti, kol bėdos baigsis. Manai, kad tu – nematoma dvasia, svečias mūsų planetoje, būtybė, esanti už tautų įstatymų ribų? Dabar tautų įstatymai suėmė tave į nagą: jie prikaustė tave prie lovos po senojo Kenilvorto hipodromo tribūna, jie sumals tave į dulkes, jeigu reikės. Maiklzai, įstatymai yra nukalti iš geležies, tikiuosi, tau darosi aišku, kad ir kaip suliesėsi savo noru, jie tavęs nepaleis. Visatos sieloms vietos nebeliko...

Aš vienintelis tave regiu nei kaip mazgotę, skirtą mazgočių stovyklai, nei kaip kietuolį, skirtą kietuolių stovyklai, o kaip žmogišką sielą, neįmanomą niekur priskirti pagal jokią klasifikaciją, sielą, palaimingai nepaliestą jokios doktrinos, nepaliestą istorijos, krutinančią savo sparnus tame kietame sarkofage, šnarančią už tos klouniškos kaukės. Tu savotiška brangenybė, Maiklzai; tu – paskutinis iš savo padermės, būtybė, likusi iš ankstesnių laikų, kaip latimerija ar paskutinis dar kalbantis jakių kalbą žmogus... Teisybė yra ta, kad tu išnyksi niekieno nežinomas, būsi palaidotas bevardėje duobėje hipodromo užkampyje, nes apie nugabenimą į Voltmeido kapines nūnai negali būti nė kalbos, ir niekas kitas, be manęs, tavęs neprisimins...“

[Daktaras karininkui]: „Maiklzas nieku gyvu neturėjo patekti į šią stovyklą... Tai buvo klaida. Iš tikrųjų visas jo gyvenimas buvo klaida nuo pat pradžios iki galo. Žiauru taip kalbėti, bet aš vis tiek pasakysiu: jis – žmogus, kuriam išvis nereikėjo gimti tokiame kaip šis pasaulyje.“

[Daktaras „garsiai“ galvoja]: „...Gal visuotinė laimės suma pasaulyje padidėtų, jei mes paskelbtume šią popietę laisvą ir nueitume į paplūdimį: komendantas, sargybiniai, šunų prižiūrėtojai, visi drauge su tais šešiais sunkais ligoniais iš internuotojų bloko, palikę prižiūrėti stovyklą tam kontūzytajam. Gal mes sutiktume merginų. Galiausiai kuriam gi galui mes kariaujame tą karą, jei ne tam, kad padidintume pasaulio laimės sumą? O gal mano atmintis šlubuoja, gal aš supainioju karus?...

... Paskui, kai vakare sėdėjau prie seselės stalo neturėdamas ką veikti... man kaip žaibu trenkė, kad aš leidžiu savo gyvenimą veltui, aš leidžiu jį veltui diena dienon gyvendamas vien laukimu, kad, tiesą sakant, aš pats sava valia pasidaviau į nelaisvę šiam karui. Išėjau lauk ir stovėdamas tuščiame lenktynių take, įdūręs akis į dangų, švariai iššluotą vėjo, tikėjausi, kad ta nerimo dvasia išnyks ir vėl sugrįš ramybė. Karo metas – tai laukimo metas, kartą pasakė Noelis. Kas gi mums liko veikti čionai, šioje stovykloje, jei ne laukti, paklūstant gyvenimo eigai ir vykdant savo pareigas, tolydžio įsiklausant į karo gausmą anapus sienų ir stengiantis išgristi, kaip keičiasi jo tonas? Ir vis dėl to man šovė mintis paklausti save, ar Felisitė, jei kalbėsime vien tik apie Felisitę, nesijaučia gyvenanti tarsi sustabdyta laike, gyva, bet negyva, kol istorija dvejoja, kuriuo keliu pasukti. Felisitė, jeigu turiu teisę spręsti pagal mudviejų bendravimą, visada įsivaizdavo istoriją tik kaip vaikystėje išmoktus atsakymus į klausimus. („Kada buvo atrasta Pietų Afrika?“ – „1652 - aisiais“. „Kur yra didžiausias pasaulyje žmogaus rankų darbo urvas“ – „Kimberlyje“.) Aš abejoju, kad Felisitė įsivaizduotų aplink mus sūkuriuojančias ir verpetuojančias laiko sroves: mūšio laukuose ir karo vadavietėse, fabrikuose ir gatvėse, savivaldybės posėdžių salėse ir atskiruose kabinetuose, pradžioj miglotas, bet nuolat linkstančias į pokyčio akimirką, kai iš chaoso gimsta aiški struktūra ir istorija pasireiškia visa triumfuojančia prasme. Jei neapsirinku, Felisitė nemano esanti likimo nublokšta ir palikta likimo valiai laiko duobėje, tokio laukimo laiko, stovyklos laiko, karo laiko duobėje. Jai laikas – toksai pat kaupinas, koks buvo visada, net tas paklodžių skalbimo, grindų šlavimo laikas, o man, viena ausim klausančiam banalių pokalbių, iš kurių susideda stovyklos gyvenimas, kita – jusles pranokstančio Didžiojo Projekto giroskopų sukimosi, laikas jau ištuštėjo. (O gal aš per menkai vertinu Felisitę?). Ir netgi tas kontūzytasis, nusisukęs nuo visko į savo vidų, apsiaustas lėto gesimo vyksmo, gyvena vadavimusi mirtimi intensyviau, nei aš gyvenu... Maiklzas... dar vienas iš tų žmogėnų: pernelyg užsiėmusių, pernelyg kvailų, pernelyg įnikusių klausytis, kaip sukasi istorijos ratai.

