Nuo rutinos surambėjau...

Rodos, surambėjau... Rodos, temos išsenka, išsisemia iš anksčiau atrodžiusio begalinio aruodo ar gausybės rago. Esu absoliučiai nepopuliarus blogeris – tikras autsaideris. Atrodytų, kad populiaresni blogeliai yra tie, kurie rašo apie ramunėles: kiekvieną dieną paskelbia nuotrauką patiekalo, kurį ketina suvalgyti ir dar po to pakomentuoja ar tatai buvo skanu ir panašiai. Be abejo, kiekvienam savo, tačiau mano atveju, rodos, kad vyksta kažkoks stabčiojimas arba trypčiojimas vietoje, nes netgi praėjus kuriam tai periodui (vienam ar kitam mėnesiui) aš vis vien nerandu temos apie kurią vertėtų parašyti. Taigi, nuspręsta: rašysiu apie tai kaip man yra sudėtinga parašyti kažką esmingo šįkart .

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip kokia daržovė: toks įspūdis susidaro, kad paskutiniu metu mano smegenis pakeitė košė... Dėl kokių tai priežasčių galėjo nutikti? Visų pirma, viena pagrindinių priežasčių yra mano kairysis kelis. Kadangi kelio girnelė buvo sutrupėjusi į 4 dalis, tai dabar didžiausios pasekmės jaučiamos tokios: aš negaliu išsėdėti ant kėdės įprastai sulenkęs kojas daugiau negu 20 minučių (beje, šį tekstą rašau gulėdamas lovoje), nes sėdint po truputį atsiranda maudimas kelio srityje ir tas maudimas vis stiprėja ir, galiausiai, po daugiau negu 20 minučių, pereina į gėlimą. Taigi, kai jaučiu skausmą, tai negaliu deramai sutelkti dėmesio: tuomet aš privalau palikti savo „darbo stalą“ (tai ta vieta, kur dažniausiai gimsta blogojo blogerio niekam tikę ir niekam nereikalingi teksteliai) ir einu kažką veikti kitko. Tokiu būdu didžioji dalis mano laisvalaikio yra skiriama ne mano mėgstamai veiklai. Tas laisvalaikis greitai praeina ir vėl tenka grįžti į darbą...

Antroji priežastis – rutina. Būtent laisvalaikio rutina. Su rutina turiu nesuvestų sąskaitų jau pakankamai senai: kai ją pastebiu, tai stengiuosi su ja kovoti ir, savaime suprantama, metaforiškai kalbant, ją įveikti. Tačiau dar dažniau būtent ji mane ir pasiunčia į nokdauną, nes kai tik pastebiu tvirtą ir giliai įsišaknijusią rutiną savo gyvenime, tai mane apima: nuovargis, „praprastosios žemės“ ilgesys ir nostalgija. Kai rutina pastebi šiuos mano išvardintus simptomus – imasi darbo. Rutinos veiksmų seka yra panaši į bakterijų ar virusinių infekcijų eigą: kai tik organizmo imunitetas nusilpsta – tai tą organizmą staiga ir pradeda bombarduoti įvairios bacilos. Tam tikra prasme, nostalgija ar „prarastosios/ parduotos žemės“ sindromas savotiškai primena sielos imuniteto nusilpimą, o rutinos nokautas – tai yra ne kas kita, kaip depresija. Aš nesakau, kad man šiuo metu yra depresija, nes ši juk paskutinė „prarastosios žemės“ sindromo stadija, man dar iki to yra daug „pakopų“, visgi, tenka pripažinti, jog pirmieji simptomai jau atsiradę ir „pakopa po pakopos“, galima atsidurti nuo „vertikalės prie horizontalės“. Kita vertus, kaip žmogaus šikšnosparnio filme buvo pasakyt: „žmogus krenta tam, kad galėtų vėl atsistoti“, arba nepalaužiamojo (ir daugelio kitų): „kas tavęs nepražudo (nepalaužia) padaro tave dar stipresniu“. Taigi, pirmuoju atveju, net ir po rutinos nokauto aš pajėgsiu atsistoti dar prieš teisėjui suskaičiuojant iki 10; na, o antruoju atveju, gautųsi tokia situacija, kuomet nebūčiau įveiktas rutinos ir dėl to pasidaryčiau dar stipresnis (čia labai panašu į evoliucijos teoriją :). Tačiau, manyčiau, kad mano gyvenimą ar jo būdą ir, tuo pat metu, būdą mano labiausiai atspindi filmo „nepalaužtasis“ (Unbroken) ištartas posakis, kurį vertėtų palikti angliškoje versijoje: “if you can take it, you can make it.”

Taigi trumpai norėčiau parašyti apie savo laisvalaikio rutiną. Kambario, kurį nuomojuosi čia, Anglijoje, name gyvena 9 žmonės, iš jų du vaikai. Taigi rutina laisvalaikiu gaunama pakankamai įdomi: anksti ryte maždaug nuo 4:30 iki 8:30 kone visi namo gyventojai paeiliui vienas kito ruošiasi į darbus, į mokyklas/darželius, tad tokiu metu kaip ir nevalia pernelyg ilgam laiko tarpui užlaikyti tualeto/vonios ar viryklės arba pernelyg ilgai užsibūti virtuvėje, na nes juk būsi kliūtis toje virtuvėje.  Tad, iš esmės, opcijų lieka nedaug: norint pasigaminti valgyti virtuvėje ar norint nusiprausti, tenka laukti kol išeis namo gyventojai ir tik tuomet galima nesibaiminti, jog kažkam dar galiu būti kliūtis. Bet visgi apsiprausti nėra taip paprasta, tad veikti reikia iš karto, nes nuo 9 valandos ir, ypač dienos metu, nusiprausti nepavyks, nes šiltas vanduo būna išjungiamas automatiškai ir bus įsijungs apie 4 valandą vakaro t.y. tik tuomet kai jau pradės grįžti, vėlgi vienas po kito, visi namo gyventojai. Tad kai vanduo tampa šiltas, tai jau lyg ir galima eiti praustis... Na, tai yra tokios „žaidimo taisyklės“ su kuriomis gali sutikti ir gyventi name, arba nesutikti ir pasitraukti.

