Tema apie
kurią norėtųsi parašyti yra pakankamai paprasta ir triviali. Kaip žinome,
„laikas išgydo žaizdas“, taip pat sakoma, kad „laikas parodys“; „laikas
visagalis“; „laikui bėgant išaiškėja visos tiesos“ ir t.t. Klausimas: ar laikas
mus keičia? Turbūt taip. Aš iš tų, kurie mano, jog pažvelgę į veidrodį sekantį
kartą vargu bau ar išvystume tą patį atvaizdą ir tai siečiau su posakiu, jog
neįmanoma įbristi į tą pačią upę antrą kartą. Pats laikas, metaforiškai
kalbant, yra tarsi upės tėkmė. Laikas keičia ir žmones. Dėl laiko tėkmės, dėl
jo įtakos, ir patys žmonės, kaip kad kokie atomai ar planetos, visgi praranda
tam tikrą gravitacinę (elektromagnetinę ar branduolinę) trauką. Laikui bėgant,
žmonės ir toliau kuria ar mezga naujas pažintis, o senus draugus su laiku
pamirštame, ypač kai nuo jų atitrūkstame ir nebesimatome su jais kiekvieną
mielą dieną ar bent jau savaitę. Apie tai ir norėčiau pakalbėti.
Tas atotrūkio
procesas taip pat labai daug priklauso nuo paties žmogaus mentaliteto, jo
išsilavinimo, supratimo apie gyvenimą, temperamento, gyvenimo būdo,
charakterio... Pats asmeniškai per savo gyvenimą tikrai gerų draugų turėjau
labai nedaug. Gal dėl to, kad jų neprisileisdavau, gal dėl to, kad užleisdavau
labiau pasireikšti kitiems, gal dėl to, kad atrodydavau nepatikimas ir, tiesą
pasakius, ne itin siekiau turėti kaip įmanoma daugiau draugų ar labai jau
įnirtingai tas pažintis megzti, nes tam tikrais gyvenimo laikotarpiais, ypač po
mokyklos baigimo, atrodė, kad naujų pažinčių mezgimas bei ieškojimas draugų,
neatrodė turįs daug prasmės. Tiesą sakant, tas reikalas atrodė priešingai: kaip
didžiulis laiko gaišimas veltui ir neturįs absoliučiai jokios apčiuopiamos
naudos, nes tai tėra tik be galo laikinas dalykas. Aš tarsi savyje jaučiau, jog
tai yra, tam tikra prasme, tarsi teatras: aš to teatro aktorius ir stebėtojas,
kuris niekad nenulipa nuo scenos, tačiau artistai ir dekoracijos nuolat
keičiasi. Vienintelis nepasikeitęs dalykas teatre išlieku tik aš pats: aktorius
ir stebėtojas viename amplua. Kas to teatro režisierius, dar neišsiaiškinau.
Turiu įtarimą, kad Dievas, tačiau bijau spėlioti, nes neesu visiškai tuo
užtikrintas. Na, o pats teatras yra gyvenimas, kartu su jo visais privalumais
ir absurdiškais trūkumais. Pastaruosius du dalykus norėčiau šįkart palikti
nuošaly ir labiau koncentruoti dėmesį į aktorius.
Sutalpinus
mano gyvenimą į tokius teatro scenos rėmelius, jūs, manyčiau, dabar tikrai
galėtumėte visai neblogai įsivaizduoti, jog aš pats, būdamas ant scenos kaip
aktorius, visgi turėčiau pažinti kitus aktorius taip pat pakankamai neblogai na
dėl bendro gero tikslo: kad suvaidintume nepriekaištingai gerai scenoje (arba
bent jau artėtume link to). Kaip jau minėjau anksčiau, tam tikrais gyvenimo
laikotarpiais, tasai susipažinimas su aktoriais, man nebuvo itin aktualus dėl
anksčiau išvardintų priežasčių. O tuomet scenoje gaudavosi tam tikras balaganas:
pagrindinio režisieriaus niekas nematė, visi atsineša savuosius scenarijus,
savuosius „Hamletus“ ir scenoje vyksta tikrų tikriausias chaosas: kiekvienas
vaidina kas sau, keičia dekoracijas ir perstatinėja ją kaip nori, didžiuliais
maštabais juda darbai ir vaidinimai bei įvairiausios repeticijos, o aš, būdamas
scenos vidury ir matydamas visa tai, vietoje aktoriaus tampu tik stebėtoju.
