Dar kartą apie Rusiją ir jos izoliaciją nuo likusio pasaulio...

Rusija pastaruoju metu pati save vis labiau izoliuoja nuo kitų pasaulio valstybių ypač – Vakarų. Vakarai taiko Rusijai sankcijas vieną po kitos būtent dėl to, kad Rusija meluoja apie tai kas vyksta Ukrainoje. Negana to, rublis krenta ir kone kiekvieną dieną sugeba pasiekti antirekordines žemumas dolerio atžvilgiu. Dar negana to, nafta (o tuo pačiu ir dujos) yra nukritusios neįtikėtinai žemai. Iš Rusijos jau kelerius metus iš eilės „bėga“ investuotojai su savo investiciniais portfeliais arba kapitalu. Dar negana to, pradėjo iš Rusijos bėgti patys rusų verslininkai, nes, kaip kai kurie atvirai prisipažįsta, buvo persekiojami arba kiti tiesiog nebeapsikentę esamomis sąlygomis, palieka šalį... Tai skamba tragiškai. Manau visi sutiksite, kad Rusija specialiai ar pati to nenorėdama (norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada) sugeba izoliuoti save nuo pasaulio ir tai vyksta tarsi su tam tikru pagreičiu.

Turbūt visi žinote, kad Rusijoje naudojama cenzūra: (atrinkti!) rusų žurnalistai skleidžia Kremliaus propagandą Rusijos gyventojams. Iš esmės, ten egzistuoja veikiausiai tik viena (monopolinė) nuomonė kai kuriomis temomis , na, tarkime, užsienio politikos klausimais ar JAV klausimai, ar Krymo klausimais, ar Ukrainos klausimais... Veikiausiai pastaraisiais klausimais egzistuoja tik po vieną nuomonę ir taip visos šalies mastu. Toji nuomonė, greičiausiai, yra Kremliaus padiktuota atrinktiesiems žurnalistams, o pastarieji visais kanalais tą pačią nuomonę ištransliuoja visai valstybei.

Man sudėtinga aiškinti kokią tai turi reikšmę pačių rusų mentalitetui ir pasaulio suvokimui. Aš šia tema galėčiau rašyti galbūt visą savaitę, bet tai neturėtų labai jau didelės prasmės, o tiksliau turėtų, veikiausiai, neigiamą, nes sugaiščiau begales laiko. Tad verčiau aš jums pacituosiu G. Orwell‘o 1984 – uosius. Toje utopinėje knygoje vaizduojama, kad pasaulyje egzistuoja 3 supervalstybės: Okeanija, Eurazija, Rytazija. Tarkim Okeanija visuomet būna sąjungoje su Eurazija (arba Rytazija) ir kariauja iki paliaubų su Rytazija (arba Eurazija), o kai paskelbia paliaubas, tai pasikeičia sąjungininkas ir priešas, na o visi dokumentai ir kiti daiktiniai įrodymai yra sunaikinami. Na tarkime, po savaitės Okeanijos gyventojas jau nė su žiburiu nerastų, kad Okeanija nors kada gyvenime buvo kariavusi su Eurazija, nors, tarkim, prieš kelias dienas ji kariavo :) Taigi jums leidus aš šioje vietoje pradedu citavimą iš 1984: „Okeanijos pilietis niekada neturi progos pamatyti Eurazijos ar Rytazijos pilietį, jam draudžiama mokėti užsienio kalbas. Gavęs progą bendrauti su užsieniečiais, jis pamatytų, kad jie yra panašūs į jį padarai ir kad dauguma iš to, kas jam apie juos pasakota – melas. Uždaras pasaulis, kuriame jis gyvena, būtų pažeistas, dingtų baimė, neapykanta bei tikrumas savo teisumu, kuriuo remiasi visa jo moralė.“ Man tai kažkuo primena Rusijos piliečius. Man kažkodėl atrodo, kad jie per žiniasklaidos priemones yra tarsi nuteikinėjami prieš kitas valstybes: Ukrainą, ES valstybes, JAV ir t.t. ir panašiai. Rusijos pilietis, kaip ir jo valstybė, gyvena izoliuotai nuo pasaulio, jis yra užsidaręs savo kiaute. Toks pilietis gyvena propagandos baimėje ir neapykantoje kitoms valstybėms (veikiausiai, ypatingą vietą čia užimtų JAV). Toks ruso įsitikinimas kaip mat išgaruotų jei jis pradėtų bendrauti su kitais, ne vien tik su tais pačiais rusais ar baltarusiais. Toks bendravimas būtų įmanomas, iš esmės, tik tuomet, jei dingtų (savi)izoliacijos jausmas. Rusai yra geri žmonės, aš nieko blogo prieš juos negaliu pasakyti kaip apie piliečius, kaip apie paprastus žmones, tačiau faktas tame, kad jie yra nuteikinėjami priešiškai kitų šalių atžvilgiu. Tokiu būdu jų galvose tarsi ir sukuriamos: projekcijos, vizijos, siurrealistiniai vaizdiniai, vaiduokliai, baubai, baimės, neapykantos, įtarinėjamai... Kitaip sakant, iškreiptos realybės žiniasklaida žmonių galvose ir sukuria iškreiptą realybę: jie nebūna objektyvūs įvairiais klausimais, o būna subjektyvūs: nuomonės įvairiais (ypač politiniais) klausimais būna pagrįstas nebūtais faktais ir/arba emocijomis... Taigi rusas yra įsitikinęs savo teisumu ir tuo teisumu remiasi visa jo moralė... kodėl jis taip klaidingai įsitikinęs? Atsakymas yra G.Orwello 1984 – ųjų mano tik ką cituotoje ištraukoje... :)  

Netikėtas įvykis prikaustė mane prie lovos šešioms savaitėms

Ši nuotrauka pakankamai aiškiai parodo, apie ką bus tema. Tačiau ši nuotrauka neparodo, pasvyrimo kampo kokiu bandžiau įveikti posūkį. Tiesą sakant, paieškojęs, apie 15 min googleje, tokio atvejo neradau, tad teko pridėti foto iš moto gp.

