Šis bei tas apie Čiuvašiją - Pavolgio bulgarų palikuonis bei žiupsnelis apie finougrus (marius).

Pas mane temos gimsta berašant tekstą. Priešingai negu kiti, aš neišstudijuoju dalykų (nors taip irgi būna, tačiau gana retai), o daugiausiai rašau tema apie kurią galvoju jau kuris laikas ir, kas keisčiausia, tik parašęs teksto įžangą aš pradedu kiek išsamesnes paieškas arba tiesiog rašau savo samprotavimus vienokia ar kitokia pasirinkta tema. Tekstas gimsta ieškant atsakymų į mano paties iškeltą klausimą čia ir dabar, tad rašliava būna pakankamai nevykusi bei diletantiška. Kita vertus, moksliniam darbui, ar tyrimams (t.y. kai perskaitoma kone tūkstančiai straipsnių bei keliasdešimt knygų pasirinkta tema) nėra ir, veikiausiai, nebus vietos, o tiksliau, laiko. Tačiau šių netgi diletantiškų kūrinių rengėjas džiaugsis juos sukūręs, nes bent jau užkabins temą. Šiame tekste, veikiausiai, bus kalbama apie kai kurias Europos tautas remiantis (greičiausiai) vien tik tai Vikipedija bei pateiksiu savo samprotavimus. Taigi po šio tekstinio preliudo, jums leidus, pradedu nagrinėti temą.

O tema užgimė tiesiog vakar. Taip jau atsitiko, kad mano prosenelė buvo čiuvašė. Tad stengiausi suprasti ir pažinti dar kartą čiuvašus. Kitaip sakant, mane domino toji tema, nes norėjau pasitikslinti tai ką jau senai žinojau apie juos. Tad pradėjau landžioti po Vikipedijos puslapius bei Rusijos Federacijos, Europos bei centrinės Azijos žemėlapius. Taigi čiuvašų temą paliesiu karts nuo karto, nes tai yra mano teksto pagrindinė varomoji jėga, nes be jų, o tiksliau, jei mano prosenelė nebūtų buvusi čiuvašė, tai, natūralu, niekada šis tekstas nebūtų parašytas.

Kai atsiduriame senovėje t.y. iki kokio IX amžiaus, o, kai kuriais tautų atvejais netgi dar vėliau, tai gauname pakankamai miglotus duomenis iš kur viena ar kita tauta yra atkeliavusi, kur migravo, kodėl migravo, su kuriomis tautomis draugavo, o kuriomis – kariavo.Kalbant konkrečiai apie čiuvašus, tai Vikipedija mums praneša, kad čiuvašai, visų pirma, nėra indoeuropiečiai: priskiriami prie Altajaus kalbų grupės. Pastarąją sudaro 3 pagrindinės kalbų šeimos: tungūzų-mandžiūrių, mongolų bei tiurkų kalbos. Pastarajai Altajaus kalbos atšakai ir priklauso čiuvašai.

Pagal šių dienų gyventojų surašymo duomenis, čiuvašų yra ir Ukrainoje (~ 10 tūkst.), ir Uzbekijoje (~14 tūkst.), ir Kazachstane (~22 tūkst.), tačiau daugiausia jų gyvena Rusijos Federacijoje (1 mln. 637 tūkst.) kur yra netgi Čiuvašijos Federacinė Respublika Rusijoje, kuri šiaurėje besiriboja su Marių Respublika (apie juos dar kalbėsiu taip pat), vakaruose – Žemutinio Naugardo Sritimi, rytuose – Tatarstanu. Keisčiausia yra tai, kad mano prosenelė gyveno visą savo gyvenimą šalia Čeliabinsko (milijoninio miesto), kuris yra į rytus nuo Čiuvašijos, o mano pro proseneliai, kitaip sakant, mano prosenelės tėvai taip pat negyveno Čiuvašijoje, nors ir buvo jau kiek arčiau to krašto, nes gyveno Žemutiniame Naugarde.

Pagal žodyną, čiuvašas reiškia „tos tautos žmogus“. Taigi pakalbėkime apie šia tautą. Pradėkime nuo kalbos. Kaip jau buvo minėta, jie kalba čiuvašų kalba, kuri priklauso tiurkų kalbų grupei. Vikipedija taip pat mums praneša, kad ši kalba „tai vienintelė išlikusi vakarų tiurkų kalba... Dėl priklausymo skirtingai atšakai, čiuvašų kalba nėra lengvai suprantama kitų tiurkų kalbų vartotojams. Seniau netgi buvo laikoma, kad čiuvašų kalba yra tiurkizuota finougrų kalba.“

Visgi apie čiuvašus Vikipedija mums ne itin daug praneša, nes kiek daugiau parašyta yra apie fino-ugrų tautelę, gyvenusią (ir tebegyvenančią) kitame upės (Volgos) krante, kurių yra dukart mažiau negu čiuvašų. Visgi mariai atkeliavo gerokai seniau negu čiuvašai: „Marių tautos ištakos – VIII – III a. pr. m. e. Ananjino kultūra. “ Būtent dėka šio Vikipedijos teksto apie marių tautą, mes sužinome kur kas daugiau bei išsamiau ir apie pačius čiuvašus.

