pasakojimas apie automobilius tik iš mano asmeninės ir skurdžios patirties

Šįkart tema bus apie automobilius, bet ji tik iš mano asmeninės ir skurdžios patirties, tad, kitaip sakant, jūsų patirtis apie automobilius gali nesutapti su mano, tačiau dėl to, mano manymu, nei jums nei man, neturėtų būti nei šilta, nei šalta :)

Vienerius metus t.y. nuo 2013 m. rugsėjo iki 2014 rugsėjo praleidau Lietuvoje. Tik atvykęs (atvykau man rodos rugsėjo 17 d. Į LT) pradėjau po truputį ieškoti automobilio įsigijimui. Rugsėjis praėjo greitai. Paieškos nedavė lauktų rezultatų. Panašiai beveik praėjo visas spalis kol, galų gale, automobilių turguj su draugu atradome kažką tokio (kitaip sakant, kainos ir kokybės santykis buvo visai, netgi labai priimtinas). Tai turėjo būti mano pirmoji (bet nebuvo :D) juodoji Audi A3. Automobilis atrodė iš išorės visai neblogai, netgi nusidėvėjusio vairo ir ūžesio užvedus variklį ir gazuojant. 

 Draugas paklausė kiek norėtų už automobilį, nepamenu kiek tiksliai pasakė, tik atsimenu, kad nuleido visai nemažai ir tai dar labiau suintrigavo tad su pardavėju sutariau apžiūrėti rytoj vakare automobilį autoservise. Į apžiūrą suspėjo atvykti ir tėvas iš darbo. Landžiojom visi apžiūrėti dugno. Man kaip ne itin gerai suprantančiam kas ten blogai, atrodė viskas tikrai visai neblogai, tik jaudino variklio švilpimas, daug kas sakė, kad dėl to gali būti dvi priežastys: arba kažkas nekaip su katalizatoriumi, arba turbiną teks greitu laiku keisti. Aš jau buvau pasidomėjęs kiek padėvėta turbina kainuoja, tad jau buvau primetęs, kad netgi ir keičiant turbiną automobilį pirkti kaip ir apsimoka. Dar be to, kad po apžiūros nuvarius automobilį atgal į automobilių turgaus aikštelę, tėvas dar sugebėjo nuleisti kainą pora ar netgi keliais šimtais litų. Automobilis, spėliojo visi, kad greičiausiai buvo turbintas, nes trauka buvo viršijo 66 kW, taip pasirodė visiems kas sėdėjo toje mašinoje. Tam tikra prasme tai kažkodėl (tikrai nežinau kodėl :D) mane džiugino.

Taigi sukirtome mes visi rankomis ir kitą dieną turėjome pajudėti į REGITRĄ. Tačiau... kitos dienos rytą įvykiai pasisuko labai jau netikėta linkme. Tik pradėjus judėti mums kartu su pardavėju REGITROS pusėn, pardavėjas staiga pamatė, jog automobilyje nėra automobilio techninio paso. Jis buvo apstulbęs, nes dievagojosi, jog tikrai jį turėjo šiandien ryte. Iškuitėm visą automobilį – be abejo, ten nieko nebuvo. Vairuotojas/pardavėjas grįžo į automobilių stovėjimo aikštelę ieškoti skraidančio lapelio. Be abejo, ten nieko nebuvo. Tuomet aš pasakiau, na kad nelabai tikėtina, jog prieš įlipdamas į automobilį jis būtų pametęs lapelį ir to nepastebėjęs. Na taip pasitaiko, bet juk retai, juk su atrištais batraiščiais neiname toli, o tai pastebime iškart, kad kažkas ne taip :)

Tačiau vairuotojas/pardavėjas bandė mane įtikinti, jog lapelį jis tikrai turėjo tad pajudėjome ieškoti to skraidančio lapelio šalia jo namų ir jo namuose. Be abejo, ten nieko nebuvo, tik vokiečių aviganis, gražiai sutvarkytas kiemas su dekoratyviniais medeliais malkų dešimčia žiemų, dideliu mūriniu dviaukščiu namu... Taip gyvena perrekupai. Prisiminkit tai kai kitą kartą pirksite mašiną.