 Įsivaizduokite situacija, kad važiuojate dviračiu tiesiu keliu (na tai išties nesunku :) tuomet "pasvyrimo kampas" tarp kelio ir padangos iš esmės yra 90 laipsnių. mano posūkio atveju pasvyrimo kampas buvo apie 40-35 laipsnius (aš spėju) t.y tarp padangų ir asfalto. pakankamai panašus pasvyrimo kampas pavaizduotas moto gp nuotraukoje (be abejo, Valentinas čia veikiausiai važiuoja ne idealia trajektorija, nes jų atveju, maximumas gaunamas tuomet (spėju), kai beveik nėra tarpo tarp kelio ir asfalto :) .

Sveiki malonūs šio blogojo blogerio keverzonės skaitytojai. Šiandieną esu pasirengęs prikeverzoti apie save, tiksliau apie tai, kas nutiko man prieš porą dienų.

Daugelis turbūt žinote posakį: „remember remember the 5th of november“. Tai Gajaus Foukso diena JK. Mano diena, neiti sėkmingai susiklosčiusi JK yra 25 – oji lapkričio... Šią dieną įvyko labai keistas dalykas, nes aš kritau nuo dviračio važiuodamas pakankamai dideliu greičiu... Taigi čia norėtųsi papasakoti man šią istoriją jums. Pradėsiu nuo pat pradžių...

Tą lapkričio 25 – ąją man buvo laisva antroji diena. Iš viso aš turiu 4 laisvas dienas ir 4 užimtas ir tokiu slenkančios savaitės grafiku esu išdirbęs jau nuo pat rugsėjo 17 – osios. Na tokiu principu, tačiau labai dažnai bent jau vieną ar dvi papildomas laisvas dienas paaukodavau viršvalandžiams.

Lapkričio 23 – ąją parašiau žinutę savo agentūrai, jog norėčiau padirbėti kitą dieną t.y. Pirmadienį. Sekmadienį, atidirbęs 12 valandų, grįžau nusikalęs. Apsiprausiau, kažką užkandau, pakalbėjau su tėvu per skype‘ą na ir iškarto ėjau miegoti anksti, nes aš visada taip darau būtent tam, kad atsikelčiau „pilnai pakrovęs baterijas“ ir galėčiau ištempti dar vieną varginančią darbo dieną nedarydamas per didelių klaidų ar tam, kad darbe nepalūžčiau, jei kažko nespėčiau padaryti... Atsikėliau ankstų pirmadienio rytą, beveik viską susiruošiau dėl darbo, beliko tik maisto įsidėti (maistą/sumuštinius paruošiu iš ryto, kai kam tai atrodytų keista, tačiau ne man, nes vakare tikrai neturiu jėgų tokiems niekniekiams). Tačiau tai, kas vakar vakare atrodė tikra smulkmena ir visiškas niekniekis, pasirodo, kad ryte buvo mano pagrindinė priežastis, dėl kurios aš neėjau į darbą. Taip nutiko, nes pasirodo, neturėjau šaldytuve apskritai jokio maisto, o tik pusryčiams pasigaminti. Tad nusprendžiau tą dieną neiti į darbą. Pirmadienį nevažiavau į parduotuves apsipirkti (trūko ne tik maisto, bet ir skalbimo miltelių), nors planavau paskambinti į agentūrą dėl darbo. Vakare atvažiavo mama pas mane su vištienos sparneliais ir kt. Vištienos produktais (ji dirba vištienos fabrike, tad gali nusipirkti pakankamai pigiai vištienos).

Ji gamino valgyti. Tuo metu, nusprendžiau, jog būtų visai neprošal pamėginti paskambinti į agentūrą ir pasiteirauti dėl darbo rytojui. Agentūros darbuotoja atsakė, jog rytoj aš nedirbu. Veikiausiai, taip ji man pasakė dėl to, kad skambinau pakankamai vėlai ir, be to, pati agentūra man skambino ryte po kelis sykius, tačiau aš nekėliau ragelio... Nenorėjau, kad man atsiliepus, jie primygtinai reikalautų, kad eičiau į darbą už 20 min. kažkur man nežinomoje aplinkoje, nes kartą taip buvo nutikę (t.y. skambino ir primygtinai reikalavo, na tuomet, aš tarsi buvau įspraustas į kampą ir sutikau, kad vyksiu į darbą, tačiau tikrai ne už 20 ar 30 min., nes tiek laiko man reikia nueiti iki agentūros. Tad gavosi taip, kad nuėjau už 1 h ir nedirbau tą dieną :)

Panašiai tuo metu, mama pagamino valgyti. Valgėme ir kalbėjomės apie įvairias smulkmenas. Tada jai prasitariau, kad šiandien (t.y. pirmadienio vakarą važiuosiu apsipirkti ir, be to, dar nusipirksiu skalbimo miltelių. Ji netgi pakėlė balsą ir pasakė, kad miltelius skalbimo geriau būtų, kad ji atvežtų automobiliu. Taigi, kitaip sakant, ji pasiūlė verčiau nusipirkti maisto produktus ir miltelius ir atsigabenti juos automobiliu. Aš atsisakiau ir pasakiau, kad geriau tai padarysiu aš pats, su dviračiu.

