Trumpas pasakojimas apie chazarus ir Aškenazius. Arba kodėl daugelis Europos ir dabartinio Izraelio žydų atrodo visai kaip europiečiai?

Labai įdomus žiniatinklis (arba spauda.lt) mums rašo apie chazarus. Aš skaičiau straipsnelį vien tik smalsumo vedinas: norėjau sužinoti apie šią senovės tautą, o dar tiksliau: tautų katilą arba, kitaip sakant, valstybę ar imperiją iškilusią ne tautiniu pagrindu. Beskaitydamas tekstus vakar ir užvakar apie Pavolgio bulgarus, atradau būtent šią valstybę arba kaganatą, kuris buvo vadintas chazarų kaganatu. Mano dėmesį patraukė tai, jog Vikipedijoje iš karto pamačiau, jog chazarų kaganatas išpažino judaizmą. Kažkada seniau t.y. prieš kokius 5-6 metus teko girdėti teoriją (kai kurie tai netgi pavadintų sąmokslo teorija), jog kai kurie žydai, o galbūt, dauguma jų, visgi atrodo kaip tikrų tikriausi europiečiai, o ne taip kaip jie turėtų atrodyti. Mano supratimu, žydai turėtų atrodyti taip kaip atrodo šalimais gyvenę arabai. Ir prašau nepradėkite man prikabinėti rasizmo ar antisemitizmo, nes juk tarkime britai nukeliavę į Australiją ir joje apsigyvenę jau kelis šimtmečius juk nepradeda atrodyti kaip vietiniai aborigenai? Kodėl gi ne? Galbūt todėl, kad išvaizdos pakitimai atsiranda ne per kelis šimtmečius, o mažų mažiausiai per kelis tūkstantmečius.

Taigi po šio preliudo dabar galite susidaryti įspūdį apie ką bus kalbama toliau tekste. Na jeigu kas nors dar to įspūdžio nesusidarėte, tai belieka pasakyti, jog trumpai atpasakosiu chazarų kaganato istoriją, o taip pat paminėsiu ir Aškenazius. Taip pat labai prašau manęs neminėti bloguoju, nes aš nesu kažkoks XX a. nacių darbelių propaguotojas ar jų fanatikas. Tikrai ne. Man tik patinka istorija. Dėl mano tekstuose būdingo diletantiškumo perspėju iškart, jog tai gali būti klaidinga istorijos interpretacija, nes čia aš įterpiu ir savo požiūrį bei samprotavimus. Taip pat noriu pasakyti, jog įvedęs youtubėje chazarus ir Aškenazius, pastebėjau už to slypinčią didžiulę sąmokslo teorijos naštą. Tad pasakysiu, kad šiomis teorijomis nesidomėjau kol kas ir, galimas dalykas, kad domėtis neteks, bet visgi, kad ir diletantiškai nagrinėsiu tekstus, privalėsiu prieiti prie savo paties intuityvios nuomonės nagrinėjama tematika. Galimas dalykas, kad toji nuomonė bent kažkuria dalimi bus palanki kažkuriai iš sąmokslo teorijų variacijai, bet dar kartą kartoju, mano nuomonė bus nepriklausoma nuo jokių sąmokslų, tad prašau neklijuoti man jokių etikečių. Taigi, visų pirma, pradėsiu nagrinėti ir pildyti savo žinių spragas nuo chazarų, po to, galimas dalykas, jog šiek tiek „užkabinsiu“ ir Aškenazius bei, galiausiai, bus pateiktas mano paties nepriklausomas verdiktas remiantis čia pateikiamomis nuorodomis.

Vartiklyje pateikiama, jog chazarų kalba laikoma mirusia... Chazarai buvo Vidurinės Azijos tiurkų tauta. Pasirodė lygumų Dagestane iškart po hunų antplūdžio.  [...]

Viduramžių legendose chazarai pateikiami kaip Nojaus palikuonio Togarmės palikuonys. Žydų tekstuose jie kartais laikyti Simeono giminės palikuonimis...

Viena iš versijų apie chazarus yra ta, jog šis kaganatas buvo ne etninis, o socialinis darinys.

Dėl jų kilmės išsakytos šios hipotezės: 1) hunų genties akacijų, Europoje žinomos nuo V a., palikuonys; 2) kilę iš uigurų, centrinės Azijos genties ko-sa; 3) eutalitų , migravusių į Kaukazą iš Chorasaro (rytų Irano), palikuonys; 4) populiariausia, kad kilo iš ogurų, savitų ir vėliau Altajaus tiurkų sudarytos sąjungos.

(...) Chazarų valdytojai kvietėsi pabėgėlius iš Bizantijos ir Persijos apsigyventi jų šalyje. Šių pabėgėlių poveikyje, chazarai palaikė judaizmą priimtina religija sau ir daugelis priėmė žydų tikėjimą (838 m. valdovas Bulanas). (...)

Pradžioje gyveno į šiaurę nuo Derbento (Dagestane). O aukščiausio pakilimo metu CHazarija apėmė Pietų Rusijos, Šiaurės Kaukazo, Rytų Ukrainos, Krymo, Vakarų Kazachstano ir šiaurės vakarų Uzbekistano kraštus. Prisimenant vakarykštę temą Apie čiuvašų „protėvius“, verta paminėti ir bulgarus: per VII a. (jie ir ne tik jie) pateko į chazarų jurisdikciją. Kai kuriuos bulgarus (vadovaujamus Asparucho) privertė pasitraukti į (dabartinę) Bulgariją, o kiti bulgarai pabėgo į Volgos aukštupį, kur įkūrė nepriklausomą Volgos bulgarų valstybę. Verta paminėti, kad senoji Bulgarija, dar prieš chazarams pasidarant galingiems ir įtakingiems, buvo daugmaž dabartinėje Ukrainos teritorijoje. Įdomu tai, kad ne bulgarai įkūrė Kijevą, nes Kijevo pavadinimas yra chazarų kalbos kilmės (Ky – upės krantas, jev – gyventojai). Kita vertus, gali būti ir taip, jog šie tą kraštą tik taip vadino būtent chazarai, o kitos tautos tą pavadinimą tik atkartodavo, tad čia vėlgi galimos spekuliacijos. Kita vertus, jei pažiūrėtume į cahzarų kaganato valdų žemėlapį, tai aiškiai matome, jog Kijevas patenka į chazarų jurisdikciją apie 850 – uosius metus. Tokias valdas jie sugebėjo pasiekti, nes dar nebuvo susikūrusi Kijevo Rusia arba galbūt ties tais metais ir buvo susikūrusi jau, tačiau dar tik atsirado pirmieji valdžios ženklai variagų dėka. Jau po šimtmečio Kijevo Rusia sumažins chazarų teritoriją kokius tris ar keturis kartus, nes bus įveiktas vienas iš pagrindinių chazarų forpostų – Sarkelė ir Itilis.