Taigi patys čiuvašai atsirado ten kur, iš esmės, dabar ir yra jų autonominė sritis, dėka Pavolgio Bulgarijos imperijos, kurią įkūrė tiurkų kilmės bulgarų gentys... savo genetinę konfederaciją sukūrusi 630-668 m. Ponto stepėje. Imperijai yrant, dalis jų... migravo į šiaurę, palei Volgos upę... apsistojo Volgos ir Kamos santakos teritorijose. Šios teritorijos iki tol buvo gyvenamos Volgos finų genčių. Pasak istorijos šaltinių Bulgarija galų gale buvo nukariauta mongolų 1229 m. ir toji teritorija tapo Aukso ordos dalimi... Vikipedija mums visgi dar praneša, kad bulgarų likučiai vis dar laikėsi Senosios Kazanės tvirtovėje, kurią (tvirtovę ir, savaime suprantama, miestą) ir įkūrė bulgarai. Tame pačiame puslapyje taip pat pranešama, jog, galų gale, Aukso orda užėmė ir tą tvirtovę... , na, o galų gale visa tai tapo Rusijos teritorija (Ivano IV Rūsčiojo laikais).

Taigi matome daug istorijos vingių... senovės Bulgarai, tam tikra prasme, yra svetimi tai teritorijai, jei žiūrėsime į situacija tūkstantmečių perspektyvoje, visai kaip svetima yra ugro – finų kalbinei grupei priklausantys vengrai Europoje. Kita vertus, tam tikru laikotarpiu, kuomet vienos valstybės ar tautos nusilpsta, tai kitos sustiprėja ir tokiu būdu išsiveržia iš primesto jungo bei pradeda plėstis ir migruoti, galbūt vardan to geresnio gyvenimo, galbūt vardan tos pažadėtosios žemės. Kaip ten buvo neaišku, tačiau aš visgi norėčiau dar grįžti prie marių (fino-ugrų) tautelės, kuri gyveno prieš senovės bulgarams pasirodant toje teritorijoje, kurioje dabar, ar bent jau iš dalies, yra čiuvašija. Tiek čiuvašija, tiek ir marių žemės, išlaikė savo tautinį identitetą: visų pirma, papročius ir kalbą. Visgi, mano supratimu, senovės bolgarai, kurių dalis, manyčiau, patapo čiuvašais, tose fino-ugrų žemėse, susimaišė su vietiniais fino-ugrais. Pastarieji, kaip jau minėjau, gyvavo tose žemėse jau nuo pat VIII – III amžiaus prieš mūsų erą, na, o čiuvašai, kurie vadinami Pavolgio bulgarų palikuonimis, (tik) VII-VIII (t.y. praėjus tūkstantmečiui nuo finougrų įsikūrimo) atsikraustė iš šiaurės Kaukazo bei Azovo stepių ir susiliejo su vietinėmis finougrų gentimis. Čiuvašai susiliejo daugiausiai su mariais, tačiau išsaugojo savo kalbą.

