Kas yra tas Aleksandras Duginas - jo veikla, faktai apie jį bei nuomonės

Mano supratimu, norint iš tiesų „apšviesti“ žmones, kuomet kalba pasisuka apie tokias kontraversiškas asmenybes, kaip kad esti tamsta Aleksandras Duginas, visų pirma, reikia atskleisti ir paskleisti kaip įmanoma daugiau informacijos ne tik pateikiant ką ponas Duginas kritikuoja, bet ir tai, dėl ko yra kritikuojamas jis pats, būtent tam, kad skaitytojas susidarytų kaip įmanoma tikslesnį vaizdą apie jį bei jo viziją... Šiame tekste pasistengsiu būti tik kaip nešališkas komentatorius, tačiau dar nežinau ar tokią neutralią būseną man pavyks išlaikyti, nes aš mėgstu rašyti tekstą vis dar skaitydamas, o ne galutinai perskaitęs man rūpimą informaciją ir tik tada rašyti. Tad, iš esmės, tik dabar pradedu gilintis į Dugino tekstus ir tekstus apie jį.

Visų pirma, pradedu nagrinėti Dugino „fenomeną“ nuo, veikiausiai, ne itin jam palankaus portalo DELFI. Pasiknaisiojęs po šio portalo archyvus, pradedu nuo anksčiausiai DELFI‘yje pasirodžiusio straipsnio [Projektas „2K, Lietuva ir Rusijos geopolitiniai tikslai“] apie šį veikėją, kurį žmonės, mano supratimu, arba „myli“, arba jo „neapkenčia“, tačiau neutralios pozicijos šio asmens atžvilgiu neturi, o tai, kad, kaip sakoma liaudyje, nuo meilės iki neapykantos tėra tik vienas žingsnis, tai, veikiausiai, ponas Duginas būtent to ir siekia: kad jį „mylėtų“ arba „neapkęstų“, nes netgi tie, kurie neapkenčia, pakankamai greitai gali atsidurti kitoje barikadų pusėje, na, o jei ne, tai Duginui, veikiausiai, ir taip būtų gerai, nes jo neapkentėjai rašytų apie jį ir jam tai, bet kokiu atveju, būtų reklama, netgi ir negatyviąja prasme...

Taigi pradedu. Pirmasis straipsnis apie Duginą (2003/10/27), atkapstytas iš DELFI‘io archyvų: „Kas yra tas A. Duginas? Tinklalapyje jis prisistato kaip judėjimo „Eurazija“ lyderis, politinės partijos „Eurazija“ pirmininkas, taip pat yra vienas iš Rusijos nacionalbolševikų lyderių. Pradėjęs nuo pseudointelektualių, egzaltuotų rašinių marginalinėje spaudoje, netikėtai tampa akceptuojamas valstybinių struktūrų, tokių kaip Geopolitinių Ekspertizių Centras, Rusijos Dūmos Gynybos komitetas ir netgi Generalinio Štabo Karinė Akademija.

(...)

Būtent šia [Eurazijos] doktrina yra paremta neseniai (2000/01/10) atriradusia EurAzEs – Eurazijos ekonominė sandrauga, prorusiškai orientuotų posovietinių valstybių sąjunga (Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano bei de facto Amėnijos). Ji yra sukurta kaip priešprieša GUUAM‘ui, antirusiškos orientacijos NVS valstybių dariniui (Gruzijos, Ukrainos, Uzbekistano, Azerbaidžano ir de jure Moldovos).

(...)

Eurazijos doktriną remia ne tik tokie veikėjai kaip Achmedas Kadyrovas, Rusijos musulmonų „proputiniškasis“ lyderis Talgatas Tadžudinas, bet ja pradeda vadovautis ir Rusijos Dūmos Gynybos komitetas. Antai jo pirmininkas gen. A. Nikolajevas teigia, kad „Eurazijos strategija – Rusijos vystymosi būtinybė ir prielaida“, o vienpusė orientacija į Vakarus atvedė į daugybę pralaimėjimų, pradedant kariuomenės išvedimu iš Europos.

Koks vaidmuo šioje kriptodoktrinoje yra skiriamas Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms? Štai ką rašo A. Duginas knygoje „Geopolitikos pagrindai“, kurios mokslinis konsultantas yra Rusijos Federacijos Generalinio Štabo Karo Akademijos strategijos katedros dėstytojas gen.ltn. N. Klolotovas ir kuri pristatoma kaip geopolitikos mokymo priemonė.

Joje Baltijos šalys apibūdinamos kaip Vakarų sukurtas „sanitarinis kordonas“, sudarytas iš „mažų, piktų, istoriškai neatsakingų tautų ir valstybių, su maniakinėmis pretenzijomis ir servilistine priklausomybe nuo Vakarų“. Jos neįstengia „tapti lygiaverčiu Europos komponentu, bet iš visų jėgų stengiasi atstumti Maskvą ir Euraziją“. Ir toliau – „Eurazijos uždavinys – kad šitas kordonas nustotų egzistavęs (...)“.

Būtina sąlyga tokiam dalykui – išėjimas iš NATO ir demilitarizuotos zonos Pabaltyje sukūrimas. „Perspektyvoje (Baltijos šalių) strateginė kontrolė pereina Maskvai ir eurazijiniam gynybiniam kompleksui“.

Pagrindinis šio globalinio strateginio Drang nach West plano kliuvinys – Lenkija ir Lietuva. Ypač Lietuva, nes ji yra „šiauriausios katalikiškojo pasaulio fragmentas, turi ilgą pakrantės liniją prie Baltijos ir atskiria rusišką erdvę nuo šiaurinės Centrinės Europos dalies“.

Todėl „atlantizmo geopolitikai nedels pasinaudoti šia aplinkybe ir bandys būtent Lietuvą padaryti nesantaikos priežastimi ir pagrindine kliūtimi į Europos reorganizaciją“. Tad „ši problema neturi pozityvaus sprendimo, nes formuluojama štai kaip: arba lenkiška – lietuviška erdvė egzistuos kaip savarankiška geopolitinė realybė, arba jos fragmentai bus integruoti į kitus geopolitinius blokus, o ji pati bus suskaldyta ir užsmaugta dar embriono būklėje“.

