Ištraukos iš Michel'io Houellebecq'o knygos "Žemėlapis ir teritorija".

... Jei būtų vedęs, bent jau turėtų draugę, pagaliau – kažkokią moterį, viskas eitųsi kur kas paprasčiau – kaip bebūtų, moterys kur kas geriau nei vyrai gaudosi šeimyninėse peripetijose, tam tikra prasme tai jų profesija, net kai nėra vaikų, šie kaip reali galimybė šmirinėja kažkur pokalbių erdvėse, o seniai juk domisi savo vaikaičiais, tai visiems žinoma, anūkai jiems siejasi su gamtos ciklu ar dar kažkuo, galų gale jų senose galvose užgimsta šilti jausmai, sūnus – tai tėvo mirtis, taip jau yra, o anūkas seneliui įkūnija atgimimą ar revanšą...

Pokalbiui palaikyti romanų kalbomis šnekančiose šalyse vidutinio amžiaus ar pagyvenusiems vyrams visiškai pakanka politikos, tarp žemesniųjų klasių kartais į ją pakeičia sportas. O anglosaksų vertybių suformuotiems žmonėms politikos vaidmenį perima ekonomika ir finansai, kartais į pagalbą ateina literatūra.

... Atvykęs į senelių prieglaudos namus, buvęs senjoras, dabar neginčytinai tapęs tiesiog seneliu, atsiduria vaiko, pakliuvusio į internatą, padėtyje...

... Pirmaisiais metais Žanas Pjeras iš tiesų buvo geras tėvas, vėliau šiek tiek prastesnis, vis dažniau kviesdavo auklę, o pats vakarieniaudavo mieste (paprastai su klientais, kartais su pavaldiniais, vis rečiau ir rečiau su draugais, nes laiko šiems ėmė trūkti, jis apskritai nebetikėjo, kad galima turėti draugų, kad šis ryšys gali turėti kokią nors reikšmę vyro gyvenime ar daryti įtaką jo likimui), jis grįždavo vėlai ir net nesistengdavo permiegoti su jauna aukle, - to paprastai juk siekia kiti vyrai; besišypsodamas sūnui jis išklausydavo dienos ataskaitos ir sumokėdavo auklei priklausantį atlyginimą.  

[...] Džedas nė neprisiminė, kada savo gyvenime buvo pirkęs laikraštį ar žurnalą. Jam patiko spoksoti televiziją, ypač rytais, perjunginėjant kanalus iš vieno į kitą, peršokant iš multiplikacinių filmų į biržų kronikas; kartais, kai sudomindavo kokia tema, šią atidžiau pasinagrinėdavo internete, o spausdintinės informavimo priemonės, kurioms buvo visiškai abejingas, jam atrodė keista atgyvena, greičiausiai pasmerkta netrukus visai išnykti.

Džedas nebuvo jaunas, tiesą sakant, jis niekada toks ir nebuvo, jam tiesiog trūko patirties. Žmogaus pažinimo prasme jis tepažinojo savo tėvą, ir tai ne per daugiausiai. Kalbant apskritai apie žmogiškus santykius, tasai ryšys su tėvu didelio optimizmo neteikė. Džedas tespėjo pastebėti, kad žmogiškoji egzistencija kuriasi aplinkui darbą, kuris užima didžiausią gyvenimo dalį, ir reiškiasi įvairiausio dydžio organizacijose. Paskui, išsekus darbingo gyvenimo metams, prasideda trumpesnis gyvenimo tarpsnis, suteikiantis sąlygas vešėti įvairiausių rūšių patologijai. Beje, kai kurios žmogiškosios būtybės pačiu aktyviausiu savo gyvenimo periodu bando susiburti į nedideles grupeles, vadinamas šeimomis, siekdamos pratęsti savo giminę; tačiau tokios grupelės dažniausiai būna labai trumpalaikės, „šiais laikais“ taip jau yra, nelinksmai mąstė Džedas...

... Po daugelio metų, kai Džedas taps įžymus... jo daugybę kartų klausinės, ką reiškia, jo požiūriu, būti menininku.... jis visgi išsakys vieną išskirtinę mintį, kurią nuolat kartos beveik kiekviename interviu: būti menininku, jo požiūriu, pirmiausia reiškia būti paklusniam. Tai yra paklusti mįslingiems, nenuspėjamiems ženklams, kuriuos, nieko geriau nesant bei neatsiduodant jokiam religiniam tikėjimui, turėtume vertinti kaip intuicijos proveržius; tie ženklai, kad ir kaip būtų, įsakinėja valdingai ir kategoriškai, nepalikdami nė mažiausios galimybės nuo jų išsivaduoti, - išskyrus tuos atvejus, kai prarandamas bet koks vientisumo pojūtis bei savigarba. Tie ženklai gali priversti menininką sunaikinti visą savo kūrinį, netgi ištisą eilę kūrinių, tam, kad jis pasuktų visiškai nauju keliu, o kartais eitų nežinia kur, neturėdamas jokio aiškesnio orientyro nei vilties dėl kūrybinės veiklos tąsos. Dėl to, vien dėl to menininko dalia gali būti laikoma sunkia...

Tėvo įmonė tuo metu išgyveno labai nelengvą laiką. Naujasis biuras brangiai atsiėjo, be to, jiems iš rankų išslydo svarbus kontraktas dėl vienos kurortinės zonos renovacijos prie juodosios jūros, tėvas ką tik žiauriai išsiplūdo su vienu iš partnerių bet pamažu atgavo kvapą ir nurimo.

-          Kodėl tau visko nemetus? – paklausė Džedas. Tėvas tylėjo ir visiškai jo nesuprasdamas pažvelgė į sūnų. – noriu pasakyti, kad esi pakankamai užsidirbęs. Juk išties galėtum pasitrakti ir pasimėgauti gyvenimu.

Tėvas visą laiką žiūrėjo į sūnų, tarsi šio žodžiai jo būtų nepasiekę ar tėvas jiems nebūtų teikęs reikšmės. Galų gale maždaug po minutės jis paklausė:

-          O ką gi aš veikčiau? – jo balsas skambėjo kaip pasimetusio vaiko.

-          [Huelbekas] Niekad nesat atsivertęs laikraščio?

-          [Džedas] Na, kažkada lyg ir buvo taip... – geranoriškai atitarė Džedas, nors iš tiesų dorai to negalėjo prisiminti; jam tepavyko atkurti vaizdą su gulinčiais ant staliuko ‚Figaro magazine‘ numeriais laukiamajame pas dantų gydytoją, bet dantis jis gydėsi taip seniai. Be to, jis niekada nejautė poreikio nusipirkti laikraštį. Paryžiuje oras ir taip prisotintas informacijos, nori nenori, vis viena spaudos kioske pamatai straipsnių antraštes, išgirsti pokalbių nuotrupas eilėse prekybos centruose. Kai Džedas vyko į Krezą laidoti senelės, pajuto, kaip atmosferoje tvyrantis informacijos tankis tolstant nuo sostinės akivaizdžiai mažėja, o žmogiški reikalai tampa nebe tokie svarbūs, kol galop išnyksta ir aplink pasilieka vien augalų pasaulis.

