komentaras apie Vanagaitės knygą Holokausto tema, apie žydus, apie WWII ir apie tai, ką turėtų padaryti žydai, kad juos pamiltų visas likęs pasaulis, kaip kad myli vokiečius šiandien

Pastaruoju metu kone pati populiariausia knyga, kuri yra aptarinėjama Lietuvos žiniasklaidoje, yra žurnalistės Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kurioje pasakojama apie mūsiškių, vadinasi, lietuvių padarytas skriaudas Lietuvos žydams per tą laikotarpį, kuomet Lietuva patapo okupuota nacių. Vanagaitė savo didžiulio ažiotažo sulaukusioje knygoje „Mūsiškiai“, teigia, kad lietuviai vykdė kraupius nusikaltimus – jie žudė žydus. Pagrindinė idėja yra pakankamai aiški ir yra taip pat aišku, kodėl daugelis lietuvių, tiek savo sričių ekspertų, tiek ir paprastų eilinių Lietuvos piliečių, yra nepatenkinti ar netgi pasipiktinę šia knyga. Aptarkime tai kaip įmanoma tam pavartodami mažiau emocijų, provokuojamų tezių. Kitaip sakant, savo skaitytojus aš kviečiu labai racionaliai pasvarstyti apie ką mes čia kalbame.

Visų pirma, turiu prisipažinti, jog aš tikrai neskaičiau Vanagaitės knygos (bet pažadu kada nors ją perskaityti ir, galbūt, ta proga, parašyti kitą straipsnį jau kitoje šviesoje). Taip pat aš neskaičiau netgi straipsnių, kuriuos publikavo plačiojoje Lietuvos žiniasklaidoje pati Vanagaitė, įvairių sričių ekspertai ar paprasti Lietuvos piliečiai, tačiau mačiau jos pasisakymus per žinias bei „Dėmesio centre“ laidoje, na dar belieka pridėti ir Savukyno vestą laidą Vilniaus knygų mugės proga istorijos tematika, kurioje buvo užkabinta ir ši knyga. Mintis yra pakankamai aiški: dalis lietuvių, o gal nebūtinai lietuvių, gal ir Lietuvos piliečių, žudė žydus. Taip, tai yra tiesa, bet ši tiesa yra triviali, kitaip sakant, ji nieko nekeičia. Paaiškinsiu labai paprastai karo meto situaciją. Lietuva buvo okupuota nacių ir, savaime suprantama, kaip ir kiekvienas režimas, turėjo tam režimui simpatizuojančių žmonių. Pasakysiu netgi ir dar smarkiau: tuo laikmečiu, kai atėjo naciai į Baltijos šalis, lietuvaitės, latvės ir estės pasitiko juos su gėlėmis! Tai yra faktas. Šis faktas dūla stalčiuose, lentynose, kur yra sudėti istoriniai įvykiai ir dokumentai (tiesą sakant, kompiuterių, planšečių, išmaniųjų telefonų bei interneto dėka, šiuos neva dūlančius stalčiuose dokumentus įmanoma (nors ne visus!) rasti interneto erdvėje). Bet tatai irgi yra triviali tiesa, nes daug iš daugelio tų, kurie sveikino nacius dėl to, kad šie pagaliau okupavo Baltijos šalis ir išvijo stalinistinę politiką bei jos vykdytojus, nė negalėjo pagalvoti, jog naciai gali būti tokie žiaurūs ir paranojiški žydų atžvilgiu, ir daugelis manė, bent jau tuo metu, kai šie tik ką okupavo Baltijos šalis, jog nacių režimas jau tiesiog nebegali būti blogesnis režimas negu Stalino represijos. Tačiau kai nacių režimas įsikerojo ir buvo pradėti vykdyti žydų šaudymai, tai tame reikale dalyvavo ir lietuviai. Bet juk tai yra absurdiška mintis. Tai juk buvo toks režimas, toks laikmetis. Nuo nacių režimo labiausia nukentėjusi šalis juk ir yra nacių Vokietija, kurioje šis režimas užgimė ir kuris kerojosi