Apie juoką

Norėčiau parašyti kažką apie ganėtinai keistą temą: apie juoką. Tad ir nedelsdamas pradedu šia tema lipdyti tekstą, jums, be abejo, savaime suprantama, leidus :) Ačiū :D

Taigi juoktis mes, žmonės pradedame labai anksti ir tai yra mūsų įgimtas talentas :) mes šypsomės ir juokiamės jau būdami kūdikiais. Sakoma, kad juoktis sveika, neva tai prailgina gyvenimą, na o jei ne, tai tuo metu veikiausiai žmogaus organizme išsiskiria hormonai, dėl kurių mums gyventi rodosi yra žymiai paprasčiau ir tuo metu į viską žvelgiame su ironija ir savaime suprantama, tai labai geras jausmas. Dar be to, kažkas sako, jog juokiantis lyg ir „gaminasi“ vitaminas C, tačiau veikiausiai tam tikrų dalykų žmogaus organizmas negali gaminti: kaip kad ir paprasčiausios druskos.

Gyvūnai nesijuokia, nors ir kaip prieštarautų gyvūnų augintojai, tačiau, veikiausiai, jie juokiasi akimis, tačiau veido (o šiuo atveju, snukio :) išraiškos nepakeičia. Nepykit, gyvūnų mylėtojai, bet turbūt tai yra tiesa. Šuo, pavyzdžiui iššiepia dantis, kuomet pavaizduojama, jog neva „kėsinamasi“ į jo kaulą, jam jį graužiant ir nesvarbu koks žmogus tai būtų, šuo turi įgimtą instinktą tokiais atvejais urgzti ir šiepti dantis, net jei tas žmogus ir būtų šuns šeimininkas. Veikiausiai urzgiančio šuns ir šiepiančio dantis niekaip nepavadinsi besijuokiančio. Beždžionės irgi ganėtinai panašiai elgiasi: joms dantų šiepimas tiesiogiai ir instinktyviai asocijuojasi su agresija, na daugmaž viena iššiepusi savo iltis demonstruoja kitai, o pastaroji taip pat iššiepia savuosius nasrus ir iš to gali išsirutulioti kruvinos kautynės, o gal dažniausiai jos tik iššiepusios iltis jas pasimatuoja, tada pašūkalioja viena ant kitos, pasidaužo kumščius ant krūtinės ir kažką, kas tik joms vienoms suprantama, patraukia skirtingomis medžių šakomis.

Tačiau žmogaus juokas gali būti be galo skirtingas. „Apšvieskime šį paslaptingą ir didžiulį urvą bent jau blankiu žibintuvėliu. Juokas gali būti natūralus ir nuoširdus. Tačiau gali būti ir ironiškas, sarkastiškas ar netgi pašiepiantis ir pasityčiojantis ar juokiamasi iš kito asmens, siekiant jį jam girdint (tai baisiausia) arba nebūtinai jį pažeminti ir taip toje bandoje dalyvaujantiems dalyviams netiesiogiai pasikelti kartelę lyginant su tuo iš kurio juokiamasi. Taip besijuokiančiųjų juokas jo tembras greitai pereina nuo gerojo/angeliškojo prie... blogojo arba demoniškojo. Juoko tembras pasikeičia.

Dabar, norėdamas pagrįsti ar papildyti pastarąją pastraipą, aš, jums leidus, nueisiu šiek tiek kitu keliu į tą pačią vietą. Pastaruoju metu vėl pradėjau klausytis A p h e x  T w i n arba A F X (na šis elektroninės muzikos kūrėjas žinomas be galo daug pseudonimų). Jis mėgdavo, veikiausiai, tebemėgsta į savo kūrinius įkelti žmogaus balsą ir jį moduliuoti t.y. sukurti aukštesnį ar žemesnį tembrą, o taip pat autorius dažnai įkeldavo juoko elementus kaip kad: [AFX - (CAT 00897-A1)]; [A p h e x  T w i n - ventolin (praze an beeble mix)/ ventolin (marazavose mix edit)]. Jis tai sau galėjo leisti: t.y. jis, turbūt žinojo, kad įkėlęs tokias ne itin ausiai malonias melodijas, vis vien jo bus klausomasi,o tie juoko elementai jam pridės dar didesnio savitumo ar/ir išskirtinumo, tačiau gali būti ir taip, kad jam visiškai nerūpėjo ką manys kiti, nes jis tik kūrė tai ką išgyveno ir tas emocijas ir įvairias mintis norėjo perteikti muzikoje. Kad ir kaip tai būtų, visgi tai tapo jo viena iš unikumo savybių, nes netgi pačiame populiariausiame savo kūrinio (aš negalėčiau patikėti, jei bent kiek besidomintis elektronine muzika, nebūtų klausęsis to gabalo!) W i n d o w l i c k e r (dažnių) spektrogramoje matyti jo demoniškai besijuokiantis veidas. Tad vėl mes turime juoką...

Ar pastebėjote šventųjų paveikslus? Na pamėginkite prisiminti kaip gi jie įvairių epochų ir skirtingų stilistikų menininkų buvo vaizduojami: arba (netgi labai) rimti, arba ilgesingai ir flegmatiškai žvelgiantys į vieną ar kitą šoną netgi truputį nuliūdę (tokių daugiausiai mano manymu arba bent jau mano matytų), arba vos vos mena jog lupų kampučiai kilstelėję į viršų tačiau vis viena tokia paveikslai dvelkia ir perteikia mąslaus santūrumo nuotaiką. Iš esmės visi šie paveikslai arba dauguma jų tarsi verčia susimąstyti ir nepamiršti kančios, saiko ir t.t. ir panašiai. Tiesą sakant, truputį pritrūkau minčių apibūdinant tuos šventųjų paveikslus, tačiau esmę manau supratote. O dabar pažvelkite ar atkapstykite savo prisiminimų užkampiuose, sudūlėjusiuose atminties stalčiuose ir kerpėmis apaugusiose bei voratinkliais padengtose kertelėse, kaip atvaizduojamas demonų paveikslas. Gana dažnai jie bus demoniškai ir plačiai besijuokiantys (be abejo kartais mąsliai žvelgiantys „anapus paveikslo“ tarsi su viską perveriančiomis vilko akimis), tačiau atkreipkime dėmesį (nes dabar tokia tema) apie tuos plačiai iššieptus dantis. O dabar jūs pamėginkite „įjungti lempeles“ ir pagalvoti kaip atrodytų šventųjų paveikslai jei kone visi skirtingų epochų ir stilistikų menininkai juos būtų vaizdavę plačiai besijuokiančius? Na, o jeigu tuo pat metu demonai ir visokiausi velniai būtų tų pačių meninkų atvaizduoti ne plačiai besijuokiantys, bet kaip šventieji? Atrodytų kaip beprotybė, tiesa? Mažų mažiausiai atrodytų beprotybė... Tad menininkai, iš esmės, atvaizduodami mūsų „draugus“ ir „priešus“ nenukrypo nuo normų, o pagrindinė norma galbūt būtų moralė.(?)

