Pirmoji kelionė į Škotiją

Sveiki tie, kurie [ne]tyčia, užklydo čia ir susidomėjo šia pompastiška makulatūra/ virtualiai geltonųjų popiergalių turiniu :)

Temą norėčiau pradėti pasakymu, kad į Škotiją nuvykti planavau (tiksliau pasakius - svajojau) jau kuris laikas. Kaip dabar pamenu, jau 2011 – aisiais, būdamas čia, Anglijoje, labai norėjau aplankyti tą kalnuotą kraštą. Negaliu atsakyti, dėl kokios priežasties aš ten norėjau nuvykti, galbūt dėl kalnų grožio, galbūt dėl žmonių akcento. O galbūt ir viena ir kita, ir dar plius n+k priežasčių.

Metams bėgant, šis noras niekur nedingo, tačiau buvo užslopintas kasdieniniais reikalais. Visgi, kuomet atsirasdavo mintis aplankyti kitas šalis (tokias kaip Islandija, Norvegija, Šveicarija, Italija + Barselona na ir galbūt dar Valensija :D ), pasakydavau sau, kad vis dar tebėra neaplankyta viena šalis, kuri yra arčiausiai manęs ir tol, kol ji nebus aplankyta, tol aš nekeliausiu į kitas šalis.

Metai slinko, darbai keitė darbus, kol galų gale, vieną dieną visi fabrikai ir jų darbai įgriso ir atsirado supratimas, kad vairuoti man yra vienas malonumas, tad kodėl gi man nesujungus šio malonumo su darbu. Tad įsidarbinau... kurjeriu. Na ir vieną dieną manęs laukė 3 dienų kelionė į Škotiją ir atgalios (verslo :D ) darbo reikalais. Šiokia tokia komandiruotė taip sakant (kadangi žmonos neturiu, tad iš komandiruotės grįžau pakankamai ramiai :) ). O tai, ką pamačiau Škotijoje, mane pritrenkė..

Pats kaip žmogus, labai mėgstu filmus apie mokslinę fantastiką, ateivius, kitas planetas, jų gamtovaizdis ir t.t. na esu savotiškas žvaigždžių karų ir žvaigždžių kelio žmogus. Man visuomet tokios temos įdomios pasvaičiojimams. Pats esu lietuvis, Lietuvoje ir praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį ir, nors gyvenau, labiausiai kalvotoje LT dalyje, kalnų terminais tai tebuvo lygumos. Tad, manau jūs turite įsivaizduoti, kaip aš troškau pamatyti kalnus. O visa tai dar sujungus su mano pomėgiu mokslinei fantastikai, tai vien nuvykimas į Škotiją man priminė vaizdus, tarsi jie būtų ne iš šio pasaulio. Tie vaizdai man priminė tai, jog aš būčiau atvykęs į kitą planetą. Aš negaliu tiksliai apibūdinti to patirto įspūdžio dėl savo literatūrinio neišprusimo ar šiaip naivumo, bet pasistengsiu praplėsti ankstesnio sakinio mintį. Įsivaizduokit, kad buvo ką tik teraformuota Marso planeta ir į ją jau su kosminiais laivais vyksta pirmieji pionieriai (iš Žemės) apsigyventi. Jie atskrenda, nusileidžia, išsilaipina ant Marso paviršiaus ir... nusiima šalmus. Oras toks pat kaip Žemėje, bet tai dar kažkas visiškai ir absoliučiai naujo, neištirta ir neatrasta – paslaptinga netgi truputėlį mistiška. Tad man tokia buvo Škotija, kurioje: švilpė vėjai, švietė saulė, o po dešimties minučių – jau užpustyta, kalnai kylantys į dangų, kalnai skendintys debesyse ir mistiškoje migloje, o šalimais čiurlena upelis. Tie vaizdai priminė ir rojų, nors jis ir kiek šaltokas, na pavadinkime jį šiaurietišku rojumi tuomet: upelis vinguriuojantis slėnyje, o horizonte kalnas ar kalnų virtinė/ grandinė...

Tad Škotija man atsveria visas kitas norėtas aplankyti šalis (išskyrus tik Italiją ir Barseloną su Valensija :) ), nes ji primena man: Islandiją, Norvegiją, Šveicariją, Naująją Zelandiją. Pagal gyventojų tankį ji panaši į LT (mano manymu asmeniniu, atmetus jos du didžiuosius miestus), o tai ramina, mažina stresą ir dar labiau didina laukinės, gaivališkos ir vikingų laikus ar žiedų valdovo trilogiją primenančią gamtą. Paslaptingumo prideda ir vingiuotu keliu (į/nuo/kalnėn), švilpiant uraganiniam vėjui o aplinkui tave – siūbuoja medžių šakos, visai šalia elniai stebi tave, o kokių 30 - 40 km neteko nei prisivyti nei prasilenkti, nei mane prisivijo kas (nors tuos km tuo metu važiavau itin lėtai ir atsargiai) važiuoji tiesiog tu, ir klausaisi paslaptingos bei gaivališkos galios raibulių, atgarsių... didinga šalis, tiek savo geologine, tiek ir žmonių sukurpta istorija.

Galiu pasakyti tik viena. Kol kas Škotija yra mano kelionių prioritetas nr.1 (po LT, žinoma :) ) ir ji tokia bus tol, kol aš jos neištyrinėsiu iki galo ir nesvarbu kiek laiko tai truks :)   

ES#2. Apie du šios Sąjungos ideologijos formuotojus ir ne tik.