Antradienio dieną, o tiksliau, popietę, nusprendžiau nuvykti į agentūrą ir pasiteirauti dėl darbo rytojui. Nuvykau. Mane užregistravo dirbti trečiadienį. Agentūra yra miesto centre, tad netoli parduotuvių. Nusprendžiau apsipirkti. Nusipirkau maisto. Grįžau namo. Parūkiau ir pagalvojau, kad pamiršau tuos prakeiktus skalbimo miltelius. Iki pilnos laimės trūko tik jų. Myniau pakankamai agresyviai nuo namų, nes jau tarsi dariau antrą papildomą ir bereikalingą kelionę į parduotuvę, be to, buvau jau prasimankštinęs, tad važiavau agresyviau... agresyvumas mano mynimo vis didėjo artėjant parduotuvės link. Ne per toliausiai nuo posūkio į parduotuvę, pastebėjau gana keistą atvejį: tuo, momentu tame posūkyje nebuvo jokio išvažiuojančio automobilio (kita vertus, dabar galima prisiminti, jog automobilių išvažiavimas iš tos parduotuvės yra iš kitos vietos...). Tačiau būtent tuo momentu, dėl man nežinomų iki šiol priežasčių manyje užgimė velniūkštis: pamėginti šį posūkį įveikti taip kaip posūkius įveikia moto GP lenktynininkai: posūkio atakos kampas aštrus pasvyrimas dviračio didelis. Neįvertinęs esamos aplinkos situacijos, jog įvažiavimas į parduotuvę yra iš nuokalnės šiokios tokios, na jos beveik nėra, tačiau beveik, kaip žinome, nesiskaito, tad, vis dėlto, ji yra... Taip pat neįvertinau drėgmės faktoriaus: asfaltas buvo šlapias...  Dviračiu įsibėgėjau iki 40 – 45 km/h ir tuo momentu sugalvojau į posūkį įvažiuoti labai aštriu kampu, t.y. visai ne tokiu, kokiu važiuodavau anksčiau, na o anksčiau važiuodavau galbūt netgi per plačiu kampu (dėl saugumo sumetimų), ypač jei asfaltas būdavo: šlapias, arba jei tikėtina toje kelio dalyje ant dangos aptikti alyvos pėdsakų arba plikledžio, ar netgi paprasčiausio purvo. Tačiau tąkart, dėl nežinomų priežasčių, aš buvau kaip velnių priėdęs ir užsivedęs padaryti pakankamai keistą viražą ir tuo pasimėgauti jį sėkmingai įveikus. Man begalo keista, tačiau tas viražas man nepavyko įgyvendinti ir tikrai to padariniais nesimėgauju. Visa to pasekmė: 6 savaitės gipse. Kaip tai nutiko? Trumpam sulėtinkime filmą ir apsistokime tame mano posūkyje. Jį panagrinėkime detaliau.

Šiokia tokia pagrindinio kelio dalyje egzistavo nuokalnė (be abejo tai man padėjo labai greitai išvystyti 40, 45 km/h greitį). Posūkio metas. Kelio danga šlapia. Posūkį pasiruošiu įveikti aštriu kampu t.y. pasiryžtu į posūkį įvažiuoti ne plačiu (ir saugiu) kampu. Važiuodamas aštriu kampu buvau priverstas pakreipti dviratį žemai (kaip tuoj paaiškės- pernelyg žemai). Pirmoji posūkio dalis – įveikta. Tuo metu pamaniau, kad aš esu kaip ant sparnų, galima sakyti, jog skridau, nes posūkis (o tiksliau pirmoji jo dalis), bent jau man (tuomet taip atrodė), buvo įveikta optimaliai. Kitaip sakant buvo tarsi pasiekta TOJI riba, kur jei būčiau važiavęs šiek tiek žemiau (labiau pasviręs į šoną) – būčiau kritęs, o jei aukščiau – būtų nenutikę nieko, tačiau nebūtų buvęs toks adrenalino kiekis ir būtų tiesiog eilinis posūkis.

Vėliau situacija kardinaliai pradėjo keistis staiga (milisekundės dalimis) ne į gerąjį scenarijų... Vienu momentu galvojau, kad važiuoju ties TĄJA „galimybių“ riba, o jau kitą akimirką arba kitą milisekundės dalį pradėjau jausti, kad dviračio pasvyrimo kampas posūkyje yra pernelyg žemas ir artėja prie pat žemės... Viskas įvyko neįtikėtinai greitai... aš spėjau tik suprasti kas darosi, tačiau smūgio į asfaltą metu, aš buvau jau šoke ir nieko nebegalėjau padaryti: pasirodo, kad dviračio galinis ratas pradėjo slysti įveikus pirmąją posūkio dalį, po to pradėjo slysti ratas ir dviratis artėjo prie žemės be galo staigiai. Prie žemės artėjo ir mano kelis... smūgio būta stipraus. Dviratis (o aš kartu su juo) atsitrenkęs į asfaltą judėjo posūkio liestinės trajektorija iki pat bordiūro. Nesugebėjau padaryti nieko. Visas tiek dviračio, tiek mano svoris krito į mano kelį. Iki pat bordiūro aš čiuožiau, iš esmės, savąja kelio girnele. Nei alkūnės, nei plaštakos ar kokia kita kūno dalis nebuvo subraižytos... Nespėjau paskirstyti smūgio ir išvengti lūžių...

Po įvykio neilgai teko raitytis iš skausmo, nes pamačiau, jog atvažiuoja automobilis, tad teko greitai stotis, pasiimti dviratį ir pasitraukti nuo scenos, mano spektaklis jau buvo suvaidintas...

Apžiūrinėjau gana ilgai dviratį. Vairas buvo nusisukęs į priešingą pusę. Ratai nebuvo buktuoti, tačiau, dėl man nežinomų priežasčių, galinis ratas kažkur tai stabdydavo, tai ne... Baigęs susipažinimą su dviračio bėdomis, pradėjau koncentruoti dėmesį kas nutiko man pačiam. Jaučiau skausmą tik tai kairiajame kelyje... pakėliau treningines kelnes pažiūrėti. Matėsi mėlynės... Patinimo dar nebuvo... tam reikėjo laiko... Kelį skaudėjo, tačiau pagalvojau, kad greičiausiai aš jį sumušiau smarkiai. Pamėginau paminti ir tik tuo metu, kai kilstelėjau kairįjį kelį, kažkas garsiai trakštelėjo ir tuo pat metu man vis dar bejudant dviračiu, galinis ratas, dėl man nežinomų priežasčių, pradėjo stabdyti. Situacija gavosi tokia, kad dviratis beveik nejudėjo ir aš vėl vos nenukritau nuo dviračio. Tačiau valios pastangomis ištiesinau kairiąją koją ir laiku atsirėmiau į paviršių. Nuo to laiko jaučiau dar didesnį skausmą...