Visa laimė dar yra tai,kad nors ir teatre vyksta itin intensyvūs veiksmai, aš
vis vien tebestoviu vidury ir niekam neužkliūnu. Tokiu atveju būtų galima
jaustis tarsi vaiduokliu. Visgi ne visai taip. Vykstant tokiam intensyviam
dekoracijų ir aktorių vaidybai bei jų keitimuisi (praktiškai kaip per ledo
ritulio varžybas), mane visgi pastebėdavo. Pastebėdavo, nes apeidavo, o tą
atlikdavo be jokių susireikšminimų, kaip be jokių susireikšminimų yra apeinamas
medis, kelmas ar gatvės stulpas. Taigi tam tikru gyvenimo periodu būdavau tarsi
veikiau stebėtojas, o ne aktorius. Kai jausdavausi, jog užtektinai
prisistebėjau ir atėjo mano eilė suvaidinti savo vaidmenį, būdavau tarsi
užgožiamas kitų, balsingesnių, tad nusprendžiau taip ir likti stebėtoju kur
nors kampe, šalia nebenaudojamų dekoracijų, nes nuo scenos nulipti nebylusis
režisierius man sako, kad dar ne laikas, o vaidmenį, ramina jis, kad atliksiu
šiek tiek vėliau. Taigi užsiauginau kantrybės raumenis, kurie man karts nuo
karto padeda, nes karts nuo karto vis pavyksta įsiterpti ir suvaidinti, bent
jau mažos apimties vaidmenyse. Visgi tai yra geriau negu vaidinti stulpą, kelmą,
kamuolį ir panašius objektus.
Bet visgi
dabar grįžkime prie aktorių, o tiksliau gerų draugų, draugelių ir šiaip
pažįstamų arba dar laiko nepatikrintų kandidatų tapti draugais... Atlikęs šį
aktoriaus/ draugo konvertavimo veiksmą, norėčiau pakalbėti apie mano bene vieną
ir kone visų laikų geriausią draugą, kurio vardo sakymas jums, mieli
skaitytojai neturėtų jokios reikšmės. Jo vardas kaip sakoma „redakcijai yra
žinomas“, todėl pavadinkime jį kitu vardu vien tik tam, kad tekste nesikartotų
vien tik „tas mano bene geriausias draugas“ žodžiai, tad pavadinkime jį kitu
vardu - Martynu :) Martyną pažinojau jau nuo, rodos, 11 metų. Jis su savo
tėvais tuo metu atsikraustė į tą patį daugiabučių kvartalą, kuriame gyvenau ir
aš. Jį pažinojau jau ir iš anksčiau šiek tiek turbūt dėl to, kad jo mama
pagrindinėje mokykloje mane mokė dailės. Iš manęs negalėjo tapti joks Van Gogas
ar J.M.W. Turner‘is, tad tų laikų nelabai pamenu. Atsimenu tik tai, kad per
dailės ir muzikos pamokas visai nekreipiau jokio dėmesio į „dėstomą“ dalyką :D
Na bet grįžkime prie Martyno. Apie Martyną rašyti užsimojau gal kiek platokai.
Tad pasistengsiu kiek glausčiau parašyti ir greičiau prieiti prie teksto esmės.
Tačiau dar norėčiau paminėti vieną bent jau man svarbią (o jam ne itin) detalę.
Rodos, 6 – oje klasėje buvo sukviesti visi šeštokėliai į aktų salę. Toje
salėje, tarkime (nes gerai neatsimenu kas), kad pavaduotoja pristatė visai
šeštokėlių auditorijai 2 šeštokėliūkščius, kurie buvo patys geriausi iš visų
šeštokų toje aktų salėje pagal mokymosi rezultatus. Užbėgus įvykiams už akių,
norisi pranešti, kad būtent tie patys du žmogeliai, rodos, jei nesipykstu su
matematika, po 5 metų, tapo mano klasiokai. Taigi du paskutiniuosius gimnazijos
metus praleidau su itin gabiais mokiniais, o tai man yra didžiulė garbė ir tai
labai vertinu: tuos metus prisiminsiu visuomet kaip vienus geriausių savo
gyvenime. Apie tuos du šeštokėlius pasakiau tik dėl to, nes po to, kai tik
sutikdavau kur Martyną, manau, kad beveik visuomet tą atsimindavau, na tai man
padarė didžiulį įspūdį tuo metu, nes moksle aš nebuvau vunderkindas, buvau
pakankamai disciplinuotas, pareigingas, atkaklus ir užsispyręs: jei gaudavau
prastesnį pažymį, stengdavausi tą situaciją ištaisyti. Kartais būdavo ir taip,
kad tiesiog atleisdavau vadeles, kuomet matydavau, jog mano disciplinuotumo ir
užsispyrimo neužtekdavo... Taigi man norint „uždirbti“ gerą pažymį, kiek
atsimenu, kone visuomet reikėdavo daug ir atkakliai dirbti, kitaip sakant, „arti“.