Pasirinkau tokią temą, nes ji man jau labai senai kelia susirūpinimą ir tai yra ES federacijos idėja... Man ši idėja labai nepatinka ir esu jos priešininkas visu savo vidumi. Šiuo klausimu esu labai kategoriškas. Keisčiausia yra tai, kad ši federacijos idėja neatsirado tik pernai (ar užpernai), kuomet Junkeris „išmaigė“ 5 galimus ES tolimesnės egzistencijos kelius, kurių vienas ir buvo toji federacijos idėja. Tikrai ne, toji idėja egzistavo dar prieš pačiai ES susikuriant. O tai mane dar labiau neramina. Daugelis žmonių sako, kad nieko čia neįmanoma gyvenime suplanuoti iš anksto, tad vyriausybės ir kiti įtakingi žmonės į viską t.y. į iškylančias problemas sprendimus sugalvoja tik reaguodami į tai realiuoju laiku ir kad sąmokslo teorijų net ir būti negali. Kiti sako gi, kad absoliučiai viskas yra itin kruopščiai suplanuojama ir kad tai, ką teigia didžioji žiniasklaida ir vyriausybės, yra tik skiedalai. Aš gi, savo ruožtu, manau kad tiesa arba balansuoja ties viduriu: vieni dalykai vyksta spontaniškai, na, o kiti, deja, bet yra parengiami po planavimų, o, kuomet atsiranda problema, vyriausybės kai kurios ar kai kurie įtakingi veikėjai į tą problemą reaguoja tiesiog neva tai spontaniškai sugalvotu sprendimu tam, kad galėtų prastumti savo idėjas, o jas vykdydami jie turi alibi – pateisinimą, kad kitaip lyg ir neįmanoma elgtis, arba, kad tai yra mažiausia blogybė iš galimų siekiant pašalinti atsiradusią problemą. Tad, jūsų dėmesiui, šiuo atveju, pateiksiu ES federacijos idėją, kuri, kaip jau buvau užsiminęs anksčiau, atsirado dar prieš ES atsirandant ir, nepaisant to, šios idėjos yra gajos iki šiol...

Utopiniai Europos vienytojai, tam tikra prasme, buvo: Romos imperija, Frankų imperija (galbūt galimai), tam tikra prasme, Europos vienytojai buvo ir krikščionybės skleidėjai viduramžių Europoje, Napoleono žygiai, iškilusi Vokietijos imperija romantizmo laikais iki pirmo pasaulinio karo, Adolfas H. ir gi savotiškai bandė „suvienyti“ arba sujungti Europą. Šiuo metu, bandymas suvienyti Europą ir yra Europos Sąjunga...

Tai, kad egzistuoja ES, savotiškai yra didžiulis pasiekimas, nes jai susivienyti anksčiau trukdė tautinis ir istorinis valstybių naratyvas. Nemanau, kad čia verta labai ypatingai daug plėtoti mintį, nes manau daug kas tai paprasčiausiai suvokia be itin didelių išsiplėtojimų. Taigi ES atsirado savotiškai dėl to, kad šios tautinės valstybės sugebėjo, tam tikra prasme, peržengti per save, per savo tautinius ir istorinius kivirčus ir tarpusavio konfliktus, tarsi sutartinai pamiršti visa tai dėl šio ES idėjos. Tai yra didžiulis pasiekimas, nes per amžius amžinuosius tai atrodė vargu bau ar apskritai įmanoma, turint omenyje tai, kad ją suvienyti savotiškai bandyta daug kartų. Tačiau istoriniai naratyvai niekur nedingsta, nes jie yra tautų savasties arba tautiškumo, o kartu ir valstybingumo, pagrindas.

Pasak kai kurių apžvalgininkų šis konfliktas tarp tautų/ valstybių ir ES yra esmių esmė, nes ES tolimesnis kelias neįmanomas be tautinių valstybių likvidavimo, kitaip sakant arba grius ateity valstybės, arba ES.

Kaip žinome, Šengeno sutartis leidžia be sienų keliauti ar/ ir dirbti kitose ES narėse. Ši sutartis netgi gali turėti atskirą temą, kuria būtų galima ir knygas rašyti, kaip vienos valstybės iš to pelnosi naudos, kuomet į jas veržiasi dirbti suaugę ir jauni darbingiausio amžiaus žmonės, išvažiavę ir palikę likimo valiai savo gimtus kraštus, palikę juos merdėti ir dar labiau jas susilpnindami, nei jos buvo prieš tai... Tačiau tema ne apie tai dabar, o apie ES galimą federalizaciją, visgi, reikia pridurti, kad bene visuomet naujos sutartys yra mažas žingsnelis to link, nes šios įsigaliojusios sutartys padaro vis labiau pavienes Europos valstybes priklausomas nuo kitų, arba, tiksliau pasakius, priklausomas nuo ES...

Tad tęsiant mintį šia tema, man, palyginti visai nesenai, teko girdėti mintį, jog yra bandoma regionalizuoti ES. Tam tikros (ateityje būtinai sužinosiu kokios konkrečiai), yra suskaldžiusios ES nares į porą šimtų regionų. Regionų aprėptos dažnu atveju neįeina į valstybės rėmus, o užeina už jų ribų ir eidami tarp dviejų ar daugiau valstybių. Pasak vieno tokio apžvalgininko, šie regionai jau neva tai apeina pavienes valstybes ir kreipiasi tiesiogiai į Briuselį, tokiu būdu akivaizdžiai sumažindami valstybių įtaką. Man, atvirai prisipažinsiu, to dar nebuvo tekę girdėti. Aš numaniau, kad taip gali būti, bet nesitikėjau, kad tai jau vyksta šiuo metu. Kad tai veikia arba greitu metu veiks, rodosi, kad darosi vis akivaizdžiau, nes V. Čapliko knyga, kurios, deja, bet neskaičiau, skamba taip: „Lietuvos ir Europos Sąjungos regioninė politika“. Bet tai savotiškai ir nestebina manęs, nes apie tai, kaip jau ir esu pabrėžęs ne kartą, jog buvo svarstyta dar tuomet, kai net pačios ES nebuvo.

