Apie rūkymą dar sykį

Sveiki nerūkantieji, o su rūkaliais leskite man pasilabinti taip pat. Pastarųjų gretose buvau pakankamai ilgą savo gyvenimo periodą: nuo 2011 – ųjų gegužės, iki pat 2017  - ųjų 3/14 – osios. Ši sukaupta patirtis man jau leidžia (o gal net ir įpareigoja ?!) aprašyti šią temą.

Visų pirma man norėtųsi pradėti nuo savo blogo įrašų. Pirmasis įrašas pasirodė 2013 – ųjų 01/16 – ąją. Aš tame tekste sugebėjau pasigirti, jog vieną dieną praktiškai pavyko nerūkyti. Tikrai nesu užtikrintas, ką reiškė tuo metu mano posakis „praktiškai“, bet, kad ir kaip ten bebūtų, po to vis vien rūkiau. Be to, aš šiame tekste tam tikra prasme teisinau cigaretes, na kad jos man padėjo judėti prie tuo metu mano siekiamo tikslo. Tas tikslas buvo užsidirbti pinigų, na o cigaretės man neva padėjo kažkiek ignoruoti tai, kas man nepatiko tuo metu buvusioje mano aplinkoje ir, tam tikra prasme, jos man neva padėjo sugyventi su tuo. Taip pat rašiau šiame tekste, jog Lietuvoje aš vienareikšmiškai mesiąs rūkyti, o to, užbėgant įvykiams už akių, deja, bet neįvyko taip pat. Save teisinau ir tuo pačiu kėliau klausimą dėl to ar aš sugebėsiu toliau dirbti JK fabrikuose, jei mesčiau rūkyti... Tad lyg ir buvo nuspręsta: kiek įmanoma labiau sumažinti surūkomų cigarečių kiekį per dieną (galbūt su svaja, kad mesčiau apskritai), na, o jau atvykęs į LT, suprask, jau kuomet JK fabrikuose nustosiu dirbti, mesiąs tą rūkalų reikalą vienareikšmiškai.    

2013 – ųjų 04/30 – ąją esu trumpai aprašęs savo mėginimą mesti rūkyti. Visgi galutiniam rezultate man pavyko sumažinti tik iki 3 cigarečių per dieną, tačiau po kurio laiko vėl viskas „grįždavo į tuos pačius bėgius“: ir toliau rūkydavau apytiksliai daug. Tas „daug“ tai yra apie pakelis per dieną. Tačiau čia reiktų kiek pataisyti, nes aš rūkydavau ne „komercines cigaretes“, o tabaką, kurį susukdavau į super – plonas cigaretes ir čia, galima sakyti, kad save kiek ramindavau, nes pagal mane atrodydavo, jog tabakas grynas yra ir jis neturi tiek daug cheminių priemaišų, kaip kad komercinė cigaretė, o be to toji mano „suktinukė“ būdavo žymiai plonesnė, nes tiesiog naudodavau labai plonus filtrus. Tai buvo klaidingas mąstymas, nes vis viena kentėjau nuo to taip mano vadinamo „sveikojo tabako“ priklausomybės...

2014 – ųjų 12/ 19 – ąją vėl aprašiau sau išsipažinimus dėl rūkymo. Šis tekstas bene mano mėgstamiausias, nes parašytas labai apgalvotai, nuosekliai ir itin detaliai. Tuo metu, kai rašiau tą tekstą, buvau su sugipsuota koja ir tai buvo 14 – ųjų metų pabaiga. Pamenu, jog tada karpiau cigaretes ir stengiausi sumažinti kaip įmanoma rūkymą ir svajojau galų gale pasiekti 0 cigarečių bent vieną dieną. Šį tekstą rekomenduoju perkaityt bene labiausiai, nes pastarasis iš ką tik išvardintų, realiausiai ir tiksliausiai atspindėjo visą mano gyvenimo periodą, kuris buvo susijęs su rūkymu ir dėl ko, mano nuomone, aš užsirūkydavau vienokiu ar kitokiu savo gyvenimo momentu. Deja, nors ir būdamas su ramentais ir su sugipsuota koja tuomet, tačiau rūkiau vis vien. Didžiausias pasiekimas buvo 3 cigaretės per dieną, nes mane labai traukdavo pafilosofuoti vienatvėje, vėlyvais vakarais, na o filosofavimui „galios“ pridėdavo smilkstančios cigaretės dūmas (beje, mano mėgstamiausi rašytojai buvo ar tebėra užkietėję rūkaliai)... Išvada paprasta: net gipsas ant kairės kojos man nepadėjo mesti rūkyti. Man trūko, šiek tiek pritrūko... valios...

