Apie rūkymą dar sykį

Sveiki nerūkantieji, o su rūkaliais leskite man pasilabinti taip pat. Pastarųjų gretose buvau pakankamai ilgą savo gyvenimo periodą: nuo 2011 – ųjų gegužės, iki pat 2017  - ųjų 3/14 – osios. Ši sukaupta patirtis man jau leidžia (o gal net ir įpareigoja ?!) aprašyti šią temą.

Visų pirma man norėtųsi pradėti nuo savo blogo įrašų. Pirmasis įrašas pasirodė 2013 – ųjų 01/16 – ąją. Aš tame tekste sugebėjau pasigirti, jog vieną dieną praktiškai pavyko nerūkyti. Tikrai nesu užtikrintas, ką reiškė tuo metu mano posakis „praktiškai“, bet, kad ir kaip ten bebūtų, po to vis vien rūkiau. Be to, aš šiame tekste tam tikra prasme teisinau cigaretes, na kad jos man padėjo judėti prie tuo metu mano siekiamo tikslo. Tas tikslas buvo užsidirbti pinigų, na o cigaretės man neva padėjo kažkiek ignoruoti tai, kas man nepatiko tuo metu buvusioje mano aplinkoje ir, tam tikra prasme, jos man neva padėjo sugyventi su tuo. Taip pat rašiau šiame tekste, jog Lietuvoje aš vienareikšmiškai mesiąs rūkyti, o to, užbėgant įvykiams už akių, deja, bet neįvyko taip pat. Save teisinau ir tuo pačiu kėliau klausimą dėl to ar aš sugebėsiu toliau dirbti JK fabrikuose, jei mesčiau rūkyti... Tad lyg ir buvo nuspręsta: kiek įmanoma labiau sumažinti surūkomų cigarečių kiekį per dieną (galbūt su svaja, kad mesčiau apskritai), na, o jau atvykęs į LT, suprask, jau kuomet JK fabrikuose nustosiu dirbti, mesiąs tą rūkalų reikalą vienareikšmiškai.    

2013 – ųjų 04/30 – ąją esu trumpai aprašęs savo mėginimą mesti rūkyti. Visgi galutiniam rezultate man pavyko sumažinti tik iki 3 cigarečių per dieną, tačiau po kurio laiko vėl viskas „grįždavo į tuos pačius bėgius“: ir toliau rūkydavau apytiksliai daug. Tas „daug“ tai yra apie pakelis per dieną. Tačiau čia reiktų kiek pataisyti, nes aš rūkydavau ne „komercines cigaretes“, o tabaką, kurį susukdavau į super – plonas cigaretes ir čia, galima sakyti, kad save kiek ramindavau, nes pagal mane atrodydavo, jog tabakas grynas yra ir jis neturi tiek daug cheminių priemaišų, kaip kad komercinė cigaretė, o be to toji mano „suktinukė“ būdavo žymiai plonesnė, nes tiesiog naudodavau labai plonus filtrus. Tai buvo klaidingas mąstymas, nes vis viena kentėjau nuo to taip mano vadinamo „sveikojo tabako“ priklausomybės...

2014 – ųjų 12/ 19 – ąją vėl aprašiau sau išsipažinimus dėl rūkymo. Šis tekstas bene mano mėgstamiausias, nes parašytas labai apgalvotai, nuosekliai ir itin detaliai. Tuo metu, kai rašiau tą tekstą, buvau su sugipsuota koja ir tai buvo 14 – ųjų metų pabaiga. Pamenu, jog tada karpiau cigaretes ir stengiausi sumažinti kaip įmanoma rūkymą ir svajojau galų gale pasiekti 0 cigarečių bent vieną dieną. Šį tekstą rekomenduoju perkaityt bene labiausiai, nes pastarasis iš ką tik išvardintų, realiausiai ir tiksliausiai atspindėjo visą mano gyvenimo periodą, kuris buvo susijęs su rūkymu ir dėl ko, mano nuomone, aš užsirūkydavau vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo momentu. Deja, nors ir būdamas su ramentais ir su sugipsuota koja tuomet, tačiau rūkiau vis vien. Didžiausias pasiekimas buvo 3 cigaretės per dieną, nes mane labai traukdavo pafilosofuoti vienatvėje, vėlyvais vakarais, na o filosofavimui „galios“ pridėdavo smilkstančios cigaretės dūmas (beje, mano mėgstamiausi rašytojai buvo ar tebėra užkietėję rūkaliai)... Išvada paprasta: net gipsas ant kairės kojos man nepadėjo mesti rūkyti. Man trūko, šiek tiek pritrūko... valios...

2015 – ųjų 01/ 19 – ąją (iškart lygiai po mėnesio) viešumoje pasirodė kitas mano tekstas šia tema. Mažiausias surūkytų cigarečių kiekis buvo ½ - oji: deja, tačiau 0 pasiekti nesugebėjau ir tuo kartu, o praėjus tai „pasninkavimo laikui“, ir toliau pradėjau rūkyti kaip garvežys... Na, o šiame tekste aš nagrinėjau savo elgesį rūkymo sumetimais, nes juk buvau sukaupęs gana nemažą patirtį ir tai buvau aprašęs. Tad štai čia pradėjau pateikinėti trumpas išvadas, kurios galbūt jau buvo senai padarytos, tačiau viešai paskelbtos, rodos, tik šičia: 1) „noras nėra nuolatinis, tačiau momentinis“. Pradėjau savotiškai filosofuoti toliau, paaiškindamas, dėl ko tas noras tapo tik akimirkinis, nes neva karą rūkymui buvau paskelbęs jau mėnesį bei dvi dienas ir tas „karas“ vyko kiekvieną mano sąmoningą valandą, pusvalandį, ketvirtį valandos ar netgi kas minutę ar dvi, turėdavau kovoti su tais momentiniais norais/ kaprizais. Tačiau tų kaprizų kiekis tapo stipresnis, tačiau retesnis mėginant mesti rūkyti, negu tuomet, kai rūkai nuolatos, nes rūkant pastoviai, beveik visuomet būdavo labai silpnas noras dar parūkyti, jisai tikrai egzistuodavo, todėl būdavo ir tokių žmonių (tarp tokių būdavau ir aš labai dažnai), kurie po pirmos cigaretės neparūkydavo ir iškarto užsirūkydavo antrą, na ir dar kartais tos antros neužtekdavo, tad užsirūkydavo ir 3 – ą. Taigi, kad ir kaip ten bebūtų, aš jau buvau susidaręs nuomonę, kad stiprus noras rūkyti būna momentinis. 2) – oje tezėje esu užsiminęs, kad žmonės mums daro didžiulę įtaką ir vieni sugeba tam atsispirti, o kiti – ne. tuo argumentavau pavyzdžiu, jog jei geras draugas tau pasiūlo parūkyti, tai atsisakymas būtų tarsi traktuojamas įžeidimu, tačiau būtent čia ir atsiranda didžiulė problema ne vien tik rūkymo tema.

Jums leidus norėčiau šiek tiek išsiplėsti ir aptarti 2 – ąją tezę. Pagal įstatymą mes esame lygūs visi, prieš Dievą, tiesą sakant taip pat, na bet nesivelkime į religinius dalykus bent jau dabar. Norėjau akcentuoti tik tai, jog neva mes esame lygūs, tačiau tai, kad mes, žmonės, esame be galo skirtingų tipažų tiek išore, tiek vidumi, parodo, jog mes esame be galo skirtingi. Taip yra labai daug dalykų kas mus vienija, ir tų dalykų yra žymiai daugiau. Bet aš norėjau pasakyti... Na gerai, pateiksiu paprasčiausią pavyzdį: tarkim formulės 1 pilotai dalyvauja lenktynėse ir turi įveikti 50 ratų distanciją; baigiantis lenktynėms favoritai lenkia autsaiderius jau antrą kartą... Supratot apie ką aš? Tai juk aukščiausias pilotažas ir paprastam žmogui iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tiek favoritai, tiek ir autsaideriai yra visai apylygiai, bet tik prasidėjus lenktynėms, rezultatas labai pamažu darosi toks, kokį ir prognozavo ekspertai: favoritai lieka favoritais, o autsaideriai atvažiuoja paskutiniai. Tad mes lyg ir panašūs, tačiau, kaip jau ir esu minėjęs, tiek vidumi, tiek ir išore, esame labai jau skirtingi ir kai kurie žmonės tampa savotiškais favoritais kitų atžvilgiu: jie gali daryti „minkštą galią/ įtaką“ kitiems arba pradėti įtakos darymui pasitelkti kiek platesnį pasirinkimų arsenalą. Galutiniame variante egoistai pradeda naudotis altruistais, nes šie tiesiog nemoka pasakyti kitiems „ne“. Nemokėjimas pasakyti „ne“, gyvenime gali privesti prie labai blogų situacijų: kažkur teko skaityti, kad hipotetinę situaciją, jog mergina, nesugebėjusi pasakyti vaikinui „ne“, susipažino su juo ir galiausiai ištekėjo už jo, nors jis jai ir nepatiko... Ne nemokėjimas ištarti, gali privesti netgi prie tokių situacijų. Tačiau yra dar ir kitas aspektas: altruistai stengiasi gyvenime kiek tai įmanoma visiems įtikti ir stengiasi kiek tai įmanoma, išvengti bet kokių konfliktų ar pykčių. Altruistai išties labai daug kam patinka, tačiau jie nepatinka patys sau, nes jie puikiai supranta, kad būna išnaudojami kitų, tačiau jie tiesiog negali prieštarauti jiems ir pasakyti ne. Tad tokie žmonės turėtų jaustis pakankamai depresiškai... Ir dabar pereikime ir sumodeliuokime mano situaciją, kuomet tokio tipažo žmogus (t.y. tas, kuris neturi žodžio „ne“ savo leksikone) susitinka su geru draugeliu. Tasai žmogelis bandė mesti rūkyti ir jisai pasakoja tam draugeliui kaip tai buvo sunku padaryti ir jog šis rūko vis vien, o tas draugelis išsitraukia pakelį ir paduoda jam cigaretę ir jam sako: vaišinkis. Kaip vertinti tokią situaciją? Ar tas draugelis yra altruistas elgdamasis taip? O gal tai yra ne altruisto ir egoisto santykiai? Galbūt ir ne, tačiau su šia mozaika yra tikrai kažkas ne taip... O gal tai yra vienas iš tų posakio pritaikymo atvejų, kuomet sakoma, jog sotus neužjaučia/ nesupranta alkano? Tas, kuris rūko stabiliai turbūt niekad nesupras to, kuris bando mesti. Tačiau kaip įvertinti situaciją kuomet „tas žmogelis“ susitinka su „įtakingesniuoju“ draugeliu ir kuomet pastarasis pasiūlo šiam parūkyti, šis mandagiai atsisako argumentuodamas, jog visai nesenai metė, o jis dar drąsiau pasiūlo jam parūkyti, o po to dar vieną :) ? Kaip tai įvertinti? Kas dėl to kaltas? Bet kokiu atveju yra kaltas tas, kuris galų gale pasivaišino, nes jam per prievarta niekas į dantis neįgrūdo ir neuždegė cigaretės, o jis pats paklausęs draugelio pasiūlymo išsirinko cigaretę iš prikišto prie jo pakelio... Vis viena, galų gale, prieinama prie tokios išvados, jog kai kurie žmonės aplinkui yra įtakingesni, kurie gali paveikti jus ir jūsų mąstymą, todėl kiekvienas iš mūsų privalome būti kritiški bet kokiu klausimu bei išmokti pasakyti stiprų ir aiškų signalą, jei mes kažko atsisakome ir tas signalas turi būti vienareikšmiškas ne ir be jokių dviprasmybių ir/ ar su jų užuominomis. Jūs net neįsivaizduojate kaip tai man buvo svarbu suprasti gyvenime ir kaip svarbu buvo išdrįsti tai pasakyti kitiems.

Dabar jums leidus norėčiau aprašyti 1) – ąją tezę dėl akimirkinių parūkymo kaprizų. Aš privalau prisipažinti, jog šio karo su cigaretėmis antrą kartą nelaimėjau: buvo bekalės mūšių, kuriuos galų gale pralaimėjau. Laikui bėgant supratau ir pradėjau prieiti prie išvados, jog man yra būtinas „pastiprinimas“ šiuose mūšiuose tam, kad galutinis karas būtų laimėtas. Norėčiau pasigirti, jog jei mūšius skaičiuotume dienomis, tai pagaliau šiandien vyksta 5 – asis mūšis iš eilės, kurioje aš dominuoju absoliučiai: 5 – oji diena iš eilės per 6 metus, kuomet surūkytų cigarečių kiekis yra lygus 0.0 ! Nebuvo netgi truktelėtas joks dūmelis.

Tad dabar leiskite man papasakoti kaip tatai pavyko pasiekti tokiam užkietėjusiam rūkaliui kaip aš. O viskas prasidėjo nuo to, kad, rodos, rudenį mano bendradarbis latvis, kuris yra gal 5 metais jaunesnis už mane, mėgino mesti rūkyti, tuo metu kaip tik pradėjau mėginti ir aš. Tačiau visa esmė buvo ta, jog tas latvis naudojo nikotino pleistrus ir burnos purškalą (o gal „inhaliatorių į plaučius“, tiksliai nepamenu), eidavome vis viena mes kartu į rūkyklą, o jis gerdavo kavą ir patraukdavo inhaliatorių, o aš dažniausiai surūkydavau (bet kartais pavykdavo ir susilaikyti). Bendroje sumoje gavosi taip, jog jis, naudodamas nikotino pleistrą ir inhaliatorių, rūkydavo vis vien ir per dieną surūkydavo 4, 5 , 6 cigaretes, kai tuo tarpu aš be jokių pagalbinių priemonių sugebėdavau ištraukti ir iki 2, 3 ar 4. Kitaip sakant, šiuo aspektu, aš toje srityje buvau favoritas, nors, tiesą sakant, kuomet rūkydavau įprastai, tai surūkydavau žymiai daugiau negu jis, bet visgi tomis metimo dienomis, aš jau sugebėdavau iškentėti iki 3 cigarečių per dieną, kas yra labai neblogai, tačiau kaip mes visi puikiai žinome, nepakankamai...

