apie drugio efektą bei stebėtojo ir stebimojo sąryšį.

Drugio efektas, kaip kad rašoma vikipedijoje yra: „chaoso teorijos metafora, nusakanti ypatingo jautrumo pradinėms sąlygoms koncepciją. T.y., kad maži dinaminės sistemos pradinių sąlygų trikdžiai gali sukelti didelius pokyčius ilgalaikėje sistemos elgsenoje.

Drugelio efektas yra dažnas tropas fantastikoje, pristatančioje keliones laiku ar nagrinėjančioje „o kas, jei“ įvykių sąlygas.“; „Ar gali drugelio sparnų plazdenimas Brazilijoje sukelti tornadą Teksase?“. Kalbant apie drugelio plazdenimą kažkur Brazilijoje ir neva lyg ir jis galėtų sukelti tornadą Teksase t.y., jog jo plazdenimas sparnais yra pradinė sąlyga neva (pagal tą teoriją) yra viena iš pradinių sąlygų susidaryti tornadui Teksase. Tam tikra prasme drugelio sparnų mostas šiuo atveju tarsi prilygsta paprasčiausiai sniego gniūžtei, kuri riedėdama nuo kalno viršūnės, gali sukelti sniego laviną, tačiau tik tuomet jei kalnuose yra palankios sąlygos tai sniego lavinai susidaryti, kitaip sakant, sniego lavina įvyks bet kokiu atveju, na o sniego gniūžtė, paridenta nuo kalno viršūnės tą reikalą inicijuoja. Taigi, rodos, pats sau iškeltą klausimą pradedu išaiškinti pats sau rašydamas šį tekstą.

Salomėja Neris eilėraštyje „Alyvose“ (1936) rašė: „Manęs dar nebuvo - /Alyvos žydėjo - -/ Manęs nebebus jau - / Jos vėlei žydės “... Tai rodo, koks žmogus yra menkas šiame pasaulėlyje ir dar kartą akcentuoja faktą: dulke buvai į dulkę pavirsi. Gyvenime esi kaip prašalaitis, kaip [pa]keleivis. Neaišku su bilietu ar ne, tačiau jei su bilietu tai tik į vieną pusę...

Be abejo, mes gyvenime užsiimame kažkokia tai veikla ir kartais, kai kurie iš mūsų, sugeba įtakoti dabartinį pasaulį (merai, prezidentai, korporacijų vadovai, politikai ar įtakingi politologai, ar filosofai, ar žurnalistai, ar mokslininkai, ar bankininkai ir t.t. ir panašiai...) Kitaip sakant, mes gyvendami žemėje, vis dėlto paliekame tam tikrą pėdsaką žemėje, kita vertus, klausimas kiek tas pėdsakas bus į(si)mintas po mūsų, telieka atviras ir tiesą sakant to mes nesužinosime, kuomet jau nebepriklausysime šiam pasauliui. Tiesą sakant tuomet mums jau ir nebus tai „aktualus“ klausimas, tad veikiausiai mes (bent jau kai kurie iš mūsų) karts nuo karto mėgina tą pėdsaką palikti dar gyviems esant šiame pasaulyje ir tuo džiaugtis ir didžiuotis. Tačiau šio teksto tema yra ne apie tai, o apie drugio efektą, o tiksliau apie mano samprotavimus: jis realus ar ne.

Į šį klausimą, turiu prisipažinti, atsakyti nėra taip paprasta. Jei prisimintume drugio efekto palyginimą su sniego gniūžte, kuomet, sniego lavina kalnuose galinti įvykti bet kuriuo metu (tai tėra tik laiko klausimas) ir, atsiradus nuo kalno viršūnės riedančiai sniego gniūžtės dedamajai, sniego lavina įvyksta. Taigi šiuo hipotetiniu atveju, drugio efektas egzistuoja: sniego gniūžtė buvo dedamoji ir atitiko pradines sąlygas sniego lavinai susidaryti, tačiau kita vertus, tai neįrodo drugio efekto, nes sniego lavina galėjo įvykti bet kuriuo metu, nes tai buvo neišvengiamas procesas, o sniego gniūžtė tik inicijavo tą procesą.

