Niekad nesibaigiančios "antrosios Žemės" paieškos

Sveiki visi, kurie užklydo į šį blogą tyčia ar netyčia. Tyčiniai atvejai greičiausiai bus tik tie, kurie bus ateičių aš, o netyčiniai - tai yra visi tie kiti žmogeliai (galbūt ir „robotukų armija“), kurie užklydo čia per klaidą, nes tokių neva tai rašytojų ant kiekvieno kampo surasti galima veikiausiai. Taigi ateities sau norėčiau pablevyzgoti apie žmonijos nuolatines ir niekad nesibaigiančias paieškas artimiausių galaktikų, saulės sistemų bei neva tai galbūt galimai tinkamų gyventi planetų, kaip kad jie mėgsta pasakyti, yra „visai šalia mūsų kiemo“.

Iš pradžių naujųjų palydovinių ir antžeminių teleskopų infrastruktūra buvo pakankamai paprasta jei lygintume jas su dabartinėmis galimybėmis su atnaujintomis technologijomis tam, kad būtų kur kas efektyvesnė galimybė aptikti kitus pasaulius, kurių bent keli būtų galbūt galimai antri (treti ir ketvirti...) žmonijos namai.

Kalbant apie užsimintas paieškų „eiles“, atrodo, kad žmonija be galo be krašto labai intensyviai ieško sau kitų namų ir ne vienų. Visai nesenai šias paieškos buvo pradėtos, kuomet šaltojo karo metu abi supervalstybės konkuravo viena su kita, o toji konkurencija pasireikšdavo ir kosmoso programomis. Sovietai buvo pakankamai neblogi konkurentai mano asmeniniu požiūriu savo atkaklumo dėka ir manyčiau yra pasiekę nemenkų rezultatų, ką jų konkurentai (amerikiečiai) visuomet stengdavosi pagerinti (kas dažniausiai ir pavykdavo, bet, veikiausiai, ne „lengvo pasivaikščiojimo“ dėka), kitaip juk ir negalėjo būti, na nes juk vyko konkurencija visomis prasmėmis ir kryptimis.

Visgi nesenai teko išgirsti, kad sovietai labai atkakliai siekė išsiaiškinti Veneros paslaptis ir tam tikslui ten siuntė ne vieną zondą, kol, galų gale, po nesėkmingų ir sėkmingų programų, išsiaiškino, kad ten nieko nėra, o tik nepakeliamas karštis (kiek teko girdėti, ten lyja išsilydžiusiomis uolomis), na o karštis yra net nebepamenu koks, kita vertus, tai nėra labai jau ir svarbu (ši planeta, nors ir būdama antroji Saulės sistemoje, visgi dėl savo neįtikėtinai tankios atmosferos (tankesnė už Žemės gal apie 90 kartų!), kuri sudaryta šiltnamio efektą sukeliančių dujų dėka ir dėl to, kad galbūt diena ten trunka apie 400 žemės dienų (nes ji dar sukasi iš vakarų į rytus, o taip keistai besielgianti planeta Saulės sistemoje yra dar tik dujų milžinas Uranas, iš kurio net per dokumentiką anglakalbiai juokiasi dėl savo turimo pavadinimo :) ), yra pati karščiausia planeta Saulės sistemoje).

Ir, netgi nepaisant šio pastarojo fakto, įvairiausių sričių mokslininkai pakankamai nesenai nustatė, kad ten, didžiuliuose Veneros debesyse (kurie gaubia visą planetą ištisai), kad tam tikrame aukštyje yra aptinkami fosfinai, kurie bent pagal tų pačių mokslininkų gilius įsitikinimus, tai tik tegali reikšti viena: yra galimybė, kad ten, Veneros debesyse, gali egzistuoti gyvybė, nes, pasak tų pačių mokslininkų, fosfinai natūraliai gali egzistuoti tik dujinėse planetose ir ten kur irsta organinės kilmės medžiagos. Na, o kaip jau žinome, organinės kilmės medžiaga ir yra bet kokia gyvybės forma. Sakyčiau labai įdomi pasaka, kuri dar neturi savo atomazgos, netgi neturi ir kulminacijos. O kulminacija bus tuomet, kai sukurtus milijardų vertės zondus raketomis nusiųs tirti Veneros debesų (kas neabejotinai, mano galva jau planuojama). O atomazga, veikiausiai, bus tuomet, kai tie zondai pasieks Veneros debesis ir ten, kaip kad ir sovietų siųstos dešimtys zondų, išsiaiškins, kad ten galbūt galimai nieko nėra. Bet, kaip sakoma, niekad nežinai, kaip ten yra iš tikro, tad šios pasakos vis kurstys kone komendanto valandas turinčių žemiečių fantazijas...     