Toks vienas pirmųjų mąstytojų šia tema yra Richard‘as Nikolaus‘ as von Coudenhove-Kalergi‘s (1894 - 1972). Dar prieš WWII jis aktyviai įsitraukė į vieningos Europos veiklą. Parašė knygas, kurių viena vadinasi „Paneuropa“. Šioje knygoje jis rašė kaip įgyvendinti vieningos Europos idėją, kad nebūtų sienų, karų ir... tautų... Kita jo svarbi knyga vadinasi „Praktinis idealizmas“. Šio grafo Kalergi mama – japonė, o tėvas turėjo kraujo įvairiausių tautų. Taigi Kalergi‘s, veikiausiai, savęs nesiejo su jokia tauta. Jis laikomas vieningos Europos idėjos pradininku, egzistuoja jo vardo premija, kurią yra gavusi Angela M. ir kiti aukšti ES komisarai ar/ ir prezidentai, įskaitant ir pirmąjį ES prezidentą Rompėjų. Jo atvaizdas yra pavaizduotas ant proginės euro monetos, įvairiausi Kalergio jubiliejai yra švenčiami ES lygmeniu. Taigi jis yra pripažintas ES ir laikomas vienu iš vieningos Europos sumanytojų, kurio idėjos svarbios ir po šiai dienai. Juk dėl to jis ir yra taip gerbiamas. Tad ką gi tokio Kalergi‘s parašė prieš WWII, kad nusipelnė tokios ES vadovų pagarbos? Taigi jis ir rašė, kad tos tautos esančios Europoje, turi susimaišyti. Aš mačiau pateiktą žemėlapį knygos ir supratau, kad jis rėmėsi į tai, kokias kolonijas Europos šalys tuo metu turėjo. Priminsiu, kad kolonijinės valstybės dar nebuvo pradėjusios savo išsivadavimo judėjimų. Tad kol kas man tai netgi ir atrodo pakankamai logiškas ir netgi neišvengiamas variantas žvelgiant to meto akimis, nes jei, tarkim, belgai turi tuo metu Kongo valstybę, tai, amžiams bėgant, belgų ir kongiečių bus juk neišvengiamas susimaišymas. Čia tiesiog kaip pavyzdys, jog tai visai tikėtinas to meto mąstytojui kaip galimas vienas ateities scenarijus. Natūralu, kad tokia trajektorija mąstant, jis eis ir toliau, tad Kalgeris ir teigė, kad reikia atskirti tautiškumą nuo valstybingumo. Tai akivaizdžiai kairuoliškas teiginys. Priminsiu, kad romantizmo laikais, daugelis imperijų galutinai subyrėjo ir daugumoje Europos šalių susikūrė valstybės tautiniu pagrindu, tačiau lygiagrečiai egzistavo ir Karlo Markso kairuoliškos idėjos, bet tų kairuoliškų idėjų netrūko ir dar ankstesniais laikais... šios dvi viena kitai prieštaraujančios idėjos, gal tiksliau jų daigai, atsirado nuo prancūzų revoliucijos laikų. Taigi Kalergi‘s tautiškumo atskyrimo klausimą nuo valstybingumo, mato tai kaip religijos atskyrimą nuo valstybės. Taigi, iš esmės, šis grafas, kuris negali savęs identifikuoti jokiai tautai, rašo knygą apie tai, jog paneuropinėje Europoje kiekvienas žmogus galės priskirti save kokiai tik jis nori tautai. Veikiausiai, jis galiausiai suprastų, kad tai yra netgi kvaila mintis ir jis tiesiog save vadintų paneuropos piliečiu, gyvenančiu kosmopolitinėje Europoje. Nemaža dalis ES politikų yra tokios idėjos šalininkai, bet keisčiausia tai, jog tokią idėją, tokią ES kryptį palaiko ES vadovai... Kita vertus, o kas gi čia keisto kuomet aukšti ES ar su ja tampriai susiję veikėjai buvo tolimos kairės atstovai. Tarkim, J. M. Barroso, buvo marksistas, po to priklauso maoistų organizacijoms. J. Fischer‘io veikla jaunystėje taip pat buvo ties ta kryptimi. Trockio ideologija (pasaulinė revoliucija be valstybių, tautų) gyvuoja ES koridoriuose dar vis. Ponia Angela M. taip pat buvo savu laiku komjaunuolė.

Grafas taip pat rašė, kad religijos turi nebūti toje jo aprašomoje ateities paneuropoje. Tai juk, vėlgi, atspindi tolimą kairuolišką ideologiją, nes juk Sovietų sąjungoje krikščionys buvo persekiojami, religijos buvo draudžiamos ir, visi skelbėsi esą ateistai. Vienas įdomus momentas čia turėtų būti uždėtas akcentas ties tuo: ateistai dievu netiki tiesiog, iš principo. Bet esmė yra tame, kad ateistai nepersekioja krikščionių. Daugiau nesiplėsiu, bet tik noriu pasakyti, kad daiktai turi būti vadinami savais vardais, o komunistai, kurie persekiojo krikščionis, neturėtų būti vadinami ateistais. Manau teisingą atsakymą į tai galima atrasti pono A. Maceinos knygose.          

Kalergi‘s savo knygoje, kurioje atvaizduoja paties viziją į ateities paneruopą, mini, kad joje bus dviejų tipų žmonės: kokybės (valdantysis elitas) ir kiekybės (tuos, kuriuos kokybės žmonės valdys)...

Pratęsiant mintį apie regionus, norėtųsi pasakyti, kad, pasirodo, nuo šių metų pradžios, Lietuva turi 2 regionus: Vilniaus ir Vidurio ir vakarų regionas. Toks skirstymas yra pakankamai logiškas, nes kalba eina apie ES skiriamas lėšas atsilikusiems regionams. Kadangi Vilnius viršija ES gerovės vidurkį, tai jis negaus, o kiti regionai pretenduoja į didesnę dalį lėšų gavimo. Bet iš kitos pusės, yra matomas po truputį prasidedantis regionalizavimas valstybių ES viduje remiantis ES finansavimu ir galbūt ne vien tik tai. Tačiau galutinis to tikslas bus tiesioginis regionų bendravimas su ES sostine Briuseliu. Tai visai tikėtina atsižvelgiant į tai kokio politinio tipo ES vadovai buvo jaunystėje, apie ką rašė Kalergi‘s ir t.t. (iš esmės apie tai jau kalbėjau ką tik, tad nesinori kartotis).

Virš pagrindinio įėjimo į pagrindinį ES pastatą Briuselyje, yra užrašas: Altiero Spinelli. Gimė 1907 – aisiais Romoje. 1924 – aisiais tapo Italijos komunistu. Po 3 metų buvo suimtas ir dešimts metų praleido Italijos kalėjime. 37 – aisiais išmestas iš Italijos komunistų partijos už trockizmą. Po dviejų metų, prasidėjus karui, Musolinio valdžia jį uždaro Ventotene saloj. Dar po poros metų, kartu su Ernesto Rossi, išleidžia knygą „IL Manifesto DI Ventotene“. Tai, pasak to paties apžvalgininko, apie kurį čia nuolat užsimenu, yra pokarinė programa Europai. Po karo šis rašytojas/politinis tremtinys ir kalinys įkuria Europos Federalistų Uniją (EFU). Šiuo metu, EFU turi savo atstovus ne tik visose ES narėse, bet ir apskritai visose Europos šalyse, savaime suprantama, įskaitant ir Lietuvą (kurios atstovas, mums gerai žinomas Petras Auštrevičius).