Grįžęs iš namo perrekupas, jau kiek apsiraminęs (pakankamai greitai, mano manymu susitaikė su esama situacija, na kad mašinos neparduos). Paklausiau aš jo ar taip nutiko jam pirmą kart gyvenime, ar buvo ir anksčiau panašių situacijų. Šis atsakė, kad kažkada tai buvo taip pat, tada teko važiuoti ralistui atgal į Vokietiją ir ieškoti buvusio automobilio savininko Vokietijoje. Na jis užgarantavo, jog mano situacija yra tokia pati ir tereikės tik pora savaičių palaukti, kol automobilio dokumentas grįš jam į rankas ir vėl (?).

Kaip šis tarė taip aš ir dariau – laukiau. Nes automobilis man patiko, tačiau man automobilio kaip tik tuo metu reikėjo verkiant, dar buvo geras oras ir kaip nevažiavusiam daugiau nei kelerius metus ir niekad gyvenime neturėjus nuosavo automobilio, tai būtų buvęs geras išbandymas pasiruošiant žiemos sezonui bei išlavinti kiek primirštus vairavimo mašina ypatumus.

Visgi artėjo lapkričio vidurys, o automobilio taip ir nebuvo. Automobilių turguje paieška tęsėsi ir toliau na ir lapkričio vidurį, šeštadienio rytą, esant sniegui, o po to ir krentant šlapdribai, man trūko kantrybė: „šiandien pirksiu automobilį, nesvarbu kokį, bet automobilis bus“, - pasakiau sau.

Kaip sakiau, taip ir įvyko, nes juk pirkėjas buvau aš todėl galutinis žodis ir buvo mano. Apėję su tėvu ir draugu automobilių turgų iš esmės radome atrinkome 3 automobilius: 1 – oji mažai galios turinti Astrutė tamsiai mėlyna (nors buvo iš Belgijos tačiau sparnais jau neblogai parūdijusiais ir nors metų berods 2000 – ųjų ar 2001 – ųjų, tačiau atrodė nekaip t.y. „nepatraukliai“, nes buvo ką tik atvaryta ir visa purvina, be to dirželį akivaizdžiai girdėjosi, kad reikėjo keisti, todėl iš esmės, toji mašina atkrito greitai. 2 – oji ir nupirktoji buvo sidabrinė Astrutė su 2.0 varikliu (nors galios ir nedaug, tik 60 kW), tačiau man ji kuom tai krito į akį, nes kaina buvo pakankamai patraukli ir automobiliukas iš išorės atrodė išsilaikęs t.y. rūdžių kaip ir nesimatė, o be to, turėjo netgi purvasargius ir, žiūrint į kainą, ir nors ji jau turėjo metelių (nuo 1998 – aisiais nuvaryta nuo konvejerio net), tačiau pasirodė, kad išsilaikiusi, be to, tą automobilį pamatė tėvas, na o aš į jį nelabai ir žiūrėjau. 3 – ioji buvo sidabrinė Audi A3. Tas auto buvo mano nužiūrėtas jau nemažai dienų. Paskambinom A3 automobilio savininkams, tačiau jie kaip tik tą dieną vyko į Vokietiją tralu atsivežti daugiau pagyvenusio laužo, todėl „pieriekupo estafetę“ perleido dukrai, kuri atvažiavo taip pat sidabriniu A3. Tačiau mano apžiūrimas A3 buvo su plikomis padangomis ir aiškiai matėsi, jog reikėjo keisti stabdžių diskus (man rodos tiek galinius, tiek ir priekinius). Įsėdus į automobilį „bardačiokas“ buvo sulaužytas (be rankenėlės), atidarius bagažinę – vanduo tekėjo į vidų. Paklausiau kokia galutinė kaina, o ji spyriojosi, jog galutinė kaina tokia, kokia parašyta. Na tada aš žėriau šiek tiek defektų kokių turi, tada pasakė, kad 50 tik gali nuleist, neva taip jei jos tėvas sakė. Tad, ką teko rinktis „geresnę“ alternatyvą: Opel Astra (98 – ųjų) su beveik šviežiomis padangomis, gerais stabdžių diskais, neparūdijusios praktiškai na ir su puikiai dirbančiu ir nedūmijančiu varikliu. 

