Trumpas komentaras apie "klimato kaitą"

Liko valanda iki ėjimo miegot. Ką galima būtų nuveikti per tą laiką konstruktyviai kalbant? Tikrai ne stebuklus. Tačiau norėtųsi trumpai parašyti apie tai ką aš manau apie klimato kaitą trumpai pasakius per gerą pusvalandį laiko, nors  tokios temos tekstui, bent truputį padoresniam atsirasti reikėtų skirti visą dieną su nuorodomis į bent jau į žiniasklaidos straipsnius. Tad čia bus tik blevyzgos arba iš piršto laužta „geltonoji spauda“. Tad nieko nelaukęs ir pradedu.

Mano vienas pagrindinių argumentų, kalbant apie taip vadinamą klimato kaitą yra tas, kad anksčiau, bent jau kiek pats pamenu, tai buvo vadinama „klimato atšilimu“. Tačiau prieš tam tikro laiko tarpą šis pavadinimas pamažu buvo pakeista į „klimato kaitą“. Taigi pirmasis pavadinimas lyg ir sufleruoja labai aiškiai „savo poziciją“: klimatas šyla. Tačiau antrasis pavadinimas, „klimato kaita“, yra be galo abstraktus ir akivaizdžiai gali aprėpti bent dukart daugiau: klimatas gali šilti ir jis gali šalti. Tad remiantis šiuo antruoju pavadinimu, vien tik skaitant šiuos du pavadinime esančius žodžius, taip ir norisi suprasti, jog tie, kurie šį pavadinimą išleido, taip ir nori jį, suprask klimatą, sureguliuoti taip, jog jis tik jokiais būdais nesikeistų. Hmm. Tokiu atveju, toks dalykas atrodytų kaip kova su vėjo malūnais, arba neigimas fakto, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Būtent dėl tokios vien tik pavadinimo pozicijos „klimato kaita“, man atrodo absurdiška ir beprasmiška.

Dabar visiems norėčiau priminti tai, kad senų senovėje, jei tikėtume darvinizmo teorija, be klimato kaitos, žmogus tikrai nebūtų galėjęs atsirasti, kaip ir kitų floros ir faunos rūšių. Na štai paprasčiausias pavyzdys, kuris paremtų šį mano teiginį yra tas, kad daugmaž prieš 500 mln. metų Žemė buvo užšalusi nuo šiaurės ir pietų ašigalių iki pat ekvatoriaus, įskaičiuojant ir patį ekvatorių, tai yra tą, kur saulė nemeta šešėlio, nes yra zenite. Taigi prieš 500 mln. metų žemė buvo tiesiog apskritas ledo ir sniego luito gabalas. Priminsiu tik tą faktą, kad tuo metu, žmogaus dar nebuvo, tad jo kaltinti dėl tokių katastrofiškų žemės padarinių kaip ir negalime.

Galiu pasakyti netgi dar daugiau: tuo metu, t.y. prieš tą visą žemę apėmusią žiemą, net neegzistavo itin daug rūšių. Taip sakoma, jog žemėje (kurios amžius manoma yra 4,5 mlrd. metų) gyvybė atsirado labai anksti (prieš maždaug 4 mlrd. metų), tačiau ji, toji vadinamoji gyvybės forma ar formos, buvo pakankamai primityvios net 3,5 mlrd. metų, t.y. nuo pat jos atsiradimo iki žemės užšalimo. Kuomet Žemės išsipančiojo iš amžinos žiemos pančių (ugnikalnių išsiveržimų dėka), įvyko Kambro eros ar periodo sprogimas: pradėjo rastis nesuskaičiuojamos gyvybės formos, kurios buvo kur kas sudėtingesnės už tas 3,5 milijardo metų egzistavusias. Sakykit ką norit man, nusmurgėliui ir neišprusėliui, tačiau būtent dėl klimato kaitos, mano manymu, ir suvešėjo flora ir fauna žemėje.

Žemėje didžiųjų ir mažųjų ledynmečių buvo apstu. O paskutinysis iš jų išnyko prieš maždaug 12 tūkstančių metų. Tik tuomet, kai jis nuslinko į atgal ašigalių link, Europoje, bei (veikiausiai) Amerikose pradėjo rastis žmonės, na nes savaime suprantama, jog ten kur keliavo žolėdžiai žvėrys, paskui juos sekė ir grobuonys, kurių nuožmiausias ir pavojingiausias buvo ir tebėra – žmogus.

Žemės atžvilgiu šie keliolika tūkstančių metų yra absoliučiai niekingi skaičiai. Jei mes žemės egzistavimą sutalpintume į 24 valandų laiko skalę, tai šie keliolika tūkstančių metų, kuomet randami protingojo žmogaus pėdsakai Europoje, yra niekingai mažas skaičius ir vargu bau ar būtų galima tai sutalpinti į kelias sekundes. Na dabar nepradėsiu skaičiuoti kiek tų konkrečiai sekundžių yra, nes man tai yra absoliučiai neįdomu ir tai esmės nekeis to fakto, kad žemėje nuolat pasikartojančių ledynmečių buvo, yra (žemės egzistavimo atžvilgiu praėjęs ledynmetis, mano manymu, galėtų būti laikomas kaip dabartinis) ir bus. O kas jau kas, tačiau mokslininkai, mano įsitikinimu, taip sakant, reiškias, jau kuo puikiausiai žino arba mano esą žiną, kad bus sekantis ledynmetis...

Visgi per žiniasklaidą ledynmečių temos girdimos labai retai ir daug dažniau matomi klimato atšilimo padariniai. Žmonės taip pradėjo kaltinti visą žmoniją, tai yra – save pačius (!), kad dėl šių įvykių yra žemėje yra kalti patys žmonės, nes jie prie to labai prisidėjo savąja ūkine/ ekonomine veikla. Dėl CO2 emisijų veikiausiai ateityje bus uždrausta deginti ugnį – pirmąjį ir vienintelį žmonijos atradimą, kurio pagalba žmogaus protėviai galutinai ir visiems laikams užbrėžė ryškų atskirties žymą tarp žvėrių ir žmogaus.

Tačiau mielieji, leiskite jūsų paklausti, kuomet kasmet dega Kalifornijos, Australijos ar Sibiro platybės, ar dėl to kaltinsite taip pat žmogų? O šis degimas vyko šimtus milijonų metų mielieji. Leiskite jums pasakyti šį teiginį jei jūs to dar nežinojote, kad pirmiau atsirado medžiai ir tik po kurio laiko iš jų saulės lopinėlį išsikovojo pievos. O kaip jos tai padarė Darvino evoliucijos terminais kalbant? Jos turėjos savybę greitai išsausėti ir kaitriomis dienomis tapti kone parako statine, kuriai tik tereikėdavo mažos kibirkštėlės, ir tuomet tas pievos gabalas išdegdavo bet tuo pačiu išdegdavo ir nemažas miškų kiekis, kurio vietą užimdavo pievos. O dabar leiskite jums pasakyti tai, ką manau per discovery senai girdėjote: dėl ko jūsų manymu žmogus atsiskyrė nuo beždžionių, nulipo nuo medžių ir pradėjo vaikščioti ir kur jisai vaikščiodavo ir kodėl? O štai atsakymas. Kadangi žmogaus protėvių laikais nemaža teritorijos kasmetinių pievų bei miškų degimo dėka buvo jau užkariauta pievų, tai jose jau ganėsi žvėris, kurie prisitaikė prie šių naujųjų augalų: arkliai, gazelės, antilopės, stumbrai, ožkos ir t.t. taigi ėdesio buvo pievose žolėdžiams, bet taip pat ir grobuonims. Pirmykštis žmogus išmoko vaikščioti stačiomis dėl to, pievose/ savanose, knibždėti knibždėjo ir aukų ir plėšrūnų, na o pirmykštis žmogus atsistojęs ant dviejų kojų lygumų pievose įgydavo savotišką pranašumą prieš kitus keturkojus grobuonis nes, nors ir turėdavo silpnesnę uoslę, regą ar klausą, tačiau atsistojęs ant dviejų kojų galėjo matyti kur kas toliau, o kadangi turėjo daugiau smegenų, galėjo pradėti planuoti kaip susimedžioti grobį, nors ir buvo gerokai silpnesnis už kitus keturkojus plėšrūnus. Tad reziumė tokia, kad dėl miškų gaisrų ir pievų bei savanų atsiradimo dėka, pirmykštis žmogus išmoko vaikščioti. Na ir, jei jums tai ne evoliucija tai tuomet, nežinau kas dar galėtų būti. O miškų gaisrai, mano supratimu turėjo šį bei tą, ką kai kurie šiandien pavadintų „klimato kaita“.