1976 – aisiais Altiero Spinelli patenka į Italijos parlamentą komunistų partijos sąraše. Po 3 metų patenka į Europos parlamentą (į ją deleguotas per komunistų partiją) ir, tuo metu, ES parlamente, priklauso „komunistų ir šalininkų frakcijai“. 1970-1976 – aisiais mūsų eros metais jis – eurokomisaras.

1984 – aisais Altiero Spinelli iniciatyva, ES parlamentas priima pirmąjį Europos konstitucijos projektą, tačiau visos tuometinės ES valstybės šią ES konstituciją atmeta. Dar po poros metų Altiero Spinelli iškeliauja į dausas, o 2010 – aisiais ES parlamente buvo įkurta Spinelli‘o grupė.   

Pagrindinis Altiero Spinelli darbas ir yra tas manifestas, kuris ES‘e, visai kaip ir Kalergi‘io knygos, yra ES‘o stuburas ir esmė. Pateiksiu kelias citatas: „Svarbiausias uždavinys, kurio neišsprendus, bet kokia pažanga bus tik iliuzija – galutinis likvidavimas sienų, dalinančių Europą į suverenias valstybes“; „Privati nuosavybė, priklausomai nuo aplinkybių, turi būti: panaikinta, apribota, pakoreguota arba išplėsta, nekreipiant dėmesio į jokias dogmatiškas taisykles.“ ; „Reikia galutinai likviduoti ekonominį valstybių savarankiškumą, kuris yra totalitarinių režimų stuburas.“; „Mūsų judėjimas semiasi tikrumo dėl tikslų ir veiklos krypčių ne iš kažkokios dar neegzistuojančios liaudies valios, bet iš suvokimo būtinybės reprezentuoti giliausius šiuolaikinės visuomenės poreikius .“; „Partija, kuri įvykdys šiuos uždavinius, turi jungti tik tuos, kuriems pagrindinis gyvenimo tikslas – revoliucija Europoje.“; „Europos revoliucija atitiks mūsų poreikius, jeigu ji bus socialistinė.“; „Nauja valstybė, kuri atsiras visų šių veiksmų pasakoje, atsiras dėka revoliucinės partijos diktatūros ir vardan naujos, tikros demokratijos.“; „kalbame apie federacinės valstybės sukūrimą, kuri disponuos Europos kariuomene ir turės pakankamai galių priversti atskiras federacinės valstybės dalis laikytis bendros tvarkos.“

Tam tikra prasme tokį jo ir Rossi raštą galima pateisinti, nes šie žmogeliai matė kaip fašistai darbuojasi ir kad jie įsivelia į WWII visu pajėgumu, tad jie tam norėjo priešintis. Galbūt galima savotiškai paaiškinti ir dėl ko jis tapo komunistu. Rodos, fašistinis Musolinis į valdžią atėjo 22 – aisiais, o jis (Spinelli) tapo komunistu po 2 metų. jis pasirinko visiškai priešingą stovyklos kryptį galbūt vien tik tam, kad ieškojo išeičių iš fašistinių režimų, galbūt matė, kad demokratija čia nepatėš, tad reikia priešingos stovyklos radikalumo. Sunku pasakyti ar jis taip mąstė, ar kitaip. Visgi, savo idėjų jis neatsisakė net ir pasibaigus WWII, ir Europos federalizacijos idėją propagavo iki kol buvo gyvas.

Taigi Altiero Spinelli pavardė virš ES parlamento pagrindinio įėjimo, Spinelli‘o grupė yra ES parlamente, 2016 – aisiais buvo minima ir taip pagerbiamos jo mirties trisdešimtmetis. Toje pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos prezidentai. Po metų ES šventė šešiasdešimtmetį. Taip jau sutapo, kad tuo laiku pasirodė „Baltoji knyga“ kaip planas ES ateičiai. Ir pačiame šios knygos pirmajame puslapyje mes matome Altiero Spinelli ir Ernesto Rossi‘o „Ventotenės Manifestą“. ES šią knygą įvardija kaip atspirties tašku tolimesnės ES vizijos kūrime...

Taigi ar kyla jums dar kokių nors klausimų dėl Europos Federacijos idėjos? Man tai ne itin. Aš suprantu, kad tol, kol valdžioje bus tokio pobūdžio kairieji ir liberalaus plauko atstovai, ši vizija artės visu greičiu pirmyn. Jei Europą valdys daugiau konservatoriai, jie bent kažkiek pristabdys arklius, nes juos įtikinti tokiomis idėjomis yra sudėtingiau, jie labiau iš principo yra linkę priešintis ir dažniau svarsto, mano galva. Na, o populistai – neaišku. Jų yra įvairiaspalvių. Tokie populistai kaip Vokietijos AFD galbūt sustabdytų tokią viziją kur kas ilgesniam laikui, tačiau, po kitų rinkimų veikiausiai traukinys ir vėl pradėtų judėti ta linkme. Aš neesu joks kovotojas ir nežinau kaip tai išspręsti. pats pasisakau prieš šią idėją. Aš esu už etninių tautų rėmuose egzistuojančias valstybes. Supraskit, aš neesu ES priešininkas, aš tik tenoriu, kad valstybės išliktų, nes būtent tai ir yra tas įdomumas, tas apskritai nacionaliniu pagrindu susiformavusių valstybių savitumas. Man tikrai nebus įdomu gyventi paneuropinėje ar federalistinėje Europoje, kur viskas iš esmės yra tas pats: tie patys žmonės, ta pati kalba (galbūt dar vėliau), kultūra, kuri kažin ar apskritai bus krikščioniška... Tokioje aplinkoje aš jausiuosi kaip žmogus be tėvynės, kaip ką tik pardavęs žemę, kaip benamis. Mano išeitis bus tik LT kaimas/ vienkiemis. Tikiuosi, kad bent tokiu atveju turėdamas nors šiek tiek savos žemės lopinėlio, galėsiu bent jau su nostalgija prisiminti tautas, kuomet jos dar nebuvo susimaišiusios, o protarpiais tokius nostalgiškus prisiminimus sudrums kažkur tolumoje girdimas mečečių aidais, ar kelyje pravažiuojantys arabai atdarais langais ir užleidę savo balsingas melodijas visu garsu. Dabar – tai jų nuotykis, nes Europos tautos [ne]sąmoningai pardavė pačios save, dėl to, kad idealizavo komunisto, parašiusio „Manifestą“, viziją...  