Štai čia prasideda įdomumai. Nes Kijevo Rusia nukeliavo iki Sarkelės ir Itilio, o toliau dėl nežinomų priežasčių nebesibrovė ir patraukė Balkanų link. Tačiau Mongolų imperija, kuri, pasirodo, buvo didžiausia vienalytė imperija pasaulio istorijoje, gyvavusi 1206-1368 metais, užkariavo „viską“, na beveik viską: nukeliavo iki pat LDK. Tačiau chazarams buvo „chaną“, nes Čingis-chanas buvo negailestingas, tad chazarai, kurie išpažino judaizmą, traukėsi į vakarus: „chazarų tauta neišnyko – kai kurie migravo į vakarus, Vengriją, Rumuniją ir Lenkiją, susimaišydami su vietinėmis žydų bendruomenėmis.“  [...]  

„Ypač svarbiu veiksniu kaganatui tapo tai, kad jo teritorijoje gyveno daug žydų bendruomenių. Žydai į Chazariją vyko iš dviejų vietų: Artimųjų rytų ir Bizantijos. Dagestane judėjų bendruomenės susidarė VI a. po Mazdakėjų sukilimo Irane. Judėjų tikėjimo plitimas buvo ilgas procesas. Ortodoksinio judaizmo (rabiniškojo) įsigalėjimas susijęs su karaliaus Obadijos veikla, stačiusį sinagogas ir įvedusį Mišną ir Talmudą... Obadijos veikla, prasidėjo kažkur VIII – IX a. sandūroje... Į Chazariją ėmė keltis žydai iš kitų šalių. Ypač masiška migracija buvo valdant Juozapui, kai Bizantijoje prasidėjo žydų persekiojimai... Vis tik ne viskas vyko sklandžiai. Žydų pamokslininkai sunkiai pagrindė judėjišką kagano ir jo aplinkos kiltį, nes pagal judaizmą kitataučiai negali būti tikraisiais judėjais – ir to nesugebėjo padaryti visoms į kaganatą įeinančioms tautoms. Tad judaizmas ne jungė, o skaidė ir taip netvirtą valstybinį darinį... “ [...]

„Paskutinį kartą rusų metraščiuose chazarai paminimi 1079 m. žinoma atskiri chazarų-judėjų persikėlimai į Centrinę Europą, kur jie įsiliejo į žydų-aškenazių gretas.“

Taigi pastaruosius tekstus citavau iš Vartiklio ir, ten lyginant su Vikipedija, buvo pateikta pakankamai išsami informacija apie chazarus. Vikipedijoje gi tema apie chazarus yra labai miglota: pasakoma jog šie perėmė judaizmą ir teigiama, kad „jų palikuonys šiuo metu plačiai paplitę po pasaulį“. Keisčiausia yra tai jog chazarų palikuonimis įvardijami karaimai. Galbūt karaimai, kaip chazarų palikuonys yra įvardijami todėl, kad jų kalba yra artima Krymo totorių ir jau mirusios polovcų ir chazarų kalboms, tačiau jie anaiptol nėra plačiai paplitę po pasaulį: Lietuvoje ~ 270; Ukrainoje ~ 1200; Rusijoje ~ 360; Lenkijoje ~ 340; Turkijoje – keliasdešimt, na o visame pasaulyje karaimų tėra tik apie 8500. Jų tikėjimas – tarpinė judaizmo atšaka, tiki Senuoju Testamentu. Apie Chazarų kaganatą Vikipedija užsimena taip pat labai glaustai...

Taigi dar aptarkime ar, tiksliau pasakius, apibendrinkime vieną iš paskutiniųjų aspektų apie chazarus ir jų religiją bei kur link jie judėjo, kuomet byrėjo jų kaganatas (tai vyko XI amžiuje). Taigi, kaip jau buvo cituota anksčiau, rusų metraščiuose minima, jog nusilpus kaganatui chazarai, išpažinę judaizmą persikėlė į centrinę Europą, kur „įsiliejo į žydų-aškenazių gretas“. Chazarai, reikia tatai visgi pabrėžti, nes tai yra neatsiejama istorijos dalis, nebuvo žydai: jie tik perėmė šią monoteistinę religiją ir po to kvietėsi žydus iš kitų kraštų įsikurti Chazarijoje. Taip pat reikia nepamiršti šio fakto: „Žydų pamokslininkai sunkiai pagrindė judėjišką kagano ir jo aplinkos kiltį, nes pagal judaizmą kitataučiai negali būti tikraisiais judėjais – ir to nesugebėjo padaryti visoms į kaganatą įeinančioms tautoms.“ Taigi pagal idėją žydas ir jo religija – judaizmas, anksčiau buvo manyta ir veikiausia skelbiama iki pat šių dienų, jog yra neatsiejama vienas nuo kito. Visgi Chazarai ne visi buvo tikri žydai, o, veikiausiai, tik menka jų dalis... Taigi nežydai iš prigimties perėmė judaizmą, kurį pagal idėją perimti tegalį tik žydai :) Gaunama šiokia tokia sumaištis čia. Mano supratimu, čia yra nemažai klausimų, o gal, taip pat ir atsakymų dėl ko daugelis europietiškųjų žydų atrodo visai taip kaip ir europiečiai, nors mąstant logiškai, visi žydai, turėtų būti labiau panašūs į arabus, negu į europiečius. Viską sudėliojus į lentynas mes matome, jog dalis žydų yra absoliučiai niekuo nesiskiriantys nuo europiečių arba kai kurie jų turintys netgi azijietiškų bruožų, o kita dalis yra panašesnė į arabus.

