Haruki Murakami 3 knygos 1Q84 fragmentai.

1Q84. 3 knyga. 

 

Žiūrėdamas į šį vyrą (netikrą tėvą, esantį komos būsenos) Tengo pamažu ima nebesuprasti, kiek skiriasi žmogaus gyvenimas ir mirtis. Ar apskritai yra koks nors skirtumas? Ar mes taip nemanome vien dėl patogumo?

Jis (Tengo) rašė apie pasaulį, kur veiksmas vyksta danguje kabant dviem mėnuliams. Pasaulį, kuriame egzistuoja Mažieji žmonės ir oro lėliukės. Tengo pasiskolino jį iš Fukaeri Oro lėliukės, bet dabar tai jau buvo vien tik jo pasakojimas. Palinkus virš popieriaus lapo jo sąmonė persikeldavo ten. Būdavo, kad net padėjus parkerį ant stalo mintys užsilikdavo tame pasaulyje. Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas.

Aomamei visai nėra didelė kančia sėdėti užsidariusiai vienoje vietoje ir monotoniškai leisti dienas.(...)

Ji iš esmės nemėgsta bendrauti. Nesijaučia nepatogiai ilgą laiką su niekuo nesusitikdama ir nepasišnekėdama. (...) dabar sėdėti užsidarius dailiame butelyjeir su niekuo nebendrauti jai buvo vienas malonumas. Tylėti vienai pačiai, kai šalia nieko nėra, buvo gerokai paprasčiau ir natūraliau, negu tylėti gniaužiant kartėlį, kad visi aplinkui linksmai šnekučiuojasi. (...) Slenkant dienoms ji jaučia, kaip jos kūnas pamažu tampa permatomas. Aomamė stengiasi kuo mažiau apie ką nors galvoti. Žinoma, visai negalvoti ji negali. Jei yra tuštuma, atsiranda ir kas ją užpildo. Tačiau dabar jau bent jau nereikia jausti neapykantos. Nereikia nekęsti bendraklasių ir mokytojų. Ji jau nebe bejėgis vaikas ir jos nebeslegia primestas tikėjimas. Jai nebereikia bjaurėtis moteris talžančiais vyrais. [...]

[...] Aomamei staiga tampa aišku, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė. Žmogus gyvena turėdamas troškimų, kurie jį stumia į priekį ir suteikia tikslą. Be troškimų žmogus negalėtų gyventi. Tačiau tai tas pats kas mesti monetą. Ligi moneta nenukris, nesužinosi, kas atsivertė: skaičius ar herbas. Šitaip galvojant širdis ima plakti tankiau. Tad, rodos, visi kaulai susisuks iš sielvarto.

Aomamių šeima – žinoma, Ušikavos supratimu, - buvo riboto mąstymo žmonės, gyvenantys ribotą gyvenimą ir bukai tikintys, kad kuo ribotesni jie bus, tuo labiau priartės prie dangaus karalystės. Tikėjimą pametęs žmogus, net jei jis artimasis, jiems yra purvinu klystkeliu einantis netikėlis. Kur ten – veikiausiai net nebelaiko jo artimuoju.

Ušikavai pradinė mokykla nepaliko gerų prisiminimų. Jam nesisekė sportas, ypač žaidimai su kamuoliu. Jis buvo žemas, lėtas, turėjo astigmatizmą. Be to, visai nejuto sportinės dvasios. Kūno kultūros pamokos būdavo tikras košmaras. Mokslai jam sekėsi. Šiaip nebuvo kvailas, bet ir daug mokėsi. Tačiau visi aplinkiniai jo nemėgo ir nepaisė. Viena vertus, turbūt dėl to, kad jis buvo nekoks sportininkas. Žinoma, veido bruožai irgi kėlė bėdų. Nuo vaikystės jo veidas buvo didelis, rega prasta, galva kreiva. Storų lūpų kampai nulinkę žemyn, ir, rodėsi, iš burnos tuoj ims tekėti seilės. Plaukai raitėsi į visas puses. Tokia išvaizda nekėlė žmonėms simpatijos.