Europoje, kuomet šie okupuodavo kaimynines Europos žemes. Aš šitame dalyke nematau: nei liūdno, nei linksmo, nei tragiško, nei komiško tame, kad žydus šaudė taip pat ir lietuviai. Na gi gerbiamieji, prašau jūsų, nebūkite tokie naivūs. Ką ar jūs manote, kad tokių žmonių neturėjo būti? Be abejo, jų visada yra. Kaip antai galime paminėti hitlerizmo judėjimą WWII priešaušryje Anglijoje iki tol, kol vyriausybė ne uždraudė ir pagrindinio hitlerizmo puoselėtojo Anglijoje neuždarė į kalėjimą už nusikaltimus Anglijai. Galiu pateikti kur kas paprastesnį pavyzdį: apie 2006 – uoius ar 2007 – uosius metus, kuomet Europa ir pasaulis išgyveno ekonominę gerovę, kažkurioje šalyje, veikiausiai, Norvegijoje, buvo skelbiama, kad ten bedarbystė siekia 3%, nors keisčiausia mano akimis žiūrint buvo tai, kad dirbti galėjo visi kas tik norėjo. Ekonomistas į tai atsakė labai paprastai: visuomet visuomenėje atsiras toks stabilus procentas žmonių (apie 3 proc.), kurie nenorės dirbti, nors darbo būtų. Paleckiukai taip pat laukia savo valandos (su Paleckiu priešaky) eilėje, laukia jų vadinamojo „režimo“ persitvarkymo, jie laukia momento, kada šaliai bus labai blogai ir kuomet demokratija nebegelbės ir tai jų, nesunku tai suvokti, yra didžiausia svajonė. Tokių žmonių yra visur ir visose visuomenėse, nuo to nei pabėgsi, nei pakovosi su tuo, nes tai tiesiog beprasmiška.

Sakoma, kad velnias slypi detalėse, tad jei skaitytumėm Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“, tai turbūt kiekvienas susigraudintume, nes juk kiekvienas jaučiame empatiją kitiems žmonėms ir nesame mes robotai. Tai buvo monstriški, nežmoniški laikai. Filmuotuose kadruose, kai matydavau kaip žydai bėgte bėga į griovius (arba kuo skubiau kasa kastuvais savo pačių kapus), kai šiuos ragino naciai, man tas yra protu nesuvokiama ir gniaužia gerklę. Žiūrėdamas tą situaciją, mėginu įsivaizduoti save žydo kailyje, save tarp tų bėgančių griovių link. Galvoju, ką daryčiau kitaip? Gal rėkčiau, bėgčiau šalin nuo griovio, mesčiau naciui akmenį, suburčiau visus žydus tam, kad bent jau kelis tų nacių nudėtume? O... gal... bėgte bėgčiau kaip visi žydai, laukčiau kulkos į pakaušį ir melsčiau Dievo, kad tai tik sapnas ir, skaičiuodamas sekundes, mėginčiau jas prailginti iki gyvenimo, kurio jau man nebebus lemta gyventi ir niekaip negalėčiau atsikratyti minties, kad tai realiai tiesiog negali vykti?... Ką nacių kariai galvojo tuo metu aš taip drąsiai tvirtinti negaliu. Galbūt daugelis jų ir buvo įtikėję tai, jog žydai yra kalti dėl viso pasaulio nelaimių, nežinau. Bet kiti, likusieji, kurie netikėjo, kad žydai buvo kalti dėl pasaulio nelaimių, manyčiau, paslapčia buvo jų pusėje, jiems buvo nuoširdžiai jų gaila ir jie, kitaip sakant, dalis nacių karių, mano supratimu, neabejotinai turėjo būti pačių nacių aukos: jie turėjo VAIDINTI BEJAUSMĮ NACIŲ SPEKTAKLTĮ, TURĖJO VAIDINTI BEJAUSMIUS ROBOTUS, KUOMET JŲ ŠIRDYS PLYŠO IŠ SKAUSMO TAI MATANT ir jie jei tik galėjo, vieni kažkur pasislėpę, norėjo kristi ant kelių, verkti ir rėkti dėl to, kad šie yra tokio pragaro nešėjai ir jie dėl to nieko negalį