Į lentynas padeda viską sudėlioti pasakymas, jog chazarai, griūvant jų valstybei, emigravo daugiausia į centrinę Europą ir susiliejo su Aškenaziais. Tinklapio zydai.lt terminų žodynėlyje teigiama, jog „Aškenaziai – žydai, gyvenę Aškenaze (taip viduramžiais hebrajų kalba buvo vadinama Vokietija), ir jų palikuonys. Prieš Antrąjį pasaulinį karą 90% pasaulio žydų buvo Aškenaziai; jų kalba buvo jidiš. Didžioji Europos Aškenazių dalis buvo sunaikinta per Holokaustą. Aškenaziai sudaro apie pusę Izraelio žydų gyventojų“. Taigi šis žydų žodynėlis taip pat puikiai paaiškina kodėl labai jau nemaža dalis šiuolaikinių žydų visgi atrodo visai kaip europiečiai.  

Aš nelabai suprantu, kam reikia čia kelti kažkokias sąmokslo teorijas, kurios, kartais, veikiausiai, išsirutulioja netgi iki didžiulių kraštutinumų... Mano supratimu tai, ką esu pacitavęs iš Vartiklio.lt puslapio apie chazarus (be to, nors ir negausiai, tačiau Vikipedija tatai tik patvirtina), kodėl nemaža dalis žydų atrodo visai kaip europiečiai yra būtent dėl to, kad chazarai buvo perėmę judaizmo religiją, kurios pagal idėją, veikiausiai, neturėjo propaguoti, nes, mano supratimu, religiją „paveldi“ tik tikri žydai, na o taip jau senai (mažų mažiausiai kokius 1300 metų) nebėra. Tokiai temai plėtoti, veikiausiai, nėra ribų: štai lrtytas. lt rašo, jog „Elhalkas (mokslininkas) nustatė, jog Europos žydai turi paveldėtų požymių, aiškiai susijusių su Kaukazu, tačiau taip pat su Artimaisiais Rytais, nors jų buvo mažiau.

Mokslininkas teigia, kad šio tyrimo rezultatai aiškiai pagrindžia alternatyvią prielaidą, vadinamą chazarų hipoteze“.

Taip pat straipsnyje teigiama, kad „Iš Europos kilę žydai, dažnai vadinami Aškenaziais, šiuo metu sudaro 90 procentų tarp pasaulyje gyvenančių daugiau nei 13 mln. žydų.“

Na ir pabaigai pacituosiu rusų mokslininko interviu vardan to, jei koks nors maniakas pradės mane kaltinti nebūtais dalykais:

“Koročkinas. – Kyla klausimas: ar apskritai esama sugebėjimų ir talentų, kuriuos lemia tautybė? Didysis Afrikos poetas ir filosofas Leopoldas Sengoras, kurio neįmanoma įtarti turint rasistinių pažiūrų, manė, kad Kūrėjas baltųjų, juodųjų ir geltonųjų rases sutvėrė pagal tris žmogaus psichikos savybes – racionalumą, intuiciją ir emocijas. Šios savybės būdingos visoms trims rasėms, tačiau kiekvieną apibūdina kurios nors vyravimas. Baltieji – itin racionalūs, juodieji – emocingi, o geltonieji garsėja intuicija. Ugdant šias savybes, visi kartu jie optimaliai įkūnija Dieviškąjį sumanymą. Žinoma, galima ginčytis dėl L. Sengoro nuomonės, tačiau tam tikrus elgesio ypatumus ir polinkius tautybė gali nulemti. Manau, niekas pernelyg neprieštaraus, kad italai – geriausi pasaulyje dainininkai, brazilai – futbolininkai, žydai – smuikininkai. Rusai ir vokiečiai gerai išmanė chemiją, filosofiją ir aviaciją, japonai – taikomąsias mokslo sritis. Tai nereiškia, kad kitos tautos šiose srityse visiškai nepasireiškė. Jeigu sutinkate, jokiu būdu nesate rasistas. Rasizmas – vienos tautos pripažinimas pranašesne prieš kitas. Tokia tezė nepriimtina. Prieš Dievą visi lygūs! Nėra aukštų ir žemų, gerų ir blogų rasių bei tautų. Yra geri ir blogi žmonės. Kiekvienoje tautoje jų pakanka. Įvairių tautybių žmonės gali mokytis gerai ar blogai. Mūsų klasėje buvo du geri mokiniai: aš – rusas ir mano geriausias draugas – žydas. Buvo ir du blogi. Taip pat vienas – rusas, kitas – žydas.“

Šis bei tas apie Čiuvašiją - Pavolgio bulgarų palikuonis bei žiupsnelis apie finougrus (marius).

Pas mane temos gimsta berašant tekstą. Priešingai negu kiti, aš neišstudijuoju dalykų (nors taip irgi būna, tačiau gana retai), o daugiausiai rašau tema apie kurią galvoju jau kuris laikas ir, kas keisčiausia, tik parašęs teksto įžangą aš pradedu kiek išsamesnes paieškas arba tiesiog rašau savo samprotavimus vienokia ar kitokia pasirinkta tema. Tekstas gimsta ieškant atsakymų į mano paties iškeltą klausimą čia ir dabar, tad rašliava būna pakankamai nevykusi bei diletantiška. Kita vertus, moksliniam darbui, ar tyrimams (t.y. kai perskaitoma kone tūkstančiai straipsnių bei keliasdešimt knygų pasirinkta tema) nėra ir, veikiausiai, nebus vietos, o tiksliau, laiko. Tačiau šių netgi diletantiškų kūrinių rengėjas džiaugsis juos sukūręs, nes bent jau užkabins temą. Šiame tekste, veikiausiai, bus kalbama apie kai kurias Europos tautas remiantis (greičiausiai) vien tik tai Vikipedija bei pateiksiu savo samprotavimus. Taigi po šio tekstinio preliudo, jums leidus, pradedu nagrinėti temą.

O tema užgimė tiesiog vakar. Taip jau atsitiko, kad mano prosenelė buvo čiuvašė. Tad stengiausi suprasti ir pažinti dar kartą čiuvašus. Kitaip sakant, mane domino toji tema, nes norėjau pasitikslinti tai ką jau senai žinojau apie juos. Tad pradėjau landžioti po Vikipedijos puslapius bei Rusijos Federacijos, Europos bei centrinės Azijos žemėlapius. Taigi čiuvašų temą paliesiu karts nuo karto, nes tai yra mano teksto pagrindinė varomoji jėga, nes be jų, o tiksliau, jei mano prosenelė nebūtų buvusi čiuvašė, tai, natūralu, niekada šis tekstas nebūtų parašytas.

