Šių dienų „realijos“, kitaip žinomas koronos sc2 vardu, veikiausiai apkartino visų gyvenimus. Visi puikiai suprantame kokią įtaką mūsų gyvenimams jis daro tiek finansine prasme, tiek fizine, tiek psichologine ar ir socialine. Daugiau nesugalvojau, bet tai nereiškia, kad nėra kitų prasmių ar sc2 nėra paveikęs tų dalykų. visuotinė pandemija paveikė visuotinai. Norėčiau pakalbėti apie desperaciją šių neramių laikų atžvilgiu.
Šią savaitę teko išgirsti, kad ponas E.M. turi neįtikėtinų ir protu nesuvokiamų (kaip kad ir visad?) planų: iki 2050 m. jis tikisi nuskraidinti į mums beveik visiškai nepažįstamą apledėjusį peroksidinės geležies rūdos apledėjusį apvalų gabalą, vadinamą Marsu, per milijoną žmonių. Mėnulis, kaip tarpinė stotelė jau nebėra aktualu, bet tema ne apie tai.
Kai išgirdau tokią E. M. žinutę, pagalvojau visiška nesąmonė, bet tuo pačiu sau leidau pajuokauti, kad na ir gerai, ten nors nėra pandemijos, kuri, beje, yra netgi Antarktidoje, Kamčiatkoje, Sibire ir Grenlandijoje, kitaip sakant ji egzistuoja netgi atokiausiuose Žemės kampeliuose. Tad, tokiu atveju, Marsas, žvelgiant desperatiškai ir / ar net komiškai, tėra vienintelė išeitis.
Taip, tai labai komiška situacija. Bet pakalbėkime apie desperaciją. Esame visi nežinioje: vienus tai kaip sakiau paveikia labiau, kitus mažiau, arba pandemijos poveikis jų gyvenimams neturi pernelyg didelės įtakos, tačiau kitus, įskaitant ir mane, iš žiniasklaidos pasiekiamos naujienos, kartais priveda prie desperatiškų minčių. Kas per tos mintys, paaiškinsiu netrukus.
Pamenu, kai buvau mažas, ir kažkiek pradėjau susižinoti apie istoriją, konkrečiai kalbant apie partizanus veikusius čia, LT kaip miško brolius, kurie priešindavosi Rusijos imperijai, o po to – sovietams, pagalvodavau vis, kaip gi juos pagaudavo arba kaip gi jie taip sėkmingai sugebėdavo slapstytis. Ir, kai būdavau mažas, apie tai galvodavau ne sykį. Tos mintys apie slėptuves/ bunkerius mane persekiodavo net sapnuose. Galvodavau kaip čia būtų įsirengus kaime bunkerius/ slėptuves, jei tektų ir vėl slapstytis nuo diktatūros. Mažas būdamas buvau sugalvojęs mintyse 3 bunkerius būtent savo kaime. Tas mintis atsimenu net iki šiandien kaip tie bunkeriai atrodytų iš išorės – tobula maskuotė, kuri absoliučiai niekaip neišsiskirtų iš gamtos reljefų. Turiu pripažinti, man tai, būnant mažam, rūpėjo labiausiai, nes man atrodė, kad pats svarbiausias dalykas ir yra pasislėpti taip, kad tavęs ne tai kad nerastų, o pasislėpti taip, kad net nepagalvotų ten tavęs ieškoti. Na, o bunkerio/ slėptuvės interjeras ar patekimas į jį man rūpėjo mažiausiai. Taigi čia buvo mano vaikystės desperatiškos mintys, kuomet galvodavau kaip būtų galima išvengti despoto, jei/ kai šis įsigaliotų šioje Marijos žemėje... Siekiau atsakyti į klausimą kokia yra galutinė galimybė, kuomet neįmanoma pabėgti, bet tavęs ieškotų dėl vienokių ar kitokių priežasčių, norėdami: nužudyti ar priversti tarnauti jiems. Iš esmės mano tuometinis galutinis išgyvenimo instinktas buvo tarsi indėnas/ partizanas ar savotiškas kazokas, kuris puikiai išmano gamtą, jos dėka gali pasislėpti ir išgyventi, kad gamta yra pastogė ir maistas, ir vienintelis šansas išlikti. Vaizduotė tuomet veikė pilnu pajėgumu, keliant klausimą kaip užmaskuoti bunkerį/ slėptuvę.