padaryti, nes, kitu atveju, juos nušaus tie patys naciai, ėję petys į petį vienoje eilėje nacių paraduose ir frontuose (kita vertus, dauguma žudikų, veikiausiai buvo SS, kurie buvo tam ideologiškai rengiami nuo vaikystės, tad, iš dalies, tai logiškai galima pateisinti tąją jų neapykantą žydams. Tai paaiškinti tinka vienas vienintelis žodis – indoktrinacija, kuri gali susijungti su apskritai vokiečiams (jau nuo pat prūsų laikų, kuomet ten atsirado pirmosios visuotinės mokyklos) būdingu bruožu – (vokiška) disciplina. AR APIE TAI PO GALAIS KAS NORS PAGALVOJOTE?!!! Turbūt, kad tik nedaugelis jūsų... Ar bent kas nors iš jūsų žinote, jog karui baigiantis, Berlyną Vokietijoje gynė... nacių indoktrinuoti dešimtmečiai vaikai, kurie nebijojo nieko! Ei jūs, garsieji žydai, kurie medžiojate nacius, ką jūs į tai pasakysit? Ar jūs laikysite dešimmetį vaiką, paveiktą nacių indoktrinacijos, taip pat kraugerišku bebaimiu žudiku ir teisite jį, kaip ir visus kitus drauge, nacių tribunole arba persekiosite juos net ir po jų mirties? Ar jūs suprantate, kad dešimtmetis dar negali pats racionaliai susidaryti savo nuomonės ir pasakyti NE, nes jis dar vaikas ir jam, norint pasakyti NE, prireiks dar 10 ar 8 metų (priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo ir charakterio). Taigi, parpažinkime faktą dar kartą: mano supratimu, nacistinės Vokietijos žmonės labiausiai ir nukentėjo nuo nacių indoktrinuotų žmonių, nuo nacių veikos ir jos padarinių.

Dabar, kai tatai parašiau, sugrįžkime prie apskritai Holokausto temos. Taip, tai buvo tikrų tikriausias siaubas. Taip, tai buvo tautos genocidas: žydai buvo naikinami visur, kur tik nacistinė Vokietija turėdavo galios dominuoti. Holokaustas, nėra jokios abejonės, yra tautos tragedija. Tačiau, tiesą pasakius, aš jau nuo mažų dienų keliu štai tokį klausimą: kodėl būtent žydų mirtys ir persekiojimai yra taip plačiai aptarinėjami? Kodėl jie vis dar per šitiek metų nenurimsta ir neatlyžta bei nuolat pasauliui primena ką naciai padarė žydams? Gal taip yra dėl to, kad 6 milijonai žuvusiųjų žydų Holokausto metu yra tokie reikšmingi dėl to, kad žydų tauta (palyginti su kitomis tautomis) buvo maža? Šiaip ar taip, bet tai tėra tik vienintelis racionalus ir polit-korektiškas paaiškinimas, kylantis mano makaulėje. Nes kitu atveju... Norėtųsi paklausti: kodėl, tarkime, žydų mirtys atrodo taip priešpastatomos prieš visas kitas mirtis? Aš to klausiu savęs paties, bet atsakymo į tai nerandu, išskyrus anksčiau paminėtos logiškos minties dėl mažos tautos. Bruzdantys skaitytojai, jei manote, kad čia keliasi kažkoks antisemitinis požiūris, tai turėčiau jus labai nuvilti – nesu joks antisemitas. Jei atvirai, aš tik labai stebėdamasis žiūriu į tuos, šiuo atveju žydus, nes šie, mano supratimu, nuolat pasauliui primindami ir kalbėdami pasauliui apie tai, kas nutiko antrajam pasauliniame kare, vis akcentuoja, kiek jų žuvo tuo metu ir kaip tai buvo baisu. Viskas yra teisinga, tik išskyrus vieną vienintelį bet... Tokiu būdu, bent jau man, susidaro įspūdis, kad tuo metu labiausiai pasaulyje nukentėjo žydai. Bet kaip tatai įvertinti?