[Džedas]: „Kas gi apibrėžia žmogų? Kokį pirmąjį klausimą užduodam, norėdami sužinoti apie jo padėtį visuomenėje? Tam tikrose visuomenėse klausiama, ar jis susituokęs, ar turi vaikų, mūsų gi visuomenėje visi pirmiausia domisi profesija. Vakarų žmogui svarbi jo padėtis gamybiniame procese, o ne reprodukcinė galia“.

 [Huelbekas (perskaitęs, Džedo pirkto fotoaparato instrukciją)]: „..tai, geras, modernus gaminys. Jums turėtų patikti. Tačiau turit žinoti, kad po metų, daugiausia po dviejų jį pakeis naujas neva pagerintų charakteristikų produktas. Mes irgi produktai, kultūriniai produktai. Mes irgi susinešiosim. Mūsų funkcionavimas yra identiškas – skirtumas tik tas, kad iš esmės nepatirsim nei techninio, nei funkcinio patobulinimo, lieka tik reikalauti tikrų naujovių. “

[Huelbekas]: „Neįmanoma parašyti romano dėl tos pačios priežasties, dėl kurios neįmanoma ir gyventi: dėl nuolat didėjančios apkrovos. Visos tos laisvės teorijos, nuo Žido iki Sartro, tėra imoralizmai, išsakyti vėjavaikiškų viengungių. Tokių kaip aš.“

[Francas]: „... jau seniai meno rinkoje viešpatauja patys turtingiausi pasaulio verslininkai. O dabar, pirkdami estetiniu požiūriu patį didžiausią avangardą, jie pirmą kartą turi progą nusipirkti paveikslą, kuriame vaizduojami jie patys. Aš tau dar nesakiau, kiek verslininkų ar pramoninkų kreipėsi į mane norėdami, kad tu nutapytum jų portretą. Mes grįžom į Senojo režimo laikus su dvaro dailininkais...“

Paryžiaus namų stogus dengė storas romus sniego sluoksnis. Šioje tyloje slypi kažkas nepajudinamo...

[Džedo tėvas]: „Esminė prerafaelitų idėja buvo ta, kad menas iškart po viduramžių ėmė išsigimti, kad jau renesanso pradžioje jis prarado ryšį su bet kokiu dvasingumu, bet kokiu autentiškumu ir tapo grynai gamybine bei komercine veikla, o vadinamieji Renesanso meistrai – Botičelis, Rembrantas ar Leonardas da Vinčis – iš tiesų elgėsi kaip patys tikriausi komercinių įmonių vadovai... vadinamieji didieji renesanso meistrai geležine ranka vadovavo dirbtuvėms su penkiasdešimt ar netgi šimtu padėjėjų, kurie vieną po kito kūrė paveikslus, skulptūras, freskas. Jie patys gi apsiribodavo bendra priežiūra, pasirašinėdavo ant pabaigtų paveikslų, o ypač daug dėmesio skirdavo viešiesiems ryšiams bendraudami su tuomečiais mecenatais – princais ar popiežiais. “

... niekada nuo pat vaikystės Džedas nebuvo girdėjęs jo taip kalbant ir tuojau pat pagalvojo – niekada taip kalbant jo nebegirdės, šis vyras paskutinį kart taip stipriai išgyveno viltį ir pralaimėjimą, iš kurių kūrėsi jo gyvenimo istorija. Iš esmės tas žmogaus gyvenimas ne kaži kas, jį galima sutraukti į ribotą kiekį įvykių, o šįkart Džedas labai aiškiai suvokė tėvo kartėlį ir prarastus metus, vėžį ir stresą, galų gale – žmonos savižudybę.

....

Džedas metė žvilgsnį į laikrodį – buvo 4 valandos ryto. Tėvas pakilo, nupėdino į tualetą, tada sugrįžo apsivilkti palto. Per tas dvi ar tris minutes Džedą aplankė trumpalaikis dviprasmis pojūtis – jie ką tik perėjo į naują tarpusavio santykių etapą arba, atvirkščiai, jie niekada nebepasimatys.

Tarp dviejų gyvastingų laiko atkarpų bendravimo ir komercijos prasme, tai yra Kalėdų ir Naujųjų metų, driekiasi nesibaigianti savaitė, kuri, iš esmės yra ne kas kita kaip ilgas negyvas laikotarpis, su žaibu ir trenksmu atgyjantis tik gruodžio 31 – osios pavakariais.

Priešais jį ant molberto stovėjo Huelbeko portretas, kurį dar šį rytą Džedas pasiėmė iš banko.... 750 tūkstančių eurų... pagalvojo jis. Kažkokia nesąmonė. Pikasas irgi nesąmonė, gal ne didesnė, jei tik galima nustatyti nesąmonių dydį.

Olgos balsas buvo nepasikeitęs. Žmogaus balsas niekada nesikeičia, bent jau ne daugiau nei žvilgsnio išraiška. Fizinio išsekimo laikotarpiu, vadinamu senatve, balsas ir žvilgsnis tampa neginčijamais ir skaudulingais mūsų charakterio atkaklumo, sikių ir troškimų liudytojais, perteikiančiais tai, kas sudaro žmogaus asmenybę.

Olga mane myli, pakartojo jis su vis didesniu liūdesiu, suvokdamas, kad tarp jų nieko nebebus, tarp jų niekada nieko nebebus, taip, gyvenimas kartais suteikia antrą šansą, pagalvojo jis, bet jei mes būnam pernelyg vangūs ir neryžtingi, jis susižeria visas kortas atgal; tam tikram žygiui atlikti ar laimei pagauti duodamas atitinkamas laikas, trunkantis keletą dienų, kartais keletą savaičių ar net mėnesių, tačiau toks laikas tebūna vieną kartą gyvenime ir į jį sugrįžti, kad ir kaip vėliau norėtume paprasčiausiai būna nebeįmanoma – tikrąjį entuziazmą, tikėjimą ir pasitikėjimą pakeičia romus susitaikymas, abipusis ir sielvartingas gailestis bei bereikšmis ir drauge teisingas pojūtis, kad kai kas galėjo būti ir kitaip, deja, mes pasirodėme nesą verti tos mums suteiktos dovanos.

Mes galim visą laiką, sakė jam Huelbekas, pasakodamas apie rašytojo profesija, rašytis pastabas, bandyti dėlioti frazes, tačiau norint rašyti romaną reikia palaukti, kol viskas susigulės, taps neginčytina, reikia palaukti, kol iškils pati tikriausia būtinybė. Mes niekada patys nesprendžiam dėl knygos rašymo, pridūrė jis tada; knyga, anot jo, kaip besiruošiantis stingti betonas, o autoriaus galios apsiriboja tuo, kad šis visada turi būti pasiruošęs laukti, atsidavęs kamuojančiam neveiklumui, vildamasis, jog visas procesas prasidės pats savaime.

