Darbe kaip kare arba ekonominio karo ir realaus karo panašumai

Štai jums dar vienas blogojo blogerio tekstukas. Aptarsiu temą štai šią: karo ir darbo/ekonomikos panašumai. Tai nėra mokslinio pobūdžio baigiamasis magistro ar bakalauro darbas, o paprastas publicistinis straipsnis, na, o jei norit dar tiksliau: blevyzga ar rašliava iš lempos (ta lempa paprasta volframu kaitinama kaitrioji lemputė (veikianti dar senuko Edisono principu, taigi straipsnis nebus su 140 IQ prilygstančio piliečio lempai, kitaip sakant, rašau ne iš Aladino lempos :) Kita vertus, pasinaudodamas Demokratijos man suteikiamais įgaliojimais ir mechanizmais, senuko Edisono lempos savininkas teisiškai ir įstatymiškai taip pat gali išreikšti savo nuomonę, netgi jei toji nuomonė prieštarauja daugumos nuomonei. Be to, toks valstybiniu mastu veikiantis principas, veikiausiai, yra vadinamas Respublika, o ją išlaikyti nėra lengva, nes tas pats demokratinis principas mažumai ir leidžia pasisakyti, tačiau būtent dėl to mechanizmo, ne visuomet įsiklausoma į mažumos nuomonę, kuri, galimas dalykas, kai kuriais atvejais, gali būti teisi, tačiau tai yra visiškai atskira tema, tad kaip jau sakiau anksčiau, naudojuosi man suteikiama demokratinio mechanizmo privilegija ir tęsiu savo tekstuką apie karo ir darbo/ekonomikos panašumus.

Praeitame amžiuje, rodos, 1914-1918 vyko WWI, na o praėjus vos 21 metams, įvyko WWII (1939-1945)... Šie du pastarieji karai buvo globalūs t.y. jie paveikė visą pasaulį ir, iš esmės, tuose karuose dalyvavo visi žemynai arba jų buvo daugiau ar mažiau paveikti tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai (be abejo, veikiausiai karo nebuvo paveikta tik Antarktida, nes pingvinams dėl to, greičiausiai, nieko nenutiko). Jei karą išskaidome į smulkesnes dedamąsias... ,tai galima prieiti nuo globalaus karo (tarp kontinentų ar valstybių/blokų/konglomeratų/ sąjungų prie fronto linijų t.y. ten kur juda didžiausios armijos arterijos, ir kurios armija skaidosi į mažesnius būrius ir plečiasi kaip kapiliarais tais mažesniais būriais ir kur vyksta mūšiai dėl kiekvieno žemės lopinėlio, dėl kiekvieno kvadratinio metro ar netgi centimetro, kur žiemą priešininkai užima atkovotą kalvą, o artėjant pavasariui, „saviškiai“ vėl atsikovoja prarastas pozicijas). Taigi apie karą galima kalbėti įvairiais lygmenimis. „Kapiliariniame“ lygmenyje, kuomet saujelė išlikusių kovotojų praranda ar/ir vėl atsikovoja [ne]savo pozicijas, tam tikra prasme, man tai siejasi su paprastu darbininkėlių kolektyvu. Kuopą sudaro 100-200 karių. Ekonominio „karo“ atspindys – fabrikas. Kuopa skaidoma į 3-4 būrius. Būriai, savo ruožtu, yra skaidomi į 3-4 skyrius. Tad, tarkime, turime 1 kupą, kurioje yra 180 karių. Skirstome juos po 4 būrius: t.y. po 45. Sakykime, kad būrys yra išskaidytas į 3 skyrius t.y. skyrių sudaro 15 karių. Taigi tas skyrius, arba reali jo sveikoji dalis dalyvauja poziciniame mūšyje dėl menamosios kalvos, kurią jie žiemą praranda, o pavasarį atsikovoja (jei yra „savi“ :) ). Kaip jau minėjau, kuopą sulyginus su fabriko darbuotojais, fabrikas , kaip ekonominis vienetas, tam tikra prasme, šiame tekste gali būti palygintas su karo mašinos viena iš dedamųjų... Skamba grėsmingai, tačiau aš tame matau nemažai paralelių ir dėl to netgi man pačiam kiek keista :) Fabriko darbuotojai dirba komandose t.y. skyriuose, šalia jų prie konvejerinių sistemų dirba ir kiti skyriai, kurie savotiškai sudaro būrį, būriai jungiasi į kuopą t.y. – fabriką.