Todėl „Eurazijos draugais (Lenkijoje ir Lietuvoje) turi tapti jėgos, remiančius šių šalių politikos nekatalikiškąją orientaciją – pasaulietinės socialdemokratijos šalininkai, neopagonys, etnocentristai, protestantiškieji, pravoslaviškieji religiniai sluoksniai, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa lenkų ir lietuvių santykiuose yra ypač vertingas elementas, kurį reikia panaudoti ir pagal galimybes gilinti““.

Kiek rimtesnis straipsnis apie Duginą ir jo eurazines fantazijas DELFI‘yje pasirodė 2005/12/06), o straipsnio pavadinimas: „Tamsioji Eurazija“. Pateiksiu „keletą“ ištraukų šia nelengva tema.

„... „The Wall Street Journal“ publikavo straipsnį pavadinimu „Imperijos ideologas“ apie Rusijos politinį filosofą Aleksandrą Duginą. A. Duginas tęsia Eurazijos ideologiją kūrusių mąstytojų, tokių kaip Levas Gumiliovas, tradiciją. Pastarasis 20 amžiaus pradžioje modernizavo ir populiarino idėją, jog Rusijai lemta būti imperija.

A.Duginas kartu su rašytoju Eduardu Limonovu yra įkūręs [buvo, nes straipsnis kone prieš 10 metų.] nacionalbolševikų partiją, kurią naudojo agitacijai už „konservatyvią revoliuciją“, turinčią atstatyti Rusijos ir Vakarų priešstatą. Labiausiai jį išgarsino 924 puslapių „Geopolitikos pagrindai“, kuriuose propaguojama antivakarietiškos Rusijos imperijos sukūrimo idėja.

2000 metais A. Duginas sukūrė judėjimą „Eurazija“, kuris propaguoja „Didžiosios Rusijos“, besidriekiančios nuo Artimųjų Rytų iki Ramiojo vandenyno idėją. Teorinis kokteilis, susidedantis iš misticizmo, religinio simbolizmo, šovinizmo, rado atgarsį dalyje Rusijos visuomenės, kuri negalėjo susitaikyti, kad tėra antrarūšės valstybės gyventojai. (...)

A.Duginas teigia, kad jo tikslas yra sukurti platų „antioranžinį“ frontą, kuris nuosekliai kovotų su naujomis provakarietiškomis Gruzijos ir Ukrainos valdžiomis bei užkirstų kelią kitų buvusios sovietinės imperijos respublikų demokratizacijai. [The Wall Street Journal]: „Jei ponas A. Duginas tebūtų marginamas, kuris lieja savo nuoskaudas ir pyktį, būtų galima į jį nekreipti didesnio dėmesio. Tačiau nerimą kelia tai, kad jo idėjos dabartinėje Rusijoje atranda derlingą dirvą.“

(...)

Kaip nacionalinės vienybės šventę įteisinus lapkričio 4 – ąją (tą dieną 17 amžiuje iš Kremliaus buvo išvyti lenkai ir lietuviai ir Rusijoje baigėsi „sumaištis“), A. Duginas ja labai džiaugėsi. Nors pats neigia savo ryšius su Rusijos fašistais, fašistinis jaunimas tą dieną žygiavo Maskvos gatvėmis jo organizuotoje demonstracijoje. A.Dugino teigimu, ano meto lenkai ir lietuviai simbolizuoja šių dienų NATO ir ES, prieš kuriuos šiandien Rusija turi kovoti. (...)

[Rusų nacionalistų partijos „Rodina“ (Tėvynė) rinkimams skirto reklaminio klipo pirmame variante keli tamsaus gymio vyrai valgo arbūzą. Pasirodo partijos „Rodina“ lyderis Dmitrijus Rogozinas ir pirmasis partijos sąraše Jurijus Popovas. Sakydamas „tu“, D. Rogozinas reikalauja, kad vienas vyrų paimtų numestą žievę. Generolas J.Popovas uždeda kitam vyrui ranką ant peties ir sako: „Tu rusiškai supranti?“. Po to ekrane pasirodo užrašas: „Išvalysime šiukšles iš miesto“.]

(...)

Galima teigti, jog pabrėždami „euraziškumą“ (bet jo dorai neišaiškindami – gal yra ką nutylėti?), Rusijos nacionalistai lyg ir mėgina parodyti savo išskirtinumą. Todėl jis vis tiek neaiškus – kaip ir bekraščiai Rusijos plotai, kuriuose jai nelabai sekasi tvarkytis.

(...)

Anot JAV leidinyje „Straford“ paskelbto straipsnio „Rusija: realizmo pergalė“, Rusijos istoriją daugeliu atžvilgių lėmė jos geografija. Neturėdama natūralių apsaugos nuo išorės priešų užtvarų, jos didžiulė teritorija arba suskildavo į daugybę kunigaikštysčių, arba tapdavo itin centralizuota valstybe, valdoma tironiško režimo.

Dėl tokio išbalansuoto būvio rusams permainos visada atrodo skausmingos, o „svetimieji“ vertinami kaip grėsmė arba kaip „parazitai“, gyvenantys jų, rusų, sąskaita. Rusijoje keistai dera „apgulties“ mąstymas su „kompensacijos teisės“ reikalavimu dėl patirtų skriaudų. Ji esą nusipelno garbingos vietos pasaulio arenoje, bet kiti nelaidžia.

(...)

... Tačiau už Kremliaus sienų yra A. Duginas, yra „Rodina“, nacionalbolševikai, ir dar daug ko ten yra, kas europietišku, vakarietišku nuosaikumu net nekvepia. Pasaulyje „Eurazija“ yra geografinė sąvoka, Rusijoje ji – dar ir psichologinė.“

2007 –ųjų gegužės 17 – ąją pasirodo Piontkovskio komentaras apie Rusiją pavadinimu „Rusija dar niekuomet taip nekentė Vakarų“. Toliau bus pateikiamos, mano supratimu, vertingos citatos geresniam Dugino pažinimui bei jo skleidžiamos pavojingos ideologijos, kuria yra persmelkta dabartinė Rusija.

„Vertindamas „Rusijos protų būklę“, jis atkreipė dėmesį į šalyje pasirodžiusį romaną „Trečioji imperija“, kuriame Rusija 2015 metais [primenu, tekstas, kuris cituojamas čia, yra parašytas 2007 – aisiais] fiziškai sunaikina Baltijos šalis.