Kai atsiduriame senovėje t.y. iki kokio IX amžiaus, o, kai kuriais tautų atvejais netgi dar vėliau, tai gauname pakankamai miglotus duomenis iš kur viena ar kita tauta yra atkeliavusi, kur migravo, kodėl migravo, su kuriomis tautomis draugavo, o kuriomis – kariavo.Kalbant konkrečiai apie čiuvašus, tai Vikipedija mums praneša, kad čiuvašai, visų pirma, nėra indoeuropiečiai: priskiriami prie Altajaus kalbų grupės. Pastarąją sudaro 3 pagrindinės kalbų šeimos: tungūzų-mandžiūrių, mongolų bei tiurkų kalbos. Pastarajai Altajaus kalbos atšakai ir priklauso čiuvašai.

Pagal šių dienų gyventojų surašymo duomenis, čiuvašų yra ir Ukrainoje (~ 10 tūkst.), ir Uzbekijoje (~14 tūkst.), ir Kazachstane (~22 tūkst.), tačiau daugiausia jų gyvena Rusijos Federacijoje (1 mln. 637 tūkst.) kur yra netgi Čiuvašijos Federacinė Respublika Rusijoje, kuri šiaurėje besiriboja su Marių Respublika (apie juos dar kalbėsiu taip pat), vakaruose – Žemutinio Naugardo Sritimi, rytuose – Tatarstanu. Keisčiausia yra tai, kad mano prosenelė gyveno visą savo gyvenimą šalia Čeliabinsko (milijoninio miesto), kuris yra į rytus nuo Čiuvašijos, o mano pro proseneliai, kitaip sakant, mano prosenelės tėvai taip pat negyveno Čiuvašijoje, nors ir buvo jau kiek arčiau to krašto, nes gyveno Žemutiniame Naugarde.

Pagal žodyną, čiuvašas reiškia „tos tautos žmogus“. Taigi pakalbėkime apie šia tautą. Pradėkime nuo kalbos. Kaip jau buvo minėta, jie kalba čiuvašų kalba, kuri priklauso tiurkų kalbų grupei. Vikipedija taip pat mums praneša, kad ši kalba „tai vienintelė išlikusi vakarų tiurkų kalba... Dėl priklausymo skirtingai atšakai, čiuvašų kalba nėra lengvai suprantama kitų tiurkų kalbų vartotojams. Seniau netgi buvo laikoma, kad čiuvašų kalba yra tiurkizuota finougrų kalba.“

Visgi apie čiuvašus Vikipedija mums ne itin daug praneša, nes kiek daugiau parašyta yra apie fino-ugrų tautelę, gyvenusią (ir tebegyvenančią) kitame upės (Volgos) krante, kurių yra dukart mažiau negu čiuvašų. Visgi mariai atkeliavo gerokai seniau negu čiuvašai: „Marių tautos ištakos – VIII – III a. pr. m. e. Ananjino kultūra. “ Būtent dėka šio Vikipedijos teksto apie marių tautą, mes sužinome kur kas daugiau bei išsamiau ir apie pačius čiuvašus.

Taigi patys čiuvašai atsirado ten kur, iš esmės, dabar ir yra jų autonominė sritis, dėka Pavolgio Bulgarijos imperijos, kurią įkūrė tiurkų kilmės bulgarų gentys... savo genetinę konfederaciją sukūrusi 630-668 m. Ponto stepėje. Imperijai yrant, dalis jų... migravo į šiaurę, palei Volgos upę... apsistojo Volgos ir Kamos santakos teritorijose. Šios teritorijos iki tol buvo gyvenamos Volgos finų genčių. Pasak istorijos šaltinių Bulgarija galų gale buvo nukariauta mongolų 1229 m. ir toji teritorija tapo Aukso ordos dalimi... Vikipedija mums visgi dar praneša, kad bulgarų likučiai vis dar laikėsi Senosios Kazanės tvirtovėje, kurią (tvirtovę ir, savaime suprantama, miestą) ir įkūrė bulgarai. Tame pačiame puslapyje taip pat pranešama, jog, galų gale, Aukso orda užėmė ir tą tvirtovę... , na, o galų gale visa tai tapo Rusijos teritorija (Ivano IV Rūsčiojo laikais).

Taigi matome daug istorijos vingių... senovės Bulgarai, tam tikra prasme, yra svetimi tai teritorijai, jei žiūrėsime į situacija tūkstantmečių perspektyvoje, visai kaip svetima yra ugro – finų kalbinei grupei priklausantys vengrai Europoje. Kita vertus, tam tikru laikotarpiu, kuomet vienos valstybės ar tautos nusilpsta, tai kitos sustiprėja ir tokiu būdu išsiveržia iš primesto jungo bei pradeda plėstis ir migruoti, galbūt vardan to geresnio gyvenimo, galbūt vardan tos pažadėtosios žemės. Kaip ten buvo neaišku, tačiau aš visgi norėčiau dar grįžti prie marių (fino-ugrų) tautelės, kuri gyveno prieš senovės bulgarams pasirodant toje teritorijoje, kurioje dabar, ar bent jau iš dalies, yra čiuvašija. Tiek čiuvašija, tiek ir marių žemės, išlaikė savo tautinį identitetą: visų pirma, papročius ir kalbą. Visgi, mano supratimu, senovės bolgarai, kurių dalis, manyčiau, patapo čiuvašais, tose fino-ugrų žemėse, susimaišė su vietiniais fino-ugrais. Pastarieji, kaip jau minėjau, gyvavo tose žemėse jau nuo pat VIII – III amžiaus prieš mūsų erą, na, o čiuvašai, kurie vadinami Pavolgio bulgarų palikuonimis, (tik) VII-VIII (t.y. praėjus tūkstantmečiui nuo finougrų įsikūrimo) atsikraustė iš šiaurės Kaukazo bei Azovo stepių ir susiliejo su vietinėmis finougrų gentimis. Čiuvašai susiliejo daugiausiai su mariais, tačiau išsaugojo savo kalbą.

