Apie juoką

Norėčiau parašyti kažką apie ganėtinai keistą temą: apie juoką. Tad ir nedelsdamas pradedu šia tema lipdyti tekstą, jums, be abejo, savaime suprantama, leidus :) Ačiū :D

Taigi juoktis mes, žmonės pradedame labai anksti ir tai yra mūsų įgimtas talentas :) mes šypsomės ir juokiamės jau būdami kūdikiais. Sakoma, kad juoktis sveika, neva tai prailgina gyvenimą, na o jei ne, tai tuo metu veikiausiai žmogaus organizme išsiskiria hormonai, dėl kurių mums gyventi rodosi yra žymiai paprasčiau ir tuo metu į viską žvelgiame su ironija ir savaime suprantama, tai labai geras jausmas. Dar be to, kažkas sako, jog juokiantis lyg ir „gaminasi“ vitaminas C, tačiau veikiausiai tam tikrų dalykų žmogaus organizmas negali gaminti: kaip kad ir paprasčiausios druskos.

Gyvūnai nesijuokia, nors ir kaip prieštarautų gyvūnų augintojai, tačiau, veikiausiai, jie juokiasi akimis, tačiau veido (o šiuo atveju, snukio :) išraiškos nepakeičia. Nepykit, gyvūnų mylėtojai, bet turbūt tai yra tiesa. Šuo, pavyzdžiui iššiepia dantis, kuomet pavaizduojama, jog neva „kėsinamasi“ į jo kaulą, jam jį graužiant ir nesvarbu koks žmogus tai būtų, šuo turi įgimtą instinktą tokiais atvejais urgzti ir šiepti dantis, net jei tas žmogus ir būtų šuns šeimininkas. Veikiausiai urzgiančio šuns ir šiepiančio dantis niekaip nepavadinsi besijuokiančio. Beždžionės irgi ganėtinai panašiai elgiasi: joms dantų šiepimas tiesiogiai ir instinktyviai asocijuojasi su agresija, na daugmaž viena iššiepusi savo iltis demonstruoja kitai, o pastaroji taip pat iššiepia savuosius nasrus ir iš to gali išsirutulioti kruvinos kautynės, o gal dažniausiai jos tik iššiepusios iltis jas pasimatuoja, tada pašūkalioja viena ant kitos, pasidaužo kumščius ant krūtinės ir kažką, kas tik joms vienoms suprantama, patraukia skirtingomis medžių šakomis.

Tačiau žmogaus juokas gali būti be galo skirtingas. „Apšvieskime šį paslaptingą ir didžiulį urvą bent jau blankiu žibintuvėliu. Juokas gali būti natūralus ir nuoširdus. Tačiau gali būti ir ironiškas, sarkastiškas ar netgi pašiepiantis ir pasityčiojantis ar juokiamasi iš kito asmens, siekiant jį jam girdint (tai baisiausia) arba nebūtinai jį pažeminti ir taip toje bandoje dalyvaujantiems dalyviams netiesiogiai pasikelti kartelę lyginant su tuo iš kurio juokiamasi. Taip besijuokiančiųjų juokas jo tembras greitai pereina nuo gerojo/angeliškojo prie... blogojo arba demoniškojo. Juoko tembras pasikeičia.

Dabar, norėdamas pagrįsti ar papildyti pastarąją pastraipą, aš, jums leidus, nueisiu šiek tiek kitu keliu į tą pačią vietą. Pastaruoju metu vėl pradėjau klausytis A p h e x  T w i n arba A F X (na šis elektroninės muzikos kūrėjas žinomas be galo daug pseudonimų). Jis mėgdavo, veikiausiai, tebemėgsta į savo kūrinius įkelti žmogaus balsą ir jį moduliuoti t.y. sukurti aukštesnį ar žemesnį tembrą, o taip pat autorius dažnai įkeldavo juoko elementus kaip kad: [AFX - (CAT 00897-A1)]; [A p h e x  T w i n - ventolin (praze an beeble mix)/ ventolin (marazavose mix edit)]. Jis tai sau galėjo leisti: t.y. jis, turbūt žinojo, kad įkėlęs tokias ne itin ausiai malonias melodijas, vis vien jo bus klausomasi,o tie juoko elementai jam pridės dar didesnio savitumo ar/ir išskirtinumo, tačiau gali būti ir taip, kad jam visiškai nerūpėjo ką manys kiti, nes jis tik kūrė tai ką išgyveno ir tas emocijas ir įvairias mintis norėjo perteikti muzikoje. Kad ir kaip tai būtų, visgi tai tapo jo viena iš unikumo savybių, nes netgi pačiame populiariausiame savo kūrinio (aš negalėčiau patikėti, jei bent kiek besidomintis elektronine muzika, nebūtų klausęsis to gabalo!) W i n d o w l i c k e r (dažnių) spektrogramoje matyti jo demoniškai besijuokiantis veidas. Tad vėl mes turime juoką...