Tas elektroninės muzikos genijus apie kurį čia rašiau, kuris mėgdavo vaizduoti save klipuose kaip plačiai besijuokiantį demoniūkštį, ir įkėlęs „pagrąžinto“ savęs atvaizdą į visų laikų populiariausią savo kūrinį, bei imituodamas žmonių balsus bei juoką gan dažnai taip, kad šie skambėtų kaip maži ar dideli velniūkščiai, mano manymu norėjo pabrėžti šį demonišką juoką, galbūt kad kažkas į tai atkreiptų dėmesį. Savotiškai pats žmogus nuo „angeliško“ juoko gali pereiti prie „demoniškojo“ juoko, kuomet yra tyčiojamasi iš kitų ir tas nenatūralus kitokio tembro juokas pereina žmogui natūraliai ir nesąmoningai, ir, greičiausiai yra taip, jog tas besijuokiantysis pats to nė nepastebi.

Šis tekstas gimė man galvoje jau gana senai, tačiau, kadangi jį parašiau kažkur per 25 min. tai abejoju ar jūs supratote ką norėjau išreikšti juo. Gali būti ir taip, jog aš ir pats ne itin pakankamai suprantu, tad galima pasakyti ir taip, jog norėjau pasidalinti savo pastebėjimais šiuo juoko klausimu. Mes vieninteliai galime juoktis pasaulyje ir tai yra įaugę mumyse ir tai yra kaip socialinio bendravimo aspektas. Keisčiausia ir galbūt liūdniausia yra tai, jog dėl socialinio statuso mūsų natūralus nuoširdus („angeliškas“) juokas labai lengvai gali prieiti prie pašiepiančio kitą ar kitus, kitokio tembro ir žeminančio („demoniško“) juoko vien tik dėl tam tikro nematomo socialinio laiptelio tame pačiame socialiniame rate, elemento. Savotiškai tai galima pagrįsti netgi teiginį, kad dievas ir velnias, gali būti kad tėra vien tik metaforos ir, jog velnias negyvena kur nors Veneroje, Plutone ar Saturne, o dievas tarkime virš debesų ar kokiame Jupiteryje, o jie visi kartu gyvena mūsų dualistinėse galvose, kurios režimas nuo vieno prie kito kai kuriems gali pereiti taip greitai kaip pirštų spragtelėjimas.   

Haruki Murakami 3 knygos 1Q84 fragmentai.

1Q84. 3 knyga. 

 

Žiūrėdamas į šį vyrą (netikrą tėvą, esantį komos būsenos) Tengo pamažu ima nebesuprasti, kiek skiriasi žmogaus gyvenimas ir mirtis. Ar apskritai yra koks nors skirtumas? Ar mes taip nemanome vien dėl patogumo?

Jis (Tengo) rašė apie pasaulį, kur veiksmas vyksta danguje kabant dviem mėnuliams. Pasaulį, kuriame egzistuoja Mažieji žmonės ir oro lėliukės. Tengo pasiskolino jį iš Fukaeri Oro lėliukės, bet dabar tai jau buvo vien tik jo pasakojimas. Palinkus virš popieriaus lapo jo sąmonė persikeldavo ten. Būdavo, kad net padėjus parkerį ant stalo mintys užsilikdavo tame pasaulyje. Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas.

Aomamei visai nėra didelė kančia sėdėti užsidariusiai vienoje vietoje ir monotoniškai leisti dienas.(...)

Ji iš esmės nemėgsta bendrauti. Nesijaučia nepatogiai ilgą laiką su niekuo nesusitikdama ir nepasišnekėdama. (...) dabar sėdėti užsidarius dailiame butelyjeir su niekuo nebendrauti jai buvo vienas malonumas. Tylėti vienai pačiai, kai šalia nieko nėra, buvo gerokai paprasčiau ir natūraliau, negu tylėti gniaužiant kartėlį, kad visi aplinkui linksmai šnekučiuojasi. (...) Slenkant dienoms ji jaučia, kaip jos kūnas pamažu tampa permatomas. Aomamė stengiasi kuo mažiau apie ką nors galvoti. Žinoma, visai negalvoti ji negali. Jei yra tuštuma, atsiranda ir kas ją užpildo. Tačiau dabar jau bent jau nereikia jausti neapykantos. Nereikia nekęsti bendraklasių ir mokytojų. Ji jau nebe bejėgis vaikas ir jos nebeslegia primestas tikėjimas. Jai nebereikia bjaurėtis moteris talžančiais vyrais. [...]

[...] Aomamei staiga tampa aišku, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė. Žmogus gyvena turėdamas troškimų, kurie jį stumia į priekį ir suteikia tikslą. Be troškimų žmogus negalėtų gyventi. Tačiau tai tas pats kas mesti monetą. Ligi moneta nenukris, nesužinosi, kas atsivertė: skaičius ar herbas. Šitaip galvojant širdis ima plakti tankiau. Tad, rodos, visi kaulai susisuks iš sielvarto.

Aomamių šeima – žinoma, Ušikavos supratimu, - buvo riboto mąstymo žmonės, gyvenantys ribotą gyvenimą ir bukai tikintys, kad kuo ribotesni jie bus, tuo labiau priartės prie dangaus karalystės. Tikėjimą pametęs žmogus, net jei jis artimasis, jiems yra purvinu klystkeliu einantis netikėlis. Kur ten – veikiausiai net nebelaiko jo artimuoju.