Na, ir dar vienas įdomus dalykas, kurį pats sėdėdamas ir nieko neveikdamas sugalvojau, kai praėjo metai kiti po matytos dokumentikos apie ašigalių ir Grenlandijos nenumaldomą tirpimo pagreitį. Šios dokumentikos metu, kažkoks mokslininkas, kaip visuomet dažniausiai britas, atvyksta į, veikiausiai Grenlandiją, kurioje jis stebi kaip daug ledo ištirpsta kasmet ir išteka į jūrą. Na ir jis pasakoja dėl ko šyla mūsų planeta. Jis pateikia pavyzdį kaip argumentą, jog ledas ir sniegas tesugeria tik 10 procentų visos saulės energijos, o visa kita atspindima, kai tuo tarpu vandenynas sugeria net 90 procentų saulės energijos. Na tokie procentai mane tiesiog pribloškė, nes visada galvodavau, kad vanduo  turėtų būti pakankamai geras energijos atspindys, na galvodavau, kad jis atspinti saulės spindulius gerokai daugiau, pasirodo, buvo ir (yra) priešingai. Na tuomet ir aš susirūpinau... Tačiau.. praėjus tiek laiko, man iškilo štai koks klausimas: ties ašigaliais, taip taip, ten pat, kur yra to ledo ir kur kiekvieną vasarą jo neva tai nutirpsta vis daugiau negu net planavo pagal pačius blogiausius scenarijus, kad ten yra gana šalta net vasarą, netgi tada kuomet saulė net nenusileidžia. Bet kokiu atveju ten, nors ir saulė ridenasi ratu ir nenusileidžia gerą mėnesį (tai priklauso nuo koordinačių platumos) , bet saulė ten vis vien pasirodo arti horizonto net ir vasaros metu, ji nebūna zenite kaip kad būna ties ekvatoriumi, kur ištisus metus diena (arba šviesusis paros metas) trunka 12 valandų, taip tarkime, kad Norvegijos šiaurėje, nebūna, netgi kai saulė šviečia 24 valandas per parą. Net ir tokiu atveju, Norvegijos šiaurėje yra žymiai šalčiau, negu bet kurioje vietovėje ties ekvatoriumi. Kitaip sakant saulės radiacija arba jos teikiama šiluma ar jos energija ties ašigaliais vasaros metu yra nepalyginamai silpnesnė, dėl saulės spindulių kritimo kampo.

O dabar pagalvokite paprasčiausią dalyką: Žemė savotiškai turi savireguliacines funkcijas. Kai tik ties ašigaliais daugiau ledo ištirps, tai daugiau gėlo vandens pateks į jūras ir vandenynus, viena vertus į tai galime žiūrėti kaip į didžiulę katastrofą, kita vertus kaip į savireguliacinį mechanizmą: ištirpus ties ašigaliais daugiau ledo, vanduo ties tomis teritorijomis tampa vis gėlesnis, jei jis tampa gėlesnis, vadinasi, kad jo užšalimo temperatūra yra artimesnė nuliui, kitaip sakant reikės mažesnio šalčio tam, kad užšaltų prie ašigalių esantys vandenynai, taigi kitąmet užšalimo teritorijos bus dar didesnės negu ankstesniais metais. Jūros juk yra druskingos, o druskingas vanduo, kaip žinia užšąla, prie kur kas žemesnės temperatūros negu gėlas vanduo. Štai kodėl keliai yra barstomi druska :) Man tai yra vienas iš pavyzdžių kaip Žemė tapo savotiškas pakankamai darnus savireguliacijos mechanizmas. Netgi jei tarkime, jog ištirps visi ašigalių ledai, savaime suprantama, kad žmonijai tai bus katastrofiniai padariniai, kurie jai kainuos protu nesuvokiamas pinigų sumas, masines migracijas, konfliktus ir t.t. Bet čia tema ne apie tai. Noriu pasakyti tai, kad net jei hipotetiškai kalbant, jog net jei ir ištirptų visi ledynai ties ašigaliais, dėl itin menko saulės radiacijos lygio tose vietovėse, žemė tikrai nepradėtų kažkaip nesuvokiamai šilti.

Bet kokiu atveju, jei prisimintumėte dokumentikas apie žemės praeitį ir joje neva tai ar iš tikro egzistavusius gyvius, tai dinozaurų eros laikotarpyje, žinokite kad net Antarktidoje gyvavo tie patys dinozaurai ir vargu bau ar jie kvaršino savo makaules dėl to, kad toje jų gyvenamoje tuometinėje Antarktidoje nebuvo ledynų, o buvo didžiuliai tropikai, na bent jau taip skelbia matytos kadaise dokumentikos. Beje, remiantis dokumentika, tie patys dinozaurai išnyko dėl asteroido smūgio, o ne dėl to, kad kažkur tai ištirpo ledas ar atsirado ledas, kitaip sakant, jų gyvenimams vadinamoji „klimato kaita“ vargu bau ar turėjo tokią lemiamą įtaką jų egzistencijai, kaip kad asteroido smūgis į Žemę, dėl kurios įvyko grandinė pokyčių, tarp jų ir „klimato kaita“ dėl kurios ir atsirado pagrindas primatams atsirasti, iš kurių išsivystė žmogus, tačiau protingojo žmogaus egzistencija žemėje yra nepalyginamai trumpesnė, negu dinozaurų viešpatavimas. Niekas net negali įsivaizduoti kokį išsivystymo lygį žmonija galėtų pasiekti, jei galėtų egzistuoti tiek milijonų metų, kiek egzistavo dinozaurai. Kita vertus, nieko nėra amžino šiame pasaulyje. Bet apie tai pablevyzgosiu jau kitą kartą.   

Kol kava dar šilta arba alaus šaldytuve nėra, nes ir nebuvo.

 Kol dar kava šilta, norėtųsi ją pagurkšnoti ir parašliavoti. Visai galimas dalykas, o tiksliau, tai yra faktas, jog kavą sugėrus, šios rašliavonės visgi užsitęs. Na bet aš to noriu. Man norisi parašliavoti užuot gėrus alų su traškučiais ir po to eiti miegoti, nes išgėrus juk nieko gero jau ir nebenuveiksi, ypač kai vis dar yra vidurdienis.

O tokių dalykų, kaip alus, visgi norisi karts nuo karto išgerti, na savotiškai galvoje padaryti lengvą karuselės efektą. Keista, tačiau kažkokiu stebuklingu ir man gerai vis dar nesuvokiamu būdu, šio dalyko, netgi lengvo alučio gėrimo, netgi visuotino karantino metu, sugebu išvengti. Tad šįkart apie tai ir „pakalbėsiu“, o mano užšalę pirštai yra pasiruošę klaviatūros virtuoziniam šokiui.

Kodėl mano pirštai užšalę (?), į tai atsakymas yra labai paprastas: nesenai buvau parduotuvėje, tačiau tam, kad į ją patekti, teko nueiti iki mašinos, tad, kitaip sakant, į tikrą lauką teko išeiti. O tame lauke temperatūra yra pakritusi ir pučia šioks toks vėjelis, kuris nėra malonus. Savaime suprantama, jog temperatūra čia, JK, yra kažkur 20-30 laipsnių šiltesnė nei LT, na bet vis vien pirštams be pirštinių buvo šalta, o kraujotaka mano nėra superinė dėl to, kad visą laiką savaitgaliais arba sėdžiu arba guliu, nes na juk karantinas, tad niekur nevalia eiti. Tad ir tenka sėdėti/ gulėti namuose, galų gale, nors savaitgaliais deramai išsimiegu ir atsigaunu po darbų ir miego trūkumo, tad nėra to blogo, kas neišeitų į gera šiuo požiūriu. Na, o tam, kad nesusipykčiau su protu atsižvelgiant į dabartinę pasaulio situaciją, tai nuo pat ryto iki vakaro, savaitgaliais pasileidžiu LT komikus, kurie kuria visai gerai klausomus podcastus, ar šiaip žiūriu senienas, kaip kad „šapro šou“ ir begales kitų.

Bet štai, norėčiau pasakyti apie tai, kas kartais man neduoda ramybės. Alus. Taip taip, žodžio sula anagrama, jei kažkas skaitote nuo kito krašto.  Tad štai: stoviu eilėje ir pamatau: akcija – 18 alaus skarbonkių, kurios tikrai pigiai kainuoja, o prie akcijos yra prierašas, kai bus išpirkta – akcija nustos galioti, tad sufleruoja paskubėti, kol dar yra galimybė. Tačiau aš jums turiu truputį išsiduoti, pasakydamas tai, kad pas mane šis perkūnų ir griaustinių dievų gėralas negali išsilaikyti ilgai, tarkime, šaldytuve: aš kaip koks sanitaras vis doroju šį dalyką tol, kol jo nebelieka. Na tiesiog taip jau yra. Alui aš nelabai galiu atsispirti ir aš tai puikiai suvokiu.

Šis fenomenas buvo užfiksuotas nuo tada, kuomet barakų laikais, kambariokai išvažiuodavo iš barako, o aš penktadienio vakare atsidarau šaldytuvą, ir pamatau jo centre, šaldytuvo lempų apšviestą ir visaip kaip mirguliuojančią ir blizgančią pilną alaus skardinę (gal ir kelias) ant kurio užrašytas mano gimtojo miesto pavadinimas. Na kaip, jūs man pasakykite, galima atsispirti tokiam dalykui. Aš tiesiog privalėdavau atsidaryti. Savaime suprantama, kad tai kambariokui atpirkdavau, bet esmė tokia, kad pastebėjau, jog savaitgaliais alaus artimiausiame šaldytuve nuo manęs negali būti, nes kitu atveju, jo tikrai nebus savaitgalio bėgyje.

