Kai norisi parašyti, bet nežinai apie ką :)

Sveiki. Jau labai senai berašiau į šį blogą. Turiu daug neišdėstytų minčių. Begales idėjų. Tačiau pritrūksta tik kelių dalykų, kad gimtų tekstas: prisėdimo prie laptopo ir to teksto gaminimo. Galutinis produktas, kaip kad mes puikiai žinome, gali būti pigus vienkartinis šlamštas/ brukalas, kuris ką tik išleistas jau tampa nublukęs ir pageltęs. Bet tuo pačiu, galutinis teksto variantas gali būti ir neįtikėtinai įžvalgus, kuris gali lygiuotis į profesionalų gretas. Visa tai priklauso nuo „tarpinės“ tarp klaviatūros ir sėdynės bei jo skiriamo dėmesio tam tekstui.

Iš savo perspektyvos galiu pasakyti, jog per šiuos metus man kilo begalė minčių pradėti rašyti tekstus, ypač BREXIT‘o tema... Aš tikiuosi apie tai kada nors parašysiąs. Bet visgi tam įdėti reikia tikrai daug laiko resursų ir pastangų.

Taip pat atradau youtubėje per tą laiką labai keistų sąmokslų teorijų, kurių viena mane ganėtinai domina, tačiau apie tai šnekėti aš tiesiog negaliu dėl politkorektiškumo sumetimų. Veikiausiai dėl tų pačių sumetimų aš netgi neprabilčiau ta tema net ir tuo atveju, jei pasiskelbčiau anoniminiu blogeriu, o tai būtų dėl to, kad aš tiesiog tos temos dar nesu perpratęs ir yra begalinė erdvė tai temai skleistis ir tuo pačiu tą temą kritikuoti, pateikiant kontraargumentų. Tad galbūt ta sąmokslo teorija prabilsiu ateityje arba tik tuomet, kai būsiu prikaupęs neatremiamų argumentų, o galbūt galų gale „laimės“ kontraargumentai...

Kad ir kaip ten bebūtų, bet mano proto gelmėse yra ir to vadinamo „sveiko grūdo“, kuris rėkte rėkia, jog viską būtina patikrinti ir pertikrinti iš naujo, norint atrasti tikrą tiesą. O tai padaryti tikrai nėra paprasta. Pateiksiu paprasčiausią pavyzdį. Jau tas pats mano minėtasis BREXIT‘as: vieni rėkia, kad tai gerai, kiti klykia, kad ne. Kurie teisūs? Turiu prisipažinti, jog BREXIT‘as pačioje pradžioje man pasirodė visiška nesąmonė. Šiuo metu man trūksta kompetencijos tiesiog apie tai kalbėti, nes, apmąstydamas už BREXIT‘ą pasisakančiųjų nuomones, rodosi, jog suprantu jų argumentus, tačiau pasisakančiųjų prieš BREXIT‘ą aš taipogi regiu gerus argumentus ir tai, kad mes, lietuviai, dėl JK pasitraukimo iš bendrijos, netekome vieno iš pačių geriausių sąjungininkų ES raizgalynėje/ labirinte.