Ušikavai pradinė mokykla nepaliko gerų prisiminimų. Jam nesisekė sportas, ypač žaidimai su kamuoliu. Jis buvo žemas, lėtas, turėjo astigmatizmą. Be to, visai nejuto sportinės dvasios. Kūno kultūros pamokos būdavo tikras košmaras. Mokslai jam sekėsi. Šiaip nebuvo kvailas, bet ir daug mokėsi. Tačiau visi aplinkiniai jo nemėgo ir nepaisė. Viena vertus, turbūt dėl to, kad jis buvo nekoks sportininkas. Žinoma, veido bruožai irgi kėlė bėdų. Nuo vaikystės jo veidas buvo didelis, rega prasta, galva kreiva. Storų lūpų kampai nulinkę žemyn, ir, rodėsi, iš burnos tuoj ims tekėti seilės. Plaukai raitėsi į visas puses. Tokia išvaizda nekėlė žmonėms simpatijos.

Pradinėje mokykloje jis beveik su niekuo nebendraudavo. Žinojo, kad prireikus gali būti visai geras pašnekovas. Tačiau niekas nesiteikė su juo šnekėtis, ir jis neturėjo progos parodyti žmonėms savo iškalbos. Todėl visada tylėdavo nepraverdamas burnos. Ir įprato atidžiai klausytis kitų žmonių kalbų – nesvarbu, apie ką jos būtų. Nuoširdžiai stengdavosi ko nors išmokti. Ta įprotis galiausiai jam labai pravertė gyvenime. Jo padedamas Ušikava atrado ne vieną svarbią tiesą. Pavyzdžiui, kad dauguma žmonių pasaulyje nesugeba mąstyti savo galva. Ir tokie dažniausiai nesiklauso ką sako kiti. (...)

Lygiai kaip Tengo ir Aomamė, jis (Ušikava) neturėjo kada lengvabūdiškai pramogauti kartu su bendraklasiais. Atsisakęs bet kokių pasaulietiškų linksmybių – net ir ieškodamas nebūtų taip paprastai jų gavęs – visa galva pasinėrė į mokslus. Jo sąmonė įnirtingai blaškėsi tarp nevisavertiškumo ir pranašumo kompleksų.

Tengo kurį laiką stebėjo tą vaizdą nusisukęs nuo ligonio. Tai, kas gyva, ir tai, kas negyva. Tai, kas juda, ir tai, kas nejuda. Pro langą buvo matyti lygiai tas pats, kas ir visada. Ničnieko nauja. Pasaulis eina pirmyn vien todėl, kad negali kitaip. Tiesiog kaip pridera atlieka savo funkciją, nelyginant pigus žadintuvas.

Jei ne jis (Ušikava), Saitamos prefektūroje Uravos mieste gyvenanti Ušikavų šeima būtų nepriekaištinga tiek išvaizda, tiek akademiniais pasiekimais. Fotogeniška ir pavydėtinai pažangi šeimyna. Tačiau tarp jų įsimaišius Ušikavai žmonės ėmė raukti antakius ir trūkčioti pečiais. Jie manė, ar tik nebus į tą šeimą įsisukęs grožio deivei pagalius į ratus kaišiojantis kipšas. O gal tėvams atrodė, kad žmonės tikrai taip galvoja. Todėl jie iš visų jėgų slėpė Ušikavą. O trūks plyš prireikus pasirodyti viešumoje, elgėsi su juo taip, kad jis kuo mažiau Kristų į akis.

Tačiau pats Ušikava nei labai liūdėjo, nei jautėsi vienišas ar nepatenkintas, atsidūręs tokioje padėtyje. Pats visai nenorėjo rodytis viešai ir veikiau troško, kad su juo elgtųsi kuo neišskirtiniau. Broliai ir sesuo kone apsimesdavo, kad jo nėra, bet jam tai buvo nė motais – Ušikava irgi jų nemėgo. Jie buvo gražūs, puikiai mokėsi, blizgėjo net ir sporto srityje, turėjo daug draugų. Tačiau, Ušikavos akimis, tas jų socialumas buvo beviltiškai lėkštas. Mąstysena buka, požiūris siauras, jokios vaizduotės, rūpinasi tik tuo, ką pagalvos žmonės. Bet, svarbiausia, jie neturėjo sveiko kritinio požiūrio, būtino tam, kad subręstų gausi išmintis.

Tėvas buvo puikus vidaus ligų specialistas, bet iki skausmo nuobodus žmogus. Kaip tam karaliui, kuriam prie bet ko prisilietus viskas virsdavo auksu, visi jo ištarti žodžiai tapdavo beskoniu smėliu. Tačiau būdamas nešnekus, meistriškai, nors veikiausiai nesąmoningai, slėpdavo nuo žmonių tą savo bukumą ir nuobodumą. Motina, atvirkščiai, buvo plepi išsiblaškiusi savimyla, mėgo prabangą ir, vos gavusi progą, laibu balsu imdavo apkalbėti aplinkinius. Vyresnysis brolis paveldėjo tėvo būdą, jaunesnysis – motinos. Sesuo buvo labai savarankiška, bet neatsakinga, šaltos širdies ir žiūrinti vien savo naudos. Tėvai jai kaip pagrandukei beprotiškai nuolaidžiavo ir ją lepino.

Todėl jaunystę Ušikava praleido būdamas vienas. Grįžęs iš mokyklos užsidarydavo savo kambaryje ir įnikdavo į knygas. Be šuns, daugiau neturėjo jokių draugų, todėl jam nebuvo progos su kuo nors pasidalinti įgytomis žiniomis ir pasiginčyti. Vis dėlto jis pats gerai žinojo esąs iškalbingas ir blaiviai logiškai mąstantis žmogus. Ir pats vienas kantriai gludino šiuos savo įgūdžius. Pavyzdžiui, susigalvodavo tezę ir diskutuodavo pats sau prieštaraudamas. Viena jo pusė aistringai postringaudavo ją gindama, o kita, paaštrinusi liežuvį, jai prieštaraudavo... taip jis išsiugdė gebėjimą mąstyti savikritiškai. Ir įsitikino, kad dauguma visuotinai priimtų tiesų tėra sąlyginės. Dar jis išmoko, kad neįmanoma, kaip mano dauguma žmonių, aiškiai atskirti objektyvumo ir subjektyvumo, o jei riba tarp jų yra neapibrėžta, vargiai galima ir sąmoningai ją keisti.