Dabar kai tiek daug metų gyvenu JK, visuomet, kiek tik pamenu save, kai tik artėja savaitgalis, beveik visuomet užsinoriu to alučio (visgi bet kokio alaus man nepakišite, nors ir sakoma,akd alus vienas kitą pažįsta ir apsauginis (skrandis) įleidžia visus, bet žinokite visam laikui, kad hainikenas su Blinda nedraugauja), visgi kažkokiu paslaptingu būdu nuo šio dalyko sugebu atsispirti ir JK netgi alaus beveik visiškai negeriu. Ką reiškia toks pasakymas „beveik negeriu“ ? Ok, štai paaiškinimas, mano supratimu „beveik negeriu“ reiškia tai, kad viena alaus skardinė tenka per ketvirtį metų, būnant JK, nors realiai, jei nesusilaikyčiau, tai viena alaus skardinė tektų 2 dienoms, nes, kaip jau esu užsiminęs, alaus norisi man kone kiekvieną savaitgalį, o viena skardinė tėra tik paties suerzinimas, nes su tokiu kiekiu net neverta prasidėti.

Tad iš kur tokia didinga „alaus atsispyrimo“ istorija? Ši sėkmės istorija turi begalę sudedamųjų dalių, kurio viena jų turi vieną svarbesnių vaidmenų - tai mano charakterio ypatybė, kuri pasireiškia tuo, kad jau penktadienio dienos metu jau pradedu galvoti kaip čia būtų gerai įsigijus alaus, tačiau darbo dienai artėjant prie pabaigos, nuovargis padaro savo ir tiesiog darbo dienai pasibaigus, aš, nors alaus pagurkšnoti noriu, tačiau labai tingiu nueiti iki parduotuvės ir save patį apgaunu, kad nusipirksiu šeštadienį, bet aš šeštadienį beveik niekad neinu į parduotuvę ir šiaip, tiesą sakant, atsikėlus šeštadienio rytą jau mintys būna kiek kitokios negu penktadienio planai apie vakarą.

Na, o sekmadienį, įžengus į parduotuvę, grįžta penktadieniniai prisiminimai ir labai dažnai prisimenu, jog turiu dar nuo penktadienio neišpildytų svajonių, bet susilaikau, nes juk jau sekmadienis: reikia maisto užsipirkti, jį reikės paruošti vakarui, o negi dabar sekmadienio vakarais pradėsiu gerti, kuomet kitą dieną reikės vykti į darbą, o darbas susijęs su vairavimu, kuriame, kartais nuo karto, atvejai nuo nelaimingų nutikimų/ avarijų skiria tik mano reakcijos greitis, taigi ten kartais kiekviena milisekundė turi itin svarbų vaidmenį: sugebėti sureaguoti kuo anksčiau tam, kad būtų išvengta avarijos yra mano asmeninė auksinė taisyklė/kredo , kurią tikrai pažeistų vakarykštis alus, na jei to ir nepažeistų, tačiau tos taisyklės puoselėjimui tikrai nepagelbėtų, tad sekmadieniais, jei tai nėra atostogos, manęs niekad nepamatysite išgėrusio.

Yra ir kitų niuansų. Kai tik atvykau į JK pats turėjau užsibrėžęs tikslą, kad jokių čia banalių pramogų nebus ir pinigų leidimų, JK būdamas beveik visuomet, daugiau ar mažiau, stengdavausi gyventi pakankamai asketišką gyvenimo būdą, panašiai kaip studentavimo laikais, tačiau be jokių gėrimų, kuris ir tapo mano gyvenimo būdu (tas gyvenimo būdas pasikeičia tik per atostogas LT :) , bet atostogoms, manau, ši prabanga yra galima, neveltui juk tai ir vadinama atostogomis – vienas geriausių gyvenimo džiaugsmų). O kiekvienas sutaupytas centas, ypač anksčiau, man suteikdavo papildomos motyvacijos gyventi dar asketiškiau ir sugebėti sutaupyti krūvas pinigų, nors tai ir tebuvo minimali alga. Dabar taip asketiškai negyvenu, išleidžiu daug daugiau (nors ir šiandien gaunu minimumą), tačiau vis vien išlaidos pramogoms pas mane, kalbant apie gyvenimą JK, beveik neegzistuoja.

Yra ir dar kitas niuansas: su kuo gerti? Anksčiau, tik po studijų, kuomet atvykau į JK, turėdavau su kuo, tačiau dabar, praėjus šitiek metų, situacija yra pasikeitusi. Kiek žinau daug kas dažnai net ir negeria, jei neturi su kuo. Tas man turi įtakos taip pat. Visgi aš neatsisakau gerti ir vienas. Tačiau, yra vienas niuansas šių niuansų sąšlavose: kai geri vienas penktadienio vakarą ir kai esi vienui vienas, tuomet mane užplūsdavo nostalgiškos, o gal net kiek depresiškos nuotaikos leitmotyvai. Būdavo, kad gurkšnoju vienas alutį ir kapstausi po praeitį, ar po dabarties įvykius, ar pradedu galvoti apie esminius ateities dalykus. Na gal tuo metu geriant ir atrodo, kad čia kažkokios nuostabios mintys atrandamos geriant vienumoje ir pakankamai depresiškoje aplinkoje, bet realybėje tas tikrai neturi būti įmanoma, nes geriant vargu bau ar mintys yra adekvačios, o gėrimas tėra tik laiko prastūmimo būdas, neva tai išsikraunant, pasikraunant ar persikraunant :) bet kokiu atveju, tai (persikrovimas) kažin ar yra tiesa (nes manyčiau, kad geriausias persikrovimas yra geras ir kokybiškas miegas)...

Mano galva, vienas geriausių išsikrovimo būdų yra kalbėjimas su žmogumi, kuris tave supranta, na, o jei toks žmogus yra nepasiekiamas tuo metu ar paprasčiausia tokio nėra, tuomet tinka dienoraščio forma, kuri tikrai tuos minčių srautus bent kažkiek sugeba sudėlioti į savas lentynėles ir tai yra savotiškoji terapija žvelgti šiek tiek pozityviau ir harmoningiau į: praeities, dabarties bei ateities buvusius, esamus ir būsimus įvykius ir, kitaip sakant, padeda „nenutrūkti nuo grandinės“, kas šiomis visuotino karantino ir uždarymo laikais yra ypač aktualu.

Tai pavadinčiau savotiška terapija. Nors tuo metu nėra bendraujama su kažkokiu svetimu psichologu gulint ant sofkutės ir pasakojant jam ar jai apie įvairiausius dalykus, visgi tai, mano manymu, taip pat yra terapija, nors ir ji kiek savotiška, bet, mano manymu, bent jau kai kuriems, rezultatai yra pakankamai panašūs, kaip kad ir nuolatiniai vaikščiojimai pas psichologus, tiesa, to negaliu lyginti, nes pas juos neteko lankytis. Visgi drįstu teigti, kad efektas kai kuriems žmonės, tarp jų veikiausiai esu ir aš pats, kad yra panašus ir pratęsiant šį palyginimą, norisi pasakyti tai, kad neveltui AA klubo Minesotos 12 žingsnių programoje vienas iš dalykų yra dienoraščio rašymas.

Na, o ar mane galima vadinti alkoholiku, jei aš noriu pagurkšnoti alučio savaitgaliais? Veikiausiai ne, tačiau teko matyti vieną holivudinį filmą su Nikolu C., kurio metu apsvaigęs nuo kreko pagrindinis filmo herojus užsuko (veikiausiai, jei teisingai pamenu) pas sesę į namus, o šį maukė alutį ir žiūrėjo teliką, kuriame, kiek pamenu, rodė ne žinias, o šiaip kažkokią buką animaciją, ir šis jai sako daugmaž taip: aš galvojau kad tu tik kartais išgeri prie progos. O ji, pasirodo, gerdavo tą alutį ištisai kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki vakaro ir ji turėjo itin daug problemų savo gyvenime, kurių egzistavimą „pašalindavo“ pasyviu ir kasdieniniu alaus gėrimu nuo ryto iki vakaro.

Tad ar tai negali progresuoti man? Štai jums hipotetinis klausimas: alučio maukimas prie progos, na o po to alutis jau svečiuojasi dažniau ir užsuka pasisvečiuoti tavo skrandyje kiekvieną savaitgalį ir jo gėrimas tampa kone kaip koks savaitgalinis ritualas. O po to žiūrėk: jau tarp savaitgalių karts nuo karto tenka „pakaštavoti“, na o po tokios įvykių grandinės, vargu bau ar galima jau pastebėti kada toks išgėrinėjimas nebetaptų kasdieninis... Tą filmą mačiau, kai jau baiginėjau studijas ir jau buvo beveik praeitas tas „studentavimo“ laikotarpis, kuriame sugebėjau įžvelgti savotiškų panašumų. Labiausiai gyvenime ko bijojau, tai buvo tai, kad tol, kol yra alaus, kas dedasi aplinkui man nerūpėtų, ir tarsi apskritai jokių problemų ar /ir reikalų net neegzistuotų, ar kad alus būtų savotiškas pabėgimas netgi nuo šio pasaulio realybės, kaip kad nutiko pagrindinio filmo herojaus sesei... Aš tai supratau iškart, kad vienas iš mano galimų gyvenimo kelių buvo tas ir kad turėjau kažko imtis, nors ir negalėjau būti kategorizuotas kaip alkoholikas nei tuo metu, nei kada nors apskritai.