Pradinėje mokykloje jis beveik su niekuo nebendraudavo. Žinojo, kad prireikus gali būti visai geras pašnekovas. Tačiau niekas nesiteikė su juo šnekėtis, ir jis neturėjo progos parodyti žmonėms savo iškalbos. Todėl visada tylėdavo nepraverdamas burnos. Ir įprato atidžiai klausytis kitų žmonių kalbų – nesvarbu, apie ką jos būtų. Nuoširdžiai stengdavosi ko nors išmokti. Ta įprotis galiausiai jam labai pravertė gyvenime. Jo padedamas Ušikava atrado ne vieną svarbią tiesą. Pavyzdžiui, kad dauguma žmonių pasaulyje nesugeba mąstyti savo galva. Ir tokie dažniausiai nesiklauso ką sako kiti. (...)

Lygiai kaip Tengo ir Aomamė, jis (Ušikava) neturėjo kada lengvabūdiškai pramogauti kartu su bendraklasiais. Atsisakęs bet kokių pasaulietiškų linksmybių – net ir ieškodamas nebūtų taip paprastai jų gavęs – visa galva pasinėrė į mokslus. Jo sąmonė įnirtingai blaškėsi tarp nevisavertiškumo ir pranašumo kompleksų.

Tengo kurį laiką stebėjo tą vaizdą nusisukęs nuo ligonio. Tai, kas gyva, ir tai, kas negyva. Tai, kas juda, ir tai, kas nejuda. Pro langą buvo matyti lygiai tas pats, kas ir visada. Ničnieko nauja. Pasaulis eina pirmyn vien todėl, kad negali kitaip. Tiesiog kaip pridera atlieka savo funkciją, nelyginant pigus žadintuvas.

Jei ne jis (Ušikava), Saitamos prefektūroje Uravos mieste gyvenanti Ušikavų šeima būtų nepriekaištinga tiek išvaizda, tiek akademiniais pasiekimais. Fotogeniška ir pavydėtinai pažangi šeimyna. Tačiau tarp jų įsimaišius Ušikavai žmonės ėmė raukti antakius ir trūkčioti pečiais. Jie manė, ar tik nebus į tą šeimą įsisukęs grožio deivei pagalius į ratus kaišiojantis kipšas. O gal tėvams atrodė, kad žmonės tikrai taip galvoja. Todėl jie iš visų jėgų slėpė Ušikavą. O trūks plyš prireikus pasirodyti viešumoje, elgėsi su juo taip, kad jis kuo mažiau Kristų į akis.

Tačiau pats Ušikava nei labai liūdėjo, nei jautėsi vienišas ar nepatenkintas, atsidūręs tokioje padėtyje. Pats visai nenorėjo rodytis viešai ir veikiau troško, kad su juo elgtųsi kuo neišskirtiniau. Broliai ir sesuo kone apsimesdavo, kad jo nėra, bet jam tai buvo nė motais – Ušikava irgi jų nemėgo. Jie buvo gražūs, puikiai mokėsi, blizgėjo net ir sporto srityje, turėjo daug draugų. Tačiau, Ušikavos akimis, tas jų socialumas buvo beviltiškai lėkštas. Mąstysena buka, požiūris siauras, jokios vaizduotės, rūpinasi tik tuo, ką pagalvos žmonės. Bet, svarbiausia, jie neturėjo sveiko kritinio požiūrio, būtino tam, kad subręstų gausi išmintis.

Tėvas buvo puikus vidaus ligų specialistas, bet iki skausmo nuobodus žmogus. Kaip tam karaliui, kuriam prie bet ko prisilietus viskas virsdavo auksu, visi jo ištarti žodžiai tapdavo beskoniu smėliu. Tačiau būdamas nešnekus, meistriškai, nors veikiausiai nesąmoningai, slėpdavo nuo žmonių tą savo bukumą ir nuobodumą. Motina, atvirkščiai, buvo plepi išsiblaškiusi savimyla, mėgo prabangą ir, vos gavusi progą, laibu balsu imdavo apkalbėti aplinkinius. Vyresnysis brolis paveldėjo tėvo būdą, jaunesnysis – motinos. Sesuo buvo labai savarankiška, bet neatsakinga, šaltos širdies ir žiūrinti vien savo naudos. Tėvai jai kaip pagrandukei beprotiškai nuolaidžiavo ir ją lepino.