Na, panagrinėkime dabar Ukrainos atvejį, kuris, mano subjektyviu supratimu, yra begalo panašus į žydų genocidą. Tai štai, 1932 – ųjų ir 1933 – ųjų metų žiemą sovietai atėmė iš ukrainiečių ūkininkų visą derlių, palikdami juos apskirtai be maisto ir neleido jiems palikti namų. Kuomet šie palikdavo namus ir traukdavo per laukus į miestus – juos paprasčiausiai nušaudavo. Taigi dauguma buvo palikti tą žiemą tiesiog badmiriauti savo namuose ir net 7 milijonai ukrainiečių ūkininkų tą žiemą mirė badu. Kodėl apie tai niekas nekalba? Man tai yra nesuprantama ir aš dėl to esu, pavyzdžiui, labai pasipiktinęs! Taip, tai nebuvo karo metai, kita vertus, koks skirtumas, po galais, kuriais metais buvo įvykdytas tokio plataus masto genocidas prieš tautą! Tai štai, dabar prašyčiau palyginti, kuri tragedija yra tragiškesnė?! Žydų tragedija yra tragiškesnė ar ukrainiečių tragedija yra tragiškesnė? Ar suprantate ką turiu omenyje? Nėra atsakymo, nežinote, niekaip negalite išsirinkti? Aš, pavyzdžiui, norėčiau, kad ukrainiečiai irgi, visai kaip žydai, akcentuotų tai ir kalbėtų apie tai kiekvienai progai pasitaikius ir kur tik galėdami statytų įvairiausius memorialus ir skulptūras, taip puoselėdami savo kultūrą, tradiciją, religiją, papročius ir visiems laikams įamžintų šią tragediją visam pasauliui! Stalčiuose dūlantys istoriniai dokumentai, rodos, visai sudūlės, tačiau žydų byla, rodosi, yra nuolat pavartoma ir papildoma įvairiausiomis peripetijomis, o ukrainiečiai yra visiškai pamiršti: apie tai (apie ukrainiečių genocidą) niekada nebuvo tekę skaityti absoliučiai jokiame istorijos mokykliniame vadovėlyje. Pirmą kartą tai išgirdau puikiame latvių sukurtame dokumentiniame filme „Sovietų pasaka“ ir iš nuostabos atvėpusiu žandikauliu vaikščiojau dar kelias valandas, po to vis permąstydavau tą mintį: kodėl aš niekada nieko apie tai prieš tą filmą nebuvau girdėjęs? Pergalvodavau apie šimtus (jei ne tūkstančius) kartų... Na niekaip negalėjau atsistebėti, kodėl man niekur nebuvo tekę girdėti apie tokio masto sovietų įvykdytą genocidą prieš „brolišką“ (kaip kad rusai dabar juos vadina, tačiau vis vien yra pasiryžę juos šaudyti jei tik to prireiktų) tautą... Ar tai niekam daugiau nekelia nuostabos, ar aš čia tik vienas toks?..