Bėgo dienos ir savaitės. Mano bendradarbis latvis galų gale įsigijo elektroninę cigaretę ir buvo ja patenkintas. Tačiau su laiku vis pakeisdavo į cigaretes. Kitais žodžiais, kolega vis vien nemetė. Nemečiau ir aš, o tik patikrinau ar vis dar sugebu iškentėti ir pamačiau savo galimybių ribas, jog dar yra įmanoma ir labiau suspausti: surūkyti 1 arba 2 per dieną. Galų gale latvis išvyko į LV, o aš po kelių savęs išbandymo dienų ir toliau rūkydavau labai stabiliai: 18 – 22 cigaretes per darbo dieną ir 10 – 15 per išeigines.

Kitu kartu teko iš mano bendrakeleivių išgirsti, jog viena keleivė sugebėjo nerūkyti laisvomis nuo darbo dienomis visai susigalvodama vis sau kokios nors veiklos. Kitas kolega beveik tuo pat metu įsigijo pleistrų ir juos išbandė. Pastebėjau, kad jie jam visai neblogai padėjo: sumažino surūkytų cigarečių per darbo dieną nuo 1.5 iki 2 kartų. Tai mane ganėtinai nustebino, nes jisai rūkydavo taip pat stipriai kaip ir aš jei ne dar stipriau. Be abejo, jis galiausiai nustojo pirkti pleistrus, nes su jų pagalba visiškai mesti rūkyti vis vien nesugebėjo... Tačiau noro mesti neatsisakė.

Tuomet atėjo mano mamos eilė. Ji, artėjant Kalėdoms, pradėjo vartoti pagal daktaro receptą išrašytus pakankamai stiprius vaistus nuo rūkymo. Tiesą sakant, keliomis dienomis anksčiau, tačiau su tais pačiais vaistais bandė mesti ir kitas mano bendradarbis, kuris, tiesą sakant rūkė gal netgi daugiau už mane. Nustebino mane tasai bendradarbis anglas, kuomet praėjus gal 5 dienoms nuo tablečių vartojimo pradžios, jis tiesiog metė rūkyti! Tai buvo man neįtikėtina: aš buvau labai priblokštas tokio savo kolegos pasiekimo ir, tiesą sakant, jokiais būdais nebūčiau galėjęs patikėti, jog jis mestų rūkyti. Tačiau jis metė! O mano mama vis dar rūkė tuo metu, nors ir vartojo tuos pačius vaistus: surūkydavo apie 3 ar 4 cigaretes per dieną. Tačiau praėjo dar pora dienų ir ji tiesiog metė rūkyti. Suvartojo visą pakelį daktarės išrašytų tablečių nuo rūkymo, na ir po to užėjo sunkesnis laikas, tačiau vis vien sugebėjo atsilaikyti, ir man atrodo, jog ji nerūko 2 mėnesius ir savaitę visiškai. Tai yra absoliučiai neįtikėtina ir aš tikrai jokiais būdais netikėjau, jog mano mama sugebėtų išgyventi be cigarečių, tačiau ji tai padarė ir labai sėkmingai bei užtikrintai tą patvirtina kiekvieną mielą dieną.

Na, o kas nutiko su mano bendradarbiu anglu? Praėjus 6 ar 7 savaitėms nuo metimo rūkyti, jis ir vėl pradėjo daryti tą patį, nes matot jis neva tai susinervavo, o jo rūkymo kiekiai aiškiai rodo, jog jisai sugrįžo į tuos pačius rūkymo lokomotyvo bėgius be jokių kompromisų.

Vis vien aš buvau susižavėjęs tuo anglu, jog jisai nerūkė 7 savaites, nes mano asmeninis tikslas buvo sugebėti išbūti nerūkius bent jau dieną. Aš puikiai save pažįstu ir žinau, jog jeigu tatai kaip nors sugebėčiau įveikti, tai įveiksiu ir visa kita. Tad buvau pasiryžęs kreiptis pas daktarę dėl rūkymo metimo ir aš. Prisipažinsiu, kad buvau mamai prižadėjęs taip pat, jog jei ši mes rūkyti, tai tą patį tikrai padarysiu ir pats. Tad kreipiausi.

Visų pirma, leiskite man pasakyti, jog daktarai matuoja CO kiekį plaučiuose/ organizme su prietaisu (veikiančiu alkotesterio principu). Norėtųsi pasakyti, jog mano bendradarbis anglas kuomet kreipėsi pas juos, jam rodė 20 tas prietaisas. Kuomet kreipėsi mama tai jai rodė 13. Na, o kuomet kreipiausi aš, tai terodė tik 6. Aš tai daktarei mandagiai bandžiau paaiškinti, jog aš dirbu fizinį darbą 0,5 – 1.5 laipsnių „šilumos“ fabriko daly, kuriame reikia nuolatos judėti, o judėti aš turiu omenyje, jog reikia 12 (na gerai, 11 valandų, nes 1 valanda skirta pertraukoms) valandų praktiškai bėgti, o tai reiškia, jog kvėpavimas ir „degimo“ procesas organizme vyksta pakankamai intensyviai ir tie monoksido ir kitos priemaišos, gaunamos dūmų pavidalu, tiesiog natūraliai išsivaikšto, nes juk labai priklauso nuo to, ką žmogus daro: jei žmogus tarkim visą dieną praleidžia sporto salėje ir surūko 20 cigarečių, tai organizmo reakcija į tokio žmogaus rūkymą bus visiškai kitokia, negu žmogaus, kuris visą dieną daugiau nieko neveikia , kaip tik sėdi prie kompo kur nors ofise ir surūko tą patį kiekį cigarečių. Be to, jai aiškinau, jog aš ryte nieko nerūkiau, ir man buvo sunku išbūti net kabinete pas daktarę dėl abstinencijos poveikio. Tačiau daktarės tokie argumentai neįtikino, nes ji pasakė, jog nerūkantys žmonės gali turėti 6 organizme dėl aplinkos poveikio tiesiog ir tai yra visiškai normalu, kitaip sakant, ji bandė tarsi įtikinti, jog aš kaip ir nerūkau taip smarkiai kaip kad pasakoju.

Aš jai papasakojau simptomus, kurie man neparūkius, skamba daugmaž taip: plyšta galva, dingsta koncentracija, mintys klaidžioja padebesiais, nesugebu sutelkti dėmesio ilgesniam laikui, pamirštu ką skaičiau prieš sekundę ar kitą, jaučiu agresiją iš kitų žmonių, netekties ar praradimo jausmas, nesugebu išmokti naujų dalykų arba mokymosi procesas vyksta be galo lėtai, nes visos mintys sutelktos apie cigaretės užsidegimą, jos dūmų įtraukimą ir visų pasiuntimą, tampu labai agresyvus, greitai supykstu, būnu išsiblaškęs ir neįsidėmiu net to, ką žmonės man pasako, jei jų sakiniuose yra daugiau negu 3 žodžiai, jaučiuosi silpnas, išsekęs, mane net pradeda erzinti aplinkiniai ir t.t. Sakiau, kad man būtinai reikia tų tablečių, nes mesti rūkyti mėginau labai daug kartų. O jinai man atrėžia, jog tai daugmaž tėra tik mano vaizduotė, jog tai tėra įprotis ir kad aš tik tenoriu „daryti veiksmą ranka-burna“. Aš jai paaiškinau, jog tai nieko bendro nėra susiję su noru daryti veiksmą ranka-burna, aš jokių intencijų daryti tai neturiu. Paaiškinau, jog aš noriu nikotino arba kitaip sakant tai, dėl ko cigaretė ir sukelia priklausomybę. Aš visiškai esu nepriklausomas nuo cigaretės ir neva tai noro daryti veiksmą ranka-burna, o aš esu priklausomas jos priklausomybę sukeliančio „ingredinto“ vadinamu nikotinu. Tad ji klausė manęs galiausiai tad kas mano nuomone galėtų man padėti mesti rūkyti, atsakiau paprasčiausiai, kad tabletės, tačiau jei jau ji nesutinka ir jei aš nesugebėjau pagrįsti, jog man reikia tablečių būtinai, tai tuomet teko pasitenkinti nikotino purškalu bei vidutinio stiprumo pleistrais.

Visgi gerą mėnesį taip ir neįsigijau tų preparatų, o pradėjau rūkyti silpnas moteriškas cigaretes. Sumažinau cigarečių kiekį iki vidutiniškai 10 per dieną ir tai truko iki tol, kol neįsigijau savo preparatų. Pleistro visiškai nesuprantu ir po šiai dienai: man jisai absoliučiai nedaro jokios įtakos, na, o bet, tačiau purškalas, kur su vienu papurškimu gaunu 1 mg nikotino, padeda išgyventi tuos sunkius momentus, kuomet man norisi rūkyti smarkiai: pasipurškiu ir noras sumenksta ir galiausiai išnyksta, o jei ne, tai papurškiu dar sykį, na ir tokiu būdu sugebu sėkmingai laikytis ir 5 – ą dieną iš eilės, o surūkytų cigarečių kiekis yra 0! Ir esu užtikrintas, jog dabar tas 0 bus visuomet arba, kitaip sakant, niekada daugiau gyvenime nebepradėsiu stabiliai ir rutiniškai rūkyti ir man nesvarbu kas benutiktų šiame gyvenime.     

Kai norisi parašyti, bet nežinai apie ką :)

Sveiki. Jau labai senai berašiau į šį blogą. Turiu daug neišdėstytų minčių. Begales idėjų. Tačiau pritrūksta tik kelių dalykų, kad gimtų tekstas: prisėdimo prie laptopo ir to teksto gaminimo. Galutinis produktas, kaip kad mes puikiai žinome, gali būti pigus vienkartinis šlamštas/ brukalas, kuris ką tik išleistas jau tampa nublukęs ir pageltęs. Bet tuo pačiu, galutinis teksto variantas gali būti ir neįtikėtinai įžvalgus, kuris gali lygiuotis į profesionalų gretas. Visa tai priklauso nuo „tarpinės“ tarp klaviatūros ir sėdynės bei jo skiriamo dėmesio tam tekstui.

Iš savo perspektyvos galiu pasakyti, jog per šiuos metus man kilo begalė minčių pradėti rašyti tekstus, ypač BREXIT‘o tema... Aš tikiuosi apie tai kada nors parašysiąs. Bet visgi tam įdėti reikia tikrai daug laiko resursų ir pastangų.

Taip pat atradau youtubėje per tą laiką labai keistų sąmokslų teorijų, kurių viena mane ganėtinai domina, tačiau apie tai šnekėti aš tiesiog negaliu dėl politkorektiškumo sumetimų. Veikiausiai dėl tų pačių sumetimų aš netgi neprabilčiau ta tema net ir tuo atveju, jei pasiskelbčiau anoniminiu blogeriu, o tai būtų dėl to, kad aš tiesiog tos temos dar nesu perpratęs ir yra begalinė erdvė tai temai skleistis ir tuo pačiu tą temą kritikuoti, pateikiant kontraargumentų. Tad galbūt ta sąmokslo teorija prabilsiu ateityje arba tik tuomet, kai būsiu prikaupęs neatremiamų argumentų, o galbūt galų gale „laimės“ kontraargumentai...

Kad ir kaip ten bebūtų, bet mano proto gelmėse yra ir to vadinamo „sveiko grūdo“, kuris rėkte rėkia, jog viską būtina patikrinti ir pertikrinti iš naujo, norint atrasti tikrą tiesą. O tai padaryti tikrai nėra paprasta. Pateiksiu paprasčiausią pavyzdį. Jau tas pats mano minėtasis BREXIT‘as: vieni rėkia, kad tai gerai, kiti klykia, kad ne. Kurie teisūs? Turiu prisipažinti, jog BREXIT‘as pačioje pradžioje man pasirodė visiška nesąmonė. Šiuo metu man trūksta kompetencijos tiesiog apie tai kalbėti, nes, apmąstydamas už BREXIT‘ą pasisakančiųjų nuomones, rodosi, jog suprantu jų argumentus, tačiau pasisakančiųjų prieš BREXIT‘ą aš taipogi regiu gerus argumentus ir tai, kad mes, lietuviai, dėl JK pasitraukimo iš bendrijos, netekome vieno iš pačių geriausių sąjungininkų ES raizgalynėje/ labirinte.

Beje, kalbant apie labirintus, man labai daug norisi kalbėti ir apie ES bendriją: štai Junkeris pristatė 5 galimus ES scenarijus. Apie tai aš tiesiog negaliu nekalbėti ir apie tai būtinai pasakysiu savo nuomonę. Tie 5 galimi scenarijai yra ganėtinai skirtingi: nuo tik laisvos prekybos iki... federacijos. Euras, sakykit jūs man ką norite, tačiau yra federacijos požymis. O aš asmeniškai pasisakau prieš. Aš taip pat pasisakau prieš pabėgėlių kvotas kategoriškai. Tai dar vienas federacijos, mano galva, požymis, kuomet DE kanclerė nurodo, jog kitos šalys (o gal jau valstijos?) turi pasidalyti pabėgėlių našta solidariai t.y. pagal tos šalies pajėgumus. Aš pasisakau prieš federaciją! Mane tai, tiesą sakant, verčia vemti! Tačiau aš būtinai pakalbėsiu apie tuos scenarijus, bent jau 4 iš tų 5 aptartų. Be to, ypač daug dėmesio skirsiu ES federacijos vizijai, nes „ilgoje distancijoje“, jei toks scenarijus įsigalės, tai, po daugybės dešimtmečių, ES taps (utopine?) supervalstybe, kartu su sava kariuomene ir visais kitais valstybei reikalingais atributais; gali tapti didžiule jėga, kuri mestų iššūkį JAV dominavimui pasaulyje. ES galėtų tapti absoliučia galybe, jei kažkokiu būdu vokiečiai sugebėtų susibendrauti su rusais ir kartu bendradarbiauti, tuomet pasaulyje nebeliktų jokių polių, galinčių prilygti tokiam dominavimui pasaulyje. Visgi, norėčiau priminti, jog, visų pirma, ES dar netapo federacija (ir vargu ar ji taps) ir vokiečių bendravimas su rusais ir atvirkščiai nė kiek nepanašus į susibendravimą. Tad toks teiginys turėtų būti pavadintas utopija kvadratu. Tačiau net ir toks scenarijus negali būti atmestas.

