Keleivis be bilieto

Keleivis be bilieto

 

 

Sveiki blogojo blogerio blogo skaitytojai :) Dabar pateiksiu porą ar keletą tekstų, kurie buvo parašyti mano paties prieš 8 metus (2007 – aisiais). Įdomu stebėti ir palyginti kaip mąsčiau tuomet ir dabar, tačiau didžiąja dalimi, turiu pripažinti, jog mano mąstymo ir interpretavimo keliai tiek 2007 – aisiais, tiek ir 2015 - aisiais, iš esmės, išlieka tokie patys.

---

Diena, kaip ir dauguma kitų dienų, praslinko neįgyvendinamų vilčių puoselėjimu, kažkokio nereikšmingo laukimo, neišmintingu blaškymusi ir nežinojimu, ką su ta diena veikti, žinant, jog tuoj tave įtrauks visuotinė rutina, „pareigų“ paisymas ir punktualus atsiskaitymas... Kai žinai, jog didžioji metų dalis vėl priklausys ne tau, o tu pateksi (sugrįši) į didžiulį mechanizmą ir tapsi jo nereikšminga detale.

Vėl bemiegė naktis. Metai, praleisti studentų bendrabuty, davė savų rezultatų – tapau nakties žmogumi, kuris gali kurti bemaž tik naktį. Naktis rami, šalta, tyli. Miestas, kaip ir kiekvieną naktį, skendi auksinių žibintų šviesoje. Tokiu, šaltai tyliu metu, pagalvoji: kiek nedaug žmogui tereikia, jog jis galėtų egzistuoti ir būti patenkintas šia egzistencija. Jam tik tereikia būti pavalgiusiam, turėti saugų būstą, gerų drabužių, pasitikėjimo savo kūnu, merginą, galbūt automobilį bei pinigų pragyventi ne tik šiai dienai, bet bent mėnesiui į priekį. Toks žmogus jau gali didžiuotis savimi, džiaugtis gyvenimu kiek tai tik įmanoma Jam... Pagalvoji sau: tai įgyvendinti tikrai sudėtinga nėra. Gal reiktų kaip kokiam lepūnėliui viską mesti (studijas) ir pradėti gyventi kiek paprastesnį gyvenimą. Tačiau greitai susigaudai – jau per vėlu... Sprendimas padarytas, ir jį pakeisti – būtų netikslinga ir kvaila. Juk gyvendamas paprastesnį gyvenimą, būsi labiau priklausomas ir suvaržytas nuo didžiojo mechanizmo. Tuomet turėsi dirbti nuolatos ir ... tavo darbo efektyvumas bei jo atlygis priklausys nuo to, kiek pats teturėsi „sveikatos“. Po to tapsi valstybės našta.

Daugelis žmonių studentams ganėtinai dažnai pavydi. Juk jiem gyvenimas prieš akis, jie gali triukšmingai atšvęsti kokia nors susikurta proga. Taip pat jie turi marias laiko... Taip, tas teisybė. Man asmeniškai svarbiausias – laikas. Pastovios lenktynės su laiku... kiekviena diena – iššūkis laikui: viltis, kad per gan trumpą laiko atkarpą kažką atrasi, išmoksi, suprasi, sukursi... tačiau Jis aplenkia nuolat... Bet nepaisant to, žmonės, dirbantys paprastą darbą, teturi tik laiko atkarpas, tokias trumpas, kad per jas tesugeba pasiruošti kitai darbo dienai ir kiek pailsėti... Studentai jo turi daugiau. Tas, kuris turi laiko, yra labiau privilegijuotas. Jis gali kurti, o tai Mums svarbiausia. Juk žmogus, turintis laiko marias, ir žinantis tikslą, yra padėties šeimininkas, pranašesnis prieš tuos, kurie kad ir turi begalę sekundžių erdvės, tačiau jam pralaimi nė patys nestartavę, nes betiksliai klaidžiojo laiko labirintuose...

Ši diena ir buvo tokia. Tądien išgyvenau, rodos, kelias dienas, bet buvau suvaržytas, negalintis koncentruoti minčių, norintis daug nuveikti ir tuo pačiu nieko...Absoliutus bejėgis. Pasijutau toks tuščias ir beasmenis. Keleivis be bilieto... Atsitokėjau. Mintys grįžo į dabartį, pažvelgiau į miegantį miestą... Pradėjo lyti. O kiek gi dar bus tokių beviltiškai pilkų dienų? O gal jos – pamoka? Galbūt tik per tokias dienas, pasijutęs skruzdėlyno gyventoju, supranti kokie visgi esame laikini keleiviai Žemėje...