P.S. aš vis užsimindavau vis apie kažkokį apžvalgininką, tačiau, deja, dėl tam tikrų sumetimų, jums jo pavardės atskleisti negaliu, visgi sumetimus atskleisti galima. Pavardė nesakoma todėl, kad šiuolaikinė žiniasklaida šiuo metu į vadina populistu/ marginalu. Jį taip pat vadina tokiu žmogumi, kuris neva tai dirba Rusijai. Aš šių faktų negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Visgi, kadangi jis turi kitokią mintį negu dauguma politikų, kadangi jo požiūris į daugelį įvykių ir procesų yra skirtingas, jis paprasčiausiai tokiu vadinamas ir visuomenei tuomet yra lengviau, kuomet jam uždeda etiketę, tai didžioji visuomenės dalis ir nesigilina arba mąsto pagal etiketę. Pasakysiu dar daugiau: kadangi jis yra marginalizuojamas, tai gaunamas sniego gniūžtės efektas, kadangi marginalizuotas visuomenės veikėjas visuomet gaus mažiau dėmesio iš žiniasklaidos, negu tas, kuris kalba taip, kaip daugumai patinka. O kadangi jis automatiškai yra mažiau populiarus, lyginant ne su marginaliniais visuomenės veikėjais, tai dauguma jos narių net apskritai nėra girdėję apie jį, o tie kurie yra girdėję, toji likutinė dauguma ir mano kad jis marginalas, nes taip sakė politinis elitas. Tad jis ir egzistuoja kažkur paraštėse. Kad ir kaip ten bebūtų, tam žmogui aš norėčiau paspausti ranką ir su juo padiskutuoti įvairiausiais klausimais prie kavos puodelio.

Apie E.M.

Šįkart tema bus apie neapsakomai turtingą ir kur kas įtakingesnį nei jo pinigai, žmogelį inicialais E.M. (ir tai tikrai ne Eligijus M. :D )

Ponas Elon‘as M. yra labai protingas žmogus, kuris sugebėjo tą protą ir talentą nukreipti įdomių tikslų realizavimui. Kartu su tais tikslais realizuodavosi ir pinigai, kurie jį vesdavo į kitus tikslus, kurie buvo dar labiau grandioziniai.

Tikrai nežinau apie jį ypatingai daug, o kad toks žmogus apskritai egzistuoja žinau gal maksimum 2 metus, nes jį atradau per savo domėjimąsi dirbtiniu intelektu (DI). Šis žmogelis man pasirodė įdomus, nes jo mintys prieštaravo daugelio palankiam nusiteikimui DI prasme: jis įvardijo galimas DI grėsmes/ scenarijus, kurie neskambėjo labai maloniai, bet tikrai buvo verti įsiklausimo. Nuo to momento gal kokį gerą pusmetį nors kas kelias dienas ieškodavau ko nors apie jį internete. Pastaraisiais metais, ieškojimai nebėra tokie jau intensyvūs, domiuosi apie jį kur kas mažiau, tai nereiškia, kad jis mane, kaip asmenybė, domina mažiau, tiesiog tai aiškinu paprasčiausiai taip, kad gyvenime yra ir daugiau dalykų juk negu vien šis žmogus. Na, o dabar rašau apie jį ir iškarto perspėju, kad apie jį yra rašomos knygos, gal jau yra ir dokumentinių filmų, tad jei ką nors nuosekliai norite apie jį sužinoti – tai būtų pirmieji šaltiniai, kur derėtų ieškoti. Na, o čia aš tik trumpai apžvelgsiu ką jis veikė bei ką veikia dabar ir, didžiąja teksto dalimi, tiesiog stebėsiuosi kaip tai yra apskritai įmanoma vienam žmogui pasiekti.

Taigi jis gimė PAR (Pietų Afrikos Respublikoje). EM, būdamas 12 – os (10 – ies tėvai padovanojo kompiuterį) jis jau buvo suprogramavęs kompiuterinį žaidimą, kurį pardavė už 500 baksų. Štai klausimas iškart jums: ar daug tokių dvylikamečių rasite šioje žemėje, kurie, jau tokio amžiaus būdami, būtų tiek nuveikę ir, atkreipkit dėmesį, kad vos prieš du metus jis tą kompiuterį buvo gavęs, o ne taip kaip dabar, kuomet vaikas dar nemoka kalbėti, bet jau reikalauja smartphone‘o.

Vėliau, bėgant metams, EM tiesiog nusprendė vykti į JAV. Visgi iš pradžių jam teko įgyti Kanados pilietybę, o tai buvo nekaip jau sudėtinga padaryti, nes jo mama – kanadietė. Turbūt jau būdamas 17 – os (?) dirbo vietiniame Kanados banke. Po metų pradėjo mokytis universitete turbūt, o dar po dviejų metų jau galėjo laisvai gyventi JAV ir tai jis padarė, perkeldamas savo studijas į Pensilvanijos universitetą. Dar po dviejų metų jis gavo du bakalauro laipsnius veikiausiai (čia reikėtų pasigilinti ar tai buvo tikrai bakalauro ir kaip jie konkrečiai vadinosi). Vien jau tai, kad jis tuo pat metu įgijo dvi specializacijas, parodo, kad šis žmogelis yra pakankamai išskirtinis.

Čia, galiu klysti vėlgi, bet būdamas 23/24, jis (jau) įstojo į... doktorantūrą tam tikroje fizikos atšakoje (?), tačiau po poros dienų studijas metė, nes matė didžiules galimybes kitur – versle. O nuo čia ir prasideda tikrieji įdomumai, nes šis žmogelis pradėjo kalti pinigus savo kūrybingumu.