Na bet štai, atėjo tokie laikai, kai desperatiškos mintys ir vėl įsiveržia į galvą. Niekad gyvenime neesu pagalvojęs, tokios ar panašios kaip kad desperatiškos vaikystės mintys apie tobulą slėptuvę, atsiras ir vėl. Šiandien, kuomet ši pandemija egzistuoja pilnu pajėgumu, norėtųsi išreikšti kokios per mintys desperacijos akivaizdoje atsiranda. O jos tokios: kadangi verslai užsidaro ir artėjama prie neapsakomo dydžio finansinės katastrofos, kyla minčių apsigyventi kaime ir tapti kone atsiskyrėliu savotišku Robinzonu, kuris galėtų pats save išlaikyti ir galbūt net šeimą. Vargu bau ar Robinzono kompanijoje norėtų gyventi kažkas šalia. Tai lieka tik jis vienas pats, kaip kad Robinzonui ir priklauso. Tas mano išsivaizduojamas Robinzonas turėtų ypatingai silpną ryšį su „civilizacija“, o sugebėtų beveik vienas pats išsilaikyti ir išlaikyti jo turimą ūkį, tokiam žmogui beveik nebūtų aktualu pinigai, na nebent tik kad galėtų parduotuvėje duonos nusipirkti, už šiukšles susimokėti, ar už nekilnojamą turtą, na dar drabužiams ir panašiai, o pinigų kažkokiu būdu sugebėtų sugeneruoti iš savo ūkinės veiklos, kurioje suktųsi kaip išmanąs kiekvieną mielą dieną. Visa tai skamba labai kvailai, taip... aš suprantu, kad taip gali jums atrodyti, nes toks nupasakotas gyvenimas atrodo absoliučiai identiškas kaip kad mūsų seneliai gyveno, tiesa, net ir jie privalėjo dirbti kolūkiuose. Taigi šis mano nupasakojamas gyvenimas yra labiau panašesnis į senelių tėvų gyvenimus (prosenelių), čia kalbu apie Smetonos laikus, kuomet kiekvienas: didelis ar mažas, jaunas ar senas, privalėjo dirbti ar bent padėti nudirbti kai kuriuos darbus, nes tik jų kaip namų ūkio darbų darni gama ar mechanizmas ir lėmė jų gyvenimo gerovę, nes tuomet tiesiog neegzistavo pensijos, o mokyklos buvo retas dalykas, nebuvo ir pašalpų ir dar daug ko nebuvo.
Šiais laikais panašiausiai į mano aprašomą smetoninį Robinzoną gyvena ūkininkai. Tačiau tikrieji ūkininkai, kurie iš savo veiklos gali gyventi, yra pakankamai stambūs, o tie, kurie valdo keliolika hektarų, neesu tikras ar tikrai jie sugeba išsiversti ir manau, kad tam tikru sezono metu, o gal ir ištisus metus pusę etato arba pilnu dar dirba papildomai kažkokioje gamykloje ar panašiai vien tik tam, kad galėtų išgyventi.
Aš turiu savo kaimą ir mano kaime žmonės išnyko: išmirė dėl senatvės vargų, alkoholizmo ar vairavimo išgėrus, ar dėl to, kad persikėlė į miestus ar kitas šalis. Liko tik apgriuvusios trobelės ir tie, kurie tiesiog vargu bau ar sugebėtų kažką dirbti, arba tie, kurie bent kažkiek ūkininkauja, tačiau tai nėra lengva, todėl dirba papildomai, arba tie, kurie jau yra pensininkai. Tačiau, kuo toliau, tuo labiau kaimas mano yra apleidžiamas. Tiesa, būna ir išimčių: iš užsienių ar miestų kai kurie grįžta į savo kaimus bent vasaros sezonams ir juos prižiūri bei puoselėja itin gerai, tačiau taip yra dėl to, kad jie iš esmės bent pusė gyvenimo praleido dirbdami normalų civilizuotą darbą.
