Sveikas viešasis dienorašti. Praėjo gal savaitė nuo paskutinio įrašo. Kažin ar man pavyks viską trumpai aprėpti kalbant apie tai, kas buvo nuveikta, tačiau, esu įsitikinęs, kad rašydamas šį tekstą sugebėsiu prisiminti bent jau svarbiausius įvykius. Tad nieko nelaukęs ir pradėsiu.
Praeitame tekste rašiau apie draugą, kuris atvykęs negrąžino skolos, tačiau skelbėsi, kad vyksta pas mane į kaimą dėl to. Taigi, bent jau kol kas, tas draugas yra reabilituojamas, nes dar kelis sykius nuo to laiko pavyko susitikti su juo ir pakalbėti įvairiomis temomis, kurių viena jų buvo pinigai. Taigi jis yra visiškai reabilituojamas, nes situacija buvo išsiaiškinta.
Man dar su tėvu pavyko išvalyti kūdrą per šią savaitę. Savaime suprantama, kad kūdros nevalėme visą savaitę (tik vieną vakarą ir kitos dienos ryte). Valymo būdas buvo kiek neįprastas. Prieš valymą aš pasižiūrėjau YT ir pamačiau kaip valo amerikiečiai tvenkinius nuo augmenijos. Supratau, kad, iš esmės, nieko naujo šioje srityje technologijos negali pasiūlyti, na ir tos technologijos yra tokios primityvios, kad mena baudžiavos laikus: grėblis, dalgis ir panašiai. Tačiau teko pažiūrėti, kaip vienas amerikonas su baidare nuplukdo tokį „ežiuotą“ (tarsi šulinio) ritinį su virve, na ir meta ją į tvenkinio vidury, o kitas amerikonas tą ritinį su virve pradeda traukti krantan.
Apie tokią technologiją prasitariau tėvui ir šis kaip mat suprato kur šuva pakastas ir kad ši mintis gana gudri. Tad iškart surado akėčias, kurios buvo trečdalio dydžio lyginant su arklio traukiamomis akėčiomis. Pritaisę prie jų virvę, nuėjome prūdo link išbandyti šią technologiją, kuri, tiesą pasakius, buvo pakankamai veiksminga. Deja, tačiau kūdros augmenija yra sudaryta iš 3 pagrindinių žolių rūšių: 2 iš jų auga prie pat pakrantės, kita mėgsta bazuotis ties viduriu. Ties viduriu akėčios puikiai atliko savo darbą, na, o ties pakrante, jų našumas strigo. Kitą rytą buvo pasitelkta grėblių pagalba, siekiant ištraukti sunkią žolę (tarsi samanos) iš pakrantės, kas visai neblogai gavosi. Tačiau nelabai pavyko ištraukti nendrių tipažo (dovanokit, apie augmeniją nenutuokiu nekiek) žolės: grėblys ir akėčios neužkabina jų, o pjovimas dalgiu nepavyksta nes tos žolės yra pernelyg arti ties krantu, vadinasi paties dalgio galima netekti gana greitai.
Grėbiant su akėčiomis į krantą buvo išvilkta ne tik žolė, bet ir rąstai, medžio gabalai na ir mano anksčiau pamestas dalgis.
Sekančią dieną bandžiau pjauti trimeriu. Tačiau buvo pernelyg karšta, todėl nusprendžiau pasidaryti siestą – pailsėti. Man bemiegant užgirdau traktoriuko garsą netoliese. Kaimynas ūkininkas pradėjo pjauti žolę mums. Pagaliau! Mes išgelbėti! Na ir už kokios valandėlės atvyko dvi antros eilės tetos iš tolokai, viena jų iš labai jau toli. Užsuko pasižmonėti, nes vyko į pakeliui esančią mano prosenėlio (iš tėvo mamos pusės) gimtinę. Na, o už valandėlės ir aš su tėvu vykome į mieste esančius namus, o iš ten – į draugo esančius namus kaime :)
Sekančią dieną pradėjau tvarkytis paso reikalus, nes, pasak kai kurių žmonių (gyvenančių JK), pasirodo, kad be paso nebeįmanoma būtų grįžti atgal į Angliją. Tai pradėjau darytis tą pasą, kurio anksčiau niekada gyvenime man neprireikė, nes visuomet ir visada užtekdavo tik turėti ID kortelę.