Beje, kalbant apie labirintus, man labai daug norisi kalbėti ir apie ES bendriją: štai Junkeris pristatė 5 galimus ES scenarijus. Apie tai aš tiesiog negaliu nekalbėti ir apie tai būtinai pasakysiu savo nuomonę. Tie 5 galimi scenarijai yra ganėtinai skirtingi: nuo tik laisvos prekybos iki... federacijos. Euras, sakykit jūs man ką norite, tačiau yra federacijos požymis. O aš asmeniškai pasisakau prieš. Aš taip pat pasisakau prieš pabėgėlių kvotas kategoriškai. Tai dar vienas federacijos, mano galva, požymis, kuomet DE kanclerė nurodo, jog kitos šalys (o gal jau valstijos?) turi pasidalyti pabėgėlių našta solidariai t.y. pagal tos šalies pajėgumus. Aš pasisakau prieš federaciją! Mane tai, tiesą sakant, verčia vemti! Tačiau aš būtinai pakalbėsiu apie tuos scenarijus, bent jau 4 iš tų 5 aptartų. Be to, ypač daug dėmesio skirsiu ES federacijos vizijai, nes „ilgoje distancijoje“, jei toks scenarijus įsigalės, tai, po daugybės dešimtmečių, ES taps (utopine?) supervalstybe, kartu su sava kariuomene ir visais kitais valstybei reikalingais atributais; gali tapti didžiule jėga, kuri mestų iššūkį JAV dominavimui pasaulyje. ES galėtų tapti absoliučia galybe, jei kažkokiu būdu vokiečiai sugebėtų susibendrauti su rusais ir kartu bendradarbiauti, tuomet pasaulyje nebeliktų jokių polių, galinčių prilygti tokiam dominavimui pasaulyje. Visgi, norėčiau priminti, jog, visų pirma, ES dar netapo federacija (ir vargu ar ji taps) ir vokiečių bendravimas su rusais ir atvirkščiai nė kiek nepanašus į susibendravimą. Tad toks teiginys turėtų būti pavadintas utopija kvadratu. Tačiau net ir toks scenarijus negali būti atmestas.

Be abejo, kalbėsiu ir apie naująjį JAV prezidentą ir kokius pokyčius jis atnešė į JAV ir pasaulį: jo pristatomas požiūris skiriasi absoliučiai nuo prieš jį buvusių prezidentų. Turiu prisipažinti, kad apie šį atvejį kalbėti negaliu labai tvirtai, nes situacija keičiasi labai sparčiai ir, tiesą sakant, aš dar nieko negaliu pasakyti ar šis JAV prezidentas yra teigiamas ar ne variantas. Tačiau galiu tvirtai pasakyti savo nuomonę, jog jei būčiau JAV pilietis, tai tikrai būčiau balsavęs už jį, nes jo varžovė per jos buvimą valdžioje yra susikompromitavusi labai siaubingai ir mane net stebina kodėl tiek daug žmonių vis vien už ją balsavo. Jei atvirai, pradžių pradžioje būčiau mieliau rinkęsis kitus kandidatus: Ted‘ą Cruz‘ą, o taip pat būčiau daug dėmesio skyręs ir kitoms „alternatyvoms“, tokioms kaip Džebas Bušas ar Sandersas. Nors pastarasis priklauso demokratams, bet jo pasisakymai debatuose man patiko. Na, o ponas Džebas, pagal savo išvaizdą ir inteligentišką laikyseną, puikiai tiktų būti JAV prezidentu. Tikrai būčiau balsavęs už jį jei ne tas Bušų šeimos dinastinis šleifas: Preskotas, Džordžas vyresnysis su jaunesniuoju priešaky... Jie istorijoje yra prisidirbę ir, tiesą sakant, egzistuoja nemažai sąmokslo teorijų ta tema, o, mano subjektyviu supratimu, sąmokslo teorijos visgi neatsiranda iš niekur ir tam turi būti pagrindas ar priežastis. Apie tuos kandidatus į prezidentus vargu bau ar parašysiu, nes yra be galo įdomu sekti ką veikia dabartinis prezidentas ir jau vien tik apie jį rašyti jau būtų didžiulis iššūkis.