Todėl jaunystę Ušikava praleido būdamas vienas. Grįžęs iš mokyklos užsidarydavo savo kambaryje ir įnikdavo į knygas. Be šuns, daugiau neturėjo jokių draugų, todėl jam nebuvo progos su kuo nors pasidalinti įgytomis žiniomis ir pasiginčyti. Vis dėlto jis pats gerai žinojo esąs iškalbingas ir blaiviai logiškai mąstantis žmogus. Ir pats vienas kantriai gludino šiuos savo įgūdžius. Pavyzdžiui, susigalvodavo tezę ir diskutuodavo pats sau prieštaraudamas. Viena jo pusė aistringai postringaudavo ją gindama, o kita, paaštrinusi liežuvį, jai prieštaraudavo... taip jis išsiugdė gebėjimą mąstyti savikritiškai. Ir įsitikino, kad dauguma visuotinai priimtų tiesų tėra sąlyginės. Dar jis išmoko, kad neįmanoma, kaip mano dauguma žmonių, aiškiai atskirti objektyvumo ir subjektyvumo, o jei riba tarp jų yra neapibrėžta, vargiai galima ir sąmoningai ją keisti.

(...) Bjaurus jaunuolis ilgainiui tapo bjauriu jaunu vyru, o nejučia ir bjauriu pagyvenusiu vyriškiu. Visais gyvenimo etapais praeiviai dažnai atsigręždavo jį nužiūrėdami. Vaikai nesikuklindami spoksodavo į jo veidą. Ušikavai kartais atrodydavo, kad gal tapęs bjauriu seniu jis taip nebeatkreips į save dėmesio. Gal senatvėje įgimtas jo bjaurumas taip neišsiskirs, mat seniai visi daugiau ar mažiau nepatrauklūs. Bet nepasenęs nesužinosi. O gal jis taps neregėtai kraupiu seniu, kokio pasaulis dar nematė.

(...) dabar jis (Ušikava) gyvena vienas. Net pačiam atrodo keista, kad kitados jis turėjo šeimą ir gyveno name priemiestyje. Kartais suabejoja, ar vien dėl patogumo pats nesąmoningai neišgalvojo praeities prisiminimų. Bet tai, žinoma, buvo tikra. Jis turėjo žmoną, su kuria dalinosi lova, ir du vaikus, kurių venomis tekėjo jo kraujas. Stalo stalčiuje guli šeimos nuotrauka, kurioje jie keturiese. Visi linksmai juokiasi. Regis, šuo – ir tas juokiasi.

Neįmanoma, kad šeima vėl susieitų. Žmona ir dukros gyvena Nagojoje. Mergaitės turi naują tėtį. Atrodantį įprastai, tokį, kurio nereikės gėdytis, kai dalyvauja pradinės mokyklos tėvų susirinkime. Jos jau beveik ketverius metus nematė Ušikavos, bet nepasakytum, kad labai dėl to sielotųsi. Net laiško neparašo. Iš dalies atrodo, kad Ušikava ir pats ne itin dėl to apgailestauja. Žinoma, tai nereiškia, kad jos jam nebrangios...

Taip pat jis susimąsto, jog kad ir kaip toli mergaitės būtų nuo jo atskirtos, jų venomis teka jo kraujas. Net dukroms jį pamiršus, kraujas nepames savo kelio. Jo atmintis siekia labai toli. Ir kada nors kur nors vėl išlįs arbūzo galvos genas. Netikėtu laiku netikėtoje vietoje. Ir tuomet žmonės atsidusę prisimins Ušikavą.

Gal Uškava dar savo akimis išvys šitą proveržį, gal jau nebe. Nesvarbu. Jis pasitenkindavo vien galvodamas, kad taip gali atsitikti. Tai nebuvo keršingumas, o tam tikras pilnatvės jausmas, kurį sukelia įsisąmoninimas, kad niekur negali pabėgti nuo šio pasaulio dėsnių.