Šiek tiek pavaikščiojęs, supratau, jog susidūriau su rimta kelio problema. Tuomet galvojau, kad kelis nėra lūžęs, tačiau sąnarys išėjęs iš rikiuotės. Kitaip sakant, pamaniau sau, kad smarkiai sumušta kelio girnelė šiek tiek pajudėjo nuo įprastos sau vietos... Nusprendžiau kreiptis pas daktarus...

Neturėjau mobilaus telefono, tad pamaniau sau vienas, kad geriau būtų bandyti pasiekti ligoninę pačiam. Eidamas ir varydamasis dviratį. Stengiausi kaip įmanoma palaikyti kairę koją tiesę, nes kitu atveju, tai skaudžiai atsiliepdavo... Supratau, kad įvyko kažkas rimta ir beeidamas pradėjau galvoti, jog tikrai kelio lūžis, vis dėlto, bet įvyko...

Ligoninėje priėmė mane daktarė (ar seselė to nežinau). Atsiguliau aukštielninkas ant lovos prieš tai kai ji numovė batus ir nusimoviau kelnes... Apžiūrėjo kairįjį kelį. Jis jau buvo ištinęs. Paprašė man gulint aukštielninkam pakelti kairiąją koją į viršų (be abejo). Nepavyko, nors bandžiau dar ir dar... Vėliau peršvietė rentgene kelį... Mano spėjimą pasitvirtino: daktarė pasakė, jog kelio girnelė lūžo į 4 dalis... įvykiai pakrypo liūdna linkme.... Pasakė, jog turėsiu gulėti gipse 6 savaites ir tai dar kažin ar neprireiks operacijos. Paskambino į kitą (didesnį) miestą, esantį už ~ 25 km manojo, daktarė sutarė, jog rytoj apžiūrės kitos ligoninės daktaras išsamiau ir liepė nuo 12 nakties nieko negerti ir nevalgyti, nes gali būti, jog teks operuoti. Na dar prieš tai susuko mano kairiąją koją į dvipusę langetę. Be to, išrašė antibiotikų.

Susukę į kokoną mano koją ir nuvežę vežimėliu iki administratorės vietos, davė ramentus ir pasiteiravo kaip aš nusigausiu iki namų. Tariau, kad aš pareisiu. Pasakė, jog tai per nelyg rizikinga, tad paprašiau, kad iškviestų taksi arba mano mamą t.y. jos telefono numerį surastų iš duomenų bazės. Pirmoje eilėje administratorė paskambino į taksi firmą ir pasiteiravo ar į tokio tipo mašinas (dideles) tilptų žmogus su ištiesta koja. Atsakymas buvo neigiamas. Tad beliko surasti mano mamos tel. Nr. iš duomenų bazės. Rado. Paskambinau ir pasakiau, kad atvažiuotų į ligoninę, tačiau tegul geriau neklausia dėl kurios priežasties  (sekančią dieną jai reikėjo vykti į darbą)... Atvažiavo. Aš jos laukiau jau lauke. Stovėjau remdamasis į ramentus. Pasakiau kas nutiko. Pamėginau atsisėsti į jos džipą. Netilpau. Tuomet pasakiau, kad geriau į bagažinę įdėkime dviratį, na o aš pats pareisiu (tiksliau sakant, nušuoliuosiu) pėsčiomis. Ji nesutiko, tačiau nebuvo kitos išeities. Taip pat paprašiau, jog ji užsipiltų daugiau kuro, daviau banko kortelę, kad išsigrynintų mano pasakytą pinigų sumą, ir parduotuvėje apsipirktų, o tarp pikinių, kad būtų skalbimo milteliai ir kad visa tai darytų neskubėdama, nes man šuoliuoti patamsyje nėra itin patogu, be to, šuoliuoti teko, apie 1,5 km (jei ne daugiau).... Tai nuvargino, tačiau, kita vertus, aš be ramentų ir be langetės iki ligoninės ėjau irgi beveik 1,5 km. Todėl buvau tą trasą pasiryžęs įveikti. Ir ją įveikiau ir šį sykį - sėkmingai...

Grįžęs į namus pamačiau, jog mama (beje, ji gyvena apie 7 km nuo mano namo ir už miestelio) jau plovė indus, gamino valgyti. Nespėjau apsisukti, kai ji jau tvarkė mano kambarį...

Pakalbėjom su kaimynais, tačiau aš nebuvau labai kalbus, papasakojau įvykį, kas nutiko ir pasakiau, jog rytoj laukia kelionė į kitą ligoninę esančią kitame (didesniame) mieste. Mane jaudino tai, kad galėjo ten manęs tykoti/laukti operacija...