Kartais net neužtekdavo to, nes dėl atidumo stokos sugebėdavau suklysti lygioje
vietoje... Visgi sugebėjau patekti į gimnaziją, kuri mano gimtajame mieste buvo
vertinama kaip pati prestižiškiausia gimnazija. Gali būti, kad buvau priimtas
dėl jau tuo metu pasireiškusios gyventojų stokos, o ir pačiai gimnazijai reikėjo
surinkti kaip įmanoma daugiau mokinių krepšelių, na kad mokykla tiesiog galėtų
gyvuoti ir toliau. Visgi buvo vertinami 8 klasės mokymosi rezultatai, kurie,
tiesą sakant, buvo patys geriausi iki tol mano pasiekti rezultatai. Pamenu,
jog, rodos, 8 klasės pradžioje pasikeitė mūsų matematikos mokytoja ir nuo to
laiko sugebėjau labai neblogai pagerinti savo matematikos lygį. Nors tuo metu
buvau tik 14 – metis, tačiau įtikėjau, kad atkakliu darbu galima pasiekti
užsibrėžtą tikslą. Taigi 9 – oje klasėje jau mokiausi gimnazijoje. Martynas,
beje, savaime suprantama, kad į ją pateko taipogi ir, veikiausiai, absoliučiai
be jokių pastangų. Tiesą sakant, tai mane stebino. Aš tokiu įvykiu ar reiškiniu
paprastų paprasčiausiai niekaip negalėjau atsistebėti ir vis keldavau klausimą:
kodėl aš turiu aukoti savo laisvalaikį vien tik tam, kad bent kiek priartėčiau
prie rezultato, kurį tokie kaip kad Martynas, pasiekia absoliučiai be jokių
pastangų ir jis, beje, laisvalaikio namų darbams, bent jau kiek yra man sakęs,
neaukodavo niekada. Keista yra tai, kad namų darbų mums juk užduodavo, tad
įdomu būtų sužinoti man iki šiol kaip jis sugebėdavo neaukodamas savo
laisvalaikio atlikti namų darbus :D Tačiau nepaisant šio sumetimo, jis vis vien
buvo talentingas vaikis, o aš – užsispyręs kaip ožys, kuris kai tik suklysdavo
– užsispirdavo dar labiau :)
10 klasės
pabaigoje mūsų gimnazijos klasę išskaidė, nes joje buvo bene daugiausia
skirtingų mokymosi atšakų kiekis: būsimieji humanitarai, gamtamoksliai ir
tiksliukai. Aš buvau pastarųjų gretose vien tik todėl, kad nemėgau biologijos
ir ypač chemijos (nors gimnazijoje man šie dalykai ėjo tik geryn, o tai buvo
man labai keista, nes chemijos aš nesupratau ir tiesiog nemėgau :D). Tad 11 –
oje klasėje patekau iš D į B, kurioje mokėsi ir šeštokėlių prikimštoje aktų
salėje išrinkti du geriausi moksleiviai. Tai buvo Martynas ir (redakcijai
žinomas tikrasis vardas, tačiau antrajam asmeniui, dėl jo paties saugumo, šiame
tekste vardas bus pakeistas) Glorija. Su pastarąja esu bendravęs labai nedaug. Tačiau
su Martynu mane siejo tai, kad aš ryšį labiau palaikiau tuo metu su tais
klasiokais, su kuriais draugavo gal kiek labiau ir jis pats. Na ir po truputį,
laikui bėgant, susipažinom labiau, be to, mes vienas kitą pažinojome bent jau
iš matymo ir anksčiau.