[daktaras]: „O kai žiūrėdavau į Maiklzą, man visada atrodė, jog kažkas pasiėmė žemės saują, paspjaudė į ją ir suminkė rudimentinį žmogaus pavidalą, padarydamas vieną kitą klaidą, praleisdamas vieną kitą smulkmeną, tačiau galiausiai sukūrė tikrą molio žmogų... pasirengusį visą gyvenimą glaustytis urvuose, padarą, kuris praleidžia visą laisvą nuo miego laiką palinkęs viršum žemės, kuris, atėjus metui, išsikasa sau kapo duobę, remiasi į ją ir įsmunka ir užsitraukia ant galvos tartum antklodę tą sunkią žemę, išviepia paskutinę šypseną, paskui apsiverčia ir įkrenta į miegus, galiausiai jausdamasis esąs namie, o tuo pat metu kažin kur toli jo niekada nepastebėtos ir toliau sau mala istorijos girnos. “

[daktaras dedasi kalbąs su Maiklzu]: „Nors ši šalis didžiulė, tokia didžiulė, jog galėtum pamanyti, kad čia užtenka vietos kiekvienam, tai, ką patyriau per gyvenimą, man sako, kad sunku išvengti stovyklų. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad yra plotų tarp stovyklų, nepriklausančių nė vienai iš jų ir netgi tų stovyklų aplinkai, - na, kad ir kai kurių kalnų viršūnės, kai kurios salos pelkių viduryje ir kai kurie sausros nusiaubti ruožai, kur žmonės mano, kad jiems neapsimoka tenai gyventi. Aš ieškau tokios vietos įsikurti, gal tik kol reikalai pasitaisys, o gal ir suvisai... mačiau, kad tu nepriklausai jokiai stovyklai. Iš pradžių aš laikiau tave... pajuokos objektu... Ir laikui bėgant aš vis dėlto pamažėle pradėjau įžiūrėti tavo pasipriešinimo originalumą. Tu nebuvai didvyris ir neapsimetinėjai didvyriu, net pasninkavimo didvyris nebuvai. Tiesą pasakius tu išvis nesipriešinai. Kai liepdavom tau šokinėti, tu šokinėdavai. Kai liepdavom pašokinėti dar, tu tai darydavai. Kai liepdavom pašokinėti trečią kartą, tu ne atsisakydavai, o tik susmukdavai kaip maišas, ir mes visi, net tau nepalankiausi matydavom, kad tau tai nepavyko todėl, kad tu jau išeikvojai visas savo klusnumo atsargas. Todėl pakeldavom tave ir konstatuodavom, kad tu sveri neką daugiau nei plunksnų maišas, ir pasodindavom tave prieš maistą sakydami: „Valgyk, atgauk jėgas, kad vėl galėtum jas eikvoti mums paklusdamas“. Ir tu neprieštaraudavai. Tu nuoširdžiai stengeisi, aš tuo tikiu, daryti taip, kaip buvai lieptas. Tavo valia paklusdavo..., bet tavo kūnas spyrėsi... Paskui, diena dienon tave stebėdamas, pamažėle ėmiau suprasti visą teisybę: kad tu slapčia pakeisi, nesuvokiant tavo sąmoningajam aš, kitokio maisto, tokio, kokio jokia stovykla nesugebėtų tau patiekti... Taip aš patyriau, kad kūnas nepripažįsta dvilypumo. Kūnas, kaip aš patyriau, nori tiktai gyventi. Savižudybė, supratau, - ne kūno aktas prieš save patį, o valios aktas prieš kūną. Ir čia regėjau kūną, kuris verčiau numirs, negu pakeis savo prigimtį... Ne principas, ne idėja slypėjo už tavo sunykimo... kai tavo atkaklusis Ne diena dienon įgaudavo kaskart didesnį svorį, pradėjau jausti, kad esi daugiau nei tiktai dar vienas ligonis, dar viena karo auka, dar viena plyta atnašavimo piramidėje, į kurią kas nors galiausiai įsilips ir išsižergęs atsistos viršuj, riaumodamas, mušdamasis į krūtinę ir skelbdamasis visų, kuriuos jis matė aplinkui, imperatoriumi...

Tavo viešnagė stovykloje buvo tik alegorija... to, kaip skandalingai ir kaip įžeidžiamai prasmė gali apsigyvent sistemoje, netapdama jos elementu. Ar pastebėjai, kaip kiekvienąsyk, kai aš mėgindavau tave priremt prie sienos, tu išsprūsdavai?...

...tavo sodas... Pasakysiu tau, kokią prasmę turi tas šventas kerintis sodas, kur žydi dykumos šerdy ir kurio vaisiai – gyvybės penas. Tas sodas, kur tu dabar veržiesi, yra ir niekur, ir visur, išskyrus stovyklas. Tai kitas pavadinimas tos vienatinės vietos, kuri yra tavo namai, Maiklzai, kur tu nesijauti visų apleistas. Jos nėra jokiame žemėlapyje, joks kelias, kuris yra tik kelias, neveda į ją, ir tiktai tu žinai, kaip ten patekti... “