Taigi automobilis buvo įsigytas šiaip ne taip už 5900 LTL. Automobilio, norėčiau priminti, dugnas apžiūrėtas nebuvo, nes buvo šeštadienio vidudienis, na ir teko skubėti į registrą norint sutvarkyti dokumentus. Buvo skubėta. Skubėta buvo dėl to, kad man trūko kantrybė laukti kelis mėnesiu automobilio ir taip jo neįsigyjant.

Pirmadienį ar antradienį atvykęs į TA apžiūrą, sužinojau daug „įdomių“ dalykų apie savo pirkinį: ABS neveikia, galiniai stabdžiai blogai stabdo, rankinis taip pat, ertmė (supuvę jau) yra ties galinio kairiojo rato slenksčiu, ties priekinio rato kairiojo slenksčiu irgi rūdys kaupiasi, vamzdeliai parūdiję, žibintai blogai sureguliuoti, na ir nebuvo katalizatoriaus, tačiau automobilių turguje, ko gero katalizatoriaus neturi 80% automobilių, tad dėl to buvo kaip ir padaryta laikina nuolaida ir TA apžiūroje prie to dalyko labai nesikabinėjo.

Neminėsiu daug detalių, tačiau aš siekiau nusipirkti automobilį kaip galima pigesnį, tačiau, kad jis nebūtų metalo laužas ant ratų. Mašinų turguje apžiūrint tą Astrutę atrodė, jog pagaliau buvo atrastas aukso vidurys (geriausias kainos ir kokybės santykis), kuris mane tenkino. Tačiau neilgam... Taigi automobilio taisymas man kainavo 1120 LTL. Variklio vidurinioji pagalvė taip pat buvo plyšusi tad  dar + (net tiksliai nepamenu) gal ~ 300 ar 250 LTL su viskuo. Ir tai dar neviskas... Praėjus kuriam laikui t.y. apie 9 mėnesius, automobilį nusprendžiau parduoti. Tačiau įsivyravusi geopolitinę situacija, man parduodant automobilį, buvo labai jau nepalanki, nes pieriekūpai sumažino automobilių kainas dėl labai paprastos rinkos sąlygos: sumažėjo paklausa, o taip atsirado dėl to, kad rublis pradėjo staigiai kristi, ir rusams jau tapo per brangu pirktis automobilį Lietuvoje, na o kazachai taip pat nustojo pirkti dėl tos pačios priežasties: dėl valiutos nuvertėjimo, nes šie pasekė rusų rublio pavyzdžiu ir devalvavo savo valiutą dirbtinai. Tad mano kategorijos automobilio vertė krito nuo 1000 LTL iki ~ 1800 LTL.

Ruošiausi grįžti Rugsėjo mėnesį į JK, tad parduodant kas savaitę teko mažinti automobilio kainą.