Baigėsi
mokslai mokykloje, prasidėjo studijos universitete. Mokyklos egzaminuose, beje,
labai man norisi, kad žinotų visi mano skaitytojai šį faktą, nes čia aš
norėčiau kiek pasigirti. Taigi mokyklos egzaminus laikiau aš 4, o Martynas,
kiek pamenu, gal laikė 5. Tačiau tie dalykai, kurie sutapo su mano laikytais
dalykais, jisai visus juos išlaikė prasčiau išskyrus tik matematikos egzaminą.
O tąkart būtent jau Martynas ilgai prisiminė šį įvykį, jog man pavyko
lemiamuose egzaminuose pasirodyti iš esmės geriau negu jam. Jis tatai
prisimindavo karts nuo karto, o tai kaip jis tatai vertino, pasireikšdavo
kažkaip panašiai kaip į pagarbos reiškimą :D Tad klausykit, o tiksliau
skaitykit, visi, kurie ar kurių vaikai nori kažko pasiekti, tačiau nelabai
pavyksta ar kažkas nesigauna mokykloje: reikia niekada neprarasti vilties.
Įsivaizduokite, kad jūs lenktyniaujate etapais ir, jei gavote prastą pažymį,
tai vertinkite, kaip prastą trasos įsisavinimą bet ne visą lenktynių
čempionatą. Atkaklus ir nuolatinis triūsas galų gale turi ir privalo
apvainikuoti jus nugalėtojais netgi ir tai, jei gretimas lenktynininkas yra
„tiesiog gimęs lenktyniauti“. Žmogaus pastangos gali padaryti neįmanomus
dalykus. Tačiau netalentingam žmogui visko suderinti tikrai nepavyks. Tikrai
nepavyks turėti šimtus draugų, bendrauti su jais per įvairiausius socialinius
tinklus, telefonu, sms ar šiaip susitikus ir tuo pat matu netalentingam žmogui
tikrai nepavyks pasiruošti geroms lenktynėms, nes per tą laiką jūs
nenagrinėjote trasos ir jūs nežinote jos posūkių ir to, kaip optimaliai greitai
galite juos ir kartu visą trasą įveikti, jūs taipogi nežinote optimalių stabdymo
ir greitėjimo taškų. Taigi jūs automatiškai tuomet prarandate pozicijas tam,
kuris yra „gimęs lenktyniauti“ ir... laimėti. Mokymosi procesas yra lėtas ir
kruopštus, tam reikia skirti tiesiog dėmesio ir pastangų. Todėl negabusis t.y.
toks kaip aš, privalo kažko atsisakyti...
Aš atisakiau
draugų vardan gerų 12 klasės egzaminų rezultatų. Pamenu, kad iki to laiko
kelerius metus turėjau visai neblogą draugą. Nors redakcijai tikrasis jo vardas
žinomas, tačiau dėl konfidencialumo pavadinkime jį Aurimu. Karts nuo karto pas
jį užsukdavau. Pamenu kaip užsukęs 12 klasės rudens pradžioje sužinojau, jog
jis samdosi korepetitorių istorijos dalykui. Tuo metu negalėjau atsistebėti:
juk istoriją suprasti, bent jau man atrodė, nėra jau taip sudėtinga. Aš, tiesą
sakant, netgi maniau (ir tebemanau), kad istorijos dalykui suprasti net
nereikia mokytojo, nes tam yra tiesiog vadovėlis: imi ir skaitai, kokių dar ten
korepetitorių istorijai gali reikėti? Na, išties, Aurimas, jis nebuvo iš
gabiųjų (tas mano draugelis), bet jisai klausėsi gan keistos elektroninės
muzikos, kuri man labai greitai pradėjo patikti taip pat :D. Klausau ją ir 11 - ai metų praėjus :) Bet, pradėjus man
mokytis universitete, ryšiai su tuo draugeliu pakankamai greitai ir tiesiog
savaime suprantamai išnyko.
