Ištraukos iš Michel'io Houellebecq'o knygos "Žemėlapis ir teritorija".

... Jei būtų vedęs, bent jau turėtų draugę, pagaliau – kažkokią moterį, viskas eitųsi kur kas paprasčiau – kaip bebūtų, moterys kur kas geriau nei vyrai gaudosi šeimyninėse peripetijose, tam tikra prasme tai jų profesija, net kai nėra vaikų, šie kaip reali galimybė šmirinėja kažkur pokalbių erdvėse, o seniai juk domisi savo vaikaičiais, tai visiems žinoma, anūkai jiems siejasi su gamtos ciklu ar dar kažkuo, galų gale jų senose galvose užgimsta šilti jausmai, sūnus – tai tėvo mirtis, taip jau yra, o anūkas seneliui įkūnija atgimimą ar revanšą...

Pokalbiui palaikyti romanų kalbomis šnekančiose šalyse vidutinio amžiaus ar pagyvenusiems vyrams visiškai pakanka politikos, tarp žemesniųjų klasių kartais į ją pakeičia sportas. O anglosaksų vertybių suformuotiems žmonėms politikos vaidmenį perima ekonomika ir finansai, kartais į pagalbą ateina literatūra.

... Atvykęs į senelių prieglaudos namus, buvęs senjoras, dabar neginčytinai tapęs tiesiog seneliu, atsiduria vaiko, pakliuvusio į internatą, padėtyje...

... Pirmaisiais metais Žanas Pjeras iš tiesų buvo geras tėvas, vėliau šiek tiek prastesnis, vis dažniau kviesdavo auklę, o pats vakarieniaudavo mieste (paprastai su klientais, kartais su pavaldiniais, vis rečiau ir rečiau su draugais, nes laiko šiems ėmė trūkti, jis apskritai nebetikėjo, kad galima turėti draugų, kad šis ryšys gali turėti kokią nors reikšmę vyro gyvenime ar daryti įtaką jo likimui), jis grįždavo vėlai ir net nesistengdavo permiegoti su jauna aukle, - to paprastai juk siekia kiti vyrai; besišypsodamas sūnui jis išklausydavo dienos ataskaitos ir sumokėdavo auklei priklausantį atlyginimą.  

[...] Džedas nė neprisiminė, kada savo gyvenime buvo pirkęs laikraštį ar žurnalą. Jam patiko spoksoti televiziją, ypač rytais, perjunginėjant kanalus iš vieno į kitą, peršokant iš multiplikacinių filmų į biržų kronikas; kartais, kai sudomindavo kokia tema, šią atidžiau pasinagrinėdavo internete, o spausdintinės informavimo priemonės, kurioms buvo visiškai abejingas, jam atrodė keista atgyvena, greičiausiai pasmerkta netrukus visai išnykti.

Džedas nebuvo jaunas, tiesą sakant, jis niekada toks ir nebuvo, jam tiesiog trūko patirties. Žmogaus pažinimo prasme jis tepažinojo savo tėvą, ir tai ne per daugiausiai. Kalbant apskritai apie žmogiškus santykius, tasai ryšys su tėvu didelio optimizmo neteikė. Džedas tespėjo pastebėti, kad žmogiškoji egzistencija kuriasi aplinkui darbą, kuris užima didžiausią gyvenimo dalį, ir reiškiasi įvairiausio dydžio organizacijose. Paskui, išsekus darbingo gyvenimo metams, prasideda trumpesnis gyvenimo tarpsnis, suteikiantis sąlygas vešėti įvairiausių rūšių patologijai. Beje, kai kurios žmogiškosios būtybės pačiu aktyviausiu savo gyvenimo periodu bando susiburti į nedideles grupeles, vadinamas šeimomis, siekdamos pratęsti savo giminę; tačiau tokios grupelės dažniausiai būna labai trumpalaikės, „šiais laikais“ taip jau yra, nelinksmai mąstė Džedas...