(...) Bjaurus jaunuolis ilgainiui tapo bjauriu jaunu vyru, o nejučia ir bjauriu pagyvenusiu vyriškiu. Visais gyvenimo etapais praeiviai dažnai atsigręždavo jį nužiūrėdami. Vaikai nesikuklindami spoksodavo į jo veidą. Ušikavai kartais atrodydavo, kad gal tapęs bjauriu seniu jis taip nebeatkreips į save dėmesio. Gal senatvėje įgimtas jo bjaurumas taip neišsiskirs, mat seniai visi daugiau ar mažiau nepatrauklūs. Bet nepasenęs nesužinosi. O gal jis taps neregėtai kraupiu seniu, kokio pasaulis dar nematė.

(...) dabar jis (Ušikava) gyvena vienas. Net pačiam atrodo keista, kad kitados jis turėjo šeimą ir gyveno name priemiestyje. Kartais suabejoja, ar vien dėl patogumo pats nesąmoningai neišgalvojo praeities prisiminimų. Bet tai, žinoma, buvo tikra. Jis turėjo žmoną, su kuria dalinosi lova, ir du vaikus, kurių venomis tekėjo jo kraujas. Stalo stalčiuje guli šeimos nuotrauka, kurioje jie keturiese. Visi linksmai juokiasi. Regis, šuo – ir tas juokiasi.

Neįmanoma, kad šeima vėl susieitų. Žmona ir dukros gyvena Nagojoje. Mergaitės turi naują tėtį. Atrodantį įprastai, tokį, kurio nereikės gėdytis, kai dalyvauja pradinės mokyklos tėvų susirinkime. Jos jau beveik ketverius metus nematė Ušikavos, bet nepasakytum, kad labai dėl to sielotųsi. Net laiško neparašo. Iš dalies atrodo, kad Ušikava ir pats ne itin dėl to apgailestauja. Žinoma, tai nereiškia, kad jos jam nebrangios...

Taip pat jis susimąsto, jog kad ir kaip toli mergaitės būtų nuo jo atskirtos, jų venomis teka jo kraujas. Net dukroms jį pamiršus, kraujas nepames savo kelio. Jo atmintis siekia labai toli. Ir kada nors kur nors vėl išlįs arbūzo galvos genas. Netikėtu laiku netikėtoje vietoje. Ir tuomet žmonės atsidusę prisimins Ušikavą.

Gal Uškava dar savo akimis išvys šitą proveržį, gal jau nebe. Nesvarbu. Jis pasitenkindavo vien galvodamas, kad taip gali atsitikti. Tai nebuvo keršingumas, o tam tikras pilnatvės jausmas, kurį sukelia įsisąmoninimas, kad niekur negali pabėgti nuo šio pasaulio dėsnių.

Name gyveno įvairiausių žmonių. Nuo tik pradedančių įmonių darbuotojų, studentų ir jaunų šeimų su vaikais iki vienišų senelių – labai marga publika... Jie skyrėsi amžiumi ir gyvensena, bet visi atrodė pavargę nuo gyvenimo ir juo besibodintys. Jų troškimai išblėsę, ambicijos apleistos, jausmai atbukę, jie panirę į tuštumą ir užvaldyti nejautrumo. Jų veidai buvo tamsūs, o žingsniai sunkūs, tarsi prieš dvi valandas jiems būtų ištrauktas dantis.

Žinoma, gal Ušikava klysta taip manydamas. Gal kai kurie iš jų į valias mėgaujasi gyvenimu. Gal už durų jų laukia susikurtas kvapą gniaužiantis asmeninis rojus. Gal kai kurie, vengdami mokesčių inspekcijos patikrinimų, apsimeta gyvenantys kukliai. Žinoma, tai visai tikėtina. Tačiau per objektyvą jie teatrodė kaip karjeros nepadarę miestiečiai, vos sudurdami galą su galu gyvenantys pigiame daugiabutyje, kuriam gresia būti nugriautam.

(...) Vienas drebėdamas miegmaišyje (Ušikava) prisiminė laikus, kai gyveno apsuptas šeimos. Nelabai to ilgėjosi. Tiesiog tai iškilo mintyse kaip vaizdinys, visiškai priešingas dabartinei jo padėčiai. Net ir turėdamas šeimą Ušikava, žinoma, jausdavosi vienišas. Niekam neatverdavo širdies, o toks įprastinis gyvenimas jam vis viena atrodė laikinas. Įtemptas advokato darbas, didelės pajamos, namas Čiūo-Rinkane, gana išvaizdi žmona, privačią pradinę mokyklą lankančios dvi dukrelės, grynaveislis šuo su dokumentais. Todėl vienam po kito įvykus įvairiems dalykams ir tam gyvenimui subyrėjus į šipulius, jis liko vienas kaip stovi ir net lengviau atsikvėpė. Puiku, daugiau dėl nieko nebereikės jaudintis. Vėl grįžau į išeities tašką.

Ar tai išeities tašks?

Kaip cikados lerva jis susirietė miegmaišyje ir žvelgė į tamsias lubas. Ilgą laiką gulėjo nejudėdamas, pasopo visą kūną. Ar grįžti į išeities tašką – tai drebėti iš šalčio, vietoj vakarienės sukrimsti šaltą bandelę, stebėti tuoj griuvėsių krūva pavirstančio pigaus daugiabučio įėjimą ir slapta nužiūrinėti neišvaizdžius žmones bei šlapintis į kibirėlį...

Ar tai sugrįžimas į išeities tašką?

Tikriausiai taip. Nebeturiu daugiau ko prarasti. Išskyrus savo gyvybę.

Tengo pažvelgė į laikrodį ant riešo. Tuoj aštuonios. Aikštelė tuštutėlė. Retkarčiais gatve praskuba praeiviai. Visų po darbo namo traukiančių žmonių eigastis vienoda. Pusėje naujo šešiaaukščio daugiabučio kitapus gatvės langų degė šviesos. Žvarbų žiemos vakarą šviečiantys langai skleidžia ypatingą malonią šilumą. Tengo akimis perbėgo kiekvieną šviesų langą. Tarsi iš žvejo valtelės stebėtų praplaukiantį prašmatnų kruizinį laivą. Kaip susitarę visi jie buvo užtraukti užuolaidomis. Žvelgiant vakare nuo sustirusios čiuožyklos vaikų žaidimų aikštelėje tai atrodė kaip kitas pasaulis. Paremtas kitais dėsniais ir paklūstantis kitokioms taisyklėms pasaulis. Už tų užuolaidų žmonės veikiausiai ramiai ir laimingai gyvena paprastą gyvenimą.

Paprastą gyvenimą?