[Huelbekas]: „aš visą laiką niekinau tą bjaurią, nors tokią įtikinamą nuostatą, teigiančią, kad aktyvi nesavanaudiška visuomeninė veikla tėra bandymas kompensuoti asmenines problemas...“

... patį Džedą maždaug prieš mėnesį pasiūlos ir paklausos principas išskyrė iš pilkos masės, turtas jį užklupo staiga, kaip kibirkščių lietus, išlaisvinęs nuo bet kokios finansinės naštos, ir dabar jis suvokė, jog pamažu išsiskirs su šiuo pasauliu, kuriam niekada dorai taip ir nepriklausė, o visi žmogiškieji ryšiai, ir taip negausūs, vienas paskui kitą nusilps, išnyks, ir jo gyvenimas panėšės į dabartinį buvimą tobulai sukurto „Audi Allroad A6“ salone – romiame, melancholiškame ir be galo viskam abejingame.

Turbūt nėra kitos tokios muzikos kaip paskutinieji Frenco Listo sukurti kameriniai opusai, kuri taip puikiai perteiktų tą gedulingą ir švelnų jausmą, išgyvenamą senio, kurio visi draugi jau mirę, kurio gyvenimas aiškiai eina į pabaigą, kuris pats tam tikra prasme priklauso praeičiai ir savo ruožtu jaučia artėjant mirtį, regimą kaip seserį ar draugę, kaip viltį grįžti į gimtuosius namus.

Gana ironiška, bet Žaslenas po pirmojo kurso nutraukė medicinos studijas, nes nebegalėjo apsikęsti skrodimų, netgi lavonų vaizdo. Jį iškart labai sudomino teisė ir kaip kone visi studentai Žaslenas svajojo apie advokato karjerą, bet po tėvų skyrybų nuomonę pakeitė. Tai buvo vėlyvos skyrybos, kai jam, vieninteliam vaikui, buvo 23 metai. Kai skiriasi jauni žmonės, turintys vaikų, kuriuos, nepaisant visko, jie daugiau ar mažiau myli, o vaikų priežiūra reikia dalintis, tada dažnai susipriešinimo įkarštis būna švelnesnis, bet skiriantis pagyvenusiems žmonėms, kai susikerta vien finansiniai bei turtiniai interesai siaubingi įsisiūbavusios kovos užmojai nebeturi ribų. Tada Žaslenas aiškiai suprato, ką reiškia būti advokatu, jis puikiausiai galėjo įvertinti tą suktybės ir nerūpestingumo mišinį, kuriuo pasižymi profesionalaus advokato veikla, ypač kai šis specializuojasi skyrybų srityje. Visa procedūra truko daugiau nei dvejus metus, daugiau nei dvejus metus neįbaigiančios kovos, kuri išaugo į tokią siaubingą tarpusavio neapykantą, kad tėvai nesusitiko, netgi nesikalbėjo telefonu iki pat mirties, ir visa tai įvyko dėl to, kad būtų pateikta pasibjaurėtinai banali skyrybų sutartis, kuri per penkiolika minučių būtų galėjęs parašyti bet koks kvailys, perskaitęs knygą „Skyrybos vėploms“. Tikrai stebėtina, daugelį kartų galvojo jis, kad sutuoktiniai skyrybų proceso metu vienas kito nenugalabija savo pačių rankomis ar neužsisako samdomo žudiko paslaugų... Žaslenas nustebo, kai j prašymas pekelti į operatyvinę kriminalistų grupę buvo patenkintas... Tuo metu jis ką tik buvo pradėjęs bendrą gyvenimą su viena moterimi, kuri jų pažinties metu studijavo ekonomikos mokslus, siekė tapti dėstytoja ir nesenai buvo tapusi asistente..., bet Žaslenas niekada neketino su ja tuoktis, netgi neketino sudaryti civilinės partnerystės sutarties, - tėvų skyrybos jam paliko neišdildomą pėdsaką.

...

Žasleno žmona prisipažino: šuo toks pat mielas, netgi žymiai mielesnis už vaiką, jei ji kažkada ir galvojo apie galimybę gimdyti, tai tik iš konformizmo, na galbūt dar iš noro pradžiuginti savo motiną, bet iš tiesų vaikų ji niekada nemylėjo; jis vaikų irgi nemylėjo, jei šiek tiek pasigilintume, nemylėjo jų dėl įgimto ir nuolat besireiškiančio egoizmo, visiško taisyklių nepripažinimo ir natūralaus amoralumo, kuriam suvaldyti buvo būtinas sekinantis ir dažnai bevaisis aklėjimas. Ne, vaikų, bent jau žmonių vaikų, jie tikrai nemylėjo.

... (‚kalbama‘ apie šuniuką) Užtai oro kompanijos, iš esmės būdamos fašistinės organizacijos, atsisakė bet kokios tolerancijos, tad jie su apmaudu privalėjo mesti iš galvos keliones į tolimus kraštus. Jie kiekvieną vasarą, rugpjūčio mėnesį, leisdavosi į kelionę automobiliu, apsiribodami ekskursijomis po Prancūziją ar kaimynines šalis. Kadangi automobilio erdvę pagal klasikinį apibrėžimą jurisprudencija prilygina namų valdai, taigi automobilis gyvūnų globėjams, kaip ir rūkaliams, išlieka viena paskutiniųjų laisvės erdvių, viena paskutiniųjų laikinosios autonomijos zonų, dovanojamų šio trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Modernumas greičiausiai yra klaida, pirmą kartą gyvenime Džedui kilo tokia mintis. Ir lyg tarp kitko dar retoriškai pagalvojo: modernumas Europoje baigėsi jau prieš daugybę metų.

Džedas suvokė, kad šis (liūdesys) pasiliks visam laikui. Po 3 dienų jis pirmą kartą gyvenime Kalėdų vakarą praleido vienas. Taip pat ir Naujųjų metų naktį. Ir visas kitas dienas jis buvo vienas.