[Maiklas]: „Aš tapau labdaros objektu... Kur tik aš nueinu, visur yra žmonių, laukiančių pritaikyti man savo labdaros būdus. Praėjo šitiek metų, o aš vis dar atrodau esąs našlaitis. Jie elgiasi su manimi kaip su tais Jakalsdrifo vaikais, kuriuos jie buvo pasirengę maitinti, nes jie buvo dar per jauni, kad būtų dėl ko nors kalti. Iš vaikų jie telaukė, kad šie išmikčiotų jiems padėką. O iš manęs jie tikisi daugiau, nes aš pasauly gyvenau ilgiau. Jie nori, kad aš atverčiau širdį ir jiems papasakočiau savo narvuose išgyvento gyvenimo istoriją. Jie nori išgirsti apie visus tuos narvus, kur aš esu gyvenęs, lyg būčiau banguotoji papūgėlė arba baltoji pelė, arba beždžionė. Ir jei Huis Noreiniuse, užuot išmokęs skusti bulves ir skaičiuoti, būčiau išmokęs pasakoti istorijas, jeigu jie būtų vertę mane lavintis kiekvieną dieną pasakojant savo gyvenimo istoriją, stovėdami prie manęs su lazda, kol aš ją pilte išpilsiu neužsikirsdamas, gal ir būčiau išmokęs jiems įtikti. Aš būčiau jiems papasakojęs kalėjimuose nugyvento gyvenimo istoriją, kur aš diena dienon, metai iš metų stovėdavau prispaudęs kaktą prie vielos, spoksodamas į tolumą, svajodamas apie nutikimus, kurių aš niekad nepatirsiu, ir kur sargybiniai apšaukdavo mane bjauriausiais žodžiais, įspirdavo sėdynėn ir nusiųsdavo iššveist grindų. Išklausę mano istoriją žmonės linguotų galvas, ir juos apniktų gailestis bei pyktis, jie užverstų mane maistu ir gėrimais, o moterys guldytųsi mane į savo lovas ir motiniškai glamonėtų tamsoje. Tačiau visa teisybė yra tai, kad aš buvau sodininkas, iš pradžių dirbau savivaldybei, paskui sau, o sodininkai leidžia savo laiką įdūrę nosį į žemę... Kita vertus, ar sodininkui ne keista miegoti sandėliuke tokiu atstu nuo jūros, kai girdisi bangų muša?

Aš veikiau panašus į žemės kirminą... Jis irgi savotiškas sodininkas. Arba į kurmį, irgi sodininką, tik jis nieko nepasakoja, nes gyvena tyloje...

...Buvau nebylys ir kvailas iš pradžių ir liksiu nebylus ir kvailas pabaigoj. Nėra ko gėdytis, kad esi nevisprotis. Nevispročius jie uždarydavo pirmiausiai. O dabar jie jau turi stovyklų vaikams, kurių tėvai pabėgo, stovyklų žmonėms, kuriuos ištinka traukuliai ir iš burnos eina putos, stovyklų žmonėms su didelėmis galvomis ir su mažomis galvomis, stovyklų žmonėms, kurie neturi akivaizdžių pragyvenimo šaltinių, stovyklų žmonėms, išvarytiems iš jų dirbamų žemių, stovyklų žmonėms, kuriuos jie rado gyvenančius liūčių nuotakų vamzdžiuose, stovyklų gatvės merginoms, stovyklų žmonėms, kurie nemoka sudėti dviejų su dviem, stovyklų žmonėms, pamiršusiems dokumentus namie, stovyklų žmonėms, kurie gyvena kalnuose ir naktimis sprogdina tiltus. O galgi iš teisybės pakanka jau vien to, kad išvengei stovyklų, kad gyveni ne visose stovyklose vienu metu. Gal kolei kas tai jau pakankamas laimėjimas. Kiek dar yra žmonių, kurie liko nei uždaryti, nei stovi sargybiniais prie vartų? Aš pabėgau iš tų stovyklų, galimas daiktas, jei per daug nesirodysiu, pabėgsiu ir nuo labdaros.“

Aldous Huxley „Beždžionė ir esmė“. Fragmentai.

...apgaulinga logika veda prie tironijos, o šioji VALSTYBĖJE (Platono „Valstybėje“) pateikiama kaip ideali valdymo forma. Teoremos atitikmuo – nepriekaištingos drausmės kariuomenė... – policinės diktatūros valstybė. Marksistas šaukiasi mokslininku, o fašistas prie šios ambicijos priduria esąs ir poetas – mokslinis naujosios mitologijos poetas. Abu savo pretenzijas pateisina, nes abu labu žmonių situacijose tvarkosi būdais, kurių veiksmingumas įrodytas laboratorijoje ir dramblio kaulo bokšte. Jie supaprastina, abstrahuoja, pašalina visa, kas jų tikslui neaktualu, nepaiso to, ko nusprendžia nepaisyti kaip nesvarbaus; jie primeta stilių, faktus priverčia paklusti jiems patraukliai hipotezei, o visa, kas, jų galva, ne visiškai tobula, meta šiukšliadėžėn. O kadangi jei elgiasi lyg būtų geri menininkai, blaivūs mąstytojai ir dantį prakandę tyrinėtojai – kalėjimai sausakimši, politiniai eretikai mirtinai nuvaromi vergišku darbu, paprastų asmenų teisių ir privilegijų nepaisoma, Gandžiai žudomi, ir nuo ryto lig vakaro milijonas mokytojų bei radijo diktorių skelbia dabar valdžioje esančius vadus neklystant.

...(Gandis), tikėjęs tik žmonėmis, leidosi įtraukiamas prieš žmogiškos masinės nacionalizmo beprotybės, būsimos antžmogiškos, o išties velniškos nacinės valstybės institucijų. Jis įsitraukė į tuos dalykus vildamasis, kad pajėgs sušvelninti beprotybę ir viskam, kas valstybėje šėtoniška, suteikti humanišką pavidalą. Bet nacionalizmas ir jėgos policija jam pasirodė ne pagal pečius... Jei jis tampa kolektyvinę beprotybę įkūnijančios mašinos dalimi, neabejotinai nutiks viena iš dviejų. Arba jis liks savimi, tuo atveju mašina naudosis juo tol, kol galės, o paskui išmes arba sunaikins. Antraip jis bus transformuotas pagal panašumą mechanizmo, kuriam ir prieš kurį jis dirba, tad šiuo atveju mes regėsime Šventąsias inkvizicijos ir sąjungas su bet kokiu tironu, pasirengusiu garantuoti luomo privilegijas. (...)