Be abejo, kalbėsiu ir apie naująjį JAV prezidentą ir kokius pokyčius jis atnešė į JAV ir pasaulį: jo pristatomas požiūris skiriasi absoliučiai nuo prieš jį buvusių prezidentų. Turiu prisipažinti, kad apie šį atvejį kalbėti negaliu labai tvirtai, nes situacija keičiasi labai sparčiai ir, tiesą sakant, aš dar nieko negaliu pasakyti ar šis JAV prezidentas yra teigiamas ar ne variantas. Tačiau galiu tvirtai pasakyti savo nuomonę, jog jei būčiau JAV pilietis, tai tikrai būčiau balsavęs už jį, nes jo varžovė per jos buvimą valdžioje yra susikompromitavusi labai siaubingai ir mane net stebina kodėl tiek daug žmonių vis vien už ją balsavo. Jei atvirai, pradžių pradžioje būčiau mieliau rinkęsis kitus kandidatus: Ted‘ą Cruz‘ą, o taip pat būčiau daug dėmesio skyręs ir kitoms „alternatyvoms“, tokioms kaip Džebas Bušas ar Sandersas. Nors pastarasis priklauso demokratams, bet jo pasisakymai debatuose man patiko. Na, o ponas Džebas, pagal savo išvaizdą ir inteligentišką laikyseną, puikiai tiktų būti JAV prezidentu. Tikrai būčiau balsavęs už jį jei ne tas Bušų šeimos dinastinis šleifas: Preskotas, Džordžas vyresnysis su jaunesniuoju priešaky... Jie istorijoje yra prisidirbę ir, tiesą sakant, egzistuoja nemažai sąmokslo teorijų ta tema, o, mano subjektyviu supratimu, sąmokslo teorijos visgi neatsiranda iš niekur ir tam turi būti pagrindas ar priežastis. Apie tuos kandidatus į prezidentus vargu bau ar parašysiu, nes yra be galo įdomu sekti ką veikia dabartinis prezidentas ir jau vien tik apie jį rašyti jau būtų didžiulis iššūkis.

O toliau dar norėčiau pakalbėti kada nors ir apie Rusiją. Savo bloguose aš buvau jos didžiulis „priešininkas“ arba, tiksliau pasakius, kritikas, tačiau, praėjus jau ganėtinai nemažai laiko nuo paskutiniųjų įrašų apie ją, ne viskas yra taip, kaip yra nušviečiama vakarietiškoje spaudoje. Visgi su Rusija, kad ir kaip ten bebūtų, reikia skaitytis, ji yra nestandartinė valstybė jau vien tik savo dydžiu, ją reikia suprasti, kad tokia valstybė niekada (išskyrus Boriso Jelcino valdymo laikotarpį) neturėjo kažko panašaus, ką mes galėtume vadinti demokratija. Taip, savaime suprantama, kad aš atsimenu savo ankstesnius straipsnius, bet aš taip pat neblogai suprantu ir Rusijos reakcijas į NATO veiksmus ir jos reakcija, tiesą pasakius, man atrodo, kad yra pakankamai logiška. Vertėtų priminti, jog RU ir JAV nesutarimai prasidėjo, kuomet NATO su JAV priešaky nusprendė įrengti Lenkijoje priešraketinį gynybos skydą, o Čekijoje pastatyti radarą, aprėpiantį visą Europą, o tokiai iniciatyvai pagrindas tapo neva Irano galima grėsmė, nes tuo metu egzistavo tam tikra baimė, jog ten, centrifugose, slaptai sodrinamas uranas balistinėms raketoms. Aš tikrai to nežinau, tačiau žinau tikrai, kad Rusija siūlė bendradarbiauti ir įsteigti tuos skydus kitur (rodos Azerbaidžane ar Armėnijoje), visgi, NATO pasakė jog RU jai negali aiškinti. Ir viskas apsivertė santykiuose tarp rusų pasaulio bei JAV. Tai prasidėjo berods 2006 ar 2007 – aisiais. Padėtis tik blogėja tuose santykiuose. Taip pat buvo neva susitarimas tarp byrančios SSRS ir JAV, jog buferinė zona (Baltijos šalys ir Suomija bei Vyšegrado šalys) nepriklausys jokiai karinei organizacijai. Šiandien toji buferinė zona visa (išskyrus Suomiją) priklauso NATO aljansui, o tai siutina Rusiją ir ją varo iš proto dar Suomijos mąstysena, jog galbūt ir ji norėtų tapti NATO nare bei neutraliosios Švedijos tapatūs pareiškimai. Rusija mano, jog ją NATO siekia apsupti. Tokia teorija išties yra labai logiška vien tik pasižiūrėjus į žemėlapį. Tačiau taip pat aš keliu labai paprastą klausimą: kodėl Rusijos (o tiksliau tuometinės SSRS) neva tai nesutriuškino JAV su NATO priešaky, kuomet ji subyrėjo ir tapo nusilpusia ir degradavusia bei šaltąjį karą pralaimėjusia Rusija, kuri, po kelerių metų netgi sugebėjo patirti karinį pažeminimą iš Čečėnijos karo, Rusija, kurioje niekas tuo metu neveikė? O kuomet pradėjo šis bei tas veikti, tai NATO sumanė neva tai ją apsupti (?), kas, dar kartą pasikartosiu, iš Rusijos pusės atrodo pakankamai logiška. Turbūt RU atsakymas būtų toks: JAV tiesiog manė, jog RU po SSRS subyrėjimo, subyrės pati savaime dėl vidinių konfliktų ir joje esančių tautų siekio tapti nepriklausomomis. Galimas dalykas. Kas ten žino. Aš jums pasakysiu tik vieną: RU siekia bet kokia kaina ir bet kokiais įmanomais ir neįmanomais būdais destabilizuoti Vakarų pasaulį. Ji siekia tą pasaulį suskaidyti ir Trumpas, BREXIT, galimas FREXIT ir NEXIT, yra vienas iš tų jos veikimo įtakos padarinių. RU siekia bendrauti su valstybėmis dvišaliu lygmeniu (Graikijos, Vengrijos, Italijos ir panašūs pavyzdžiai byloja apie tai vienareikšmiškai), nes TIK tokiu būdu ji įgyja didžiulį pranašumą tai darydama ir lenkdama pavienes valstybes savo naudai. Faktas kaip blynas: vieninga Europa jai yra galvos skausmas. Prašau prisiminkite A. Duginą, kuris yra RU ideologas ir padaręs nemažai įdirbio ties ta linkme ties kuria RU juda. Jis, beje, priklausė nacional bolševikų partijai. Vadinasi ultra kairė ir ultra dešinė gali žengti kartu, o tai reiškia, kad RU dabartinės ideologijos siekis: bet kokia kaina mažinti liberaliojo vakarų pasaulio įtaką paremiant: „marginalus“, įvairiausio plauko populistus, socialistus ir dar labiau į kairę besidairančius, bet tuo pačiu remti ir „kietus“ konservatorius ir dar labiau į dešinę linkstančius. Paprasčiausias pavyzdys: regėjau (delfio) straipsnį savo akimis, jog Duginas lankėsi Graikijos nacistinėje partijoje Golden Dawn, kuomet Graikijos valdžioje buvo populistinė kairioji Syriza, su kuria RU diplomatiniai atstovai bendravo taip pat (tokius dialogus darė lygia greta, t.y. praktiškai tomis pat dienomis) ir su kuria RU ir po šiai dienai palaiko itin šiltus santykius. Tad, faktas kaip blynas, apie RU dar bus kalbama labai daug, nes, tam tikra prasme, prašosi šio dėmesio savaime. Verta prisiminti Ukrainos ir RU santykius, priminti Baltarusijos ir RU „partnerystę“, o taip pat pačioje Rusijoje persekiojamą opoziciją bei susidorojimą su žurnalistais (kurie įkando Kremliui ar potencialiai galėjo tai padaryti) bei verslininkais/ oligarchais.

Ką daro Lietuva šioje geopolitinėje plotmėje? Įveda šauktinius ir pagaliau pasižada skirti ar net viršyti NATO įsipareigojimą: 2% biudžeto kariuomenei. Kviečiasi sąjungininkus iš užsienio, kad saugotų bent jau simboliškai mūsų šalį. Ar tai blogai mums? Mums tai, nėra jokios abejonės, kad yra gerai. Tačiau Lietuvoje egzistuoja ir kitokia nuomonė: kad nereikia šitų haubicų, bokserių, iš esmės, LT nereikia nieko, nes LT yra bejėgė prieš RU galybę. Kitaip sakant, jei RU sumanys pulti, tai ji puls ir tokios menkos valstybėlės kaip LT, nieko nesugebės padaryti, o iš jos teliks tik šlapia vieta jei ji priešinsis. Tad kokį kelią siūlo tokie žmonės? Jie siūlo: nei į rytus, nei į vakarus, o čia ir dabar. Kitaip sakant būti neutralia valstybe. Ar Lietuvai tai įmanoma? Jai taip būtų įmanoma tik tuo atveju, jei LT būtų daugmaž kažkur ten, kur yra dabartinė Islandija, Austrija, Šveicarija ar Portugalija. Kitaip sakant, Lietuva jokiais būdais negali būti neutrali. Kodėl? O jūs paklauskite savęs, o kaip gi ji galėtų būti neutrali? Kaip ji gali būti neutrali, kuomet yra teigiama, jog Žalgirio mūšį laimėjo ne jokia Lietuva ar Lenkija, o... Rusija? Kaip ji gali būti neutrali, kuomet RU didysis ideologas teigia, jog LDK (tiem kas jau pamiršot, šis trumpinys reiškia LIETUVOS Didžioji Kunigaikštystė), buvo visai ne Lietuvos, o tai buvo neva tai antroji Rusija štai tokiu pavadinimu, na o dabartinė LT tik pasivogė tą pavadinimą ir kuomet jis pats teigia, jog Baltijos šalys vienaip ar kitaip vėl priklausys Rusijai? Bet visgi yra tokių žmonių, kurie pučia prieš vėją. Liaudies partijos atstovas ir pirmininkas, ponas Rolandas Paulauskas pasisako štai taip. Aš šį žmogų gerbiu už jo nuomonę, man jis, tiesą sakant, visai patinka ir daugeliu dalykų mano požiūris ganėtinai panašus į jo, tačiau, deja, ne į visus klausimus, o ypač kalbant apie Rusiją. Išplėtosiu mintį tuojau.

Štai šis žmogus pasakoja apie tai, kodėl Rusija užpuolė Suomiją. Manoma, kad motyvas neva tai buvo apsaugoti Leningradą nuo hitlerinės armijos, nes jis buvo pernelyg arti Suomijos, tad sovietai norėjo pasiimti tą gabalą neva gražiuoju, o finams atsisakius, sovietai pradėjo karą ir savo pasiekė su didžiuliais nuostoliais, bet visgi fino-ugrų tautos didžiausia valstybė išliko nepriklausoma, kas tiesą sakant, man kelia didžiulę pagarbą suomiams. Be to, suomiai yra labai įdomi tauta, sugebanti sugyventi su kitomis labai puikiai ir karo stengiasi kaip įmanoma išvengti, tačiau tam taip pat ruošiasi, o maža ką... Netgi ir po šiai dienai suomiai (tiesą sakant, kartu su estais) demonstruoja visai Europai kaip reikia laikytis Mastrichto kriterijų ir būti labai finansiškai (ir ne tik!) drausmingomis ir patikimomis valstybėmis! Tačiau Lietuva nėra ir niekada nebus tokia kaip Suomija. Kodėl? Atsakymas, mano galva, yra labai paprastas. Visų pirma todėl, kad kiekviena šalis yra unikali savo kultūra ir mentalitetu? Na gerai, gal tai priklauso nuo mastelio kokiu žvelgsime. Gerai, tai pažvelgus europiniu masteliu, mes nuo suomių skiriamės ne itin daug. Tačiau Suomija karui ruošėsi, ji turėjo ir tebeturi didžiulę sieną su Rusija, tačiau tas pasienis buvo sunkiai įveikiamas technikai ir netgi kariams, na o Lietuva – kaip plynas laukas praktiškai. Tam, kad tas laukas nebūtų plynas ir mūsų kraštas nebūtų kariuomenių tranzitas, reikia be galo daug paplušėti už kariuomenę  atsakingiems asmenims: net gamtinių (miškai) ar dirbtinių (sienos, apkasai, įvairios kliūtys) sukūrimas leidžia šį bei tą išlošti. Nejau mes to nežinome? LDK anksčiau pilis dirbtinas pildavo žmonės tam, kad matytų priešą iš toli, o tų pilių piliečiai visuomet stengdavosi kaip įmanoma sutvirtinti silpnas puses. Tad gal šiuolaikine technikos pasiekimų dėka reikėtų tuos reljefus ir dirbtinai sukurti: tarkim, buldozeriais sustumiant žemes kurių iš priešingos pusės nebūtų įmanoma perlipti taip paprastai ir t.t. ? galbūt padarius tokį reljefinį/ tankių miškų pasienyje apželdinimo ir panašių barjerų įdirbį, jau būtų galima jaustis kiek tvirčiau ir tuomet, kaip ir suomiams, reikėtų šviesti piliečius, kurių kiekvienas nuo 16 iki 65 metų, galintis sveikai mąstyti, tiesiog privaląs būti apmokytas kaip naudotis ginklu ir kitais kariuomenės baziniais dalykais. Tai sutelktų valstybės piliečius būti vieningai ir, esant reikalui/ grėsmei, šaunamuosius ginklus išdalinti piliečiams tam, kad užpuolikams ateitų labai sunkios dienos mūsų valstybėje ir vietoje 10 000 – 50 000 profesionalių/ šauktinių/ savanorių karių, būtų, tarkim, milijonas, ar 1.5 mln. „karių“! Tokia valstybe aš didžiuočiausi. Bet ar to pakaktų tokiai nykštukinei valstybei kaip Lietuva? Jau vien tik toks mano ką tik aprašytas darbas veikiausiai būtų utopinis ir praktiškai vargiai įgyvendinamas, tačiau to toli gražu, mano nuomone, nepakaktų! Pagal Rolandą Paulauską, tai to turbūt ir užtektų su kaupu. Kadangi šis žmogus mano, jog prieš RU vis vien jokių šansų priešintis, tai geriau bent šiek tiek (na nepersistengiant per daug) „parodyti spektaklį pasauliui“, jog LT buvo okupuota prievarta ir to pakaktų, na, nes kaip minėjau, LT jo galva, vis vien neturi jokių šansų. Gal to ir pakaktų jei LT būtų Skandinavijos dydžio ar dar didesnė. Bet LT yra miniatiūrinė valstybė, tad LT tiesą sakant turi nertis iš kailio ir  absoliučiai nesikuklinant bendrauti dėl karinių operacijų veiksmų išvien su Skandinavais karinės agresijos atveju, tų pačių operacijų koordinavimo ypatingai su Baltijos valstybėmis ir Vyšegrado valstybėmis, o santykiuose su Lenkija turi būti skirtas taip pat išskirtinis/ specialus prioritetas ar netgi statusas geopolitiniuose procesuose. Jei LT nedelsdama bendradarbiaus ir bendradarbiaudama neprisidirbs :), tai tikrai galimas dalykas, kad LT ir tuo pačiu kitos šalys taps stiprios tiek karine, tiek ekonomine, energetine bei geopolitine prasmėmis. Tai Lietuvai yra vienintelis kelias, mano asmenine nuomone. Šalis turi būti susitelkus ir be galo tvirtos laikysenos tam tikrais klausimais, tačiau po šių geopolitinių ir valstybinių podiumų, ji turi dirbti viršvalandžius ir, atsiraitojusi rankoves, vien tik dirbti ir niekada neužmigti ant laurų.