(...) [Piontkovskis]: „Tokios paranojiškos neapykantos Vakarams nebuvo [net Sovietų Sąjungoje]. Sakysite „kaip nebuvo?“ Mums gi nuo ryto iki vakaro kalbėjo apie imperialistus, NATO ir t.t. Tiesa, bet ne taip (...) ir tai labai blogai apibūdina dabartinę valdžią ir Rusijos politinę situaciją“.

Vertindamas „Rusijos protų būklę“, A. Piontkovskis atkreipia dėmesį į šalyje pasirodžiusį romaną „Trečioji imperija“, kurį parašė buvęs Dūmos vicepirmininkas.

„Literatūroje yra toks žanras – „perspėjimo romanas“. Šios knygos viršelyje – entuziastingi dviejų mėgstamiausių prezidento žurnalistų – Michailo Leontjevo ir Aleksandro Dugino - atsiliepimai. A. Dugino net mintinai pamenu – „Už tokią Rusiją norisi mirti ir žudyti.“

Romane aprašoma Rusija 2015 m. Rusų mokslininkai [neva] sugalvojo, kaip neutralizuoti branduolinį ginklą, nugalėjo ir okupavo JAV, prie Rusijos imperijos prijungė visą Europą, išskyrus Baltijos šalis, tad visi galvojo – o kas bus su Baltijos šalimis?

Rusija, už kurią ponas A. Duginas, matyt, kartu su V. Putinu, kurį jis šeria savo filosofiniais patarimais, nori mirti ir žudyti, nusprendė Baltijos šalis tiesiog fiziškai sunaikinti. Kaip išdavikus. Ten buvo pasiųsta kariuomenė, kuri tiesiog fiziškai išnaikino lietuvius, latvius ir estus.

Tai, kad tokie veikalai gali būti publikuojami Rusijoje didžiuliais tiražais, gauti tokių valdžiai artimų žmonių atsiliepimus, manau, yra baisus Rusijos protų būklės simptomas.““

Toliau, jau 15 metų Lietuvoje populiariausiame naujienų portale, atrandame konservatorių „patriarcho“ :) straipsnį dominančia mus („sakydamas“ mus, tikiuosi, kad tai domina ne tik mane) tema. Beje, jei kas nors tekstą ar, tiksliau pasakius, straipsnių fragmentus, pradėjote skaityti nuo vidurio, tai priminsiu, jog kalba čia rutuliojasi apie A. Duginą ir jo, kaip ideologo daromą įtaką, visų pirma, savaime suprantama, Rusijai, nes ši, jei dar kas nors nepastebėjote, tai sparčiai kinta ir šios šalies kitimo kryptis ir jos daroma įtaka kitoms valstybėms visiškai sutampa su Dugino skleidžiamomis leviataniškomis idėjomis. Straipsnių fragmentų rinkiniai ir nuorodos į tuos straipsnius yra skirtos būtent tam, kad kaip įmanoma daugiau Lietuvos piliečių atkreiptų dėmesį XX amžiaus šmėklą, klajojančią XXI – ajame amžiuje, pavarde Duginas. „Kodėl reikia atkreipti dėmesį“, - paklausit jūs, o gi todėl, kad ši klajojanti šmėkla, tam tikra prasme, bet kokia kaina ieško savųjų bendraminčių, kurių pagrindinis pamatas – neapykanta Vakarams. Leviataniška ideologija, grįsta neapykanta, yra be galo pavojinga ir tai mums įrodo XX amžiaus istorija...  

Tad pateikiu V. Landsbergio 2007/05/22 DELFI‘yje publikuoto straipsnio „„Užsienio“ sampratos – Lietuvos artimoji ir tolimoji kaiminystė“ fragmentus.

[V.L.]: „(...) Šiame II – jo pasaulinio karo projekte numatytos okupuoti zonos buvo vadinamos įtakų sferomis.

Taigi dabar – artimasis užsienis.

(...) reali Rusijos politika remiasi tokia geopolitika, kuri mato visą Europą kaip „artimąjį užsienį“.

(...) formali geografija tai dar ne viskas. Yra civilizacinės, kultūrinės ribos, yra principai ir pasaulėžiūriniai ryšiai, kurie jungia tautas – arba nejungia. Deja, dabartinė Rusija stovi už Europos ribos ir pati save vadina Eurazija, niekina Europos humanistinę bendrabūvio filosofiją ir demokratijos principus, atvirai skelbiasi esanti ir būsianti kitokia.

(...) Mokslininkai ir analitikai sako, kad Rusijos naftos atsargų esą dar dvidešimčiai metų. tokį laikotarpį sau numato, per kurį reikia spėti užvaldyti Europą, ir geopolitiniai Kremliaus strategai. Dėmesio verta jų naujausia futurologinė knyga „Trečioji imperija“, neva romanas, bet ir rusų politinio elito „Mein Kampf“. Eina didžiuliais tiražais, patinka ir svaigina. Ligi 2015 m. Baltijos šalių apskritai nelikę, jas išžudys Rusijos kariuomenė.

(...) Už tokią kraugerišką Rusiją, džiaugiasi A. Duginas... Trečiasis Reichas – visai atvirai, o vargšė kaimynė ES, lyg apsisvaigus nuo smauglio žvilgsnio, vis dar lemena apie „bendrą laisvės ir teisingumo erdvę“. Su kuo? Juk Rusijai nereikia nei laisvės, nei teisingumo, tik palengvinto vizų režimo palengvintai ekspansijai. (...) [reikia] Matyti augančią fašistinę Rusiją atviromis akimis. Pripažinti, kad partnerystė ten suvokiama kitaip, negu Vakaruose. Maskvai partnerystė nėra kooperacija, bet žaidimas, kurio partnerį reikia aplošti. (...) Jeigu Rusijoj, jos Trečiajame Reiche, nebus demokratijos ir Europos, tai nebus jų nė Vidurinėje Azijoje.“

2007/06/07 DELFI‘io užsienio naujienų skiltyje pavadinimu „Rusija neįsileido Ukrainos prezidento atstovo į šalį“, trumpa užsimenama, dėl kokios priežasties tatai įvyko. Čia kur buvęs, kur nebuvęs, kaip Pilypas iš kanapių ir vėl išdygsta A. Duginas: „iš Simferopolio Ukraina deportavo Rusijos politikos mokslininką Aleksandrą Duginą. A. Duginas į Simferopolį buvo atvykęs į konferenciją dėl rusų kalbos.“