Taigi „investicija“ į mano turimą automobilį (be abejo, neskaitant kuro išlaidų) siekė apie 1500 LTL. Tačiau dėl to, kad apskritai kone visi automobiliai (arba bent jau mano klasės auto) nuvertėjo iki kone 2000 LT, tai įsivaizduokite kokį aš nuostolį patyriau: pirkau už 5900, pardaviau už 4400 (bet ir tai dar ne viskas). Taigi automobilio nuostolis jau siekė apie 3000 LTL. Pavyko parduoti vietiniam žmogeliui maždaug mano metų. automobilį pardaviau sekmadienį jau be jokių nuolaidų (žmogelis nė negirdėjo (muzikos grotuvo nebuvo) kad kažkas negerai su kažkuriuo tai guoliu netgi). Sutarėm į REGITRĄ vykti antradienio ryte. Tačiau išaušus antradienio rytui, mano Astrutė „supyko“, kad ją parduodu :D, vairo stiprintuvas pasirodo išėjo iš rikiuotės, tiksliau elektrinis varikliukas kuris tiekia stiprintuvui vairo skystį... iš kelinto karto užvedus vairas dar sukėsi nuvažiavęs iki jo jam viską papasakojau, reagavo labai ramiai pirkėjas.

Taigi aš šoke, o jis – belgiškai ramus kartu pasiekėm REGITRĄ. Mano draugas kaip tik tą pačią dieną tuo pat metu irgi atvažiavo į REGITRĄ dokumentus tvarkyt, nes jis kaip tik tuo pat metu pardavė savo (tiksliau jo tėvo) Vectra‘ą. Mes su pirkėju kartu nukulniavome į regitrą perrašę duomeninis pirkimo/pardavimo, tačiau aš atsiminiau, jog palikau mašinoj techninį pasą, na ir tuo pat metu pastebėjau, kad aikštelėje ne idealiai pastačiau auto, tad nusprendžiau užvesti ir pastatyti deramai, tačiau... vėl vairas... tada grįžau į REGITRĄ, papasakojau situaciją draugui, šis apžiūrėjo skysčio bakelį, pasirodo, ten net skysčio nebuvo vairo stiprintuvo, nors turbūt dėl skysčio nuosėdų bakelyje atrodė, kad jo yra nemažai... Tad šis nuvažiavo alyvos (specialios General Motors skirtos, nes universali avietinė netinka, o tinka „žalsva“, kuri yra nepigi) atsivežti. O pirkėjui užsiminiau kiek anksčiau, jog jei kas bus su vairo stiprintuvu, tai tuomet aš sumokėsiu pinigus už remontą.

Taigi už tą prasitarimą, nevyniojant žodžių į vatą man teko sumokėti, tačiau ne visą kainą, o per pusę, nes vairo stiprintuvo skysčio užpylimas problemos neišsprendė jau, o automobilio vairas, kaip ir anksčiau tik kartkartėmis sukdavo vairą. Taigi bendroji automobilio nuostolio suma siekia apie 3200 LTL. Tai buvo mano pirmasis automobilis ir, kadangi galio posakis man „niekada nesakyk niekada“, tad automobilį visgi kitą teks įsigyti per savo gyvenimėlį dar, tačiau antrasis automobilis bus įsigytas tikrai negreit... laabai negreit. Dėl to aš esu užtikrintai užsitikrinęs...

Be abejo, aš, kaip ir daugelis kitų, be galo mėgstu vairuoti automobilį, tačiau auto problemos man įgrįsta iki gyvo kaulo ir, tiesą sakant automobilis ir jo išlaikymas, tam tikra prasme, kainuoja (kai kuriais atvejais) turbūt daugiau negu vaiko išlaikymas... Na, o Lietuvos juodadarbiams (kaip ir Rytų Europos juodadarbiams), mašinos išlaikymas, iš esmės kainuoja kone visą mėnesinį atlygį ypač jei jie gyvena vieni ir per savaitę nuvažiuoja bent jau 100 km. Automobilio greitas detalių dėvėjimasis man įgriso ligi paskutinio kaulo: pakeiti vieną, atsiranda dvi susidėvėjusios, na o jei dar opelį turi, tai kartais, kai labai tylu būna, žmonės kalba, kad ausį prikišęs prie arkų, gali užgirsi koroziją realiu laiku :D Bendras verdiktas: nekenčiu automobilių..., nes man jie kabina akmenį ant širdies, varo į neviltį ir kuprotą bankrotą.