Bet ar to LT pakanka? Na jei tai LT sugebėtų įgyvendinti, tai tikrai galimas dalykas, kad jei net nereikėtų ir NATO. Bet NATO, mano galva, mūsų šaliai yra tik kaip priedelis, kuris mus veikia skystablauzdiškai ir pernelyg daug raminančiai: miegokit ramiai, nes juk 5 – asis NATO straipsnis mums sako... Ką? Jūs rimtai? NATO, mano galva, yra labai gerai, tačiau mes kažkodėl jo laikomės įsikibę kaip saugumo garanto. Ne! Mes patys sau turime būti saugumo garantas ir patys ieškoti stiprių sąjungininkų ir tą bendradarbiavimą įsukti: Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lenkija, Ukraina bei galbūt Čekija, Slovakija ir Vengrija, turi tapti mūsų partneriai visose srityse, o ypač karinėje. O NATO, mano galva, reikalingas tik tuo atveju, jei tarpusavyje kiltų tam tikri nesutarimai, tad šis blokas veikia vieningai ir teigiamai, ir tokiu būdu gaunama darna tarp to bloko narių valstybių. Mano siūlomas kelias yra visai ne mano – pati Lietuva panašiu keliu ėjo šimtmečius ir tokiu keliu ji turėtų eiti ir toliau. Savaime suprantama, kad dėl šiuolaikinių technologijų ir kitokių galimybių, mums JAV atrodo esanti gerokai arčiau, negu yra iš tikro. Tačiau tokios valstybės kaip JAV, yra didelės ir jos negali reaguoti į įvykius labai sparčiai dėl savo gabaritų ir demokratinių vertybių. Iki konkrečių jos veiksmų karo atveju, veikiausiai praeitų nemažai laiko, tad pačių lietuvių noras atsilaikyti agresoriui ir galbūt vaisiai dėl įdirbio bendradarbiaujant su kaimyninėmis valstybėmis, duotų mūsų taip norimų rezultatų – išlikti nepriklausoma ir suverenia valstybe per amžius :)

Tad mano supratimu tokiu keliu Lietuva privalo eiti, netgi jei ir neatrodytų, jog čia kažkas galbūt galimai ir norėtų kėsintis į mūsų teritoriją. Bendradarbiavimas su skandinavais, Baltijos šalimis, Lenkais Ukrainiečiais ir kitais vyšegradiečiais, privalo persikelti į absoliučiai kitokį lygmenį, o tas lygmuo būtų, tam tikra prasme, artimas ES, tačiau be jokių viršnacionalinių parlamentų. Būtų nuostabu jei išeinantis valdžios elitas perduotų kitam elitui estafetę ir naujasis tiesiog tęstų tą tarpvalstybinių santykių mezgimą, nes galutiniame variante tai būtų naudinga kiekvienam. Toks scenarijus būtų idealus. Visgi mes puikiai suprantame, kad toks scenarijus būtų ganėtinai panašus į pasaką. Kita vertus, LT turėtų tai daryti nuolat, nes vien tik užsidarymas savo kiaute tikrai prie nieko gero neprives.

Pastarąsias pastraipas rašydamas puikiai pradėjau matyti kaip aš pats nueinu į pilkąsias zonas, kurios prašosi aiškesnio aprašymo, na kad ir „užsidarymas savo kiaute“ ir panašūs pareiškimai. Tačiau tai tėra eskizai. Aš čia rašau tik savo nuomonę ir dėl laiko ribotumo bei nebuvimo didelio noro aiškinti ir plėtotis, galiu elgtis kaip tinkamas. Aš pasižadu, kad ateityje pamėginsiu praplėsti temas, kuriose rašysiu kur kas taikliai ypatingai kalbėdamas apie geopolitinius reikalus, na o dabar aš tik išvedžioju tai, ką rašysiu ateityje.

Ateityje pasižadu rašyti ne vien tik apie politinius dalykus, o taip pat ir situacijas iš savo gyvenimo bei hobius, galbūt parašysiu apie man patinkančius žmones (sporto, politikos, menų bei kt. srityse) ir šiaip galbūt nusileisiu beveik iki buitinio lygio straipsnelių ar komentarų, kitaip sakant, rašysiu tai, kas man šaus į galvą ir tai, kas atrodys pakankamai įdomu bent jau man pačiam. O galiausiai, juk jūs patys, gerbiamieji skaitytojai, atsirinksite tai, kas įdomu atrodys jums.

Taip pat pasižadu parašyti ir apie kontraversiškus dalykus, kurie yra pasakyti viešai didžių žmonių, tačiau kažkodėl viešai niekas per daug į tai neatkreipė dėmesio. Kai rašau niekas, tai turiu omenyje, kad žmonės apie tokius dalykus kalbant ar rašant retai kada pamatysi, išgirsi ar perskaitysi... Tai yra viena iš šokiruojančių temų, kurias, mano nuomone, būtų visai įdomu ir „sveika“ sužinoti.

Taip pat rašysiu ir apie globalius dalykus ir įvykius, na tokius kaip pasaulinis klimato atšilimas (o gal tai dabar jau vadinama klimato kaita?), kylantį vandenynų lygį, tirpstančius ledynus, didėjantį CO2 kiekį atmosferoje,  žmonių kiekį pasaulyje ir kas iš to seka. Gal šiuo metu ir nesugalvoju apie globalius dalykus daugiau kažko, tačiau, neabejoju, kad tomis temomis galėčiau pasisakyti nemažai.   

Taip pat rašysiu ir apie tai kur norėčiau gyvenime nukeliauti ir išvysti tai savo akimis ar šiaip kodėl norėčiau tarkim būtent ten hipotetiškai pasvarsčius, [pa]gyventi.

Taipogi pamėginsiu iš naujo atrasti fotografiją ir įdomesnes nuotraukas planuoju įkelti ateityje ir į šį blogą jūsų vertinimui ar komentarams. Keisčiausia yra tai, kad būtent šioje skiltyje labiausiai tikėsiuosi sulaukti jūsų atsakymų, nes mano planuojamas fotoaparatas nebus eilinis „blyksiukas“ ir šį savo užmirštą hobį planuoju atnaujinti su trenksmu ir galbūt vien tik dėl tokio hobio ateityje sukursiu savo youtube kanalą.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar planuoju įkelti įdomesnes citatas iš mano skaitomų knygų, kurių, deja, tačiau pastaruoju metu, labai tingėjau atsiversti :) ir tai, veikiausiai, labai matosi lyginant šią rašliavą su ankstesniais rašytais tekstais :)

Galbūt ateityje dar daugiau kalbėsiu ir apie mašinas, bet apie tai garantuoti negaliu.

Na čia prisižadėjau kaip koks politikas priešrinkiminėje agitacijoje: tikrai ne viskas bus taip kaip čia pasižadėjau, nes gyvenimas keičiasi ir neaišku kokia mintis bus plėtojama toliau, tačiau aišku tik viena – kol esu gyvas, tol rašysiu ir man visiškai nesvarbu ar patinka jums tai, ar ne :)

netgi geriausi draugai, "bėgant laikui", išsiskiria, nes "laikui paklūsta" visi

Tema apie kurią norėtųsi parašyti yra pakankamai paprasta ir triviali. Kaip žinome, „laikas išgydo žaizdas“, taip pat sakoma, kad „laikas parodys“; „laikas visagalis“; „laikui bėgant išaiškėja visos tiesos“ ir t.t. Klausimas: ar laikas mus keičia? Turbūt taip. Aš iš tų, kurie mano, jog pažvelgę į veidrodį sekantį kartą vargu bau ar išvystume tą patį atvaizdą ir tai siečiau su posakiu, jog neįmanoma įbristi į tą pačią upę antrą kartą. Pats laikas, metaforiškai kalbant, yra tarsi upės tėkmė. Laikas keičia ir žmones. Dėl laiko tėkmės, dėl jo įtakos, ir patys žmonės, kaip kad kokie atomai ar planetos, visgi praranda tam tikrą gravitacinę (elektromagnetinę ar branduolinę) trauką. Laikui bėgant, žmonės ir toliau kuria ar mezga naujas pažintis, o senus draugus su laiku pamirštame, ypač kai nuo jų atitrūkstame ir nebesimatome su jais kiekvieną mielą dieną ar bent jau savaitę. Apie tai ir norėčiau pakalbėti.

Tas atotrūkio procesas taip pat labai daug priklauso nuo paties žmogaus mentaliteto, jo išsilavinimo, supratimo apie gyvenimą, temperamento, gyvenimo būdo, charakterio... Pats asmeniškai per savo gyvenimą tikrai gerų draugų turėjau labai nedaug. Gal dėl to, kad jų neprisileisdavau, gal dėl to, kad užleisdavau labiau pasireikšti kitiems, gal dėl to, kad atrodydavau nepatikimas ir, tiesą pasakius, ne itin siekiau turėti kaip įmanoma daugiau draugų ar labai jau įnirtingai tas pažintis megzti, nes tam tikrais gyvenimo laikotarpiais, ypač po mokyklos baigimo, atrodė, kad naujų pažinčių mezgimas bei ieškojimas draugų, neatrodė turįs daug prasmės. Tiesą sakant, tas reikalas atrodė priešingai: kaip didžiulis laiko gaišimas veltui ir neturįs absoliučiai jokios apčiuopiamos naudos, nes tai tėra tik be galo laikinas dalykas. Aš tarsi savyje jaučiau, jog tai yra, tam tikra prasme, tarsi teatras: aš to teatro aktorius ir stebėtojas, kuris niekad nenulipa nuo scenos, tačiau artistai ir dekoracijos nuolat keičiasi. Vienintelis nepasikeitęs dalykas teatre išlieku tik aš pats: aktorius ir stebėtojas viename amplua. Kas to teatro režisierius, dar neišsiaiškinau. Turiu įtarimą, kad Dievas, tačiau bijau spėlioti, nes neesu visiškai tuo užtikrintas. Na, o pats teatras yra gyvenimas, kartu su jo visais privalumais ir absurdiškais trūkumais. Pastaruosius du dalykus norėčiau šįkart palikti nuošaly ir labiau koncentruoti dėmesį į aktorius.