2015 – ųjų 01/ 19 – ąją (iškart lygiai po mėnesio) viešumoje pasirodė kitas mano tekstas šia tema. Mažiausias surūkytų cigarečių kiekis buvo ½ - oji: deja, tačiau 0 pasiekti nesugebėjau ir tuo kartu, o praėjus tai „pasninkavimo laikui“, ir toliau pradėjau rūkyti kaip garvežys... Na, o šiame tekste aš nagrinėjau savo elgesį rūkymo sumetimais, nes juk buvau sukaupęs gana nemažą patirtį ir tai buvau aprašęs. Tad štai čia pradėjau pateikinėti trumpas išvadas, kurios galbūt jau buvo senai padarytos, tačiau viešai paskelbtos, rodos, tik šičia: 1) „noras nėra nuolatinis, tačiau momentinis“. Pradėjau savotiškai filosofuoti toliau, paaiškindamas, dėl ko tas noras tapo tik akimirkinis, nes neva karą rūkymui buvau paskelbęs jau mėnesį bei dvi dienas ir tas „karas“ vyko kiekvieną mano sąmoningą valandą, pusvalandį, ketvirtį valandos ar netgi kas minutę ar dvi, turėdavau kovoti su tais momentiniais norais/ kaprizais. Tačiau tų kaprizų kiekis tapo stipresnis, tačiau retesnis mėginant mesti rūkyti, negu tuomet, kai rūkai nuolatos, nes rūkant pastoviai, beveik visuomet būdavo labai silpnas noras dar parūkyti, jisai tikrai egzistuodavo, todėl būdavo ir tokių žmonių (tarp tokių būdavau ir aš labai dažnai), kurie po pirmos cigaretės neparūkydavo ir iškarto užsirūkydavo antrą, na ir dar kartais tos antros neužtekdavo, tad užsirūkydavo ir 3 – ą. Taigi, kad ir kaip ten bebūtų, aš jau buvau susidaręs nuomonę, kad stiprus noras rūkyti būna momentinis. 2) – oje tezėje esu užsiminęs, kad žmonės mums daro didžiulę įtaką ir vieni sugeba tam atsispirti, o kiti – ne. tuo argumentavau pavyzdžiu, jog jei geras draugas tau pasiūlo parūkyti, tai atsisakymas būtų tarsi traktuojamas įžeidimu, tačiau būtent čia ir atsiranda didžiulė problema ne vien tik rūkymo tema.

