Netikėtas įvykis prikaustė mane prie lovos šešioms savaitėms

Ši nuotrauka pakankamai aiškiai parodo, apie ką bus tema. Tačiau ši nuotrauka neparodo, pasvyrimo kampo kokiu bandžiau įveikti posūkį. Tiesą sakant, paieškojęs, apie 15 min googleje, tokio atvejo neradau, tad teko pridėti foto iš moto gp.

 Įsivaizduokite situacija, kad važiuojate dviračiu tiesiu keliu (na tai išties nesunku :) tuomet "pasvyrimo kampas" tarp kelio ir padangos iš esmės yra 90 laipsnių. mano posūkio atveju pasvyrimo kampas buvo apie 40-35 laipsnius (aš spėju) t.y tarp padangų ir asfalto. pakankamai panašus pasvyrimo kampas pavaizduotas moto gp nuotraukoje (be abejo, Valentinas čia veikiausiai važiuoja ne idealia trajektorija, nes jų atveju, maximumas gaunamas tuomet (spėju), kai beveik nėra tarpo tarp kelio ir asfalto :) .

Sveiki malonūs šio blogojo blogerio keverzonės skaitytojai. Šiandieną esu pasirengęs prikeverzoti apie save, tiksliau apie tai, kas nutiko man prieš porą dienų.

Daugelis turbūt žinote posakį: „remember remember the 5th of november“. Tai Gajaus Foukso diena JK. Mano diena, neiti sėkmingai susiklosčiusi JK yra 25 – oji lapkričio... Šią dieną įvyko labai keistas dalykas, nes aš kritau nuo dviračio važiuodamas pakankamai dideliu greičiu... Taigi čia norėtųsi papasakoti man šią istoriją jums. Pradėsiu nuo pat pradžių...

Tą lapkričio 25 – ąją man buvo laisva antroji diena. Iš viso aš turiu 4 laisvas dienas ir 4 užimtas ir tokiu slenkančios savaitės grafiku esu išdirbęs jau nuo pat rugsėjo 17 – osios. Na tokiu principu, tačiau labai dažnai bent jau vieną ar dvi papildomas laisvas dienas paaukodavau viršvalandžiams.

Lapkričio 23 – ąją parašiau žinutę savo agentūrai, jog norėčiau padirbėti kitą dieną t.y. Pirmadienį. Sekmadienį, atidirbęs 12 valandų, grįžau nusikalęs. Apsiprausiau, kažką užkandau, pakalbėjau su tėvu per skype‘ą na ir iškarto ėjau miegoti anksti, nes aš visada taip darau būtent tam, kad atsikelčiau „pilnai pakrovęs baterijas“ ir galėčiau ištempti dar vieną varginančią darbo dieną nedarydamas per didelių klaidų ar tam, kad darbe nepalūžčiau, jei kažko nespėčiau padaryti... Atsikėliau ankstų pirmadienio rytą, beveik viską susiruošiau dėl darbo, beliko tik maisto įsidėti (maistą/sumuštinius paruošiu iš ryto, kai kam tai atrodytų keista, tačiau ne man, nes vakare tikrai neturiu jėgų tokiems niekniekiams). Tačiau tai, kas vakar vakare atrodė tikra smulkmena ir visiškas niekniekis, pasirodo, kad ryte buvo mano pagrindinė priežastis, dėl kurios aš neėjau į darbą. Taip nutiko, nes pasirodo, neturėjau šaldytuve apskritai jokio maisto, o tik pusryčiams pasigaminti. Tad nusprendžiau tą dieną neiti į darbą. Pirmadienį nevažiavau į parduotuves apsipirkti (trūko ne tik maisto, bet ir skalbimo miltelių), nors planavau paskambinti į agentūrą dėl darbo. Vakare atvažiavo mama pas mane su vištienos sparneliais ir kt. Vištienos produktais (ji dirba vištienos fabrike, tad gali nusipirkti pakankamai pigiai vištienos).