Persikraustymas į JK ir dviračio prikimo ypatumai

Persikrausčiau kiek daugiau nei prieš savaitę vėl į Jungtinę Karalystę... Turėjau savo blogą (tiesiogr.blogspot.co.uk), tačiau dėl griežtų gogle mogle taisyklių atkeliavęs iš LT į JK, jau nebegalėjau prisijungti prie savo paskyrų, kurią gogle mogle kontroliuoja (gmail‘o, youtube‘o bei dviejų blogų)... apmaudu. Na bet ką padarysi... Gyvenimas tęsiasi, o blogas/tinklaraštis man kažkodėl yra išties reikalingas, kad ir, o gal ypač, sau pačiam... Tad teko sukurti blogą iš tiesiogr į tiesiogt :)

Nežinau nuo ko pradėti... Visų pirma norisi pasakyti, kad man pavyko persikraustyti į labai ramų namą (t.y. kaimynai yra be galo draugiški ir ramūs, ir tvarkingi, ir negeriantys). Jau vien dėl šios priežasties aš džiaugiuosi labai, nes tai, tiesą sakant yra pagrindas, nes saugūs ir ramūs namai man asmeniškai reiškia būtent tai ką aš ir vadinu namais, net jei jie ir laikini. Juose galiu atsigauti ir pailsėti nepatirdamas „emocinės perkrovos“ t.y. nuolatinio nerimo/streso, kas mane asmeniškai labai neigiamai paveikia...

Lietuvoje palikau dviratį kurį anksčiau (prieš kiek daugiau nei pusantrų metų buvau pirkęs JK). Po ilgų svarstymų supratau, kad nelabai buvo verta pasiimti jį kaip bagažą, nes tas bagažas būtų buvęs pernelyg brangus. Tad nusprendžiau įsigyti naują. Nuėjau į tą pačią dviračių parduotuvę nusipirkti Apollo Evade, kuris labai priminė mano LT paliktą „Paradox‘ą“. Parduotuvėje dirbo pardavėja su žaliais plaukais, na aš nieko neturiu prieš žalius plaukus, bet čia moters žali plaukai bus sinonimas su blondine :) Taigi užsisakiau dviratį iš „žaliosios blondinės“ (beje, dėl plaukų spalvos ji visai tiktų būti LT krepšinio rinktinės sirgale :)), na o kitą dieną atvykau pasiimti parduotuvėje surinkto dviratuko ir išmyniau savais reikalais, bet... netoli. Tiksliai negaliu pasakyti kas buvo blogai, tačiau galinės žvaigždutės antroji ir šeštoji pavaros permesdavo grandinę. Iš pradžių pagalvojau, jog tai buvo blogai sureguliuotos pavaros, tačiau greitai įsitikinau, kad tikrai ne dėl to. Tomis pavaromis dviračio minti buvo neįmanoma: įspūdis buvo toks jog nebuvo vieno danties tose dviejose pavarose tačiau minant labai lėtai atrodydavo, jog nieko nėra ir kad viskas yra tvarkoje.

Grįžęs į tą parduotuvę bandžiau išaiškinti žaliaplaukiai merginai kas buvo negerai, o ši nieko nelaukus sėdo ant dviračio ir pradėjo sukti ratus lėtai dviračių parduotuvėj apie 10 min. Ir... aišku, nieko nepastebėjo, tuomet paprašiau aš paminti. Tik pradėjus minti man iškart tas pats efektas atsirado aprašytas anksčiau. Tuomet paklausiau ar ši suprato kame reikalas, ši atsakė, kad jo dabar jai viskas aišku ir ši tuoj viską sutvarkys po 10 minučių, bet aš net tiek neturėjau laiko, nes turėjau būti juodadarbių įdarbinimo agentūros ofise dėl juodadarbio darbo. Atvykęs po kelių valandų atgal į dviračių parduotuvę pamačiau, kad žaliaplaukė mergina jau prekiauja kitoje vietoje (t.y.  automobilių reikmenų skyriuj), ten buvo tik likęs „mechanikas“. Na aš jau laimingas ateinu ir klausiu ar sutvarkėt man dviratį? Jo , - sako „mechanikas“ , - sutvarkė jinai – pareguliavo pavaras. Pagalvojau, na, jog svarbiausia dalis buvo ta, jog išgirdau žodį „pataisė“ ir, dėl mano žiopliškai naivaus būdo, man to užteko. Išvariau dviratį į kiemą ir pagalvojau, jog aikštelėje reikia patikrinti... Niekas nebuvo pasikeitę. Už 2 min. Grįžtu į parduotuvę ir sakau, jog mechanikui paminti pačiam kad suprastų. Jis greitai suprato kame reikalas ir užsakė galinę žvaigždutę ir pasakė atsiimti man kitą dieną dviračio. Na, aš taip ir padariau, bet dviračio neatsiėmiau...