Paprastas gyvenimas Tengo siejosi tik su tam tikru lėkštu ir blankiu standartu. Sutuoktiniai ir veikiausiai du vaikai. Mama su prijuoste. Garuoja puodas, visi šnekasi susėdę prie stalo – čia Tengo vaizduotė atsitrenkia į kietą sieną. Apie ką, po galais, paprasta šeima šnekasi vakarieniaudama? Pats jis neatsimena šnekėdavęsis su tėvu prie stalo. Jie kiekvienas tylėdami pavalgydavo, kada jiems būdavo patogu...

Jei Ušikava dirbtų paprastu advokatu, nebūtų užsidirbęs pragyvenimui. Baigęs universitetą jis iškart išlaikė valstybinį teisės egzaminą ir gavo teisę užsiimti advokato praktika, bet toje sferoje neturėjo nei užtarėjų, nei reikiamų ryšių. Dėl išvaizdos jo nepriėmė dirbti į rimtas advokatų kontoras. Net jei būtų atidaręs savo biurą, akivaizdu, kad niekas nebūtų į jį kreipęsis. Pasaulyje neatsirastų daug norinčiųjų samdytis tokį toli gražu ne normaliai atrodantį advokatą kaip Ušikava ir mokėti jam didelius pinigus. Tikriausiai paveikti teisinių serialų eiliniai žmonės yra įsitikinę, kad geri advokatai atrodo mąslūs ir yra dailių veido bruožų.

Todėl Ušikavai teliko užmegzti ryšius su nusikalstamu pasauliu. Jo atstovams visiškai nekliuvo Ušikavos išvaizda. Veikiau dėl jos išskirtinumo jie pasitikėjo Ušikava ir jį įsileido. Galėjo su juo susitapatinti, nes ir patys buvo atmesti normalaus pasaulio.

... Jei taip gyvens ir toliau, turbūt ir numirti bus vieni niekai. Netrukus suklups ir vienas kaip pirštas nusibaigs kokioje nors lindynėje. Man dingus iš šio pasaulio, tikriausiai niekas to nepastebės. Net jei klyksiu tamsoje, mano balsas vargiai pasieks kieno nors ausis.

... Ušikava nusprendė negalvoti, ko nereikia. Užsiauginti storesnę odą, apsišarvuoti širdį ir tvarkingai nugyventi kiekvieną dieną. Aš tesu aparatas. Našus, ištvermingas, bejausmis aparatas. Pro vieną ertmę įtraukiu naują laiką ir, pavertęs jį senu, pro kitą ertmę išpučiu.. aparatas egzistuoja tik tam, kad egzistuotų. Reikia vėl tęsti šį gryną nedrumsčiamą ciklą – nepaliaujamą judėjimą, kuris artėja prie neišvengiamos pabaigos.

Aomamei atrodė, kad čia yra pati suvokimo šiaurė. Dar šiauriau jau nieko nebėra. Ten plyti tik tuščias chaosas.

Iki vidurdienio iš laiptinės išėjo keli gyventojai. Iš aprangos atrodė, kad jie eina kur nors pasilinksminti arba tiesiog netoliese apsipirkti. Ušikava jau buvo įsiminęs kiekvieno iš jų veidus. Tačiau jo nė iš tolo nedomino visų jų charakteriai ar gyvensena. Nė nebandė to įsivaizduoti.

Turbūt jūsų gyvenimai jums yra labai prasmingi. Ir nepamainomi. Suprantu. Bet man jie buvę nebuvę. Jūs visi man esate tik dekoracijų fone praslenkančios plokščios popierinės figūrėlės. Man iš jūsų tereikia vieno – kad netrukdytumėte man dirbti, kad ir liktumėte popierinėmis figūrėlėmis...

Tačiau taip begalvojant visi į jo akiratį pakliūvantys daiktai ėmė rodytis beprasmiai ir nereikalingi. Gal nieko, ką jis mato, iš tiesų nėra. Gal tos bekūnės popierinės figūrėlės apgaudinėja jį patį?

Kartais griežta struktūra jam (Plikagalviui) įgrisdavo iki gyvo kaulo. Taisyklių tik daugėja ir niekada nemažėja. Tačiau jis žinojo, kad pats vienas, be organizacijos, neišgyventų. Jis nėra vienišas vilkas. Jis tik vienas iš daugelio krumpliaračių, kurie sukasi pagal iš viršaus gautus nurodymus.

Haruki Murakami 2 knygos 1Q84 fragmentai.

1Q84. 2 knyga.

Vien nuo minties, kad dabar turi ginklą, imi žvelgti į pasaulį truputį kitomis akimis. Viskas, ką matai aplinkui, įgyja neįprastą keistą atspalvį.

(Aomamė) vis klausdavo savęs, ar tai išties tikrovė. Tačiau net jei tai ir nebūtų buvusi tikrovė, ji nė neįsivaizdavo, kur kitur jos ieškoti. Tad beliko priimti šią kaip vienintelę. Ir iš visų jėgų per ją brautis.

Kad ir kaip aistringai ir kruopščiai ją (praeitį) perrašinėtum, veikiausiai dabartinės tavo gyvenimo aplinkybės labai smarkiai nepasikeistų. Laikas turi pakankamai galios iš pamatų nutraukti bandymą dirbtinai jį pakeisti. Jis neabejotinai įrašytą pataisą pakeistų dar viena ir taip viską sugrąžintų į ankstesnes vėžes. Nepaisant šiokių tokių smulkių pasikeitimų, galiausiai Tengo, kad ir kur eitų, liktų tas pats.

Ir veikiausiai Tengo privalo daryti tai – šioje dabartimi vadinamoje kryžkelėje nuoširdžiai peržvelgti į praeitį ir tuo, kaip norėtų ją perrašyti, papildyti ateitį. Kito kelio nėra.

[Lyderis Aomamei]: „Daugeliui pasaulio žmonių nereikia įrodomos tiesos. Tiesą, kaip tu ir sakei, dažniausiai lydi stiprus skausmas. O beveik niekas netrokšta skausmingos tiesos. Žmonėms reikia gražios ir jaukios pasakos, kuri leistų jiems bent truputį giliau pajusti savo gyvenimo prasmę. Būtent todėl atsiranda religijos... Kaip A variantą jam ar jai parodai jų gyvenimo prasmingumą, ir tai jiems yra tiesa, kaip B variantą jam ar jai parodai, kad jų gyvenimas yra menkas ir bejėgis, ir tai jie priima kaip apgaulę. Skirtumas labai aiškus. Jei atsirastų teigiantis, kad B variantas yra tiesa, žmonės veikiausiai imtų jo nekęsti, ignoruoti, kartais net pulti. Logika ar įrodymai jiems būtų bereikšmiai. Dauguma žmonių neigia ir atmeta tai, kad jie yra menkos ir bejėgės būtybės, ir taip vargais negalais išsaugo sveiką protą.“

(...)