Sėkmingai su mama nuvykę į kitą ligoninę (beje, tą dieną mama nedirbo, nors turėjo ir, be to, sugalvojom būdą, kaip aš galėčiau atsisėsti į džipą su ištiesta koja) ir ne itin sėkmingai, tačiau, galų gale, sulaukėme daktaro. Seselė nukirpo langetę ir žaizdas ant kelio odos dizenfekavo. Tuomet daktaras pasakė, kad pakelčiau kairiąją koją, tačiau aš gerai žinojau (bent jau tada taip maniau), kad jos nepakelsiu dėl vakarykštės patirties savo miestelio ligoninėje (manęs prašė to paties, tačiau to įgyvendinti aš nepajėgiau). Daktaras tuomet pasakė, kad greičiausia yra taip, jog aš bijau skausmo ir todėl jos nekeliu, bet ne to dėl, kad tikrai negalėčiau pakelti. Tas jo posakis, jog bijau skausmo, iš dalies buvo tiesa: aš taip pat bijojau kojai dar labiau pakenkti... Tačiau taip pat aš abejojau ar galėčiau pakelti koją, nes nejaučiau dirbant šlaunies raumenų. Daktaras pasakė, jog kitu atveju, t.y. jei aš išties negaliu pakelti kojos, tai tuomet susiduriama su rimtesne problema: gali būti, kad tektų mane operuoti ir dėti į kelį metalą, tačiau jis tarė, jog dar nueisiąs pasitarti su vyriausiuoju savo komandos daktaru. Na, o tuo metu, kai jis išėjo, aš likau kartu su mama. Ji pradėjo protestuoti, kad aš dar galiu pagalvoti, kad ten nėra taip blogai, kad dėti metalą. Aš jai pasakiau, kad kai bandau pakelti koją, aš nejaučiu dirbant šlaunies raumenų. Aš bandžiau pakelti kairiąją koją, o ji pasakė, kad raumenys dirba kuo puikiausiai. Na tuomet sukaupiau visą drąsą kęsti skausmą ir pradėjau kelti koją. Pakėliau. Skausminga nebuvo tačiau ją išjudinti iš rimties būsenos, atrodė, kad reikėjo kur kas daugiau pastangų negu pakelti sveikąją. Pakėliau ir antrąkart (ir jau kur kas aukščiau). Daktaras grįžo galbūt už 20 minučių ir iškart pademonstravau kaip aš greitai „išmokau“ pakelti koją :) Jis dėl to nudžiugo ir pasakė, kad dabar tikrai nereikės jokios operacijos ir, netrukus, pasakė galutinį verdiktą: 6 savaitės  gipse + antibiotikai ir + injekcijos: leidžiamieji vaistai po oda 6 savaites , kad, neduok Dieve, neva nesusidarytų krešulys plaučiuose, arba kad neužsikimštų venos/kraujagyslės plaučiuose Na, o pačios kelio girnelės lūžusios dalys yra vienos prie kitos, tad tai gera žinia, reiškianti, savaime suprantama, kad kelio girnelė, iš esmės, pagal idėją, turėtų sugyti pakankamai taisyklingai ir lygiai.

Tad, palyginus, iš blogiausio varianto, paaiškėjo, kad mano traumos/lūžio variantas yra mažiausiai blogas. Tai, tam tikra prasme, įkvėpia.

Dėl daugelio priežasčių, 2014 – ieji metai man vieni iš pačių tamsiausių metų mano gyvenimo biografijoje. Reikia tikėtis, jog 2015 – ieji – bus tikrų tikriausias renesansas... Reikia tikėtis, jog kaip feniksas vėl kilsiu iš savo paties pelenų, nes, būtent, tik kitais metais aš galėsiu, tiesiogine to žodžio prasme, nusimesti kiautą. Tam tikra prasme, bus man šiokia tokia metamorfozė: visai kaip nariuotakojams būna, kuomet jie išnyra iš savo kiautų, kai perauga juos. Tačiau tuo periodu jie būna labai pažeidžiami. Tikiuosi, kad mano atveju bus kiek geresnė situacija. Esu pasiryžęs 2015 – aisiais savo gyvenimo biografijoje įsirašyti daug pliusų. Tai štai kokia ta mano istorija, kuri nutiko visai nelauktai ir netikėtai. Jokiais būdais negaliu sakyti, jog tas įvykis buvo planuotas, nes tai nesutilptų į sveiko proto rėmus...

Darbe kaip kare arba ekonominio karo ir realaus karo panašumai

Štai jums dar vienas blogojo blogerio tekstukas. Aptarsiu temą štai šią: karo ir darbo/ekonomikos panašumai. Tai nėra mokslinio pobūdžio baigiamasis magistro ar bakalauro darbas, o paprastas publicistinis straipsnis, na, o jei norit dar tiksliau: blevyzga ar rašliava iš lempos (ta lempa paprasta volframu kaitinama kaitrioji lemputė (veikianti dar senuko Edisono principu, taigi straipsnis nebus su 140 IQ prilygstančio piliečio lempai, kitaip sakant, rašau ne iš Aladino lempos :) Kita vertus, pasinaudodamas Demokratijos man suteikiamais įgaliojimais ir mechanizmais, senuko Edisono lempos savininkas teisiškai ir įstatymiškai taip pat gali išreikšti savo nuomonę, netgi jei toji nuomonė prieštarauja daugumos nuomonei. Be to, toks valstybiniu mastu veikiantis principas, veikiausiai, yra vadinamas Respublika, o ją išlaikyti nėra lengva, nes tas pats demokratinis principas mažumai ir leidžia pasisakyti, tačiau būtent dėl to mechanizmo, ne visuomet įsiklausoma į mažumos nuomonę, kuri, galimas dalykas, kai kuriais atvejais, gali būti teisi, tačiau tai yra visiškai atskira tema, tad kaip jau sakiau anksčiau, naudojuosi man suteikiama demokratinio mechanizmo privilegija ir tęsiu savo tekstuką apie karo ir darbo/ekonomikos panašumus.