O toliau dar norėčiau pakalbėti kada nors ir apie Rusiją. Savo bloguose aš buvau jos didžiulis „priešininkas“ arba, tiksliau pasakius, kritikas, tačiau, praėjus jau ganėtinai nemažai laiko nuo paskutiniųjų įrašų apie ją, ne viskas yra taip, kaip yra nušviečiama vakarietiškoje spaudoje. Visgi su Rusija, kad ir kaip ten bebūtų, reikia skaitytis, ji yra nestandartinė valstybė jau vien tik savo dydžiu, ją reikia suprasti, kad tokia valstybė niekada (išskyrus Boriso Jelcino valdymo laikotarpį) neturėjo kažko panašaus, ką mes galėtume vadinti demokratija. Taip, savaime suprantama, kad aš atsimenu savo ankstesnius straipsnius, bet aš taip pat neblogai suprantu ir Rusijos reakcijas į NATO veiksmus ir jos reakcija, tiesą pasakius, man atrodo, kad yra pakankamai logiška. Vertėtų priminti, jog RU ir JAV nesutarimai prasidėjo, kuomet NATO su JAV priešaky nusprendė įrengti Lenkijoje priešraketinį gynybos skydą, o Čekijoje pastatyti radarą, aprėpiantį visą Europą, o tokiai iniciatyvai pagrindas tapo neva Irano galima grėsmė, nes tuo metu egzistavo tam tikra baimė, jog ten, centrifugose, slaptai sodrinamas uranas balistinėms raketoms. Aš tikrai to nežinau, tačiau žinau tikrai, kad Rusija siūlė bendradarbiauti ir įsteigti tuos skydus kitur (rodos Azerbaidžane ar Armėnijoje), visgi, NATO pasakė jog RU jai negali aiškinti. Ir viskas apsivertė santykiuose tarp rusų pasaulio bei JAV. Tai prasidėjo berods 2006 ar 2007 – aisiais. Padėtis tik blogėja tuose santykiuose. Taip pat buvo neva susitarimas tarp byrančios SSRS ir JAV, jog buferinė zona (Baltijos šalys ir Suomija bei Vyšegrado šalys) nepriklausys jokiai karinei organizacijai. Šiandien toji buferinė zona visa (išskyrus Suomiją) priklauso NATO aljansui, o tai siutina Rusiją ir ją varo iš proto dar Suomijos mąstysena, jog galbūt ir ji norėtų tapti NATO nare bei neutraliosios Švedijos tapatūs pareiškimai. Rusija mano, jog ją NATO siekia apsupti. Tokia teorija išties yra labai logiška vien tik pasižiūrėjus į žemėlapį. Tačiau taip pat aš keliu labai paprastą klausimą: kodėl Rusijos (o tiksliau tuometinės SSRS) neva tai nesutriuškino JAV su NATO priešaky, kuomet ji subyrėjo ir tapo nusilpusia ir degradavusia bei šaltąjį karą pralaimėjusia Rusija, kuri, po kelerių metų netgi sugebėjo patirti karinį pažeminimą iš Čečėnijos karo, Rusija, kurioje niekas tuo metu neveikė? O kuomet pradėjo šis bei tas veikti, tai NATO sumanė neva tai ją apsupti (?), kas, dar kartą pasikartosiu, iš Rusijos pusės atrodo pakankamai logiška. Turbūt RU atsakymas būtų toks: JAV tiesiog manė, jog RU po SSRS subyrėjimo, subyrės pati savaime dėl vidinių konfliktų ir joje esančių tautų siekio tapti nepriklausomomis. Galimas dalykas. Kas ten žino. Aš jums pasakysiu tik vieną: RU siekia bet kokia kaina ir bet kokiais įmanomais ir neįmanomais būdais destabilizuoti Vakarų pasaulį. Ji siekia tą pasaulį suskaidyti ir Trumpas, BREXIT, galimas FREXIT ir NEXIT, yra vienas iš tų jos veikimo įtakos padarinių. RU siekia bendrauti su valstybėmis dvišaliu lygmeniu (Graikijos, Vengrijos, Italijos ir panašūs pavyzdžiai byloja apie tai vienareikšmiškai), nes TIK tokiu būdu ji įgyja didžiulį pranašumą tai darydama ir lenkdama pavienes valstybes savo naudai. Faktas kaip blynas: vieninga Europa jai yra galvos skausmas. Prašau prisiminkite A. Duginą, kuris yra RU ideologas ir padaręs nemažai įdirbio ties ta linkme ties kuria RU juda. Jis, beje, priklausė nacional bolševikų partijai. Vadinasi ultra kairė ir ultra dešinė gali žengti kartu, o tai reiškia, kad RU dabartinės ideologijos siekis: bet kokia kaina mažinti liberaliojo vakarų pasaulio įtaką paremiant: „marginalus“, įvairiausio plauko populistus, socialistus ir dar labiau į kairę besidairančius, bet tuo pačiu remti ir „kietus“ konservatorius ir dar labiau į dešinę linkstančius. Paprasčiausias pavyzdys: regėjau (delfio) straipsnį savo akimis, jog Duginas lankėsi Graikijos nacistinėje partijoje Golden Dawn, kuomet Graikijos valdžioje buvo populistinė kairioji Syriza, su kuria RU diplomatiniai atstovai bendravo taip pat (tokius dialogus darė lygia greta, t.y. praktiškai tomis pat dienomis) ir su kuria RU ir po šiai dienai palaiko itin šiltus santykius. Tad, faktas kaip blynas, apie RU dar bus kalbama labai daug, nes, tam tikra prasme, prašosi šio dėmesio savaime. Verta prisiminti Ukrainos ir RU santykius, priminti Baltarusijos ir RU „partnerystę“, o taip pat pačioje Rusijoje persekiojamą opoziciją bei susidorojimą su žurnalistais (kurie įkando Kremliui ar potencialiai galėjo tai padaryti) bei verslininkais/ oligarchais.