Įdomu tai, kad
Martynas iš pradžių pasuko labai panašios specialybės kaip ir aš, keliu. Tad
mudviem su Martynu interesai pradėjo sietis, ir, be to, jis vairuodavo auto, o
man reikėdavo, kad jis mane nuvežtų savaitgaliais namo. Na ir taip
susidraugavom dar labiau ir manau, kad kaip tik tuomet jis tapo mano geriausiu
draugu. O tai truko apie 5 metus. Iš esmės studijų metai ir turėjo didžiausią
draugystės piką. Vėliau, baigus studijas, kurios man sekėsi tikrai prastai (gal
dėl to, kad gyvenau studentų barake, kur viename 15 kv. metrų kambarėly, be
manęs gyvendavo dar 2 kambariokai. Gana dažnai būdavo ir taip, kad tame
kambarėlyje būdavo ne 3 studentai, tačiau ir 5, ir 7, ir 10... Norėtųsi prie to
paties dar pridurti tai, kad tie mano kambariokai buvo statybų inžinieriai, o
aš visai kitokios specialybės ir neturėjau absoliučiai nieko bendro su
statybomis. Be to, visas barakas buvo statybininkų, tad aš jaučiausi tame
barake tarsi svetimas. Gretimais buvo mano specializacijos barakas. Keista buvo
tai, kad tasai studentų bendrabučių reikalų tvarkdarys-viršila mane pasiuntė į
visai nepalankią man aplinką augti ir tobulėti. Savaime suprantama, aš galėjau
pereiti į kitą baraką, tačiau aš tiesiog turbūt įpratau prie tos vietos, nes
turiu tam tikrą tendenciją prisitaikyti, o kai prisitaikau, tuomet jau nesinori
keisti aplinkos. Taigi, iš esmės nerimavau tik dėl to, kad jei persikelčiau į
kitą baraką „pas savus“, ar nebūtų kartais taip, kad ten nevisiškai pritapčiau,
o gal būtų dar blogiau negu kad yra statybininkų barake?.. Nenoriu labai
graužtis, tačiau pasirodė akivaizdu, jog man grynai mano specialybės dalykai
visai patiko, tačiau didžiulis karavanas ar lokomotyvas šalutinių dalykų man
keldavo nuobodulį, kurdavo neįveikiamos – nepramušamos sienos įspūdį, nes
atrodydavo, jog praktiškai nepaisant įdėtų pastangų, vis vien rezultatas
tapdavo vos patenkinamas (kai kuriais atvejais) ir tai mane tiesiog glumino...
Deja, bet tam aš niekaip negalėjau surasti priešnuodžių. Taigi per tuos
studijavimo metus mano mėginimai paimti „Takeši pirį“ taip ir likdavo
neįgyvendintini: pilies gynėjai, pasirodo, būdavo labiau pasiruošę... Na ką
darysi, vis dėlto, galų gale atėjo laikas ir diplomas buvo įteiktas, tačiau jis
dulka po eNtuoju sluoksniu stalčiuje. Taigi iš esmės studijos universitete mane
pakeitė ne tiek į teigiamą, kiek labiau į neigiamą pusę. Visgi universitete
išmokau anglų kalbą, nes per anglų kalbos pamokas gimnazijoje skaitydavau
fizikos vadovėlį, na o universitete, ypač paskutiniame kurse, buvau tiesiog
priverstas skaityti 1600 puslapių apimties vadovėlius anglų kalba, nes LT kalba nieko praktiškai
nebuvo, nebent keliolika puslapių bei kiek daugiau skaidrių kokia nors
konkrečia tema. Taigi universitetas man davė savarankiškumo daugiau ir
krapštinėjimosi bei nagrinėjimo pačiam sau be niekieno pagalbos. Nors, tiesą
sakant, toks aš ir buvau visą gyvenimą, o universitetas veikiau dėl savo
abejingumo padėti eiliniam studentui, „davė“ man šias vertybes. Kitaip sakant:
atsiknisk ir daryk tu savo, o mes savo. Taigi universitete tapau dar labiau,
(nepalyginamai labiau) uždaresnis, jaučiausi tarsi atskirtas nuo pasaulio,
vienui vienas su savuoju pasauliu, kuris absoliučiai niekam nebuvo įdomus, tik
gal kažkiek man pačiam, gal dar kiek draugui Martynui ir tėvams. Universitete
turėjau tapti inžinieriumi, bet paskutiniuose kursuose tapau labiau panašiu į
vertėją... Na bet bent trumpam pamirškime universitetą ir grįžkime šioje
plotmėje ties Martyno, mano geriausio draugo, tema.
