Štai jums dar
vienas blogojo blogerio tekstukas. Aptarsiu temą štai šią: karo ir
darbo/ekonomikos panašumai. Tai nėra mokslinio pobūdžio baigiamasis magistro ar
bakalauro darbas, o paprastas publicistinis straipsnis, na, o jei norit dar
tiksliau: blevyzga ar rašliava iš lempos (ta lempa paprasta volframu kaitinama kaitrioji
lemputė (veikianti dar senuko Edisono principu, taigi straipsnis nebus su 140
IQ prilygstančio piliečio lempai, kitaip sakant, rašau ne iš Aladino lempos :)
Kita vertus, pasinaudodamas Demokratijos man suteikiamais įgaliojimais ir
mechanizmais, senuko Edisono lempos savininkas teisiškai ir įstatymiškai taip
pat gali išreikšti savo nuomonę, netgi jei toji nuomonė prieštarauja daugumos
nuomonei. Be to, toks valstybiniu mastu veikiantis principas, veikiausiai, yra
vadinamas Respublika, o ją išlaikyti nėra lengva, nes tas pats demokratinis
principas mažumai ir leidžia pasisakyti, tačiau būtent dėl to mechanizmo, ne
visuomet įsiklausoma į mažumos nuomonę, kuri, galimas dalykas, kai kuriais
atvejais, gali būti teisi, tačiau tai yra visiškai atskira tema, tad kaip jau
sakiau anksčiau, naudojuosi man suteikiama demokratinio mechanizmo privilegija
ir tęsiu savo tekstuką apie karo ir darbo/ekonomikos panašumus.
Praeitame
amžiuje, rodos, 1914-1918 vyko WWI, na o praėjus vos 21 metams, įvyko WWII
(1939-1945)... Šie du pastarieji karai buvo globalūs t.y. jie paveikė visą
pasaulį ir, iš esmės, tuose karuose dalyvavo visi žemynai arba jų buvo daugiau
ar mažiau paveikti tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (be abejo, veikiausiai
karo nebuvo paveikta tik Antarktida, nes pingvinams dėl to, greičiausiai, nieko
nenutiko). Jei karą išskaidome į smulkesnes dedamąsias... ,tai galima prieiti
nuo globalaus karo (tarp kontinentų ar valstybių/blokų/konglomeratų/ sąjungų prie
fronto linijų t.y. ten kur juda didžiausios armijos arterijos, ir kurios armija
skaidosi į mažesnius būrius ir plečiasi kaip kapiliarais tais mažesniais
būriais ir kur vyksta mūšiai dėl kiekvieno žemės lopinėlio, dėl kiekvieno
kvadratinio metro ar netgi centimetro, kur žiemą priešininkai užima atkovotą
kalvą, o artėjant pavasariui, „saviškiai“ vėl atsikovoja prarastas pozicijas).
Taigi apie karą galima kalbėti įvairiais lygmenimis. „Kapiliariniame“
lygmenyje, kuomet saujelė išlikusių kovotojų praranda ar/ir vėl atsikovoja [ne]savo
pozicijas, tam tikra prasme, man tai siejasi su paprastu darbininkėlių
kolektyvu. Kuopą sudaro 100-200 karių. Ekonominio „karo“ atspindys – fabrikas.
Kuopa skaidoma į 3-4 būrius. Būriai, savo ruožtu, yra skaidomi į 3-4 skyrius.
Tad, tarkime, turime 1 kupą, kurioje yra 180 karių. Skirstome juos po 4 būrius:
t.y. po 45. Sakykime, kad būrys yra išskaidytas į 3 skyrius t.y. skyrių sudaro
15 karių. Taigi tas skyrius, arba reali jo sveikoji dalis dalyvauja poziciniame
mūšyje dėl menamosios kalvos, kurią jie žiemą praranda, o pavasarį atsikovoja
(jei yra „savi“ :) ). Kaip jau minėjau, kuopą sulyginus su fabriko
darbuotojais, fabrikas , kaip ekonominis vienetas, tam tikra prasme, šiame
tekste gali būti palygintas su karo mašinos viena iš dedamųjų... Skamba
grėsmingai, tačiau aš tame matau nemažai paralelių ir dėl to netgi man pačiam
kiek keista :) Fabriko darbuotojai dirba komandose t.y. skyriuose, šalia jų
prie konvejerinių sistemų dirba ir kiti skyriai, kurie savotiškai sudaro būrį,
būriai jungiasi į kuopą t.y. – fabriką.
Su kuo
kariauja (ekonomine prasme) fabrikas? Savaime suprantama, dėl savo išlikimo.