Šis (Francas) susigūžęs sėdėjo savo įprastinėje vietoje su raudonojo vyno taure, Francas atrodė senstelėjęs, tarsi jį būtų užklupusi rūpesčių lavina. Žinia, jis užsidirbo daug pinigų, bet, matyt, pagalvojo, jei būtų keletą metų luktelėjęs, būtų jų uždirbęs dešimtkart daugiau. Be abejo, vyrukas tą kapitalą buvo investavęs, o tai neišvengiamai kelia galvos skausmą. Bendrai kalbant, atrodė, kad jis gana sunkiai pakelia savo naująjį – turtuolio – statusą, kaip tai dažnai nutinka žmonėms, kilusiems iš varguolių sluoksnio: turtai laimę atneša tik tiems, kurie visą laiką gyveno tam tikrame pritekliuje, kurie nuo pat vaikystės buvo jiems pasiruošę. Jei turtai užgriūna žmogų, iš pradžių patyrusį sunkumų, pirmas pojūtis, kuris jį užklumpa ir kurį laikinai jam pavyksta pažaboti, bet galiausiai anas sugrįžta ir visą persmelkia, - tai paprasčiausia baimė. Tuo tarpu Džedas, gimęs pasiturinčioje šeimoje bei greitai patyręs sėkmę, be jokio sumišimo priėmė faktą, kad jo einamoji sąskaita pasipildė 14 mln. eurų. Jam net nelabai įkyrėjo jo bankininkas. Po pastarosios finansinės krizės, kur kas didesnės nei 2008 – ųjų, sužlugdžiusios... jau nekalbant apie daugybę kitų mažesnių įstaigų, bankininkai laikėsi kukliai, ir tai per silpnai pasakyta. Žinoma, jie bet kuriuo metu buvo pasiruošę meilikavimams, kurie į galvą jiems buvo įkalti dar studijų metu, bet kai tik jiems aiškiai pareikšdavo, kad jokio intereso investuoti nėra, jie tuojau pat nuolankiai atsiduodami atlyždavo ir kone atsiprašinėdami tykiai susitvarkydavo iš anksto paruoštą aplanką su dokumentais. Vien paskutinieji profesinio išdidumo likučiai jiems neleisdavo siūlyti atidaryti sąskaitą mokant 0.45% metinių palūkanų. Iš esmės visi gyveno keistu ideologiniu laikotarpiu, kada, rodės, visi lig vieno vakarų europiečiai buvo įsitikinę, jog kapitalizmas pasmerktas pražūčiai, netgi žlugs per labai trumpą laiką, jam telikę gyvuoti paskutinieji metai, nors tuo tarpu ultakairiosioms partijoms niekaip nesisekė sugundyti nieko kito, išskyrus įprastinę užkietėjusių mazochistų klientūrą.

...

Jie keletą minučių pasikalbėjo apie situaciją meno rinkoje, kuri buvo pakankamai patrakusi. Daugelis ekspertų manė, kad po pašėlusio spekuliacinio laikotarpio ateis ramesnis laikas, kada rinka augs tolydžiai, iš lėto, įgaudama normalų tempą; kai kurie netgi pranašavo, kad menas taps saugia investicija, bet jie klydo. „Nebėra jokios saugios investicijos“, - taip neseniai redakcijos skiltį pavadino FT, o prekyba meno kūriniais tapo dar intensyvesnė, dar labiau chaotiška ir pašėlusi, reitingai čia žaibu kilo, čia krito, tad dabar Art Press vertinimas buvo pateikiamas kas savaitę.

... Džedas suvokė, kad jam pačiam neseniai suėjo 60. Tikrai stebėtina: jis net negalvojo, kad taip paseno. Tik bendraudami su kitais žmonėmis ir šiems tarpininkaujant suvokiam, kaip patys pasenom; kitaip save paprastai esame linkę priskirti amžinųjų kategorijai.

Taigi Džedo Marteno paskutiniųjų metų darbus galima vertinti – tai pirmiausia kilusi interpretacija – kaip nostalgišką Europos industrinės epochos pabaigos apmąstymą, platesne prasme – apie bet kokios žmogiškosios veiklos laikinumą ir trapumą. Vis dėlto, šios interpretacijos nepakanka norint perteikti nerimą, užklumpantį mus regint tas patetiškas „Lego“ tipo figūrėles, pasimetusias abstraktaus ir milžiniško futuristinio miesto erdvėse, tuo tarpu kai pats miestas dūla ir griūva, o vėliau pranyksta neaprėpiamoje augalijos begalybėje. Mus taip pat aplanko ir širdgėla, prisimenant, kaip keičiantis oro sąlygomis nyksta, išsikraipo ir plyšinėja Džedo žemiškame gyvenime sutiktų žmonių nuotraukos, kurios paskutiniuose vaizdo kadruose tampa visos žmonijos rūšies išnykimo simboliu. Jos panyra, akimirksnį, atrodo, kovoja, kol galiausiai jas negailestingai užgožia persipinantys augalijos sluoksniai. Paskui viskas nutyla, tik vėjas sūpuoja žoles. Augalija visiškai triumfuoja.

„Žemėlapis ir teritorija“ ironiškai piešia spalvingą industrinės epochos pabaigą priėjusios šiuolaikinės Europos paveikslą. Tai apokalipsės grėsme  alsuojantis susvetimėjusių žmonių pasaulis su plačiais keliais ir didelėmis parduotuvėmis, kuriame tėvas su sūnumi nekalba apie asmeninius santykius, o tik apie darbą.

Ištraukos iš Michel'io Houellebecq'o knygos "Lansarotė".

Man visai patinka žiūrėti televizorių išjungus garsą; tai veikia tarsi akvariumas, migdomai, be to, šiek tiek ir domina...

... Ir vis dėlto mes greitai nusitvėrėme minties sukurti pasaulinę federaciją, kurią valdytų Jungtinės Amerikos Valstijos ir kurioje bendra kalba būtų anglų. Be abejo, jau pati perspektyva, kad planetą valdys kvailiai, skambėjo kiek nemaloniai; bet, šiaip ar taip, tai nebūtų pirmas kartas. Pasak visų liudijimų, kuriuos apie save paliko romėnai, tai išties buvusi bukapročių tauta; tačiau jiems tai nesutrukdė pavergti Judėją ir Graikiją. Paskui atėjo barbarai ir t.t. Mintys apie pasikartojimus buvo slegiančios. Perjungiau MTV kanalą. Žiūrėjau MTV be garso – visiškai pakenčiama; netgi, sakyčiau, visiškai malonu stebėti visas šias katytes su plikais pilvais, nenustygstančias vietoje...

...Pasirodė, jog Rudis buvo policijos inspektorius ir gyveno Briuselyje. Mums valgant jis pasakojo apie šį miestą su kartėliu. Nusikalstamumas ten kerote keroja: vis dažniau jaunimo gaujos užpuola praeivius vidury baltos dienos prekybos centruose. O kas darosi naktį, tai blogiau ir būti negali: jau seniai vienos moterys nedrįsta išeiti į gatvę saulei nusileidus. Islamiškasis integralizmas įgavo nerimą keliančių užmojų; šiandien Briuselis tapo teroristų šventove, tuojau po Londono. Miesto gatvėse bei aikštėse gali sutikti vis daugiau ir daugiau moterų šydu uždengtais veidais. Be to, dar labiau paaštrėjo konfliktas tarp flamandų ir valonų. Vlamsas Blokas buvo visiškai netoli valdžios. Apie Europos sostinę jis pasakojo kaip apie miestą, stovintį ant pilietinio karo slenksčio.

[Rudis]: „Belgija yra išsigimstanti ir absurdiška šalis, šalis, kuri iš viso neturėjo egzistuoti“...

-          [Pam] ... vokiečiai nenori pasilikti Vokietijoje, nes ten gyventi nemalonu ir šalta, o dar dėl to, jog ten pernelyg daug turkų. Jei tik vokiečiai turi kiek pinigų, jie išvyksta į pietus, ir niekas negali jiems sutrukdyti.

-          Ko gero, Turkija taip pat greitai taps Europos dalis. Taigi vokiečiai galės laisvai ten važinėti.

