ES#2. Apie du šios Sąjungos ideologijos formuotojus ir ne tik.

Pasirinkau tokią temą, nes ji man jau labai senai kelia susirūpinimą ir tai yra ES federacijos idėja... Man ši idėja labai nepatinka ir esu jos priešininkas visu savo vidumi. Šiuo klausimu esu labai kategoriškas. Keisčiausia yra tai, kad ši federacijos idėja neatsirado tik pernai (ar užpernai), kuomet Junkeris „išmaigė“ 5 galimus ES tolimesnės egzistencijos kelius, kurių vienas ir buvo toji federacijos idėja. Tikrai ne, toji idėja egzistavo dar prieš pačiai ES susikuriant. O tai mane dar labiau neramina. Daugelis žmonių sako, kad nieko čia neįmanoma gyvenime suplanuoti iš anksto, tad vyriausybės ir kiti įtakingi žmonės į viską t.y. į iškylančias problemas sprendimus sugalvoja tik reaguodami į tai realiuoju laiku ir kad sąmokslo teorijų net ir būti negali. Kiti sako gi, kad absoliučiai viskas yra itin kruopščiai suplanuojama ir kad tai, ką teigia didžioji žiniasklaida ir vyriausybės, yra tik skiedalai. Aš gi, savo ruožtu, manau kad tiesa arba balansuoja ties viduriu: vieni dalykai vyksta spontaniškai, na, o kiti, deja, bet yra parengiami po planavimų, o, kuomet atsiranda problema, vyriausybės kai kurios ar kai kurie įtakingi veikėjai į tą problemą reaguoja tiesiog neva tai spontaniškai sugalvotu sprendimu tam, kad galėtų prastumti savo idėjas, o jas vykdydami jie turi alibi – pateisinimą, kad kitaip lyg ir neįmanoma elgtis, arba, kad tai yra mažiausia blogybė iš galimų siekiant pašalinti atsiradusią problemą. Tad, jūsų dėmesiui, šiuo atveju, pateiksiu ES federacijos idėją, kuri, kaip jau buvau užsiminęs anksčiau, atsirado dar prieš ES atsirandant ir, nepaisant to, šios idėjos yra gajos iki šiol...

Utopiniai Europos vienytojai, tam tikra prasme, buvo: Romos imperija, Frankų imperija (galbūt galimai), tam tikra prasme, Europos vienytojai buvo ir krikščionybės skleidėjai viduramžių Europoje, Napoleono žygiai, iškilusi Vokietijos imperija romantizmo laikais iki pirmo pasaulinio karo, Adolfas H. ir gi savotiškai bandė „suvienyti“ arba sujungti Europą. Šiuo metu, bandymas suvienyti Europą ir yra Europos Sąjunga...

Tai, kad egzistuoja ES, savotiškai yra didžiulis pasiekimas, nes jai susivienyti anksčiau trukdė tautinis ir istorinis valstybių naratyvas. Nemanau, kad čia verta labai ypatingai daug plėtoti mintį, nes manau daug kas tai paprasčiausiai suvokia be itin didelių išsiplėtojimų. Taigi ES atsirado savotiškai dėl to, kad šios tautinės valstybės sugebėjo, tam tikra prasme, peržengti per save, per savo tautinius ir istorinius kivirčus ir tarpusavio konfliktus, tarsi sutartinai pamiršti visa tai dėl šio ES idėjos. Tai yra didžiulis pasiekimas, nes per amžius amžinuosius tai atrodė vargu bau ar apskritai įmanoma, turint omenyje tai, kad ją suvienyti savotiškai bandyta daug kartų. Tačiau istoriniai naratyvai niekur nedingsta, nes jie yra tautų savasties arba tautiškumo, o kartu ir valstybingumo, pagrindas.

Pasak kai kurių apžvalgininkų šis konfliktas tarp tautų/ valstybių ir ES yra esmių esmė, nes ES tolimesnis kelias neįmanomas be tautinių valstybių likvidavimo, kitaip sakant arba grius ateity valstybės, arba ES.