Be to, aš puikiai prisimenu kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjau rūkyti (beje, apie tai kaip pradėjau ir kiek kartų bandžiau mesti, esu parašęs daug tekstų anksčiau, na ir kad tai man nebuvo lengva). Čia tik norisi pabrėžti tai, kad kai pradėjau rūkyti, man pakelio užteko gal 1.5 savaitės, po to savaitei, po to – 4 dienoms, 2 ir galiausiai buvo prieita iki to, kad kartais jau nebeužtekdavo pakelio dienai. Manau, kad su alučio gurkšnojimu man galėjo būti tas pats. Neveltui tas dalykas vadinamas „velnio lašais“, kurie yra viena stipriausių žmonijai iki šiol žinomų priklausomybės formų...

Bet ar tai reiškia, kad turi būti abstinentas? Kas ten žino. Kai kuriems galbūt tai yra vienintelis kelias. Ar man tas galioja? Tikrai ne, tačiau visuomet turiu žinoti savo ribas, kartais gal net ir yra geriau, kai tas ribas peržengiu ir pamatau kokios yra viso to pasekmės, kas tikrai padeda atsikvošėti ir sustoti. O atsikvošėjus, automatiškai jei bent kiek esi galvojantis, savo gėrimo ribas nusistatai ir, jų laikantis, kažin ar galima įklimpti į tą liūną. Visgi čia yra pilkoji zona ir čia tikrai neesu joks ekspertas, tokie dalykai tikrai nėra lengvai nupasakojami, apibūdinami ar aprašomi ypač tų, kurie su tuo nebuvo susidūrę tiesiogiai patys asmeniškai.

Čia jokiais būdais nėra kažkoks pamokantis tekstas kaip čia visiems reikia gyventi ir t.t. ir panašiai, aš tik norėjau parašyti apie tai, kaip man yra buvę ir kaip yra iki šiol, ir kaip su tuo tenka gyventi net ir dabar, kitaip sakant, apie savaitgalio alų šaldytuve.  

Galva kaip puodynė, kuomet esti bejausmė mechanizuotai inertiškoji rutininė būsena :)

Sveiki. Dabar tik norisi parašliavoti kažkokia paprastesne tema. Truputį ilgiuosi šių rašliavonių. Kartais kiek primiršęs pasiskaitau savo tekstus. Savaime suprantama, kad ten atrandu krūvas gramatinių klaidų, nesąmoningus minčių šuolius, tačiau nepuolu jų taisyti. Man visuomet knieti parašyti tobulai, kad mintys būtų išreikštos derama rašytine forma, tačiau beveik visada to nepavyksta padaryti. Tačiau, nepaisant to, kartais net pat save sugebu nustebinti teksto temomis ar minčių viražais.

Bet šįkart neturiu visiškai jokios temos. Tad norėčiau parašyti apie itin paprastus dalykus. Juo labiau, kad dabar yra vakaras, o rytoj teks darbą siekti, tad netrukus reiks eiti miegoti. Paprasčiausiai norisi pasakyti, kad gyvenu kaip kad ir dauguma mūsų, ta pačia kasdienybės rutina. Šiame šimtaprocentiniame rutinos cikle net nėra apie ką kalbėti, nes negaliu perteikti nei naujausių žinių apie pasaulį ar pasaulinę pandemiją, nesinori rašyti ir istorijos leitmotyvais ar apie visatos platybes. Tad apie ką čia rašyti?.. Juk jau pradėjau, tad nejaugi imsiu ir taip jau viską ištrinsiu, negi imsiu taip ir pasiduosiu, negi neišvinguriuosiu kažkokios temos?...

Sėdžiu, geriu arbatą, traukiu elektroninę cigaretę mėtų skonio (nes tik tokio tipo radau su didžiausiu nikotino kiekiu) ir... neva tai rašau. Bet kas čia per rašymas?.. Jis – absoliučiai tuščias be temos, visai kaip aktorius be vaidmens...

Sėdžiu, nepasiduodu, mėginu kažką sugalvoti, bet galva tuščia kaip puodynė, rodos, galėtumei išgirti vėjus švilpaujant, jei ne ant ausų užmaukšlintos ausinės ir Daft Punk‘ o klausymas, kuris nė trupučio nepadeda, gal net šiek tiek labiau trukdo, tačiau melodijos neišjungiu ir neperjungiu į kitą grupę, kuri būtų ramesnė, nes tuomet mintys atsiras, bet jos jau veikiausiai bus gilesnės, kaip čia geriau išsireiškus: kilnesnės ar / ir didingesnės... Tačiau tuomet atsiras tema, o tai reikš, kad ši būsena bus ištrinta ir perrašyta ant naujo lapo ta naujoji tema...

Tad kokia ta mano dabartinė būsena?  Teksto kūrimo prasme galbūt ir tuščia, tačiau ji tokia nėra. Šiuo metu yra „įsijungęs rutininis“ režimas, kurio perjungti man niekaip nepavyksta. Kodėl taip yra „velniai žino“. Keistas tas režimas, lyg ir ramiai sau laukčiau rytojaus, sakytumei tai yra tyla prieš audrą, tačiau net ir ne tai, nes kai yra tokia tyla, tuomet pradedi nerimauti, jog yra pernelyg tylu. Sėdžiu dabar romiomis akimis, nei aš ko bijau, nei dėl ko tai pergyvenu, nei dėl ko tai sieločiausi, mėginu susikaupti ir vaidinti rimtuolį, nors kelias dienas prieš ir dar ir šiandien beveik ištisai žiūrėjau įvairių komikų pasirodymus scenoje ir žiūrėjau jų podcastus... Dar prieš tai turėjau šiokių tokių problemų darbe, tačiau dėl to taip pat nė kiek nepergyvenu, nors dėl tų bėdelių mane darbdavys stebėsiąs ir galįs atleisti per artimiausią mėnesį, jei nesielgsiu pagal „protokolą“. Bet ar aš dėl to pergyvenu? Nė kiek. Atrodo, lyg ir viskas gerai, tačiau absoliučiai nieko negaliu parašyti, vadinasi, kažkas yra negerai. Tik dar nežinau kas... Gal tas negerumas yra pasąmonėje, o sąmonė dar to neužfiksavo? Gali būti. Niekad nesigilinau gyvenime į psichologiją, kai tik pradėdavau skaityti psichologijos knygą, tai po kelių puslapių ją užversdavau, nes manydavau, jog nėra labai sąžininga, kuomet žmogus žino kitų žmonių psichologines vingrybes ar kūno kalbos niuansus. Jis tave mato tarsi atverstą knygą, vadinasi, net neverta bendrauti. Kodėl? Na, nes jis tave jau yra perskaitęs, o tai ką perskaitė, nėra tobulybė, tad toks psichologijos žinov/as/ė eis toliau skaityti žmonių tarsi atverstų knygų, kuomet galiausiai suras ko ieškojo... Visgi kartkartėmis, tose knygose parašyti dalykai būna savaime suprantami, tai užtat dar ir tas mane atbaidė gilintis į psichologijos leitmotyvus.

Visgi manyje yra uždėtas kažkoks „blokas“ įprastam tekstui rastis, tad čia yra viena prasčiausių rašliavonių, kada tik gyvenime esu rašęs. O tokių dienų su tokio tipo „rutininėmis“ būsenomis yra bene daugiausiai mano gyvenime.

Galbūt ši būsena būtų kažkiek panaši į tą, kuomet studijų laikais valandą iš studentų bendrabučio vykdavau iki fakulteto: tomis akimirkomis gana dažnai stovėdavau ir romiomis akelėmis abejingai žiūrėdavau į besikeičiantį vaizdą, atrodydavau esu susikaupęs, bet gana dažnai būdavau pakankamai tuščias ir kažkodėl labai ramus, kaip kelmas. Visgi tais laikais, kartais iš tos „tuščios galvelės“ atsirasdavo klausimai, kurie skambėdavo daugmaž taip: „ką po paraliais aš čia veikiu“ arba „čia man nevieta“, arba „esu visiškai svetimas šiai vietai“ ir atsirasdavo noras dingti iš ten, galų gale nueiti gerą gabalą kelio pėsčiomis ar apskritai dingti iš to miesto. Būdavo apsidairydavau troleibuse ir atrodydavo kartais būdavo tokia daug ką sakanti tyla, atrodydavo, kad daugelis irgi keliauja tuo pačiu laivu (troleibusu) su susikaupusiai romiomis akimis ir žiūrėdavo įsistebeiliję į vieną tašką. Tai būdavo jų akių žvilgsniai, nukreipti ten, kur negalėtų susitikti su kitų akimis, pasisukę tiek, kad dar negautų mėšlungio nuo persisukimo ir būtų su savomis mintimis arba būtų šiek tiek netgi atsijungę, savotiškai tarsi kažkokioje tranzo būsenoje, kurioje bala žino kas dedasi: vieni galbūt nukeliauja į savo prisiminimus ar panašiai, kiti gi miega atmerktomis akimis...

O gal mano ši būsena yra panašesnė į tą, kai grįžęs iš mokyklos, pavalgęs ir jau sotus, kimbu prie namų darbų, tačiau būna ir taip, kad tiesiog prasėdėdavau gal kokią valandą žiūrėdamas pro langą ir apie kažką svaičiodamas, ar kapstydamasis po prisiminimus, o gal tik šiaip miegodamas atmerktomis akimis, o gal viskas po truputį.