Ką daro Lietuva šioje geopolitinėje plotmėje? Įveda šauktinius ir pagaliau pasižada skirti ar net viršyti NATO įsipareigojimą: 2% biudžeto kariuomenei. Kviečiasi sąjungininkus iš užsienio, kad saugotų bent jau simboliškai mūsų šalį. Ar tai blogai mums? Mums tai, nėra jokios abejonės, kad yra gerai. Tačiau Lietuvoje egzistuoja ir kitokia nuomonė: kad nereikia šitų haubicų, bokserių, iš esmės, LT nereikia nieko, nes LT yra bejėgė prieš RU galybę. Kitaip sakant, jei RU sumanys pulti, tai ji puls ir tokios menkos valstybėlės kaip LT, nieko nesugebės padaryti, o iš jos teliks tik šlapia vieta jei ji priešinsis. Tad kokį kelią siūlo tokie žmonės? Jie siūlo: nei į rytus, nei į vakarus, o čia ir dabar. Kitaip sakant būti neutralia valstybe. Ar Lietuvai tai įmanoma? Jai taip būtų įmanoma tik tuo atveju, jei LT būtų daugmaž kažkur ten, kur yra dabartinė Islandija, Austrija, Šveicarija ar Portugalija. Kitaip sakant, Lietuva jokiais būdais negali būti neutrali. Kodėl? O jūs paklauskite savęs, o kaip gi ji galėtų būti neutrali? Kaip ji gali būti neutrali, kuomet yra teigiama, jog Žalgirio mūšį laimėjo ne jokia Lietuva ar Lenkija, o... Rusija? Kaip ji gali būti neutrali, kuomet RU didysis ideologas teigia, jog LDK (tiem kas jau pamiršot, šis trumpinys reiškia LIETUVOS Didžioji Kunigaikštystė), buvo visai ne Lietuvos, o tai buvo neva tai antroji Rusija štai tokiu pavadinimu, na o dabartinė LT tik pasivogė tą pavadinimą ir kuomet jis pats teigia, jog Baltijos šalys vienaip ar kitaip vėl priklausys Rusijai? Bet visgi yra tokių žmonių, kurie pučia prieš vėją. Liaudies partijos atstovas ir pirmininkas, ponas Rolandas Paulauskas pasisako štai taip. Aš šį žmogų gerbiu už jo nuomonę, man jis, tiesą sakant, visai patinka ir daugeliu dalykų mano požiūris ganėtinai panašus į jo, tačiau, deja, ne į visus klausimus, o ypač kalbant apie Rusiją. Išplėtosiu mintį tuojau.