Kaip žinome, Šengeno sutartis leidžia be sienų keliauti ar/ ir dirbti kitose ES narėse. Ši sutartis netgi gali turėti atskirą temą, kuria būtų galima ir knygas rašyti, kaip vienos valstybės iš to pelnosi naudos, kuomet į jas veržiasi dirbti suaugę ir jauni darbingiausio amžiaus žmonės, išvažiavę ir palikę likimo valiai savo gimtus kraštus, palikę juos merdėti ir dar labiau jas susilpnindami, nei jos buvo prieš tai... Tačiau tema ne apie tai dabar, o apie ES galimą federalizaciją, visgi, reikia pridurti, kad bene visuomet naujos sutartys yra mažas žingsnelis to link, nes šios įsigaliojusios sutartys padaro vis labiau pavienes Europos valstybes priklausomas nuo kitų, arba, tiksliau pasakius, priklausomas nuo ES...

Tad tęsiant mintį šia tema, man, palyginti visai nesenai, teko girdėti mintį, jog yra bandoma regionalizuoti ES. Tam tikros (ateityje būtinai sužinosiu kokios konkrečiai), yra suskaldžiusios ES nares į porą šimtų regionų. Regionų aprėptos dažnu atveju neįeina į valstybės rėmus, o užeina už jų ribų ir eidami tarp dviejų ar daugiau valstybių. Pasak vieno tokio apžvalgininko, šie regionai jau neva tai apeina pavienes valstybes ir kreipiasi tiesiogiai į Briuselį, tokiu būdu akivaizdžiai sumažindami valstybių įtaką. Man, atvirai prisipažinsiu, to dar nebuvo tekę girdėti. Aš numaniau, kad taip gali būti, bet nesitikėjau, kad tai jau vyksta šiuo metu. Kad tai veikia arba greitu metu veiks, rodosi, kad darosi vis akivaizdžiau, nes V. Čapliko knyga, kurios, deja, bet neskaičiau, skamba taip: „Lietuvos ir Europos Sąjungos regioninė politika“. Bet tai savotiškai ir nestebina manęs, nes apie tai, kaip jau ir esu pabrėžęs ne kartą, jog buvo svarstyta dar tuomet, kai net pačios ES nebuvo.

Toks vienas pirmųjų mąstytojų šia tema yra Richard‘as Nikolaus‘ as von Coudenhove-Kalergi‘s (1894 - 1972). Dar prieš WWII jis aktyviai įsitraukė į vieningos Europos veiklą. Parašė knygas, kurių viena vadinasi „Paneuropa“. Šioje knygoje jis rašė kaip įgyvendinti vieningos Europos idėją, kad nebūtų sienų, karų ir... tautų... Kita jo svarbi knyga vadinasi „Praktinis idealizmas“. Šio grafo Kalergi mama – japonė, o tėvas turėjo kraujo įvairiausių tautų. Taigi Kalergi‘s, veikiausiai, savęs nesiejo su jokia tauta. Jis laikomas vieningos Europos idėjos pradininku, egzistuoja jo vardo premija, kurią yra gavusi Angela M. ir kiti aukšti ES komisarai ar/ ir prezidentai, įskaitant ir pirmąjį ES prezidentą Rompėjų. Jo atvaizdas yra pavaizduotas ant proginės euro monetos, įvairiausi Kalergio jubiliejai yra švenčiami ES lygmeniu. Taigi jis yra pripažintas ES ir laikomas vienu iš vieningos Europos sumanytojų, kurio idėjos svarbios ir po šiai dienai. Juk dėl to jis ir yra taip gerbiamas. Tad ką gi tokio Kalergi‘s parašė prieš WWII, kad nusipelnė tokios ES vadovų pagarbos? Taigi jis ir rašė, kad tos tautos esančios Europoje, turi susimaišyti. Aš mačiau pateiktą žemėlapį knygos ir supratau, kad jis rėmėsi į tai, kokias kolonijas Europos šalys tuo metu turėjo. Priminsiu, kad kolonijinės valstybės dar nebuvo pradėjusios savo išsivadavimo judėjimų. Tad kol kas man tai netgi ir atrodo pakankamai logiškas ir netgi neišvengiamas variantas žvelgiant to meto akimis, nes jei, tarkim, belgai turi tuo metu Kongo valstybę, tai, amžiams bėgant, belgų ir kongiečių bus juk neišvengiamas susimaišymas. Čia tiesiog kaip pavyzdys, jog tai visai tikėtinas to meto mąstytojui kaip galimas vienas ateities scenarijus. Natūralu, kad tokia trajektorija mąstant, jis eis ir toliau, tad Kalgeris ir teigė, kad reikia atskirti tautiškumą nuo valstybingumo. Tai akivaizdžiai kairuoliškas teiginys. Priminsiu, kad romantizmo laikais, daugelis imperijų galutinai subyrėjo ir daugumoje Europos šalių susikūrė valstybės tautiniu pagrindu, tačiau lygiagrečiai egzistavo ir Karlo Markso kairuoliškos idėjos, bet tų kairuoliškų idėjų netrūko ir dar ankstesniais laikais... šios dvi viena kitai prieštaraujančios idėjos, gal tiksliau jų daigai, atsirado nuo prancūzų revoliucijos laikų. Taigi Kalergi‘s tautiškumo atskyrimo klausimą nuo valstybingumo, mato tai kaip religijos atskyrimą nuo valstybės. Taigi, iš esmės, šis grafas, kuris negali savęs identifikuoti jokiai tautai, rašo knygą apie tai, jog paneuropinėje Europoje kiekvienas žmogus galės priskirti save kokiai tik jis nori tautai. Veikiausiai, jis galiausiai suprastų, kad tai yra netgi kvaila mintis ir jis tiesiog save vadintų paneuropos piliečiu, gyvenančiu kosmopolitinėje Europoje. Nemaža dalis ES politikų yra tokios idėjos šalininkai, bet keisčiausia tai, jog tokią idėją, tokią ES kryptį palaiko ES vadovai... Kita vertus, o kas gi čia keisto kuomet aukšti ES ar su ja tampriai susiję veikėjai buvo tolimos kairės atstovai. Tarkim, J. M. Barroso, buvo marksistas, po to priklauso maoistų organizacijoms. J. Fischer‘io veikla jaunystėje taip pat buvo ties ta kryptimi. Trockio ideologija (pasaulinė revoliucija be valstybių, tautų) gyvuoja ES koridoriuose dar vis. Ponia Angela M. taip pat buvo savu laiku komjaunuolė.