... Po daugelio metų, kai Džedas taps įžymus... jo daugybę kartų klausinės, ką reiškia, jo požiūriu, būti menininku.... jis visgi išsakys vieną išskirtinę mintį, kurią nuolat kartos beveik kiekviename interviu: būti menininku, jo požiūriu, pirmiausia reiškia būti paklusniam. Tai yra paklusti mįslingiems, nenuspėjamiems ženklams, kuriuos, nieko geriau nesant bei neatsiduodant jokiam religiniam tikėjimui, turėtume vertinti kaip intuicijos proveržius; tie ženklai, kad ir kaip būtų, įsakinėja valdingai ir kategoriškai, nepalikdami nė mažiausios galimybės nuo jų išsivaduoti, - išskyrus tuos atvejus, kai prarandamas bet koks vientisumo pojūtis bei savigarba. Tie ženklai gali priversti menininką sunaikinti visą savo kūrinį, netgi ištisą eilę kūrinių, tam, kad jis pasuktų visiškai nauju keliu, o kartais eitų nežinia kur, neturėdamas jokio aiškesnio orientyro nei vilties dėl kūrybinės veiklos tąsos. Dėl to, vien dėl to menininko dalia gali būti laikoma sunkia...

Tėvo įmonė tuo metu išgyveno labai nelengvą laiką. Naujasis biuras brangiai atsiėjo, be to, jiems iš rankų išslydo svarbus kontraktas dėl vienos kurortinės zonos renovacijos prie juodosios jūros, tėvas ką tik žiauriai išsiplūdo su vienu iš partnerių bet pamažu atgavo kvapą ir nurimo.

-          Kodėl tau visko nemetus? – paklausė Džedas. Tėvas tylėjo ir visiškai jo nesuprasdamas pažvelgė į sūnų. – noriu pasakyti, kad esi pakankamai užsidirbęs. Juk išties galėtum pasitrakti ir pasimėgauti gyvenimu.

Tėvas visą laiką žiūrėjo į sūnų, tarsi šio žodžiai jo būtų nepasiekę ar tėvas jiems nebūtų teikęs reikšmės. Galų gale maždaug po minutės jis paklausė:

-          O ką gi aš veikčiau? – jo balsas skambėjo kaip pasimetusio vaiko.

-          [Huelbekas] Niekad nesat atsivertęs laikraščio?

-          [Džedas] Na, kažkada lyg ir buvo taip... – geranoriškai atitarė Džedas, nors iš tiesų dorai to negalėjo prisiminti; jam tepavyko atkurti vaizdą su gulinčiais ant staliuko ‚Figaro magazine‘ numeriais laukiamajame pas dantų gydytoją, bet dantis jis gydėsi taip seniai. Be to, jis niekada nejautė poreikio nusipirkti laikraštį. Paryžiuje oras ir taip prisotintas informacijos, nori nenori, vis viena spaudos kioske pamatai straipsnių antraštes, išgirsti pokalbių nuotrupas eilėse prekybos centruose. Kai Džedas vyko į Krezą laidoti senelės, pajuto, kaip atmosferoje tvyrantis informacijos tankis tolstant nuo sostinės akivaizdžiai mažėja, o žmogiški reikalai tampa nebe tokie svarbūs, kol galop išnyksta ir aplink pasilieka vien augalų pasaulis.

[Džedas]: „Kas gi apibrėžia žmogų? Kokį pirmąjį klausimą užduodam, norėdami sužinoti apie jo padėtį visuomenėje? Tam tikrose visuomenėse klausiama, ar jis susituokęs, ar turi vaikų, mūsų gi visuomenėje visi pirmiausia domisi profesija. Vakarų žmogui svarbi jo padėtis gamybiniame procese, o ne reprodukcinė galia“.

 [Huelbekas (perskaitęs, Džedo pirkto fotoaparato instrukciją)]: „..tai, geras, modernus gaminys. Jums turėtų patikti. Tačiau turit žinoti, kad po metų, daugiausia po dviejų jį pakeis naujas neva pagerintų charakteristikų produktas. Mes irgi produktai, kultūriniai produktai. Mes irgi susinešiosim. Mūsų funkcionavimas yra identiškas – skirtumas tik tas, kad iš esmės nepatirsim nei techninio, nei funkcinio patobulinimo, lieka tik reikalauti tikrų naujovių. “

[Huelbekas]: „Neįmanoma parašyti romano dėl tos pačios priežasties, dėl kurios neįmanoma ir gyventi: dėl nuolat didėjančios apkrovos. Visos tos laisvės teorijos, nuo Žido iki Sartro, tėra imoralizmai, išsakyti vėjavaikiškų viengungių. Tokių kaip aš.“