2007/12/04 konservatorių „patriarchas“ :) rašo apie „Gazpromizaciją“: „ „Tarybų valdžia Rusijoje ir visos Europos gazpromizacija!“ – štai šūkis, vertas XXI amžiaus ir Trečiosios imperijos. Tai tokia Rusija, apie kurią aiškiai kalbėjo žymus Kremliaus konsultantas, politologas Aleksandras Duginas, kad už ją „norisi mirti, ir žudyti!“

(...) V. Putinas ir Dūma jau leido koncernui „Gazprom“ turėti savo privačią armiją. Todėl įsileiskim gazpromizmo kuo daugiau, ir bus kam mus apginti nuo Vakarų imperializmo.“

2008/01/14 dieną, (beje atkreipkite dėmesį į straipsnio pasirodymo datą!) DELFI‘yje pasirodo straipsnis, pavadinimu „„Naši“ aktyvistams – po 35 paras arešto“. Su šiuo straipsniu nėra susijęs vienas didžiausių Vakarų neapkentėjų, tamsusis tamsta, A. Duginas, nes kalbama apie „Naši“ judėjimo jaunuolį Antoną Duginą, jog šis su savo kolega, nelegaliai kirto Lietuvos teritoriją, tačiau, kaip jau esu užsiminęs pradžioje, visgi atkreipkite dėmesį į datą...

Čia atsiranda vietos interpretacijoms, kurios, veikiausiai, būtų teisingos daugeliu atvejų. Na prisiminkite, kad pastaruoju metu vadinamoji Rusijos „minkštoji galia“ skleidžiasi ir per rusiškos muzikos koncertus, kurie ypatingai suaktyvėja „kažkodėl“ būtent per valstybines Lietuvos šventes ar plius/minus pora dienų prieš ar po šventės... Paklauskite savęs patys kaip tatai galima būtų interpretuoti. Mano supratimu, tai yra Rusijos „minkštosios galios“ viena iš dedamųjų ir turėtume suvokti, kad Rusija bet kokiomis priemonėmis paveikti Lietuvoje gyvenančius piliečius bei tautines mažumas. Rusų atlikėjų koncertai per valstybines šventes tai tarsi „meduolis“ tiems, kurie vis dar tebegyvena sovietinių laikų nostalgijoje ar Lietuvoje gyvenantiems rusams. Tenka pripažinti, kad daugelio tokių koncertų metų sklinda nekokia atmosfera, kuri apibendrintai ir tiesmukai galėtų būti apibūdinta kaip ilgesys (tarsi pažadėtosios žemės (?)) ar „prisirišimas“ didžiajai kaimynei, kuri neabejotinai, kai kurių tuose koncertuose dalyvaujančiųjų galėtų būti pavadinta kaip „išvaduotoja“... Jei jų paklaustume: „išvaduotoja nuo ko?“, tai jie, visi kaip vienas, greitai išbertų tuos pačius žodžius nė nesistebėdami tuo, jog pasakė visi žodis žodin beveik tą patį... O kodėl gi taip atsitiktų? O gi todėl, kad jie stebi: „ruskij novosti čieriez piervyj baltyskij kanal; nu ili rtr planieta (i tagdali i tagdali)...“ ir jie jums pasakytų, kad „ani gavarit vsiu pravdu: aba MIR, aba amerikanec, aba Ievropeiskuju sojuzu“. Jie visi vieningai atsakytų, kad viską puikiai žino, tik štai, bėda, kad mes nieko nesuprantam.

Ar jūs žinote kaip rutuliotųsi tolimesnė diskusija su tokiais žinovais (?): jie būtų nepalaužiami savo įsitikinimų, jie savo tiesą tvirtintų netgi tuomet, jei pateiktum jiems pagrįstų faktų, kad tai, ką jie šneka, yra netiesa, tačiau, dažniausiai tokie sukę apsukę ir vėl kalbėtų tą patį... Na, tokiu atveju, telieka tik patrūkčioti pečiais ir keliauti savais keliais, nes dialogas labai greitai tampa beprasmiškas... Veikiausiai taip yra todėl, kad lietuviai, būdami laisvais piliečiais, sugeba nagrinėti įvairius klausimus įvairiais rakursais ir įvairiais aspektais įvertinti ir tik tuomet susidaryti nuomonę, na o izoliuotieji rusai, mano, jog jie daro tą patį, nes neva perjunginėdami televidizienijos kanalus, girdi absoliučiai tokią pat informaciją bei įvairiuose debatuose pateikiamas aukšto rango politikų ir politologų (tokių kaip Aleksandras Duginas) nuomones, tad jie šias dieną iš dienos, savaitę po savaitės, mėnuo po mėnesių, metai iš metų pateikiamas naujienas ir nuomones priima kaip absoliučią ir nenuginčijamą tiesą, nė nepasidomėdami tuo, ką per žinias kalba likęs pasaulis... Tačiau jie likusiuoju pasauliu jau nebepasitiki, todėl jiems, rusams visiškai pakanka to, ką pateikia teisingosios rusiškos naujienos...

2008/10/13 VU TSPMI doktorantas publikuoja straipsnį: „Ar pildosi A. Dugino pranašystės?“

„Aleksandras Duginas – žinomas Rusijos geopolitikas, klasikinės geopolitinės mokyklos (...) atstovas. Jos esmė yra geografinis determinizmas, nulemiantis valstybių (netgi kontinentų) likimą.

Klasikinė geopolitika (pradininkas H. Mackinderis) aiškina, kad kontinentinės (suprask, Rusijos) ir jūrinės (šiandien JAV) galių priešprieša, persidengianti su Rytų ir Vakarų susidūrimo dimensija, yra užprogramuota. Taigi kiekvienos pusės pirmutinis tikslas yra suvaržyti viena kitos įtakos plėtros galimybes. Tam pasitelkiamos ir atitinkamos geopolitinės strategijos-ideologijos: Vakaruose (pirmiausia Amerikoje) tai atlantizmas, o Rytuose (pirmiausia Rusijoje) – neoeurazijizmas, kurio vienas iš pradininkų ir yra A. Duginas.

Svarbiausia jo tezė yra ta, kad Rusijos ir Amerikos kova esanti neišvengiama, nes JAV yra globalizacijos, siekiančios sunaikinti paskutinę (neskaitant pusiau komunistinės, pusiau liberalios Kinijos ir islamo pasaulio) dvasios ir tradicijos pasaulio tvirtovę tvirtovę Rusiją, variklis. Jeigu tai atsitiks, įvyks liberali F.Fukujamos prognozuota „istorijos pabaiga“, ir pasaulis pradės gyventi demokratinės diktatūros (netgi demokratinio fašizmo) sąlygomis.