[Aomamė]: „Broliuose Karamazovuose tikrai yra scena, kur velnias kalbasi su Kristumi. Dykynėje alinančiai askezei atsidėjusį Kristų velnias įkalbinėja padaryti stebuklą. Neva, paversk akmenį duona. Tačiau Kristus nekreipia dėmesio. Nes stebuklai yra velnio gundymas.“

[Lyderis]: „... Šiame pasaulyje nėra absoliutaus gėrio, kaip nėra ir absoliutaus blogio. Gėris ir blogis nėra sustabarėję ir nepajudinami, o nuolat keičiasi vietomis ir padėtimis. Kažkas gera kitą akimirką gal jau bus persimetę į bloga. Ir atvirkščiai. Dostojevskis Broliuose Karamazovuose aprašė būtent tokį pasaulio būvį. Svarbu yra palaikyti pusiausvyrą tarp besimainančių gėrio ir blogio jei pasaulis pernelyg nukryps kažkurio vieno link, gali susvyruoti moralė. Tad pusiausvyra ir yra gėris.

(...)

Ten, kur šviesa, negali būti šešėlio, kaip ir ten, kur šešėlis, negali būti šviesos. Nėra šešėlio be šviesos ir nėra šviesos be šešėlio. Vienoje savo knygų apie tai rašo Karlas Jungas. Pasak jo, kaip mes įkūnijame teigiamybes, taip šešėlis yra blogio įsikūnijimas. Kuo labiau mes stengiamės tapti gerais, laimingais ir tobulais žmonėmis, tuo atkakliau šešėlis tampa tamsus, blogas ir griaunantis. Kai žmogus siekia savo jėgoms neįveikiamos tobulybės, šešėlis nužengia į pragarą ir tampa šėtonu. Todėl, kad pagal gamtos dėsnius žmogui pranokti save patį yra taip pat nuodėminga, kaip ir savęs nerealizuoti. “

Aomamė dar kartą lėtai apsidairė po kambarį. Visai kaip parodomasis butas. Švarus, vientiso stiliaus, yra viskas, ko reikia. Tačiau jis beasmenis, šaltas – tik muliažas. Jei man teks čia mirti, bus visai nesmagu. Tačiau, net ir pakeitus dekoracijas, ar šiame pasaulyje apskritai egzistuoja smagus būdas numirti? Ir ar visas mūsų pasaulis galiausiai nėra tik didžiulis parodomasis butas? Įeini, atsisėdi, atsigeri arbatos, pasižiūri pro langą, o atėjus laikui padėkoji ir išeini.

[Tamaru]: „... vaizdas, kaip nenuleisdamas akių jis „traukia“ iš medinės pliauskos pelę, vis dar ryškiai stovi man akyse ir yra vienas man svarbiausių reginių. Jis man kažką byloja. O gal nori kažką byloti. Žmogui reikia tokių dalykų, kad išgyventų. Reginių, kurie reiškia kažką, bet to nelabai paaiškinsi žodžiais. Galima sakyti, mes gyvename tam, kad paaiškintume tą kažką. Aš taip manau.“

Taip nekaltai žvelgiant į mėnulį Tengo viduje išniro nelyginant iš senų senovės atėję prisiminimai. Kai dar nebuvo ugnies, įrankių ir kalbos, mėnulis taip pat lydėjo žmones. It dangaus siųstas žiburys jis kartais nušviesdavo tamsų pasaulį ir numalšindavo žmonių baimes. Pilnėdamas ir dildamas jis mokė žmones laiko sampratos. Net ir dabar, kai iš daugelio vietų tamsa jau išguita, žmonija vis dar instinktyviai jaučiasi dėkinga mėnuliui už tokį neatlygintiną gailestingumą. Tarsi šilta kolektyvinė atmintis.

Bežiūrėdamas Tengo pagalvojo, kad iš tiesų jis labai seniai bebuvo pakėlęs akis į mėnulį. Ir kada tai nutiko paskutinį kartą? Užsiplūkęs didmiesčio kasdienybėje net nepastebi, kaip imi gyventi žvelgdamas vien sau po kojomis. Pamiršti net užmesti akį į nakties dangų.

Silpnėjant domėjimuisi matematika, o ir studijoms artėjant prie pabaigos ir nebelikus prasmės toliau užsiimti dziudo, Tengo absoliučiai neįsivaizdavo, ką jis veiks toliau ir kokiu keliu pasuks. Atrodė, kad jo gyvenimas neteko ašies. Jis ir šiaip jos neturėjo, bet bent jau aplinkiniai kažko iš jo tikėjosi ir reikalavo. Ir atsakydamas į tuos lūkesčius bei reikalavimus Tengo buvo gana užimtas. Tačiau jiems staiga pradingus, jam nieko nebeliko. Jokio tikslo gyventi. Jokių draugų. Jis atsidūrė nuščiuvusioje it štilis tykumoje nebegalėdamas į nieką sutelkti minčių.

Tik tiesos pripažinimas suteikia gyvenimui tinkamą galią. Kad ir kokia ta tiesa būtų.

apie drugio efektą bei stebėtojo ir stebimojo sąryšį.

Drugio efektas, kaip kad rašoma vikipedijoje yra: „chaoso teorijos metafora, nusakanti ypatingo jautrumo pradinėms sąlygoms koncepciją. T.y., kad maži dinaminės sistemos pradinių sąlygų trikdžiai gali sukelti didelius pokyčius ilgalaikėje sistemos elgsenoje.