O aš galvojau apie tai, kad Tvarkos svajonė gimdo tironiją, Grožio viltis – pabaisas ir smurtą.Menų globėja Atėnė yra it karo mokslo deivė, dangiškoji kiekvieno Generalinio štabo vadė. Mes jį (Gandį) nužudėme, nes trumpai pažaidęs politinius žaidimus, jis atsisakė toliau godoti mūsų svajas apie nacionalinę Tvarką, socialinį ir ekonominį Grožį; nes jis bandė grąžinti mus prie konkrečių ir kosminių faktų – tikrų žmonių ir vidinės Šviesos.  

...Tuo simboliniu veiksmu (Gandžio nužudymą) mes, kurie taip troškome taikos, atmetėme vieninteles įmanomas taikos priemones ir paskelbėme įspėjimą visiems, kas ateityje imtųsi skelbti kryptį, vedančią ne neišvengiamai į karą, bet kur nors kitur. [...]

Įnosės, mano bičiuliai, įnosės – tarp žmonių nepaplitusi arklių liga. Bet nesijaudinkit. Mokslas lengvai pavers ją visuotine. O štai jos simptomai. Baisiai suka sąnarius. Visą kūną išberia pūliniais. Po oda iškyla votys, paskui jos sprogsta ir virsta šašais nueinančiomis piktžaizdėmis. Prasideda nosies gleivinės uždegimas, ji pažliunga dvokiančiais pūliais. Piktžaizdės greitai iššoka šnervėse ir išėda kaulą bei kremzles. Iš nosies infekcija persimeta į akis, burną, gerklę ir bronchų kanalus. Per trejetą savaičių dauguma ligonių miršta. O pasirūpinti, kad visi mirtų, yra kai kurių talentingųjų jaunų mokslo daktarų, kurie dabar tarnauja jūsų vyriausybei, užduotis. Ne tik jūsų vyriausybei – ir visiems kitiems išrinktiems ar paties pasiskyrusiems pasaulinės kolektyvinės šizofrenijos organizatoriams. Biologai, patologai, fiziologai – štai jie, po sunkios dienos laboratorijoje grįžtantys namo į šeimas. Apkabina mažytė miela žmonelė. Rami vakarienė su draugais, Paskui kamerinis koncertas arba protingas pokalbis apie politiką ar filosofiją. Vienuoliktą – į lovą ir pažįstamos vedybinio guolio ekstazės. O ryte išgėrę apelsinų sulčių ir užvalgę „Grapenuts“ dribsnių jie išeina į savo darbą – tyrinėti, kaip dar daugiau lygiai tokių kaip jų šeimų būtų galima užkrėsti dar pavojingesnio gyvybei štamo...  [...]

Jums tereikia pagąsdinti savo kaimynus masinio naikinimo ginklu. Panika atliks visą likusį darbą. Prisiminkite, ką psichologinės operacijos prikrėtė antai Niujorke. Pranešimai trumposiomis bangomis iš užsienio, antraštės vakariniuose laikraščiuose. Ir kaipmat aštuoni milijonai žmonių ėmė mirtinai trypti vienas kitą ant tiltų ir tuneliuose. O išlikusieji išsibarstė po kaimus kaip skėriai, kaip maru užkrėstų žiurkių ordos. Nuodijo vandens telkinius. Platino vidurių šiltinę, difteriją, venerines ligas. Kramtė, draskė, plėšė, žudė. Mito padvėsusiais šunimis ir vaikų lavonais. Fermeriai juos nudėdavo vos užmatę, policija talžė vėzdais, Savanorių pajėgos šaudė kulkosvaidžiais, korė linčiuotojai. Tas pats vyko Čikagoje, Detroite, Filadelfijoje, Vašingtone; Londone, Paryžiuje; Bombėjuje, Šanchajuje ir Tokijuje; Maskvoje, Kijeve, Stalingrade; kiekvienoje sostinėje, kiekviename pramonės centre, kiekviename uoste, kiekviename geležinkelio mazge, visame pasaulyje. Nereikėjo nė šūvio išauti, o civilizacija subyrėjo į šipulius. Neįsivaizduoju kam kareiviams tos bombos. [...]

Meilė išstumia baimę, bet ir atvirkščiai – baimė išstumia protą, išstumia gerumą, išstumia visas mintis apie grožį ir tiesą. Lieka tik nebyli arba apsimestinai linksma desperacija žmogaus, kuris žino, kad kambario kampe šlykšti Esatis ir kad durys užsklęstos, o langų nėra. Ir dabar ta šlykštynė užgula jį. Žmogus jaučia jos ranką ant rankovės, jaučia bjaurų burnos dvoką, kai egzekutoriaus padėjėjas beveik meiliai palinksta prie jo. „Dabar tavo eilė, brolau. Prašau čia.“ Ir akimirksniu šis tylus siaubas virsta įnirtingu – bet ne mažiau tuščiu siautuliu. Tai jau nebe žmogus tarp tokių pat žmonių, ne racionali būtybė, artikuliuotai kalbanti kitoms racionalioms būtybėms – lieka tik kankinamas gyvulys, riaumojantis ir besiblaškantis spąstuose. Nes galiausiai baimė išstumia netgi žmogiškumą. O baimė, mano mielieji draugai, yra pats moderniausias gyvenimo pagrindas ir pamatas. Baimė primygtinai peršamų technologijų, kurios nors ir sukuria patogesnį gyvenimą, bet padidina smurtinės mirties tikimybę. Baimė mokslo, kuris viena ranka pasiima dar daugiau, nei buvo dosniai atseikėjęs kita. Baimė akivaizdžiai fatališkų institucijų, dėl kurių su savižudiška ištikimybe esame pasirengę žudyti ir mirti. Baimė didžių Žmonių, kuriems liaudžiai pritariant suteikiame galią, o jie vis tiek tą galią naudoja mus žudyti ir pavergti. Baimė Karo, kurio nenorime, tačiau darome visa, kas tik įmanoma, kad jis kiltų. [...]