Taip pat yra ir kitas dalykas. Naciai išžudė, numarino milijonus rusų. Tiesa: patys rusai Antrojo Pasaulinio karo pradžioje ir netgi jam įpusėjus, buvo tragiškai prastai pasirengę (o tiksliau – beveik visiškai nepasirengę) karui ir dėl to turėjo aukoti milijonus gyvybių. Jeigu tiksliau, tai šiame kare žuvo 20 milijonų civilių rusų ir 8 milijonai rusų karių taigi sudėjus bendrai, gaunamas protu nesuvokiamas skaičius - 28 milijonai! Sovietai šį karą vadino Didžiuoju Tėvynės Karu. Aš pats asmeniškai manau, jog jei ne rusų atkaklumas karo matu, tai dar nėra aišku kaip čia kas būtų pasibaigę. Viena mintis sufleruoja, jog 11 milijonų JAV armija net ir be rusų pagalbos galų gale būtų palaužusi nacistinę Vokietiją kartu su partizaniniais judėjimais. Bet tai atskira tema. Apskritai kalbant, Antrojo Pasaulinio Karo metu mirė 50 milijonų žmonių! Taigi žydų pasakojamas Antrojo Pasaulinio Karo laikmetis ir Holokaustas skamba kiekvienais metais visur ir visada jie yra kuo puikiausiai girdimi ir matomi visur. Leiskite tuomet paklausti: ką tuomet reiškia kiti 44 milijonai mirę per WWII ir dar 7 milijonai badu numirusių ukrainiečių savo namuose 1933 – ųjų žiemą? Ar žydai juos visus atsveria? Ir leiskite paklausti, kodėl kiti nukentėjusieji nerėkia ir nesibėdavoja pasauliui kaip jiems buvo blogai per WWII? Kodėl ne? O gi galbūt todėl, kad karas ir buvo tokio masto, kad atitinka savo pavadinimo apimtis tiesiogine to žodžio prasme: šis karas juk buvo pasaulinis, tad visi puikiai žino kas įvyko Antrajame Pasauliniame Kare. Rodosi, kad gal jau pakanka tų pasakojimų, nes juk visi moka skaityti ir kone kiekvienos tautos istorinėje atmintyje yra užfiksuotas šis įvykis. Tad kodėl žydai kelia Holokausto tematiką vėl ir vėl, man niekaip nesuprantama, nes tuomet aš piktinuosi: kodėl kitos tautos nekelia šios tematikos? Čia jau kvepia šiokia tokia privilegija, argi ne taip? O kad taip nebūtų, tai aš siūlyčiau parašyti poniai Vanagaitei knygą apie ukrainiečių genocidą, kurį įvykdė sovietai 1933 – ųjų žiemą, kuomet atėmę ūkininkų maistą prievarta vertė juos badmiriauti tiesiog savo namuose. Neabejoju, kad tuo metu iš tos sovietinės armijos dalinių Vanagaitė atkapstytų bent vieną ar kitą parsidavėlį lietuvį. Bent jau tada būtų padėtas tam tikras lygybės ženklas tarp sovietų nusikaltimų ir nacių. Nes dabar, bent jau pagal Vanagaitės knygą ir nuolatinius, kiekvienai progai pasitaikančius žydų pasakojimus apie Holokaustą, rodosi, kad šiokią tokią persvarą įgyja sovietai. Rodosi, nors ir dėl represijų nužudę panašų kiekį kaip ir naciai (jei ne daugiau), vis dėlto, kažkokiu tai būdu, „sovietinio režimo puoselėtojai“ (stalinizmo ypač) sugeba išbristi iš balos sausi...

Ir dar vienas be galo svarbus aspektas, dėl ko Vanagaitei tikrai nederėjo išleisti knygos apie Holokaustą pavadinimu „Mūsiškiai“, kuriame esti pasakojimų kaip keli lietuviai šaudė žydus, o tai yra būtent dėl to, kad šiandieninė Rusija puikiai šią medžiagą panaudos savo „publikai“ kaip dar vieną propagandinį instrumentą, ir, tokiu būdu, dar labiau kiršins rusų ir Baltijos šalių visuomenes. Nereikia būti genijumi, kad suvoktumei paprastą dalyką: šiandieninėje Rusijoje yra ruošiama dirva dar vienai eilinei galimai Lietuvos ar visų trijų Baltijos šalių okupacijoms. Ši knyga yra lyg žibalas, kuris pilamas į rusų propagandos ugnį. Rusai, galų gale, patikės, kad tuo metu naciams talkininkavo „žydų klausimu“ ne tik keli lietuviai, o kone ištisa populiacija! Nes, patikėkit manimi, propaganda ten yra be galo stiprus įrankis ir ji tokia pat stipri kaip ir nacių laikų Vokietijos propaganda ir, esant tokiems ideologams kaip Aleksandras Duginas, ši propaganda, tiesą pasakius, būtent dėl to, artėja prie nacistinės Vokietijos propagandos masto, ideologijos ir jos mitų.