Fabrikas ir joje esanti kuopa, kartu su kuopos vadu nepailstamai 24/7 stengiasi
pranokti kito fabriko kuopą, siekia nugalėti tąjį kuopos vadą, tačiau ir
pastarasis stengiasi padaryti tą patį. Vyksta nuolatinė, tačiau plika akimi
neregima kova. Kova dėl vietos po saule, kova neįžiūrimoje (plika akimi)
kalvoje, kur pozicijas užima ir vėl praranda, tačiau dėl atkaklaus ir
nenuilstamo darbo 24/7 tokie kuopos vadai sugeba jos neprarasti. Kuopa realiame
kare, turi skirtumų tarp fabrikinės kuopos. Pastaroji konkuruoja su daugeliu
kuopų ir, galų gale, jas nukonkuruoja, tačiau niekaip negali užmigti ant laurų,
nes nuolat yra sudaromos naujos kuopos, kurios meta iššūkį dėl tos pačios
nematomos kalvos, kurį turi tą patį tikslą: užpulti, įveikti, nukonkuruoti,
užvaldyti ir jei naujajai ekonominei kuopai pavyksta po truputį įtvirtinti ekonominio
pozicinio karo apkasuose, tuomet senoji kuopa su tuo vaduku turi kelias
išeitis: dirbti efektyviau, laukti pastiprinimo iš aukščiau, žlugti arba
ieškoti sąjungininkų. Kare su priešu sąjungos nepadarysi. Galima paskelbti
taiką, tačiau ji tebūna laikina, nes tie, kurie pradeda karą, taikos nesilaiko,
iš esmės, niekada. Toji laikinoji taika jiems tik suteikia pranašumo pozicijų
žaibiškam stiprinimui, armijos permetimui (24/7 – jie nemiega niekada...). Toji
armija, kartu su savo sąjungininkais, tenori tik taikos, ji yra griozdiška,
nepasiruošusi, neefektyvi, tačiau yra vienas bet. Dažniausia teisingoji armija
(pavadinkime ją taip) su laiku tik stiprėja, o neteisingosios armijos galios,
iš esmės, primena Napoleono kepurę (parabolinę kreivę), nes ji, galų gale,
išsikvepia, pailsta. Tai nutinka būtent tada, kai taikioji armija būna
pasiryžusi pagaliau pabaigti tai kartą ir visiems laikams t.y. tada, kai jau
būna aišku, jog karo išvengti bus
neįmanoma jokiomis diplomatinėmis gudrybėmis.
Ekonominiame
kare yra kiek kitaip, nes esama žymiai daugiau opcijų. Čia priešai gali
susijungti ir dirbti išvien, jei jie yra gigantai (kaip Samsung ir Apple, amd
ar Intel), na tuomet jie bandys perkąst vienas kitam gerkles (bylinėsis
teismuose su milijardinių dolerių vertės bylomis) ir tai jau – tikrų tikriausias
karas, nes ant kortos pastatytas įmonės išlikimas, nes veikiausiai gigantiška
ir merdėjanti IT įmonė niekam nebus įdomi ypač jei padaliniai ir įrenginiai
juose yra technologiškai atsilikę. Tokia įmonė toje srityje gali žlugti, tačiau
pradės kitą veiklą, kad ir tuo pačiu pavadinimu (žinote, anksčiau Samsung pardavinėjo
cukrų ir vertėsi kuo tik galėjo, be abejo tam, kad išliktų). Tarpusavyje
konkuruojantys lygiaverčiai priešininkai gali po truputį išstumti peraugusius kašalotus
ar smulkesnius mailius ir virsti tos rinkos oligopolininkais ar monopolininkais,
na ir tuomet gali prasidėti įdomūs dalykai: kuopos vadai tarpusavyje gali
palaikyti ryšius t.y. spausti dešinę, ir tuo pat metu už nugaros gali laikyti
beisbolo lazdą (na tuo atveju, jei vienas iš jų bent akimirkai atsipalaiduotų
:) ).
Taigi, sudėjus šią keverzonę, galime
išvesti bendrą vardiklį: ekonominio karo ir realaus karo bendras
ir esminis principas išlieka identiškas:
kapiliarų lygmenyje, kuopos/būriai/skyriai, kaip kad ir fabriko
darbuotojai
kovoja su kitu fabriku dėl realios/menamos kalvos pozicijų užėmimo ar
atsikovojimo. Žengiant dar toliau, galima lyginti globalias ekonomines
krizes/depresijas kartu su globaliais karais. Globalių ekonominių krizių
aspektu, daugelį, galbūt net milijardus žmonių vienaip ar kitaip paveikia ekonominė
krizė, nes šie: praranda nekilnojamą turtą, darbą, netenka dalies ar visų
santaupų, pakeičia gyvenimo planus, kitaip sakant, ekonominių krizių
perspektyvoje, milijardai žmonių vienokia ar kitokia prasmėmis, netenka savo
vienokio ar kitokio turto, o tą turtą galime lengvai konvertuoti į pinigų
srautus/upes. Tos pinigų upės teka nuo ežerų ir suteka į jūras ir vandenynus
t.y. į atgal į tų pinigų generuojamus šaltinis, iš esmės kalbant. Tai nėra itin
sudėtinga suprasti :) Jei dar nesupratote, kodėl globalios ekonominės krizės
yra panašios į realius karus galiu pasakyti tiek, jog žmonės netekdami pinigų,
tam tikra prasme, praranda savo energiją. Pinigai, tam tikra prasme, yra
žmogaus darbo dėka konvertuotas energijos šaltinis, taigi pinigai ir yra
žmogaus darbo energijos konvertuota ir užkonservuota sankaupa. Paprasta kaip du
kart du. Jei kas nors to vis dar nesuprato, tai jums bėda, nes pinigų jūs,
galiu spėti, niekada nesugebėsite sukaupti.