[Francas]: „... jau seniai meno rinkoje viešpatauja patys turtingiausi pasaulio verslininkai. O dabar, pirkdami estetiniu požiūriu patį didžiausią avangardą, jie pirmą kartą turi progą nusipirkti paveikslą, kuriame vaizduojami jie patys. Aš tau dar nesakiau, kiek verslininkų ar pramoninkų kreipėsi į mane norėdami, kad tu nutapytum jų portretą. Mes grįžom į Senojo režimo laikus su dvaro dailininkais...“

Paryžiaus namų stogus dengė storas romus sniego sluoksnis. Šioje tyloje slypi kažkas nepajudinamo...

[Džedo tėvas]: „Esminė prerafaelitų idėja buvo ta, kad menas iškart po viduramžių ėmė išsigimti, kad jau renesanso pradžioje jis prarado ryšį su bet kokiu dvasingumu, bet kokiu autentiškumu ir tapo grynai gamybine bei komercine veikla, o vadinamieji Renesanso meistrai – Botičelis, Rembrantas ar Leonardas da Vinčis – iš tiesų elgėsi kaip patys tikriausi komercinių įmonių vadovai... vadinamieji didieji renesanso meistrai geležine ranka vadovavo dirbtuvėms su penkiasdešimt ar netgi šimtu padėjėjų, kurie vieną po kito kūrė paveikslus, skulptūras, freskas. Jie patys gi apsiribodavo bendra priežiūra, pasirašinėdavo ant pabaigtų paveikslų, o ypač daug dėmesio skirdavo viešiesiems ryšiams bendraudami su tuomečiais mecenatais – princais ar popiežiais. “

... niekada nuo pat vaikystės Džedas nebuvo girdėjęs jo taip kalbant ir tuojau pat pagalvojo – niekada taip kalbant jo nebegirdės, šis vyras paskutinį kart taip stipriai išgyveno viltį ir pralaimėjimą, iš kurių kūrėsi jo gyvenimo istorija. Iš esmės tas žmogaus gyvenimas ne kaži kas, jį galima sutraukti į ribotą kiekį įvykių, o šįkart Džedas labai aiškiai suvokė tėvo kartėlį ir prarastus metus, vėžį ir stresą, galų gale – žmonos savižudybę.

....

Džedas metė žvilgsnį į laikrodį – buvo 4 valandos ryto. Tėvas pakilo, nupėdino į tualetą, tada sugrįžo apsivilkti palto. Per tas dvi ar tris minutes Džedą aplankė trumpalaikis dviprasmis pojūtis – jie ką tik perėjo į naują tarpusavio santykių etapą arba, atvirkščiai, jie niekada nebepasimatys.

Tarp dviejų gyvastingų laiko atkarpų bendravimo ir komercijos prasme, tai yra Kalėdų ir Naujųjų metų, driekiasi nesibaigianti savaitė, kuri, iš esmės yra ne kas kita kaip ilgas negyvas laikotarpis, su žaibu ir trenksmu atgyjantis tik gruodžio 31 – osios pavakariais.

Priešais jį ant molberto stovėjo Huelbeko portretas, kurį dar šį rytą Džedas pasiėmė iš banko.... 750 tūkstančių eurų... pagalvojo jis. Kažkokia nesąmonė. Pikasas irgi nesąmonė, gal ne didesnė, jei tik galima nustatyti nesąmonių dydį.

Olgos balsas buvo nepasikeitęs. Žmogaus balsas niekada nesikeičia, bent jau ne daugiau nei žvilgsnio išraiška. Fizinio išsekimo laikotarpiu, vadinamu senatve, balsas ir žvilgsnis tampa neginčijamais ir skaudulingais mūsų charakterio atkaklumo, sikių ir troškimų liudytojais, perteikiančiais tai, kas sudaro žmogaus asmenybę.