Tačiau, kaip aiškina A. Duginas, Maskva negalės pasipriešinti JAV diktatui. Todėl jai yra reikalingas daugiapolis pasaulis ir geopolitiniai sąjungininkai. Europoje tai pirmiausia Vokietija ir Prancūzija, kurios tik strategiškai bendradarbiaudamos tarpusavyje ir su Rusija gali atplėšti ES nuo Amerikos ir padaryti iš Europos Sąjungos geopolitinės galios centrą. Islamo pasaulyje pagrindiniu Rusijos sąjungininku turėtų tapti Iranas, kuris, skirtingai, pavyzdžiui, negu Saudo Arabija, nėra Amerikos vasalas ir yra išsaugojęs palyginti tvirtą dvasinį (religinį) pamatą.

(...)

Galutinis tikslas [pasak Dugino] – Kartagina (suprask, Amerika) turi būti sugriauta (arba bent jau užsidaryti savo žemyne ir daugiau nepretenduoti į globalų dominavimą), ir tuomet pasaulis galės laisvai atsikvėpti ir gyventi kaip kam patinka.

(...)

Tarp Europos ir Rusijos neoeurazijistų yra populiari vieningos geopolitinės erdvės „nuo Dublino iki Vladivastoko“ koncepcija, simbolizuojanti visos Eurazijos vienybę.

O viešojoje erdvėje galima rasti nuomonių, kad A. Dugino „jaunimas“ yra finansuojamas iš Kremliaus, o jis pats yra artimas Vladislavui Surkovui, (...) kuris yra laikomas vienu iš pagrindinių Kremliaus ideologų. Tuo pat metu Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas teigia: „Rusijos ir Vokietijos susitaikymas – vienas svarbiausių naujos Europos kūrimo veiksnių, ir mes niekam neleisime įvaryti pleišto tarp mūsų tautų“ (šiame kontekste galime prisiminti, kad Rusijos bendradarbiavimui su Vokietija A. Duginas teikia išskirtinę reikšmę).

Paties A. Dugino pareiškimai Rusijos valdžios veiksmų atžvilgiu (nors jis kategoriškai neigia savo ryšius su Kremliumi ir save laiko opozicionieriumi) dažnai yra prieštaringi. (...)

Vėliau A. Duginas pakeičia savo nuomonę [Apie Medvedevą kaip prezidentą] ir džiaugiasi, kad D. Medvedevas, paskelbęs savo penkis užsienio politikos punktus ir kartu su V. Putinu kariniu būdu atsakęs į Gruzijos veiksmus Pietų Osetijoje, metė iššūkį vienažoliam pasauliui ir negrįžtamai išvarė iš savęs vakarietiškumo demoną. Šiandien [straipsnis publikuotas 2008 - aisiais] jis [Duginas] yra įsitikinęs, kad reikalui esant valdantysis Putino ir Medvedevo tandemas nesudvejos įvesti kariuomenę į Ukrainą ir taip neleis jai įstoti į NATO (suprask, patekti į Vakarų civilizacijos gniaužtus, nes tai sužlugdytų Rusijos viltis vėl tapti imperija, apie kurią A. Duginas taip svajoja).

Apibendrinant galima spėti, kad tam tikrą ideologinę įtaką Kremliui A. Duginas turi ir kartais... gauna iš jo finansavimą įvairioms akcijoms... Rusijos žingsniai tarptautinėje arenoje... skatina pagalvoti, kad Maskva palyginti nuosekliai įgyvendina geopolitinę neoeurazijinę strategiją.

... Pirma, Duginas pranašavo, kad anksčiau ar vėliau Rusija turi sugrįžti prie savo „eurazijinio likimo“ ir pradėti naują (galbūt paskutinę) kovą su Amerika dėl išlikimo ir pasaulio išvadavimo. Nežinia, kiek Rusija šiandien gelbėja pasaulį, bet faktas, kad jos santykiai su JAV dabartiniu metu yra kaip niekad... įtempti. Antra, Duginas akcentuoja, kad, norėdama palenkti Europą savo pusėn, Rusija privalo veikti per Prancūziją ir Vokietiją. Šiandien Rusija [primenu, kad rašyta 2008 – aisiais] iš esmės vengia bendrauti su ES kaip su vientisu geopolitiniu subjektu... ir mieliau stiprina ryšius su vadinamąja „Senąja Europa“... N. Sarkozy atvirai vadina Rusiją didžiąja valstybe ir sako, kad be jos Europos likimas yra neįsivaizduojamas.

Trečia, Duginas pabrėžia, kad Rusija privalo turėti patikimą sąjungininką islamo pasaulyje ir tokiu galėtų tapti Iranas. Šiuo metu Maskva ir toliau sėkmingai flirtuoja su Teheranu... Ketvirta, Rytuose Duginas siūlo veikti pagal situaciją. Kitaip tariant, dabartiniu metu Rusijai naudingiau su Kinija bendradarbiauti nei konfrontuoti (renkantis tarp dviejų blogių – Amerikos ir Kinijos, - Kinija šiandien yra mažesnis blogis)... Apie įtakos konsolidaciją posovietinėje NVS erdvėje net neverta kalbėti. Duginui tai yra pirmutinis Rusijos uždavinys, jei ji nori atkurti imperiją (...)

... Rusijos užsienio politikos praktika šiandien stebuklingai atitinka A. Dugino geopolitinė teoriją, o pats A. Duginas kritikuoja V. Putiną ir D. Medvedevą ne tiek iš esmės, kiek už nepakankamą jų ryžtingumą... didžiojoje politikoje atsitiktiniai sutapimai yra labai reti.“

[TĘSINYS JAU NETRUKUS...]>>>>

     

Straipsnio "Rusija: Trečioji imperija" fragmentai

Pateikiu ištraukas iš K. Almeno straipsnio „Rusija: Trečioji imperija“ fragmentus.

---

... utopinę knygą („Trečioji imperija“) išleido buvęs Rusijos Dūmos pirmininko pavaduotojas Michailas Jurjevas, o jos pavadinimas tikrai futurologinis – „Trečioji imperija. Rusija, kuriai privalu būti.“

(...)