Vis dėlto vienu klausimu jis (Rudis) klydo: galima kuo puikiausiai gyventi, neturint jokios vilties gyvenime; dažniausiai taip ir atsitinka. Apskritai žmonės gyvena užsidarę ir džiaugiasi, kad jų telefonas niekados nesuskamba, o kai suskamba, jie palieka įjungtą asmeninį atsakiklį. Geriausios naujienos, kai jų iš viso nėra. Dažniausiai žmonės tokie ir esti. Ir aš taip pat.

Net jei ir nėra ko daugiau tikėtis iš gyvenimo, vis tiek išlieka tam tikra baimė. Pastebėjau, jog mano kvartale atsiranda vis daugiau kvaišalų platintojų. Eilinį kartą nusprendžiau persikelti arčiau Nacionalinės asamblėjos; žmonėms sakiau, kad noriu gyventi arčiau darbo, tačiau iš esmės norėjau gyventi tokiame kvartale, kur pilna policininkų. Nemačiau jokio reikalo būti nudurtas peiliu kokio nors bepročio, pajutusio kvaišalų stygių.

Pirmoji kelionė į Škotiją

Sveiki tie, kurie [ne]tyčia, užklydo čia ir susidomėjo šia pompastiška makulatūra/ virtualiai geltonųjų popiergalių turiniu :)

Temą norėčiau pradėti pasakymu, kad į Škotiją nuvykti planavau (tiksliau pasakius - svajojau) jau kuris laikas. Kaip dabar pamenu, jau 2011 – aisiais, būdamas čia, Anglijoje, labai norėjau aplankyti tą kalnuotą kraštą. Negaliu atsakyti, dėl kokios priežasties aš ten norėjau nuvykti, galbūt dėl kalnų grožio, galbūt dėl žmonių akcento. O galbūt ir viena ir kita, ir dar plius n+k priežasčių.

Metams bėgant, šis noras niekur nedingo, tačiau buvo užslopintas kasdieniniais reikalais. Visgi, kuomet atsirasdavo mintis aplankyti kitas šalis (tokias kaip Islandija, Norvegija, Šveicarija, Italija + Barselona na ir galbūt dar Valensija :D ), pasakydavau sau, kad vis dar tebėra neaplankyta viena šalis, kuri yra arčiausiai manęs ir tol, kol ji nebus aplankyta, tol aš nekeliausiu į kitas šalis.

Metai slinko, darbai keitė darbus, kol galų gale, vieną dieną visi fabrikai ir jų darbai įgriso ir atsirado supratimas, kad vairuoti man yra vienas malonumas, tad kodėl gi man nesujungus šio malonumo su darbu. Tad įsidarbinau... kurjeriu. Na ir vieną dieną manęs laukė 3 dienų kelionė į Škotiją ir atgalios (verslo :D ) darbo reikalais. Šiokia tokia komandiruotė taip sakant (kadangi žmonos neturiu, tad iš komandiruotės grįžau pakankamai ramiai :) ). O tai, ką pamačiau Škotijoje, mane pritrenkė..

Pats kaip žmogus, labai mėgstu filmus apie mokslinę fantastiką, ateivius, kitas planetas, jų gamtovaizdis ir t.t. na esu savotiškas žvaigždžių karų ir žvaigždžių kelio žmogus. Man visuomet tokios temos įdomios pasvaičiojimams. Pats esu lietuvis, Lietuvoje ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį ir, nors gyvenau, labiausiai kalvotoje LT dalyje, kalnų terminais tai tebuvo lygumos. Tad, manau jūs turite įsivaizduoti, kaip aš troškau pamatyti kalnus. O visa tai dar sujungus su mano pomėgiu mokslinei fantastikai, tai vien nuvykimas į Škotiją man priminė vaizdus, tarsi jie būtų ne iš šio pasaulio. Tie vaizdai man priminė tai, jog aš būčiau atvykęs į kitą planetą. Aš negaliu tiksliai apibūdinti to patirto įspūdžio dėl savo literatūrinio neišprusimo ar šiaip naivumo, bet pasistengsiu praplėsti ankstesnio sakinio mintį. Įsivaizduokit, kad buvo ką tik teraformuota Marso planeta ir į ją jau su kosminiais laivais vyksta pirmieji pionieriai (iš Žemės) apsigyventi. Jie atskrenda, nusileidžia, išsilaipina ant Marso paviršiaus ir... nusiima šalmus. Oras toks pat kaip Žemėje, bet tai dar kažkas visiškai ir absoliučiai naujo, neištirta ir neatrasta – paslaptinga netgi truputėlį mistiška. Tad man tokia buvo Škotija, kurioje: švilpė vėjai, švietė saulė, o po dešimties minučių – jau užpustyta, kalnai kylantys į dangų, kalnai skendintys debesyse ir mistiškoje migloje, o šalimais čiurlena upelis. Tie vaizdai priminė ir rojų, nors jis ir kiek šaltokas, na pavadinkime jį šiaurietišku rojumi tuomet: upelis vinguriuojantis slėnyje, o horizonte kalnas ar kalnų virtinė/ grandinė...

Tad Škotija man atsveria visas kitas norėtas aplankyti šalis (išskyrus tik Italiją ir Barseloną su Valensija :) ), nes ji primena man: Islandiją, Norvegiją, Šveicariją, Naująją Zelandiją. Pagal gyventojų tankį ji panaši į LT (mano manymu asmeniniu, atmetus jos du didžiuosius miestus), o tai ramina, mažina stresą ir dar labiau didina laukinės, gaivališkos ir vikingų laikus ar žiedų valdovo trilogiją primenančią gamtą. Paslaptingumo prideda ir vingiuotu keliu (į/nuo/kalnėn), švilpiant uraganiniam vėjui o aplinkui tave – siūbuoja medžių šakos, visai šalia elniai stebi tave, o kokių 30 - 40 km neteko nei prisivyti nei prasilenkti, nei mane prisivijo kas (nors tuos km tuo metu važiavau itin lėtai ir atsargiai) važiuoji tiesiog tu, ir klausaisi paslaptingos bei gaivališkos galios raibulių, atgarsių... didinga šalis, tiek savo geologine, tiek ir žmonių sukurpta istorija.

Galiu pasakyti tik viena. Kol kas Škotija yra mano kelionių prioritetas nr.1 (po LT, žinoma :) ) ir ji tokia bus tol, kol aš jos neištyrinėsiu iki galo ir nesvarbu kiek laiko tai truks :)   

ES#2. Apie du šios Sąjungos ideologijos formuotojus ir ne tik.