Savaime suprantama, aš nesu mokslininkas (ir vargu bau, ar kiekvienas mokslininkas galėtų įrodyti drugio efektą, nes tai, mano supratimu, vis dar tik hipotezė, kuri nėra išsamiai pagrįsta) ir negaliu įrodyti jokiais argumentais, kad konkrečiai drugelio sparnų mostai (galime drugelį šiuo atveju pakeisti į laumžirgį, nes jo sparnų sukeliama turbulencija primena mini tornadą) galėtų sukelti ar būti pradine priežastimi galutinio didžiulio tornado siautėjimo kažkur Teksase. Nors laumžirgio sparnų mostų turbulencija sukurią kažką panašaus į mini tornadą ir, tai savotiškai man primena fraktalą (t.y. atidarius matriošką, randi tokią pačia matriošką, tik mažesnę, ir tai teoriškai gali tęstis iki begalybės), tačiau drįsčiau tuo tikrai abejoti, nes pasaulis tuomet būtų tikrų tikriausias chaosas: įsivaizduokite, jei kokia nors bizonų kaimenė tuo pat metų neblogai „driokstelėtų“ metano dujų, tai pasaulį ištiktų katastrofa, jei net nuo drugio sparnų mosto atsiranda tornadas :)

Kita vertus, man prie šios temos dar labai norėtųsi pridėti ir panagrinėti kažką savotiškai panašaus į drugio/laumžirgio/kiro efektą. Tai... žmogaus sąmonė. Neabejoju, kad šiuo klausimu turėjo būti (veikiausiai, taip ir buvo ir tebevyksta) parašytos tonos knygų, tačiau aš čia, turiu pripažinti, esu žalias. Kita vertus, pastarasis faktas į šį klausimą man leidžia žvelgti kur kas paprasčiau, nes nesu ir nebuvau įtakojamas jokių veikalų šiuo klausimu. Taigi dabar įsivaizduokite kokį nors, tarkime, studentų bendrabutį. Jūs gaminate valgyti bendroje virtuvėje vienas. Ateinantysis žino, kad virtuvėje verda puodas, todėl jis mano, jog galbūt kažkas virtuvėje yra, arba tėra tik paliktas verdantis puodas. Jūs išgirdę, jog kažkas ateinate atsisukate ir kaip tik tuo momentu atėjęs jūsų „kolega“ jus pamatęs, tarkime, pameta šakutę, kuri „tiesiog“ visai netyčia išsprūsta jam ar jai iš rankų. Klausimas: dėl ko jis/ji ją pametė :) koleg/a/ė juk žinojo, jog virtuvėje kažkas yra, tad išsigąsti neturėjo... Na nesigavo man tai paaiškinti. Norėjau paaiškinti, jog stebėtojas kitam asmeniui, veikiausiai turi įtakos. Na įsivaizduokite fabriką. Sakykime, jog jūs kraunate kažkokias dėžes ant paletės, paletė pasidaro pilna ir tai pastebėjęs autokaro vairuotojas atvyksta nugabenti paletės. Jūs stebite akylai jį kaip šis atvyksta (na nes neturite daugiau ką veikti ir tiesiog pasyviai laukiate, kol vairuotojas patrauks paletę). Vairuotojas žino/jaučia ar mato (o gal viskas kartu), kad yra stebimas ir dėl šios priežasties jis  padaro klaidą: keldamas sulaužo paletę. Kitaip sakant, jis paletę buvo pakėlęs tūkstančius kartų ir žino puikiai kaip tai reikia padaryti, kad jos nesulaužytų, tačiau atsiradus stebėtojui, jis dėl neaiškių priežasčių padaro apmaudžią klaidą. Šis fenomenas, galbūt bene lengviausiai būtų pastebimas lenktynėse. Įsivaizduokite, kad jūs važiuojate pirmas, tačiau jus sparčiai vejasi antrasis pilotas ir visaip gąsdina jus aplenkti. Kitaip sakant, jis tai daro tyčia, jūs dėl to nerimaujate ir vis dažniau dairotės į galinio vaizdo veidrodėlį, nei į kelią. Galų gale jūs posūkyje per vėlai stabdote ir antrasis pilotas sėkmingai aplenkia jus.

