Sveiki visi: tiek užkietėję rūkaliai, tiek pradedantieji,
tiek galvojantys apie pradėjimą, o taip pat sveiki tie, kurie ką tik metė, galų
gale sveiki ir tie, kurie niekada gyvenime nė nerūkėte, nes jūs, leiskite
pasakyti, bent jau rūkymo rėmų/kategorijos prasme, esate vieni iš pačių
sveikiausių, jeigu ne patys sveikiausi :D
Na šiame tekste aš, veikiausiai, nesusilaikysiu
nepasigyręs, nes girtis, bent jau šįkart, yra dėl ko. Praeitame
tekste apie rūkymą, aš buvau aprašęs savo „grumtynes“ su pačiu savimi
(vienų barikadų pusėje stovėjo rūkantysis aš, kitoje – nerūkantysis) ir kaip
man sekėsi tų mūšių bei karų esu apturėjęs. Viskas išsamiai yra sukaupta ir
apie tai jau kartotis nebesinori, nes jau po truputį, taip sakant, susidaro
toks įspūdis, kad dūmų kamuoliais besipurtantį lokomotyvą, palydžiu akimis, nes
iš to apanglėjusio garvežio aš jau išlipau. Taigi kai rašiau tekstą šių metų
03/18 – ąją, tai buvo 5 – oji mano nerūkymo diena. Savo kovą, kaip kad ką tik
buvau užsiminęs, kovojau jau eilę metų ir visuomet būdavau paguldomas ant
menčių, kitaip sakant, visada pralaimėdavau, nes iki pat 03/14 – osios rūkydavau
kiekvieną mielą dieną ir nors surūkomų cigarečių kiekiai metimo dienomis drastiškai
sumažėdavo, tačiau vis vien būdavo surūkoma bent 1, 2, 3 ar 4... Tačiau nors ir
su pertraukomis, bet vis vien bandžiau ir ieškojau įvairiausių būdų mesti
rūkyti. Į šį reikalą buvau įnikęs rimtai, nes tapau kone chronišku rūkalium, o
mano tikslas buvo paprastų paprasčiausias – kaip nors atsilaikyti bent vieną
dieną neparūkius. Iš čia ir atsiranda visa ta mano rašomoji drama apie
pralaimėtus mūšius ir karus ir t.t. :D
Man pavyko nerūkyti, naudojantis burnos purškalu,
kurį, galų gale, visgi nusprendžiau išbandyti. Tas purškalas turėjo stipraus
mentolio ir 1 mg nikotino, buteliukas turėjo apie 150 mg skysčio, vadinasi, 150
papurškimų. Per pirmąją savaitę jo ir užteko 7 dienoms. Per pirmą dieną buvo be
galo sunku nerūkyti, nes dar turėjau gana rimtą konfliktą tą dieną, tačiau
visgi buvau labai tvirtai apsisprendęs, kad nuo tos dienos tikrai mesiu ir tai
tarsi užgrūdino mane laikytis ir toliau, nors, tiesa, tą dieną purškiausi gal
50 – 60 kartų (leistina dienos norma 64 purškimai, tad buvau ties išnaudojimo
limitu netgi :) )
Taip ir praėjo nerūkymo savaitė. Flakonėlis buvau
jau beveik tuščias, tad nusprendžiau verčiau nerizikuoti ir nusipirkti dar
vieną. Tačiau būtent toje vaistinėje, kurioje nusprendžiau įsigyti, pardavinėjo
ne po vieną, o po du. Įsigijau. Antrąjį purškiausi gana intensyviai. Ir jau
išnaudotas senai. Na, o trečiajame vis dar yra skysčio, nors pagal idėją, tas
skystis flakonėlyje jau senai turėjo baigtis. Išvada paprasta: taip yra dėl to,
kad aš jau labai retai kada naudoju tą purškalą.
Nors ir parūkyti vis dar norisi, tačiau tai
įmanoma kontroliuoti mintimis, protu, valia (šiuo atveju, kaip pavadinsi, taip
nepagadinsi). Rezultatai: 1) įveikta rutina; 2) stipriai pagerėjusi sveikata; 3) sutaupyti pinigai, kuriuos
galiu skirti kitkam.
1) – uoju atveju šis dėmuo susideda iš daugiau
koncepcijų, negu vienas žodis, tad norėčiau, jums leidus, išplėtoti mintį, kas
slypi po šiuo žodžiu „rutina“ būtent šiuo mano konkrečiu atveju. Kai rūkydavau,
aš nubusdavau jau pralaimėjęs ir savijauta būdavo tokia, kad nors ir diena tik
prasideda, tačiau mane apimdavo jausmas, kad diena tarsi jau ir prarasta.