Kaip tik todėl ir mirštate (jūs, kurie gyvenote tik dėl Tiesos), pasitarnaudami žudikiškiems babuinų tikslams. Paskalis paaiškino visa tai jau prieš tris šimtus metų. „Iš tiesos mes darome stabą, bet tiesa be geros širdies nėra Dievas, tik jo atvaizdas ir stabas , kurio nederėtų nei mylėti, nei garbinti“. Jūs gyvenimą skyrėte stabui garbinti. Bet viską išanalizavus kiekvieno stabo vardas – Molochas. [...]

Žiaurumas ir atjauta atkeliauja iš chromosomų;

Visi žmonės kilnūs ir visi – žudikai.

Dievindami šunis jie stato savuosius Dachau;

Plėnim paleidžia ištisus miestus ir globia našlaičius;

Garsiai smerkia linčiavimą, bet pritačia Ouk Ridžui;

Sklidini rytdienos filantropijos, bet šiandien – NKVD.

Ką persekiosime, ko gailėsimės?

Visa tai veikiau laikų papročiai,

Žodžių ant medžio pulpos, žodžių iš riaumojančių radijų,

Komunistinių vaikų darželių ir pirmųjų komunijų.

Tik pažinęs savo tikrąją Būtį

Žmogus suvaldė savy daugybę beždžionių.[...]

  

Nes toji mirtis – šįkart ne nuo maro, nuodų, ugnies ar dirbtinai sukelto vėžio, bet nuo niekingo pačios rūšies esmės iširimo – ši niauri ir be galo neherojiška mirtis gimstant gali būti tiek atominio karo, tiek atominės pramonės padarinys. nes pasaulyje, kuriame energija gaunama branduolio dalijimosi būdu, tikriausiai kiekvieno močiutė bus dirbusi rentgeno kabinete. [...]

Civilizacija neturi geresnės bičiulės už religiją. [...]

[Arkivikaras]: „Žmogus varžosi su Gamta, Ego su Daiktų prigimti, Belialas {jį garbina kaip Dievą utopiniam pasauly po karo} – su Kitu. Mažne šimtą tūkstančių metų šio mūšio baigtis buvo neaiški. Paskui, prieš tris šimtus metų, vos ne pernakt potvynis nesustabdomai plūsteli viena kryptimi... Pradžioje lėtai, bet su vis didėjančiu pagreičiu žmogus ima irtis prieš Prigimtinę daiktų tvarką... Vis daugiau žmonių giminės rikiuojas į jo gretas, ir Musių valdovas, o jis yra ir Mėsinė musė kiekvieno širdyje, pradeda triumfo žygį per pasaulį, kurio nenuginčijamu Šeimininku jis netrukus taps... Tai prasidėjo nuo mašinų ir pirmųjų grūdų laivų iš Naujojo pasaulio. Alkanieji gavo maisto, žmogaus pečius slėgusi našta palengvėjo... Dievo gėrybės visada turi kainą, ir Belialas pasirūpina, kad ji būtų aukšta. Kad ir tos mašinos. Belialas puikiai žinojo, kad bent kiek nuo triūso atitiesęs nugarą, kūnas nusilenks geležiai, o protas taps mechanizmų vergu. Jis žinojo, kad jei mašina toks daiktas, jog neišmanantis jos nesulaužys, tai reiškia, kad nepaveiks jos nei įgūdis, nei talentas, nei įkvėpimas. Jei aptiksit produkto trūkumų, atgausite pinigus, ir atgausite trigubai, jei ten rasit bent aguonos grūdą genialumo ar individualybės. Ir tada pasirodė tas gerasis maistas iš Naujojo pasaulio... Bet Belialas žinojo, kad maitinimas reiškia veisimą. Senaisiais laikais mylėdamiesi žmonės tik didindavo kūdikių mirtingumą ir trumpindavo gyvenimo trukmę. Bet atplaukę maisto laivai viską pakeitė. Poravimasis davė gyventojų prieaugį – toks buvo kerštas!... Už visas nemirtingas sielas įdėtas į kūnus, metams bėgant vis labiau pasiligojusius, nušašusius, nubuvusius, nes visi dalykai, numatyti Belialo, neišvengiamai įvyksta. Planeta sausakimša... kartais net du tūkstančiai žmonių vienai kvadratinei dirbamos žemės myliai – o žemė baigiama nualinti netinkamos žemdirbystės. Visur erozija, visur mineralai išplauti. Dykuma plečiasi, miškai traukiasi. Netgi Amerikoje, netgi tame Naujajame pasaulyje, kuris kadaise buvo Senoji viltis. Pramonės spiralė kyla aukštyn, dirvos derlingumas – žemyn. Daugiau ir geriau, turtingiau ir galingiau, o paskui, beveik staiga – vis alkanesni ir alkanesni. Taip, Belialas visa tai numatė: perėjimą nuo alkio