Sutalpinus mano gyvenimą į tokius teatro scenos rėmelius, jūs, manyčiau, dabar tikrai galėtumėte visai neblogai įsivaizduoti, jog aš pats, būdamas ant scenos kaip aktorius, visgi turėčiau pažinti kitus aktorius taip pat pakankamai neblogai na dėl bendro gero tikslo: kad suvaidintume nepriekaištingai gerai scenoje (arba bent jau artėtume link to). Kaip jau minėjau anksčiau, tam tikrais gyvenimo laikotarpiais, tasai susipažinimas su aktoriais, man nebuvo itin aktualus dėl anksčiau išvardintų priežasčių. O tuomet scenoje gaudavosi tam tikras balaganas: pagrindinio režisieriaus niekas nematė, visi atsineša savuosius scenarijus, savuosius „Hamletus“ ir scenoje vyksta tikrų tikriausias chaosas: kiekvienas vaidina kas sau, keičia dekoracijas ir perstatinėja ją kaip nori, didžiuliais maštabais juda darbai ir vaidinimai bei įvairiausios repeticijos, o aš, būdamas scenos vidury ir matydamas visa tai, vietoje aktoriaus tampu tik stebėtoju. Visa laimė dar yra tai,kad nors ir teatre vyksta itin intensyvūs veiksmai, aš vis vien tebestoviu vidury ir niekam neužkliūnu. Tokiu atveju būtų galima jaustis tarsi vaiduokliu. Visgi ne visai taip. Vykstant tokiam intensyviam dekoracijų ir aktorių vaidybai bei jų keitimuisi (praktiškai kaip per ledo ritulio varžybas), mane visgi pastebėdavo. Pastebėdavo, nes apeidavo, o tą atlikdavo be jokių susireikšminimų, kaip be jokių susireikšminimų yra apeinamas medis, kelmas ar gatvės stulpas. Taigi tam tikru gyvenimo periodu būdavau tarsi veikiau stebėtojas, o ne aktorius. Kai jausdavausi, jog užtektinai prisistebėjau ir atėjo mano eilė suvaidinti savo vaidmenį, būdavau tarsi užgožiamas kitų, balsingesnių, tad nusprendžiau taip ir likti stebėtoju kur nors kampe, šalia nebenaudojamų dekoracijų, nes nuo scenos nulipti nebylusis režisierius man sako, kad dar ne laikas, o vaidmenį, ramina jis, kad atliksiu šiek tiek vėliau. Taigi užsiauginau kantrybės raumenis, kurie man karts nuo karto padeda, nes karts nuo karto vis pavyksta įsiterpti ir suvaidinti, bent jau mažos apimties vaidmenyse. Visgi tai yra geriau negu vaidinti stulpą, kelmą, kamuolį ir panašius objektus.

Bet visgi dabar grįžkime prie aktorių, o tiksliau gerų draugų, draugelių ir šiaip pažįstamų arba dar laiko nepatikrintų kandidatų tapti draugais... Atlikęs šį aktoriaus/ draugo konvertavimo veiksmą, norėčiau pakalbėti apie mano bene vieną ir kone visų laikų geriausią draugą, kurio vardo sakymas jums, mieli skaitytojai neturėtų jokios reikšmės. Jo vardas kaip sakoma „redakcijai yra žinomas“, todėl pavadinkime jį kitu vardu vien tik tam, kad tekste nesikartotų vien tik „tas mano bene geriausias draugas“ žodžiai, tad pavadinkime jį kitu vardu - Martynu :) Martyną pažinojau jau nuo, rodos, 11 metų. Jis su savo tėvais tuo metu atsikraustė į tą patį daugiabučių kvartalą, kuriame gyvenau ir aš. Jį pažinojau jau ir iš anksčiau šiek tiek turbūt dėl to, kad jo mama pagrindinėje mokykloje mane mokė dailės. Iš manęs negalėjo tapti joks Van Gogas ar J.M.W. Turner‘is, tad tų laikų nelabai pamenu. Atsimenu tik tai, kad per dailės ir muzikos pamokas visai nekreipiau jokio dėmesio į „dėstomą“ dalyką :D Na bet grįžkime prie Martyno. Apie Martyną rašyti užsimojau gal kiek platokai. Tad pasistengsiu kiek glausčiau parašyti ir greičiau prieiti prie teksto esmės. Tačiau dar norėčiau paminėti vieną bent jau man svarbią (o jam ne itin) detalę. Rodos, 6 – oje klasėje buvo sukviesti visi šeštokėliai į aktų salę. Toje salėje, tarkime (nes gerai neatsimenu kas), kad pavaduotoja pristatė visai šeštokėlių auditorijai 2 šeštokėliūkščius, kurie buvo patys geriausi iš visų šeštokų toje aktų salėje pagal mokymosi rezultatus. Užbėgus įvykiams už akių, norisi pranešti, kad būtent tie patys du žmogeliai, rodos, jei nesipykstu su matematika, po 5 metų, tapo mano klasiokai. Taigi du paskutiniuosius gimnazijos metus praleidau su itin gabiais mokiniais, o tai man yra didžiulė garbė ir tai labai vertinu: tuos metus prisiminsiu visuomet kaip vienus geriausių savo gyvenime. Apie tuos du šeštokėlius pasakiau tik dėl to, nes po to, kai tik sutikdavau kur Martyną, manau, kad beveik visuomet tą atsimindavau, na tai man padarė didžiulį įspūdį tuo metu, nes moksle aš nebuvau vunderkindas, buvau pakankamai disciplinuotas, pareigingas, atkaklus ir užsispyręs: jei gaudavau prastesnį pažymį, stengdavausi tą situaciją ištaisyti. Kartais būdavo ir taip, kad tiesiog atleisdavau vadeles, kuomet matydavau, jog mano disciplinuotumo ir užsispyrimo neužtekdavo... Taigi man norint „uždirbti“ gerą pažymį, kiek atsimenu, kone visuomet reikėdavo daug ir atkakliai dirbti, kitaip sakant, „arti“. Kartais net neužtekdavo to, nes dėl atidumo stokos sugebėdavau suklysti lygioje vietoje... Visgi sugebėjau patekti į gimnaziją, kuri mano gimtajame mieste buvo vertinama kaip pati prestižiškiausia gimnazija. Gali būti, kad buvau priimtas dėl jau tuo metu pasireiškusios gyventojų stokos, o ir pačiai gimnazijai reikėjo surinkti kaip įmanoma daugiau mokinių krepšelių, na kad mokykla tiesiog galėtų gyvuoti ir toliau. Visgi buvo vertinami 8 klasės mokymosi rezultatai, kurie, tiesą sakant, buvo patys geriausi iki tol mano pasiekti rezultatai. Pamenu, jog, rodos, 8 klasės pradžioje pasikeitė mūsų matematikos mokytoja ir nuo to laiko sugebėjau labai neblogai pagerinti savo matematikos lygį. Nors tuo metu buvau tik 14 – metis, tačiau įtikėjau, kad atkakliu darbu galima pasiekti užsibrėžtą tikslą. Taigi 9 – oje klasėje jau mokiausi gimnazijoje. Martynas, beje, savaime suprantama, kad į ją pateko taipogi ir, veikiausiai, absoliučiai be jokių pastangų. Tiesą sakant, tai mane stebino. Aš tokiu įvykiu ar reiškiniu paprastų paprasčiausiai niekaip negalėjau atsistebėti ir vis keldavau klausimą: kodėl aš turiu aukoti savo laisvalaikį vien tik tam, kad bent kiek priartėčiau prie rezultato, kurį tokie kaip kad Martynas, pasiekia absoliučiai be jokių pastangų ir jis, beje, laisvalaikio namų darbams, bent jau kiek yra man sakęs, neaukodavo niekada. Keista yra tai, kad namų darbų mums juk užduodavo, tad įdomu būtų sužinoti man iki šiol kaip jis sugebėdavo neaukodamas savo laisvalaikio atlikti namų darbus :D Tačiau nepaisant šio sumetimo, jis vis vien buvo talentingas vaikis, o aš – užsispyręs kaip ožys, kuris kai tik suklysdavo – užsispirdavo dar labiau :)

10 klasės pabaigoje mūsų gimnazijos klasę išskaidė, nes joje buvo bene daugiausia skirtingų mokymosi atšakų kiekis: būsimieji humanitarai, gamtamoksliai ir tiksliukai. Aš buvau pastarųjų gretose vien tik todėl, kad nemėgau biologijos ir ypač chemijos (nors gimnazijoje man šie dalykai ėjo tik geryn, o tai buvo man labai keista, nes chemijos aš nesupratau ir tiesiog nemėgau :D). Tad 11 – oje klasėje patekau iš D į B, kurioje mokėsi ir šeštokėlių prikimštoje aktų salėje išrinkti du geriausi moksleiviai. Tai buvo Martynas ir (redakcijai žinomas tikrasis vardas, tačiau antrajam asmeniui, dėl jo paties saugumo, šiame tekste vardas bus pakeistas) Glorija. Su pastarąja esu bendravęs labai nedaug. Tačiau su Martynu mane siejo tai, kad aš ryšį labiau palaikiau tuo metu su tais klasiokais, su kuriais draugavo gal kiek labiau ir jis pats. Na ir po truputį, laikui bėgant, susipažinom labiau, be to, mes vienas kitą pažinojome bent jau iš matymo ir anksčiau.

Baigėsi mokslai mokykloje, prasidėjo studijos universitete. Mokyklos egzaminuose, beje, labai man norisi, kad žinotų visi mano skaitytojai šį faktą, nes čia aš norėčiau kiek pasigirti. Taigi mokyklos egzaminus laikiau aš 4, o Martynas, kiek pamenu, gal laikė 5. Tačiau tie dalykai, kurie sutapo su mano laikytais dalykais, jisai visus juos išlaikė prasčiau išskyrus tik matematikos egzaminą. O tąkart būtent jau Martynas ilgai prisiminė šį įvykį, jog man pavyko lemiamuose egzaminuose pasirodyti iš esmės geriau negu jam. Jis tatai prisimindavo karts nuo karto, o tai kaip jis tatai vertino, pasireikšdavo kažkaip panašiai kaip į pagarbos reiškimą :D Tad klausykit, o tiksliau skaitykit, visi, kurie ar kurių vaikai nori kažko pasiekti, tačiau nelabai pavyksta ar kažkas nesigauna mokykloje: reikia niekada neprarasti vilties. Įsivaizduokite, kad jūs lenktyniaujate etapais ir, jei gavote prastą pažymį, tai vertinkite, kaip prastą trasos įsisavinimą bet ne visą lenktynių čempionatą. Atkaklus ir nuolatinis triūsas galų gale turi ir privalo apvainikuoti jus nugalėtojais netgi ir tai, jei gretimas lenktynininkas yra „tiesiog gimęs lenktyniauti“. Žmogaus pastangos gali padaryti neįmanomus dalykus. Tačiau netalentingam žmogui visko suderinti tikrai nepavyks. Tikrai nepavyks turėti šimtus draugų, bendrauti su jais per įvairiausius socialinius tinklus, telefonu, sms ar šiaip susitikus ir tuo pat matu netalentingam žmogui tikrai nepavyks pasiruošti geroms lenktynėms, nes per tą laiką jūs nenagrinėjote trasos ir jūs nežinote jos posūkių ir to, kaip optimaliai greitai galite juos ir kartu visą trasą įveikti, jūs taipogi nežinote optimalių stabdymo ir greitėjimo taškų. Taigi jūs automatiškai tuomet prarandate pozicijas tam, kuris yra „gimęs lenktyniauti“ ir... laimėti. Mokymosi procesas yra lėtas ir kruopštus, tam reikia skirti tiesiog dėmesio ir pastangų. Todėl negabusis t.y. toks kaip aš, privalo kažko atsisakyti...

Aš atisakiau draugų vardan gerų 12 klasės egzaminų rezultatų. Pamenu, kad iki to laiko kelerius metus turėjau visai neblogą draugą. Nors redakcijai tikrasis jo vardas žinomas, tačiau dėl konfidencialumo pavadinkime jį Aurimu. Karts nuo karto pas jį užsukdavau. Pamenu kaip užsukęs 12 klasės rudens pradžioje sužinojau, jog jis samdosi korepetitorių istorijos dalykui. Tuo metu negalėjau atsistebėti: juk istoriją suprasti, bent jau man atrodė, nėra jau taip sudėtinga. Aš, tiesą sakant, netgi maniau (ir tebemanau), kad istorijos dalykui suprasti net nereikia mokytojo, nes tam yra tiesiog vadovėlis: imi ir skaitai, kokių dar ten korepetitorių istorijai gali reikėti? Na, išties, Aurimas, jis nebuvo iš gabiųjų (tas mano draugelis), bet jisai klausėsi gan keistos elektroninės muzikos, kuri man labai greitai pradėjo patikti taip pat :D. Klausau ją ir 11 - ai metų praėjus :) Bet, pradėjus man mokytis universitete, ryšiai su tuo draugeliu pakankamai greitai ir tiesiog savaime suprantamai išnyko.

Įdomu tai, kad Martynas iš pradžių pasuko labai panašios specialybės kaip ir aš, keliu. Tad mudviem su Martynu interesai pradėjo sietis, ir, be to, jis vairuodavo auto, o man reikėdavo, kad jis mane nuvežtų savaitgaliais namo. Na ir taip susidraugavom dar labiau ir manau, kad kaip tik tuomet jis tapo mano geriausiu draugu. O tai truko apie 5 metus. Iš esmės studijų metai ir turėjo didžiausią draugystės piką. Vėliau, baigus studijas, kurios man sekėsi tikrai prastai (gal dėl to, kad gyvenau studentų barake, kur viename 15 kv. metrų kambarėly, be manęs gyvendavo dar 2 kambariokai. Gana dažnai būdavo ir taip, kad tame kambarėlyje būdavo ne 3 studentai, tačiau ir 5, ir 7, ir 10... Norėtųsi prie to paties dar pridurti tai, kad tie mano kambariokai buvo statybų inžinieriai, o aš visai kitokios specialybės ir neturėjau absoliučiai nieko bendro su statybomis. Be to, visas barakas buvo statybininkų, tad aš jaučiausi tame barake tarsi svetimas. Gretimais buvo mano specializacijos barakas. Keista buvo tai, kad tasai studentų bendrabučių reikalų tvarkdarys-viršila mane pasiuntė į visai nepalankią man aplinką augti ir tobulėti. Savaime suprantama, aš galėjau pereiti į kitą baraką, tačiau aš tiesiog turbūt įpratau prie tos vietos, nes turiu tam tikrą tendenciją prisitaikyti, o kai prisitaikau, tuomet jau nesinori keisti aplinkos. Taigi, iš esmės nerimavau tik dėl to, kad jei persikelčiau į kitą baraką „pas savus“, ar nebūtų kartais taip, kad ten nevisiškai pritapčiau, o gal būtų dar blogiau negu kad yra statybininkų barake?.. Nenoriu labai graužtis, tačiau pasirodė akivaizdu, jog man grynai mano specialybės dalykai visai patiko, tačiau didžiulis karavanas ar lokomotyvas šalutinių dalykų man keldavo nuobodulį, kurdavo neįveikiamos – nepramušamos sienos įspūdį, nes atrodydavo, jog praktiškai nepaisant įdėtų pastangų, vis vien rezultatas tapdavo vos patenkinamas (kai kuriais atvejais) ir tai mane tiesiog glumino... Deja, bet tam aš niekaip negalėjau surasti priešnuodžių. Taigi per tuos studijavimo metus mano mėginimai paimti „Takeši pirį“ taip ir likdavo neįgyvendintini: pilies gynėjai, pasirodo, būdavo labiau pasiruošę... Na ką darysi, vis dėlto, galų gale atėjo laikas ir diplomas buvo įteiktas, tačiau jis dulka po eNtuoju sluoksniu stalčiuje. Taigi iš esmės studijos universitete mane pakeitė ne tiek į teigiamą, kiek labiau į neigiamą pusę. Visgi universitete išmokau anglų kalbą, nes per anglų kalbos pamokas gimnazijoje skaitydavau fizikos vadovėlį, na o universitete, ypač paskutiniame kurse, buvau tiesiog priverstas skaityti 1600 puslapių apimties vadovėlius anglų kalba, nes LT kalba nieko praktiškai nebuvo, nebent keliolika puslapių bei kiek daugiau skaidrių kokia nors konkrečia tema. Taigi universitetas man davė savarankiškumo daugiau ir krapštinėjimosi bei nagrinėjimo pačiam sau be niekieno pagalbos. Nors, tiesą sakant, toks aš ir buvau visą gyvenimą, o universitetas veikiau dėl savo abejingumo padėti eiliniam studentui, „davė“ man šias vertybes. Kitaip sakant: atsiknisk ir daryk tu savo, o mes savo. Taigi universitete tapau dar labiau, (nepalyginamai labiau) uždaresnis, jaučiausi tarsi atskirtas nuo pasaulio, vienui vienas su savuoju pasauliu, kuris absoliučiai niekam nebuvo įdomus, tik gal kažkiek man pačiam, gal dar kiek draugui Martynui ir tėvams. Universitete turėjau tapti inžinieriumi, bet paskutiniuose kursuose tapau labiau panašiu į vertėją... Na bet bent trumpam pamirškime universitetą ir grįžkime šioje plotmėje ties Martyno, mano geriausio draugo, tema.