Tačiau lenktynių atvejis ne itin sėkmingas apibūdinimas, nes antrojo piloto veiksmai buvo specialiai provokuojantys, kad jūs inicijuotumėte klaidą ir šis dėl tos priežasties, jus aplenktų. Tad norėčiau, kad būtų jums aiškiau susidaryti įspūdį apie ką čia kalbama, pateikti dar vieną pavyzdį: tarkime judrioje gatvėje jūs sėdite „lauko“ kavinėje ir stebite ties sankryža automobilių judėjimą. Staiga lyg iš giedro dangaus trenktų žaibas: iš niekur nieko susiduria automobiliai, nes vienas jų kirto sankryžą vos neįsižiebiant raudonam šviesoforo signalui, o kitas pradėjo važiuoti tik įsižiebus geltonam (abu vairuotojai nežinia kur ir kodėl „skubėjo“). Toje gatvėje susidūrimo nebuvo tarkim pora mėnesių, tačiau kaip tik jums esant lauko kavinėje ties šia sankryža įvyko avarija ir jūs buvote šio įvykio liudininkas. Klausimas: jei jūs nebūtumėte stebėjęs kelio, tačiau vis viena tarkime gertumėte kavą lauko kavinėje, ar šis eismo įvykis būtų įvykęs vis viena (?), na o jei jūs kavą gertumėte, sakykime, pačioje kavinėje, o ne lauke (?), na o jeigu jūs tuo metu apskritai miegotumėte namuose su „išjungta“ sąmone ar šis įvykis būtų įvykęs vis viena? Šis klausimas mane kartais kamuoja ir turiu pripažinti, jog tai, tam tikra prasme, turi sąsajų su drugio efektu, o gal net tas efektas turi didesnės įtakos, negu drugio. Nežinau kaip tai vadinasi, gal tai galima pavadinti stebėtojo ir stebimojo efektu, sąmonės efektu ar dar kaip. Nesiseka man su naujadarų išradinėjimu (be, to, gali būti ir taip, jog šis „naujadaras“ yra visai ne naujas). Aš tik iškėliau, mano supratimu klausimą, kuris jau, veikiausiai, buvo iškeltas pieš tūkstantmečius.

Tikrai nė neįsivaizduoju ar buvo pasiektas kažkoks proveržis per tuos tūkstantmečius aiškinant šį fenomeną ar bandant jį įrodinėti kaip visai tikėtiną. Mano supratimu šis savotiškasis drugio efektas egzistuoja tik tuomet, jei veiksmo aktyvusis dalyvis (o ne pasyvusis stebėtojas), kreipia į tai dėmesį. Tam norėčiau argumentuoti kartą išgirstą garsaus Lietuvos lenktynininko komentarą apie kryžius šalikelėse ir kaip tai blaško vairuotojų dėmesį. Na ir tikrai įsivaizduokite, jog kone už kiekvieno 20 – o posūkio yra po kryžių pakelėje (kartais su gėlėmis ir uždegtomis) žvakutėmis arba po rūpintojėlį šalia kelio. Tikrai sutinku, jog tai blaško vairuotojų dėmesį, nes pastarieji ant posūkio sutelkia dėmesį į bereikalingą objektą jų atveju, ir jų kaip vairuotojų dėmesys nukrypsta nuo kelio ir, kai kurių vairuotojų mintys tuo metu, nori nenori, nukrypsta į tai, jog šiame posūkyje kažkas užsimušė...

Taigi reziumuojant mano nuomonę apie drugio efektą, man norėtųsi pasakyti, jog jis tikrai galimas veikiausiai tik tuomet, kada įvykis įvyktų bet kokiu atveju ir be jo. Tad drugio efektas tą neišvengiamą procesą tik įrėmina ir įvykį inicijuoja. Kalbant apie stebėtojo ir stebimojo efektą, mano supratimu kažkoks įvykis egzistuoja, tačiau tik tai tuomet, kai stebimasis tarsi jaučia stebėtojo žvilgsnį ir šis savotiškai pasimeta ar akimirkai nebetampa savimi t.y. daręs tą patį veiksmą sėkmingai tūkstantį kartų, jis, dalyvaujant tame veiksme stebėtojui, padaro 1001 – ąjį veiksmą nesėkmingą. Vieni pasakytų, jog padarytoji klaida yra profesionalumo klaida, kiti pasakytų, kad jis tą klaidą padarė dėl žmogiškųjų savybių, nes savotiškai stebėtojas jį išmušė iš įprastinių vėžių ir šis tam tikru momentu tarsi pasimetė erdvėje ir laike. O kaip būna jums? Ar pritariate mano nuomonei, ar visgi manote, kad tai paistalai :) ? Belieka tik priminti, jog kvantinėje mechanikoje egzistuoja keisti dalykai, kuomet stebimas objektas ir stebėtojas dalyvauja procese. „Pagal Borą, neegzistuoja nuo stebėtojų nepriklausoma jokia tikrovė ir gamtos dėsniai. Stebėtojas niekaip negali būti atskirtas nuo to, ką jis stebi. Jis yra stebimo reiškinio dalis ir tam tikra prasme tą reiškinį kuria“; „Neapibrėžtumo principas apibūdina mažiausią dydį, kuriuo pasaulis gali būti skirstomas kaip stebėtojas ir stebimasis“.