Hmm. Sunku pasakyti. Šie palyginimai lyg ir turi panašumų, tačiau dabar yra vakaras ir langinės uždarytos, lyg ir esu dabartyje ir nesikapstau apie praeitį, o rytojus beveik visiškai nėra aktualus, nes tikrai žinau, kad jis iš esmės bus visiškai toks pats, kaip kad ir buvo šiandiena. Atrodytų lyg man niekas nėra svarbu šiuo metu. Keista būsena išties. Tačiau ji nėra nesvarbi, nes jei būtų nesvarbu, mano elgsena būtų kitokia, negaliu tai pavadinti ir abejingumu... Gal greičiausiai tai yra bejausmė mechanizuotai inertiškoji rutininė būsena. Niekaip daugiau nesugalvojau kaip tiksliau tai apibūdinti.

Juk reikia dalykus vadinti tikrais vardais. Ar žinojote, kad senovės Graikijoje net nebuvo tokio žodžio kaip mėlyna. Jie, antikinėje Graikijoje gyvenę, dangų ar jūrą sugebėdavo apibūdinti kitokiais epitetais. Ar jie nematė mėlynos. Veikiausiai matė. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, jei spalva ar atspalvis neturi pavadinimo, jo žmonės yra linkę nepastebėti ar neatskirti. Nes neva tai paprasčiausiai nežino kaip tai vadinasi. Ar taip yra išties, ar tik iš piršto laužta pasaka, atsakyti negaliu. Tačiau tokio tipo mechanizuotos ir inertiškos rutininės būsenos yra bene dažniausios mano gyvenime akimirkos, tokių dienų buvo jau tūkstančiai, veikiausiai jos kartosis dar ir dar, bet ar aš to pageidaučiau? Aišku, kad ne. Kita vertus, visuomet gali būti daug blogiau. Tad tokia drugna būsena, dar nėra pasaulio pabaiga.

  

Desperatiškų minčių apsuptyje...

Šių dienų „realijos“, kitaip žinomas koronos sc2 vardu, veikiausiai apkartino visų gyvenimus. Visi puikiai suprantame kokią įtaką mūsų gyvenimams jis daro tiek finansine prasme, tiek fizine, tiek psichologine ar ir socialine. Daugiau nesugalvojau, bet tai nereiškia, kad nėra kitų prasmių ar sc2 nėra paveikęs tų dalykų. visuotinė pandemija paveikė visuotinai. Norėčiau pakalbėti apie desperaciją šių neramių laikų atžvilgiu.

Šią savaitę teko išgirsti, kad ponas E.M. turi neįtikėtinų ir protu nesuvokiamų (kaip kad ir visad?) planų: iki 2050 m. jis tikisi nuskraidinti į mums beveik visiškai nepažįstamą apledėjusį peroksidinės geležies rūdos apledėjusį apvalų gabalą, vadinamą Marsu, per milijoną žmonių. Mėnulis, kaip tarpinė stotelė jau nebėra aktualu, bet tema ne apie tai.

Kai išgirdau tokią E. M. žinutę, pagalvojau visiška nesąmonė, bet tuo pačiu sau leidau pajuokauti, kad na ir gerai, ten nors nėra pandemijos, kuri, beje, yra netgi Antarktidoje, Kamčiatkoje, Sibire ir Grenlandijoje, kitaip sakant ji egzistuoja netgi atokiausiuose Žemės kampeliuose. Tad, tokiu atveju, Marsas, žvelgiant desperatiškai ir / ar net komiškai, tėra vienintelė išeitis.

Taip, tai labai komiška situacija. Bet pakalbėkime apie desperaciją. Esame visi nežinioje: vienus tai kaip sakiau paveikia labiau, kitus mažiau, arba pandemijos poveikis jų gyvenimams neturi pernelyg didelės įtakos, tačiau kitus, įskaitant ir mane, iš žiniasklaidos pasiekiamos naujienos, kartais priveda prie desperatiškų minčių. Kas per tos mintys, paaiškinsiu netrukus.

Pamenu, kai buvau mažas, ir kažkiek pradėjau susižinoti apie istoriją, konkrečiai kalbant apie partizanus veikusius čia, LT kaip miško brolius, kurie priešindavosi Rusijos imperijai, o po to – sovietams, pagalvodavau vis, kaip gi juos pagaudavo arba kaip gi jie taip sėkmingai sugebėdavo slapstytis. Ir, kai būdavau mažas, apie tai galvodavau ne sykį. Tos mintys apie slėptuves/ bunkerius mane persekiodavo net sapnuose. Galvodavau kaip čia būtų įsirengus kaime bunkerius/ slėptuves, jei tektų ir vėl slapstytis nuo diktatūros. Mažas būdamas buvau sugalvojęs mintyse 3 bunkerius būtent savo kaime. Tas mintis atsimenu net iki šiandien kaip tie bunkeriai atrodytų iš išorės – tobula maskuotė, kuri absoliučiai niekaip neišsiskirtų iš gamtos reljefų. Turiu pripažinti, man tai, būnant mažam, rūpėjo labiausiai, nes man atrodė, kad pats svarbiausias dalykas ir yra pasislėpti taip, kad tavęs ne tai kad nerastų, o pasislėpti taip, kad net nepagalvotų ten tavęs ieškoti. Na, o bunkerio/ slėptuvės interjeras ar patekimas į jį man rūpėjo mažiausiai. Taigi čia buvo mano vaikystės desperatiškos mintys, kuomet galvodavau kaip būtų galima išvengti despoto, jei/ kai šis įsigaliotų šioje Marijos žemėje... Siekiau atsakyti į klausimą kokia yra galutinė galimybė, kuomet neįmanoma pabėgti, bet tavęs ieškotų dėl vienokių ar kitokių priežasčių, norėdami: nužudyti ar priversti tarnauti jiems. Iš esmės mano tuometinis galutinis išgyvenimo instinktas buvo tarsi indėnas/ partizanas ar savotiškas kazokas, kuris puikiai išmano gamtą, jos dėka gali pasislėpti ir išgyventi, kad gamta yra pastogė ir maistas, ir vienintelis šansas išlikti. Vaizduotė tuomet veikė pilnu pajėgumu, keliant klausimą kaip užmaskuoti bunkerį/ slėptuvę.

Na bet štai, atėjo tokie laikai, kai desperatiškos mintys ir vėl įsiveržia į galvą. Niekad gyvenime neesu pagalvojęs, tokios ar panašios kaip kad desperatiškos vaikystės mintys apie tobulą slėptuvę, atsiras ir vėl. Šiandien, kuomet ši pandemija egzistuoja pilnu pajėgumu, norėtųsi išreikšti kokios per mintys desperacijos akivaizdoje atsiranda. O jos tokios: kadangi verslai užsidaro ir artėjama prie neapsakomo dydžio finansinės katastrofos, kyla minčių apsigyventi kaime ir tapti kone atsiskyrėliu savotišku Robinzonu, kuris galėtų pats save išlaikyti ir galbūt net šeimą. Vargu bau ar Robinzono kompanijoje norėtų gyventi kažkas šalia. Tai lieka tik jis vienas pats, kaip kad Robinzonui ir priklauso. Tas mano išsivaizduojamas Robinzonas turėtų ypatingai silpną ryšį su „civilizacija“, o sugebėtų beveik vienas pats išsilaikyti ir išlaikyti jo turimą ūkį, tokiam žmogui beveik nebūtų aktualu pinigai, na nebent tik kad galėtų parduotuvėje duonos nusipirkti, už šiukšles susimokėti, ar už nekilnojamą turtą, na dar drabužiams ir panašiai, o pinigų kažkokiu būdu sugebėtų sugeneruoti iš savo ūkinės veiklos, kurioje suktųsi kaip išmanąs kiekvieną mielą dieną. Visa tai skamba labai kvailai, taip... aš suprantu, kad taip gali jums atrodyti, nes toks nupasakotas gyvenimas atrodo absoliučiai identiškas kaip kad mūsų seneliai gyveno, tiesa, net ir jie privalėjo dirbti kolūkiuose. Taigi šis mano nupasakojamas gyvenimas yra labiau panašesnis į senelių tėvų gyvenimus (prosenelių), čia kalbu apie Smetonos laikus, kuomet kiekvienas: didelis ar mažas, jaunas ar senas, privalėjo dirbti ar bent padėti nudirbti kai kuriuos darbus, nes tik jų kaip namų ūkio darbų darni gama ar mechanizmas ir lėmė jų gyvenimo gerovę, nes tuomet tiesiog neegzistavo pensijos, o mokyklos buvo retas dalykas, nebuvo ir pašalpų ir dar daug ko nebuvo.

Šiais laikais panašiausiai į mano aprašomą smetoninį Robinzoną gyvena ūkininkai. Tačiau tikrieji ūkininkai, kurie iš savo veiklos gali gyventi, yra pakankamai stambūs, o tie, kurie valdo keliolika hektarų, neesu tikras ar tikrai jie sugeba išsiversti ir manau, kad tam tikru sezono metu, o gal ir ištisus metus pusę etato arba pilnu dar dirba papildomai kažkokioje gamykloje ar panašiai vien tik tam, kad galėtų išgyventi.