Taigi kitą dieną mechanikas iš sandėlio išvaro mano dviratį, aš dar pasmalsavau ir pažiūrėjau į naują žvaigždutę kurią jau pakeitė ant naujo dviračio. Pamačiau 6 pavaras, o ne 7 (kaip priklauso tam modeliui). Perskaičiavau kelis kartus ir klausiu kodėl jis pakeitė taip keistai. Šis pasakė, kad jam kažkaip tai susidėjo, jog turėjo būti 6, o ne 7 pavaros galiniam rate. Na tada nieko nelaukęs paėmė mažesnio rėmo dydžio, tačiau to paties modelio dviračio galinį ratą i visą jį įdėjo į mano dviratį. Na aš tada jau patenkintas atsisveikinau su visam... tačiau, pasirodo, jog klydau. Tik išvažiavęs į aikštelę pradėjau tikrinti pavaras ir tas pats efektas buvo ant 1 – osios pavaros. Liepiau pervažiuoti mechanikui, o šis pervažiavęs iškvietė vadybininką. Jie garsiai pradėjo svarstyti kame reikalas. Tiesą sakant mechanikas neturėjo nė žalio supratimo kame reikalas. Tad abu kartu nutarė užsakyti kitą tokį patį na ir jei tas neveiks tinkamai, tuomet grąžins pinigus.

Tad už poros dienų ateinu (man eiti tenka apie 4 kilometrus į vieną pusę), o mechanikas sako, kad nebegalima daugiau užsakyti, tad sako, jog aš paduočiau čekį ir jis grąžins pinigus. Už poros dienų ateinu į parduotuvę (na nes juk neturėjau su savim tuo metu čekio ir garantinio lapo) ir šis grąžina pinigus. Dar už poros dienų (tai buvo šiandien) nukulniuoju į parduotuvę ir užsakau pigesnį, ne mano dydžio (kiek mažesnį), be diskinių stabdžių, dviratį (Apollo Feud (tiesą sakant, tik dabar pažiūrėjau ką reiškia žodis feud ir jis reiškia nesantaiką...? Keistas pavadinimas...)). Na rytoj jeigu ir tas dviratis neveiks deramai iškart atsiimsiu pinigus ir niekad gyvenime nebeeisiu į tą parduotuvę pirkti dviračių. Teks eiti iškart su čekiu t.y. jau teks būti pasiruošusiam ekstremaliems atvejams. Kol kas tuo šį tekstą ir baugiu, nors turiu dar daug papasakot, tačiau labai norėjosi parašyti man apie dviračio pirkimo ypatumus čia, JK. Tęsinys bu visai netrukus :)  

O štai čia ir tęsinys :)... Prilipintas prie to paties teksto, nes, tiesą sakant, nėra apie ką rašyti, išskyrus ta, kad viskas gerai: dviratis (Pavadinimu "NESANTAIKA" :D) nupirktas ir pagaliau veikia! Dabar su skrendu su vėjeliu kaip ir turi būt, kaip ir buvo visada :) Kodėl neturiu automobilio paklausit jūs :) ? O tai jau kita tema apie kurią parašysiu visai netrukus.