prie importuoto maisto, nuo importuoto maisto – prie augančios gyvėtojų gausos – vėl prie alkio... Naujojo alkio, Aukštesniojo alkio, didžiausio pramonės proletariato alkio, miestiečių prie pinigo alkio, tų su visais moderniais patogumais, su automobiliais, radijais ir visais įmantriais prietaisais, alkis, kuris yra totalinių karų priežastis, ir totaliniai karai, kurie toliau žadina dar didesnį alkį... netgi be sintetinių įnosių, net be atominės bombos Belialas būtų pasiekęs visus Savo tikslus. Galbūt šiek tiek lėčiau, bet neabejotinai žmonės būtų susinaikinę sunaikindami pasaulį, kuriame jie gyveno.  Jie negalėjo to išvengti. Jis pamovė juos ant abiejų ragų. Jeigu jie sugebėdavo išsisukti nuo totalinio karo rago, tai užšokdavo ant bado. O badaujant juos apimdavo pagunda griebtis karo. Tam atvejui, jeigu jie pabandytų rasti taikų ir racionalų dilemos sprendimą, Jis turėjo parengęs dar vieną subtilesnį savinaikos ragą. Jau pramonės revoliucijos pradžioj jis numatė, kad žmonės taps tokie išpuikę išlepėliai dėl savo technologinių stebuklų, jog netrukus visai praras realybės jausmą. Būtent taip ir atsitiko. Tie apgailėtini mechanizmų ir sąskaitų knygų vergai ėmė didžiuotis esą Gamtos nugalėtojai... jie tik sugriovė Gamtos pusiausvyrą, ir už padarinius teko atkentėti patiems. Tik pagalvokime, ką jie buvo pasišovę padaryti per pusantro amžiaus prieš Velniavą. Teršė upes, žudė žvėris, naikino miškus, į jūrą nuplovė paviršinį dirvos sluoksnį, degino vandenynus naftos, švaistė mineralus, susiformavusius nuo laikų pradžios. Nusikalstamos kvailybės siautėjimas. O vadino jie tai Pažanga! ... tai buvo perdėm retas išradimas, kad galėtų būti vien žmogaus proto išradimas – perdėm velniškai ironiškas! Tam reikėjo Išorinės pagalbos. Turėjo būti Belialo malonė, kuri, žinoma, visada dosniai atveriama – tai yra, gauna kiekvienas, pasirengęs bendradarbiauti... Pažanga ir Nacionalizmas – šiomis dviem idėjomis Jis apsuko jų galvas. Pažanga – teorija, skelbianti kad yra dalykų, kuriuos gali gauti veltui; teorija, esą gali laimėti vienoje srityje, nesusimokėdamas už laimėjimą kitoje; teorija, kad tu vienas supranti istorijos prasmę; teorija, kad žinai, kas įvyks po penkiasdešimties metų; teorija, kad nepaisant patirties gali numatyti visas dabartinių savo veiksmų pasekmes; teorija, kad Utopija čia pat ir kad idealūs tikslai pateisina bjauriausias priemones, kad tau suteikta privilegija plėšti, sukti, kankinti, pavergti ir žudyti visus tuos, kas, tavo manymu (o tu, aišku, neklysti), trukdo žengti pirmyn į žemiškąjį rojų. Prisimeni tą Karlo Markso frazę: „Jėga yra Pažangos pribuvėja“. Jis būtų galėjęs pridurti – tik žinia, Belialas nenorėjo atskleisti kortų vos ėmęsis reikalų, - kad Pažanga yra Jėgos pribuvėja.  “ Pribuvėja dukart, nes technologinės pažangos faktas suteikia žmonėms dar menkiau ko nors paisančios destrukcijos priemonių, o politinės ir moralinės pažangos mitas pateisina šių priemonių naudojimą iki pat kraštutinumo. Štai ką pasakysiu, mielas pone, netikintis istorikas – beprotis. Kuo ilgiau tyrinėji šiuolaikinę istoriją, tuo daugiau randi įrodymų apie Kreipiančiąją Belialo ranką... O dar buvo Nacionalizmas – toji teorija, kad šalis, kuriai tu priklausai, yra vienintelis ir tikras dievas, visos kitos šalys – netikri dievai, ir kad visi šie dievai, tikri ir netikri, mąsto kaip nebrandūs nusikaltėliai, o kiekvienas konfliktas dėl prestižo, galios ar pinigų yra kryžiaus žygis už Gėrį, Tiesą ir Grožį. Tas faktas, kad tokios teorijos tam tikru istorijos momentu buvo visuotinai pripažintos, yra geriausias Belialo egzistavimo įrodymas, geriausias įrodymas, kad pagaliau Jis laimėjo kovą...