Ir dar kartą noriu pranešti, jog jei jūs manėte, kad šis tekstas buvo antisemitiškas, vadinasi, jūs turite perskaityti šį tekstą dar kartą, nes šis straipsnis buvo absoliučiai ne apie tai. Viena iš pagrindinių idėjų buvo šiuo vidiniu monologu iškelti klausimą kodėl žydų kančios yra labiau reikšmingos, negu pavyzdžiui, ukrainiečių ar kitų tautų... ir kodėl jie apie tai šneka nuolat, kai, tuo tarpu kiti, tyli. Į klausimą kodėl žydai dominuoja antrojo pasaulinio karo kančių tema, racionalaus atsakymo neradau. Tuo pačiu, dar naudodamasis proga, norėčiau užaštrinti temą ir pakomentuoti pastarųjų mėnesių žydų valstybės pagrindinio asmens elgesį pabėgėlių sirų tema. Žydų valstybė, kitaip dar žinomas kaip Izraelis, naudojantis bent jau kelių mėnesių senumo statistikos duomenimis, nepriėmė nė 1 pabėgėlio iš Artimųjų Rytų. Keisčiausia yra tai, jog jie dar statosi (o gal jau ir pasistatė) sieną, kuri užkirstų kelią nelegaliems pabėgėliams. Tačiau patys žydai niekuomet nepraleidžia progos dar ir dar kartą priminti kokios siaubingos buvo Holokausto kančios žydams. Atrodytų, kad nekas kitas, o išprusę žydai turėtų tiesiog šimtais tūkstančių priimti pabėgėlius, kurie bėga nuo karo, nuo smurto, nuo kančių, nuo mirčių, tačiau žydai, kalbėdami Holokausto temomis, sirų kančių nenori suprasti, tačiau savo būtas kančias visam pasauliui nori kartoti nors ir kiekvieną dieną. Ir tai jau vyksta 71 metus... Šios sankirtos, bent jau man, tiesiog bado akis ir kelia dar daugiau klausimų apie žydų žmones. Man taip pat kelia tam tikrų klausimų, kuomet Izraelio prezidentas sako kalbą JAV kongrese ir aiškina kongresmenams ir visam Vakarų pasauliui, kad Iranui jokiu būdu negalima leisti pasidaryti atominio ginklo, nes tuomet kyla grėsmė pasaulio saugumui. Juk Rusija taip pat turi atominį ginklą, ir ne tik Rusija. Tačiau tuo laikotarpiu, kuomet tik dvi supervalstybės turėjo atominius ginklus – karo nebuvo, nes tiek viena, tiek kita valstybė nenorėjo pulti viena kitos, nes puikiai žinojo galimus padarinius. Taigi Irano atveju būtų buvusi irgi tokia pati situacija: jeigu Iranas pasigamina atominį ginklą – jis niekuomet nieko nepultų, nes puikiausiai suprastų, kad kitos valstybės padarytų tai šaliai tą patį. Iš esmės, jei Iranas pasigamina atominį ginklą – regione pasikeičia geopolitinis galių santykis, o to tiesiog jokiais būdais nenori Izraelis, nes pastarojo galios sumenks ir ši šalis bus priversta skaitytis su kitos nuomone... Tai labai logiškai skamba ir aš netikiu, kad šalis gali būti tokia beprotiškai buka, kad tik pasigaminus atominį ginklą, imtų sau staiga ir užbombarduotų kitą šalį. Nemanau, kad tokia idėja ar galima grėsme galėtų patikėti net vaikai... Realiai žiūrint, akivaizdžiai matomas žydų valstybės taikomi dvigubi standartai sau ir pasauliui. Tačiau tokie dvigubi standartai, kita vertus, egzistuoja visur, kur tik žūtbūtinai siekiama geopolitinės įtakos, kur siekiama sutvirtinti galios svertus ir pademonstruoti šalių galią, kuri gana dažnai būna triviali ir subliūkšta kaip kortų namelis, tačiau, veikiausiai, svarbiausia tokioje situacijoje būtų tik nesusikompromituoti ir nesugadinti reputacijos, kitaip sakant, neištepti purvu (krauju?) munduro. O tai pasiekiama dažniausiai kaltinant kitus, tačiau tik jokiais būdais nekritikuojant savęs.