Per visus tuos
studijų metus su Martynu mes bendraudavome tikrai daug, tiek tiesiogiai tiek
per skype‘ą ir panašiai... Kartais net atrodydavo, kad to aš su juo bendrauju
netgi kiek per daug, nes visur ir visada jo būdavo pilna: gana dažnai gaudavosi
tokia situacija, kad aš jau lyg ir norėdavau užsiimti kokia nors veikla ar
panašiai, bet dar turėdavau susirašinėti su juo vienokia ar kitokia tema per
skype‘ą ir mažiausiai kelias valandas. Kartais net išjungdavau skype‘ą, nes
žinodavau, kad galbūt Martynas jau laukia kada galės su manim susirašyti, o aš
būdavau užimtas, nes išties universitete daug ko nespėdavau ir man netgi vieną
draugą turėti, tiesą sakant, buvo per daug, nes dar plius reikia įvertinti ir
barako kambario sąlygas: gana dažnai neišgėrus alaus tiesiog nebūdavo įmanoma
ten atsipalaiduoti. To specialiai nedarydavau, tačiau jaučiau alaus išgėrimo
būtinybę būnant barake, nes iš ties būdavo labai sunku sutelkti dėmesį. Tai aš
kone didžiausią laiką barake praleisdavau su ausinėmis ir garsiai paleista
muzika. Tai bent jau kažkiek padėdavo. Bet vėl grįžkime prie Martyno.
Mes su juo
tapome gerais draugais, kaip jau sakiau, viso to pikas buvo mūsų studijų metai.
Kai turėdavome vasaros atostogas, tai kažką suplanuodavome ir susitikdavome
porą ar keletą kartų: paimdavome alaus ir kažko prie alaus, numindavome prie
vandens arčiau, kartais ir pamindavome tolėliau, prisėsdavom ant suoliukų šalia
ežerioko ir atsidarydavome alioko :D Būdavo tikrai smagu, nes turėdavom apie
daug ką pasikalbėti :) Jis mokėjo išklausyti ką aš sakau jam ir atvirkščiai.
Gerbėme ir vertinome vienas kitą. Nors aš gana dažnai pagalvodavau, jog
Martynas visgi priklauso šiek tiek kitokiai „kastai“: aš esu paprasčiausias
kuprą lenkiantis varguolis (bent jau arčiausiai nuo tos kastos), o jis
priklauso viduriniajai klasei kartu su jo tam tikromis klišėmis, tam tikru kiek
kitokiu ir savitu supratimu apie gyvenimą ir kartu su jo visa elgsena ir
laikysena. Man tekdavo vasarą padirbėti kartais, o jisai niekad nedirbo... Ir
kuomet aš jį matydavau po darbo ar savaitgalio metu, tai iš jo elgsenos ar
laikysenos gana dažnai nuspręsdavau, kad jisai tikrai jokiais būdais tiesiog
negalėtų ištempti tokio darbo kokį dirbdavau aš vasaromis... Kartais kildavo
šioks toks pyktis ir aš tai jam norėdavau išrėkti, tai būdavo labai retai, bet,
deja, būdavo. Tačiau judėkime tolėliau, nes dar reikia šį bei tą papasakoti.
Taip jau gyvenime mano išėjo, kad nebuvau
turtingas, o tėvai daug kuo negalėjo padėti, tad pabaigus studijas teko vykti į
JK, kur mama jau senokai buvo įsikūrusi ten. Bendravimas su Martynu per tuos du
metus praleistus JK nenutrūko: bendraudavome per skypą gana dažnai ir jis
domėdavosi kaip man ten sekasi, taip pat norėjo aplankyti JK ir pats, bet aš
nesutikau sakydamas, kad bent jau ten, kur gyvenu aš, tikrai nieko gražaus ten
nėra ir tai buvo tiesa, ir kelionė jo būtų nuėjusi per niek. O jis toliau tęsė studijas
jau kitame universitete ir pagaliau pasirinko tokią specialybę, kuri jam akivaizdžiai
buvo prie širdies, o ne prie paširdžių. Pratūnojęs JK dar bandžiau kažką
nuveikti geresnio LT, tačiau, deja, tas nepavyko. Planavau pagal savo
specialybę dirbti Vilniuje. Deja, tačiau pildydamas CV melavau, kad turiu auto
ir jį vairuoju, o tai buvo neatsiejama mano darbo dalis. Tad darbdaviai dėl šio
melo pradėjo manimi kiek abejoti ir tiesiog pasirinko kitus variantus. Dėl to
aš jų nė kiek nekaltinu. Taip jau išėjo mano gyvenime ir bent jau tuo metu pats
pradėjau manyti, kad Vilniuje man pakankamai sunkiai sektųsi vairuoti, nors dar
ir iki tol maniau, jog kelių savaičių ar mėnesių bėgyje visgi priprasčiau prie
vairavimo Vilniuje, nors ir nebuvau apskritai auto vairavęs jau kelerius metus
tuomet. Draugas taip pat siūlė man išsinuomoti butą Vilniuje kartu su kitu
klasioku. Tačiau jų prioritetas buvo naujas ar apynaujis butas kur virtuvė ir
svetainė/miegamasis būtų tame pačiame kambaryje. Man toji idėja nepatiko ir iš
ankstesnės praktikos JK įsitikinau, kad draugai atsiskleidžia visai kitokiomis spalvomis,
kai su jais gyveni kartu, tad atsisakiau šios minties taip pat, nes norėjau
išlaikyti draugystę ir norėjau eiti kitu keliu.