Panaši pasaka buvo, pamenu, kai siuntė zondus Marso tyrinėjimams, kuriame nerado dvikojų, keturkojų, ar dar kokių kitokių padarų, tai tuomet nusiuntė dar vieną aparatą, kuris yra važinėjanti laboratorija, varomas, rodos, kad plutoniu, netgi ne saulės energija, nes juk Marsas toli nuo Saulės, tad baterijoms pakrauti reikia daug laiko, o be to ten užeina karts nuo karto smėlio audros, dėl ko tie zondai, galų gale ir sustojo. Taigi toji laboratorija, galėjo, galbūt ir vis dar gali, įsigręžti į žemę ir ieškoti ten gyvų ar ir mirusių bakterijų, na nes juk mokslininkams labai smarkiai ir, akivaizdu, kad didžiule to kaina labai knieti įrodyti, kad gyvybė gali egzistuoti bet kur. Nors tas marsaeigis („Smalsuolis“) veikiausiai jau veikia keletą metų, bet dar kažkaip neteko girdėti ar skaityti sensacingo įvykio, kad neva tai buvo aptikta kažkokių tai bakterijų. Kita vertus, man netgi keista, kodėl marsaeigis „smalsuolis“, kuris varomas plutoniu, vis dar sugeba fiksuoti kuo puikiausias Marso nuotraukas, kuomet, reikia atkreipti dėmesį, jog karts nuo karto prasiaučia galingos smėlio audros, o „galingos“, šiuo atveju, reiškia tai, kad jos jei siaučia tai siaučia aplink visą Marsą. Beje, yra žinomas faktas, kad kuo planetos yra toliau nuo saulės, tuo ten „vėjo“ greitis arba audrų greitis yra didesnis, o kai kuriose planetose (tarkime Jupiteryje), audros gali tęstis šimtmečius, jei ne tūkstantmečius.

Bet čia dar ne viskas. Visai nesenai teko girdėti per dokumentiką kalbant apie Saturno palydovą Titaną, kuris yra vienintelis palydovas saulės sistemoje, kuris turi atmosferą, o toji atmosfera ir palydovo reljefas vienas panašiausių į Žemės. Cassini – Huygens misijos dėka, kuri, beje, man dar būnant moksleiviui, bene labiausiai įkvėpė, o šią misiją aš sekiau internete, domėjausi ja ir man ši misija atrodė išties be galo įspūdinga, mes galime matyti Titano palydovo vaizdus, o teritorija yra nuskenuota ir padarytas Titanlapis. Ten yra pakankamai šalta, nes visgi jis sukasi aplinkui žieduotąją planetą, kuri yra 6 – oji eilėje nuo Saulės, ir, kuri dėl menko jai Saulės radiacijos efekto, yra dujinės formos, o jos čia aprašomame palydove, temperatūra yra (grubiai tariant) apie -200 laipsnių (specialiai neieškojau ant kiek ten šalta, nes esmė yra paprasta: žmogus neišgyventų ilgai net ir su skafandru ar dviem, o virstų ledo statula su visais savo skafandrais).

Taigi ir vėl mokslininkai iš šių misijų į Saturną ir Titaną, suprato, kad gyvybės, kokią žmogus supranta, net negali būti kalbos apie jos egzistavimą ten. Ir visgi, neperseniausiai dokumentikoje mačiau keliamus klausimus, kurie skambėjo daugmaž taip: nors ir ten (Titane) yra be galo šalta ir t.t., tačiau po etilo ir metilo jūromis, kas galėtų paneigti, kad ten nėra vandens jūrų, o kartu su vandeniu, juk gali egzistuoti ir gyvybė. Tad štai kokie mokslininkai yra optimistai, kuomet nori turėti savo darbus ir vyriausybių finansavimus paieškoms, kurios nuolat įrodo, kad ten, kur jie ieško, nėra nieko, kas būtų bent kiek panašu į galimą ir mums suprantamą gyvybės formą, net jei ji ir būtų bakterijos pavidalo.