Jums leidus norėčiau šiek tiek išsiplėsti ir aptarti 2 – ąją tezę. Pagal įstatymą mes esame lygūs visi, prieš Dievą, tiesą sakant taip pat, na bet nesivelkime į religinius dalykus bent jau dabar. Norėjau akcentuoti tik tai, jog neva mes esame lygūs, tačiau tai, kad mes, žmonės, esame be galo skirtingų tipažų tiek išore, tiek vidumi, parodo, jog mes esame be galo skirtingi. Taip yra labai daug dalykų kas mus vienija, ir tų dalykų yra žymiai daugiau. Bet aš norėjau pasakyti... Na gerai, pateiksiu paprasčiausią pavyzdį: tarkim formulės 1 pilotai dalyvauja lenktynėse ir turi įveikti 50 ratų distanciją; baigiantis lenktynėms favoritai lenkia autsaiderius jau antrą kartą... Supratot apie ką aš? Tai juk aukščiausias pilotažas ir paprastam žmogui iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tiek favoritai, tiek ir autsaideriai yra visai apylygiai, bet tik prasidėjus lenktynėms, rezultatas labai pamažu darosi toks, kokį ir prognozavo ekspertai: favoritai lieka favoritais, o autsaideriai atvažiuoja paskutiniai. Tad mes lyg ir panašūs, tačiau, kaip jau ir esu minėjęs, tiek vidumi, tiek ir išore, esame labai jau skirtingi ir kai kurie žmonės tampa savotiškais favoritais kitų atžvilgiu: jie gali daryti „minkštą galią/ įtaką“ kitiems arba pradėti įtakos darymui pasitelkti kiek platesnį pasirinkimų arsenalą. Galutiniame variante egoistai pradeda naudotis altruistais, nes šie tiesiog nemoka pasakyti kitiems „ne“. Nemokėjimas pasakyti „ne“, gyvenime gali privesti prie labai blogų situacijų: kažkur teko skaityti, kad hipotetinę situaciją, jog mergina, nesugebėjusi pasakyti vaikinui „ne“, susipažino su juo ir galiausiai ištekėjo už jo, nors jis jai ir nepatiko... Ne nemokėjimas ištarti, gali privesti netgi prie tokių situacijų. Tačiau yra dar ir kitas aspektas: altruistai stengiasi gyvenime kiek tai įmanoma visiems įtikti ir stengiasi kiek tai įmanoma, išvengti bet kokių konfliktų ar pykčių. Altruistai išties labai daug kam patinka, tačiau jie nepatinka patys sau, nes jie puikiai supranta, kad būna išnaudojami kitų, tačiau jie tiesiog negali prieštarauti jiems ir pasakyti ne. Tad tokie žmonės turėtų jaustis pakankamai depresiškai... Ir dabar pereikime ir sumodeliuokime mano situaciją, kuomet tokio tipažo žmogus (t.y. tas, kuris neturi žodžio „ne“ savo leksikone) susitinka su geru draugeliu. Tasai žmogelis bandė mesti rūkyti ir jisai pasakoja tam draugeliui kaip tai buvo sunku padaryti ir jog šis rūko vis vien, o tas draugelis išsitraukia pakelį ir paduoda jam cigaretę ir jam sako: vaišinkis. Kaip vertinti tokią situaciją? Ar tas draugelis yra altruistas elgdamasis taip? O gal tai yra ne altruisto ir egoisto santykiai? Galbūt ir ne, tačiau su šia mozaika yra tikrai kažkas ne taip... O gal tai yra vienas iš tų posakio pritaikymo atvejų, kuomet sakoma, jog sotus neužjaučia/ nesupranta alkano? Tas, kuris rūko stabiliai turbūt niekad nesupras to, kuris bando mesti. Tačiau kaip įvertinti situaciją kuomet „tas žmogelis“ susitinka su „įtakingesniuoju“ draugeliu ir kuomet pastarasis pasiūlo šiam parūkyti, šis mandagiai atsisako argumentuodamas, jog visai nesenai metė, o jis dar drąsiau pasiūlo jam parūkyti, o po to dar vieną :) ? Kaip tai įvertinti? Kas dėl to kaltas? Bet kokiu atveju yra kaltas tas, kuris galų gale pasivaišino, nes jam per prievarta niekas į dantis neįgrūdo ir neuždegė cigaretės, o jis pats paklausęs draugelio pasiūlymo išsirinko cigaretę iš prikišto prie jo pakelio... Vis viena, galų gale, prieinama prie tokios išvados, jog kai kurie žmonės aplinkui yra įtakingesni, kurie gali paveikti jus ir jūsų mąstymą, todėl kiekvienas iš mūsų privalome būti kritiški bet kokiu klausimu bei išmokti pasakyti stiprų ir aiškų signalą, jei mes kažko atsisakome ir tas signalas turi būti vienareikšmiškas ne ir be jokių dviprasmybių ir/ ar su jų užuominomis. Jūs net neįsivaizduojate kaip tai man buvo svarbu suprasti gyvenime ir kaip svarbu buvo išdrįsti tai pasakyti kitiems.