Pasirinkau tokią temą, nes ji man jau labai senai kelia susirūpinimą ir tai yra ES federacijos idėja... Man ši idėja labai nepatinka ir esu jos priešininkas visu savo vidumi. Šiuo klausimu esu labai kategoriškas. Keisčiausia yra tai, kad ši federacijos idėja neatsirado tik pernai (ar užpernai), kuomet Junkeris „išmaigė“ 5 galimus ES tolimesnės egzistencijos kelius, kurių vienas ir buvo toji federacijos idėja. Tikrai ne, toji idėja egzistavo dar prieš pačiai ES susikuriant. O tai mane dar labiau neramina. Daugelis žmonių sako, kad nieko čia neįmanoma gyvenime suplanuoti iš anksto, tad vyriausybės ir kiti įtakingi žmonės į viską t.y. į iškylančias problemas sprendimus sugalvoja tik reaguodami į tai realiuoju laiku ir kad sąmokslo teorijų net ir būti negali. Kiti sako gi, kad absoliučiai viskas yra itin kruopščiai suplanuojama ir kad tai, ką teigia didžioji žiniasklaida ir vyriausybės, yra tik skiedalai. Aš gi, savo ruožtu, manau kad tiesa arba balansuoja ties viduriu: vieni dalykai vyksta spontaniškai, na, o kiti, deja, bet yra parengiami po planavimų, o, kuomet atsiranda problema, vyriausybės kai kurios ar kai kurie įtakingi veikėjai į tą problemą reaguoja tiesiog neva tai spontaniškai sugalvotu sprendimu tam, kad galėtų prastumti savo idėjas, o jas vykdydami jie turi alibi – pateisinimą, kad kitaip lyg ir neįmanoma elgtis, arba, kad tai yra mažiausia blogybė iš galimų siekiant pašalinti atsiradusią problemą. Tad, jūsų dėmesiui, šiuo atveju, pateiksiu ES federacijos idėją, kuri, kaip jau buvau užsiminęs anksčiau, atsirado dar prieš ES atsirandant ir, nepaisant to, šios idėjos yra gajos iki šiol...

Utopiniai Europos vienytojai, tam tikra prasme, buvo: Romos imperija, Frankų imperija (galbūt galimai), tam tikra prasme, Europos vienytojai buvo ir krikščionybės skleidėjai viduramžių Europoje, Napoleono žygiai, iškilusi Vokietijos imperija romantizmo laikais iki pirmo pasaulinio karo, Adolfas H. ir gi savotiškai bandė „suvienyti“ arba sujungti Europą. Šiuo metu, bandymas suvienyti Europą ir yra Europos Sąjunga...

Tai, kad egzistuoja ES, savotiškai yra didžiulis pasiekimas, nes jai susivienyti anksčiau trukdė tautinis ir istorinis valstybių naratyvas. Nemanau, kad čia verta labai ypatingai daug plėtoti mintį, nes manau daug kas tai paprasčiausiai suvokia be itin didelių išsiplėtojimų. Taigi ES atsirado savotiškai dėl to, kad šios tautinės valstybės sugebėjo, tam tikra prasme, peržengti per save, per savo tautinius ir istorinius kivirčus ir tarpusavio konfliktus, tarsi sutartinai pamiršti visa tai dėl šio ES idėjos. Tai yra didžiulis pasiekimas, nes per amžius amžinuosius tai atrodė vargu bau ar apskritai įmanoma, turint omenyje tai, kad ją suvienyti savotiškai bandyta daug kartų. Tačiau istoriniai naratyvai niekur nedingsta, nes jie yra tautų savasties arba tautiškumo, o kartu ir valstybingumo, pagrindas.

Pasak kai kurių apžvalgininkų šis konfliktas tarp tautų/ valstybių ir ES yra esmių esmė, nes ES tolimesnis kelias neįmanomas be tautinių valstybių likvidavimo, kitaip sakant arba grius ateity valstybės, arba ES.

Kaip žinome, Šengeno sutartis leidžia be sienų keliauti ar/ ir dirbti kitose ES narėse. Ši sutartis netgi gali turėti atskirą temą, kuria būtų galima ir knygas rašyti, kaip vienos valstybės iš to pelnosi naudos, kuomet į jas veržiasi dirbti suaugę ir jauni darbingiausio amžiaus žmonės, išvažiavę ir palikę likimo valiai savo gimtus kraštus, palikę juos merdėti ir dar labiau jas susilpnindami, nei jos buvo prieš tai... Tačiau tema ne apie tai dabar, o apie ES galimą federalizaciją, visgi, reikia pridurti, kad bene visuomet naujos sutartys yra mažas žingsnelis to link, nes šios įsigaliojusios sutartys padaro vis labiau pavienes Europos valstybes priklausomas nuo kitų, arba, tiksliau pasakius, priklausomas nuo ES...

Tad tęsiant mintį šia tema, man, palyginti visai nesenai, teko girdėti mintį, jog yra bandoma regionalizuoti ES. Tam tikros (ateityje būtinai sužinosiu kokios konkrečiai), yra suskaldžiusios ES nares į porą šimtų regionų. Regionų aprėptos dažnu atveju neįeina į valstybės rėmus, o užeina už jų ribų ir eidami tarp dviejų ar daugiau valstybių. Pasak vieno tokio apžvalgininko, šie regionai jau neva tai apeina pavienes valstybes ir kreipiasi tiesiogiai į Briuselį, tokiu būdu akivaizdžiai sumažindami valstybių įtaką. Man, atvirai prisipažinsiu, to dar nebuvo tekę girdėti. Aš numaniau, kad taip gali būti, bet nesitikėjau, kad tai jau vyksta šiuo metu. Kad tai veikia arba greitu metu veiks, rodosi, kad darosi vis akivaizdžiau, nes V. Čapliko knyga, kurios, deja, bet neskaičiau, skamba taip: „Lietuvos ir Europos Sąjungos regioninė politika“. Bet tai savotiškai ir nestebina manęs, nes apie tai, kaip jau ir esu pabrėžęs ne kartą, jog buvo svarstyta dar tuomet, kai net pačios ES nebuvo.