Ji gamino valgyti. Tuo metu, nusprendžiau, jog būtų visai neprošal pamėginti paskambinti į agentūrą ir pasiteirauti dėl darbo rytojui. Agentūros darbuotoja atsakė, jog rytoj aš nedirbu. Veikiausiai, taip ji man pasakė dėl to, kad skambinau pakankamai vėlai ir, be to, pati agentūra man skambino ryte po kelis sykius, tačiau aš nekėliau ragelio... Nenorėjau, kad man atsiliepus, jie primygtinai reikalautų, kad eičiau į darbą už 20 min. kažkur man nežinomoje aplinkoje, nes kartą taip buvo nutikę (t.y. skambino ir primygtinai reikalavo, na tuomet, aš tarsi buvau įspraustas į kampą ir sutikau, kad vyksiu į darbą, tačiau tikrai ne už 20 ar 30 min., nes tiek laiko man reikia nueiti iki agentūros. Tad gavosi taip, kad nuėjau už 1 h ir nedirbau tą dieną :)

Panašiai tuo metu, mama pagamino valgyti. Valgėme ir kalbėjomės apie įvairias smulkmenas. Tada jai prasitariau, kad šiandien (t.y. pirmadienio vakarą važiuosiu apsipirkti ir, be to, dar nusipirksiu skalbimo miltelių. Ji netgi pakėlė balsą ir pasakė, kad miltelius skalbimo geriau būtų, kad ji atvežtų automobiliu. Taigi, kitaip sakant, ji pasiūlė verčiau nusipirkti maisto produktus ir miltelius ir atsigabenti juos automobiliu. Aš atsisakiau ir pasakiau, kad geriau tai padarysiu aš pats, su dviračiu.

Antradienio dieną, o tiksliau, popietę, nusprendžiau nuvykti į agentūrą ir pasiteirauti dėl darbo rytojui. Nuvykau. Mane užregistravo dirbti trečiadienį. Agentūra yra miesto centre, tad netoli parduotuvių. Nusprendžiau apsipirkti. Nusipirkau maisto. Grįžau namo. Parūkiau ir pagalvojau, kad pamiršau tuos prakeiktus skalbimo miltelius. Iki pilnos laimės trūko tik jų. Myniau pakankamai agresyviai nuo namų, nes jau tarsi dariau antrą papildomą ir bereikalingą kelionę į parduotuvę, be to, buvau jau prasimankštinęs, tad važiavau agresyviau... agresyvumas mano mynimo vis didėjo artėjant parduotuvės link. Ne per toliausiai nuo posūkio į parduotuvę, pastebėjau gana keistą atvejį: tuo, momentu tame posūkyje nebuvo jokio išvažiuojančio automobilio (kita vertus, dabar galima prisiminti, jog automobilių išvažiavimas iš tos parduotuvės yra iš kitos vietos...). Tačiau būtent tuo momentu, dėl man nežinomų iki šiol priežasčių manyje užgimė velniūkštis: pamėginti šį posūkį įveikti taip kaip posūkius įveikia moto GP lenktynininkai: posūkio atakos kampas aštrus pasvyrimas dviračio didelis. Neįvertinęs esamos aplinkos situacijos, jog įvažiavimas į parduotuvę yra iš nuokalnės šiokios tokios, na jos beveik nėra, tačiau beveik, kaip žinome, nesiskaito, tad, vis dėlto, ji yra... Taip pat neįvertinau drėgmės faktoriaus: asfaltas buvo šlapias...  Dviračiu įsibėgėjau iki 40 – 45 km/h ir tuo momentu sugalvojau į posūkį įvažiuoti labai aštriu kampu, t.y. visai ne tokiu, kokiu važiuodavau anksčiau, na o anksčiau važiuodavau galbūt netgi per plačiu kampu (dėl saugumo sumetimų), ypač jei asfaltas būdavo: šlapias, arba jei tikėtina toje kelio dalyje ant dangos aptikti alyvos pėdsakų arba plikledžio, ar netgi paprasčiausio purvo. Tačiau tąkart, dėl nežinomų priežasčių, aš buvau kaip velnių priėdęs ir užsivedęs padaryti pakankamai keistą viražą ir tuo pasimėgauti jį sėkmingai įveikus. Man begalo keista, tačiau tas viražas man nepavyko įgyvendinti ir tikrai to padariniais nesimėgauju. Visa to pasekmė: 6 savaitės gipse. Kaip tai nutiko? Trumpam sulėtinkime filmą ir apsistokime tame mano posūkyje. Jį panagrinėkime detaliau.