Praeitame amžiuje, rodos, 1914-1918 vyko WWI, na o praėjus vos 21 metams, įvyko WWII (1939-1945)... Šie du pastarieji karai buvo globalūs t.y. jie paveikė visą pasaulį ir, iš esmės, tuose karuose dalyvavo visi žemynai arba jų buvo daugiau ar mažiau paveikti tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (be abejo, veikiausiai karo nebuvo paveikta tik Antarktida, nes pingvinams dėl to, greičiausiai, nieko nenutiko). Jei karą išskaidome į smulkesnes dedamąsias... ,tai galima prieiti nuo globalaus karo (tarp kontinentų ar valstybių/blokų/konglomeratų/ sąjungų prie fronto linijų t.y. ten kur juda didžiausios armijos arterijos, ir kurios armija skaidosi į mažesnius būrius ir plečiasi kaip kapiliarais tais mažesniais būriais ir kur vyksta mūšiai dėl kiekvieno žemės lopinėlio, dėl kiekvieno kvadratinio metro ar netgi centimetro, kur žiemą priešininkai užima atkovotą kalvą, o artėjant pavasariui, „saviškiai“ vėl atsikovoja prarastas pozicijas). Taigi apie karą galima kalbėti įvairiais lygmenimis. „Kapiliariniame“ lygmenyje, kuomet saujelė išlikusių kovotojų praranda ar/ir vėl atsikovoja [ne]savo pozicijas, tam tikra prasme, man tai siejasi su paprastu darbininkėlių kolektyvu. Kuopą sudaro 100-200 karių. Ekonominio „karo“ atspindys – fabrikas. Kuopa skaidoma į 3-4 būrius. Būriai, savo ruožtu, yra skaidomi į 3-4 skyrius. Tad, tarkime, turime 1 kupą, kurioje yra 180 karių. Skirstome juos po 4 būrius: t.y. po 45. Sakykime, kad būrys yra išskaidytas į 3 skyrius t.y. skyrių sudaro 15 karių. Taigi tas skyrius, arba reali jo sveikoji dalis dalyvauja poziciniame mūšyje dėl menamosios kalvos, kurią jie žiemą praranda, o pavasarį atsikovoja (jei yra „savi“ :) ). Kaip jau minėjau, kuopą sulyginus su fabriko darbuotojais, fabrikas , kaip ekonominis vienetas, tam tikra prasme, šiame tekste gali būti palygintas su karo mašinos viena iš dedamųjų... Skamba grėsmingai, tačiau aš tame matau nemažai paralelių ir dėl to netgi man pačiam kiek keista :) Fabriko darbuotojai dirba komandose t.y. skyriuose, šalia jų prie konvejerinių sistemų dirba ir kiti skyriai, kurie savotiškai sudaro būrį, būriai jungiasi į kuopą t.y. – fabriką.

Su kuo kariauja (ekonomine prasme) fabrikas? Savaime suprantama, dėl savo išlikimo. Fabrikas ir joje esanti kuopa, kartu su kuopos vadu nepailstamai 24/7 stengiasi pranokti kito fabriko kuopą, siekia nugalėti tąjį kuopos vadą, tačiau ir pastarasis stengiasi padaryti tą patį. Vyksta nuolatinė, tačiau plika akimi neregima kova. Kova dėl vietos po saule, kova neįžiūrimoje (plika akimi) kalvoje, kur pozicijas užima ir vėl praranda, tačiau dėl atkaklaus ir nenuilstamo darbo 24/7 tokie kuopos vadai sugeba jos neprarasti. Kuopa realiame kare, turi skirtumų tarp fabrikinės kuopos. Pastaroji konkuruoja su daugeliu kuopų ir, galų gale, jas nukonkuruoja, tačiau niekaip negali užmigti ant laurų, nes nuolat yra sudaromos naujos kuopos, kurios meta iššūkį dėl tos pačios nematomos kalvos, kurį turi tą patį tikslą: užpulti, įveikti, nukonkuruoti, užvaldyti ir jei naujajai ekonominei kuopai pavyksta po truputį įtvirtinti ekonominio pozicinio karo apkasuose, tuomet senoji kuopa su tuo vaduku turi kelias išeitis: dirbti efektyviau, laukti pastiprinimo iš aukščiau, žlugti arba ieškoti sąjungininkų. Kare su priešu sąjungos nepadarysi. Galima paskelbti taiką, tačiau ji tebūna laikina, nes tie, kurie pradeda karą, taikos nesilaiko, iš esmės, niekada. Toji laikinoji taika jiems tik suteikia pranašumo pozicijų žaibiškam stiprinimui, armijos permetimui (24/7 – jie nemiega niekada...). Toji armija, kartu su savo sąjungininkais, tenori tik taikos, ji yra griozdiška, nepasiruošusi, neefektyvi, tačiau yra vienas bet. Dažniausia teisingoji armija (pavadinkime ją taip) su laiku tik stiprėja, o neteisingosios armijos galios, iš esmės, primena Napoleono kepurę (parabolinę kreivę), nes ji, galų gale, išsikvepia, pailsta. Tai nutinka būtent tada, kai taikioji armija būna pasiryžusi pagaliau pabaigti tai kartą ir visiems laikams t.y. tada, kai jau būna aišku, jog  karo išvengti bus neįmanoma jokiomis diplomatinėmis gudrybėmis.

Ekonominiame kare yra kiek kitaip, nes esama žymiai daugiau opcijų. Čia priešai gali susijungti ir dirbti išvien, jei jie yra gigantai (kaip Samsung ir Apple, amd ar Intel), na tuomet jie bandys perkąst vienas kitam gerkles (bylinėsis teismuose su milijardinių dolerių vertės bylomis) ir tai jau – tikrų tikriausias karas, nes ant kortos pastatytas įmonės išlikimas, nes veikiausiai gigantiška ir merdėjanti IT įmonė niekam nebus įdomi ypač jei padaliniai ir įrenginiai juose yra technologiškai atsilikę. Tokia įmonė toje srityje gali žlugti, tačiau pradės kitą veiklą, kad ir tuo pačiu pavadinimu (žinote, anksčiau Samsung pardavinėjo cukrų ir vertėsi kuo tik galėjo, be abejo tam, kad išliktų). Tarpusavyje konkuruojantys lygiaverčiai priešininkai gali po truputį išstumti peraugusius kašalotus ar smulkesnius mailius ir virsti tos rinkos oligopolininkais ar monopolininkais, na ir tuomet gali prasidėti įdomūs dalykai: kuopos vadai tarpusavyje gali palaikyti ryšius t.y. spausti dešinę, ir tuo pat metu už nugaros gali laikyti beisbolo lazdą (na tuo atveju, jei vienas iš jų bent akimirkai atsipalaiduotų :) ).