Keletas ištraukų: „Save valstybėmis vadinantys pabaltijiečiai anaiptol nėra senos tautos. Tai laukinis, atsilikęs mūsų didvalstybės paribys, apgyvendintas žmonių, besididžiuojančių savo kvailumu ir nedėkingumu.

1940 – aisiais mes tik atsėmėm savo, tai, ką buvo atidavęs Vladimiras Jude (Leninas), kuriam rūpėjo tik pasaulinė revoliucija. (...) Taip, išties blogai, kad daug jų išsiuntėme į Sibirą. Reikėjo ne išsiųsti, o sušaudyti, ir ne daug jų, o visus.

Šitos Dievui priešingos vadinamosios valstybėlės neapykantą Rusijai, viskam, kas rusiška, pavertė ne tik pagrindine savo vidaus ir išorės politika, bet ir svarbiausiu savo egzistencijos ramsčiu.

Užtai, pradėję puolimą, mes žudysim ir naikinsim kiek tik pajėgsim, nes pabaltijiečiams pasigailėjimo nebus. Bet svarbiausia prasidės po to – visi miestų ir kaimų, gatvių ir upių pavadinimai bus pakeisti rusiškais. Patys Latvijos, Lietuvos ir Estijos vardai bus uždrausti vartoti visoje Rusijos Imperijos teritorijoje. Latvių, lietuvių ir estų kalbos taip pat bus uždraustos. Miestai Talinas, Ryga ir Vilnius taps Ivangorodu, Aleksejevsku ir Aleksandrovsu“.

... visa tai įvyks 2020 metais...

... čia aprašoma, kaip dabartinė Rusija tampa Trečiąja Rusijos imperija.

...knygą rašo neva Pietų Amerikoje gyvenantis istorikas 2054 metais. Tada mūsiškės planetos politinė geografija bus jau visai kitokia. Tokia, - autorius skuba užtikrinti, - kokia privalo būti.“

[Straipsnyje toliau atpasakojama, kad po pusamžį vykusių karų, galų gale susiformavo „antvalstybės“]: Kinija, Indija, Islamiškasis kalifatas, Amerikų konfederacija ir Rusijos imperija. „Autoriaus dėmesys krypsta išskirtinai Rusijos imperijos pusėn, nes ši buvusi variklis proceso, kuris nubrėžė tokį politinį žemėlapį, koks jis „privalo būti“. Jame Rusijos imperija tęsiasi nuo Sachalino salų iki Portugalijos, į ją įeina Turkija, ir net Izraelis.

(...)

Jurjevo istorija rutuliojasi taip: 2012 – ųjų Rusijai pasiseka prijungti rytinę Ukrainą (2007 – aisiais ten kyla pilietinis karas), Kazachstaną (ten įvyksta vietinių rusų kariškių remiamas pučas) ir Gudiją (ta, nepaisant Bat‘kos priešiškumo, prijungiama taikiai).

(...) [Jurjeve‘as, kaip suprantu, knygoje rašo žinutę Amerikai]: „Mokyti tautas, kaip joms gyventi, jūs nebegalėsite. Savo krašte norite turėti demokratiją – turėkite sau, bet daugiau neleisime jums jos mokyti kitų“.

(...) Jurjev‘as kuria realistiškus planus, kaip didinti gimstamumą. Pavyzdžiui, visos populiarios dainininkės, aktorės ir t.t. privalo per pasirodymus girti daugiavaikes ir smerkti bevaikes šeimas. O jei jos nenorės to daryti, tada joms bus uždrausta rodytis per televiziją ir kine, galima tokioms prikergti net kokį nors kriminalinį nusikaltimą.

Demografija. 2054 metais bus 409 milijonai rusų. Kiek bus kitų tautybių žmonių, priklauso nuo to, ar Jurjevui jos patinka, ar ne. Pavyzdžiui, vokiečiams jis simpatizuoja, todėl jų bus 91 milijonas (...) Lenkai nepatinka – jų bus tik 27 milijonai. Apie lietuvius nėra ko ir kalbėti – mūsų nebus iš viso.

(...) Rusų tautiniai bruožai. Jurjevas mielai plėtoją šią temą. Pasak jo, „Skirtumas tarp europiečių ir rusų pasaulėjautos iš tiesų kosminis; „europiečiai“ elgiasi kaip atomai plazmoje – jie lekia kur pakliūva, o rusai – kaip atomai molekulėje arba net kristale“... Straipsnio pradžioje pateikta ištrauka apie Pabaltijo gyventojus yra ne kokio nors apkvaitusio knygos personažo svaičiojimai – tai paties Jurjevo patologinės neapykantos išraiška. Normalios psichikos žmonės taip nekalba. Nebent kai nusigeria ir protas aptemsta, kuris nors taip pagalvoja, bet garsiai vis tiek nesako.

Iš visų pasaulio tautų Jurjevas labiausiai nekenčia lietuvių, latvių ir estų.

(...) Svarbu ne tai, kad buvęs Dūmos narys susipyko su protu, svarbiau, kiek rusų „Trečiojoje imperijoje“ pateiktas fantazijas „realizuoja“ savo galvose. (...) Antrajame knygos viršelyje Aleksandras Duginas, Putino mėgstamas Eurazijos koncepcijos ideologas, rašo, kad, dėl tokios Rusijos norisi ir mirti, ir žudyti.“  

Graikija pasimetė savo identiteto paieškose. Padėkime jai atrasti tai, kas jau atrasta prieš tūkstančius metų.

Graikija – tūkstantmečius buvusi Vakarų pasaulio pradžių pradžia, nes juk iš ten kilo Vakarų kultūra, mokslai, menai, architektūra, politika, vadinamosios Vakarų filosofijos tradicija, iš ten juk kilo demokratija apie kurią kalbėjo Sokratas, Platonas, Aristotelis ir daugelis kitų, juk Senovės Graikija ir buvo tie „Vakarai“, kuri skleidė ir puoselėjo tas tradicijas kolonijose, o vėliau skleidė helenizmą su Makedoniečiu priešaky, kurį perėmė Senovės Roma, na, o šiandien, ji neva neranda sau vietos (po Saule) ir nevisai esanti tikra ar tikrai priklauso Vakarams, ir, tokiu būdu, kelia labai abejotinos valstybės reputaciją.