Grafas taip pat rašė, kad religijos turi nebūti toje jo aprašomoje ateities paneuropoje. Tai juk, vėlgi, atspindi tolimą kairuolišką ideologiją, nes juk Sovietų sąjungoje krikščionys buvo persekiojami, religijos buvo draudžiamos ir, visi skelbėsi esą ateistai. Vienas įdomus momentas čia turėtų būti uždėtas akcentas ties tuo: ateistai dievu netiki tiesiog, iš principo. Bet esmė yra tame, kad ateistai nepersekioja krikščionių. Daugiau nesiplėsiu, bet tik noriu pasakyti, kad daiktai turi būti vadinami savais vardais, o komunistai, kurie persekiojo krikščionis, neturėtų būti vadinami ateistais. Manau teisingą atsakymą į tai galima atrasti pono A. Maceinos knygose.          

Kalergi‘s savo knygoje, kurioje atvaizduoja paties viziją į ateities paneruopą, mini, kad joje bus dviejų tipų žmonės: kokybės (valdantysis elitas) ir kiekybės (tuos, kuriuos kokybės žmonės valdys)...

Pratęsiant mintį apie regionus, norėtųsi pasakyti, kad, pasirodo, nuo šių metų pradžios, Lietuva turi 2 regionus: Vilniaus ir Vidurio ir vakarų regionas. Toks skirstymas yra pakankamai logiškas, nes kalba eina apie ES skiriamas lėšas atsilikusiems regionams. Kadangi Vilnius viršija ES gerovės vidurkį, tai jis negaus, o kiti regionai pretenduoja į didesnę dalį lėšų gavimo. Bet iš kitos pusės, yra matomas po truputį prasidedantis regionalizavimas valstybių ES viduje remiantis ES finansavimu ir galbūt ne vien tik tai. Tačiau galutinis to tikslas bus tiesioginis regionų bendravimas su ES sostine Briuseliu. Tai visai tikėtina atsižvelgiant į tai kokio politinio tipo ES vadovai buvo jaunystėje, apie ką rašė Kalergi‘s ir t.t. (iš esmės apie tai jau kalbėjau ką tik, tad nesinori kartotis).