Name gyveno įvairiausių žmonių. Nuo tik pradedančių įmonių darbuotojų, studentų ir jaunų šeimų su vaikais iki vienišų senelių – labai marga publika... Jie skyrėsi amžiumi ir gyvensena, bet visi atrodė pavargę nuo gyvenimo ir juo besibodintys. Jų troškimai išblėsę, ambicijos apleistos, jausmai atbukę, jie panirę į tuštumą ir užvaldyti nejautrumo. Jų veidai buvo tamsūs, o žingsniai sunkūs, tarsi prieš dvi valandas jiems būtų ištrauktas dantis.

Žinoma, gal Ušikava klysta taip manydamas. Gal kai kurie iš jų į valias mėgaujasi gyvenimu. Gal už durų jų laukia susikurtas kvapą gniaužiantis asmeninis rojus. Gal kai kurie, vengdami mokesčių inspekcijos patikrinimų, apsimeta gyvenantys kukliai. Žinoma, tai visai tikėtina. Tačiau per objektyvą jie teatrodė kaip karjeros nepadarę miestiečiai, vos sudurdami galą su galu gyvenantys pigiame daugiabutyje, kuriam gresia būti nugriautam.

(...) Vienas drebėdamas miegmaišyje (Ušikava) prisiminė laikus, kai gyveno apsuptas šeimos. Nelabai to ilgėjosi. Tiesiog tai iškilo mintyse kaip vaizdinys, visiškai priešingas dabartinei jo padėčiai. Net ir turėdamas šeimą Ušikava, žinoma, jausdavosi vienišas. Niekam neatverdavo širdies, o toks įprastinis gyvenimas jam vis viena atrodė laikinas. Įtemptas advokato darbas, didelės pajamos, namas Čiūo-Rinkane, gana išvaizdi žmona, privačią pradinę mokyklą lankančios dvi dukrelės, grynaveislis šuo su dokumentais. Todėl vienam po kito įvykus įvairiems dalykams ir tam gyvenimui subyrėjus į šipulius, jis liko vienas kaip stovi ir net lengviau atsikvėpė. Puiku, daugiau dėl nieko nebereikės jaudintis. Vėl grįžau į išeities tašką.

Ar tai išeities tašks?

Kaip cikados lerva jis susirietė miegmaišyje ir žvelgė į tamsias lubas. Ilgą laiką gulėjo nejudėdamas, pasopo visą kūną. Ar grįžti į išeities tašką – tai drebėti iš šalčio, vietoj vakarienės sukrimsti šaltą bandelę, stebėti tuoj griuvėsių krūva pavirstančio pigaus daugiabučio įėjimą ir slapta nužiūrinėti neišvaizdžius žmones bei šlapintis į kibirėlį...

Ar tai sugrįžimas į išeities tašką?

Tikriausiai taip. Nebeturiu daugiau ko prarasti. Išskyrus savo gyvybę.

Tengo pažvelgė į laikrodį ant riešo. Tuoj aštuonios. Aikštelė tuštutėlė. Retkarčiais gatve praskuba praeiviai. Visų po darbo namo traukiančių žmonių eigastis vienoda. Pusėje naujo šešiaaukščio daugiabučio kitapus gatvės langų degė šviesos. Žvarbų žiemos vakarą šviečiantys langai skleidžia ypatingą malonią šilumą. Tengo akimis perbėgo kiekvieną šviesų langą. Tarsi iš žvejo valtelės stebėtų praplaukiantį prašmatnų kruizinį laivą. Kaip susitarę visi jie buvo užtraukti užuolaidomis. Žvelgiant vakare nuo sustirusios čiuožyklos vaikų žaidimų aikštelėje tai atrodė kaip kitas pasaulis. Paremtas kitais dėsniais ir paklūstantis kitokioms taisyklėms pasaulis. Už tų užuolaidų žmonės veikiausiai ramiai ir laimingai gyvena paprastą gyvenimą.

Paprastą gyvenimą?