Kodėl mane tai domino? Visų pirma, kalbėdamas apie istoriją (bet nebūtinai kalbant vien tik istorijos tematika), aš esu didelis Suomijos gerbėjas :). Kažkada, galbūt beveik prieš dešimtmetį kažkur teko skaityti ar nugirsti, jog finougrai (veikiausiai, ir ugro-finai) atkeliavo iš Sibiro, konkrečiai, kažkur iš teritorijų, esančių šalia Volgos upės. Aš puikiai žinojau, kad būtent ten, toje teritorijoje, juk ir gyvena (tuo metu, ji dar gyveno, nepaisant to fakto, kad jau nebeturėjau gyvųjų tarpe savo senelių...) mano prosenelė. Tad prieš kelerius metus smalsumo vedinas pradėjau nagrinėti tuos žemėlapius ir susipažinti su tautomis, kurios vis dar egzistuoja Pavolgyje. Aš kažkodėl labai norėjau atrasti ir perskaityti, jog čiuvašai priklauso finougrams. Kitaip sakant, kad būtent nuo čiuvašų kilo suomiai ir estai... Visgi, pamenu, kaip nusivyliau perskaitęs, jog čiuvašų kalba priklauso tiurkų kalbos grupei, jog ši kalba priskiriama prie Altajaus kalbų, o netgi ne prie indoeuropiečių. Šį reikalą palikau ramybėje keleriems metams ir karts nuo karto pamąstydavau ta tema: juk jei čiuvašai tiek šimtmečių gyvena šalia finougrų, tai juk jie per tiek metų sugebėjo gerbti viena kitą, viena kitos neužkariaujant, o darniai draugaujant. Ir iš to man išplaukė išvada (kuri pasitvirtino, kuomet vakar tatai perskaičiau Vikipedijoje), jog per tiek šimtmečių čiuvašai kartu su finougrais (daugiausiai mariais) susiliejo ir asimiliavosi, tačiau išsaugojo savas kalbas, dainas, tautinius drabužius bei papročius, kas yra nuostabu. Taigi reziumė būtų tokia: visų pirma, manyje gausiausiai teka lietuvio kraujas, tačiau taip pat turiu ir ruso bei ukrainiečio kraujo, taip pat ir čiuvašo. Tačiau, negana to, kažkuria dalimi, galbūt ne arterijomis, ne venomis, o tik kapiliarais, bet visgi manyje teka ir finougro kraujas. Manau, kad savo ištakas žinoti yra svarbu, todėl ir teko tuo pasidomėti. Taigi šis straipsnis išėjo pakankamai asmeniškas ir nemažas. Būtent dėl šios priežasties, aš neketinu toliau plėstis rašydamas apie kitas tautas: finougrus, slavus, baltus ir germanus. Tatai paliksiu ateičiai. Tautų migracijos ir ištakos mane žavi ir intriguoja jau nuo seno, tad šiek tiek keista man pačiam, jog taip vėlai pradėjau tuo domėtis vėl.

Dar norėčiau pridurti, kad ten ar tose teritorijose kur tautos tik ką pradeda formuotis, yra labai mistifikuojamos: tarkim, visiems teko girdėti apie taip mistifikuotą arijų rasę... Tautos, apvilktos mitologiniais drabužiais, gali susidurti su Guliverio, supermeno ar netgi dievo kompleksu... Nesenai teko skaityti tekstą apie Dugino interpretaciją iš kur atkeliavo rusai... labai mistifikuotas ir dėl to pavojingas tekstas. Tatai aptarsiu vėlesniuose tekstuose... kol kas galiu tik pasakyti kad tatai skaičiau labai įdomiame tinklapyje pavadinimu Vartiklis (vartiklio įkūrėjas teigia, jog kalbininkai šį pavadinimą rekomenduoja vadinti vietoje modemo :) )

Nuo rutinos surambėjau...

Rodos, surambėjau... Rodos, temos išsenka, išsisemia iš anksčiau atrodžiusio begalinio aruodo ar gausybės rago. Esu absoliučiai nepopuliarus blogeris – tikras autsaideris. Atrodytų, kad populiaresni blogeliai yra tie, kurie rašo apie ramunėles: kiekvieną dieną paskelbia nuotrauką patiekalo, kurį ketina suvalgyti ir dar po to pakomentuoja ar tatai buvo skanu ir panašiai. Be abejo, kiekvienam savo, tačiau mano atveju, rodos, kad vyksta kažkoks stabčiojimas arba trypčiojimas vietoje, nes netgi praėjus kuriam tai periodui (vienam ar kitam mėnesiui) aš vis vien nerandu temos apie kurią vertėtų parašyti. Taigi, nuspręsta: rašysiu apie tai kaip man yra sudėtinga parašyti kažką esmingo šįkart .

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip kokia daržovė: toks įspūdis susidaro, kad paskutiniu metu mano smegenis pakeitė košė... Dėl kokių tai priežasčių galėjo nutikti? Visų pirma, viena pagrindinių priežasčių yra mano kairysis kelis. Kadangi kelio girnelė buvo sutrupėjusi į 4 dalis, tai dabar didžiausios pasekmės jaučiamos tokios: aš negaliu išsėdėti ant kėdės įprastai sulenkęs kojas daugiau negu 20 minučių (beje, šį tekstą rašau gulėdamas lovoje), nes sėdint po truputį atsiranda maudimas kelio srityje ir tas maudimas vis stiprėja ir, galiausiai, po daugiau negu 20 minučių, pereina į gėlimą. Taigi, kai jaučiu skausmą, tai negaliu deramai sutelkti dėmesio: tuomet aš privalau palikti savo „darbo stalą“ (tai ta vieta, kur dažniausiai gimsta blogojo blogerio niekam tikę ir niekam nereikalingi teksteliai) ir einu kažką veikti kitko. Tokiu būdu didžioji dalis mano laisvalaikio yra skiriama ne mano mėgstamai veiklai. Tas laisvalaikis greitai praeina ir vėl tenka grįžti į darbą...