Pabundu ryte. Atsikeliu. Einu parūkyti. Parūkau. Pasidarau kavos. Pasėdžiu prie
laptop‘o. Išgeriu kavą. Einu parūkyti. Pasidarau valgyti. Pavalgau. Einu
parūkyti. Išplaunu indus. Einu parūkyti. Prisėdu prie laptopo. Randu įdomų ir
kiek sudėtingesnį (tarkim politologo) straipsnį, tačiau jaučiu, kad tuo reikės
parūkyti, nes viso jo neįveiksiu, nes tas noras parūkyti tik dar labiau stiprės
ir jei aš spyriosiuosi ir neisiu
parūkyti, tai tada bus tik dar blogiau, nes, galų gale, tekstas bus
perskaitytas labai ilgai ir sunkiai įsisavintas, o aš, veikiausiai, parūkysiu
ir labai neilgai trukus, parūkysiu dar vieną, na arba vieną po kitos, čia jau
kaip sušvies... „Išeinu į miestą“ visuomet su cigarete dantyse, kitaip ir būti
negalėdavo. Einu mieste su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. „Grįžtu
iš miesto“ su cigarete dantyse – kitaip ir būt negalėjo. Problemos (?) –
cigaretė. Kažko nesuprantu (?) – gal padės geriau suprasti cigaretė. Nežinau ką
veikti – gal parūkęs sužinosiu (?). Tad ir nusprendžiau tatai pavadinti šiuo „įveiktos
rutinos“ terminu. Pagaliau mano gyvenime šis ciklas, nesibaigiančios karuselės
vienodai nuobodus ir vedantis į depresiją, sukimosi ciklas sustabdytas, kodas
nulaužtas. Aš išlaisvinau save patį :D Be to yra marios laiko: sutaupau bent
valandą ar pusantros valandos laiko, nes reikėdavo eiti ir pirktis tabako
atskirai; eiti ir pirktis popieriaus, filtrų bei sukimosi mašinėlę, atskirai; suktis
tą tabaką ir, galų gale jį rūkyti. Tačiau dar norint parūkyti, reikėdavo
užsivilkti striukę, apsiauti batus, užrakinti namus, išeiti į gatvę nusileidus laiptais
iš antro aukšto, parūkyti ir tuomet tą pačią procedūrą pakartoti tekdavo (jei
norėdavau patekti į butą) pakartoti atvirkštine tvarka. Na, o tai užtrukdavo. Tad
paėmus ir suvidurkinus visą praleistą laiką, esu garantuotas tuo, kad tai
užtrukdavo gerą valandą ar pusantros. Tačiau ne vien tik tai. Mano mąstymo
laikotarpis būdavo smarkiai įspraustas į rėmus ir sufragmentuotas, dėl rūkymo
pertraukėlių. Aš negalėdavau praktiškai niekada betarpiškai sutelkti dėmesio į
vieną ar kitą rimtą dalyką, kuris reikalaudavo susitelkimo bei mąstymo
pastangų, sprendžiant vieną ar kitą problemą, galų gale netgi skaitant. Aš
tatai jausdavau savo vidumi, kad taip tęstis daugiau negali...
2) – uoju atveju nėra ir ką kalbėti. Tai turbūt
yra akivaizdu: išsivalė plaučiai, daugiau nebekosčiu visiškai (anksčiau
kosėdavau nuolat), balsas atsigavo, nes anksčiau visada būdavau užkimęs, taip
pat ir dusdavau anksčiau arba bent jau to apraiškas pajusdavau. Smegenys dabar
dirba geriau.
3) – uoju atveju jau apskritai nėra apie ką
šnekėti ir viskas čia aišku. Tačiau prie viso to dar norisi pridurti tai, jog
visi šie trys faktoriai iš tikro yra susiję ir jie vienas kitą papildo ir tarp
jų yra grįžtamasis ryšys. Pavyzdžiui pirmuoju atveju rutina taip pat galėjo
reikšti psichologinį barjerą arba tam tikrą mentalinės psichikos būseną artimą
depresijos formai, kuomet žinai jog tai tave žudo ir kenkia, tačiau pats gana
dažnai jau tarsi to nebegali pakeisti, tai galime apibūdinti ir fiziniu
leitmotyvu: įsivaizduokite, kad esate paralyžiuotas išilgai pusiau (nežinau ar
tokių atveju būna, bet ne tame esmė) ir labai norite pakelti paralyžiuotą ranką
ar koją ir/ar atkartoti sveikosios jūsų kūno pusės judesius. Nors ir labai
stengiatės, tačiau niekaip neįstengiate to pasiekti. Tad tą vadinamąją rutina,
tam tikra prasme, aš būčiau linkęs gretinti su ką tik aprašyta „paralyžiaus“
situacija. Tai mentalinis „cementas“, kuris „ant tiek“ užsibetonavęs smegenyse
ir/ ar prote, kad jį pašalinti, reikia tarsi tokių pastangų valios ir ryžto pastangų,
kurias deda ar, pagal idėją, bent iš pradžių, turėtų dėti tas susiparalyžiavęs
žmogus. Vėliau tai „susicementuoja“ ir tampa tarsi „nedaloma“ tavojo aš dalis. Beje,
pinigų prasme pirmasis atvejis koreliuoja taip pat ir labai smarkiai. Juk pakanka
prisiminti posakį „laikas – pinigai“ ir tampa viskas aišku, nes įveikus tą
nesibaigiančios rutinos ciklą, per dieną sutaupomą nuo valandos iki pusantros
ir per tą laiką galima tikrai nuveikti daug ką, o jei tai susumuosite metų
bėgyje, tai puikiai turėtumėte pastebėti, jog, bent jau savo asmeniniu atveju,
aš per metus sutaupau apie 2 – 2,5 savaitės vien tik dėl to, kad nerūkau. O
taip pat man nereikia dirbti papildomai ištisą mėnesį tam, kad nusipirkčiau
rūkalų, tad šiuo atveju sąvoka „laikas – pinigai“ koreliuoja tiesiogiai, tačiau
esmė visai ne tame, nors tame dalis sveiko grūdo yra taip pat. :)