Toks vienas pirmųjų mąstytojų šia tema yra Richard‘as Nikolaus‘ as von Coudenhove-Kalergi‘s (1894 - 1972). Dar prieš WWII jis aktyviai įsitraukė į vieningos Europos veiklą. Parašė knygas, kurių viena vadinasi „Paneuropa“. Šioje knygoje jis rašė kaip įgyvendinti vieningos Europos idėją, kad nebūtų sienų, karų ir... tautų... Kita jo svarbi knyga vadinasi „Praktinis idealizmas“. Šio grafo Kalergi mama – japonė, o tėvas turėjo kraujo įvairiausių tautų. Taigi Kalergi‘s, veikiausiai, savęs nesiejo su jokia tauta. Jis laikomas vieningos Europos idėjos pradininku, egzistuoja jo vardo premija, kurią yra gavusi Angela M. ir kiti aukšti ES komisarai ar/ ir prezidentai, įskaitant ir pirmąjį ES prezidentą Rompėjų. Jo atvaizdas yra pavaizduotas ant proginės euro monetos, įvairiausi Kalergio jubiliejai yra švenčiami ES lygmeniu. Taigi jis yra pripažintas ES ir laikomas vienu iš vieningos Europos sumanytojų, kurio idėjos svarbios ir po šiai dienai. Juk dėl to jis ir yra taip gerbiamas. Tad ką gi tokio Kalergi‘s parašė prieš WWII, kad nusipelnė tokios ES vadovų pagarbos? Taigi jis ir rašė, kad tos tautos esančios Europoje, turi susimaišyti. Aš mačiau pateiktą žemėlapį knygos ir supratau, kad jis rėmėsi į tai, kokias kolonijas Europos šalys tuo metu turėjo. Priminsiu, kad kolonijinės valstybės dar nebuvo pradėjusios savo išsivadavimo judėjimų. Tad kol kas man tai netgi ir atrodo pakankamai logiškas ir netgi neišvengiamas variantas žvelgiant to meto akimis, nes jei, tarkim, belgai turi tuo metu Kongo valstybę, tai, amžiams bėgant, belgų ir kongiečių bus juk neišvengiamas susimaišymas. Čia tiesiog kaip pavyzdys, jog tai visai tikėtinas to meto mąstytojui kaip galimas vienas ateities scenarijus. Natūralu, kad tokia trajektorija mąstant, jis eis ir toliau, tad Kalgeris ir teigė, kad reikia atskirti tautiškumą nuo valstybingumo. Tai akivaizdžiai kairuoliškas teiginys. Priminsiu, kad romantizmo laikais, daugelis imperijų galutinai subyrėjo ir daugumoje Europos šalių susikūrė valstybės tautiniu pagrindu, tačiau lygiagrečiai egzistavo ir Karlo Markso kairuoliškos idėjos, bet tų kairuoliškų idėjų netrūko ir dar ankstesniais laikais... šios dvi viena kitai prieštaraujančios idėjos, gal tiksliau jų daigai, atsirado nuo prancūzų revoliucijos laikų. Taigi Kalergi‘s tautiškumo atskyrimo klausimą nuo valstybingumo, mato tai kaip religijos atskyrimą nuo valstybės. Taigi, iš esmės, šis grafas, kuris negali savęs identifikuoti jokiai tautai, rašo knygą apie tai, jog paneuropinėje Europoje kiekvienas žmogus galės priskirti save kokiai tik jis nori tautai. Veikiausiai, jis galiausiai suprastų, kad tai yra netgi kvaila mintis ir jis tiesiog save vadintų paneuropos piliečiu, gyvenančiu kosmopolitinėje Europoje. Nemaža dalis ES politikų yra tokios idėjos šalininkai, bet keisčiausia tai, jog tokią idėją, tokią ES kryptį palaiko ES vadovai... Kita vertus, o kas gi čia keisto kuomet aukšti ES ar su ja tampriai susiję veikėjai buvo tolimos kairės atstovai. Tarkim, J. M. Barroso, buvo marksistas, po to priklauso maoistų organizacijoms. J. Fischer‘io veikla jaunystėje taip pat buvo ties ta kryptimi. Trockio ideologija (pasaulinė revoliucija be valstybių, tautų) gyvuoja ES koridoriuose dar vis. Ponia Angela M. taip pat buvo savu laiku komjaunuolė.

Grafas taip pat rašė, kad religijos turi nebūti toje jo aprašomoje ateities paneuropoje. Tai juk, vėlgi, atspindi tolimą kairuolišką ideologiją, nes juk Sovietų sąjungoje krikščionys buvo persekiojami, religijos buvo draudžiamos ir, visi skelbėsi esą ateistai. Vienas įdomus momentas čia turėtų būti uždėtas akcentas ties tuo: ateistai dievu netiki tiesiog, iš principo. Bet esmė yra tame, kad ateistai nepersekioja krikščionių. Daugiau nesiplėsiu, bet tik noriu pasakyti, kad daiktai turi būti vadinami savais vardais, o komunistai, kurie persekiojo krikščionis, neturėtų būti vadinami ateistais. Manau teisingą atsakymą į tai galima atrasti pono A. Maceinos knygose.          

Kalergi‘s savo knygoje, kurioje atvaizduoja paties viziją į ateities paneruopą, mini, kad joje bus dviejų tipų žmonės: kokybės (valdantysis elitas) ir kiekybės (tuos, kuriuos kokybės žmonės valdys)...

Pratęsiant mintį apie regionus, norėtųsi pasakyti, kad, pasirodo, nuo šių metų pradžios, Lietuva turi 2 regionus: Vilniaus ir Vidurio ir vakarų regionas. Toks skirstymas yra pakankamai logiškas, nes kalba eina apie ES skiriamas lėšas atsilikusiems regionams. Kadangi Vilnius viršija ES gerovės vidurkį, tai jis negaus, o kiti regionai pretenduoja į didesnę dalį lėšų gavimo. Bet iš kitos pusės, yra matomas po truputį prasidedantis regionalizavimas valstybių ES viduje remiantis ES finansavimu ir galbūt ne vien tik tai. Tačiau galutinis to tikslas bus tiesioginis regionų bendravimas su ES sostine Briuseliu. Tai visai tikėtina atsižvelgiant į tai kokio politinio tipo ES vadovai buvo jaunystėje, apie ką rašė Kalergi‘s ir t.t. (iš esmės apie tai jau kalbėjau ką tik, tad nesinori kartotis).

Virš pagrindinio įėjimo į pagrindinį ES pastatą Briuselyje, yra užrašas: Altiero Spinelli. Gimė 1907 – aisiais Romoje. 1924 – aisiais tapo Italijos komunistu. Po 3 metų buvo suimtas ir dešimts metų praleido Italijos kalėjime. 37 – aisiais išmestas iš Italijos komunistų partijos už trockizmą. Po dviejų metų, prasidėjus karui, Musolinio valdžia jį uždaro Ventotene saloj. Dar po poros metų, kartu su Ernesto Rossi, išleidžia knygą „IL Manifesto DI Ventotene“. Tai, pasak to paties apžvalgininko, apie kurį čia nuolat užsimenu, yra pokarinė programa Europai. Po karo šis rašytojas/politinis tremtinys ir kalinys įkuria Europos Federalistų Uniją (EFU). Šiuo metu, EFU turi savo atstovus ne tik visose ES narėse, bet ir apskritai visose Europos šalyse, savaime suprantama, įskaitant ir Lietuvą (kurios atstovas, mums gerai žinomas Petras Auštrevičius).

1976 – aisiais Altiero Spinelli patenka į Italijos parlamentą komunistų partijos sąraše. Po 3 metų patenka į Europos parlamentą (į ją deleguotas per komunistų partiją) ir, tuo metu, ES parlamente, priklauso „komunistų ir šalininkų frakcijai“. 1970-1976 – aisiais mūsų eros metais jis – eurokomisaras.

1984 – aisais Altiero Spinelli iniciatyva, ES parlamentas priima pirmąjį Europos konstitucijos projektą, tačiau visos tuometinės ES valstybės šią ES konstituciją atmeta. Dar po poros metų Altiero Spinelli iškeliauja į dausas, o 2010 – aisiais ES parlamente buvo įkurta Spinelli‘o grupė.   