Taigi, sudėjus šią keverzonę, galime išvesti bendrą vardiklį: ekonominio karo ir realaus karo bendras

ir esminis principas išlieka identiškas: kapiliarų lygmenyje, kuopos/būriai/skyriai, kaip kad ir fabriko

darbuotojai kovoja su kitu fabriku dėl realios/menamos kalvos pozicijų užėmimo ar atsikovojimo. Žengiant dar toliau, galima lyginti globalias ekonomines krizes/depresijas kartu su globaliais karais. Globalių ekonominių krizių aspektu, daugelį, galbūt net milijardus žmonių vienaip ar kitaip paveikia ekonominė krizė, nes šie: praranda nekilnojamą turtą, darbą, netenka dalies ar visų santaupų, pakeičia gyvenimo planus, kitaip sakant, ekonominių krizių perspektyvoje, milijardai žmonių vienokia ar kitokia prasmėmis, netenka savo vienokio ar kitokio turto, o tą turtą galime lengvai konvertuoti į pinigų srautus/upes. Tos pinigų upės teka nuo ežerų ir suteka į jūras ir vandenynus t.y. į atgal į tų pinigų generuojamus šaltinis, iš esmės kalbant. Tai nėra itin sudėtinga suprasti :) Jei dar nesupratote, kodėl globalios ekonominės krizės yra panašios į realius karus galiu pasakyti tiek, jog žmonės netekdami pinigų, tam tikra prasme, praranda savo energiją. Pinigai, tam tikra prasme, yra žmogaus darbo dėka konvertuotas energijos šaltinis, taigi pinigai ir yra žmogaus darbo energijos konvertuota ir užkonservuota sankaupa. Paprasta kaip du kart du. Jei kas nors to vis dar nesuprato, tai jums bėda, nes pinigų jūs, galiu spėti, niekada nesugebėsite sukaupti.

Dėl kurių priežasčių aš kurpiu blogą. Taip pat: apie facebook'ą, "mašinistą", "minčių stoteles laiko bėgiuose", paskutinę stotelę tunelio gale

Nusprendžiau parašyti į savo blogą šį bei tą...

Ar žinote, jog Facebook‘e žmonės (na, be abejo, kad TIK žmonės, tačiau tuo norėjau pasakyti, kad ne visi jame yra (jų tarpe ir aš), tačiau tuo pačiu nenorėjau pasakyti, kad tie, kurie facebook‘e nėra, yra ne žmonės :D) mėgsta dalintis įvairiausiais savo įspūdžiais, mintimis, ir t.t. ir panašiai. Tačiau didžiausias facebooko srautas yra pateikiama tai, kas yra (ar buvo) geriausia (na tarkime, kelionės Maljorkoje, Abu Dabyje, Malibu, Majamyje, na ne vien tik paplūdimiai, bet įvairiausių kelionių įspūdžiai (tarkim aplankyti miestai ir panašiai), kuriuose matyti, jog dažniausiai žmonės būna laimingi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Tai nuostabu... Tačiau yra tokių žmonių (jų nedaug, tačiau jų tarpe esu ir aš), kurie stengiasi neviešinti savo asmeninio gyvenimo nuotraukomis ar vaizdo įrašais (todėl aš ir neturiu facebook‘o), tačiau, tam tikra prasme, aš savo asmeninį gyvenimą viešinu vis vien. Tas viešinimas yra tekstiniame formate. Tekstinis formatas yra be galo naudingas man asmeniškai: juo aš sudėlioju (gana dažnai ne itin racionaliai, tačiau vis viena aš tą mozaiką dėlioju...) savo mintis, jas susluoksniuoju į labiau racionalias na ir sudedu į tam tikrą „kartoteką“ laiko bėgiuose ir tai, tam tikra prasme, mano mintys ar kažkokie svaičiojimai arba mane dominančios temos, kurias parašau bloge, tampa „minčių stotelėmis“ laiko/lokomotyvo bėgiuose... Tarp facebook‘o, kaip jau minėjau šios mano minčių stotelės būna pakankamai išsamios, o ne kiekvienos dienos vis naujas minčių, ar nuorodų, nuotaikų, nuotraukų, vaizdo klipų, žaidimų, patinka/nepatinka, srautas... Taigi aš, iš esmės, naudoju kitą formatą, nors, tam tikra prasme, tai yra pakankamai panašu ir nuo pasaulio aš neatsiriboju, ir neesu toks žmogus, kuris gyvena tarsi skradžiai į žemę prasmegęs. Mane galima surasti lengvai, goglėj moglėj nuorodų su mano vardu ir pavarde yra...

Taip pat tekstinis formatas t.y. blogo/dienoraščio viešinimas, nors ir atrodo, pakankamai privatus dalykas, tačiau ši dienoraščio forma, tam tikra prasme, yra tam tikra bendravimo forma, tačiau tas bendravimas, priešingai negu facebooke, vyksta ne realiu laiku, čia, kaip jau minėjau, yra kiek kitoks formatas: šia prasme, formatas kažkuo primena bendravimą tarp rašytojo ar skaitytojo. Jeigu kas nors kitas rašo blogą ir tarkim skaito kitų blogus, šie vaidmenys keičiasi atitinkamai. Taigi šiandien mes patys tapome ir rašytojais ir skaitytojais, dėl to visagalio (per aštriai?! Na bet žmonės sako, vadinasi, tai yra tiesa :D) interneto.

Taip pat tekstinis formatas man yra labai tinkamas, nes jis yra TEKSTINIS! Iš esmės, žmonės nemanau, kad pradėtų skaityti šiaip, iš nieku nieko mano tekstus, na nebent tik tuo atveju, būtų ieškoję tam tikros juos dominančios informacijos na gal tuomet ir perkaitytų tam tikrą dalį teksto, kelis sakinius, ar kelis žodžius. Na, o tam, jog žmonės skaitytų tai ką aš rašau, aš, tokiu atveju, tarsi būčiau įpareigotas rašyti tam tikromis temomis ir pakankamai reguliariai ir išsamiai. Deja, tačiau tas yra neįmanoma... Mano bloguose esti temų įvairovės ir aš galiu nerašyti net kelis mėnesius (ar netgi pusmetį!), tačiau po to, būdamas „ant bangos“, vėl galiu pradėti rašyti kone kasdien, kol išsisėmęs, galiausiai vėl „nugrimztu į internetinę nebūtį“ arba, kitaip sakant, pavargstu statyti minčių stoteles šalia laiko/lokomotyvo bėgių.