Žydai, manyčiau, jog jūs turite pagaliau prisipažinti, visų pirma, sau patiems ir kartu pasauliui, kad ne viskas yra taip gerai ir pas jus ir jūsų bendruomenėse dėl kažkokių dalykų verda nuolatiniai ginčai, nesutarimai bei vaidai... Pripažinkite ir prisipažinkite, gerbiamieji žydai (tik prašau nenaudokite to savo dialektinio demagoginio patoso), kad esti jūsų tarpe ir sionistų, kabalistų ir taip toliau. Ne viskas, brangieji, gerbiamieji ir mylimieji žydai, tikrai ne viskas yra gerai pas jus. Jūs mielieji žydai, tai turite pripažinti ir šiek tiek nusižeminkite pasauliui, kad kartais klystate ir jūs. Padarykite taip kaip tai daro dabartinė Vokietija: ji net praėjus 71 metams po pasaulinio karo, iki šiol jaučiasi dėl to kalta... Vokietija tai pripažįsta ir atgailauja dėl to kiekvieną mielą dieną. Tad prašau mielieji žydai, dar kartą, pripažinkite ir jūs savo kaltes pasauliui racionalia ir gražia forma ir siekite tas klaidas darniai ir gražiai pradėti taisyti... Aš esu pastebėjęs tą faktą, kad jūs, mielieji žydai, remdamiesi Holokausto istorija, esate prisiėmę moralistų vaidmenį: jūs mokote Europą ir visą likusį Vakarų Pasaulį moralės, tačiau, tokiu būdu, Jūs, gerbiami žydai, nepastebite savo vidinių problemų, kurias jūs puikiai gebate maskuoti.

Man, visų pirma, kaip žmogui, stebint Antrojo pasaulinio karo eigą, tam tikrais karo etapais, buvo gaila ir tebėra gaila prancūzų ir kitų nacių žaibo karo metu užkariautų teritorijų gyventojų, žydų ir kirų tautų, kurios kentėjo, tačiau tai nepriklausė nuo to, kokiose stovyklose jie kariavo! Man taip pat buvo gaila rusų, kuomet naciai paėmė jų šimtus tūkstančių į nelaisvę ir numarino juos mirtinai badu, man taip pat buvo gaila suomių, kuriuos rusai norėjo užkariauti. Tačiau man taip pat buvo nuoširdžiai gaila ir nacių, kuomet juos tiesiog sutriuškino mūšyje prie Stalingrado ir kai bombardavo jų miestus, man taip pat buvo gaila ir anglų, kuomet naciai bombardavo jų miestus, man taip pat buvo gaila ir (Visko tiesiog nė neišvardinsi)... Nes, galų gale, jie buvo tik žmonės, jie buvo tokie patys kaip aš ir tu. Mielieji žydai, prašau, supraskite pagaliau, kad tais laikais egzistavo pavojingos ideologinės kovos, kurios, galų gale, susuko žmonėms protus, o vokiečiai, būdami disciplinuoti kariai, sugebėjo kovoti iki galo.