Kažkas panašaus į Titano pasakėčias yra ir apie galbūt galimai Enceladą (nors čia ir galiu klysti) bei tikrai labai panaši pasakėčia yra apie Jupiterio palydovą Europą, kur mokslininkai išties galbūt galimai nustatė, kad ten yra ledo (iš vandens) ir vandens po 100 km ledo sluoksniu, na ir kad ten, po 100 km ledo sluoksniu, mokslininkai viliasi, kad ten yra galbūt galimai vadinamoji gyvybės forma. Neabejoju, kad jau ir gauna finansavimą savo projektams. Tad pagal mokslininkus, net ir Saulės sistemoje be Žemės planetos yra galbūt galimai apstu gyvybės formų, tačiau jos visos labai jau užsislaptinusios, veikiausiai, bijo iš žemės atkeliaujančių zondų, todėl ir slepiasi visi ligi vieno (įskaitant ir bakterijas), giliai po žeme ar 100 km. ledo sluoksniu.

Bet kaip jau pastebėjote iš rašomo naratyvo, mokslininkai tikrai jokiais būdais nesnaudžia rankas sudėję ir jie nepaliaujamai ieško, tikrina, kuria, tiria, o jiems prijaučiantys žmogėnai kartu su jais fantazuoja toliau. Tad štai ką jie kiek anksčiau užsimojo surasti, o dabar tai jau yra gerokai patobulinta ir veikia visu pajėgumu: jie planuoja mums, tai yra žmonijai, surasti antruosius namus, ką čia antruosius, surasti namus tokius, kurie būtų netgi geresni už pirmuosius - pačią Žemę! Mokslininkai jau senai yra apskaičiavę kad paukščių take, kurio diapazonas (šviesai keliaujant nuo vieno pakraščio iki kito) yra apie 100 000 šviesmečių, yra , pasirodo, tai ir man naujiena, net ne 100, o jau 200 milijardų žvaigždžių vien tik mūsų paukščių take. Beje, mūsų galaktika yra didesnė už Paukščių taką, tačiau paukščių take yra didžiausias žvaigždžių telkinys, tad supaprastintai kalbant, lyg ir galime šiuos du dalykus (Paukščių taką ir mūsų galaktiką) sulyginti. Tad ar jūs bent suvokiate kiek mokslininkai turi daug darbo vien tik kalbant apie mūsų galaktiką. O kiek ten yra potencialiai galimų Žemių... Tad, prognozuoju visiems, kurie sėdi užsidarę namuose jau beveik metus, kad jūs rasite puikių „sėkmės istorijų“ apie mūsų galimus antrus namus, vos už kelių šimtų šviesmečių nuo mūsų Saulės sistemos. Beje, tiems, kurie nelabai supranta ką reiškia šviesmetis, norėčiau priminti ir užpildyti šią jūsų spragą pasakydamas faktą: šviesmetis tai šviesos nukeliautas atstumas per metus. Dabar, jei kažkas jau susipakavo lagaminus kelionei į dar geresnę Žemę, atpakuokite susimildami, nes tie daiktai, kartu su lagaminu paprasčiausiai sudūlės belaukiant. Kodėl (?) klausiat jūs. Atsakau labai paprastai: ar esate girdėję apie Voyager I ir II zondus? Tad štai vienas jų dvynių, Voyager II, paleistas 1977 – aisiais, tik prieš porą ar trejetą metų savo pasiektu greičiu sugebėjo priartėti prie Saulės Sistemos pakraščio. Taigi iki Saulės sistemos pakraščio mūsų, tai yra žmonijos, veikiausiai greičiausiai judančiam aparatui, pavyko priartėti tik po 40 – ies ar net daugiau metų. O čia, visa Saulės sistema, astronominiu požiūriu kalbant, yra tiesiog prie pat, tad astronominiu požiūriu kalbant toliau, greičiausiai judančio zondo nukeliautas atstumas yra tiesiog juoką keliantis, o tam, kad Voyager zondas nukeliautų 1 šviesmetį, jam prireiks apie 20 tūkstančių metų.