Olga mane myli, pakartojo jis su vis didesniu liūdesiu, suvokdamas, kad tarp jų nieko nebebus, tarp jų niekada nieko nebebus, taip, gyvenimas kartais suteikia antrą šansą, pagalvojo jis, bet jei mes būnam pernelyg vangūs ir neryžtingi, jis susižeria visas kortas atgal; tam tikram žygiui atlikti ar laimei pagauti duodamas atitinkamas laikas, trunkantis keletą dienų, kartais keletą savaičių ar net mėnesių, tačiau toks laikas tebūna vieną kartą gyvenime ir į jį sugrįžti, kad ir kaip vėliau norėtume paprasčiausiai būna nebeįmanoma – tikrąjį entuziazmą, tikėjimą ir pasitikėjimą pakeičia romus susitaikymas, abipusis ir sielvartingas gailestis bei bereikšmis ir drauge teisingas pojūtis, kad kai kas galėjo būti ir kitaip, deja, mes pasirodėme nesą verti tos mums suteiktos dovanos.

Mes galim visą laiką, sakė jam Huelbekas, pasakodamas apie rašytojo profesija, rašytis pastabas, bandyti dėlioti frazes, tačiau norint rašyti romaną reikia palaukti, kol viskas susigulės, taps neginčytina, reikia palaukti, kol iškils pati tikriausia būtinybė. Mes niekada patys nesprendžiam dėl knygos rašymo, pridūrė jis tada; knyga, anot jo, kaip besiruošiantis stingti betonas, o autoriaus galios apsiriboja tuo, kad šis visada turi būti pasiruošęs laukti, atsidavęs kamuojančiam neveiklumui, vildamasis, jog visas procesas prasidės pats savaime.

[Huelbekas]: „aš visą laiką niekinau tą bjaurią, nors tokią įtikinamą nuostatą, teigiančią, kad aktyvi nesavanaudiška visuomeninė veikla tėra bandymas kompensuoti asmenines problemas...“

... patį Džedą maždaug prieš mėnesį pasiūlos ir paklausos principas išskyrė iš pilkos masės, turtas jį užklupo staiga, kaip kibirkščių lietus, išlaisvinęs nuo bet kokios finansinės naštos, ir dabar jis suvokė, jog pamažu išsiskirs su šiuo pasauliu, kuriam niekada dorai taip ir nepriklausė, o visi žmogiškieji ryšiai, ir taip negausūs, vienas paskui kitą nusilps, išnyks, ir jo gyvenimas panėšės į dabartinį buvimą tobulai sukurto „Audi Allroad A6“ salone – romiame, melancholiškame ir be galo viskam abejingame.

Turbūt nėra kitos tokios muzikos kaip paskutinieji Frenco Listo sukurti kameriniai opusai, kuri taip puikiai perteiktų tą gedulingą ir švelnų jausmą, išgyvenamą senio, kurio visi draugi jau mirę, kurio gyvenimas aiškiai eina į pabaigą, kuris pats tam tikra prasme priklauso praeičiai ir savo ruožtu jaučia artėjant mirtį, regimą kaip seserį ar draugę, kaip viltį grįžti į gimtuosius namus.

Gana ironiška, bet Žaslenas po pirmojo kurso nutraukė medicinos studijas, nes nebegalėjo apsikęsti skrodimų, netgi lavonų vaizdo. Jį iškart labai sudomino teisė ir kaip kone visi studentai Žaslenas svajojo apie advokato karjerą, bet po tėvų skyrybų nuomonę pakeitė. Tai buvo vėlyvos skyrybos, kai jam, vieninteliam vaikui, buvo 23 metai. Kai skiriasi jauni žmonės, turintys vaikų, kuriuos, nepaisant visko, jie daugiau ar mažiau myli, o vaikų priežiūra reikia dalintis, tada dažnai susipriešinimo įkarštis būna švelnesnis, bet skiriantis pagyvenusiems žmonėms, kai susikerta vien finansiniai bei turtiniai interesai siaubingi įsisiūbavusios kovos užmojai nebeturi ribų. Tada Žaslenas aiškiai suprato, ką reiškia būti advokatu, jis puikiausiai galėjo įvertinti tą suktybės ir nerūpestingumo mišinį, kuriuo pasižymi profesionalaus advokato veikla, ypač kai šis specializuojasi skyrybų srityje. Visa procedūra truko daugiau nei dvejus metus, daugiau nei dvejus metus neįbaigiančios kovos, kuri išaugo į tokią siaubingą tarpusavio neapykantą, kad tėvai nesusitiko, netgi nesikalbėjo telefonu iki pat mirties, ir visa tai įvyko dėl to, kad būtų pateikta pasibjaurėtinai banali skyrybų sutartis, kuri per penkiolika minučių būtų galėjęs parašyti bet koks kvailys, perskaitęs knygą „Skyrybos vėploms“. Tikrai stebėtina, daugelį kartų galvojo jis, kad sutuoktiniai skyrybų proceso metu vienas kito nenugalabija savo pačių rankomis ar neužsisako samdomo žudiko paslaugų... Žaslenas nustebo, kai j prašymas pekelti į operatyvinę kriminalistų grupę buvo patenkintas... Tuo metu jis ką tik buvo pradėjęs bendrą gyvenimą su viena moterimi, kuri jų pažinties metu studijavo ekonomikos mokslus, siekė tapti dėstytoja ir nesenai buvo tapusi asistente..., bet Žaslenas niekada neketino su ja tuoktis, netgi neketino sudaryti civilinės partnerystės sutarties, - tėvų skyrybos jam paliko neišdildomą pėdsaką.

