Dėl kurių priežasčių aš kurpiu blogą. Taip pat: apie facebook'ą, "mašinistą", "minčių stoteles laiko bėgiuose", paskutinę stotelę tunelio gale

Nusprendžiau parašyti į savo blogą šį bei tą...

Ar žinote, jog Facebook‘e žmonės (na, be abejo, kad TIK žmonės, tačiau tuo norėjau pasakyti, kad ne visi jame yra (jų tarpe ir aš), tačiau tuo pačiu nenorėjau pasakyti, kad tie, kurie facebook‘e nėra, yra ne žmonės :D) mėgsta dalintis įvairiausiais savo įspūdžiais, mintimis, ir t.t. ir panašiai. Tačiau didžiausias facebooko srautas yra pateikiama tai, kas yra (ar buvo) geriausia (na tarkime, kelionės Maljorkoje, Abu Dabyje, Malibu, Majamyje, na ne vien tik paplūdimiai, bet įvairiausių kelionių įspūdžiai (tarkim aplankyti miestai ir panašiai), kuriuose matyti, jog dažniausiai žmonės būna laimingi ir besidžiaugiantys gyvenimu. Tai nuostabu... Tačiau yra tokių žmonių (jų nedaug, tačiau jų tarpe esu ir aš), kurie stengiasi neviešinti savo asmeninio gyvenimo nuotraukomis ar vaizdo įrašais (todėl aš ir neturiu facebook‘o), tačiau, tam tikra prasme, aš savo asmeninį gyvenimą viešinu vis vien. Tas viešinimas yra tekstiniame formate. Tekstinis formatas yra be galo naudingas man asmeniškai: juo aš sudėlioju (gana dažnai ne itin racionaliai, tačiau vis viena aš tą mozaiką dėlioju...) savo mintis, jas susluoksniuoju į labiau racionalias na ir sudedu į tam tikrą „kartoteką“ laiko bėgiuose ir tai, tam tikra prasme, mano mintys ar kažkokie svaičiojimai arba mane dominančios temos, kurias parašau bloge, tampa „minčių stotelėmis“ laiko/lokomotyvo bėgiuose... Tarp facebook‘o, kaip jau minėjau šios mano minčių stotelės būna pakankamai išsamios, o ne kiekvienos dienos vis naujas minčių, ar nuorodų, nuotaikų, nuotraukų, vaizdo klipų, žaidimų, patinka/nepatinka, srautas... Taigi aš, iš esmės, naudoju kitą formatą, nors, tam tikra prasme, tai yra pakankamai panašu ir nuo pasaulio aš neatsiriboju, ir neesu toks žmogus, kuris gyvena tarsi skradžiai į žemę prasmegęs. Mane galima surasti lengvai, goglėj moglėj nuorodų su mano vardu ir pavarde yra...

Taip pat tekstinis formatas t.y. blogo/dienoraščio viešinimas, nors ir atrodo, pakankamai privatus dalykas, tačiau ši dienoraščio forma, tam tikra prasme, yra tam tikra bendravimo forma, tačiau tas bendravimas, priešingai negu facebooke, vyksta ne realiu laiku, čia, kaip jau minėjau, yra kiek kitoks formatas: šia prasme, formatas kažkuo primena bendravimą tarp rašytojo ar skaitytojo. Jeigu kas nors kitas rašo blogą ir tarkim skaito kitų blogus, šie vaidmenys keičiasi atitinkamai. Taigi šiandien mes patys tapome ir rašytojais ir skaitytojais, dėl to visagalio (per aštriai?! Na bet žmonės sako, vadinasi, tai yra tiesa :D) interneto.

Taip pat tekstinis formatas man yra labai tinkamas, nes jis yra TEKSTINIS! Iš esmės, žmonės nemanau, kad pradėtų skaityti šiaip, iš nieku nieko mano tekstus, na nebent tik tuo atveju, būtų ieškoję tam tikros juos dominančios informacijos na gal tuomet ir perkaitytų tam tikrą dalį teksto, kelis sakinius, ar kelis žodžius. Na, o tam, jog žmonės skaitytų tai ką aš rašau, aš, tokiu atveju, tarsi būčiau įpareigotas rašyti tam tikromis temomis ir pakankamai reguliariai ir išsamiai. Deja, tačiau tas yra neįmanoma... Mano bloguose esti temų įvairovės ir aš galiu nerašyti net kelis mėnesius (ar netgi pusmetį!), tačiau po to, būdamas „ant bangos“, vėl galiu pradėti rašyti kone kasdien, kol išsisėmęs, galiausiai vėl „nugrimztu į internetinę nebūtį“ arba, kitaip sakant, pavargstu statyti minčių stoteles šalia laiko/lokomotyvo bėgių.