Per visus tuos studijų metus su Martynu mes bendraudavome tikrai daug, tiek tiesiogiai tiek per skype‘ą ir panašiai... Kartais net atrodydavo, kad to aš su juo bendrauju netgi kiek per daug, nes visur ir visada jo būdavo pilna: gana dažnai gaudavosi tokia situacija, kad aš jau lyg ir norėdavau užsiimti kokia nors veikla ar panašiai, bet dar turėdavau susirašinėti su juo vienokia ar kitokia tema per skype‘ą ir mažiausiai kelias valandas. Kartais net išjungdavau skype‘ą, nes žinodavau, kad galbūt Martynas jau laukia kada galės su manim susirašyti, o aš būdavau užimtas, nes išties universitete daug ko nespėdavau ir man netgi vieną draugą turėti, tiesą sakant, buvo per daug, nes dar plius reikia įvertinti ir barako kambario sąlygas: gana dažnai neišgėrus alaus tiesiog nebūdavo įmanoma ten atsipalaiduoti. To specialiai nedarydavau, tačiau jaučiau alaus išgėrimo būtinybę būnant barake, nes iš ties būdavo labai sunku sutelkti dėmesį. Tai aš kone didžiausią laiką barake praleisdavau su ausinėmis ir garsiai paleista muzika. Tai bent jau kažkiek padėdavo. Bet vėl grįžkime prie Martyno.

Mes su juo tapome gerais draugais, kaip jau sakiau, viso to pikas buvo mūsų studijų metai. Kai turėdavome vasaros atostogas, tai kažką suplanuodavome ir susitikdavome porą ar keletą kartų: paimdavome alaus ir kažko prie alaus, numindavome prie vandens arčiau, kartais ir pamindavome tolėliau, prisėsdavom ant suoliukų šalia ežerioko ir atsidarydavome alioko :D Būdavo tikrai smagu, nes turėdavom apie daug ką pasikalbėti :) Jis mokėjo išklausyti ką aš sakau jam ir atvirkščiai. Gerbėme ir vertinome vienas kitą. Nors aš gana dažnai pagalvodavau, jog Martynas visgi priklauso šiek tiek kitokiai „kastai“: aš esu paprasčiausias kuprą lenkiantis varguolis (bent jau arčiausiai nuo tos kastos), o jis priklauso viduriniajai klasei kartu su jo tam tikromis klišėmis, tam tikru kiek kitokiu ir savitu supratimu apie gyvenimą ir kartu su jo visa elgsena ir laikysena. Man tekdavo vasarą padirbėti kartais, o jisai niekad nedirbo... Ir kuomet aš jį matydavau po darbo ar savaitgalio metu, tai iš jo elgsenos ar laikysenos gana dažnai nuspręsdavau, kad jisai tikrai jokiais būdais tiesiog negalėtų ištempti tokio darbo kokį dirbdavau aš vasaromis... Kartais kildavo šioks toks pyktis ir aš tai jam norėdavau išrėkti, tai būdavo labai retai, bet, deja, būdavo. Tačiau judėkime tolėliau, nes dar reikia šį bei tą papasakoti.

Taip jau gyvenime mano išėjo, kad nebuvau turtingas, o tėvai daug kuo negalėjo padėti, tad pabaigus studijas teko vykti į JK, kur mama jau senokai buvo įsikūrusi ten. Bendravimas su Martynu per tuos du metus praleistus JK nenutrūko: bendraudavome per skypą gana dažnai ir jis domėdavosi kaip man ten sekasi, taip pat norėjo aplankyti JK ir pats, bet aš nesutikau sakydamas, kad bent jau ten, kur gyvenu aš, tikrai nieko gražaus ten nėra ir tai buvo tiesa, ir kelionė jo būtų nuėjusi per niek. O jis toliau tęsė studijas jau kitame universitete ir pagaliau pasirinko tokią specialybę, kuri jam akivaizdžiai buvo prie širdies, o ne prie paširdžių. Pratūnojęs JK dar bandžiau kažką nuveikti geresnio LT, tačiau, deja, tas nepavyko. Planavau pagal savo specialybę dirbti Vilniuje. Deja, tačiau pildydamas CV melavau, kad turiu auto ir jį vairuoju, o tai buvo neatsiejama mano darbo dalis. Tad darbdaviai dėl šio melo pradėjo manimi kiek abejoti ir tiesiog pasirinko kitus variantus. Dėl to aš jų nė kiek nekaltinu. Taip jau išėjo mano gyvenime ir bent jau tuo metu pats pradėjau manyti, kad Vilniuje man pakankamai sunkiai sektųsi vairuoti, nors dar ir iki tol maniau, jog kelių savaičių ar mėnesių bėgyje visgi priprasčiau prie vairavimo Vilniuje, nors ir nebuvau apskritai auto vairavęs jau kelerius metus tuomet. Draugas taip pat siūlė man išsinuomoti butą Vilniuje kartu su kitu klasioku. Tačiau jų prioritetas buvo naujas ar apynaujis butas kur virtuvė ir svetainė/miegamasis būtų tame pačiame kambaryje. Man toji idėja nepatiko ir iš ankstesnės praktikos JK įsitikinau, kad draugai atsiskleidžia visai kitokiomis spalvomis, kai su jais gyveni kartu, tad atsisakiau šios minties taip pat, nes norėjau išlaikyti draugystę ir norėjau eiti kitu keliu.

Tuo metu kaip tik atsirado galbūt antrasis kvėpavimas išmaniųjų telefonų rinkoje su android versijomis ir mobiliosiomis programėlėmis. Mano bene geriausias draugas Martynas skype būdavo nuolat prisijungęs ir niekad negalėdavai suprasti kada jis prisijungęs, o kada ne. Tad bendravimas per skypą pradėjo strigti. Bendravimas per sms taip pat vėluodavo. Galbūt tuomet mūsų draugystė su Martynu ir pradėjo skilinėti. Pamenu kai žiemą, kuomet mūsų krašte vyko ralis, tai jis tuo metu tik maigė savo telefoną ir net nebuvo praktiškai jokio bendravimo ir tai man įrodė, kad tik laiko klausimas kada mes patrauksim kitais keliais ir nebeturėsim jokio bendro intereso. Man taip pat buvo keista, kodėl jis taip nuolat maigydamas tą telefoną, negalėdavo man parašyti ar paskambinti dažniau, nes anksčiau jo būdavo tiesiog visur pilna ir net 1 draugo man būdavo per daug.

Taip jau mano gyvenime gavosi, kad teko vykti į JK vėl kur pagaliau pradėjau gyventi normaliai, o ne kaupti centą prie cento ir taip mėginant sutaupyti pinigų pradiniam kapitalui Lietuvoje. Bendravimas su draugu vyko per e-mail‘ą, nes aš facebook‘ą jau senokai esu ištrynęs, o iš skypo jį pats ištryniau, nes metų bėgyje turbūt nebuvo parašęs ar paskambinęs iš ten, tad pradėjau manyti, kad nebėra prasmės. Bendravimas per e-mailą vyko daug maž kas savaitę, po to, kas mėnesį... taip reikalai judėjo tik blogesne linkme kol, galų gale, paskutinė jo žinutė buvo parašyta sausio pradžioje, o jau tuoj birželis... Aš esu tokio būdo žmogus, gal daugumai atrodyčiau, jog esu keistuolis (gal tai ir yra tiesa), bet aš pats niekad nerodau iniciatyvos: aš niekam nerašau pats ypač kai praeina kuris laikas, jei bendravimas vyksta kasdien ar kas savaitę, tai tuomet parašau ir pats, tačiau jei bėga mėnesiai – aš jau neberašau, nes tiesiog laukiu kada jie mane pamirš, tai yra per kiek laiko jie pamirš apie mano egzistavimą. Pamiršta pakankamai greitai. Ilgiausiai prisiminė, kad aš vis dar egzistuoju, mano geriausias draugas Martynas, tačiau, galų gale, pamiršo ir jis... Išties yra gaila prarasti tokį gerą draugą, tačiau gyvenimas yra toks dalykas, kad galų gale yra prarandama viskas, kas buvo turėta šiame pasaulyje ir turbūt mes to mokomės, o gal mus to moko teatro režisierius, kurio niekas nematė. Aišku, kad gyvenime kokie nors draugai priartėja ar nutolsta ir atsiranda kitų, ir kad neviskas taip jau blogai, tai veikiau reikia žymėti kaip gyvenimo atkarpą, kurios metu, mano geriausias draugas buvo vardu Martynas ir tuomet buvo visai smagūs laikai tiesą sakant, kuriuos prisimenu su nostalgija. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje ir turbūt dar turėtų visgi netgi ir man būti tokių etapų, kurie, veikiausiai ir greičiausiai bus dar geresni, negu kad buvo tuomet, kai mano geriausias draugas (deja, bet) buvo vardu Martynas. 

komentaras apie Vanagaitės knygą Holokausto tema, apie žydus, apie WWII ir apie tai, ką turėtų padaryti žydai, kad juos pamiltų visas likęs pasaulis, kaip kad myli vokiečius šiandien

Pastaruoju metu kone pati populiariausia knyga, kuri yra aptarinėjama Lietuvos žiniasklaidoje, yra žurnalistės Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kurioje pasakojama apie mūsiškių, vadinasi, lietuvių padarytas skriaudas Lietuvos žydams per tą laikotarpį, kuomet Lietuva patapo okupuota nacių. Vanagaitė savo didžiulio ažiotažo sulaukusioje knygoje „Mūsiškiai“, teigia, kad lietuviai vykdė kraupius nusikaltimus – jie žudė žydus. Pagrindinė idėja yra pakankamai aiški ir yra taip pat aišku, kodėl daugelis lietuvių, tiek savo sričių ekspertų, tiek ir paprastų eilinių Lietuvos piliečių, yra nepatenkinti ar netgi pasipiktinę šia knyga. Aptarkime tai kaip įmanoma tam pavartodami mažiau emocijų, provokuojamų tezių. Kitaip sakant, savo skaitytojus aš kviečiu labai racionaliai pasvarstyti apie ką mes čia kalbame.