Šiokia tokia pagrindinio kelio dalyje egzistavo nuokalnė (be abejo tai man padėjo labai greitai išvystyti 40, 45 km/h greitį). Posūkio metas. Kelio danga šlapia. Posūkį pasiruošiu įveikti aštriu kampu t.y. pasiryžtu į posūkį įvažiuoti ne plačiu (ir saugiu) kampu. Važiuodamas aštriu kampu buvau priverstas pakreipti dviratį žemai (kaip tuoj paaiškės- pernelyg žemai). Pirmoji posūkio dalis – įveikta. Tuo metu pamaniau, kad aš esu kaip ant sparnų, galima sakyti, jog skridau, nes posūkis (o tiksliau pirmoji jo dalis), bent jau man (tuomet taip atrodė), buvo įveikta optimaliai. Kitaip sakant buvo tarsi pasiekta TOJI riba, kur jei būčiau važiavęs šiek tiek žemiau (labiau pasviręs į šoną) – būčiau kritęs, o jei aukščiau – būtų nenutikę nieko, tačiau nebūtų buvęs toks adrenalino kiekis ir būtų tiesiog eilinis posūkis.

Vėliau situacija kardinaliai pradėjo keistis staiga (milisekundės dalimis) ne į gerąjį scenarijų... Vienu momentu galvojau, kad važiuoju ties TĄJA „galimybių“ riba, o jau kitą akimirką arba kitą milisekundės dalį pradėjau jausti, kad dviračio pasvyrimo kampas posūkyje yra pernelyg žemas ir artėja prie pat žemės... Viskas įvyko neįtikėtinai greitai... aš spėjau tik suprasti kas darosi, tačiau smūgio į asfaltą metu, aš buvau jau šoke ir nieko nebegalėjau padaryti: pasirodo, kad dviračio galinis ratas pradėjo slysti įveikus pirmąją posūkio dalį, po to pradėjo slysti ratas ir dviratis artėjo prie žemės be galo staigiai. Prie žemės artėjo ir mano kelis... smūgio būta stipraus. Dviratis (o aš kartu su juo) atsitrenkęs į asfaltą judėjo posūkio liestinės trajektorija iki pat bordiūro. Nesugebėjau padaryti nieko. Visas tiek dviračio, tiek mano svoris krito į mano kelį. Iki pat bordiūro aš čiuožiau, iš esmės, savąja kelio girnele. Nei alkūnės, nei plaštakos ar kokia kita kūno dalis nebuvo subraižytos... Nespėjau paskirstyti smūgio ir išvengti lūžių...

Po įvykio neilgai teko raitytis iš skausmo, nes pamačiau, jog atvažiuoja automobilis, tad teko greitai stotis, pasiimti dviratį ir pasitraukti nuo scenos, mano spektaklis jau buvo suvaidintas...

Apžiūrinėjau gana ilgai dviratį. Vairas buvo nusisukęs į priešingą pusę. Ratai nebuvo buktuoti, tačiau, dėl man nežinomų priežasčių, galinis ratas kažkur tai stabdydavo, tai ne... Baigęs susipažinimą su dviračio bėdomis, pradėjau koncentruoti dėmesį kas nutiko man pačiam. Jaučiau skausmą tik tai kairiajame kelyje... pakėliau treningines kelnes pažiūrėti. Matėsi mėlynės... Patinimo dar nebuvo... tam reikėjo laiko... Kelį skaudėjo, tačiau pagalvojau, kad greičiausiai aš jį sumušiau smarkiai. Pamėginau paminti ir tik tuo metu, kai kilstelėjau kairįjį kelį, kažkas garsiai trakštelėjo ir tuo pat metu man vis dar bejudant dviračiu, galinis ratas, dėl man nežinomų priežasčių, pradėjo stabdyti. Situacija gavosi tokia, kad dviratis beveik nejudėjo ir aš vėl vos nenukritau nuo dviračio. Tačiau valios pastangomis ištiesinau kairiąją koją ir laiku atsirėmiau į paviršių. Nuo to laiko jaučiau dar didesnį skausmą...

Šiek tiek pavaikščiojęs, supratau, jog susidūriau su rimta kelio problema. Tuomet galvojau, kad kelis nėra lūžęs, tačiau sąnarys išėjęs iš rikiuotės. Kitaip sakant, pamaniau sau, kad smarkiai sumušta kelio girnelė šiek tiek pajudėjo nuo įprastos sau vietos... Nusprendžiau kreiptis pas daktarus...