...

Žasleno žmona prisipažino: šuo toks pat mielas, netgi žymiai mielesnis už vaiką, jei ji kažkada ir galvojo apie galimybę gimdyti, tai tik iš konformizmo, na galbūt dar iš noro pradžiuginti savo motiną, bet iš tiesų vaikų ji niekada nemylėjo; jis vaikų irgi nemylėjo, jei šiek tiek pasigilintume, nemylėjo jų dėl įgimto ir nuolat besireiškiančio egoizmo, visiško taisyklių nepripažinimo ir natūralaus amoralumo, kuriam suvaldyti buvo būtinas sekinantis ir dažnai bevaisis aklėjimas. Ne, vaikų, bent jau žmonių vaikų, jie tikrai nemylėjo.

... (‚kalbama‘ apie šuniuką) Užtai oro kompanijos, iš esmės būdamos fašistinės organizacijos, atsisakė bet kokios tolerancijos, tad jie su apmaudu privalėjo mesti iš galvos keliones į tolimus kraštus. Jie kiekvieną vasarą, rugpjūčio mėnesį, leisdavosi į kelionę automobiliu, apsiribodami ekskursijomis po Prancūziją ar kaimynines šalis. Kadangi automobilio erdvę pagal klasikinį apibrėžimą jurisprudencija prilygina namų valdai, taigi automobilis gyvūnų globėjams, kaip ir rūkaliams, išlieka viena paskutiniųjų laisvės erdvių, viena paskutiniųjų laikinosios autonomijos zonų, dovanojamų šio trečiojo tūkstantmečio pradžioje.

Modernumas greičiausiai yra klaida, pirmą kartą gyvenime Džedui kilo tokia mintis. Ir lyg tarp kitko dar retoriškai pagalvojo: modernumas Europoje baigėsi jau prieš daugybę metų.

Džedas suvokė, kad šis (liūdesys) pasiliks visam laikui. Po 3 dienų jis pirmą kartą gyvenime Kalėdų vakarą praleido vienas. Taip pat ir Naujųjų metų naktį. Ir visas kitas dienas jis buvo vienas.

