Haruki Murakami 2 knygos 1Q84 fragmentai.

1Q84. 2 knyga.

Vien nuo minties, kad dabar turi ginklą, imi žvelgti į pasaulį truputį kitomis akimis. Viskas, ką matai aplinkui, įgyja neįprastą keistą atspalvį.

(Aomamė) vis klausdavo savęs, ar tai išties tikrovė. Tačiau net jei tai ir nebūtų buvusi tikrovė, ji nė neįsivaizdavo, kur kitur jos ieškoti. Tad beliko priimti šią kaip vienintelę. Ir iš visų jėgų per ją brautis.

Kad ir kaip aistringai ir kruopščiai ją (praeitį) perrašinėtum, veikiausiai dabartinės tavo gyvenimo aplinkybės labai smarkiai nepasikeistų. Laikas turi pakankamai galios iš pamatų nutraukti bandymą dirbtinai jį pakeisti. Jis neabejotinai įrašytą pataisą pakeistų dar viena ir taip viską sugrąžintų į ankstesnes vėžes. Nepaisant šiokių tokių smulkių pasikeitimų, galiausiai Tengo, kad ir kur eitų, liktų tas pats.

Ir veikiausiai Tengo privalo daryti tai – šioje dabartimi vadinamoje kryžkelėje nuoširdžiai peržvelgti į praeitį ir tuo, kaip norėtų ją perrašyti, papildyti ateitį. Kito kelio nėra.

[Lyderis Aomamei]: „Daugeliui pasaulio žmonių nereikia įrodomos tiesos. Tiesą, kaip tu ir sakei, dažniausiai lydi stiprus skausmas. O beveik niekas netrokšta skausmingos tiesos. Žmonėms reikia gražios ir jaukios pasakos, kuri leistų jiems bent truputį giliau pajusti savo gyvenimo prasmę. Būtent todėl atsiranda religijos... Kaip A variantą jam ar jai parodai jų gyvenimo prasmingumą, ir tai jiems yra tiesa, kaip B variantą jam ar jai parodai, kad jų gyvenimas yra menkas ir bejėgis, ir tai jie priima kaip apgaulę. Skirtumas labai aiškus. Jei atsirastų teigiantis, kad B variantas yra tiesa, žmonės veikiausiai imtų jo nekęsti, ignoruoti, kartais net pulti. Logika ar įrodymai jiems būtų bereikšmiai. Dauguma žmonių neigia ir atmeta tai, kad jie yra menkos ir bejėgės būtybės, ir taip vargais negalais išsaugo sveiką protą.“

(...)

[Aomamė]: „Broliuose Karamazovuose tikrai yra scena, kur velnias kalbasi su Kristumi. Dykynėje alinančiai askezei atsidėjusį Kristų velnias įkalbinėja padaryti stebuklą. Neva, paversk akmenį duona. Tačiau Kristus nekreipia dėmesio. Nes stebuklai yra velnio gundymas.“

[Lyderis]: „... Šiame pasaulyje nėra absoliutaus gėrio, kaip nėra ir absoliutaus blogio. Gėris ir blogis nėra sustabarėję ir nepajudinami, o nuolat keičiasi vietomis ir padėtimis. Kažkas gera kitą akimirką gal jau bus persimetę į bloga. Ir atvirkščiai. Dostojevskis Broliuose Karamazovuose aprašė būtent tokį pasaulio būvį. Svarbu yra palaikyti pusiausvyrą tarp besimainančių gėrio ir blogio jei pasaulis pernelyg nukryps kažkurio vieno link, gali susvyruoti moralė. Tad pusiausvyra ir yra gėris.

(...)

Ten, kur šviesa, negali būti šešėlio, kaip ir ten, kur šešėlis, negali būti šviesos. Nėra šešėlio be šviesos ir nėra šviesos be šešėlio. Vienoje savo knygų apie tai rašo Karlas Jungas. Pasak jo, kaip mes įkūnijame teigiamybes, taip šešėlis yra blogio įsikūnijimas. Kuo labiau mes stengiamės tapti gerais, laimingais ir tobulais žmonėmis, tuo atkakliau šešėlis tampa tamsus, blogas ir griaunantis. Kai žmogus siekia savo jėgoms neįveikiamos tobulybės, šešėlis nužengia į pragarą ir tampa šėtonu. Todėl, kad pagal gamtos dėsnius žmogui pranokti save patį yra taip pat nuodėminga, kaip ir savęs nerealizuoti. “

Aomamė dar kartą lėtai apsidairė po kambarį. Visai kaip parodomasis butas. Švarus, vientiso stiliaus, yra viskas, ko reikia. Tačiau jis beasmenis, šaltas – tik muliažas. Jei man teks čia mirti, bus visai nesmagu. Tačiau, net ir pakeitus dekoracijas, ar šiame pasaulyje apskritai egzistuoja smagus būdas numirti? Ir ar visas mūsų pasaulis galiausiai nėra tik didžiulis parodomasis butas? Įeini, atsisėdi, atsigeri arbatos, pasižiūri pro langą, o atėjus laikui padėkoji ir išeini.

[Tamaru]: „... vaizdas, kaip nenuleisdamas akių jis „traukia“ iš medinės pliauskos pelę, vis dar ryškiai stovi man akyse ir yra vienas man svarbiausių reginių. Jis man kažką byloja. O gal nori kažką byloti. Žmogui reikia tokių dalykų, kad išgyventų. Reginių, kurie reiškia kažką, bet to nelabai paaiškinsi žodžiais. Galima sakyti, mes gyvename tam, kad paaiškintume tą kažką. Aš taip manau.“

Taip nekaltai žvelgiant į mėnulį Tengo viduje išniro nelyginant iš senų senovės atėję prisiminimai. Kai dar nebuvo ugnies, įrankių ir kalbos, mėnulis taip pat lydėjo žmones. It dangaus siųstas žiburys jis kartais nušviesdavo tamsų pasaulį ir numalšindavo žmonių baimes. Pilnėdamas ir dildamas jis mokė žmones laiko sampratos. Net ir dabar, kai iš daugelio vietų tamsa jau išguita, žmonija vis dar instinktyviai jaučiasi dėkinga mėnuliui už tokį neatlygintiną gailestingumą. Tarsi šilta kolektyvinė atmintis.

Bežiūrėdamas Tengo pagalvojo, kad iš tiesų jis labai seniai bebuvo pakėlęs akis į mėnulį. Ir kada tai nutiko paskutinį kartą? Užsiplūkęs didmiesčio kasdienybėje net nepastebi, kaip imi gyventi žvelgdamas vien sau po kojomis. Pamiršti net užmesti akį į nakties dangų.

Silpnėjant domėjimuisi matematika, o ir studijoms artėjant prie pabaigos ir nebelikus prasmės toliau užsiimti dziudo, Tengo absoliučiai neįsivaizdavo, ką jis veiks toliau ir kokiu keliu pasuks. Atrodė, kad jo gyvenimas neteko ašies. Jis ir šiaip jos neturėjo, bet bent jau aplinkiniai kažko iš jo tikėjosi ir reikalavo. Ir atsakydamas į tuos lūkesčius bei reikalavimus Tengo buvo gana užimtas. Tačiau jiems staiga pradingus, jam nieko nebeliko. Jokio tikslo gyventi. Jokių draugų. Jis atsidūrė nuščiuvusioje it štilis tykumoje nebegalėdamas į nieką sutelkti minčių.

Tik tiesos pripažinimas suteikia gyvenimui tinkamą galią. Kad ir kokia ta tiesa būtų.