Na, o štai DELFI straipsnyje rašoma, jog „geografiškai Graikija suvokiama kaip Vakarų dalis nuo jos tapimo NATO nare 1952 metais. Tačiau Graikija VAKARŲ DALIMI TAPO TIK 2007 metais, kuomet prie NATO ir ES prisijungė Bulgarija...“ Mano supratimu, tai nėra tiesa, nes, kaip jau esu minėjęs, Graikija, be abejo, ne tokia kokia yra dabar, tačiau visgi iš to paties krašto su tokiu pačiu pavadinimu ir iš tos pačios geografinės vietovės, prieš apytiksliai 2500 metų (ar netgi dar seniau), atsirado Vakarų tradicijomis grįsta valstybė ir Senovės Graikija, arba Antikinė Graikija, būtent ir buvo šiandieninio Vakarų pasaulio pradžių pradžia. Ir kas ten žino: galimas dalykas, kad dabartiniai Vakarai be Senovės Graikijos milžiniškos įtakos, nebūtų tapę tokie, kokie jie yra dabar, galbūt, be jos nebūtų susikūrusi Romos respublika, galbūt be jos šiandien Vakarai nebūtų demokratiški, galbūt JAV (kaip tokia) visai neegzistuotų, o didžioji dalis pietinių Europos valstybių, galbūt, kalbėtų arabiškai... Tai lieka atviras klausimas: kaip būtų iš tikro niekas nežino, bet tikrai nebūtų taip kaip yra būtent dabar.

Taigi šiame DELFI‘o straipsny aiškinama, jog Graikija turi Azijos bruožų ir kažkodėl toks teigimas pradedamas nuo XV a. įrodinėjant, kad ji tų bruožų iš tiesų turinti: „Nuo XV a. vidurio iki iškovotos nepriklausomybės 1830 – aisiais Graikija buvo Osmanų imperijos dalis, tad ji neišgyveno tokių reikšmingų Vakarų istorijos periodų kaip Renesansas iš Švietimo epocha“.

Graikų politikai sako, kad graikai yra tauta, neturinti brolių, na ir tuo pat metu glėbesčiuojasi su rusais, nes šie, kaip ir graikai, yra stačiatikiai. Bet ar tai yra „Azijos bruožas“? Jei kas nežinojote, tai, mano supratimu, stačiatikiai yra tokie patys krikščionys kaip ir katalikai ar protestantai. Dabar geri graikų santykiai su rusais, iš dalies (o gal ne tik iš dalies) yra interpretuojami dėl religinių sumetimų, tai dėl tų pačių sumetimų, tarkim, skandinavai ar vokiečiai visai negalėtų ar sunkiai galėtų bendrauti su katalikiškais kraštais (italais, lenkais ar lietuviais). Savaime suprantama, jog toks pasakymas yra visiška nesąmonė, tačiau graikų ir rusų atveju, neva ta nesąmonė lyg ir galioja po šiai dienai. Gaunama situacija, kuri yra ganėtinai artima musulmonų religijos atžvilgiu: sunitai ir šiitai. Nors man atrodo, kad to skirtumo didelio nėra (galbūt dėl neišmanymo), tačiau, tarkime, šiitai nuo sunitų religiniu požiūriu tesiskiria tik tuo, jog šiitai „religinio mokymo šaltiniu pripažįsta tik Koraną“, o „sunitai religinio mokymo šaltiniu laiko ne tik Koraną, kaip šiitai, bet ir Suną“, o pastaroji yra: „senovės arabų bendruomenės elgesio taisyklių ir papročių rinkinys; vėliau – musulmonų (sunitų) šventosios knygos, kuriose yra pasakojimai apie Mahometą (hadisai)“. Taigi, mano supratimu, aš visiškai nesuprantu kaip gali  sunitai ir šiitai konfliktuoti vieni su kitais. Jei tai yra tik dėl to, kad sunitai religiniais sumetimais kaip komentarą Koranui naudoja Suną, o šiitai ne, na jei taip tėra tik dėl to, tai tuomet arba aš esu išprotėjęs, arba visas pasaulis kraustosi iš proto ir jau, ko gero, tūkstantmečius. Taigi sunitų ir šiitų palyginimas su katalikais ir stačiatikiais, akivaizdžiai parodo, kad kažkas pasaulyje yra negerai... Na tarkime, ar žinote kuo skiriasi katalikai nuo stačiatikių? O gi tuo, kad „stačiatikiai nepripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios mokymo apie popiežystę. Pagal jų doktriną, popiežius gali turėti tik moralinį autoritetą kaip „pirmasis tarp lygių“ vyskupų, negali turėti universalios valdžios.“ Iš esmės, mielieji, tik tuo ir tesiskiria, tad aš nelabai suprantu kokiu reikalu čia taip pučiamasi: ar stačiatikiai labai skiriasi nuo katalikų? Beveik niekuo, o tik tuo, kad kas buvo užsiminta paskutinėje citatoje...