Vokiečiai net ir iki šių dienų išlaikė savo disciplinuotumą ir tvarką. Visas pasaulis gerbia Vokietiją už tai ir lenkia galvas prieš juos. Viso pasaulio žmonės su baltu pavydu žvelgia į vokiečius kaip į etaloną, manau, visos pasaulio tautos norėtų turėti tokius disciplinuotus ir tvarkingus žmones kaip vokiečiai, tačiau tokia savybe, iš esmės, pasižymi tik vokiečiai: nei anglai, nei prancūzai, nei žydai, nei lietuviai, nei rusai tuo pasigirti negali. Vienintelė šalis pasaulyje, esanti taip pat pakankamai disciplinuota dėl savo kultūros ir tradicijų, yra kita šalis, kuri prieš 70 – 80 metų buvo vadinta dar viena blogio ašimi – tai Japonija ir kuri ėjo išvien su Vokietija. Vokietija ir Japonija tai dvi pasaulyje šalys, kurios, jei su šiokia tokia ironija pažvelgtume, tikrai gali būti pavadintos didžiausių pasaulyje darboholikų valstybėmis. Tačiau jos nekariauja, jos nebegriauna... Jos - kuria. Po karo šios disciplinuotos valstybės panaudojo savo potencialą kūrybingumui, pramonei, švietimui vystyti, o ne kariavimui. Jos taip pat pripažino savo tuometinių ideologijų pražūtingumą ir pradėjo kurti nuo balto švaraus lapo, viską pradėjo nuo nulio dar kartą. Tarkime, rusai, kurie vis dar neigia, kad jie kažką padarė blogai prieš karą, karo metu ar po karo, tad iš principo jie ir negali artėti prie Vokietijos ir Japonijos gerovės lygio (su šiomis šalimis susilyginti rusai niekada negalės, dėl disciplinos nebuvimo jų šalyje, tačiau niekas nedraudžia jiems tai bandyti daryti ir to siekti. Bet jie to vis vien nedarys. Tokie jau jie yra. Gyvena imperijos, kuri senai neegzistuoja, svajose...). Na, o žydai, rodosi, yra tikrai įklimpę į istorijos spiralę... Mielieji žydai, tikrai supraskite prašau jūsų, susimildami, pakanka medžioti nacius, nes jau praėjo, veikiausiai, 4 kartos nuo karo. Prašyčiau, mielieji žydai, išspręskite savo bendruomenių nesutarimus ir išsiaiškinkite tarpusavyje, pripažinkite ir savo ne visuomet gerus darbus pasauliui ir, tatai pripažinę, atverskite naują baltą lapą, kaip kad tai padarė Vokietija su Japonija ir pradėkite gyventi darniai su visais. Manau, kad tokiu būdu, jus pradės gerbti netgi ir patys arabų kraštai ir ne vien tik anglosaksiškasis pasaulis bei Europa su Vokietija priešaky. Ir, kai atversite tokį lapą, tai tuomet, būkite tokie geri ir nugriaukite savo pasistatytas sienas Izraelyje bei įsileiskite sirus, kaip tai daro Europa su Vokietija priešaky, ir, tokiu būdu, jūs, gerbiamieji žydai, tikrai parodysite pasauliui, kad solidarizuojatės su sirais ir tikrai suprantate kokias kančias jie išgyvena ir visas likęs pasaulis jus pagaliau pamėgs taip, kaip kad mėgsta šiandien disciplinuotuosius ir tvarkinguosius vokiečius. Ačiū už dėmesį. Tikiuosi, kad šis tekstas neužgavo nė vieno žydo neigiama prasme, o, priešingai, bent jau vieną jų privertė, reikėtų tikėtis, susimąstyti ir išvysti šiek tiek kitonišką perspektyvą daugeliu aspektų. Ar tokie aspektai priimtini bus žydams? Veikiausiai, kad ne visi, tačiau reiktų tikėtis, kad bent jau apie keletą aspektų, mielieji žydai, vis dėlto, apsvarstys, nors ir iš svarstančiųjų tebūtų tik vienas žydas, vis vien, tai jau būtų šioks toks pasiekimas. :)