Antroji priežastis – rutina. Būtent laisvalaikio rutina. Su rutina turiu nesuvestų sąskaitų jau pakankamai senai: kai ją pastebiu, tai stengiuosi su ja kovoti ir, savaime suprantama, metaforiškai kalbant, ją įveikti. Tačiau dar dažniau būtent ji mane ir pasiunčia į nokdauną, nes kai tik pastebiu tvirtą ir giliai įsišaknijusią rutiną savo gyvenime, tai mane apima: nuovargis, „praprastosios žemės“ ilgesys ir nostalgija. Kai rutina pastebi šiuos mano išvardintus simptomus – imasi darbo. Rutinos veiksmų seka yra panaši į bakterijų ar virusinių infekcijų eigą: kai tik organizmo imunitetas nusilpsta – tai tą organizmą staiga ir pradeda bombarduoti įvairios bacilos. Tam tikra prasme, nostalgija ar „prarastosios/ parduotos žemės“ sindromas savotiškai primena sielos imuniteto nusilpimą, o rutinos nokautas – tai yra ne kas kita, kaip depresija. Aš nesakau, kad man šiuo metu yra depresija, nes ši juk paskutinė „prarastosios žemės“ sindromo stadija, man dar iki to yra daug „pakopų“, visgi, tenka pripažinti, jog pirmieji simptomai jau atsiradę ir „pakopa po pakopos“, galima atsidurti nuo „vertikalės prie horizontalės“. Kita vertus, kaip žmogaus šikšnosparnio filme buvo pasakyt: „žmogus krenta tam, kad galėtų vėl atsistoti“, arba nepalaužiamojo (ir daugelio kitų): „kas tavęs nepražudo (nepalaužia) padaro tave dar stipresniu“. Taigi, pirmuoju atveju, net ir po rutinos nokauto aš pajėgsiu atsistoti dar prieš teisėjui suskaičiuojant iki 10; na, o antruoju atveju, gautųsi tokia situacija, kuomet nebūčiau įveiktas rutinos ir dėl to pasidaryčiau dar stipresnis (čia labai panašu į evoliucijos teoriją :). Tačiau, manyčiau, kad mano gyvenimą ar jo būdą ir, tuo pat metu, būdą mano labiausiai atspindi filmo „nepalaužtasis“ (Unbroken) ištartas posakis, kurį vertėtų palikti angliškoje versijoje: “if you can take it, you can make it.”

Taigi trumpai norėčiau parašyti apie savo laisvalaikio rutiną. Kambario, kurį nuomojuosi čia, Anglijoje, name gyvena 9 žmonės, iš jų du vaikai. Taigi rutina laisvalaikiu gaunama pakankamai įdomi: anksti ryte maždaug nuo 4:30 iki 8:30 kone visi namo gyventojai paeiliui vienas kito ruošiasi į darbus, į mokyklas/darželius, tad tokiu metu kaip ir nevalia pernelyg ilgam laiko tarpui užlaikyti tualeto/vonios ar viryklės arba pernelyg ilgai užsibūti virtuvėje, na nes juk būsi kliūtis toje virtuvėje.  Tad, iš esmės, opcijų lieka nedaug: norint pasigaminti valgyti virtuvėje ar norint nusiprausti, tenka laukti kol išeis namo gyventojai ir tik tuomet galima nesibaiminti, jog kažkam dar galiu būti kliūtis. Bet visgi apsiprausti nėra taip paprasta, tad veikti reikia iš karto, nes nuo 9 valandos ir, ypač dienos metu, nusiprausti nepavyks, nes šiltas vanduo būna išjungiamas automatiškai ir bus įsijungs apie 4 valandą vakaro t.y. tik tuomet kai jau pradės grįžti, vėlgi vienas po kito, visi namo gyventojai. Tad kai vanduo tampa šiltas, tai jau lyg ir galima eiti praustis... Na, tai yra tokios „žaidimo taisyklės“ su kuriomis gali sutikti ir gyventi name, arba nesutikti ir pasitraukti.

Pastarąjį variantą nusprendžiau pasirinkti iš karto, kuomet, siekdamas nugalėti rutiną (nostalgija ir /ar „prarastosios/parduotos“ žemės ilgesingą jauseną) ir išvykti bent 2 savaitėm į LT, man pranešė, jog aš privalėsiąs už kambario nuomą mokėti pilną kainą. Tad nedvejojau ir iškart žaibiškai nusprendžiau nemokėti ir palikti tą kambarį.