Drugelio efektas yra dažnas tropas fantastikoje, pristatančioje keliones laiku ar nagrinėjančioje „o kas, jei“ įvykių sąlygas.“; „Ar gali drugelio sparnų plazdenimas Brazilijoje sukelti tornadą Teksase?“. Kalbant apie drugelio plazdenimą kažkur Brazilijoje ir neva lyg ir jis galėtų sukelti tornadą Teksase t.y., jog jo plazdenimas sparnais yra pradinė sąlyga neva (pagal tą teoriją) yra viena iš pradinių sąlygų susidaryti tornadui Teksase. Tam tikra prasme drugelio sparnų mostas šiuo atveju tarsi prilygsta paprasčiausiai sniego gniūžtei, kuri riedėdama nuo kalno viršūnės, gali sukelti sniego laviną, tačiau tik tuomet jei kalnuose yra palankios sąlygos tai sniego lavinai susidaryti, kitaip sakant, sniego lavina įvyks bet kokiu atveju, na o sniego gniūžtė, paridenta nuo kalno viršūnės tą reikalą inicijuoja. Taigi, rodos, pats sau iškeltą klausimą pradedu išaiškinti pats sau rašydamas šį tekstą.

Salomėja Neris eilėraštyje „Alyvose“ (1936) rašė: „Manęs dar nebuvo - /Alyvos žydėjo - -/ Manęs nebebus jau - / Jos vėlei žydės “... Tai rodo, koks žmogus yra menkas šiame pasaulėlyje ir dar kartą akcentuoja faktą: dulke buvai į dulkę pavirsi. Gyvenime esi kaip prašalaitis, kaip [pa]keleivis. Neaišku su bilietu ar ne, tačiau jei su bilietu tai tik į vieną pusę...

Be abejo, mes gyvenime užsiimame kažkokia tai veikla ir kartais, kai kurie iš mūsų, sugeba įtakoti dabartinį pasaulį (merai, prezidentai, korporacijų vadovai, politikai ar įtakingi politologai, ar filosofai, ar žurnalistai, ar mokslininkai, ar bankininkai ir t.t. ir panašiai...) Kitaip sakant, mes gyvendami žemėje, vis dėlto paliekame tam tikrą pėdsaką žemėje, kita vertus, klausimas kiek tas pėdsakas bus į(si)mintas po mūsų, telieka atviras ir tiesą sakant to mes nesužinosime, kuomet jau nebepriklausysime šiam pasauliui. Tiesą sakant tuomet mums jau ir nebus tai „aktualus“ klausimas, tad veikiausiai mes (bent jau kai kurie iš mūsų) karts nuo karto mėgina tą pėdsaką palikti dar gyviems esant šiame pasaulyje ir tuo džiaugtis ir didžiuotis. Tačiau šio teksto tema yra ne apie tai, o apie drugio efektą, o tiksliau apie mano samprotavimus: jis realus ar ne.

Į šį klausimą, turiu prisipažinti, atsakyti nėra taip paprasta. Jei prisimintume drugio efekto palyginimą su sniego gniūžte, kuomet, sniego lavina kalnuose galinti įvykti bet kuriuo metu (tai tėra tik laiko klausimas) ir, atsiradus nuo kalno viršūnės riedančiai sniego gniūžtės dedamajai, sniego lavina įvyksta. Taigi šiuo hipotetiniu atveju, drugio efektas egzistuoja: sniego gniūžtė buvo dedamoji ir atitiko pradines sąlygas sniego lavinai susidaryti, tačiau kita vertus, tai neįrodo drugio efekto, nes sniego lavina galėjo įvykti bet kuriuo metu, nes tai buvo neišvengiamas procesas, o sniego gniūžtė tik inicijavo tą procesą.

Savaime suprantama, aš nesu mokslininkas (ir vargu bau, ar kiekvienas mokslininkas galėtų įrodyti drugio efektą, nes tai, mano supratimu, vis dar tik hipotezė, kuri nėra išsamiai pagrįsta) ir negaliu įrodyti jokiais argumentais, kad konkrečiai drugelio sparnų mostai (galime drugelį šiuo atveju pakeisti į laumžirgį, nes jo sparnų sukeliama turbulencija primena mini tornadą) galėtų sukelti ar būti pradine priežastimi galutinio didžiulio tornado siautėjimo kažkur Teksase. Nors laumžirgio sparnų mostų turbulencija sukurią kažką panašaus į mini tornadą ir, tai savotiškai man primena fraktalą (t.y. atidarius matriošką, randi tokią pačia matriošką, tik mažesnę, ir tai teoriškai gali tęstis iki begalybės), tačiau drįsčiau tuo tikrai abejoti, nes pasaulis tuomet būtų tikrų tikriausias chaosas: įsivaizduokite, jei kokia nors bizonų kaimenė tuo pat metų neblogai „driokstelėtų“ metano dujų, tai pasaulį ištiktų katastrofa, jei net nuo drugio sparnų mosto atsiranda tornadas :)

Kita vertus, man prie šios temos dar labai norėtųsi pridėti ir panagrinėti kažką savotiškai panašaus į drugio/laumžirgio/kiro efektą. Tai... žmogaus sąmonė. Neabejoju, kad šiuo klausimu turėjo būti (veikiausiai, taip ir buvo ir tebevyksta) parašytos tonos knygų, tačiau aš čia, turiu pripažinti, esu žalias. Kita vertus, pastarasis faktas į šį klausimą man leidžia žvelgti kur kas paprasčiau, nes nesu ir nebuvau įtakojamas jokių veikalų šiuo klausimu. Taigi dabar įsivaizduokite kokį nors, tarkime, studentų bendrabutį. Jūs gaminate valgyti bendroje virtuvėje vienas. Ateinantysis žino, kad virtuvėje verda puodas, todėl jis mano, jog galbūt kažkas virtuvėje yra, arba tėra tik paliktas verdantis puodas. Jūs išgirdę, jog kažkas ateinate atsisukate ir kaip tik tuo momentu atėjęs jūsų „kolega“ jus pamatęs, tarkime, pameta šakutę, kuri „tiesiog“ visai netyčia išsprūsta jam ar jai iš rankų. Klausimas: dėl ko jis/ji ją pametė :) koleg/a/ė juk žinojo, jog virtuvėje kažkas yra, tad išsigąsti neturėjo... Na nesigavo man tai paaiškinti. Norėjau paaiškinti, jog stebėtojas kitam asmeniui, veikiausiai turi įtakos. Na įsivaizduokite fabriką. Sakykime, jog jūs kraunate kažkokias dėžes ant paletės, paletė pasidaro pilna ir tai pastebėjęs autokaro vairuotojas atvyksta nugabenti paletės. Jūs stebite akylai jį kaip šis atvyksta (na nes neturite daugiau ką veikti ir tiesiog pasyviai laukiate, kol vairuotojas patrauks paletę). Vairuotojas žino/jaučia ar mato (o gal viskas kartu), kad yra stebimas ir dėl šios priežasties jis  padaro klaidą: keldamas sulaužo paletę. Kitaip sakant, jis paletę buvo pakėlęs tūkstančius kartų ir žino puikiai kaip tai reikia padaryti, kad jos nesulaužytų, tačiau atsiradus stebėtojui, jis dėl neaiškių priežasčių padaro apmaudžią klaidą. Šis fenomenas, galbūt bene lengviausiai būtų pastebimas lenktynėse. Įsivaizduokite, kad jūs važiuojate pirmas, tačiau jus sparčiai vejasi antrasis pilotas ir visaip gąsdina jus aplenkti. Kitaip sakant, jis tai daro tyčia, jūs dėl to nerimaujate ir vis dažniau dairotės į galinio vaizdo veidrodėlį, nei į kelią. Galų gale jūs posūkyje per vėlai stabdote ir antrasis pilotas sėkmingai aplenkia jus.