Paprastas gyvenimas Tengo siejosi tik su tam tikru lėkštu ir blankiu standartu. Sutuoktiniai ir veikiausiai du vaikai. Mama su prijuoste. Garuoja puodas, visi šnekasi susėdę prie stalo – čia Tengo vaizduotė atsitrenkia į kietą sieną. Apie ką, po galais, paprasta šeima šnekasi vakarieniaudama? Pats jis neatsimena šnekėdavęsis su tėvu prie stalo. Jie kiekvienas tylėdami pavalgydavo, kada jiems būdavo patogu...

Jei Ušikava dirbtų paprastu advokatu, nebūtų užsidirbęs pragyvenimui. Baigęs universitetą jis iškart išlaikė valstybinį teisės egzaminą ir gavo teisę užsiimti advokato praktika, bet toje sferoje neturėjo nei užtarėjų, nei reikiamų ryšių. Dėl išvaizdos jo nepriėmė dirbti į rimtas advokatų kontoras. Net jei būtų atidaręs savo biurą, akivaizdu, kad niekas nebūtų į jį kreipęsis. Pasaulyje neatsirastų daug norinčiųjų samdytis tokį toli gražu ne normaliai atrodantį advokatą kaip Ušikava ir mokėti jam didelius pinigus. Tikriausiai paveikti teisinių serialų eiliniai žmonės yra įsitikinę, kad geri advokatai atrodo mąslūs ir yra dailių veido bruožų.

Todėl Ušikavai teliko užmegzti ryšius su nusikalstamu pasauliu. Jo atstovams visiškai nekliuvo Ušikavos išvaizda. Veikiau dėl jos išskirtinumo jie pasitikėjo Ušikava ir jį įsileido. Galėjo su juo susitapatinti, nes ir patys buvo atmesti normalaus pasaulio.

... Jei taip gyvens ir toliau, turbūt ir numirti bus vieni niekai. Netrukus suklups ir vienas kaip pirštas nusibaigs kokioje nors lindynėje. Man dingus iš šio pasaulio, tikriausiai niekas to nepastebės. Net jei klyksiu tamsoje, mano balsas vargiai pasieks kieno nors ausis.

... Ušikava nusprendė negalvoti, ko nereikia. Užsiauginti storesnę odą, apsišarvuoti širdį ir tvarkingai nugyventi kiekvieną dieną. Aš tesu aparatas. Našus, ištvermingas, bejausmis aparatas. Pro vieną ertmę įtraukiu naują laiką ir, pavertęs jį senu, pro kitą ertmę išpučiu.. aparatas egzistuoja tik tam, kad egzistuotų. Reikia vėl tęsti šį gryną nedrumsčiamą ciklą – nepaliaujamą judėjimą, kuris artėja prie neišvengiamos pabaigos.

Aomamei atrodė, kad čia yra pati suvokimo šiaurė. Dar šiauriau jau nieko nebėra. Ten plyti tik tuščias chaosas.

Iki vidurdienio iš laiptinės išėjo keli gyventojai. Iš aprangos atrodė, kad jie eina kur nors pasilinksminti arba tiesiog netoliese apsipirkti. Ušikava jau buvo įsiminęs kiekvieno iš jų veidus. Tačiau jo nė iš tolo nedomino visų jų charakteriai ar gyvensena. Nė nebandė to įsivaizduoti.

Turbūt jūsų gyvenimai jums yra labai prasmingi. Ir nepamainomi. Suprantu. Bet man jie buvę nebuvę. Jūs visi man esate tik dekoracijų fone praslenkančios plokščios popierinės figūrėlės. Man iš jūsų tereikia vieno – kad netrukdytumėte man dirbti, kad ir liktumėte popierinėmis figūrėlėmis...

Tačiau taip begalvojant visi į jo akiratį pakliūvantys daiktai ėmė rodytis beprasmiai ir nereikalingi. Gal nieko, ką jis mato, iš tiesų nėra. Gal tos bekūnės popierinės figūrėlės apgaudinėja jį patį?

Kartais griežta struktūra jam (Plikagalviui) įgrisdavo iki gyvo kaulo. Taisyklių tik daugėja ir niekada nemažėja. Tačiau jis žinojo, kad pats vienas, be organizacijos, neišgyventų. Jis nėra vienišas vilkas. Jis tik vienas iš daugelio krumpliaračių, kurie sukasi pagal iš viršaus gautus nurodymus.