Kitas dalykas, dėl ko aš esu linkęs rašyti į absurdiškai skambantį internetinį (visiem prieinamą) dienoraštį (pakeistus internetinio dienoraščio pavadinimą į blogą, tai jau absurdiškai nebeskamba, tam suteikiama tarsi nauja prasmė ar reikšmė (bent jau man, tikrai nežinau kaip Jums). Iš to seka labai įdomi mintis: pakeitus žodį (ar kelis į sinoniminius) ar stilių, tačiau rašant apie tą patį, tekstas jau skamba visiškai kitaip. Kitaip sakant, žodžio galia (o simbolio dar labiau) yra milžiniška. Kaip rašoma Biblijoje (Word‘as dėl man nežinomų priežasčių žodį „biblija“ nepakoreguoja į „Biblija“, turbūt nauja versija... : D): [Evangelija pagal Joną {1-1}]: „Pradžioje buvo Žodis./ Tas žodis buvo pas Dievą, /Ir Žodis buvo Dievas.“, tai patvirtina... Apie tai kiek vėliau veikiausiai dar parašysiu, bet jau kitoje temoje, tačiau aš visgi nebaigiau sakyti dėl kurios dar vienos priežasties aš esu linkęs rašyti blogą drąsiai yra labai paprasta: tuo metu, kai dauguma naudojasi facebook‘u ir viešai afišuoja kone absoliučiai viską apie save (įskaitant ir savo nuotraukas), mano atveju, paprastas internautas vargu bau ar sugebės surasti mano nuotrauką, nes jos paprasčiausiai nerodo joks gogle mogle. Taigi nors aš ir naudoju arba, kitaip sakant, po straipsniu pasirašau savo vardu, tačiau, iš esmės, aš vis vien lieku (paprastam internautui vėl gi) neidentifikuojamas arba, kitaip sakant/rašant, anonimas (paprastam žmogui).

Taigi kam aš rašau? Atsakymas susideda iš kelių sluoksnių. Pirmas ir bene svarbiausias kokonas (taip sakant, branduolys) yra fizinis rašantysis – aš pats. Aš pats rašau, aš pats ir perskaitau, nes man įdomu prisiminti kaip aš galvojau, apie ką rašiau, kokie įspūdžiai (arba, tiesą sakant maža jų dalis į mano rašomus tekstus tegali sutilpti) tuo metu dėjosi mano galvoje, kuomet aš stačiau tąją minčių stotelę laiko/lokomotyvo bėgiuose (kaip visi žinome, beje, tie bėgiai turi pabaigą ir tą pabaigą težino tik to „laiko/lokomotyvo mašinistas“, su juo dar nesusitikau, kažkas, veikiausiai, „Biblija“ sakė, jei būsiu geras, tai su tuoju „mašinistu“ susitiksiu paskutinėje stotelėje, veikiausiai ta paskutinė stotelė, kaip kad visuotinai įprasta ir pripažinta, būna užu tunelio...). Antrasis sluoksnis, šiuo atveju, tai galime „tradiciškai“ ar „standartiškai“ pavadinti „Mantija“. Toji „Mantija“ – tai tie asmenys, kurie mane pažįsta asmeniškai ir supranta kas rašo šiuos tekstus netgi nematydami autoriaus nuotraukos. Jie tai gali suprasti pagal rašymo stilių. Toji „mantija“, iš esmės, turi ir „privalo“ (nors ir būna išimčių) susidėti iš tų žmonių, kurie netingi ieškoti ir skaityti, kuriuos kamuoja senų laikų ilgesys, ir kurie nori (ir dėl to ieško) savo buvusių draugų ar klasiokų ar tolimų/artimų giminaičių ir t.t. ir panašiai. Jei atvirai pasakius, labai viliuosi, kad kada nors atsiras koks nors klasiokas ar klasiokė (kurių turėjau, manu, virš 100), ypač tas/ta su kur/iuo/ia mėgdavome pabendrauti... Veikiausiai taip nenutiks, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: veikiausiai bus galima „pabendrauti“ paskutinėje stotelėje... Visagalis „mašinistas“ gali viską :D Vis vien visi juk „važiuoja pro tą patį tunelį“, tai jei Petras leistų aš lukterčiau truputį, belaukdamas dar su Petru parūkyčiau, bet kas jei Petro jau nėra prie Vartelių (kas jei Petrą pakeitė: kamera, pirštų antspaudai ir automatiniai vartai?) Bet net, Petras, visgi turi būti, kam gi vaizdo kamera tuomet :) O jei jos nėra, tai nieko, daugiau cigarečių liktų man. Taip sakant, gyvenime nėra to blogo, kas neišeitų į gera :)

Trečioji priežastis, dėl kurios rašau, tai yra „pluta“ (ne Plutonas! :D)... Pluta Žemėje yra nestabili, dreba kartkartėmis... ir jos sluoksnis yra plonas. Taigi toji aprašoma „pluta“, mano atveju, yra man absoliučiai nepažįstami žmonės, visai netikėtai užklydę ir vėl nuklydę į kitus pasaulius. Yra viltis, jog gal būt, koks nors asmuo iš tos „plutos“ parašys kokį nors komentarą, o gal per stebuklą, bent jau kurį laiką bendrakeleiv/is/ė bent jau kelioms stotelėms. Tačiau iš tos pilkosios plutos itin daug nesitikiu, tačiau reikia pripažinti, rašau visgi ir „plutai“.

Kol kas tiek naujienų, artinasi naktis... nei „Mašinisto“, nei Petro, nei „tunelio“, bent jau kol kas, nematyti, tad šią dar vieną minčių laiko/lokomotyvo stotelę surenčiau aš pats. Paskutinė girdėjau, jau yra pastatyta, taigi, veikiausiai, paskutinėje stotelėje, minčių netgi neprireiks :D, bet dėl visa ko, minčių reikia, o galva ne tam kad į kaklą neprilytų :)