Štai šis žmogus pasakoja apie tai, kodėl Rusija užpuolė Suomiją. Manoma, kad motyvas neva tai buvo apsaugoti Leningradą nuo hitlerinės armijos, nes jis buvo pernelyg arti Suomijos, tad sovietai norėjo pasiimti tą gabalą neva gražiuoju, o finams atsisakius, sovietai pradėjo karą ir savo pasiekė su didžiuliais nuostoliais, bet visgi fino-ugrų tautos didžiausia valstybė išliko nepriklausoma, kas tiesą sakant, man kelia didžiulę pagarbą suomiams. Be to, suomiai yra labai įdomi tauta, sugebanti sugyventi su kitomis labai puikiai ir karo stengiasi kaip įmanoma išvengti, tačiau tam taip pat ruošiasi, o maža ką... Netgi ir po šiai dienai suomiai (tiesą sakant, kartu su estais) demonstruoja visai Europai kaip reikia laikytis Mastrichto kriterijų ir būti labai finansiškai (ir ne tik!) drausmingomis ir patikimomis valstybėmis! Tačiau Lietuva nėra ir niekada nebus tokia kaip Suomija. Kodėl? Atsakymas, mano galva, yra labai paprastas. Visų pirma todėl, kad kiekviena šalis yra unikali savo kultūra ir mentalitetu? Na gerai, gal tai priklauso nuo mastelio kokiu žvelgsime. Gerai, tai pažvelgus europiniu masteliu, mes nuo suomių skiriamės ne itin daug. Tačiau Suomija karui ruošėsi, ji turėjo ir tebeturi didžiulę sieną su Rusija, tačiau tas pasienis buvo sunkiai įveikiamas technikai ir netgi kariams, na o Lietuva – kaip plynas laukas praktiškai. Tam, kad tas laukas nebūtų plynas ir mūsų kraštas nebūtų kariuomenių tranzitas, reikia be galo daug paplušėti už kariuomenę  atsakingiems asmenims: net gamtinių (miškai) ar dirbtinių (sienos, apkasai, įvairios kliūtys) sukūrimas leidžia šį bei tą išlošti. Nejau mes to nežinome? LDK anksčiau pilis dirbtinas pildavo žmonės tam, kad matytų priešą iš toli, o tų pilių piliečiai visuomet stengdavosi kaip įmanoma sutvirtinti silpnas puses. Tad gal šiuolaikine technikos pasiekimų dėka reikėtų tuos reljefus ir dirbtinai sukurti: tarkim, buldozeriais sustumiant žemes kurių iš priešingos pusės nebūtų įmanoma perlipti taip paprastai ir t.t. ? galbūt padarius tokį reljefinį/ tankių miškų pasienyje apželdinimo ir panašių barjerų įdirbį, jau būtų galima jaustis kiek tvirčiau ir tuomet, kaip ir suomiams, reikėtų šviesti piliečius, kurių kiekvienas nuo 16 iki 65 metų, galintis sveikai mąstyti, tiesiog privaląs būti apmokytas kaip naudotis ginklu ir kitais kariuomenės baziniais dalykais. Tai sutelktų valstybės piliečius būti vieningai ir, esant reikalui/ grėsmei, šaunamuosius ginklus išdalinti piliečiams tam, kad užpuolikams ateitų labai sunkios dienos mūsų valstybėje ir vietoje 10 000 – 50 000 profesionalių/ šauktinių/ savanorių karių, būtų, tarkim, milijonas, ar 1.5 mln. „karių“! Tokia valstybe aš didžiuočiausi. Bet ar to pakaktų tokiai nykštukinei valstybei kaip Lietuva? Jau vien tik toks mano ką tik aprašytas darbas veikiausiai būtų utopinis ir praktiškai vargiai įgyvendinamas, tačiau to toli gražu, mano nuomone, nepakaktų! Pagal Rolandą Paulauską, tai to turbūt ir užtektų su kaupu. Kadangi šis žmogus mano, jog prieš RU vis vien jokių šansų priešintis, tai geriau bent šiek tiek (na nepersistengiant per daug) „parodyti spektaklį pasauliui“, jog LT buvo okupuota prievarta ir to pakaktų, na, nes kaip minėjau, LT jo galva, vis vien neturi jokių šansų. Gal to ir pakaktų jei LT būtų Skandinavijos dydžio ar dar didesnė. Bet LT yra miniatiūrinė valstybė, tad LT tiesą sakant turi nertis iš kailio ir  absoliučiai nesikuklinant bendrauti dėl karinių operacijų veiksmų išvien su Skandinavais karinės agresijos atveju, tų pačių operacijų koordinavimo ypatingai su Baltijos valstybėmis ir Vyšegrado valstybėmis, o santykiuose su Lenkija turi būti skirtas taip pat išskirtinis/ specialus prioritetas ar netgi statusas geopolitiniuose procesuose. Jei LT nedelsdama bendradarbiaus ir bendradarbiaudama neprisidirbs :), tai tikrai galimas dalykas, kad LT ir tuo pačiu kitos šalys taps stiprios tiek karine, tiek ekonomine, energetine bei geopolitine prasmėmis. Tai Lietuvai yra vienintelis kelias, mano asmenine nuomone. Šalis turi būti susitelkus ir be galo tvirtos laikysenos tam tikrais klausimais, tačiau po šių geopolitinių ir valstybinių podiumų, ji turi dirbti viršvalandžius ir, atsiraitojusi rankoves, vien tik dirbti ir niekada neužmigti ant laurų.