Kitas dalykas, dėl ko aš esu linkęs rašyti į absurdiškai skambantį internetinį (visiem prieinamą) dienoraštį (pakeistus internetinio dienoraščio pavadinimą į blogą, tai jau absurdiškai nebeskamba, tam suteikiama tarsi nauja prasmė ar reikšmė (bent jau man, tikrai nežinau kaip Jums). Iš to seka labai įdomi mintis: pakeitus žodį (ar kelis į sinoniminius) ar stilių, tačiau rašant apie tą patį, tekstas jau skamba visiškai kitaip. Kitaip sakant, žodžio galia (o simbolio dar labiau) yra milžiniška. Kaip rašoma Biblijoje (Word‘as dėl man nežinomų priežasčių žodį „biblija“ nepakoreguoja į „Biblija“, turbūt nauja versija... : D): [Evangelija pagal Joną {1-1}]: „Pradžioje buvo Žodis./ Tas žodis buvo pas Dievą, /Ir Žodis buvo Dievas.“, tai patvirtina... Apie tai kiek vėliau veikiausiai dar parašysiu, bet jau kitoje temoje, tačiau aš visgi nebaigiau sakyti dėl kurios dar vienos priežasties aš esu linkęs rašyti blogą drąsiai yra labai paprasta: tuo metu, kai dauguma naudojasi facebook‘u ir viešai afišuoja kone absoliučiai viską apie save (įskaitant ir savo nuotraukas), mano atveju, paprastas internautas vargu bau ar sugebės surasti mano nuotrauką, nes jos paprasčiausiai nerodo joks gogle mogle. Taigi nors aš ir naudoju arba, kitaip sakant, po straipsniu pasirašau savo vardu, tačiau, iš esmės, aš vis vien lieku (paprastam internautui vėl gi) neidentifikuojamas arba, kitaip sakant/rašant, anonimas (paprastam žmogui).

Taigi kam aš rašau? Atsakymas susideda iš kelių sluoksnių. Pirmas ir bene svarbiausias kokonas (taip sakant, branduolys) yra fizinis rašantysis – aš pats. Aš pats rašau, aš pats ir perskaitau, nes man įdomu prisiminti kaip aš galvojau, apie ką rašiau, kokie įspūdžiai (arba, tiesą sakant maža jų dalis į mano rašomus tekstus tegali sutilpti) tuo metu dėjosi mano galvoje, kuomet aš stačiau tąją minčių stotelę laiko/lokomotyvo bėgiuose (kaip visi žinome, beje, tie bėgiai turi pabaigą ir tą pabaigą težino tik to „laiko/lokomotyvo mašinistas“, su juo dar nesusitikau, kažkas, veikiausiai, „Biblija“ sakė, jei būsiu geras, tai su tuoju „mašinistu“ susitiksiu paskutinėje stotelėje, veikiausiai ta paskutinė stotelė, kaip kad visuotinai įprasta ir pripažinta, būna užu tunelio...). Antrasis sluoksnis, šiuo atveju, tai galime „tradiciškai“ ar „standartiškai“ pavadinti „Mantija“. Toji „Mantija“ – tai tie asmenys, kurie mane pažįsta asmeniškai ir supranta kas rašo šiuos tekstus netgi nematydami autoriaus nuotraukos. Jie tai gali suprasti pagal rašymo stilių. Toji „mantija“, iš esmės, turi ir „privalo“ (nors ir būna išimčių) susidėti iš tų žmonių, kurie netingi ieškoti ir skaityti, kuriuos kamuoja senų laikų ilgesys, ir kurie nori (ir dėl to ieško) savo buvusių draugų ar klasiokų ar tolimų/artimų giminaičių ir t.t. ir panašiai. Jei atvirai pasakius, labai viliuosi, kad kada nors atsiras koks nors klasiokas ar klasiokė (kurių turėjau, manu, virš 100), ypač tas/ta su kur/iuo/ia mėgdavome pabendrauti... Veikiausiai taip nenutiks, tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: veikiausiai bus galima „pabendrauti“ paskutinėje stotelėje... Visagalis „mašinistas“ gali viską :D Vis vien visi juk „važiuoja pro tą patį tunelį“, tai jei Petras leistų aš lukterčiau truputį, belaukdamas dar su Petru parūkyčiau, bet kas jei Petro jau nėra prie Vartelių (kas jei Petrą pakeitė: kamera, pirštų antspaudai ir automatiniai vartai?) Bet net, Petras, visgi turi būti, kam gi vaizdo kamera tuomet :) O jei jos nėra, tai nieko, daugiau cigarečių liktų man. Taip sakant, gyvenime nėra to blogo, kas neišeitų į gera :)

Trečioji priežastis, dėl kurios rašau, tai yra „pluta“ (ne Plutonas! :D)... Pluta Žemėje yra nestabili, dreba kartkartėmis... ir jos sluoksnis yra plonas. Taigi toji aprašoma „pluta“, mano atveju, yra man absoliučiai nepažįstami žmonės, visai netikėtai užklydę ir vėl nuklydę į kitus pasaulius. Yra viltis, jog gal būt, koks nors asmuo iš tos „plutos“ parašys kokį nors komentarą, o gal per stebuklą, bent jau kurį laiką bendrakeleiv/is/ė bent jau kelioms stotelėms. Tačiau iš tos pilkosios plutos itin daug nesitikiu, tačiau reikia pripažinti, rašau visgi ir „plutai“.

Kol kas tiek naujienų, artinasi naktis... nei „Mašinisto“, nei Petro, nei „tunelio“, bent jau kol kas, nematyti, tad šią dar vieną minčių laiko/lokomotyvo stotelę surenčiau aš pats. Paskutinė girdėjau, jau yra pastatyta, taigi, veikiausiai, paskutinėje stotelėje, minčių netgi neprireiks :D, bet dėl visa ko, minčių reikia, o galva ne tam kad į kaklą neprilytų :)