Visų pirma, turiu prisipažinti, jog aš tikrai neskaičiau Vanagaitės knygos (bet pažadu kada nors ją perskaityti ir, galbūt, ta proga, parašyti kitą straipsnį jau kitoje šviesoje). Taip pat aš neskaičiau netgi straipsnių, kuriuos publikavo plačiojoje Lietuvos žiniasklaidoje pati Vanagaitė, įvairių sričių ekspertai ar paprasti Lietuvos piliečiai, tačiau mačiau jos pasisakymus per žinias bei „Dėmesio centre“ laidoje, na dar belieka pridėti ir Savukyno vestą laidą Vilniaus knygų mugės proga istorijos tematika, kurioje buvo užkabinta ir ši knyga. Mintis yra pakankamai aiški: dalis lietuvių, o gal nebūtinai lietuvių, gal ir Lietuvos piliečių, žudė žydus. Taip, tai yra tiesa, bet ši tiesa yra triviali, kitaip sakant, ji nieko nekeičia. Paaiškinsiu labai paprastai karo meto situaciją. Lietuva buvo okupuota nacių ir, savaime suprantama, kaip ir kiekvienas režimas, turėjo tam režimui simpatizuojančių žmonių. Pasakysiu netgi ir dar smarkiau: tuo laikmečiu, kai atėjo naciai į Baltijos šalis, lietuvaitės, latvės ir estės pasitiko juos su gėlėmis! Tai yra faktas. Šis faktas dūla stalčiuose, lentynose, kur yra sudėti istoriniai įvykiai ir dokumentai (tiesą sakant, kompiuterių, planšečių, išmaniųjų telefonų bei interneto dėka, šiuos neva dūlančius stalčiuose dokumentus įmanoma (nors ne visus!) rasti interneto erdvėje). Bet tatai irgi yra triviali tiesa, nes daug iš daugelio tų, kurie sveikino nacius dėl to, kad šie pagaliau okupavo Baltijos šalis ir išvijo stalinistinę politiką bei jos vykdytojus, nė negalėjo pagalvoti, jog naciai gali būti tokie žiaurūs ir paranojiški žydų atžvilgiu, ir daugelis manė, bent jau tuo metu, kai šie tik ką okupavo Baltijos šalis, jog nacių režimas jau tiesiog nebegali būti blogesnis režimas negu Stalino represijos. Tačiau kai nacių režimas įsikerojo ir buvo pradėti vykdyti žydų šaudymai, tai tame reikale dalyvavo ir lietuviai. Bet juk tai yra absurdiška mintis. Tai juk buvo toks režimas, toks laikmetis. Nuo nacių režimo labiausia nukentėjusi šalis juk ir yra nacių Vokietija, kurioje šis režimas užgimė ir kuris kerojosi Europoje, kuomet šie okupuodavo kaimynines Europos žemes. Aš šitame dalyke nematau: nei liūdno, nei linksmo, nei tragiško, nei komiško tame, kad žydus šaudė taip pat ir lietuviai. Na gi gerbiamieji, prašau jūsų, nebūkite tokie naivūs. Ką ar jūs manote, kad tokių žmonių neturėjo būti? Be abejo, jų visada yra. Kaip antai galime paminėti hitlerizmo judėjimą WWII priešaušryje Anglijoje iki tol, kol vyriausybė ne uždraudė ir pagrindinio hitlerizmo puoselėtojo Anglijoje neuždarė į kalėjimą už nusikaltimus Anglijai. Galiu pateikti kur kas paprastesnį pavyzdį: apie 2006 – uoius ar 2007 – uosius metus, kuomet Europa ir pasaulis išgyveno ekonominę gerovę, kažkurioje šalyje, veikiausiai, Norvegijoje, buvo skelbiama, kad ten bedarbystė siekia 3%, nors keisčiausia mano akimis žiūrint buvo tai, kad dirbti galėjo visi kas tik norėjo. Ekonomistas į tai atsakė labai paprastai: visuomet visuomenėje atsiras toks stabilus procentas žmonių (apie 3 proc.), kurie nenorės dirbti, nors darbo būtų. Paleckiukai taip pat laukia savo valandos (su Paleckiu priešaky) eilėje, laukia jų vadinamojo „režimo“ persitvarkymo, jie laukia momento, kada šaliai bus labai blogai ir kuomet demokratija nebegelbės ir tai jų, nesunku tai suvokti, yra didžiausia svajonė. Tokių žmonių yra visur ir visose visuomenėse, nuo to nei pabėgsi, nei pakovosi su tuo, nes tai tiesiog beprasmiška.

Sakoma, kad velnias slypi detalėse, tad jei skaitytumėm Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, tai turbūt kiekvienas susigraudintume, nes juk kiekvienas jaučiame empatiją kitiems žmonėms ir nesame mes robotai. Tai buvo monstriški, nežmoniški laikai. Filmuotuose kadruose, kai matydavau kaip žydai bėgte bėga į griovius (arba kuo skubiau kasa kastuvais savo pačių kapus), kai šiuos ragino naciai, man tas yra protu nesuvokiama ir gniaužia gerklę. Žiūrėdamas tą situaciją, mėginu įsivaizduoti save žydo kailyje, save tarp tų bėgančių griovių link. Galvoju, ką daryčiau kitaip? Gal rėkčiau, bėgčiau šalin nuo griovio, mesčiau naciui akmenį, suburčiau visus žydus tam, kad bent jau kelis tų nacių nudėtume? O... gal... bėgte bėgčiau kaip visi žydai, laukčiau kulkos į pakaušį ir melsčiau Dievo, kad tai tik sapnas ir, skaičiuodamas sekundes, mėginčiau jas prailginti iki gyvenimo, kurio jau man nebebus lemta gyventi ir niekaip negalėčiau atsikratyti minties, kad tai realiai tiesiog negali vykti?... Ką nacių kariai galvojo tuo metu aš taip drąsiai tvirtinti negaliu. Galbūt daugelis jų ir buvo įtikėję tai, jog žydai yra kalti dėl viso pasaulio nelaimių, nežinau. Bet kiti, likusieji, kurie netikėjo, kad žydai buvo kalti dėl pasaulio nelaimių, manyčiau, paslapčia buvo jų pusėje, jiems buvo nuoširdžiai jų gaila ir jie, kitaip sakant, dalis nacių karių, mano supratimu, neabejotinai turėjo būti pačių nacių aukos: jie turėjo VAIDINTI BEJAUSMĮ NACIŲ SPEKTAKLTĮ, TURĖJO VAIDINTI BEJAUSMIUS ROBOTUS, KUOMET JŲ ŠIRDYS PLYŠO IŠ SKAUSMO TAI MATANT ir jie jei tik galėjo, vieni kažkur pasislėpę, norėjo kristi ant kelių, verkti ir rėkti dėl to, kad šie yra tokio pragaro nešėjai ir jie dėl to nieko negalį padaryti, nes, kitu atveju, juos nušaus tie patys naciai, ėję petys į petį vienoje eilėje nacių paraduose ir frontuose (kita vertus, dauguma žudikų, veikiausiai buvo SS, kurie buvo tam ideologiškai rengiami nuo vaikystės, tad, iš dalies, tai logiškai galima pateisinti tąją jų neapykantą žydams. Tai paaiškinti tinka vienas vienintelis žodis – indoktrinacija, kuri gali susijungti su apskritai vokiečiams (jau nuo pat prūsų laikų, kuomet ten atsirado pirmosios visuotinės mokyklos) būdingu bruožu – (vokiška) disciplina. AR APIE TAI PO GALAIS KAS NORS PAGALVOJOTE?!!! Turbūt, kad tik nedaugelis jūsų... Ar bent kas nors iš jūsų žinote, jog karui baigiantis, Berlyną Vokietijoje gynė... nacių indoktrinuoti dešimtmečiai vaikai, kurie nebijojo nieko! Ei jūs, garsieji žydai, kurie medžiojate nacius, ką jūs į tai pasakysit? Ar jūs laikysite dešimmetį vaiką, paveiktą nacių indoktrinacijos, taip pat kraugerišku bebaimiu žudiku ir teisite jį, kaip ir visus kitus drauge, nacių tribunole arba persekiosite juos net ir po jų mirties? Ar jūs suprantate, kad dešimtmetis dar negali pats racionaliai susidaryti savo nuomonės ir pasakyti NE, nes jis dar vaikas ir jam, norint pasakyti NE, prireiks dar 10 ar 8 metų (priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo ir charakterio). Taigi, parpažinkime faktą dar kartą: mano supratimu, nacistinės Vokietijos žmonės labiausiai ir nukentėjo nuo nacių indoktrinuotų žmonių, nuo nacių veikos ir jos padarinių.

Dabar, kai tatai parašiau, sugrįžkime prie apskritai Holokausto temos. Taip, tai buvo tikrų tikriausias siaubas. Taip, tai buvo tautos genocidas: žydai buvo naikinami visur, kur tik nacistinė Vokietija turėdavo galios dominuoti. Holokaustas, nėra jokios abejonės, yra tautos tragedija. Tačiau, tiesą pasakius, aš jau nuo mažų dienų keliu štai tokį klausimą: kodėl būtent žydų mirtys ir persekiojimai yra taip plačiai aptarinėjami? Kodėl jie vis dar per šitiek metų nenurimsta ir neatlyžta bei nuolat pasauliui primena ką naciai padarė žydams? Gal taip yra dėl to, kad 6 milijonai žuvusiųjų žydų Holokausto metu yra tokie reikšmingi dėl to, kad žydų tauta (palyginti su kitomis tautomis) buvo maža? Šiaip ar taip, bet tai tėra tik vienintelis racionalus ir polit-korektiškas paaiškinimas, kylantis mano makaulėje. Nes kitu atveju... Norėtųsi paklausti: kodėl, tarkime, žydų mirtys atrodo taip priešpastatomos prieš visas kitas mirtis? Aš to klausiu savęs paties, bet atsakymo į tai nerandu, išskyrus anksčiau paminėtos logiškos minties dėl mažos tautos. Bruzdantys skaitytojai, jei manote, kad čia keliasi kažkoks antisemitinis požiūris, tai turėčiau jus labai nuvilti – nesu joks antisemitas. Jei atvirai, aš tik labai stebėdamasis žiūriu į tuos, šiuo atveju žydus, nes šie, mano supratimu, nuolat pasauliui primindami ir kalbėdami pasauliui apie tai, kas nutiko antrajam pasauliniame kare, vis akcentuoja, kiek jų žuvo tuo metu ir kaip tai buvo baisu. Viskas yra teisinga, tik išskyrus vieną vienintelį bet... Tokiu būdu, bent jau man, susidaro įspūdis, kad tuo metu labiausiai pasaulyje nukentėjo žydai. Bet kaip tatai įvertinti?

Na, panagrinėkime dabar Ukrainos atvejį, kuris, mano subjektyviu supratimu, yra begalo panašus į žydų genocidą. Tai štai, 1932 – ųjų ir 1933 – ųjų metų žiemą sovietai atėmė iš ukrainiečių ūkininkų visą derlių, palikdami juos apskirtai be maisto ir neleido jiems palikti namų. Kuomet šie palikdavo namus ir traukdavo per laukus į miestus – juos paprasčiausiai nušaudavo. Taigi dauguma buvo palikti tą žiemą tiesiog badmiriauti savo namuose ir net 7 milijonai ukrainiečių ūkininkų tą žiemą mirė badu. Kodėl apie tai niekas nekalba? Man tai yra nesuprantama ir aš dėl to esu, pavyzdžiui, labai pasipiktinęs! Taip, tai nebuvo karo metai, kita vertus, koks skirtumas, po galais, kuriais metais buvo įvykdytas tokio plataus masto genocidas prieš tautą! Tai štai, dabar prašyčiau palyginti, kuri tragedija yra tragiškesnė?! Žydų tragedija yra tragiškesnė ar ukrainiečių tragedija yra tragiškesnė? Ar suprantate ką turiu omenyje? Nėra atsakymo, nežinote, niekaip negalite išsirinkti? Aš, pavyzdžiui, norėčiau, kad ukrainiečiai irgi, visai kaip žydai, akcentuotų tai ir kalbėtų apie tai kiekvienai progai pasitaikius ir kur tik galėdami statytų įvairiausius memorialus ir skulptūras, taip puoselėdami savo kultūrą, tradiciją, religiją, papročius ir visiems laikams įamžintų šią tragediją visam pasauliui! Stalčiuose dūlantys istoriniai dokumentai, rodos, visai sudūlės, tačiau žydų byla, rodosi, yra nuolat pavartoma ir papildoma įvairiausiomis peripetijomis, o ukrainiečiai yra visiškai pamiršti: apie tai (apie ukrainiečių genocidą) niekada nebuvo tekę skaityti absoliučiai jokiame istorijos mokykliniame vadovėlyje. Pirmą kartą tai išgirdau puikiame latvių sukurtame dokumentiniame filme „Sovietų pasaka“ ir iš nuostabos atvėpusiu žandikauliu vaikščiojau dar kelias valandas, po to vis permąstydavau tą mintį: kodėl aš niekada nieko apie tai prieš tą filmą nebuvau girdėjęs? Pergalvodavau apie šimtus (jei ne tūkstančius) kartų... Na niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl man niekur nebuvo tekę girdėti apie tokio masto sovietų įvykdytą genocidą prieš „brolišką“ (kaip kad rusai dabar juos vadina, tačiau vis vien yra pasiryžę juos šaudyti jei tik to prireiktų) tautą... Ar tai niekam daugiau nekelia nuostabos, ar aš čia tik vienas toks?..

Taip pat yra ir kitas dalykas. Naciai išžudė, numarino milijonus rusų. Tiesa: patys rusai Antrojo Pasaulinio karo pradžioje ir netgi jam įpusėjus, buvo tragiškai prastai pasirengę (o tiksliau – beveik visiškai nepasirengę) karui ir dėl to turėjo aukoti milijonus gyvybių. Jeigu tiksliau, tai šiame kare žuvo 20 milijonų civilių rusų ir 8 milijonai rusų karių taigi sudėjus bendrai, gaunamas protu nesuvokiamas skaičius - 28 milijonai! Sovietai šį karą vadino Didžiuoju Tėvynės Karu. Aš pats asmeniškai manau, jog jei ne rusų atkaklumas karo matu, tai dar nėra aišku kaip čia kas būtų pasibaigę. Viena mintis sufleruoja, jog 11 milijonų JAV armija net ir be rusų pagalbos galų gale būtų palaužusi nacistinę Vokietiją kartu su partizaniniais judėjimais. Bet tai atskira tema. Apskritai kalbant, Antrojo Pasaulinio Karo metu mirė 50 milijonų žmonių! Taigi žydų pasakojamas Antrojo Pasaulinio Karo laikmetis ir Holokaustas skamba kiekvienais metais visur ir visada jie yra kuo puikiausiai girdimi ir matomi visur. Leiskite tuomet paklausti: ką tuomet reiškia kiti 44 milijonai mirę per WWII ir dar 7 milijonai badu numirusių ukrainiečių savo namuose 1933 – ųjų žiemą? Ar žydai juos visus atsveria? Ir leiskite paklausti, kodėl kiti nukentėjusieji nerėkia ir nesibėdavoja pasauliui kaip jiems buvo blogai per WWII? Kodėl ne? O gi galbūt todėl, kad karas ir buvo tokio masto, kad atitinka savo pavadinimo apimtis tiesiogine to žodžio prasme: šis karas juk buvo pasaulinis, tad visi puikiai žino kas įvyko Antrajame Pasauliniame Kare. Rodosi, kad gal jau pakanka tų pasakojimų, nes juk visi moka skaityti ir kone kiekvienos tautos istorinėje atmintyje yra užfiksuotas šis įvykis. Tad kodėl žydai kelia Holokausto tematiką vėl ir vėl, man niekaip nesuprantama, nes tuomet aš piktinuosi: kodėl kitos tautos nekelia šios tematikos? Čia jau kvepia šiokia tokia privilegija, argi ne taip? O kad taip nebūtų, tai aš siūlyčiau parašyti poniai Vanagaitei knygą apie ukrainiečių genocidą, kurį įvykdė sovietai 1933 – ųjų žiemą, kuomet atėmę ūkininkų maistą prievarta vertė juos badmiriauti tiesiog savo namuose. Neabejoju, kad tuo metu iš tos sovietinės armijos dalinių Vanagaitė atkapstytų bent vieną ar kitą parsidavėlį lietuvį. Bent jau tada būtų padėtas tam tikras lygybės ženklas tarp sovietų nusikaltimų ir nacių. Nes dabar, bent jau pagal Vanagaitės knygą ir nuolatinius, kiekvienai progai pasitaikančius žydų pasakojimus apie Holokaustą, rodosi, kad šiokią tokią persvarą įgyja sovietai. Rodosi, nors ir dėl represijų nužudę panašų kiekį kaip ir naciai (jei ne daugiau), vis dėlto, kažkokiu tai būdu, „sovietinio režimo puoselėtojai“ (stalinizmo ypač) sugeba išbristi iš balos sausi...