Tuo metu kaip tik atsirado galbūt antrasis
kvėpavimas išmaniųjų telefonų rinkoje su android versijomis ir mobiliosiomis
programėlėmis. Mano bene geriausias draugas Martynas skype būdavo nuolat
prisijungęs ir niekad negalėdavai suprasti kada jis prisijungęs, o kada ne. Tad
bendravimas per skypą pradėjo strigti. Bendravimas per sms taip pat vėluodavo. Galbūt
tuomet mūsų draugystė su Martynu ir pradėjo skilinėti. Pamenu kai žiemą, kuomet
mūsų krašte vyko ralis, tai jis tuo metu tik maigė savo telefoną ir net nebuvo
praktiškai jokio bendravimo ir tai man įrodė, kad tik laiko klausimas kada mes
patrauksim kitais keliais ir nebeturėsim jokio bendro intereso. Man taip pat
buvo keista, kodėl jis taip nuolat maigydamas tą telefoną, negalėdavo man
parašyti ar paskambinti dažniau, nes anksčiau jo būdavo tiesiog visur pilna ir
net 1 draugo man būdavo per
daug.
Taip jau mano gyvenime gavosi, kad teko vykti į JK
vėl kur pagaliau pradėjau gyventi normaliai, o ne kaupti centą prie cento ir
taip mėginant sutaupyti pinigų pradiniam kapitalui Lietuvoje. Bendravimas su
draugu vyko per e-mail‘ą, nes aš facebook‘ą jau senokai esu ištrynęs, o iš
skypo jį pats ištryniau, nes metų bėgyje turbūt nebuvo parašęs ar paskambinęs
iš ten, tad pradėjau manyti, kad nebėra prasmės. Bendravimas per e-mailą vyko
daug maž kas savaitę, po to, kas mėnesį... taip reikalai judėjo tik blogesne
linkme kol, galų gale, paskutinė jo žinutė buvo parašyta sausio pradžioje, o
jau tuoj birželis... Aš esu tokio būdo žmogus, gal daugumai atrodyčiau, jog esu
keistuolis (gal tai ir yra tiesa), bet aš pats niekad nerodau iniciatyvos: aš
niekam nerašau pats ypač kai praeina kuris laikas, jei bendravimas vyksta
kasdien ar kas savaitę, tai tuomet parašau ir pats, tačiau jei bėga mėnesiai –
aš jau neberašau, nes tiesiog laukiu kada jie mane pamirš, tai yra per kiek
laiko jie pamirš apie mano egzistavimą. Pamiršta pakankamai greitai. Ilgiausiai
prisiminė, kad aš vis dar egzistuoju, mano geriausias draugas Martynas, tačiau,
galų gale, pamiršo ir jis... Išties yra gaila prarasti tokį gerą draugą, tačiau
gyvenimas yra toks dalykas, kad galų gale yra prarandama viskas, kas buvo
turėta šiame pasaulyje ir turbūt mes to mokomės, o gal mus to moko teatro
režisierius, kurio niekas nematė. Aišku, kad gyvenime kokie nors draugai
priartėja ar nutolsta ir atsiranda kitų, ir kad neviskas taip jau blogai, tai
veikiau reikia žymėti kaip gyvenimo atkarpą, kurios metu, mano geriausias
draugas buvo vardu Martynas ir tuomet buvo visai smagūs laikai tiesą sakant,
kuriuos prisimenu su nostalgija. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir turbūt dar
turėtų visgi netgi ir man būti tokių etapų, kurie, veikiausiai ir greičiausiai
bus dar geresni, negu kad buvo tuomet, kai mano geriausias draugas (deja, bet)
buvo vardu Martynas.