Pagrindinis Altiero Spinelli darbas ir yra tas manifestas, kuris ES‘e, visai kaip ir Kalergi‘io knygos, yra ES‘o stuburas ir esmė. Pateiksiu kelias citatas: „Svarbiausias uždavinys, kurio neišsprendus, bet kokia pažanga bus tik iliuzija – galutinis likvidavimas sienų, dalinančių Europą į suverenias valstybes“; „Privati nuosavybė, priklausomai nuo aplinkybių, turi būti: panaikinta, apribota, pakoreguota arba išplėsta, nekreipiant dėmesio į jokias dogmatiškas taisykles.“ ; „Reikia galutinai likviduoti ekonominį valstybių savarankiškumą, kuris yra totalitarinių režimų stuburas.“; „Mūsų judėjimas semiasi tikrumo dėl tikslų ir veiklos krypčių ne iš kažkokios dar neegzistuojančios liaudies valios, bet iš suvokimo būtinybės reprezentuoti giliausius šiuolaikinės visuomenės poreikius .“; „Partija, kuri įvykdys šiuos uždavinius, turi jungti tik tuos, kuriems pagrindinis gyvenimo tikslas – revoliucija Europoje.“; „Europos revoliucija atitiks mūsų poreikius, jeigu ji bus socialistinė.“; „Nauja valstybė, kuri atsiras visų šių veiksmų pasakoje, atsiras dėka revoliucinės partijos diktatūros ir vardan naujos, tikros demokratijos.“; „kalbame apie federacinės valstybės sukūrimą, kuri disponuos Europos kariuomene ir turės pakankamai galių priversti atskiras federacinės valstybės dalis laikytis bendros tvarkos.“

Tam tikra prasme tokį jo ir Rossi raštą galima pateisinti, nes šie žmogeliai matė kaip fašistai darbuojasi ir kad jie įsivelia į WWII visu pajėgumu, tad jie tam norėjo priešintis. Galbūt galima savotiškai paaiškinti ir dėl ko jis tapo komunistu. Rodos, fašistinis Musolinis į valdžią atėjo 22 – aisiais, o jis (Spinelli) tapo komunistu po 2 metų. jis pasirinko visiškai priešingą stovyklos kryptį galbūt vien tik tam, kad ieškojo išeičių iš fašistinių režimų, galbūt matė, kad demokratija čia nepatėš, tad reikia priešingos stovyklos radikalumo. Sunku pasakyti ar jis taip mąstė, ar kitaip. Visgi, savo idėjų jis neatsisakė net ir pasibaigus WWII, ir Europos federalizacijos idėją propagavo iki kol buvo gyvas.

Taigi Altiero Spinelli pavardė virš ES parlamento pagrindinio įėjimo, Spinelli‘o grupė yra ES parlamente, 2016 – aisiais buvo minima ir taip pagerbiamos jo mirties trisdešimtmetis. Toje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos prezidentai. Po metų ES šventė šešiasdešimtmetį. Taip jau sutapo, kad tuo laiku pasirodė „Baltoji knyga“ kaip planas ES ateičiai. Ir pačiame šios knygos pirmajame puslapyje mes matome Altiero Spinelli ir Ernesto Rossi‘o „Ventotenės Manifestą“. ES šią knygą įvardija kaip atspirties tašku tolimesnės ES vizijos kūrime...

Taigi ar kyla jums dar kokių nors klausimų dėl Europos Federacijos idėjos? Man tai ne itin. Aš suprantu, kad tol, kol valdžioje bus tokio pobūdžio kairieji ir liberalaus plauko atstovai, ši vizija artės visu greičiu pirmyn. Jei Europą valdys daugiau konservatoriai, jie bent kažkiek pristabdys arklius, nes juos įtikinti tokiomis idėjomis yra sudėtingiau, jie labiau iš principo yra linkę priešintis ir dažniau svarsto, mano galva. Na, o populistai – neaišku. Jų yra įvairiaspalvių. Tokie populistai kaip Vokietijos AFD galbūt sustabdytų tokią viziją kur kas ilgesniam laikui, tačiau, po kitų rinkimų veikiausiai traukinys ir vėl pradėtų judėti ta linkme. Aš neesu joks kovotojas ir nežinau kaip tai išspręsti. pats pasisakau prieš šią idėją. Aš esu už etninių tautų rėmuose egzistuojančias valstybes. Supraskit, aš neesu ES priešininkas, aš tik tenoriu, kad valstybės išliktų, nes būtent tai ir yra tas įdomumas, tas apskritai nacionaliniu pagrindu susiformavusių valstybių savitumas. Man tikrai nebus įdomu gyventi paneuropinėje ar federalistinėje Europoje, kur viskas iš esmės yra tas pats: tie patys žmonės, ta pati kalba (galbūt dar vėliau), kultūra, kuri kažin ar apskritai bus krikščioniška... Tokioje aplinkoje aš jausiuosi kaip žmogus be tėvynės, kaip ką tik pardavęs žemę, kaip benamis. Mano išeitis bus tik LT kaimas/ vienkiemis. Tikiuosi, kad bent tokiu atveju turėdamas nors šiek tiek savos žemės lopinėlio, galėsiu bent jau su nostalgija prisiminti tautas, kuomet jos dar nebuvo susimaišiusios, o protarpiais tokius nostalgiškus prisiminimus sudrums kažkur tolumoje girdimas mečečių aidais, ar kelyje pravažiuojantys arabai atdarais langais ir užleidę savo balsingas melodijas visu garsu. Dabar – tai jų nuotykis, nes Europos tautos [ne]sąmoningai pardavė pačios save, dėl to, kad idealizavo komunisto, parašiusio „Manifestą“, viziją...  

P.S. aš vis užsimindavau vis apie kažkokį apžvalgininką, tačiau, deja, dėl tam tikrų sumetimų, jums jo pavardės atskleisti negaliu, visgi sumetimus atskleisti galima. Pavardė nesakoma todėl, kad šiuolaikinė žiniasklaida šiuo metu į vadina populistu/ marginalu. Jį taip pat vadina tokiu žmogumi, kuris neva tai dirba Rusijai. Aš šių faktų negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Visgi, kadangi jis turi kitokią mintį negu dauguma politikų, kadangi jo požiūris į daugelį įvykių ir procesų yra skirtingas, jis paprasčiausiai tokiu vadinamas ir visuomenei tuomet yra lengviau, kuomet jam uždeda etiketę, tai didžioji visuomenės dalis ir nesigilina arba mąsto pagal etiketę. Pasakysiu dar daugiau: kadangi jis yra marginalizuojamas, tai gaunamas sniego gniūžtės efektas, kadangi marginalizuotas visuomenės veikėjas visuomet gaus mažiau dėmesio iš žiniasklaidos, negu tas, kuris kalba taip, kaip daugumai patinka. O kadangi jis automatiškai yra mažiau populiarus, lyginant ne su marginaliniais visuomenės veikėjais, tai dauguma jos narių net apskritai nėra girdėję apie jį, o tie kurie yra girdėję, toji likutinė dauguma ir mano kad jis marginalas, nes taip sakė politinis elitas. Tad jis ir egzistuoja kažkur paraštėse. Kad ir kaip ten bebūtų, tam žmogui aš norėčiau paspausti ranką ir su juo padiskutuoti įvairiausiais klausimais prie kavos puodelio.