Ir dar vienas be galo svarbus aspektas, dėl ko Vanagaitei tikrai nederėjo išleisti knygos apie Holokaustą pavadinimu „Mūsiškiai“, kuriame esti pasakojimų kaip keli lietuviai šaudė žydus, o tai yra būtent dėl to, kad šiandieninė Rusija puikiai šią medžiagą panaudos savo „publikai“ kaip dar vieną propagandinį instrumentą, ir, tokiu būdu, dar labiau kiršins rusų ir Baltijos šalių visuomenes. Nereikia būti genijumi, kad suvoktumei paprastą dalyką: šiandieninėje Rusijoje yra ruošiama dirva dar vienai eilinei galimai Lietuvos ar visų trijų Baltijos šalių okupacijoms. Ši knyga yra lyg žibalas, kuris pilamas į rusų propagandos ugnį. Rusai, galų gale, patikės, kad tuo metu naciams talkininkavo „žydų klausimu“ ne tik keli lietuviai, o kone ištisa populiacija! Nes, patikėkit manimi, propaganda ten yra be galo stiprus įrankis ir ji tokia pat stipri kaip ir nacių laikų Vokietijos propaganda ir, esant tokiems ideologams kaip Aleksandras Duginas, ši propaganda, tiesą pasakius, būtent dėl to, artėja prie nacistinės Vokietijos propagandos masto, ideologijos ir jos mitų.

Ir dar kartą noriu pranešti, jog jei jūs manėte, kad šis tekstas buvo antisemitiškas, vadinasi, jūs turite perskaityti šį tekstą dar kartą, nes šis straipsnis buvo absoliučiai ne apie tai. Viena iš pagrindinių idėjų buvo šiuo vidiniu monologu iškelti klausimą kodėl žydų kančios yra labiau reikšmingos, negu pavyzdžiui, ukrainiečių ar kitų tautų... ir kodėl jie apie tai šneka nuolat, kai, tuo tarpu kiti, tyli. Į klausimą kodėl žydai dominuoja antrojo pasaulinio karo kančių tema, racionalaus atsakymo neradau. Tuo pačiu, dar naudodamasis proga, norėčiau užaštrinti temą ir pakomentuoti pastarųjų mėnesių žydų valstybės pagrindinio asmens elgesį pabėgėlių sirų tema. Žydų valstybė, kitaip dar žinomas kaip Izraelis, naudojantis bent jau kelių mėnesių senumo statistikos duomenimis, nepriėmė nė 1 pabėgėlio iš Artimųjų Rytų. Keisčiausia yra tai, jog jie dar statosi (o gal jau ir pasistatė) sieną, kuri užkirstų kelią nelegaliems pabėgėliams. Tačiau patys žydai niekuomet nepraleidžia progos dar ir dar kartą priminti kokios siaubingos buvo Holokausto kančios žydams. Atrodytų, kad nekas kitas, o išprusę žydai turėtų tiesiog šimtais tūkstančių priimti pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, nuo smurto, nuo kančių, nuo mirčių, tačiau žydai, kalbėdami Holokausto temomis, sirų kančių nenori suprasti, tačiau savo būtas kančias visam pasauliui nori kartoti nors ir kiekvieną dieną. Ir tai jau vyksta 71 metus... Šios sankirtos, bent jau man, tiesiog bado akis ir kelia dar daugiau klausimų apie žydų žmones. Man taip pat kelia tam tikrų klausimų, kuomet Izraelio prezidentas sako kalbą JAV kongrese ir aiškina kongresmenams ir visam Vakarų pasauliui, kad Iranui jokiu būdu negalima leisti pasidaryti atominio ginklo, nes tuomet kyla grėsmė pasaulio saugumui. Juk Rusija taip pat turi atominį ginklą, ir ne tik Rusija. Tačiau tuo laikotarpiu, kuomet tik dvi supervalstybės turėjo atominius ginklus – karo nebuvo, nes tiek viena, tiek kita valstybė nenorėjo pulti viena kitos, nes puikiai žinojo galimus padarinius. Taigi Irano atveju būtų buvusi irgi tokia pati situacija: jeigu Iranas pasigamina atominį ginklą – jis niekuomet nieko nepultų, nes puikiausiai suprastų, kad kitos valstybės padarytų tai šaliai tą patį. Iš esmės, jei Iranas pasigamina atominį ginklą – regione pasikeičia geopolitinis galių santykis, o to tiesiog jokiais būdais nenori Izraelis, nes pastarojo galios sumenks ir ši šalis bus priversta skaitytis su kitos nuomone... Tai labai logiškai skamba ir aš netikiu, kad šalis gali būti tokia beprotiškai buka, kad tik pasigaminus atominį ginklą, imtų sau staiga ir užbombarduotų kitą šalį. Nemanau, kad tokia idėja ar galima grėsme galėtų patikėti net vaikai... Realiai žiūrint, akivaizdžiai matomas žydų valstybės taikomi dvigubi standartai sau ir pasauliui. Tačiau tokie dvigubi standartai, kita vertus, egzistuoja visur, kur tik žūtbūtinai siekiama geopolitinės įtakos, kur siekiama sutvirtinti galios svertus ir pademonstruoti šalių galią, kuri gana dažnai būna triviali ir subliūkšta kaip kortų namelis, tačiau, veikiausiai, svarbiausia tokioje situacijoje būtų tik nesusikompromituoti ir nesugadinti reputacijos, kitaip sakant, neištepti purvu (krauju?) munduro. O tai pasiekiama dažniausiai kaltinant kitus, tačiau tik jokiais būdais nekritikuojant savęs.

Žydai, manyčiau, jog jūs turite pagaliau prisipažinti, visų pirma, sau patiems ir kartu pasauliui, kad ne viskas yra taip gerai ir pas jus ir jūsų bendruomenėse dėl kažkokių dalykų verda nuolatiniai ginčai, nesutarimai bei vaidai... Pripažinkite ir prisipažinkite, gerbiamieji žydai (tik prašau nenaudokite to savo dialektinio demagoginio patoso), kad esti jūsų tarpe ir sionistų, kabalistų ir taip toliau. Ne viskas, brangieji, gerbiamieji ir mylimieji žydai, tikrai ne viskas yra gerai pas jus. Jūs mielieji žydai, tai turite pripažinti ir šiek tiek nusižeminkite pasauliui, kad kartais klystate ir jūs. Padarykite taip kaip tai daro dabartinė Vokietija: ji net praėjus 71 metams po pasaulinio karo, iki šiol jaučiasi dėl to kalta... Vokietija tai pripažįsta ir atgailauja dėl to kiekvieną mielą dieną. Tad prašau mielieji žydai, dar kartą, pripažinkite ir jūs savo kaltes pasauliui racionalia ir gražia forma ir siekite tas klaidas darniai ir gražiai pradėti taisyti... Aš esu pastebėjęs tą faktą, kad jūs, mielieji žydai, remdamiesi Holokausto istorija, esate prisiėmę moralistų vaidmenį: jūs mokote Europą ir visą likusį Vakarų Pasaulį moralės, tačiau, tokiu būdu, Jūs, gerbiami žydai, nepastebite savo vidinių problemų, kurias jūs puikiai gebate maskuoti.

Man, visų pirma, kaip žmogui, stebint Antrojo pasaulinio karo eigą, tam tikrais karo etapais, buvo gaila ir tebėra gaila prancūzų ir kitų nacių žaibo karo metu užkariautų teritorijų gyventojų, žydų ir kirų tautų, kurios kentėjo, tačiau tai nepriklausė nuo to, kokiose stovyklose jie kariavo! Man taip pat buvo gaila rusų, kuomet naciai paėmė jų šimtus tūkstančių į nelaisvę ir numarino juos mirtinai badu, man taip pat buvo gaila suomių, kuriuos rusai norėjo užkariauti. Tačiau man taip pat buvo nuoširdžiai gaila ir nacių, kuomet juos tiesiog sutriuškino mūšyje prie Stalingrado ir kai bombardavo jų miestus, man taip pat buvo gaila ir anglų, kuomet naciai bombardavo jų miestus, man taip pat buvo gaila ir (Visko tiesiog nė neišvardinsi)... Nes, galų gale, jie buvo tik žmonės, jie buvo tokie patys kaip aš ir tu. Mielieji žydai, prašau, supraskite pagaliau, kad tais laikais egzistavo pavojingos ideologinės kovos, kurios, galų gale, susuko žmonėms protus, o vokiečiai, būdami disciplinuoti kariai, sugebėjo kovoti iki galo.

Vokiečiai net ir iki šių dienų išlaikė savo disciplinuotumą ir tvarką. Visas pasaulis gerbia Vokietiją už tai ir lenkia galvas prieš juos. Viso pasaulio žmonės su baltu pavydu žvelgia į vokiečius kaip į etaloną, manau, visos pasaulio tautos norėtų turėti tokius disciplinuotus ir tvarkingus žmones kaip vokiečiai, tačiau tokia savybe, iš esmės, pasižymi tik vokiečiai: nei anglai, nei prancūzai, nei žydai, nei lietuviai, nei rusai tuo pasigirti negali. Vienintelė šalis pasaulyje, esanti taip pat pakankamai disciplinuota dėl savo kultūros ir tradicijų, yra kita šalis, kuri prieš 70 – 80 metų buvo vadinta dar viena blogio ašimi – tai Japonija ir kuri ėjo išvien su Vokietija. Vokietija ir Japonija tai dvi pasaulyje šalys, kurios, jei su šiokia tokia ironija pažvelgtume, tikrai gali būti pavadintos didžiausių pasaulyje darboholikų valstybėmis. Tačiau jos nekariauja, jos nebegriauna... Jos - kuria. Po karo šios disciplinuotos valstybės panaudojo savo potencialą kūrybingumui, pramonei, švietimui vystyti, o ne kariavimui. Jos taip pat pripažino savo tuometinių ideologijų pražūtingumą ir pradėjo kurti nuo balto švaraus lapo, viską pradėjo nuo nulio dar kartą. Tarkime, rusai, kurie vis dar neigia, kad jie kažką padarė blogai prieš karą, karo metu ar po karo, tad iš principo jie ir negali artėti prie Vokietijos ir Japonijos gerovės lygio (su šiomis šalimis susilyginti rusai niekada negalės, dėl disciplinos nebuvimo jų šalyje, tačiau niekas nedraudžia jiems tai bandyti daryti ir to siekti. Bet jie to vis vien nedarys. Tokie jau jie yra. Gyvena imperijos, kuri senai neegzistuoja, svajose...). Na, o žydai, rodosi, yra tikrai įklimpę į istorijos spiralę... Mielieji žydai, tikrai supraskite prašau jūsų, susimildami, pakanka medžioti nacius, nes jau praėjo, veikiausiai, 4 kartos nuo karo. Prašyčiau, mielieji žydai, išspręskite savo bendruomenių nesutarimus ir išsiaiškinkite tarpusavyje, pripažinkite ir savo ne visuomet gerus darbus pasauliui ir, tatai pripažinę, atverskite naują baltą lapą, kaip kad tai padarė Vokietija su Japonija ir pradėkite gyventi darniai su visais. Manau, kad tokiu būdu, jus pradės gerbti netgi ir patys arabų kraštai ir ne vien tik anglosaksiškasis pasaulis bei Europa su Vokietija priešaky. Ir, kai atversite tokį lapą, tai tuomet, būkite tokie geri ir nugriaukite savo pasistatytas sienas Izraelyje bei įsileiskite sirus, kaip tai daro Europa su Vokietija priešaky, ir, tokiu būdu, jūs, gerbiamieji žydai, tikrai parodysite pasauliui, kad solidarizuojatės su sirais ir tikrai suprantate kokias kančias jie išgyvena ir visas likęs pasaulis jus pagaliau pamėgs taip, kaip kad mėgsta šiandien disciplinuotuosius ir tvarkinguosius vokiečius. Ačiū už dėmesį. Tikiuosi, kad šis tekstas neužgavo nė vieno žydo neigiama prasme, o, priešingai, bent jau vieną jų privertė, reikėtų tikėtis, susimąstyti ir išvysti šiek tiek kitonišką perspektyvą daugeliu aspektų. Ar tokie aspektai priimtini bus žydams? Veikiausiai, kad ne visi, tačiau reiktų tikėtis, kad bent jau apie keletą aspektų, mielieji žydai, vis dėlto, apsvarstys, nors ir iš svarstančiųjų tebūtų tik vienas žydas, vis vien, tai jau būtų šioks toks pasiekimas. :)