Pastarąjį variantą nusprendžiau pasirinkti iš karto, kuomet, siekdamas nugalėti rutiną (nostalgija ir /ar „prarastosios/parduotos“ žemės ilgesingą jauseną) ir išvykti bent 2 savaitėm į LT, man pranešė, jog aš privalėsiąs už kambario nuomą mokėti pilną kainą. Tad nedvejojau ir iškart žaibiškai nusprendžiau nemokėti ir palikti tą kambarį.

Paskutinioji, tačiau ne mažiau reikšminga priežastis, dėl kurios atsiranda minčių stoka ir nenoras rašyti absoliučiai nieko į savo blogąjį blogą, yra ta, jog internete, jau kuris laikas, o, jeigu dar tiksliau, tai nuo pat 2013 lapkričio mėnesio (t.y. prieš 1,5 metus) klaidžioja XX a. jausenos ar būsenos šmėkla... Kai tik įsijungi interneto naršyklę, tai kaskart pamatai pasipilančių naujienų kaip iš gausybės rago apie: Rusiją, Kremliaus gremlinus, putlerį ir visa kas su tuo yra bent kiek susiję. Nuo to darosi silpna ir tampa nebeįdomu, nes atsiranda įtampa, jog pasaulyje gali įvykti jau trečiasis tarptautinis konfliktas (pasaulinis karas), po kurio, veikiausiai, būtų būtent tai, kaip kad ponas Einšteinas ir pasakė (maždaug taip): jei įvyktų trečiasis pasaulinis karas – nežinau kokiais ginklais kariautų, bet tikrai žinau, kad jei vyktų dar ir 4 – asis pasaulinis karas, tai ginklai būtų pagaliai ir akmenys... Prašau pataisykite mane, jei Einšteino pasisakymą tuo klausimu atpasakojau neteisingai. Visgi kiek atsimenu, mano supratimu, jis sakė daugmaž taip... Ir tai, be abejo ,yra baisu. Žiniasklaidoje nuolatos palaikoma įtampa arba, kitaip sakant, krizė. Mes šiandien gyvename tarptautinės krizės akivaizdoje ir esame kasdien, kas valandą, kas pusvalandį bombarduojami nuolatinių žinių srauto apie šios tarptautinės krizės peripetijas. Kuomet ši krizė prasidėjo, kuomet iš krizės rusenimo buvo pereita į atvirą ir tarptautinę liepsną t.y. lapkričio mėnesį, kuomet LT pirmininkavo ES ir kuomet visi tikėjosi lapkritį Ukrainos prezidento vizito LT metu pasirašyti UA stojimo į ES sutartį, tai prezidentas pradėjo savo šantažą, teigdamas, jog jį šantažuoja Kremlius, tad šis prašė, jog ES suteiktų Ukrainai 15 milijardų dolerių (ar eurų, tiksliai nepamenu, bet juk ne tai svarbiausia dabar) už sutarties pasirašymą ir Ukrainos kurso krypties slinktį Vakarų link. Tačiau ES vadovai atsisakė tokio šantažo ir Janukovičius nepasirašė sutarties, dėl ko Kijeve įvyko Maidano revoliucija. Tuomet man buvo įdomu žiūrėti ir sekti naujienas: jas ryte rijau, vieną po kitos. Tuomet tos naujienos, tie įvykiai Ukrainoje man buvo be galo svarbūs. Tačiau naujienų srauto mašina nė kiek nesustojo, o gal net ir įsibėgėjo ir tai jau trunka kiek daugiau negu 1,5 metų... Tad iš pradžių aš buvau be galo mobilizavęsis ir nusiteikęs suprasti visą įvykių eigą apie padėtį Ukrainoje skrupulingai tiksliai, tačiau kiek gi galima gyventi tokioje nuolatinėje krizėje? Galop norisi, jog viskas baigtųsi ir pagaliau visi taikiai ir laimingai gyventų toliau, o ne kasdien stebėti, kaip tas konfliktas, kaip tas XX a. karo šmėklos aidas kartojasi XXI – ajame amžiuje. Ir tai, turiu prisipažinti, mane labai vargina ir aš puikiai dabar jau suprantu tuos, kurie tenori gyventi burbule: savame susikurtame pasaulėlyje. Tokie žmonės, veikiausiai, būna absoliučiai politiški ir turi kitų pomėgių t.y. tokių, kurių jiems neprimeta žiniasklaidos naujienų srautai. Galimas dalykas, kad jie, gyvenantys burbule, yra laimingesni už tuos kurie domisi (geo)politiniais žaidimais ir intrigomis, kurios kartais kainuoja taip brangiai, jog nuvertėjančiais pinigais nė neįmanoma įvertinti... Visgi, visa bėda yra tame, jog aš tiesiog nemoku gyventi „burbule“, tad netgi pakankamai artimoje mums valstybėje vykstantis konfliktas savotiškai liūdina mane, slegia labiau prie žemės, nes tenka gyventi savotiškoje krizėje.