Dabar jums leidus norėčiau aprašyti 1) – ąją tezę dėl akimirkinių parūkymo kaprizų. Aš privalau prisipažinti, jog šio karo su cigaretėmis antrą kartą nelaimėjau: buvo bekalės mūšių, kuriuos galų gale pralaimėjau. Laikui bėgant supratau ir pradėjau prieiti prie išvados, jog man yra būtinas „pastiprinimas“ šiuose mūšiuose tam, kad galutinis karas būtų laimėtas. Norėčiau pasigirti, jog jei mūšius skaičiuotume dienomis, tai pagaliau šiandien vyksta 5 – asis mūšis iš eilės, kurioje aš dominuoju absoliučiai: 5 – oji diena iš eilės per 6 metus, kuomet surūkytų cigarečių kiekis yra lygus 0.0 ! Nebuvo netgi truktelėtas joks dūmelis.

Tad dabar leiskite man papasakoti kaip tatai pavyko pasiekti tokiam užkietėjusiam rūkaliui kaip aš. O viskas prasidėjo nuo to, kad, rodos, rudenį mano bendradarbis latvis, kuris yra gal 5 metais jaunesnis už mane, mėgino mesti rūkyti, tuo metu kaip tik pradėjau mėginti ir aš. Tačiau visa esmė buvo ta, jog tas latvis naudojo nikotino pleistrus ir burnos purškalą (o gal „inhaliatorių į plaučius“, tiksliai nepamenu), eidavome vis viena mes kartu į rūkyklą, o jis gerdavo kavą ir patraukdavo inhaliatorių, o aš dažniausiai surūkydavau (bet kartais pavykdavo ir susilaikyti). Bendroje sumoje gavosi taip, jog jis, naudodamas nikotino pleistrą ir inhaliatorių, rūkydavo vis vien ir per dieną surūkydavo 4, 5 , 6 cigaretes, kai tuo tarpu aš be jokių pagalbinių priemonių sugebėdavau ištraukti ir iki 2, 3 ar 4. Kitaip sakant, šiuo aspektu, aš toje srityje buvau favoritas, nors, tiesą sakant, kuomet rūkydavau įprastai, tai surūkydavau žymiai daugiau negu jis, bet visgi tomis metimo dienomis, aš jau sugebėdavau iškentėti iki 3 cigarečių per dieną, kas yra labai neblogai, tačiau kaip mes visi puikiai žinome, nepakankamai...

Bėgo dienos ir savaitės. Mano bendradarbis latvis galų gale įsigijo elektroninę cigaretę ir buvo ja patenkintas. Tačiau su laiku vis pakeisdavo į cigaretes. Kitais žodžiais, kolega vis vien nemetė. Nemečiau ir aš, o tik patikrinau ar vis dar sugebu iškentėti ir pamačiau savo galimybių ribas, jog dar yra įmanoma ir labiau suspausti: surūkyti 1 arba 2 per dieną. Galų gale latvis išvyko į LV, o aš po kelių savęs išbandymo dienų ir toliau rūkydavau labai stabiliai: 18 – 22 cigaretes per darbo dieną ir 10 – 15 per išeigines.

Kitu kartu teko iš mano bendrakeleivių išgirsti, jog viena keleivė sugebėjo nerūkyti laisvomis nuo darbo dienomis visai susigalvodama vis sau kokios nors veiklos. Kitas kolega beveik tuo pat metu įsigijo pleistrų ir juos išbandė. Pastebėjau, kad jie jam visai neblogai padėjo: sumažino surūkytų cigarečių per darbo dieną nuo 1.5 iki 2 kartų. Tai mane ganėtinai nustebino, nes jisai rūkydavo taip pat stipriai kaip ir aš jei ne dar stipriau. Be abejo, jis galiausiai nustojo pirkti pleistrus, nes su jų pagalba visiškai mesti rūkyti vis vien nesugebėjo... Tačiau noro mesti neatsisakė.