Bet ar to LT pakanka? Na jei tai LT sugebėtų įgyvendinti, tai tikrai galimas dalykas, kad jei net nereikėtų ir NATO. Bet NATO, mano galva, mūsų šaliai yra tik kaip priedelis, kuris mus veikia skystablauzdiškai ir pernelyg daug raminančiai: miegokit ramiai, nes juk 5 – asis NATO straipsnis mums sako... Ką? Jūs rimtai? NATO, mano galva, yra labai gerai, tačiau mes kažkodėl jo laikomės įsikibę kaip saugumo garanto. Ne! Mes patys sau turime būti saugumo garantas ir patys ieškoti stiprių sąjungininkų ir tą bendradarbiavimą įsukti: Norvegija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lenkija, Ukraina bei galbūt Čekija, Slovakija ir Vengrija, turi tapti mūsų partneriai visose srityse, o ypač karinėje. O NATO, mano galva, reikalingas tik tuo atveju, jei tarpusavyje kiltų tam tikri nesutarimai, tad šis blokas veikia vieningai ir teigiamai, ir tokiu būdu gaunama darna tarp to bloko narių valstybių. Mano siūlomas kelias yra visai ne mano – pati Lietuva panašiu keliu ėjo šimtmečius ir tokiu keliu ji turėtų eiti ir toliau. Savaime suprantama, kad dėl šiuolaikinių technologijų ir kitokių galimybių, mums JAV atrodo esanti gerokai arčiau, negu yra iš tikro. Tačiau tokios valstybės kaip JAV, yra didelės ir jos negali reaguoti į įvykius labai sparčiai dėl savo gabaritų ir demokratinių vertybių. Iki konkrečių jos veiksmų karo atveju, veikiausiai praeitų nemažai laiko, tad pačių lietuvių noras atsilaikyti agresoriui ir galbūt vaisiai dėl įdirbio bendradarbiaujant su kaimyninėmis valstybėmis, duotų mūsų taip norimų rezultatų – išlikti nepriklausoma ir suverenia valstybe per amžius :)

Tad mano supratimu tokiu keliu Lietuva privalo eiti, netgi jei ir neatrodytų, jog čia kažkas galbūt galimai ir norėtų kėsintis į mūsų teritoriją. Bendradarbiavimas su skandinavais, Baltijos šalimis, Lenkais Ukrainiečiais ir kitais vyšegradiečiais, privalo persikelti į absoliučiai kitokį lygmenį, o tas lygmuo būtų, tam tikra prasme, artimas ES, tačiau be jokių viršnacionalinių parlamentų. Būtų nuostabu jei išeinantis valdžios elitas perduotų kitam elitui estafetę ir naujasis tiesiog tęstų tą tarpvalstybinių santykių mezgimą, nes galutiniame variante tai būtų naudinga kiekvienam. Toks scenarijus būtų idealus. Visgi mes puikiai suprantame, kad toks scenarijus būtų ganėtinai panašus į pasaką. Kita vertus, LT turėtų tai daryti nuolat, nes vien tik užsidarymas savo kiaute tikrai prie nieko gero neprives.