Neturėjau mobilaus telefono, tad pamaniau sau vienas, kad geriau būtų bandyti pasiekti ligoninę pačiam. Eidamas ir varydamasis dviratį. Stengiausi kaip įmanoma palaikyti kairę koją tiesę, nes kitu atveju, tai skaudžiai atsiliepdavo... Supratau, kad įvyko kažkas rimta ir beeidamas pradėjau galvoti, jog tikrai kelio lūžis, vis dėlto, bet įvyko...

Ligoninėje priėmė mane daktarė (ar seselė to nežinau). Atsiguliau aukštielninkas ant lovos prieš tai kai ji numovė batus ir nusimoviau kelnes... Apžiūrėjo kairįjį kelį. Jis jau buvo ištinęs. Paprašė man gulint aukštielninkam pakelti kairiąją koją į viršų (be abejo). Nepavyko, nors bandžiau dar ir dar... Vėliau peršvietė rentgene kelį... Mano spėjimą pasitvirtino: daktarė pasakė, jog kelio girnelė lūžo į 4 dalis... įvykiai pakrypo liūdna linkme.... Pasakė, jog turėsiu gulėti gipse 6 savaites ir tai dar kažin ar neprireiks operacijos. Paskambino į kitą (didesnį) miestą, esantį už ~ 25 km manojo, daktarė sutarė, jog rytoj apžiūrės kitos ligoninės daktaras išsamiau ir liepė nuo 12 nakties nieko negerti ir nevalgyti, nes gali būti, jog teks operuoti. Na dar prieš tai susuko mano kairiąją koją į dvipusę langetę. Be to, išrašė antibiotikų.

Susukę į kokoną mano koją ir nuvežę vežimėliu iki administratorės vietos, davė ramentus ir pasiteiravo kaip aš nusigausiu iki namų. Tariau, kad aš pareisiu. Pasakė, jog tai per nelyg rizikinga, tad paprašiau, kad iškviestų taksi arba mano mamą t.y. jos telefono numerį surastų iš duomenų bazės. Pirmoje eilėje administratorė paskambino į taksi firmą ir pasiteiravo ar į tokio tipo mašinas (dideles) tilptų žmogus su ištiesta koja. Atsakymas buvo neigiamas. Tad beliko surasti mano mamos tel. Nr. iš duomenų bazės. Rado. Paskambinau ir pasakiau, kad atvažiuotų į ligoninę, tačiau tegul geriau neklausia dėl kurios priežasties  (sekančią dieną jai reikėjo vykti į darbą)... Atvažiavo. Aš jos laukiau jau lauke. Stovėjau remdamasis į ramentus. Pasakiau kas nutiko. Pamėginau atsisėsti į jos džipą. Netilpau. Tuomet pasakiau, kad geriau į bagažinę įdėkime dviratį, na o aš pats pareisiu (tiksliau sakant, nušuoliuosiu) pėsčiomis. Ji nesutiko, tačiau nebuvo kitos išeities. Taip pat paprašiau, jog ji užsipiltų daugiau kuro, daviau banko kortelę, kad išsigrynintų mano pasakytą pinigų sumą, ir parduotuvėje apsipirktų, o tarp pikinių, kad būtų skalbimo milteliai ir kad visa tai darytų neskubėdama, nes man šuoliuoti patamsyje nėra itin patogu, be to, šuoliuoti teko, apie 1,5 km (jei ne daugiau).... Tai nuvargino, tačiau, kita vertus, aš be ramentų ir be langetės iki ligoninės ėjau irgi beveik 1,5 km. Todėl buvau tą trasą pasiryžęs įveikti. Ir ją įveikiau ir šį sykį - sėkmingai...

Grįžęs į namus pamačiau, jog mama (beje, ji gyvena apie 7 km nuo mano namo ir už miestelio) jau plovė indus, gamino valgyti. Nespėjau apsisukti, kai ji jau tvarkė mano kambarį...

Pakalbėjom su kaimynais, tačiau aš nebuvau labai kalbus, papasakojau įvykį, kas nutiko ir pasakiau, jog rytoj laukia kelionė į kitą ligoninę esančią kitame (didesniame) mieste. Mane jaudino tai, kad galėjo ten manęs tykoti/laukti operacija...