Tačiau lenktynių atvejis ne itin sėkmingas apibūdinimas, nes antrojo piloto veiksmai buvo specialiai provokuojantys, kad jūs inicijuotumėte klaidą ir šis dėl tos priežasties, jus aplenktų. Tad norėčiau, kad būtų jums aiškiau susidaryti įspūdį apie ką čia kalbama, pateikti dar vieną pavyzdį: tarkime judrioje gatvėje jūs sėdite „lauko“ kavinėje ir stebite ties sankryža automobilių judėjimą. Staiga lyg iš giedro dangaus trenktų žaibas: iš niekur nieko susiduria automobiliai, nes vienas jų kirto sankryžą vos neįsižiebiant raudonam šviesoforo signalui, o kitas pradėjo važiuoti tik įsižiebus geltonam (abu vairuotojai nežinia kur ir kodėl „skubėjo“). Toje gatvėje susidūrimo nebuvo tarkim pora mėnesių, tačiau kaip tik jums esant lauko kavinėje ties šia sankryža įvyko avarija ir jūs buvote šio įvykio liudininkas. Klausimas: jei jūs nebūtumėte stebėjęs kelio, tačiau vis viena tarkime gertumėte kavą lauko kavinėje, ar šis eismo įvykis būtų įvykęs vis viena (?), na o jei jūs kavą gertumėte, sakykime, pačioje kavinėje, o ne lauke (?), na o jeigu jūs tuo metu apskritai miegotumėte namuose su „išjungta“ sąmone ar šis įvykis būtų įvykęs vis viena? Šis klausimas mane kartais kamuoja ir turiu pripažinti, jog tai, tam tikra prasme, turi sąsajų su drugio efektu, o gal net tas efektas turi didesnės įtakos, negu drugio. Nežinau kaip tai vadinasi, gal tai galima pavadinti stebėtojo ir stebimojo efektu, sąmonės efektu ar dar kaip. Nesiseka man su naujadarų išradinėjimu (be, to, gali būti ir taip, jog šis „naujadaras“ yra visai ne naujas). Aš tik iškėliau, mano supratimu klausimą, kuris jau, veikiausiai, buvo iškeltas pieš tūkstantmečius.

Tikrai nė neįsivaizduoju ar buvo pasiektas kažkoks proveržis per tuos tūkstantmečius aiškinant šį fenomeną ar bandant jį įrodinėti kaip visai tikėtiną. Mano supratimu šis savotiškasis drugio efektas egzistuoja tik tuomet, jei veiksmo aktyvusis dalyvis (o ne pasyvusis stebėtojas), kreipia į tai dėmesį. Tam norėčiau argumentuoti kartą išgirstą garsaus Lietuvos lenktynininko komentarą apie kryžius šalikelėse ir kaip tai blaško vairuotojų dėmesį. Na ir tikrai įsivaizduokite, jog kone už kiekvieno 20 – o posūkio yra po kryžių pakelėje (kartais su gėlėmis ir uždegtomis) žvakutėmis arba po rūpintojėlį šalia kelio. Tikrai sutinku, jog tai blaško vairuotojų dėmesį, nes pastarieji ant posūkio sutelkia dėmesį į bereikalingą objektą jų atveju, ir jų kaip vairuotojų dėmesys nukrypsta nuo kelio ir, kai kurių vairuotojų mintys tuo metu, nori nenori, nukrypsta į tai, jog šiame posūkyje kažkas užsimušė...

Taigi reziumuojant mano nuomonę apie drugio efektą, man norėtųsi pasakyti, jog jis tikrai galimas veikiausiai tik tuomet, kada įvykis įvyktų bet kokiu atveju ir be jo. Tad drugio efektas tą neišvengiamą procesą tik įrėmina ir įvykį inicijuoja. Kalbant apie stebėtojo ir stebimojo efektą, mano supratimu kažkoks įvykis egzistuoja, tačiau tik tai tuomet, kai stebimasis tarsi jaučia stebėtojo žvilgsnį ir šis savotiškai pasimeta ar akimirkai nebetampa savimi t.y. daręs tą patį veiksmą sėkmingai tūkstantį kartų, jis, dalyvaujant tame veiksme stebėtojui, padaro 1001 – ąjį veiksmą nesėkmingą. Vieni pasakytų, jog padarytoji klaida yra profesionalumo klaida, kiti pasakytų, kad jis tą klaidą padarė dėl žmogiškųjų savybių, nes savotiškai stebėtojas jį išmušė iš įprastinių vėžių ir šis tam tikru momentu tarsi pasimetė erdvėje ir laike. O kaip būna jums? Ar pritariate mano nuomonei, ar visgi manote, kad tai paistalai :) ? Belieka tik priminti, jog kvantinėje mechanikoje egzistuoja keisti dalykai, kuomet stebimas objektas ir stebėtojas dalyvauja procese. „Pagal Borą, neegzistuoja nuo stebėtojų nepriklausoma jokia tikrovė ir gamtos dėsniai. Stebėtojas niekaip negali būti atskirtas nuo to, ką jis stebi. Jis yra stebimo reiškinio dalis ir tam tikra prasme tą reiškinį kuria“; „Neapibrėžtumo principas apibūdina mažiausią dydį, kuriuo pasaulis gali būti skirstomas kaip stebėtojas ir stebimasis“.