Paskutinioji, tačiau ne mažiau reikšminga priežastis, dėl kurios atsiranda minčių stoka ir nenoras rašyti absoliučiai nieko į savo blogąjį blogą, yra ta, jog internete, jau kuris laikas, o, jeigu dar tiksliau, tai nuo pat 2013 lapkričio mėnesio (t.y. prieš 1,5 metus) klaidžioja XX a. jausenos ar būsenos šmėkla... Kai tik įsijungi interneto naršyklę, tai kaskart pamatai pasipilančių naujienų kaip iš gausybės rago apie: Rusiją, Kremliaus gremlinus, putlerį ir visa kas su tuo yra bent kiek susiję. Nuo to darosi silpna ir tampa nebeįdomu, nes atsiranda įtampa, jog pasaulyje gali įvykti jau trečiasis tarptautinis konfliktas (pasaulinis karas), po kurio, veikiausiai, būtų būtent tai, kaip kad ponas Einšteinas ir pasakė (maždaug taip): jei įvyktų trečiasis pasaulinis karas – nežinau kokiais ginklais kariautų, bet tikrai žinau, kad jei vyktų dar ir 4 – asis pasaulinis karas, tai ginklai būtų pagaliai ir akmenys... Prašau pataisykite mane, jei Einšteino pasisakymą tuo klausimu atpasakojau neteisingai. Visgi kiek atsimenu, mano supratimu, jis sakė daugmaž taip... Ir tai, be abejo ,yra baisu. Žiniasklaidoje nuolatos palaikoma įtampa arba, kitaip sakant, krizė. Mes šiandien gyvename tarptautinės krizės akivaizdoje ir esame kasdien, kas valandą, kas pusvalandį bombarduojami nuolatinių žinių srauto apie šios tarptautinės krizės peripetijas. Kuomet ši krizė prasidėjo, kuomet iš krizės rusenimo buvo pereita į atvirą ir tarptautinę liepsną t.y. lapkričio mėnesį, kuomet LT pirmininkavo ES ir kuomet visi tikėjosi lapkritį Ukrainos prezidento vizito LT metu pasirašyti UA stojimo į ES sutartį, tai prezidentas pradėjo savo šantažą, teigdamas, jog jį šantažuoja Kremlius, tad šis prašė, jog ES suteiktų Ukrainai 15 milijardų dolerių (ar eurų, tiksliai nepamenu, bet juk ne tai svarbiausia dabar) už sutarties pasirašymą ir Ukrainos kurso krypties slinktį Vakarų link. Tačiau ES vadovai atsisakė tokio šantažo ir Janukovičius nepasirašė sutarties, dėl ko Kijeve įvyko Maidano revoliucija. Tuomet man buvo įdomu žiūrėti ir sekti naujienas: jas ryte rijau, vieną po kitos. Tuomet tos naujienos, tie įvykiai Ukrainoje man buvo be galo svarbūs. Tačiau naujienų srauto mašina nė kiek nesustojo, o gal net ir įsibėgėjo ir tai jau trunka kiek daugiau negu 1,5 metų... Tad iš pradžių aš buvau be galo mobilizavęsis ir nusiteikęs suprasti visą įvykių eigą apie padėtį Ukrainoje skrupulingai tiksliai, tačiau kiek gi galima gyventi tokioje nuolatinėje krizėje? Galop norisi, jog viskas baigtųsi ir pagaliau visi taikiai ir laimingai gyventų toliau, o ne kasdien stebėti, kaip tas konfliktas, kaip tas XX a. karo šmėklos aidas kartojasi XXI – ajame amžiuje. Ir tai, turiu prisipažinti, mane labai vargina ir aš puikiai dabar jau suprantu tuos, kurie tenori gyventi burbule: savame susikurtame pasaulėlyje. Tokie žmonės, veikiausiai, būna absoliučiai politiški ir turi kitų pomėgių t.y. tokių, kurių jiems neprimeta žiniasklaidos naujienų srautai. Galimas dalykas, kad jie, gyvenantys burbule, yra laimingesni už tuos kurie domisi (geo)politiniais žaidimais ir intrigomis, kurios kartais kainuoja taip brangiai, jog nuvertėjančiais pinigais nė neįmanoma įvertinti... Visgi, visa bėda yra tame, jog aš tiesiog nemoku gyventi „burbule“, tad netgi pakankamai artimoje mums valstybėje vykstantis konfliktas savotiškai liūdina mane, slegia labiau prie žemės, nes tenka gyventi savotiškoje krizėje.   

"Balta" gazelė

Tekstas rašytas prieš 5 metus... Smagu prisiminti :)

---

Pradėjo mausti dešinįjį smilkinį. Nežinau dėl ko: ar tai dėl to, kad vakar, benardydamas užtvankoje, gavau kamštį ausy (bent jau taip manau), o vanduo turbūt prasimušė ir už būgnelio, ar dėl to, kad skaičiau Kamiu „Kryptį“, o po to „perėjau“ prie Nyčės „Stabų Saulėlydžio“, kur iš karto, nevyniojant laiko į vatą, išpyškinama pačioje pradžioje: „Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: jis nieko nevertas... Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas – kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio.“ , ar tai tik dėl to, kad klausausi melancholiškos ir liūdesio kupinos Mamontovo dainos: „aš šiandien kalbėjau prieš Dievą... puslapius juodus varčiau... vakar aš žiūrėjau į sieną... keršto ugnyje degiau ...“.

Nusiimu ausines, kurios buvo supresavusios ausis. Užgultosios ausies būklė kiek pagerėjo. Skausmas galvoje minimalus. Pažvelgiu į violetinius debesis vakarėjančio dangaus fone, pasiklausau griaustinio dundesio, kurį čia pat užgožia per balas pravažiuojančių mašinų šniokštimas. Žmonės, kaip zombiai, kažkur juda, kažkur eina. Kartais man jie atrodo, jog juose nedaug tos gyvybės esama. Todėl palyginimas jų su zombiais ar robotais kažkuria prasme yra teisingas ir tikslus. Jie man dažniau primena mašinas, kurias valdo kažkas kita, bet ne jie patys. Sakytum jų viduje gyventų mažas ufonautas, kuris juos, taip pat ir mane, valdytų iš vidaus. Pastebėjau, kad jie praktiškai niekada nesidairo, o žvilgsnis būna nukreiptas tik ta kryptimi, link kurios jie ir juda. Jie eis taip vienodai iš vieno taško ligi kito. Tai faktas. Tik suskubs dairytis tik tuomet, kai kils tiesioginis ar netiesioginis pavojus: prieš pereinant gatvę ar pastebėjus keistai besielgiančius asmenis ir t.t.

Tuomet man kyla klausimas: arba jie stengiasi taupyti energiją, arba egzistuoja tokios visuomenės normos. Pirmu atveju, jei eidamas mažiau dairaisi, tai tuomet mažiau stebi aplinką. Vadinasi mažiau ir minčių tavo galvelėje sukasi. Juk sakoma, tas kuris daug ar aktyviai galvoja – greit pavargsta, o valgo kaip už du :). Aš kalbu apie mintis šiuo momentu, šią akimirką. Taigi žmogus, tokiu atveju, neegzistuoja čia ir dabar. Kadangi daugelis sako, kad lietuviai esti tokie jau susirūpinę ir nelaimingi, tai nesunku suprasti, jog tas keliauninkas iš taško A į tašką B, yra susirūpinęs. Būdamas tokioje būsenoje, jam dabarties įvykiai vaidina menką vaidmenį. Jam kur kas svarbesnė ateities perspektyva, galbūt nerimas dėl ateities įvykių, o galbūt ir mąstymas apie praeities įvykius, o galbūt, šiepiant krizei savo aštriabriaunius dantis, yra nuolat galvojama: „...o kaip toliau?!...“, „...kiek dar įmanoma taip egzistuoti?!...“, „po galais, dirbu, bet net maistui beveik nelieka!...“. Na, o jei kalbėsime apie visuomenę, tai, be abejo, kiekvienoje tautoje esama tam tikrų ypatybių, kurios esti panašios kai kurioms kitoms, o kitų tautų bruožai ir elgesio kodeksai gali skirtis drastiškai. Padalijus Europą tik į rytų ir vakarų, tie skirtumai jau randami. Na pakanka palyginti anglus ir olandus su lietuviais ar kitomis Rytų Europos šalimis (buvusiomis SSRS). Elgesio skirtumai akivaizdūs net ir trumparegiam kurmiui! Vakariečiai elgiasi laisvai ir nevaržomai viešumoje, na o rytiečių galbūt tik dalis nevaržomai elgiasi didmiesčiuose, o visur kitur pastebimas geležinis susikaustymas, kuris pradeda skylinėti tik tankiai apgyvendintose vietose. Čia mintyse iškyla kaip dykumoje balto kailio gazelė bando prisigretinti prie kamufliažinių (smėlio spalvos) gazelių, o šios, savo ruožtu, ją vaikosi, bandydamos išuiti šalin, nes pastaroji itin pastebima.