Aš turiu savo kaimą ir mano kaime žmonės išnyko: išmirė dėl senatvės vargų, alkoholizmo ar vairavimo išgėrus, ar dėl to, kad persikėlė į miestus ar kitas šalis. Liko tik apgriuvusios trobelės ir tie, kurie tiesiog vargu bau ar sugebėtų kažką dirbti, arba tie, kurie bent kažkiek ūkininkauja, tačiau tai nėra lengva, todėl dirba papildomai, arba tie, kurie jau yra pensininkai. Tačiau, kuo toliau, tuo labiau kaimas mano yra apleidžiamas. Tiesa, būna ir išimčių: iš užsienių ar miestų kai kurie grįžta į savo kaimus bent vasaros sezonams ir juos prižiūri bei puoselėja itin gerai, tačiau taip yra dėl to, kad jie iš esmės bent pusė gyvenimo praleido dirbdami normalų civilizuotą darbą.   

Tad kyla automatiškai desperatiškas klausimas: ką daryti su kaimu? Kitaip sakant, ar Robinzonas, gyvenantis atsiskyrėlišką gyvenimą ir silpnai įtakojamas civilizacijos, ar jis išties gali gyventi pakankamai normalų gyvenimą? Nemanau. Nes tokiu atveju nebūtų tokių didmiesčių megapolių po 20 – 30 mln. gyventojų, ar tokio miesto kaip, kad Londonas, kuriame yra dar ir kitas miestas vadinamas Londono Miestu, kuriame yra įsikūręs finansų centras, ar to centro dalis kalbant pasauliniu mastu. Kita vertus, toks pasaulis, kuriame knibždėte knibžda žmonių, yra begalės suvaržymų ir apribojimų, nuolatinis triukšmas ir savotiškas [ne]kontroliuojamas chaosėlis tiesiog dvelkte dvelkia, na o kaime, tame plote, kuris priklauso tau, esi jo šeimininkas ir gali sau šeimininkauti, ir galų gale, tik nuo tavo paties žinių ir pastangų priklauso, ar tame plotelyje tu sugebėsi sukurti rojų ar pragarą. Bet ar yra daug pavyzdžių, kad gyvendami kaime, bandydami verstis ūkine veikla, žmonės sugebėjo sukurti gerovę? Galbūt ir yra, bet dažniausiai yra tiesioginis dėsnis tarp gyvenimo gerovės ūkininkaujant ir ūžimo ūkinio ploto teritorijos. Mažame plote vargu bau ar bus galima gyventi taip kokybiškai, kaip kad šiandieninis žmogus pageidautų.

Taigi šie ir panašūs klausimai man pradėjo vis atsirasti, kuomet vis dažniau aš girdžiu per žinias dalykus apie koroną. Man tiesiog knieti atsiskirti ir atsiriboti nuo pasaulio ir gyventi savo burbule su savomis problemomis ir savais džiaugsmais. Savotiškas trumpo perfrazavimas: mano kaimas – pirmiausia.

Apibendrinant, norėčiau, kad jūs atkreiptumėte dėmesį šiek tiek netgi į tuos pačius holivudinius filmus, kuriuose šaudoma ir gaudoma. Gana dažnai juose mūsų taip mėgiami pagrindiniai herojai, kuomet bėga nuo užpuolikų, persekiotojų ar net mafijos; dažniausiai pabėga į savo gimtinę kaime kaip į galutinę ir žūtbūtinę kovą, kurioje jiems padės net jų gimtųjų namų sienos ar geras gamtos pažinimas... Tad štai, mano desperatiškos mintys koronos atžvilgiu ir yra tos, kad bėgimas nuo pandemijos priveda mane prie paskutinės tvirtovės, kaimo, kuriame ir spręsis mano išlikimo klausimas...  Aš puikiai suprantu, kad tai jums (netgi ir man pačiam dažniausiai) skamba labai klišiškai ir kvailai, tačiau, kaip kad jau ir minėjau, aplankant desperatiškoms mintims, mano nuomone, kaip vienintelis įmanomas atspirties taškas ir yra kaimas, kuriame, žvelgiant į šiandieninį pasaulį, galioja kiek kitokios taisyklės (nes tu ten esi tikrasis šeimininkas), negu tos, kurios yra primetamos tau šiandieniniame pasaulyje, kuris ir pats savaime atrodo pakankamai desperacijos (be jokios racijos) ištiktas, kuomet matai straipsnius tokius, apie kokius jau nebesinori kartotis... Beje, šiandieninis pasaulis, mano akimis žvelgiant, formuoja savotišką vergovę ir paklusnumo formą su savo šimtais naujų įstatymų, tad kaimas, kuriame esi pats sau bosas (ypač jei iš jo sugebi dar ir pragyventi), yra tavo paskutinioji tvirtovė, kurioje tu savo padėties šeimininkas ir išties laisvas tiesiogine to žodžio prasme.

Ar tai yra mano gyvenimo tikslas? Tikrai ne, tačiau, šiandieninių realijų apsuptyje jaučiuosi, kaip žvėris įspraustas į kampą ir man norisi tiesiog daugiau erdvės, net jei ir toji erdvė tėra 3 ha, bet tai vis vien daugiau nei 40 kv. metrų, kuriuose privalau būti tam, kad neužkreščiau savęs ir kitų, kad likčiau saugus ir išgelbėčiau gyvybes. Mane nuo to tiesiog pykina...  

 

Tarp dviejų pasaulių

Šiame tekste norėtųsi paatvirauti apie savo asmeninę situaciją. Teksto pavadinimas yra tarp dviejų pasaulių. Pasaulis šia prasme suvokiamas kaip šalis/ valstybė. Tad esu tarp dviejų šalių. Jei norėčiau ir jei būtų galimybė, mano manymu, jau turėčiau dvigubą pilietybę. Visgi, kadangi tokios galimybės nėra, Lietuvos įstatymai to neleidžia (nepaisant kai kurių politikų patikinimų, kad tai bus išspręsta), tad esu LT pilietis, gimęs ir augęs LT, tačiau, beveik trečdalį savo gyvenimo, kaip pagyvenusio amžiaus senjorai pasakytų, esu praleidęs (JK) geriausius savo gyvenimo metus...

Bet ar aš atitikau senjorų įsivaizduojamą geriausių metų gyvenimo scenarijaus standartus? Vargu bau. Labiau tai būtų panašu lyginti su kanarėlės gyvenimu paauksuotam narvely. Tad ar buvo kažkas gero, gyvenant JK? Taip, materialinė gerovė, bėgant metams, iš esmės, buvo pakankamai stabili ir stabiliai augo. Ar dar ką nors galima būtų pasakyti apie JK, kažką įdomaus? Žinoma, kad galima: šalis yra labai įdomi, tiek savo istorija, istoriniais objektų (pastatų, vietovių) leitmotyvais tiek savo tikrai pasakiška gamta, tiek savo kultūra - pakankamai kultūringi, mandagūs, tačiau negailestingi, jei su jais nesiskaitoma: persimaino greitai jų nuotaikos ir iš šypsenos, jei padarei kažką nekaip ar ne taip, gan gretai gali sulaukti: skundų, piktesnio žodžio. Dar vienas jų bruožas yra toks, kad labai dažnai daro klaidas, todėl tenka apsišarvuoti kantrybe ir aiškintis dėl jų įveltų klaidų. Dar viena savybė yra ta, kad visgi mėgsta žolytę ir, mano manymu, yra nedidelis procentas nuo visuomenės, kuri bent kartą nebūtų pavartojusi tokio tipo dūmelio, net įskaičiuojant ir tuos, kurie nerūko cigarečių. Kita vertus, apie „ratų“ vartojimus ir kitokio „gėrio“ „grybukus“ LT padangėje jau legendos sklinda, tad paėmus didžiuosius LT miestus vargu ar ypatingai dideli skirtumai būtų. Visgi JK šis fenomenas yra visuotinesnis mano galva žiūrint. Bendroje sumoje, jie yra, kaip jau esu užsiminęs, mandagūs, kultūringi, turintys pozityvo žmonės, nebijo bendrauti ar pasakyti savo nuomonę, apskritai jie yra tokie plepučiai, na ir jiems visada (ypač smarkiai apgyvendintose vietovėse), kažkodėl atrodo, kad yra oj oj oj kiek daug vietos prisiparkuoti ar prasilenkti gatve tarp užstatytų automobilių, kuomet tarpelis momentais būna per Marytės plaukelį. Čia yra tai ką esu matęs per savo gyvenimą JK, o mano matymas nebūtinai gali sutapti su kito tautiečio, gyvenančio JK, matymu. Na, bet galų gale, aš neesu antropologas. Visgi džiaugiuosi galimybe laisvai savo mintims išreikšti, kuri, manau ir labai tikiuosi, kad niekieno nežeidžia.