Pastarąsias pastraipas rašydamas puikiai pradėjau matyti kaip aš pats nueinu į pilkąsias zonas, kurios prašosi aiškesnio aprašymo, na kad ir „užsidarymas savo kiaute“ ir panašūs pareiškimai. Tačiau tai tėra eskizai. Aš čia rašau tik savo nuomonę ir dėl laiko ribotumo bei nebuvimo didelio noro aiškinti ir plėtotis, galiu elgtis kaip tinkamas. Aš pasižadu, kad ateityje pamėginsiu praplėsti temas, kuriose rašysiu kur kas taikliai ypatingai kalbėdamas apie geopolitinius reikalus, na o dabar aš tik išvedžioju tai, ką rašysiu ateityje.

Ateityje pasižadu rašyti ne vien tik apie politinius dalykus, o taip pat ir situacijas iš savo gyvenimo bei hobius, galbūt parašysiu apie man patinkančius žmones (sporto, politikos, menų bei kt. srityse) ir šiaip galbūt nusileisiu beveik iki buitinio lygio straipsnelių ar komentarų, kitaip sakant, rašysiu tai, kas man šaus į galvą ir tai, kas atrodys pakankamai įdomu bent jau man pačiam. O galiausiai, juk jūs patys, gerbiamieji skaitytojai, atsirinksite tai, kas įdomu atrodys jums.

Taip pat pasižadu parašyti ir apie kontraversiškus dalykus, kurie yra pasakyti viešai didžių žmonių, tačiau kažkodėl viešai niekas per daug į tai neatkreipė dėmesio. Kai rašau niekas, tai turiu omenyje, kad žmonės apie tokius dalykus kalbant ar rašant retai kada pamatysi, išgirsi ar perskaitysi... Tai yra viena iš šokiruojančių temų, kurias, mano nuomone, būtų visai įdomu ir „sveika“ sužinoti.

Taip pat rašysiu ir apie globalius dalykus ir įvykius, na tokius kaip pasaulinis klimato atšilimas (o gal tai dabar jau vadinama klimato kaita?), kylantį vandenynų lygį, tirpstančius ledynus, didėjantį CO2 kiekį atmosferoje,  žmonių kiekį pasaulyje ir kas iš to seka. Gal šiuo metu ir nesugalvoju apie globalius dalykus daugiau kažko, tačiau, neabejoju, kad tomis temomis galėčiau pasisakyti nemažai.   

Taip pat rašysiu ir apie tai kur norėčiau gyvenime nukeliauti ir išvysti tai savo akimis ar šiaip kodėl norėčiau tarkim būtent ten hipotetiškai pasvarsčius, [pa]gyventi.

Taipogi pamėginsiu iš naujo atrasti fotografiją ir įdomesnes nuotraukas planuoju įkelti ateityje ir į šį blogą jūsų vertinimui ar komentarams. Keisčiausia yra tai, kad būtent šioje skiltyje labiausiai tikėsiuosi sulaukti jūsų atsakymų, nes mano planuojamas fotoaparatas nebus eilinis „blyksiukas“ ir šį savo užmirštą hobį planuoju atnaujinti su trenksmu ir galbūt vien tik dėl tokio hobio ateityje sukursiu savo youtube kanalą.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar planuoju įkelti įdomesnes citatas iš mano skaitomų knygų, kurių, deja, tačiau pastaruoju metu, labai tingėjau atsiversti :) ir tai, veikiausiai, labai matosi lyginant šią rašliavą su ankstesniais rašytais tekstais :)

Galbūt ateityje dar daugiau kalbėsiu ir apie mašinas, bet apie tai garantuoti negaliu.

Na čia prisižadėjau kaip koks politikas priešrinkiminėje agitacijoje: tikrai ne viskas bus taip kaip čia pasižadėjau, nes gyvenimas keičiasi ir neaišku kokia mintis bus plėtojama toliau, tačiau aišku tik viena – kol esu gyvas, tol rašysiu ir man visiškai nesvarbu ar patinka jums tai, ar ne :)