Virš pagrindinio įėjimo į pagrindinį ES pastatą Briuselyje, yra užrašas: Altiero Spinelli. Gimė 1907 – aisiais Romoje. 1924 – aisiais tapo Italijos komunistu. Po 3 metų buvo suimtas ir dešimts metų praleido Italijos kalėjime. 37 – aisiais išmestas iš Italijos komunistų partijos už trockizmą. Po dviejų metų, prasidėjus karui, Musolinio valdžia jį uždaro Ventotene saloj. Dar po poros metų, kartu su Ernesto Rossi, išleidžia knygą „IL Manifesto DI Ventotene“. Tai, pasak to paties apžvalgininko, apie kurį čia nuolat užsimenu, yra pokarinė programa Europai. Po karo šis rašytojas/politinis tremtinys ir kalinys įkuria Europos Federalistų Uniją (EFU). Šiuo metu, EFU turi savo atstovus ne tik visose ES narėse, bet ir apskritai visose Europos šalyse, savaime suprantama, įskaitant ir Lietuvą (kurios atstovas, mums gerai žinomas Petras Auštrevičius).

1976 – aisiais Altiero Spinelli patenka į Italijos parlamentą komunistų partijos sąraše. Po 3 metų patenka į Europos parlamentą (į ją deleguotas per komunistų partiją) ir, tuo metu, ES parlamente, priklauso „komunistų ir šalininkų frakcijai“. 1970-1976 – aisiais mūsų eros metais jis – eurokomisaras.

1984 – aisais Altiero Spinelli iniciatyva, ES parlamentas priima pirmąjį Europos konstitucijos projektą, tačiau visos tuometinės ES valstybės šią ES konstituciją atmeta. Dar po poros metų Altiero Spinelli iškeliauja į dausas, o 2010 – aisiais ES parlamente buvo įkurta Spinelli‘o grupė.   

Pagrindinis Altiero Spinelli darbas ir yra tas manifestas, kuris ES‘e, visai kaip ir Kalergi‘io knygos, yra ES‘o stuburas ir esmė. Pateiksiu kelias citatas: „Svarbiausias uždavinys, kurio neišsprendus, bet kokia pažanga bus tik iliuzija – galutinis likvidavimas sienų, dalinančių Europą į suverenias valstybes“; „Privati nuosavybė, priklausomai nuo aplinkybių, turi būti: panaikinta, apribota, pakoreguota arba išplėsta, nekreipiant dėmesio į jokias dogmatiškas taisykles.“ ; „Reikia galutinai likviduoti ekonominį valstybių savarankiškumą, kuris yra totalitarinių režimų stuburas.“; „Mūsų judėjimas semiasi tikrumo dėl tikslų ir veiklos krypčių ne iš kažkokios dar neegzistuojančios liaudies valios, bet iš suvokimo būtinybės reprezentuoti giliausius šiuolaikinės visuomenės poreikius .“; „Partija, kuri įvykdys šiuos uždavinius, turi jungti tik tuos, kuriems pagrindinis gyvenimo tikslas – revoliucija Europoje.“; „Europos revoliucija atitiks mūsų poreikius, jeigu ji bus socialistinė.“; „Nauja valstybė, kuri atsiras visų šių veiksmų pasakoje, atsiras dėka revoliucinės partijos diktatūros ir vardan naujos, tikros demokratijos.“; „kalbame apie federacinės valstybės sukūrimą, kuri disponuos Europos kariuomene ir turės pakankamai galių priversti atskiras federacinės valstybės dalis laikytis bendros tvarkos.“

Tam tikra prasme tokį jo ir Rossi raštą galima pateisinti, nes šie žmogeliai matė kaip fašistai darbuojasi ir kad jie įsivelia į WWII visu pajėgumu, tad jie tam norėjo priešintis. Galbūt galima savotiškai paaiškinti ir dėl ko jis tapo komunistu. Rodos, fašistinis Musolinis į valdžią atėjo 22 – aisiais, o jis (Spinelli) tapo komunistu po 2 metų. jis pasirinko visiškai priešingą stovyklos kryptį galbūt vien tik tam, kad ieškojo išeičių iš fašistinių režimų, galbūt matė, kad demokratija čia nepatėš, tad reikia priešingos stovyklos radikalumo. Sunku pasakyti ar jis taip mąstė, ar kitaip. Visgi, savo idėjų jis neatsisakė net ir pasibaigus WWII, ir Europos federalizacijos idėją propagavo iki kol buvo gyvas.

Taigi Altiero Spinelli pavardė virš ES parlamento pagrindinio įėjimo, Spinelli‘o grupė yra ES parlamente, 2016 – aisiais buvo minima ir taip pagerbiamos jo mirties trisdešimtmetis. Toje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos prezidentai. Po metų ES šventė šešiasdešimtmetį. Taip jau sutapo, kad tuo laiku pasirodė „Baltoji knyga“ kaip planas ES ateičiai. Ir pačiame šios knygos pirmajame puslapyje mes matome Altiero Spinelli ir Ernesto Rossi‘o „Ventotenės Manifestą“. ES šią knygą įvardija kaip atspirties tašku tolimesnės ES vizijos kūrime...