Ar pastebėjote šventųjų paveikslus? Na pamėginkite prisiminti kaip gi jie įvairių epochų ir skirtingų stilistikų menininkų buvo vaizduojami: arba (netgi labai) rimti, arba ilgesingai ir flegmatiškai žvelgiantys į vieną ar kitą šoną netgi truputį nuliūdę (tokių daugiausiai mano manymu arba bent jau mano matytų), arba vos vos mena jog lupų kampučiai kilstelėję į viršų tačiau vis viena tokia paveikslai dvelkia ir perteikia mąslaus santūrumo nuotaiką. Iš esmės visi šie paveikslai arba dauguma jų tarsi verčia susimąstyti ir nepamiršti kančios, saiko ir t.t. ir panašiai. Tiesą sakant, truputį pritrūkau minčių apibūdinant tuos šventųjų paveikslus, tačiau esmę manau supratote. O dabar pažvelkite ar atkapstykite savo prisiminimų užkampiuose, sudūlėjusiuose atminties stalčiuose ir kerpėmis apaugusiose bei voratinkliais padengtose kertelėse, kaip atvaizduojamas demonų paveikslas. Gana dažnai jie bus demoniškai ir plačiai besijuokiantys (be abejo kartais mąsliai žvelgiantys „anapus paveikslo“ tarsi su viską perveriančiomis vilko akimis), tačiau atkreipkime dėmesį (nes dabar tokia tema) apie tuos plačiai iššieptus dantis. O dabar jūs pamėginkite „įjungti lempeles“ ir pagalvoti kaip atrodytų šventųjų paveikslai jei kone visi skirtingų epochų ir stilistikų menininkai juos būtų vaizdavę plačiai besijuokiančius? Na, o jeigu tuo pat metu demonai ir visokiausi velniai būtų tų pačių meninkų atvaizduoti ne plačiai besijuokiantys, bet kaip šventieji? Atrodytų kaip beprotybė, tiesa? Mažų mažiausiai atrodytų beprotybė... Tad menininkai, iš esmės, atvaizduodami mūsų „draugus“ ir „priešus“ nenukrypo nuo normų, o pagrindinė norma galbūt būtų moralė.(?)

Tas elektroninės muzikos genijus apie kurį čia rašiau, kuris mėgdavo vaizduoti save klipuose kaip plačiai besijuokiantį demoniūkštį, ir įkėlęs „pagrąžinto“ savęs atvaizdą į visų laikų populiariausią savo kūrinį, bei imituodamas žmonių balsus bei juoką gan dažnai taip, kad šie skambėtų kaip maži ar dideli velniūkščiai, mano manymu norėjo pabrėžti šį demonišką juoką, galbūt kad kažkas į tai atkreiptų dėmesį. Savotiškai pats žmogus nuo „angeliško“ juoko gali pereiti prie „demoniškojo“ juoko, kuomet yra tyčiojamasi iš kitų ir tas nenatūralus kitokio tembro juokas pereina žmogui natūraliai ir nesąmoningai, ir, greičiausiai yra taip, jog tas besijuokiantysis pats to nė nepastebi.

Šis tekstas gimė man galvoje jau gana senai, tačiau, kadangi jį parašiau kažkur per 25 min. tai abejoju ar jūs supratote ką norėjau išreikšti juo. Gali būti ir taip, jog aš ir pats ne itin pakankamai suprantu, tad galima pasakyti ir taip, jog norėjau pasidalinti savo pastebėjimais šiuo juoko klausimu. Mes vieninteliai galime juoktis pasaulyje ir tai yra įaugę mumyse ir tai yra kaip socialinio bendravimo aspektas. Keisčiausia ir galbūt liūdniausia yra tai, jog dėl socialinio statuso mūsų natūralus nuoširdus („angeliškas“) juokas labai lengvai gali prieiti prie pašiepiančio kitą ar kitus, kitokio tembro ir žeminančio („demoniško“) juoko vien tik dėl tam tikro nematomo socialinio laiptelio tame pačiame socialiniame rate, elemento. Savotiškai tai galima pagrįsti netgi teiginį, kad dievas ir velnias, gali būti kad tėra vien tik metaforos ir, jog velnias negyvena kur nors Veneroje, Plutone ar Saturne, o dievas tarkime virš debesų ar kokiame Jupiteryje, o jie visi kartu gyvena mūsų dualistinėse galvose, kurios režimas nuo vieno prie kito kai kuriems gali pereiti taip greitai kaip pirštų spragtelėjimas.