Sėkmingai su mama nuvykę į kitą ligoninę (beje, tą dieną mama nedirbo, nors turėjo ir, be to, sugalvojom būdą, kaip aš galėčiau atsisėsti į džipą su ištiesta koja) ir ne itin sėkmingai, tačiau, galų gale, sulaukėme daktaro. Seselė nukirpo langetę ir žaizdas ant kelio odos dizenfekavo. Tuomet daktaras pasakė, kad pakelčiau kairiąją koją, tačiau aš gerai žinojau (bent jau tada taip maniau), kad jos nepakelsiu dėl vakarykštės patirties savo miestelio ligoninėje (manęs prašė to paties, tačiau to įgyvendinti aš nepajėgiau). Daktaras tuomet pasakė, kad greičiausia yra taip, jog aš bijau skausmo ir todėl jos nekeliu, bet ne to dėl, kad tikrai negalėčiau pakelti. Tas jo posakis, jog bijau skausmo, iš dalies buvo tiesa: aš taip pat bijojau kojai dar labiau pakenkti... Tačiau taip pat aš abejojau ar galėčiau pakelti koją, nes nejaučiau dirbant šlaunies raumenų. Daktaras pasakė, jog kitu atveju, t.y. jei aš išties negaliu pakelti kojos, tai tuomet susiduriama su rimtesne problema: gali būti, kad tektų mane operuoti ir dėti į kelį metalą, tačiau jis tarė, jog dar nueisiąs pasitarti su vyriausiuoju savo komandos daktaru. Na, o tuo metu, kai jis išėjo, aš likau kartu su mama. Ji pradėjo protestuoti, kad aš dar galiu pagalvoti, kad ten nėra taip blogai, kad dėti metalą. Aš jai pasakiau, kad kai bandau pakelti koją, aš nejaučiu dirbant šlaunies raumenų. Aš bandžiau pakelti kairiąją koją, o ji pasakė, kad raumenys dirba kuo puikiausiai. Na tuomet sukaupiau visą drąsą kęsti skausmą ir pradėjau kelti koją. Pakėliau. Skausminga nebuvo tačiau ją išjudinti iš rimties būsenos, atrodė, kad reikėjo kur kas daugiau pastangų negu pakelti sveikąją. Pakėliau ir antrąkart (ir jau kur kas aukščiau). Daktaras grįžo galbūt už 20 minučių ir iškart pademonstravau kaip aš greitai „išmokau“ pakelti koją :) Jis dėl to nudžiugo ir pasakė, kad dabar tikrai nereikės jokios operacijos ir, netrukus, pasakė galutinį verdiktą: 6 savaitės  gipse + antibiotikai ir + injekcijos: leidžiamieji vaistai po oda 6 savaites , kad, neduok Dieve, neva nesusidarytų krešulys plaučiuose, arba kad neužsikimštų venos/kraujagyslės plaučiuose Na, o pačios kelio girnelės lūžusios dalys yra vienos prie kitos, tad tai gera žinia, reiškianti, savaime suprantama, kad kelio girnelė, iš esmės, pagal idėją, turėtų sugyti pakankamai taisyklingai ir lygiai.

Tad, palyginus, iš blogiausio varianto, paaiškėjo, kad mano traumos/lūžio variantas yra mažiausiai blogas. Tai, tam tikra prasme, įkvėpia.

Dėl daugelio priežasčių, 2014 – ieji metai man vieni iš pačių tamsiausių metų mano gyvenimo biografijoje. Reikia tikėtis, jog 2015 – ieji – bus tikrų tikriausias renesansas... Reikia tikėtis, jog kaip feniksas vėl kilsiu iš savo paties pelenų, nes, būtent, tik kitais metais aš galėsiu, tiesiogine to žodžio prasme, nusimesti kiautą. Tam tikra prasme, bus man šiokia tokia metamorfozė: visai kaip nariuotakojams būna, kuomet jie išnyra iš savo kiautų, kai perauga juos. Tačiau tuo periodu jie būna labai pažeidžiami. Tikiuosi, kad mano atveju bus kiek geresnė situacija. Esu pasiryžęs 2015 – aisiais savo gyvenimo biografijoje įsirašyti daug pliusų. Tai štai kokia ta mano istorija, kuri nutiko visai nelauktai ir netikėtai. Jokiais būdais negaliu sakyti, jog tas įvykis buvo planuotas, nes tai nesutilptų į sveiko proto rėmus...