Bet ne, kur tau, mokslininkai tikrai nenuleidžia rankų ir aptinka vis daugiau ir daugiau tų į Žemę panašių ar net žymiai geresnių už pačią Žemę , vadinamųjų Super-Žemių. Visai nesenai, gal prieš pora metų, buvo atrastos kelios planetos už kažkiek tai šviesmečių, na bet tikrai ne kelėtos, o, leiskite man paspekuliuoti, gal už kelių šimtų šviesmečių. Jos pro teleskopo vaizdą atrodė daugmaž tokios kokybės, kokią padaro 1 ar du, na gal 4 pikseliai. Bet mokslininkai džiūgavo ir laikė tai vienu didesnių atradimų. Visai netrukus po to, gal nereikėjo nė savaitės, jau kompiuterių generuotais vaizdais buvo pateikiamos tose planetose neva tai esantys reljefai, upės, ežerai, jūros su vandenynais... Na ir t.t. mokslininkai tų dalykų, savaime suprantama, kad nežino, bet juk fantazijai ribų nėra...   

Prie ko aš vedu (?), klausiate jūs. O gi prie to, kad mums pateikiamos pasakėčios, neva tai mes esame būtume užsimovę Guliverio batais, kad yra tos kitos planetos yra pakankamai artimos ir kad tik tereikia laiko išsiaiškinti, kad galima apsigyventi Marse, ar po Jupiterio palydovo 100 km gylio ledu, kur tyvuliuoja vanduo, ar po numanomu vandens telkiniu esančiu po Saturno palydovo Titano, metanolio jūra, ar galų gale plaukioti ant Veneros debesies. Aš nesakau, kad nuvertinu mokslininkus, tačiau, bent jau man taip atrodo, kad jie pernelyg stengiasi pateikti dalykus, kurie mums, „Žemės vikšrams“, dar tikrai nėra aktualūs, nes mes dar netapome drugeliais, kitaip sakant, mes dar negalime naudotis tokiomis ateities technologijomis, na nes jų paprasčiausiai nėra, kad galėtume tas kitas žemes pasiekti, ką ten kitas Žemes, daug pigiau ir paprasčiau būtų teraformuoti kokią nors kitą planetą, negu į ją nukeliauti, mano asmeniniu supratimu, tačiau mes ir to nesugebame padaryti, nes tai truktų begales laiko. Tai jei mes nesugebame, kaip kad astronomai pasakytų, apsikuopti „savo kieme“, tai kodėl mes žiūrime į kitų kiemus? Ką ten kiemą, mes net nesugebame padaryti taip, kad Žemėje dykumų nebūtų, kurios, beje, didėja kasmet. Mano manymu, mokslininkai turėtų telkti žmones ne į išorinių objektų paieškoms kažkur už šviesmečių, o daugiau dėmesio skirti mūsų vieninteliams namams. Nes, kaip kad jau esu užsiminęs, mes esame vis dar „Žemės vikšrai“, tokiais, galbūt ir liksime visiems laikams ir tik laikas parodys ar iš „vikšro“ tapsime „drugeliais“. Be to, jei yra toks jau nenumaldomas noras, tai tegul žmonės pradžiai apsigyvena bent jau eksperimentinių tyrimų rezultatams, ekstremaliose Žemės vietovėse: Sacharos dykumoje, Grenlandijos ledynuose, arba plaukiojančio ledkalnio paviršiuje, arba nuo civilizacijos atskirtose olose, arba uolų skardžiuose, arba ant vandens juk net 3/4, jei neklystu, Žemės paviršiaus sudaro vanduo. Galų gale apsigyvenkime ir alpėse, Himalajuose ant kalnų keterų, ar net ant vulkanų. Pamatysite jūs mokslininkai pasakoriai, kad nebus taip paprasta tokiose vietovėse gyventi ir suprasite tuomet, kad būtent dėl šios priežasties, ten žmonių beveik ir nesurasi.