Su kuo kariauja (ekonomine prasme) fabrikas? Savaime suprantama, dėl savo išlikimo. Fabrikas ir joje esanti kuopa, kartu su kuopos vadu nepailstamai 24/7 stengiasi pranokti kito fabriko kuopą, siekia nugalėti tąjį kuopos vadą, tačiau ir pastarasis stengiasi padaryti tą patį. Vyksta nuolatinė, tačiau plika akimi neregima kova. Kova dėl vietos po saule, kova neįžiūrimoje (plika akimi) kalvoje, kur pozicijas užima ir vėl praranda, tačiau dėl atkaklaus ir nenuilstamo darbo 24/7 tokie kuopos vadai sugeba jos neprarasti. Kuopa realiame kare, turi skirtumų tarp fabrikinės kuopos. Pastaroji konkuruoja su daugeliu kuopų ir, galų gale, jas nukonkuruoja, tačiau niekaip negali užmigti ant laurų, nes nuolat yra sudaromos naujos kuopos, kurios meta iššūkį dėl tos pačios nematomos kalvos, kurį turi tą patį tikslą: užpulti, įveikti, nukonkuruoti, užvaldyti ir jei naujajai ekonominei kuopai pavyksta po truputį įtvirtinti ekonominio pozicinio karo apkasuose, tuomet senoji kuopa su tuo vaduku turi kelias išeitis: dirbti efektyviau, laukti pastiprinimo iš aukščiau, žlugti arba ieškoti sąjungininkų. Kare su priešu sąjungos nepadarysi. Galima paskelbti taiką, tačiau ji tebūna laikina, nes tie, kurie pradeda karą, taikos nesilaiko, iš esmės, niekada. Toji laikinoji taika jiems tik suteikia pranašumo pozicijų žaibiškam stiprinimui, armijos permetimui (24/7 – jie nemiega niekada...). Toji armija, kartu su savo sąjungininkais, tenori tik taikos, ji yra griozdiška, nepasiruošusi, neefektyvi, tačiau yra vienas bet. Dažniausia teisingoji armija (pavadinkime ją taip) su laiku tik stiprėja, o neteisingosios armijos galios, iš esmės, primena Napoleono kepurę (parabolinę kreivę), nes ji, galų gale, išsikvepia, pailsta. Tai nutinka būtent tada, kai taikioji armija būna pasiryžusi pagaliau pabaigti tai kartą ir visiems laikams t.y. tada, kai jau būna aišku, jog  karo išvengti bus neįmanoma jokiomis diplomatinėmis gudrybėmis.

Ekonominiame kare yra kiek kitaip, nes esama žymiai daugiau opcijų. Čia priešai gali susijungti ir dirbti išvien, jei jie yra gigantai (kaip Samsung ir Apple, amd ar Intel), na tuomet jie bandys perkąst vienas kitam gerkles (bylinėsis teismuose su milijardinių dolerių vertės bylomis) ir tai jau – tikrų tikriausias karas, nes ant kortos pastatytas įmonės išlikimas, nes veikiausiai gigantiška ir merdėjanti IT įmonė niekam nebus įdomi ypač jei padaliniai ir įrenginiai juose yra technologiškai atsilikę. Tokia įmonė toje srityje gali žlugti, tačiau pradės kitą veiklą, kad ir tuo pačiu pavadinimu (žinote, anksčiau Samsung pardavinėjo cukrų ir vertėsi kuo tik galėjo, be abejo tam, kad išliktų). Tarpusavyje konkuruojantys lygiaverčiai priešininkai gali po truputį išstumti peraugusius kašalotus ar smulkesnius mailius ir virsti tos rinkos oligopolininkais ar monopolininkais, na ir tuomet gali prasidėti įdomūs dalykai: kuopos vadai tarpusavyje gali palaikyti ryšius t.y. spausti dešinę, ir tuo pat metu už nugaros gali laikyti beisbolo lazdą (na tuo atveju, jei vienas iš jų bent akimirkai atsipalaiduotų :) ).

Taigi, sudėjus šią keverzonę, galime išvesti bendrą vardiklį: ekonominio karo ir realaus karo bendras

ir esminis principas išlieka identiškas: kapiliarų lygmenyje, kuopos/būriai/skyriai, kaip kad ir fabriko

darbuotojai kovoja su kitu fabriku dėl realios/menamos kalvos pozicijų užėmimo ar atsikovojimo. Žengiant dar toliau, galima lyginti globalias ekonomines krizes/depresijas kartu su globaliais karais. Globalių ekonominių krizių aspektu, daugelį, galbūt net milijardus žmonių vienaip ar kitaip paveikia ekonominė krizė, nes šie: praranda nekilnojamą turtą, darbą, netenka dalies ar visų santaupų, pakeičia gyvenimo planus, kitaip sakant, ekonominių krizių perspektyvoje, milijardai žmonių vienokia ar kitokia prasmėmis, netenka savo vienokio ar kitokio turto, o tą turtą galime lengvai konvertuoti į pinigų srautus/upes. Tos pinigų upės teka nuo ežerų ir suteka į jūras ir vandenynus t.y. į atgal į tų pinigų generuojamus šaltinis, iš esmės kalbant. Tai nėra itin sudėtinga suprasti :) Jei dar nesupratote, kodėl globalios ekonominės krizės yra panašios į realius karus galiu pasakyti tiek, jog žmonės netekdami pinigų, tam tikra prasme, praranda savo energiją. Pinigai, tam tikra prasme, yra žmogaus darbo dėka konvertuotas energijos šaltinis, taigi pinigai ir yra žmogaus darbo energijos konvertuota ir užkonservuota sankaupa. Paprasta kaip du kart du. Jei kas nors to vis dar nesuprato, tai jums bėda, nes pinigų jūs, galiu spėti, niekada nesugebėsite sukaupti.