Tuomet atėjo mano mamos eilė. Ji, artėjant Kalėdoms, pradėjo vartoti pagal daktaro receptą išrašytus pakankamai stiprius vaistus nuo rūkymo. Tiesą sakant, keliomis dienomis anksčiau, tačiau su tais pačiais vaistais bandė mesti ir kitas mano bendradarbis, kuris, tiesą sakant rūkė gal netgi daugiau už mane. Nustebino mane tasai bendradarbis anglas, kuomet praėjus gal 5 dienoms nuo tablečių vartojimo pradžios, jis tiesiog metė rūkyti! Tai buvo man neįtikėtina: aš buvau labai priblokštas tokio savo kolegos pasiekimo ir, tiesą sakant, jokiais būdais nebūčiau galėjęs patikėti, jog jis mestų rūkyti. Tačiau jis metė! O mano mama vis dar rūkė tuo metu, nors ir vartojo tuos pačius vaistus: surūkydavo apie 3 ar 4 cigaretes per dieną. Tačiau praėjo dar pora dienų ir ji tiesiog metė rūkyti. Suvartojo visą pakelį daktarės išrašytų tablečių nuo rūkymo, na ir po to užėjo sunkesnis laikas, tačiau vis vien sugebėjo atsilaikyti, ir man atrodo, jog ji nerūko 2 mėnesius ir savaitę visiškai. Tai yra absoliučiai neįtikėtina ir aš tikrai jokiais būdais netikėjau, jog mano mama sugebėtų išgyventi be cigarečių, tačiau ji tai padarė ir labai sėkmingai bei užtikrintai tą patvirtina kiekvieną mielą dieną.

Na, o kas nutiko su mano bendradarbiu anglu? Praėjus 6 ar 7 savaitėms nuo metimo rūkyti, jis ir vėl pradėjo daryti tą patį, nes matot jis neva tai susinervavo, o jo rūkymo kiekiai aiškiai rodo, jog jisai sugrįžo į tuos pačius rūkymo lokomotyvo bėgius be jokių kompromisų.

Vis vien aš buvau susižavėjęs tuo anglu, jog jisai nerūkė 7 savaites, nes mano asmeninis tikslas buvo sugebėti išbūti nerūkius bent jau dieną. Aš puikiai save pažįstu ir žinau, jog jeigu tatai kaip nors sugebėčiau įveikti, tai įveiksiu ir visa kita. Tad buvau pasiryžęs kreiptis pas daktarę dėl rūkymo metimo ir aš. Prisipažinsiu, kad buvau mamai prižadėjęs taip pat, jog jei ši mes rūkyti, tai tą patį tikrai padarysiu ir pats. Tad kreipiausi.

Visų pirma, leiskite man pasakyti, jog daktarai matuoja CO kiekį plaučiuose/ organizme su prietaisu (veikiančiu alkotesterio principu). Norėtųsi pasakyti, jog mano bendradarbis anglas kuomet kreipėsi pas juos, jam rodė 20 tas prietaisas. Kuomet kreipėsi mama tai jai rodė 13. Na, o kuomet kreipiausi aš, tai terodė tik 6. Aš tai daktarei mandagiai bandžiau paaiškinti, jog aš dirbu fizinį darbą 0,5 – 1.5 laipsnių „šilumos“ fabriko daly, kuriame reikia nuolatos judėti, o judėti aš turiu omenyje, jog reikia 12 (na gerai, 11 valandų, nes 1 valanda skirta pertraukoms) valandų praktiškai bėgti, o tai reiškia, jog kvėpavimas ir „degimo“ procesas organizme vyksta pakankamai intensyviai ir tie monoksido ir kitos priemaišos, gaunamos dūmų pavidalu, tiesiog natūraliai išsivaikšto, nes juk labai priklauso nuo to, ką žmogus daro: jei žmogus tarkim visą dieną praleidžia sporto salėje ir surūko 20 cigarečių, tai organizmo reakcija į tokio žmogaus rūkymą bus visiškai kitokia, negu žmogaus, kuris visą dieną daugiau nieko neveikia , kaip tik sėdi prie kompo kur nors ofise ir surūko tą patį kiekį cigarečių. Be to, jai aiškinau, jog aš ryte nieko nerūkiau, ir man buvo sunku išbūti net kabinete pas daktarę dėl abstinencijos poveikio. Tačiau daktarės tokie argumentai neįtikino, nes ji pasakė, jog nerūkantys žmonės gali turėti 6 organizme dėl aplinkos poveikio tiesiog ir tai yra visiškai normalu, kitaip sakant, ji bandė tarsi įtikinti, jog aš kaip ir nerūkau taip smarkiai kaip kad pasakoju.