Visgi ar man patinka toks anglų gyvenimo būdas? Ai, bala nematė, galime užskaityti tai, kaip daugiau pliusų turintį negu minusų. Ar man patinka jų keliuose esantis mandagumas ir kultūringumas? Šimtaprocentinis taip. Ar man patinka žiedinės sankryžos, nes JK, iškart po prancūzų, pasižymi tuo, kad daugiausia pasauly turi žiedinių sankryžų sistemą? Neabejotinai taip ir mano galva, jos yra labai pasiteisinantis dalykas, kuris tiesiog privalo būti nukopijuotas ir pritaikytas LT ir kuo greičiau (bet nukopijuotas grynai, o ne savaip perdarant), nes tai yra vienas geriausių sprendimų keliuose ypač, kuomet dabar šviesoforuose netrukus (o gal ir jau yra) bus panaikintos žalios rodyklės. O kas man nepatinka? JK šviesoforai. Tie šviesoforai yra sukurti lenktyniniams, bet ne normaliems žmonėms. Geltona dega 0,5 sekundės, kuomet LT ji mirksi 2 – 3 sekundes. Atrodo, kad taip yra įvesta specialiai baudoms surinkti ir kad būtų „uždirbti“ taškai (už raudoną pelnai tritaškį, o jei per 3 metus surenki 12 taškų – netenki teisių), ir kad bijotum dar labiau vairuoti, o draudimo kompanijos pabrangintų tavo draudimą dvigubai, o jei ir toliau rinksi taškus, tai gal ir keturgubai...  

Taigi viskas lyg ir neblogai kol kas, nepaisant kelių niuansų, kurie tikrai nėra neišsprendžiami. JK yra labai „mechanizuota“ valstybė, ji labai mėgsta techniką. Lyginant tai su LT yra akivaizdūs panašumai, nes LT yra lygiai tokia pat mano galva, tik kad žmonės kiek mažiau turi pajamų ir automobilių parkas yra senesnis, ir lietuviai dar ir iki šiol yra labiau linkę pasikliauti vokiečių technika, nepaisant to, kad „vokiškas“ automobilis galbūt yra surinktas kažkur kitur (galbūt už jūrų marių, dykumų, ir kalnų konglomeratų).  Bet čia atrodo, kad pereinu į lyginimą LT‘iečių su JK‘iečiais, kas nėra šio teksto tema.

O tema yra tokia, kad esu tarp dviejų pasaulių. Esu šiuo metu JK, bet planuoju grįžti į LT ir ten: įsigyti būstą ir pradėt gyventi; dirbti;  susikurti šeimą; užauginti vaikus (yra planų netgi turėti daugiau nei vieną, taip aš drąsus tokiu laikmečiu taip drįsti planuoti) ir išleisti juos į platųjį pasaulį jų pačių nuožiūra, bet visuomet vilčiausi, kad šie sugrįš kada nors į savo tėvynę, nebūtinai tėviškę, bet bent jau tėvynę, o galbūt jie ir sugebės įsitvirtinti LT iškarto. Bet kokiu atveju, viliuosi, kad stengsiuosi jiems visaip padėti. Tad kas mane stabdo? Kodėl toks tobulas planas/ chuliganas nėra įgyvendinamas, kas man trukdo tai pasiekti? Viena vertus ir absoliučiai niekas, ir, kita vertus daug kas...

Visų pirma, norėčiau pradėti nuo to, kodėl esu atvykęs į JK (beje, JK aš nuo pat ankstyvos paauglystės reiškiau bene daugiausia simpatijų, man patiko, šalis turi kiek kitokį požiūrį į dalykus žvelgiant į istorijos perspektyvą). Visgi nors ir būdamas paaugliu ir mėgau bene labiausiai JK, bet aš niekada neplanavau ten nuvykti, kaip emigrantas, gal labiau – kaip turistas, kuriam knietėjo apsilankyti Londone, Kembridže, Oksforde, Edinburge (ir t.t.), Stonhendže, aplankyti galbūt rugpjūčio mėnesį tuos legendinius javų laukus, kuriuose neva tai yra ateivių palikti ženklai (na grynai pabūti toje tikro turisto aplinkoje), pažiūrėti į F1 (dievukus) lenktynių Silverstoune. Štai kas man patiko iš JK kai buvau paauglys...

Bet kodėl situacija pasikeitė? Kai tik įstojau į universitetą Vilniuje, man kaip žmogui iš mažo miestelio, tai buvo neįtikėtinas pasiekimas. Gyvenime vyko daug permainų tuomet. Bet dar prieš įstojant, mano mama išvyko į Vokietiją pas sesę ten padirbėti, nes (kol kas jums užteks žinoti tik tiek) žinojo, jog negalės manęs išlaikyti dirbdama mažame miestelyje. O po pirmo kurso jinai išvyko į ... JK. Ir ten, iš esmės, ji neturėjo nieko. Viena sesė gyveno (ir tebegyvena) Airijoj, o kita – Vokietijoj. Mano mama įsikūrė JK praktiškai be niekieno pagalbos. Na ir tada prasidėjo visos įdomybės. Realiai aš dažnai galvodavau kaip jai sekasi, o ji parašydavo karts nuo karto, kad viskas labai gerai, kad dirba ir uždirba, kitą kartą paklausiu kaip sekasi, rašydavo kad jau nebeturi pora savaičių darbo, bet tuoj tuoj situacija pagerės... Na tai mane išmušdavo iš vėžių, nes pergyvendavau dėl jos, bet tuo pačiu ir reikėdavo, kad ji padengtų išlaidas už bendrabučio nuomą ir t.t. Universitete stipendija dingo greitai ir toliau sekėsi vis prastyn. Norėdavosi man viską mesti ir padėti mamai susirasti pagaliau normalų darbą, t.y. tokį, kokio ji yra verta, ir kad nedirbtų to varginančio sezoninio darbo fabrikuose. Tačiau ji mane atkalbėdavo ir liepdavo tęsti studijas, kurios mano atveju buvo daug panašesnės į studentavimą ne savo noru...

Paskubinkime įvykius ir štai: diplomas gautas, specialybė įgyta, universitetas pabaigtas. Esu savo gimtajame miestelyje įsidarbinęs statybose, nes man reikia tiesiog dabar ir čia bet kokio darbo, nes sėdžiu įklimpęs skolose bankui ir kredito unijoms, kurias reikia grąžinti. Mama pasiūlo atvykti į JK. Atvykstu sau galvodamas, kad čia aš trumpam, nes man reikia tik grąžinti paskolas anksčiau laiko, nes aš asmeniškai negalėdavau pakęsti tos minties, kai būdavau kam nors skolingas. Pirmas pusmetis buvo labai sunkus. Nesigilinsiu į detales, bet esmė kad nežinojau aš ką reiškia įdarbinimo agentūros ir ką reiškia kai sako, kad dabar darbo nėra ir tu dar truputį palauk... Tas laukimas užtruko pusmetį, kuris buvo absoliučiai tuščias, tačiau po jo, viskas įgavo gerą pagreitį ir nuo to laiko situacija materialine prasme tik gerėjo. Dirbau pakankamai pastovius darbus, nors ir buvau agentūrinis, taip pat siekiau kitur gauti kontraktą, tiesa, nesėkmingai, bet tas siekimas mane pastūmėjo judėti į priekį, o ne laukti kada pasiūlys man to darbo. Taigi po visiškai nesėkmingo pusmečio, kiti pusantrų metų buvo ypatingai geri, ir tuo metu pavyko atsiskaityti su bankais ir, tiesą sakant, užsidirbti tiek pinigų, kad aš dar iki šiol sunkiai suvokiu kaip tais laikais buvo galima tiek uždirbti.

Mama tuo laikotarpiu vis tvirčiau įleisdavo šaknis į JK – pagaliau įsigijo seną džipuką, nors ir dirbo per agentūras, bet kažkaip geriau laikėsi. Kurį laiką net nuomavomės butuką, kuris nebuvo stebuklai, bet nors ne angliškasis „bendrabutis“: nuomojamas kambarys nuosavame name, kuriame yra dar +3 ar +4 („viengubi“ ar ir „dvigubi“) kambariai. Tačiau lygiai po dviejų metų mano misija JK buvo pasiekta. Aš privalėjau grįžti, nes realiai sugaišau pernelyg daug brangaus laiko, nes mano kvalifikacija/specialybė, jos įgūdžiai gali būti per prasti arba prarasti. O įsidarbinti aš labai norėjau Vilniuje. Bet šiems dalykams išsipildyti buvo nelemta, o mano santaupos greitai išseko (apie tai rašiau anksčiau, gal prieš 6 metus), tad buvau priverstas vėl grįžti į JK po metų. Kai grįžinėjau į JK, sakiau sau, jokiais būdais aš ten, JK, nebepersidibsiu, kaip kad anksčiau būdavo, kad nuo nuovargio valgydamas užmigdavau... Planavau, kad kiek per savaitę uždirbsiu, tiek pakaks man, kad daugiau laiko praleisiu mėgaudamasis savo situacija, daugiau laiko kažkur išeisiu ir galbūt ten susirasiu kokią nors meilę.

Kaip tariau, taip ir padariau. Iš pradžių net nesistengiau pinigų taupyti, nes kuomet prisikaupia pinigų sąskaitoje, tuomet pradedi kitaip žiūrėti į pinigus, tada pradedi planuoti, o aš prieš tai buvau tokiame nokdaune, kad į pinigų sąskaitos augimą net nenorėjau žiūrėti, nes nebenorėjau planuoti, maniau sau: kaip bus taip ir gerai bus, o svarbiausias prioritetas dabar yra meilė ir šeimos galimybė.

Deja, tiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Įvyko gyvenime keletas įvykių, kurių metu, nusprendžiau surimtėti ir pradėti, kaip kad „adidasiniai“ ir jiems prijaučiantys „puminiai“ su „naikinėmis kėpkomis“ marozai pasakytų, „kalti babkes“ :D . Tad pinigai po truputį labai iš lėto, bet pradėjo „augti“.