Taigi ar kyla jums dar kokių nors klausimų dėl Europos Federacijos idėjos? Man tai ne itin. Aš suprantu, kad tol, kol valdžioje bus tokio pobūdžio kairieji ir liberalaus plauko atstovai, ši vizija artės visu greičiu pirmyn. Jei Europą valdys daugiau konservatoriai, jie bent kažkiek pristabdys arklius, nes juos įtikinti tokiomis idėjomis yra sudėtingiau, jie labiau iš principo yra linkę priešintis ir dažniau svarsto, mano galva. Na, o populistai – neaišku. Jų yra įvairiaspalvių. Tokie populistai kaip Vokietijos AFD galbūt sustabdytų tokią viziją kur kas ilgesniam laikui, tačiau, po kitų rinkimų veikiausiai traukinys ir vėl pradėtų judėti ta linkme. Aš neesu joks kovotojas ir nežinau kaip tai išspręsti. pats pasisakau prieš šią idėją. Aš esu už etninių tautų rėmuose egzistuojančias valstybes. Supraskit, aš neesu ES priešininkas, aš tik tenoriu, kad valstybės išliktų, nes būtent tai ir yra tas įdomumas, tas apskritai nacionaliniu pagrindu susiformavusių valstybių savitumas. Man tikrai nebus įdomu gyventi paneuropinėje ar federalistinėje Europoje, kur viskas iš esmės yra tas pats: tie patys žmonės, ta pati kalba (galbūt dar vėliau), kultūra, kuri kažin ar apskritai bus krikščioniška... Tokioje aplinkoje aš jausiuosi kaip žmogus be tėvynės, kaip ką tik pardavęs žemę, kaip benamis. Mano išeitis bus tik LT kaimas/ vienkiemis. Tikiuosi, kad bent tokiu atveju turėdamas nors šiek tiek savos žemės lopinėlio, galėsiu bent jau su nostalgija prisiminti tautas, kuomet jos dar nebuvo susimaišiusios, o protarpiais tokius nostalgiškus prisiminimus sudrums kažkur tolumoje girdimas mečečių aidais, ar kelyje pravažiuojantys arabai atdarais langais ir užleidę savo balsingas melodijas visu garsu. Dabar – tai jų nuotykis, nes Europos tautos [ne]sąmoningai pardavė pačios save, dėl to, kad idealizavo komunisto, parašiusio „Manifestą“, viziją...  

P.S. aš vis užsimindavau vis apie kažkokį apžvalgininką, tačiau, deja, dėl tam tikrų sumetimų, jums jo pavardės atskleisti negaliu, visgi sumetimus atskleisti galima. Pavardė nesakoma todėl, kad šiuolaikinė žiniasklaida šiuo metu į vadina populistu/ marginalu. Jį taip pat vadina tokiu žmogumi, kuris neva tai dirba Rusijai. Aš šių faktų negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Visgi, kadangi jis turi kitokią mintį negu dauguma politikų, kadangi jo požiūris į daugelį įvykių ir procesų yra skirtingas, jis paprasčiausiai tokiu vadinamas ir visuomenei tuomet yra lengviau, kuomet jam uždeda etiketę, tai didžioji visuomenės dalis ir nesigilina arba mąsto pagal etiketę. Pasakysiu dar daugiau: kadangi jis yra marginalizuojamas, tai gaunamas sniego gniūžtės efektas, kadangi marginalizuotas visuomenės veikėjas visuomet gaus mažiau dėmesio iš žiniasklaidos, negu tas, kuris kalba taip, kaip daugumai patinka. O kadangi jis automatiškai yra mažiau populiarus, lyginant ne su marginaliniais visuomenės veikėjais, tai dauguma jos narių net apskritai nėra girdėję apie jį, o tie kurie yra girdėję, toji likutinė dauguma ir mano kad jis marginalas, nes taip sakė politinis elitas. Tad jis ir egzistuoja kažkur paraštėse. Kad ir kaip ten bebūtų, tam žmogui aš norėčiau paspausti ranką ir su juo padiskutuoti įvairiausiais klausimais prie kavos puodelio.