Aš jai papasakojau simptomus, kurie man neparūkius, skamba daugmaž taip: plyšta galva, dingsta koncentracija, mintys klaidžioja padebesiais, nesugebu sutelkti dėmesio ilgesniam laikui, pamirštu ką skaičiau prieš sekundę ar kitą, jaučiu agresiją iš kitų žmonių, netekties ar praradimo jausmas, nesugebu išmokti naujų dalykų arba mokymosi procesas vyksta be galo lėtai, nes visos mintys sutelktos apie cigaretės užsidegimą, jos dūmų įtraukimą ir visų pasiuntimą, tampu labai agresyvus, greitai supykstu, būnu išsiblaškęs ir neįsidėmiu net to, ką žmonės man pasako, jei jų sakiniuose yra daugiau negu 3 žodžiai, jaučiuosi silpnas, išsekęs, mane net pradeda erzinti aplinkiniai ir t.t. Sakiau, kad man būtinai reikia tų tablečių, nes mesti rūkyti mėginau labai daug kartų. O jinai man atrėžia, jog tai daugmaž tėra tik mano vaizduotė, jog tai tėra įprotis ir kad aš tik tenoriu „daryti veiksmą ranka-burna“. Aš jai paaiškinau, jog tai nieko bendro nėra susiję su noru daryti veiksmą ranka-burna, aš jokių intencijų daryti tai neturiu. Paaiškinau, jog aš noriu nikotino arba kitaip sakant tai, dėl ko cigaretė ir sukelia priklausomybę. Aš visiškai esu nepriklausomas nuo cigaretės ir neva tai noro daryti veiksmą ranka-burna, o aš esu priklausomas jos priklausomybę sukeliančio „ingredinto“ vadinamu nikotinu. Tad ji klausė manęs galiausiai tad kas mano nuomone galėtų man padėti mesti rūkyti, atsakiau paprasčiausiai, kad tabletės, tačiau jei jau ji nesutinka ir jei aš nesugebėjau pagrįsti, jog man reikia tablečių būtinai, tai tuomet teko pasitenkinti nikotino purškalu bei vidutinio stiprumo pleistrais.

Visgi gerą mėnesį taip ir neįsigijau tų preparatų, o pradėjau rūkyti silpnas moteriškas cigaretes. Sumažinau cigarečių kiekį iki vidutiniškai 10 per dieną ir tai truko iki tol, kol neįsigijau savo preparatų. Pleistro visiškai nesuprantu ir po šiai dienai: man jisai absoliučiai nedaro jokios įtakos, na, o bet, tačiau purškalas, kur su vienu papurškimu gaunu 1 mg nikotino, padeda išgyventi tuos sunkius momentus, kuomet man norisi rūkyti smarkiai: pasipurškiu ir noras sumenksta ir galiausiai išnyksta, o jei ne, tai papurškiu dar sykį, na ir tokiu būdu sugebu sėkmingai laikytis ir 5 – ą dieną iš eilės, o surūkytų cigarečių kiekis yra 0! Ir esu užtikrintas, jog dabar tas 0 bus visuomet arba, kitaip sakant, niekada daugiau gyvenime nebepradėsiu stabiliai ir rutiniškai rūkyti ir man nesvarbu kas benutiktų šiame gyvenime.