Šis (Francas) susigūžęs sėdėjo savo įprastinėje vietoje su raudonojo vyno taure, Francas atrodė senstelėjęs, tarsi jį būtų užklupusi rūpesčių lavina. Žinia, jis užsidirbo daug pinigų, bet, matyt, pagalvojo, jei būtų keletą metų luktelėjęs, būtų jų uždirbęs dešimtkart daugiau. Be abejo, vyrukas tą kapitalą buvo investavęs, o tai neišvengiamai kelia galvos skausmą. Bendrai kalbant, atrodė, kad jis gana sunkiai pakelia savo naująjį – turtuolio – statusą, kaip tai dažnai nutinka žmonėms, kilusiems iš varguolių sluoksnio: turtai laimę atneša tik tiems, kurie visą laiką gyveno tam tikrame pritekliuje, kurie nuo pat vaikystės buvo jiems pasiruošę. Jei turtai užgriūna žmogų, iš pradžių patyrusį sunkumų, pirmas pojūtis, kuris jį užklumpa ir kurį laikinai jam pavyksta pažaboti, bet galiausiai anas sugrįžta ir visą persmelkia, - tai paprasčiausia baimė. Tuo tarpu Džedas, gimęs pasiturinčioje šeimoje bei greitai patyręs sėkmę, be jokio sumišimo priėmė faktą, kad jo einamoji sąskaita pasipildė 14 mln. eurų. Jam net nelabai įkyrėjo jo bankininkas. Po pastarosios finansinės krizės, kur kas didesnės nei 2008 – ųjų, sužlugdžiusios... jau nekalbant apie daugybę kitų mažesnių įstaigų, bankininkai laikėsi kukliai, ir tai per silpnai pasakyta. Žinoma, jie bet kuriuo metu buvo pasiruošę meilikavimams, kurie į galvą jiems buvo įkalti dar studijų metu, bet kai tik jiems aiškiai pareikšdavo, kad jokio intereso investuoti nėra, jie tuojau pat nuolankiai atsiduodami atlyždavo ir kone atsiprašinėdami tykiai susitvarkydavo iš anksto paruoštą aplanką su dokumentais. Vien paskutinieji profesinio išdidumo likučiai jiems neleisdavo siūlyti atidaryti sąskaitą mokant 0.45% metinių palūkanų. Iš esmės visi gyveno keistu ideologiniu laikotarpiu, kada, rodės, visi lig vieno vakarų europiečiai buvo įsitikinę, jog kapitalizmas pasmerktas pražūčiai, netgi žlugs per labai trumpą laiką, jam telikę gyvuoti paskutinieji metai, nors tuo tarpu ultakairiosioms partijoms niekaip nesisekė sugundyti nieko kito, išskyrus įprastinę užkietėjusių mazochistų klientūrą.

...

Jie keletą minučių pasikalbėjo apie situaciją meno rinkoje, kuri buvo pakankamai patrakusi. Daugelis ekspertų manė, kad po pašėlusio spekuliacinio laikotarpio ateis ramesnis laikas, kada rinka augs tolydžiai, iš lėto, įgaudama normalų tempą; kai kurie netgi pranašavo, kad menas taps saugia investicija, bet jie klydo. „Nebėra jokios saugios investicijos“, - taip neseniai redakcijos skiltį pavadino FT, o prekyba meno kūriniais tapo dar intensyvesnė, dar labiau chaotiška ir pašėlusi, reitingai čia žaibu kilo, čia krito, tad dabar Art Press vertinimas buvo pateikiamas kas savaitę.

... Džedas suvokė, kad jam pačiam neseniai suėjo 60. Tikrai stebėtina: jis net negalvojo, kad taip paseno. Tik bendraudami su kitais žmonėmis ir šiems tarpininkaujant suvokiam, kaip patys pasenom; kitaip save paprastai esame linkę priskirti amžinųjų kategorijai.

Taigi Džedo Marteno paskutiniųjų metų darbus galima vertinti – tai pirmiausia kilusi interpretacija – kaip nostalgišką Europos industrinės epochos pabaigos apmąstymą, platesne prasme – apie bet kokios žmogiškosios veiklos laikinumą ir trapumą. Vis dėlto, šios interpretacijos nepakanka norint perteikti nerimą, užklumpantį mus regint tas patetiškas „Lego“ tipo figūrėles, pasimetusias abstraktaus ir milžiniško futuristinio miesto erdvėse, tuo tarpu kai pats miestas dūla ir griūva, o vėliau pranyksta neaprėpiamoje augalijos begalybėje. Mus taip pat aplanko ir širdgėla, prisimenant, kaip keičiantis oro sąlygomis nyksta, išsikraipo ir plyšinėja Džedo žemiškame gyvenime sutiktų žmonių nuotraukos, kurios paskutiniuose vaizdo kadruose tampa visos žmonijos rūšies išnykimo simboliu. Jos panyra, akimirksnį, atrodo, kovoja, kol galiausiai jas negailestingai užgožia persipinantys augalijos sluoksniai. Paskui viskas nutyla, tik vėjas sūpuoja žoles. Augalija visiškai triumfuoja.

„Žemėlapis ir teritorija“ ironiškai piešia spalvingą industrinės epochos pabaigą priėjusios šiuolaikinės Europos paveikslą. Tai apokalipsės grėsme  alsuojantis susvetimėjusių žmonių pasaulis su plačiais keliais ir didelėmis parduotuvėmis, kuriame tėvas su sūnumi nekalba apie asmeninius santykius, o tik apie darbą.