Kartu su broliu įkūrė ZIP2, kuris iš esmės dėl tuo metu prasidėjusios sparčios interneto sklaidos, sukūrė programinę įrangą, gebančią konvertuoti popieriuje esančias spausdintines raides, „perkelti į PC“, t.y. skaitmenizuoti (jei teisingai supratau). Po 4 metų įmonės veiklos, kita kompanija nusprendė ZIP2 įsigyti. ZIP2 buvo nusipirkta už 307 mln. grynais ir 34 mln. akcijomis. Taigi Elonas M., būdamas vos 28 metų, tapo multimilijonierius.

Bet jis neužmigo ir neapsiramino: priešingai. Kuomet tik buvo parduota toji įmonė, jis įkūrė Xcom. Jis norėjo sukurti pirmąjį internetinį banką. Startinis jo kapitalas į šią veiklą buvo 10 mln. $. Tikslas buvo toks, kad tokioje sistemoje, naudojant tik el.paštą, būtų galimybė saugiai internetu siųsti pinigus. Toji platforma kiek suprantu tapo PayPal‘u (rodos, kad dvi kompanijos susijungė ir buvo sugalvotas toks pavadinimas). Po kurio laiko EM atleido iš įmonėje užimamų aukštų pareigų, o PayPal‘as dar sykį pakeitė savo prekinį ženklą ir visai netrukus tiesiog neįtikėtinai suklestėjo ir ši platforma buvo parduota eBay‘jui už 1,5 mlrd. $, o Musk‘as už tai, kad buvo nemažas PayPal‘o akcijų savininkas, gavo nemažai taip pat: 165 mln. $.

Dabar ponas EM turėjo pinigų, jo nuomone, pakankamai tam, kad pradėtų įgyvendinti savo vieną esminių svajonių: mokslinę fantastiką apie Marso kolonizavimą ir ne tik, paversti realybe. Jis buvo tiesiog įsitikinęs, kad gyvybė Žemėje išnyks vienaip ar kitaip, tad reikia kosmoso keliones paversti tikrove. Jis matė, kad šioje kosmoso pramonėje nebuvo padaryta didelio progreso nuo tada, kuomet žmogus išsilaipino Mėnulyje, o jis buvo pasiryžęs tai pakeisti, tad ta proga įkūrę trečią savo kompaniją – SpaceX. Visi manė, kad tokia idėja yra visiška nesąmonė, net jei jis ir turi universitetinį išsilavinimą fizikoje. Tačiau jis subūrė gerus specialistus iš NASA, BOEING, TWA... Jis labai norėjo sužadinti žmonių susidomėjimą kosmoso tyrinėjimu, nes NASA ties tuo, jo nuomone, dirbo vangiai. Taip pat jis norėjo panaudoti kosminius laivus, kurie būtų pigesni, negu naudojami NASA‘os. Jį stebino tai, kad rusų raketos visuomet yra pigesnės už bet kokias NASA‘os raketas. Jis lankėsi Rusijoje tam, kad nusipirktų jų raketų, tačiau tas jam nepavyko, tad jis paprasčiausiai tiesiog va taip nusprendė pasigaminti jų pats – daugkartinio panaudojimo raketas FALCON.

Tad jis pradėjo falcon‘ų kūrimus ir bandymus. Pirmasis bandymas įvyko 2005 – aisiais, tačiau jis buvo nesėkmingas, kaip ir kiti du. 2008 – aisiais ketvirtuoju bandymu jam tai pavyko įgyvendinti. Ir dabar visi prisiminkime, kad tuo metu vyravo krizė, EM buvo užstatęs visus savo pinigus, jis buvo daug ką išpardavęs tuo metu, neturėjo netgi pinigų susimokėti už nuomą. Tačiau... stebuklas įvyko! 4 – uoju bandymu, daugkartinio naudojimo raketa FALCON1 pagaliau atliko savo misiją sėkmingai, o NASA pasirašė sutartį su jo kompanija ir pervedė jam 1,6 mlrd. $ už 12 – os raketų falcon9 gamybą ir jų paleidimą į TKS (Tarptautinę Kosminę Stotį). EM paskaičiavo, kad jo naudojamos FALCON raketos, kiekvienais matais galėtų sutaupyti JAV biudžetą vienu milijardu dolerių!

Beje, jis 2006 buvo įsitraukęs TESLA veikloje, kuri 4 – uoju FALCON‘o bandymu (vykusiu per ekonominę krizę), galėjo sužlugdyti ir jį, ir SpaceX, ir TESLA‘ą. Bet pradėkime iš truputį anksčiau. Šis žmogus galvojo jau anksčiau globaliais terminais. Tad jis puikiai suprato, kad anksčiau ar vėliau naftos gavyba pasibaigs, nes, viena vertus pasibaigs ir resursai ir, kita vertus, deginimas gamtinių iškasenų yra itin kenksmingas aplinkai, o už tai anksčiau ar vėliau teks susimokėti labai smarkiai. Tad jis ieškojo alternatyvų naftai, o taip pat jį domino tokie automobiliai, kurie būtų ne važiuojantys kibirai ar taburetės, o tokie, kurie galėtų prilygti arba netgi pranokti šiuolaikines gamtiniu kuru varomas mašinas. Taigi tokia alternatyvių automobilių idėja ir „elektromobiliai“.

2003 – aisiais EM susipažino su „Tzero“ elektromobilį gaminančios kompanijos valdytojais. Muskas buvo susidomėjęs šio automobilio masine gamyba, bet savininkai nebuvo tuo sužavėti. Visgi jie supažindino Eloną su labiau žmonėmis, kurie užsiiminėjo panašių automobilių gamybą. 2003 – ųjų liepą jis su trimis tokiais bendraminčiais sukūrė TESLA korporaciją. Deja, daug kas į tai iš pradžių žiūrėjo labai skeptiškai, todėl daugumą investicijų čia padengė Muskas. Kaip suprantu Pirmasis Roadsteris nuo „konvejerio“ į kelius neišriedėjo 2007 – aisiais, kaip kad buvo planuota (pirmasis išriedėjo 2008 – aisiais)... Muskas nelabai tikėjo vienu iš TESLA‘os įkūrėju ir jos prezidentu Martinu E. Tad jis veikiausiai buvo atleistas ir Muskas perėmė vadžias. Taigi tuo metu jis pradėjo visiškai valdyti dvi kompanijas ir tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas netgi jam. Jo planas buvo gaminti prabangias sportines mašinas lygiagrečiai kartu gaminti ir pigesnes bei paprastesnes mašinas. 2008 – aisiais pirmasis rodsteris buvo išplukdytas. Šis 110 tūkstančių $ elektra varoma sportinė mašina galėjo vykti nuo vieno įkrovimo 200 mylių o nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėdavo per mažiau negu 4 sekundes. 2012 – ųjų liepą Tesla model S pasirodė, kuri jau buvo pigesnė.