O ar žinai, pone, jog nuo pat antrojo amžiaus jokie tradiciniai krikščionys netikėjo, kad žmogus gali būti apsėstas Dievo? Jis gali būti apsėstas tik Velnio. O kodėl žmonės tuo tikėjo? Nes faktai neleido jiems tikėtis kitaip...

Kaip mokslo žmogus (kreipiasi į dr.Balą) turi priimti dabartinę hipotezę, kuri patikimiausiai paaiškina faktus. Na kokie gi faktai? Pirmasis – patirties ir stebėjimo faktas: niekas nenori kentėti, būti pažemintas, nenori būti suluošintas ar nužudytas. Antrąjį faktą pateikia istorija: tam tikromis epochomis absoliuti žmonių dauguma priimdavo tokius įsitikinimus ir pasirinkdavo tokias veiksmų kryptis, kurios negalėjo vesti niekur kitur, kaip tik į visuotines kančias, bendrą nuosmukį ir visuotinį sunaikinimą. Vienintelis įtikinamas atsakymas – kad juos buvo užvaldžiusi kita sąmonė, sąmonė, kuri panoro jų pražūties, ir norėjo stipriau, negu jie pajėgė  trokšti savo laimės ir išlikimo...

Tarkime, kad ir Pirmasis pasaulinis karas. Jeigu žmonės ir politikai nebūtų buvę apsėsti, jie būtų klausę Benedikto XV arba lordo Lansdauno – jie būtų susitarę, būtų derybomis pasiekę taikos be niekieno pergalės. Bet jie negalėjo... jie turėjo daryti tai, ką jiems diktavo Belialas – o Belialas norėjo Komunistų revoliucijos, norėjo Fašistų reakcijos į tą revoliuciją, norėjo Musolinio, norėjo Hitlerio ir Politbiuro, norėjo bado, infliacijos ir desperacijos; norėjo ginklavimosi – kaip vaisto nedarbui; norėjo Žydų ir Buožių persekiojimo; norėjo, kad Naciai ir Komunistai pasidalytų Lenkiją ir susiimtų vieni su kitais kare. Taip, ir dar jie norėjo visuotinio vergovės atgaivinimo pačia brutaliausia jos forma. Jis norėjo priverstinės migracijos ir masinio nuskurdinimo. Jis norėjo koncentracijos stovyklų, dujų kamerų ir krematorijų krosnių. Jis norėjo kiliminio bombardavimo, jis norėjo, kad per naktį būtų sunaikinta amžiais kauptas turtas ir visos ateities klestėjimo, orumo, laisvės ir kultūros potencijos. Belialas viso to norėjo, o būdamas Didžioji mėsinė musė politikų, generolų ir Paprastų žmonių širdyse, be vargo pasiekė, kad Popiežių ignoruotų netgi katalikai, kad Lansdauną pasmerktų kaip menką patriotą, mažne išdaviką. Taigi karas užsitęsė net ketvertą metų, o po to viskas vyko tiksliai pagal planą. Pasaulio padėtis nuosekliai smuko iš blogos į dar blogesnę, vyrai ir moterys vis laisviau kliovėsi Netyrosios dvasios vadovavimu. Senasis tikėjimas individualiosios sielos verte išdilo, senieji apribojimai neteko galios, senasis kaltės jausmas ir užuojauta išgaravo. Visa, ką Kitas buvo kada nors įdėjęs į žmonių galvas, ištrūko, o atsivėrusią tuštumą užpildė bepročių svaičiojimai apie Pažangą ir Nacionalizmą. O šiuos svaičiojimus priėmęs už gryną pinigą, galėjai daryti išvadą, kad paprasti žmonės, gyvenantys čia ir dabar, ne vertesni už skruzdėles ir blakes, todėl ir elgtis su jais galima atitinkamai... Savo laikais žmogelis Hitleris buvo gana geras apsėstojo pavyzdys. Žinoma, dar ne taip galutinai, kaip daugybė didžiųjų nacionalinių lyderių po 1945 – ųjų Trečiojo pasaulinio karo, bet aiškiai pranoko savo amžininkus. Jis mažne pirmiau visų savo amžininkų galėjo sakyti: „Ne aš, bet Belialas manyje“. Kitų apsėdimas buvo labiau fragmentiškas, labiau epizodinis. Kad ir mokslininkai. Didžiąja dalimi dori, gera linkintys žmonės. Bet jis vis tiek juos pričiupo – jis pričiupo juos ten, kur jie liovėsi būti žmonėmis ir tapo specialistais. Iš ten įnosės ir visos tos bombos... Juo daugiau galvoji apie Jo apvaizdos darbus, juo stebuklingiau neperprantamai jie atrodo... Sunku įsivaizduoti, kaip jis būtų sukūręs mus be stebuklo... Bet jam pavyko... Vien natūraliomis priemonėmis, pasinaudojant žmonėmis ir jų mokslu kaip priemonėmis. Jis sukūrė visiškai naują žmonių giminę – apsigimimas glūdi jų kraujyje, aplinkui juos, jiems prieš akis“ [...]

...prisiminkite, kaip kadaise piktinotės, turkams išskerdus daugiau nei įprasta armėnų, kaip dėkojote Dievui, kad gyvenate protestantiškoje, pažangioje šalyje, kur tokie dalykai tiesiog negali nutikti – negali, nes vyrai nešioja katiliukus ir kasdien aštuonios dvidešimt trys vyksta į miestą. O dabar bent trumpai pamąstykite apie keletą siaubų, kuriuos šiuo metu priimate kaip savaime suprantamą dalyką: jūsų vardu (o gal jūsų rankomis) vykdytus elementaraus žmogaus orumo įžeidimus: žiaurybes, kurių žiūrėti dukart per savaitę vedate savo mažylę – jai tos kino kronikos jau atrodo įprastos ir nuobodžios. Jei tokiu tempu viskas riedės, po dvidešimties metų jūsų anūkai įsijungę televizorių žiūrės gladiatorių žaidynes, o šių persisotinę – Kariuomenės vykdomus masinius Sąžinės pacifistų nukryžiavimus arba...

[Arkivyskupas dr.Bala‘i]: „...prisimink istoriją. Norint visuomenės solidarumo, reikia arba išorinio priešo, arba prispaustos mažumos. Išorinių priešų mes neturime tad... Jie (prispausta mažuma) kaip žydai prie Hitlerio, buržuazija prie Lenino ir Stalino, eretikai katalikiškuose kraštuose ir popiežininkai – protestantiškuose... Neišmanau ką mes be jų darytume. “ [...]

...miegas yra viena pradinių Įsikūnijimo sąlygų, pagrindinis dieviškosios imanencijos instrumentas. Miegodami paliaujame gyvenę, kad mus galėtų gyventi bevardis Kitas, kuris pasinaudoja šia galimybe atkurti mūsų galvoje sveiką protą ir gydyti kūną, kankinamą kitų ir paties savęs.

Nuo pusryčių iki nakties miego veikiausiai griebiesi ko išgali, kad papiktintumei Gamtą ir paneigtumei savo Stiklinės esmės faktą. Bet netgi pikčiausia beždžionė pagaliau nuvargsta kraipiusis ir turi pamiegoti. O kai ji miega, viduje gyvenanti Atjauta norom nenorom apsaugo nuo savižudybės, kurion toji būdravimo valandomis taip atkakliai veržėsi. Paskui saulė vėl pakyla, ir mūsų beždžionė vėl bunda, vėl griebsis savojo aš ir savo valios laisvės – kvailiojimui paskirs dar vieną dieną, - bet jei norės, galės pradėti savo pažinimą ir žengti pirmus žingsnius į išsilaisvinimą.[...]