Taigi aptariamoje rytiečių visuomenėje juntamas gazelių kaimenės sindromas. Atrodo pakanka, jog tik menka dalelytė visuomenės elgtųsi laisvai ir nevaržomai ir iškart už tai turės sumokėti: smūgiais į galvą (ar į kitas kūno dalis), piktais žvilgsniais ir burbėjimu, arba gali būti garsiai ir vienbalsiai išjuoktiems. Tačiau kita vertus, manau, kad tokiu ar panašiu mentalitetu ir neakiplėšišku elgesiu pasižymi skandinavai, suomiai, galbūt didesnė dalis vokiečių.

Vėl pasižiūriu per langą – scenos dekoracijos jau apšviestos mažiau, dangus pilkas, mašinų gaudesys monotoniškas, kaip prisukto laikrodžio nuolatinis taktas, o karštis, susimaišęs su drėgme, sukuria tokį tvankumą, kurį man ypatingai sunku ištverti, nes amžinai trūksta oro ir prakaituoju kaip dramblys, ir taip jau beveik tris savaites.  

Keleivis be bilieto

Keleivis be bilieto

 

 

Sveiki blogojo blogerio blogo skaitytojai :) Dabar pateiksiu porą ar keletą tekstų, kurie buvo parašyti mano paties prieš 8 metus (2007 – aisiais). Įdomu stebėti ir palyginti kaip mąsčiau tuomet ir dabar, tačiau didžiąja dalimi, turiu pripažinti, jog mano mąstymo ir interpretavimo keliai tiek 2007 – aisiais, tiek ir 2015 - aisiais, iš esmės, išlieka tokie patys.

---

Diena, kaip ir dauguma kitų dienų, praslinko neįgyvendinamų vilčių puoselėjimu, kažkokio nereikšmingo laukimo, neišmintingu blaškymusi ir nežinojimu, ką su ta diena veikti, žinant, jog tuoj tave įtrauks visuotinė rutina, „pareigų“ paisymas ir punktualus atsiskaitymas... Kai žinai, jog didžioji metų dalis vėl priklausys ne tau, o tu pateksi (sugrįši) į didžiulį mechanizmą ir tapsi jo nereikšminga detale.

Vėl bemiegė naktis. Metai, praleisti studentų bendrabuty, davė savų rezultatų – tapau nakties žmogumi, kuris gali kurti bemaž tik naktį. Naktis rami, šalta, tyli. Miestas, kaip ir kiekvieną naktį, skendi auksinių žibintų šviesoje. Tokiu, šaltai tyliu metu, pagalvoji: kiek nedaug žmogui tereikia, jog jis galėtų egzistuoti ir būti patenkintas šia egzistencija. Jam tik tereikia būti pavalgiusiam, turėti saugų būstą, gerų drabužių, pasitikėjimo savo kūnu, merginą, galbūt automobilį bei pinigų pragyventi ne tik šiai dienai, bet bent mėnesiui į priekį. Toks žmogus jau gali didžiuotis savimi, džiaugtis gyvenimu kiek tai tik įmanoma Jam... Pagalvoji sau: tai įgyvendinti tikrai sudėtinga nėra. Gal reiktų kaip kokiam lepūnėliui viską mesti (studijas) ir pradėti gyventi kiek paprastesnį gyvenimą. Tačiau greitai susigaudai – jau per vėlu... Sprendimas padarytas, ir jį pakeisti – būtų netikslinga ir kvaila. Juk gyvendamas paprastesnį gyvenimą, būsi labiau priklausomas ir suvaržytas nuo didžiojo mechanizmo. Tuomet turėsi dirbti nuolatos ir ... tavo darbo efektyvumas bei jo atlygis priklausys nuo to, kiek pats teturėsi „sveikatos“. Po to tapsi valstybės našta.

Daugelis žmonių studentams ganėtinai dažnai pavydi. Juk jiem gyvenimas prieš akis, jie gali triukšmingai atšvęsti kokia nors susikurta proga. Taip pat jie turi marias laiko... Taip, tas teisybė. Man asmeniškai svarbiausias – laikas. Pastovios lenktynės su laiku... kiekviena diena – iššūkis laikui: viltis, kad per gan trumpą laiko atkarpą kažką atrasi, išmoksi, suprasi, sukursi... tačiau Jis aplenkia nuolat... Bet nepaisant to, žmonės, dirbantys paprastą darbą, teturi tik laiko atkarpas, tokias trumpas, kad per jas tesugeba pasiruošti kitai darbo dienai ir kiek pailsėti... Studentai jo turi daugiau. Tas, kuris turi laiko, yra labiau privilegijuotas. Jis gali kurti, o tai Mums svarbiausia. Juk žmogus, turintis laiko marias, ir žinantis tikslą, yra padėties šeimininkas, pranašesnis prieš tuos, kurie kad ir turi begalę sekundžių erdvės, tačiau jam pralaimi nė patys nestartavę, nes betiksliai klaidžiojo laiko labirintuose...

Ši diena ir buvo tokia. Tądien išgyvenau, rodos, kelias dienas, bet buvau suvaržytas, negalintis koncentruoti minčių, norintis daug nuveikti ir tuo pačiu nieko...Absoliutus bejėgis. Pasijutau toks tuščias ir beasmenis. Keleivis be bilieto... Atsitokėjau. Mintys grįžo į dabartį, pažvelgiau į miegantį miestą... Pradėjo lyti. O kiek gi dar bus tokių beviltiškai pilkų dienų? O gal jos – pamoka? Galbūt tik per tokias dienas, pasijutęs skruzdėlyno gyventoju, supranti kokie visgi esame laikini keleiviai Žemėje...