E.M. yra taip pat vienas iš vadovų kompanijos, pavadinimu SolarCity ir užsiimančios saulės kolektoriais. Kompanija gamina didelio efektyvumo laipsnio saulės kolektorius, kurie yra neatskiriami nuo stogo čerpių. Kitaip sakant, ši kompanija gali pasiūlyti produktą, kuris stogo čerpės ir saulės kolektorius yra vienas ir tas pats daiktas. Kompanija daro viską, kad jos vartotojams būtų patogiau ją naudoti. Vienas iš pavyzdžių yra tas, kad jų kompanija neima jokių mokesčių už šios produkcijos įrengimą gyventojams. SolarCity klientai: eBay, Walmart, JAV kariuomenė. Amerikoje šis saulės energijos tiekėjas yra didžiausias.

Čia trumpam norėčiau stabtelėti ir paklausti jūsų štai ko: ar jūs žinojote, kad ponas Elas Goras, kuris kandidatavo prezidento rinkimuose ir rungėsi Džordžu Bušu bei vos per plauką nebuvo išrinktas JAV prezidentu, šis žmogus dedikavo daug savo energijos pasaulio žmonių dėmesiui atkreipti į klimato taršos ir jo kaitos problemas. Toje srityje jis yra labai įtakingas žmogus. Taigi pakankamai nesenai (prieš gerus kelis mėnesius) teko matyti jo jau antrąjį dokumentinį filmą, kurio vieną fragmentų norėčiau papasakoti. Vyko valstybių vadovų pasitarimai/ derybos klimato kaitos klausimu. Savaime suprantama, kad jis, Elas, kartu su išsivysčiusio pasaulio valstybių atstovais, presingavo skurdesnes šalis, tokias kaip Indija, jog šios nedegintų anglies elektros energijai išgauti, nes antraip pasauliui gresia katastrofa ar kad prie tos katastrofos slenksčio bus atsidurta kur kas anksčiau, negu yra prognozuojama. Tačiau Indijos atstovai argumentavo į tokius raginimus pakankamai racionaliai taip pat: bepigu jums kalbėti, kuomet jūs, išsivysčiusios valstybės, pasistatėte jas degindamos šimtus metų tą pačią anglį. Tad dabar leiskite ją padeginti mums 150 metų ir po to laiko mes taip pat galėsime pereiti į jūsų pusę. O žinot kas buvo pasitarime nuspręsta? Elas Goras, gamtosaugininkas, ieškojo Elon‘o Musk‘o telefono numerio tam, kad paprašytų atiduoti už dyką jo kompanijos SolarCity saulės jėgainių technologijas tam, kad Indija iš šių jėgainių gautų didesnį efektyvumą. Tikslių detalių nežinau, bet žinau, kad Indijos delegatai nusileido ir gavo tas technologijas. Tad štai koks yra įtakingas EM. Ar dabar suvokiate?

Hyperloop (hiper/kilpa). Niekada apie ją negirdėjote? 2013 rugpjūtį jis sukūrė idėją keliauti tarp mestų garso greičiu. Technologijos čia nepasakosiu, kas norėsite – pasidomėsite. Tik pasakysiu, kad garso greitis yra 1.234,8 km/h. savaime suprantama, kad tai pati aukščiausia technologija, ir ji nebus visuomet aktuali. Didžiausia problema yra kamščiai. Man prieš kokius metus teko matyti, kad LA (Los Andželas) turi didžiulę kamščių problemą, nes tuo metu, kuomet jis kūrėsi, automobilių buvo palyginti nedaug, o kuomet jų sparčiai išaugo, miestas paskendo amžinoje problemoje: ką daryti? Nes kvartalai gyvenamieji jau egzistavo, o valdžia sprendė juos išsipirkti iš žmonių, tačiau nedaugelis sutiko, tad LA yra mažai kelių, jie pakankamai siauri, o kamščiai didžiuliai ir, tiesą sakant, infrastruktūra joje yra pasenusi (kalbant ir apie geležinkelius). Kuriami inžineriniai kelių sprendimai, tačiau jie labai brangūs, o jų statyba vyksta lėtai ir didžiulių kamščių problemą sprendžia dalinai. Ir čia atsiranda ponas EM, kuris gauna leidimą duobei kasti. Po to iškasa tunelį. Jis turi mintį, kurią jam pakuždėjo (jis ne pats ją sugalvojo!) raketų inžinierius, dirbantis jo kompanijoje (SpaceX). Tad EM pamąstė, sutiko ir nuėjo leidimo duobei kasti. Kas tai per idėja? Tam tikra prasme tai šiek tiek panašu į metro, tačiau tie traukiniai bus po žeme giliau ir bus naudojama kiek kitokia technologija ir, tiesą sakant, kaip kad pats EM buvo užsiminęs, šie hiperloopai gali būti 3D forma taigi: traukinys/hyperloop -1 (aukštas), -2, -3 ir t.t. kiek nori, nes jų galima padaryti iki 3 km gylio. Tad kamščių problema LA ir bet kokiame kitame mieste gali būti amžiams išspręsta. Be to jis teigia, kad jei įvyktų žemės drebėjimas, tai tokiame traukinyje, giliai po žeme, būtų dar saugiau, negu ant paviršiaus, nes žemės drebėjimas veikia bangos principu, o palyginus su, tarkim, cunamiu, tai jam vykstant povandenine laive būtų saugu, tačiau nesaugu pakrantėje arba ant laive ant vandens... Su pastaruoju teiginiu sutinku, tačiau asmeniškai nemanau, kad šiuos du dalykus galima būtų sulyginti, bet kas aš toks lyginant su juo, kuomet toks žmogus tiesiogine šio žodžio prasme sprendžia pasaulines problemas ir netgi kurpia planelį žmonijai išsigelbėti, jei visgi įvyks kokia nors globaline katastrofa, o pasak jo, ji neišvengiama ir tai tėra tik laiko klausimas, tad šis žmogus ragina geriau būti tam pasiruošus iš anksto... Įdomus žmogus iš ties, argi ne taip ?