Tad kyla automatiškai desperatiškas klausimas: ką daryti su kaimu? Kitaip sakant, ar Robinzonas, gyvenantis atsiskyrėlišką gyvenimą ir silpnai įtakojamas civilizacijos, ar jis išties gali gyventi pakankamai normalų gyvenimą? Nemanau. Nes tokiu atveju nebūtų tokių didmiesčių megapolių po 20 – 30 mln. gyventojų, ar tokio miesto kaip, kad Londonas, kuriame yra dar ir kitas miestas vadinamas Londono Miestu, kuriame yra įsikūręs finansų centras, ar to centro dalis kalbant pasauliniu mastu. Kita vertus, toks pasaulis, kuriame knibždėte knibžda žmonių, yra begalės suvaržymų ir apribojimų, nuolatinis triukšmas ir savotiškas [ne]kontroliuojamas chaosėlis tiesiog dvelkte dvelkia, na o kaime, tame plote, kuris priklauso tau, esi jo šeimininkas ir gali sau šeimininkauti, ir galų gale, tik nuo tavo paties žinių ir pastangų priklauso, ar tame plotelyje tu sugebėsi sukurti rojų ar pragarą. Bet ar yra daug pavyzdžių, kad gyvendami kaime, bandydami verstis ūkine veikla, žmonės sugebėjo sukurti gerovę? Galbūt ir yra, bet dažniausiai yra tiesioginis dėsnis tarp gyvenimo gerovės ūkininkaujant ir ūžimo ūkinio ploto teritorijos. Mažame plote vargu bau ar bus galima gyventi taip kokybiškai, kaip kad šiandieninis žmogus pageidautų.
Taigi šie ir panašūs klausimai man pradėjo vis atsirasti, kuomet vis dažniau aš girdžiu per žinias dalykus apie koroną. Man tiesiog knieti atsiskirti ir atsiriboti nuo pasaulio ir gyventi savo burbule su savomis problemomis ir savais džiaugsmais. Savotiškas trumpo perfrazavimas: mano kaimas – pirmiausia.
Apibendrinant, norėčiau, kad jūs atkreiptumėte dėmesį šiek tiek netgi į tuos pačius holivudinius filmus, kuriuose šaudoma ir gaudoma. Gana dažnai juose mūsų taip mėgiami pagrindiniai herojai, kuomet bėga nuo užpuolikų, persekiotojų ar net mafijos; dažniausiai pabėga į savo gimtinę kaime kaip į galutinę ir žūtbūtinę kovą, kurioje jiems padės net jų gimtųjų namų sienos ar geras gamtos pažinimas... Tad štai, mano desperatiškos mintys koronos atžvilgiu ir yra tos, kad bėgimas nuo pandemijos priveda mane prie paskutinės tvirtovės, kaimo, kuriame ir spręsis mano išlikimo klausimas... Aš puikiai suprantu, kad tai jums (netgi ir man pačiam dažniausiai) skamba labai klišiškai ir kvailai, tačiau, kaip kad jau ir minėjau, aplankant desperatiškoms mintims, mano nuomone, kaip vienintelis įmanomas atspirties taškas ir yra kaimas, kuriame, žvelgiant į šiandieninį pasaulį, galioja kiek kitokios taisyklės (nes tu ten esi tikrasis šeimininkas), negu tos, kurios yra primetamos tau šiandieniniame pasaulyje, kuris ir pats savaime atrodo pakankamai desperacijos (be jokios racijos) ištiktas, kuomet matai straipsnius tokius, apie kokius jau nebesinori kartotis... Beje, šiandieninis pasaulis, mano akimis žvelgiant, formuoja savotišką vergovę ir paklusnumo formą su savo šimtais naujų įstatymų, tad kaimas, kuriame esi pats sau bosas (ypač jei iš jo sugebi dar ir pragyventi), yra tavo paskutinioji tvirtovė, kurioje tu savo padėties šeimininkas ir išties laisvas tiesiogine to žodžio prasme.
Ar tai yra mano gyvenimo tikslas? Tikrai ne, tačiau, šiandieninių realijų apsuptyje jaučiuosi, kaip žvėris įspraustas į kampą ir man norisi tiesiog daugiau erdvės, net jei ir toji erdvė tėra 3 ha, bet tai vis vien daugiau nei 40 kv. metrų, kuriuose privalau būti tam, kad neužkreščiau savęs ir kitų, kad likčiau saugus ir išgelbėčiau gyvybes. Mane nuo to tiesiog pykina...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.