Toliau DELFI‘io straipsnyje skaitome, kad „Jau ne primą sykį Graikija mėgina apibrėžti savo identitetą, ir jei ji pasitrauks iš euro zonos, turės sukurti naują nacionalinę idėją. O metas nacionalinėms idėjoms yra pavojingas: „Syriza“ šliejasi prie ekspansinį neo-eurazianizmą propaguojančios Rusijos ir yra artimesnė Azijai nei Europai. Abi valstybės nėra tikros dėl savo vaidmens ir ieško alternatyvių būdų identitetui formuoti.“ Tad iš mano pusės būtų komentaras dėl graikų identiteto paieškų. Man, tiesą pasakius, netelpa į galvą tokios mintys apie paieškas, kai Vakarai ieškodami savo pamatinių vertybių, jas atranda Graikijoje prie Akropolio griuvėsių, metaforiškai kalbant. Aš pats asmeniškai jau daugelį metų noriu nuvykti būtent į Graikiją ir pamatyti tą kraštą, tuos griuvėsius nuo ko viskas prasidėjo, o ne vis dar stovinčias (ir taip jau daugiau nei kelis tūkstantmečius), beveik laiko nepaveiktas Egipto piramides. Taigi trumpai sakant, Vakarai savo identitetą ir pamatų pamatą, kuriame yra įmūrytas kertinis akmuo, randa Graikijoje, o štai graikai, na, deja, bet niekaip negali atrasti savojo identiteto. Visa tai skamba absurdiškai, tiesą pasakius, nes, mano supratimu, graikai savo identitetą turi jau tūkstančius metų ir ieškojimas jo iš naujo skamba panašiai kaip bandymas išrasti tai, kas jau senai išrasta. Ar toks ieškojimas gali būti pavojingas? Mano akimis žiūrint, nors daug kas to nė nepastebi, bet tai yra be galo pavojinga: viena valstybė, atsiskyrusi ir beveik bankrutuojanti, negali būti nepriklausoma nuo kitų „globos“. Taigi, tam tikra prasme, globoti Graikiją labai norėtų Rusija, na o pati Rusija, kankinama Vakarų sankcijų dėl jos karo Ukrainoje, kuria ideologinę priešpriešą Vakarams. Keisčiausia yra tai, kad Rusija, kurdama Dugino propaguotą Eurazijos idėją, galimas dalykas, galų gale sieks tam tikros sąjungos ir su Arabų valstybėmis. Kaip jei tai seksis (ir ar kojos nekiš į ratus JAV) tai jau kitas klausimas, tačiau tokia siekiamybė egzistuoja. Tad man šioje vietoje iškyla vėlgi paradoksinis klausimas: kaip „stačiatikių vienybė“ galėtų ateityje sukurti savotišką sąjungą su arabų valstybėmis, kurios nuolat kovoja tarpusavyje ir viduje (šiitai nerimsta prieš sunitus ir atvirkščiai)? Ir kaip gali stačiatikiai, kurie taip konstatuoja savo religinės atšakos išskirtinumą ir unikalumą katalikiškajai šakai, gali „susikalbėti“ su islamu? Kitaip sakant, toji vertybių skalė yra paradoksiška iš prigimties: ar jau tokie dideli skirtumai tarp katalikų ir stačiatikių, jog pastarieji kaip sąjungininkus rinktųsi islamą išpažįstančias valstybes? Savaime suprantama, kad sąjunga su islamo kraštais, būtų vedina ne religinių, tačiau dėl ideologinių paskatų, tad okultistas Duginas, kuris ir kūrė Eurazijos koncepciją, „civilizacijų kovoje numato Eurazijos ir Arabų pasaulio sąjungą kovoje prieš Vakarus“ ir tai yra be galo pavojinga, nes Rusija neatrodo, kad labai mėgtų (panašiau į tai, kad neapkenčia) JAV ir nuo seno esti kaip antipodas Vakarams, na, o Arabų kraštuose, protestuojančios minios karts nuo karto degindamos JAV vėliavą, vargu bau ar tokiu būdu išreiškia meilę deginamos vėliavos „atstovaujamai“ valstybei. Taigi Arabų kraštus (be abejo, ne visus, yra ir „sunitiškųjų“ išimčių ne viena ir ne dvi) bei Eurazijos sąjungai pamatus klojančią Rusiją sieja viena įdomi detalė: tai neapykanta Vakarams, o ypač JAV. Dėl šios savybės bet kokia tolimesnė ideologija, kuri būtų rutuliojama ar vystoma remiantis tąja neapykanta, yra, iš esmės, pasmerkta žlugimui, tačiau čia iškyla reali grėsmė, kad tokių neapykanta grįstų sąjungų ar sąjungos kilimas ir žlugimas kartu gali nusinešti netgi šimtus milijonų gyvybių ir tai, deja, tačiau gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Nors tai dabar skamba juokingai, tačiau tokia tikimybė išlieka, nes neapykanta Vakarams niekur nedingo, o ideologija, grįsta ta neapykanta, plėtojasi toliau ir įgauna kontūrus. Kitaip sakant, Dugino ideologija, norim mes tą pripažinti, ar ne, tačiau ji juda pirmyn, arba, kitaip sakant, XX a. šmėkla ima šmėžuoti XXI – jame amžiuje...

Na ir štai, Duginą miniu, Duginas jau čia: tame pačiame Delfio straipsnyje minima, kad „Į Rusiją kaip į priimtinesnę nei Vakarų politika alternatyvą palankiai žiūri ir neofašistinė „Auksinė aušra“, trečioji pagal balsų kiekį praėjusiuose parlamento rinkimuose. 2014 metų gegužę „Auksinės aušros“ nariai nuvyko susitikti su Aleksandru Duginu, V. Putino patarėju ir neo-eurazianizmo ideologu. Pasak „Auksinės aušros“ atstovų, susitikimo tikslas buvo „išreikšti Graikijos žmonių valią siekti skubaus dvišalių santykių tarp Rusijos ir Graikijos stiprinimo““.

Tad tenka daryti išvadą, kad Rusijos įtaka kitoms valstybėms yra milžiniška, nes kai kurios, o konkrečiu atveju, Graikija, netgi sugeba abejoti ir iš naujo ieškoti savo identiteto, kuomet Vakarai pamatų pamatą, kaip kertinį akmenį t.y. savo pradžių pradžią regi būtent Graikijoje Akropolio ir kituose griuvėsiuose, arba, tiksliau sakant, kuomet tie griuvėsiai buvo rūmai ir šventyklos, kuomet gyvavo didieji ir žymieji graikų filosofai, kur atsirado demokratija, teisė bei kultūra. Graikija, savo ruožtu, šį milžinišką palikimą Vakarams kažkokiu tai būdu sugebėjo pamiršti, na, o kodėl taip atsitiko, tai man nėra suvokiama protu. Galbūt šiandieniniai graikai dėl tautų ir etnoso maišymąsi per tūkstantmečius, jau nebėra tie TIKRŲJŲ SENOVĖS GRAIKŲ PALIKUONYS? Tačiau netgi ir tokiu atveju tenka kelti klausimą kodėl graikams (kad ir, galbūt, nebūnant Senovės Graikijos protėvių palikuonimis) nesuvirpa širdis, kuomet jie žvelgia į Atėnės šventyklą ar skaito filosofinius veikalus, domisi Graikijos istorija, skaito literatūrinius kūrinius, tokius kaip Homero „Odisėja“, ar kuomet didžiuojasi, kad Antikinėje Graikijoje atsirado demokratija bei teisė? Ar tai jiems tapo tuščia ir, iš esmės, nebeturi jokios reikšmės? Mano supratimu, jei graikai išeis su Putinu obuoliauti ir tuo metu, galbūt, palikdama ES, Euro zoną bei NATO, tai tuomet, bent jau simboliškai, reikš Vakarų žlugimą...