Kuo daugiau jų augdavo, tuo dagiau planuodavau. Atsirado planas išbūti JK 10 metų, nes tokiu atveju, kuomet man sukaks (jei to sulauksiu) pensinis amžius, tuomet gausiu angliškos pensijos minimumą, na ir LT dabartiniais terminais, angliškosios pensijos minimumas jau yra šis tas. Na ir prisidėtų dar panaši lietuviškoji pensija, na ir galima jau gyventi, aišku Maldyvus galima pamiršti, bet bent jau nereikės badauti, žirnius skaičiuoti ir karvelių su ragatke šaudyti ir galbūt su tokia pensija karts nuo karto ir papramogauti vis dar išeitų: Latviją ar netgi Estiją pasiekti, jau nekalbant apie keliones po LT, kur bent pora kartų metuose gal dar ir pavyktų įgyvendinti netgi būnant pensininku, jei aišku sveikatos problemų nebūtų...  

Tai čia buvo mano asmeninis planas. Bet buvo ir kitas planas: pagaliau įdarbinti mamą ten, kur jai ir priklauso dirbti. Na, ir ką jūs manote? Man tai pavyko: ji įsidarbino siuvėja ir po kelių laikinųjų kontraktų suteikimo, jai davė nuolatinį kontraktą. Tai buvo viena didžiausių švenčių, buvo tikrai labai geras jausmas, kad pagaliau mamai pasisekė, ir man tarsi akmuo nuo širdies nukrito: buvo tikras palengvėjimas, kad pagaliau yra šis tas už ko galima tvirčiau laikytis. Daugmaž tuo pat metu mes įsigijome (tiksliau pasakius – išsinuomavome) 2 kambarių butuką JK miestelio centre (kuriame ir dabar dar po šiai dienai gyvename). Aš taip pat gavau kontraktą fabrike, o netrukus, įsigijau darbinį arkliuką VW GOLF MK 4. O mama pakankamai sėkmingai pardavė seną džipuką, o aš savo ruožtu jai nupirkau byrančią ford fiestą, kuri, dėl šios priežasties, atiteko man (turėjau 2 auto apie 2-3 metus :D ), o mamai labai gerai apžiūrėjęs nupirkau labai gerai išlaikytą ir prižiūrėtą Opel Astra, kurią ji po šiai dienai turi, na ir aš dar turiu VW golfą, kuriuo taip pat esu patenkintas pakankamai. Na atrodė, kad dabar mūsų niekas nesustabdys...

Deja, tačiau, mama, bėgant metams, nesugebėjo užsidirbti pinigų, nors ir turėjo nuolatinį ir pastovų darbą. O mano sąskaita po truputį kilo, ir aš galėjau pradėti svajoti apie NT įsigijimą LT: iš pradžių tokiose vietovėse, kaip kad Visaginas ar Naujoji Akmenė, po kiek laiko – Ukmergė pasirodė labai patraukli. O apie Vilnių net nebuvo jokių kalbų ir, tiesą sakant, nėra ir dabar jokių kalbų apie būsto įsigijimą Vilniuj, nes kainos yra kosminės.  Bet kad ir kaip ten bebūtų, aš jau pradėjau žiūrėti į LT vietoves ir būsto rinkos tendencijas įvairiuose LT regionuose: nuo rytų iki pat vakarų, nuo pat šiaurės iki pietų. Tą atlieku ir iki pat šiandien, tačiau jau mintys yra konkretesnės.

Taigi planas: antras ir galutinis šansas turi būti įgyvendintas nepaisant nieko. Šiuo kartu būsiu kaip kažkoks jėzuitas, kuris teigia, kad tikslas pateisina bet kokias priemones, tad ir aš taip pat: nagais ir dantimis įsikibsiu ir nepaleisiu, kaip koks snieginis leopardas stversiu tą ožką ant skardžio ir nesvarbu ar trenksiuos į uolas ar ne, bet nagais ir dantimis būsiu įsikibęs, nes arba taip, arba nieko. Jei į JK grįžčiau 3 kartą kaip emigrantas, na tuomet aš esu visiškas nulis, na o kol kas aš pats sau įrodžiau, kad nesu palūžęs net ir po pirmo absoliučiai visiškai totalaus fiasko, kuomet LT išbuvau lygiai metus ir absoliučiai nieko nepasiekiau, o tik dar įmantriu būdu (investuodamas) sugebėjau prarasti visas per 2 metus sukauptas ir dabar dar sunkiau suvokiamai dideles santaupas. Labai norėjau kad pinigai darytų pinigus... Deja, mano pinigai nukeliavo į Ciuricho bankų saugyklas pas tuos, kurie ir taip jų turi nesuvokiamas sumas... nesuvokiamas todėl, kad mums, norint uždirbti tokias sumas, kokias turi jie, tektų dirbti varganus darbus milijonus metų, arba milijonai žmonių turėtų sudėti savo santaupas uždirbtas per metus... bet čia kita istorija..

Dar pakeičiau darbą per tą laikotarpį, tapau kurjeriu ir važinėju po visą GB, kol kas sėkmingai ir be jokių avarijų. Tas gali pasikeisti bet kada, tačiau bet kuriuo momentu ir esu pasiruošęs grįžti į fabriką. Nes man JK iki 10 metų nebeliko daug. Tiek metų išbūti kaip sakiau yra reikalinga dėl galimybės gauti minimalią pensiją, bet tuo pačiu ir pinigų kaupimas siekiant pagerinti savo gyvenimo kokybę LT.

Viskas lyg ir gerai, tačiau štai: atėjo pandemija, kuri mane psichologiškai labai smarkiai sukrėtė, tačiau finansiškai tai neturėjo absoliučiai jokios įtakos, visgi ji tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tiek finansiškai, paveikė milijonus JK gyventojų ir šimtus milijonų pasaulio gyventojų, negana to JK neva tai buvo užfiksuotas antro tipo virusas, kuris JK paveikė dar labiau ir , negana to, JK paveikė ir paveiks BREXIT‘as ir toliau, tad situacija nėra ypatingai fantastiška ir ji gali pasiekti ir mane, bet svarbiausia yra tai, kad ši situacija paveikė ir mano mamą: ją, kaip ir daugelį kitų moteriškių, atleido iš siuvyklos. Ji gavo šiokią tokią kompensaciją, tačiau neteko gero, malonaus ir širdžiai mielo darbo, o turėjo grįžti vėl į fabrikus, kuriuose vėl vyrauja absoliuti nežinomybė kaip su tais darbais bus toliau. Ji ir vėl nėra garantuota dėl savo ateities ir toji finansinė ateitis pasidarė labiau miglota, apsiblaususi. Tai ir vėl yra dilema, kurią reikėtų išspręsti. mama viliasi, kad sugrįš į siuvyklą, kuomet pandemija atsitrauks. Visko gali būti. Taigi dabar yra toks periodas, kurio metu negali nieko žmogus žinoti...

Tarp dviejų pasaulių esu dar ir dėl to, kad mano mama beveik užtikrintai bet kokia kaina laikosi prikibusi prie tos JK, kas hipotetiškai kalbant, nėra gerai, nes jei aš gyvenčiau LT, man būtų neramu dėl jos gyvenimo JK. Aš dėl to lygiai taip pat pergyvenčiau kaip ir tuomet, kai buvau studentas. Ir pinigų kiekis sąskaitoje šios problemos neišsprendžia. Man asmeniškai toks gyvenimo principas išsibarsčius po pasaulį nėra priimtinas. Artimiausi žmonės gali būti išsibarstę šalies viduje (ypač kai LT nėra didelių gabaritų šalis), bet ne po Europą ar pasaulį... Taip daug šeimų tokiu būdu gyvena, bet man tai, kaip jau sakiau, nėra priimtina. Aš turiu norą ir planą ją grąžinti į LT. Nežinau ar ją pavyks įtikinti, bet tepadeda man Dievas šią dilemą išspręsti. Visgi yra posakis, jog mes planuojamame, o visų Aukščiausiasis juokiasi iš mūsų planų. Tad šiuo atžvilgiu yra visiška nežinomybė, kurią dar pakelia kvadratu tai, kad egzistuoja pandemija, kurios atomazga yra nežinoma. Veikiausiai, atsakymas į problemos sprendimą turėtų būti toks: planavimas turėtų būti ilgas ir toliaregiškas, o įgyvendinimas greitas ir nieko nelaukiant, visai kaip spragtelėjimas pirštais.

Gyvenimas tarp dviejų pasaulių nėra pavydėtinas dalykas. Tai išties nėra paprasta, nebent yra nusprendžiama vieno pasaulio atsisakyti. Jei pasirenkama tik JK, arba tik LT tuomet yra savotiškas palengvėjimas. Nes iki tol, kol to nėra, realiai žmogus būna nei pakartas, nei paleistas. Bene vienintelis dalykas, kuris džiugina mane būnant JK, tai yra mano „naujasis“ darbas: kaip ir sakiau, keliauju po visą GB, kas kartais (ypač kalbant apie keliones į šiaurę) širdį džiugina. :) Ir būna tokių akimirkų, kad netgi darbo dieną, bent kartą per mėnesį, bent kokią valandėlę pasijaučiu tarytumei būčiau turistas, o tas jausmas yra daug geresnis :)