[dr. Bala‘s]: „Tikra simbiozė reiškia abipusiškai naudingą dviejų susijusių organizmų ryšį. Kita vertus, skiriamasis parazitavimo bruožas yra tas, kad kiekvienas organizmas gyvena kito sąskaita. Galiausiai šis vienašalis ryšys pražudo abu narius – nes šeimininko mirtis negali baigtis kitaip, kaip tik jį nužudžiusio parazito mirtimi. Šiuolaikinio žmogaus ir planetos, kurios šeimininku jis taip neseniai jautėsi, ryšys buvo ne kaip simbiozės partnerių, bet kaip kaspinuočio ir šuns, grybo ir apkrėstos bulvės... ignoruodamas akivaizdų faktą, kad nusiaubęs gamtinius išteklius galiausiai sugriaus civilizaciją ir net sunaikins savo rūšį, šiuolaikinis žmogus karta po kartos toliau taip naudojo žemės iš...

Turint omenyje esamą dirvos būklė, derlius iš akro būtų nenormaliai menkas, net jeigu pagrindinės kultūros būtų visiškai sveikos. Bet jos nėra sveikos. Apžiūrėjęs augančius laukuose pasėlius, patikrinęs grūdus, vaisius, šakniagumbius saugyklose, ištyręs botaninius pavyzdžius beveik nesugadintu priešvelniavilniu mikroskopu, įsitikinau, kad šią dabar čia siaučiančių augalų ligų daugybę ir įvairovę galima paaiškinti tik vienu – tyčinių pasėlių užkratu grybelinėmis bombomis, bakterijas skleidžiančiais aerozoliniais bei įvairiausiais virusus platinančiais amarais ir kitais vabzdžiais. “ [...]

-          [dr. Bala Arkivikarui po „mišių“] Man ypač patiko, ką kalbėjote apie religiją XIX ir XX amžiais – atsitraukimą nuo Jeremijo prie Teisėjų knygos, nuo asmens – taigi nuo visuotinybės – prie tautos, taigi prie brolžudystės.

-          [Arkivikaras dr. Bala‘i] ...Jei jie būtų laikęsi asmens ir visuotinybės, būtų likę darnoje su Prigimtine daiktų tvarka, tai ir Musių valdovas būtų buvęs įveiktas. Bet laimei, Belialas turėjo gausiai sąjungininkų – tautas, bažnyčias, politines partijas. Jis išnaudojo jų ideologijas. Kol žmonės kūrė atominę bombą, jis sugrąžino jų sąmonę į tokį lygį, kokia ji buvo 900 m. pr. Kr.

-          [dr.] Ir man patiko, ką sakėte apie ryšius tarp Rytų ir Vakarų – kaip jis įtikino abi puses perimti vieniems iš kitų tik blogiausia. Taigi Rytai perima Vakarų nacionalizmą, Vakarų ginkluotę, Vakarų filmus ir Vakarų marksizmą, Vakarai perima Rytų despotizmą, prietarus ir Rytų abejingumą individo gyvenimui. Trumpai tariant, Jis pasirūpino, kad žmonija iš abiejų pasaulių sukurtų blogiausią.

-          Tik pagalvok, jei jie būtų pasirinkę kas geriausia... Rytų mistika padeda tinkamai naudoti Vakarų mokslą, Rytų gyvenimo menas suteikia Vakarų energijai subtilumo, Vakarų individualizmas sušvelnina Rytų totalitarizmą... juk tai būtų buvusi dangaus karalystė. Laimė, kad Beliabo malonė buvo stipresnė už Kito malonę.

/+[Komentaras]

Arkivikaras kalba vaikišku balsu. Skaitant knygą buvo akivaizdu, jog jis buvo sterilizuotas – atsisakė „pagundų“ dėl valdžios. Po pastarojo pokalbio Arkivikaras primygtinai pasiūlo dr. Balai taip pat tapti vienu iš jų – „įstoti į Ordiną“. +/

Esama akimirkų... kai pasaulis tikslingai parodo savo grožį, tarsi kokia daiktuose esanti sąmonę staiga būtų nusprendusi tiems, kas nusiteikę matyti, atskleisti po regimaisiais pavidalais glūdinčią tikrovę. [...]

Bet džiaugsmas seniai nužudytas. Visa, kas liko, tai demonų juokas aplink plakimo stulpus, tamsoje besiporuojančių apsėstųjų kaukimas. Džiaugsmas skirtas tik tiems, kieno gyvenimas atitinka nustatytą pasaulio Tvarką. O jums, gudruoliams, kurie manote, kad galite Tvarką pagerinti, piktiesiems, jums, maištingiesiems, jums, neklusniesiems, džiaugsmas greitai tampa svetimas. Pasmerktieji pjauti, kas pasėta jūsų fantastinių kvailiojimų, jau nė neįtars, kad jis egzistuoja. Meilė, Džiaugsmas ir Ramybė – tai vaisiai dvasios, kuri įkvepia jūsų ir pasaulio būtį. O beždžionės proto, beždžionės pasitikėjimo ir atžarumo vaisiai yra neapykanta ir neatlėgstantis nerimas, kasdienė niūrumą, numaldoma tik šėlo, dar baisesnio ir už tai.   

-          [Lūla] ...Jis (belialas) nenori, kad mes būtume laimingi... Ir kodėl, kaip tu sakai, jis negali mums pakenkti?

-          [dr. Bala] Nes yra kas stipriau už Jį.

-          ...Bet Jis kovojo ir laimėjo.

-          Tik todėl, kad žmonės padėjo Jam laimėti. Bet jie neprivalo Jam padėti. Ir nepamiršk – Jis niekada negali laimėti visiems laikams... Nes Jis nepajėgia atsispirti pagundai pasiekti blogio ribas. O kai blogis pasiekia ribą, jis visada pats save sunaikina. Ir po to Prigimtinė daiktų tvarka vėl laimi.

-          Bet tai tolima ateitis.

-          Visam pasauliui – taip. Bet ne atskiriems žmonėms, kaip antai tau ir man. Kad ir ką Belialas būtų padaręs su pasauliu, mudu visada galime laikytis  Prigimtinės tvarkos, o ne jai priešgyniauti. [...]

Pavidalas marus apdovanotas

Meile, gyvenimu, šviesa ir dieviškumu,