Beje, ar žinote filmą „Geležinis žmogus“? Tame filme yra toks išradėjas vardu (rodos) Antony‘is Stark‘as, ir tame filme jis pasisveikina su tikruoju „geležiniu žmogumi“, taigi jis vadinamas tikruoju Starku. Be to, ta sena buvo nufilmuota jo kompanijoje SpaceX.

Tęsiant hyperloopo temą, tai 2017 – ųjų liepos 20 – ą dieną EM gavo vyriausybės leidimą hyperloopo tiesimui tarp Niujorko ir Vašingtono.

Nuo 2015 ųjų gruodžio iki 2016 – ųjų gruodžio, jis įkūrė dar tris kompanijas: OpenAI (nepelno siekianti Dirbtinio Intelekto tyrimų kompanija); Neuralink (kuria implantuojamas kompiuterio/smegenų sąsajas (BICs)); the BORING company (infrastruktūros ir tunelių konstravimo sistema. Iš esmės ši kompanija tiesia daugiapakopius tunelius pažeme, ko hyperloop‘ams ir reikia).

Bet ir tai dar ne viskas. Beje, ir niekad nemanykite, kad tuomet, kai mano tekstas pasibaigs, bus viskas. Čia yra pakankamai keblus klausimas ar tai vėlgi jo idėja, ar ne jo (gal tai vėl kažkokio raketų inžinieriaus idėja, bet tarkim iš NASOS, nors ten raketų inžinieriai dirba nuo Van Brauno laikų, visgi nieko panašaus nebuvo pasiūlę), bet tai, kad jis ją gali įgyvendinti, tai faktas. Jis siūlo naudoti raketas kelionėms į bet kurį pasaulio tašką. Raketa, priešingai nei skrydžiai komerciniu lėktuvu į kitą pasaulio tašką, tetruks 30 minučių. Na jei norit tarkim nukeliauti iš Vilniaus į Sidnėjų, jūs, netgi skrisdami tiesioginiu reisu, keliautumėte gal 12, gal 14 valandų. Tačiau skrydis raketa jums tetruktų tik 30 minučių. Čia norėčiau priminti, kad skrydis būtų vykdomas daugkartinio naudojimo raketa, o ne vienkartine. Kitaip sakant, jūsų iš gabalų sudėlioti nereikės, o kaip ir pakilote, taip ir nusileisite be pažeidimų, visai kaip lėktuvu, tik kad apie 25 – 30 kartų greičiau.

Taigi šis žmogus daugeliui iš mūsų yra tarsi kažkoks nežemiškas padaras, lyg koks ateivis iš kažin kurios erdvės, krypties ar dimensijos, o gal iš ateities, o gal jis ir yra šių laikų Nikolajus Tesla ar Einšteinas? Man visuomet kyla klausimas kaip jis visur suspėja? Visgi jis dirba kartais ir po 100 valandų per savaitę. Aš matau akivaizdžiai iš jo kai kurių interviu, kad jam itin nuoširdžiai rūpi Žemės ir žmonijos ateitis, kad jis ją po savęs nori palikti geresne. Kaip aš tai pastebiu? Kuomet jis pradeda kalbėti apie Žemę, jog yra teršiama jis akivaizdžiai susigraudina, pasikeičia balsas, tuo metu kalba trumpiau ir vos sulaiko ašaras. Bet tai yra ne viename interviu, tad...

Man šis žmogus kelia ir tebekelia tam tikrų abejonių kaip jis tai sugeba padaryti. Aš visko net po šiai dienai nepriimu už gryną pinigą, na ir ne visas jo idėjas taip pat. Na kaip kad ir NeuraLink kompanijos idėja, kur jis siūlo tiesiog kiborgizuotis, nes ateities dirbtinis intelektas neišvengiamai bus pranašesnis prieš mus ir mes jiems būsime lyg kokios skruzdelės, nes kai tik DI pasieks singuliarumą t.y. susilygins su žmogaus intelektinėmis galimybėmis, jis juk ir toliau tobulės eksponentiškai, o eksponentiškumas pasireikš tuo, kad tuo susilyginimo momentu, žmonija jau nieko nebegalės padaryti, ji to DI nebesugebės kontroliuoti, ir sekančią dieną ar savaitę šis DI įgys tokį intelektinį pranašumą, kaip kad dabar mes turime lyginant su skruzdelėmis, tad šis DI ir taptų mums: pandoros skrynia, ateiviais, demonais, Dievu ir t.t. ir panašiai...

Šis žmogus turi tikrai neeilinį mąstymą ir tai tikrai ne visos aptartos temos. Prie DI ir kitų panašių temų aš dar manau, kad sugrįšiu. OK, mintį pabaigsiu pasakydamas taip: kuomet žurnalistai jo paklausė kas jam geriau: Nikolajus Tesla ar Tomas Edisonas ir jis pasakė dabar man akivaizdžiai suprantamą dalyką – Nikolajus Tesla nusipelnė didesnio žinomumo visuomenėse, bet visgi Edisonas buvo „geresnis“, nes jis tas technologijas atvėrė rinkai, kai tuo tarpu Nikolajus Tesla – ne. čia EM nuomonė, ne mano. Lyginant galų gale EM su kitais išradėjais ir iškiliais žmonėmis man ir norėtųsi jį labiausiai lyginti su Edisonu, nes EM yra tarpinėje grandyje arba tiksliau jis vienodai gerai įvaldęs ir išradimų grandį, ir verslą... Nikolajus buvo, mano asmenine nuomone, visgi vienas pačių talentingiausių išradėjų apskritai kada nors gyvenusių čia, bet jis buvo prastokas rinkos „žaidėjas“. Taigi Muskas rinkoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir įgyvendina idėjas, kurios nevisuomet būna jo sugalvotos, ir galbūt ne jis jas visas kuria, bet EM yra telkianti ir vienijanti asmenybė, generatorius ir realizatorius :)