Tą pačią paso darymo dieną atlikus aptartą veiksmą ir kelias papildomas smulkmenas, nuvykome ieškoti (ir, suradus, pirkti) šiferio bei drožlių plokščių. Radome ko reikia, taip pat suradome ir pigiai išnuomojamą priekabą. Nusipirkome, pargabenome į kaimą, atvežiau priekabą atgal. Dar tą pačią dieną uždažiau buvusio tvartelio, o dabar jau daržinės/ garažiuko, duris vartus.
Sekančias dvi dienas dėjome mes tas lubas OSB plokštėmis mūsų senajame muziejuke, ten, kur yra „laiko kambarys“ su „gegutės lizdu“. Pirmosios dienos vakare buvo atvykęs draugas. Išsikepėme šašlykų. Kepant juos šnekėjome, o mums šnekant ir vartant šašlykus, mūsų krauju mito dūmų nebijantys uodai. Valgant šašlykus užklydo tas pats (ankstesniuose epizoduose) aprašytas katinas. Draugas išsiaiškino, kad ten katė. Jai šašlykų nedavėme, į vidų neįsileidome. Pakniaukė ir nukniaukė šalin. O mes su draugu dar prisiminėme senus gerus mokyklos laikus. Buvo smagu. Kažkokiu būdu atsikūrė atmintis ir šiek tiek pavyko prisiminti kai kuriuos mokytojus, klasiokus, mokyklų koridorius ir t.t. Patiko išties tokie pašnekesiai. Tačiau tas negailestingas laikas su nuovargiu šalimais jau liepė skirstytis...
Sekančią dieną jaučiausi silpnas. Ėjau net du sykius dieną prigulti. Rytą lijo, o likusią dienos dalį (taip pat ir vakare) buvo apsiniaukę. Keista toji diena buvo išties. Vakare kažkaip prisiverčiau papjovėti su trimeriu. Po to nusiprausiau lauko duše. Vanduo buvo šaltas, nes nebuvo saulės ir neįšildė juodo vandens rezervuaro. Nusiprausęs nuėjau žiūrėti futbolo, kur pagal žaidė Portugalija prieš Belgiją. Pagal FIFA reitingus pastaroji užima pirmą vietą, nors niekad gyvenime nesu matęs, kad jie taptų pasaulio ar Europos čempionais (man tai vienas didžiausių paradoksų). Be to, sakė, kad toji pati Belgija, kuri yra ES lopšys, yra labai multikultūrinė šalis ir kad tai labai atsispindi ir žaidėjų sudėtyje, ir pasakė, kad treneris su žaidėjais kalbasi anglų kalba. Netrukus Belgija įmušė įvartį, o mane pradėjo krėsti drebulys (gal pirmą kartą gyvenime vasarą). Nuėjau į savo namuką miegoti net dantų nesivalęs... Ir gal kiek nusivylęs, kad belgai įmušė...
Na, o sekančios dienos rytą pabudau labai vėlyvą. Bet jau pasveikęs. Pavalgiau kiek ir nuėjau papjovėti su trimeriu tol, kol beveik pasibaigė kuras. Tiesa ta, kad neperdauginusiai jo ir buvo. Visgi nupjauta buvo pakankamai nemažai.
Šis pasakojimo ciklas neturi pabaigos, nes dėl to jis ir vadinasi ciklu: tai tarytumei užburtas ratas, nes šis pasakojimas yra tik trumpa apžvalga mūsų gyvenimo karuselės dalies.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.