Kodėl mane tai domino? Visų pirma, kalbėdamas apie istoriją (bet nebūtinai kalbant vien tik istorijos tematika), aš esu didelis Suomijos gerbėjas :). Kažkada, galbūt beveik prieš dešimtmetį kažkur teko skaityti ar nugirsti, jog finougrai (veikiausiai, ir ugro-finai) atkeliavo iš Sibiro, konkrečiai, kažkur iš teritorijų, esančių šalia Volgos upės. Aš puikiai žinojau, kad būtent ten, toje teritorijoje, juk ir gyvena (tuo metu, ji dar gyveno, nepaisant to fakto, kad jau nebeturėjau gyvųjų tarpe savo senelių...) mano prosenelė. Tad prieš kelerius metus smalsumo vedinas pradėjau nagrinėti tuos žemėlapius ir susipažinti su tautomis, kurios vis dar egzistuoja Pavolgyje. Aš kažkodėl labai norėjau atrasti ir perskaityti, jog čiuvašai priklauso finougrams. Kitaip sakant, kad būtent nuo čiuvašų kilo suomiai ir estai... Visgi, pamenu, kaip nusivyliau perskaitęs, jog čiuvašų kalba priklauso tiurkų kalbos grupei, jog ši kalba priskiriama prie Altajaus kalbų, o netgi ne prie indoeuropiečių. Šį reikalą palikau ramybėje keleriems metams ir karts nuo karto pamąstydavau ta tema: juk jei čiuvašai tiek šimtmečių gyvena šalia finougrų, tai juk jie per tiek metų sugebėjo gerbti viena kitą, viena kitos neužkariaujant, o darniai draugaujant. Ir iš to man išplaukė išvada (kuri pasitvirtino, kuomet vakar tatai perskaičiau Vikipedijoje), jog per tiek šimtmečių čiuvašai kartu su finougrais (daugiausiai mariais) susiliejo ir asimiliavosi, tačiau išsaugojo savas kalbas, dainas, tautinius drabužius bei papročius, kas yra nuostabu. Taigi reziumė būtų tokia: visų pirma, manyje gausiausiai teka lietuvio kraujas, tačiau taip pat turiu ir ruso bei ukrainiečio kraujo, taip pat ir čiuvašo. Tačiau, negana to, kažkuria dalimi, galbūt ne arterijomis, ne venomis, o tik kapiliarais, bet visgi manyje teka ir finougro kraujas. Manau, kad savo ištakas žinoti yra svarbu, todėl ir teko tuo pasidomėti. Taigi šis straipsnis išėjo pakankamai asmeniškas ir nemažas. Būtent dėl šios priežasties, aš neketinu toliau plėstis rašydamas apie kitas tautas: finougrus, slavus, baltus ir germanus. Tatai paliksiu ateičiai. Tautų migracijos ir ištakos mane žavi ir intriguoja jau nuo seno, tad šiek tiek keista man pačiam, jog taip vėlai pradėjau tuo domėtis vėl.

Dar norėčiau pridurti, kad ten ar tose teritorijose kur tautos tik ką pradeda formuotis, yra labai mistifikuojamos: tarkim, visiems teko girdėti apie taip mistifikuotą arijų rasę... Tautos, apvilktos mitologiniais drabužiais, gali susidurti su Guliverio, supermeno ar netgi dievo kompleksu... Nesenai teko skaityti tekstą apie Dugino interpretaciją iš kur atkeliavo rusai... labai mistifikuotas ir dėl to pavojingas tekstas. Tatai aptarsiu vėlesniuose tekstuose... kol kas galiu tik pasakyti kad tatai skaičiau labai įdomiame tinklapyje pavadinimu Vartiklis (vartiklio įkūrėjas teigia, jog kalbininkai šį pavadinimą rekomenduoja vadinti vietoje modemo :) )

Nuo rutinos surambėjau...

Rodos, surambėjau... Rodos, temos išsenka, išsisemia iš anksčiau atrodžiusio begalinio aruodo ar gausybės rago. Esu absoliučiai nepopuliarus blogeris – tikras autsaideris. Atrodytų, kad populiaresni blogeliai yra tie, kurie rašo apie ramunėles: kiekvieną dieną paskelbia nuotrauką patiekalo, kurį ketina suvalgyti ir dar po to pakomentuoja ar tatai buvo skanu ir panašiai. Be abejo, kiekvienam savo, tačiau mano atveju, rodos, kad vyksta kažkoks stabčiojimas arba trypčiojimas vietoje, nes netgi praėjus kuriam tai periodui (vienam ar kitam mėnesiui) aš vis vien nerandu temos apie kurią vertėtų parašyti. Taigi, nuspręsta: rašysiu apie tai kaip man yra sudėtinga parašyti kažką esmingo šįkart .

Pastaruoju metu jaučiuosi kaip kokia daržovė: toks įspūdis susidaro, kad paskutiniu metu mano smegenis pakeitė košė... Dėl kokių tai priežasčių galėjo nutikti? Visų pirma, viena pagrindinių priežasčių yra mano kairysis kelis. Kadangi kelio girnelė buvo sutrupėjusi į 4 dalis, tai dabar didžiausios pasekmės jaučiamos tokios: aš negaliu išsėdėti ant kėdės įprastai sulenkęs kojas daugiau negu 20 minučių (beje, šį tekstą rašau gulėdamas lovoje), nes sėdint po truputį atsiranda maudimas kelio srityje ir tas maudimas vis stiprėja ir, galiausiai, po daugiau negu 20 minučių, pereina į gėlimą. Taigi, kai jaučiu skausmą, tai negaliu deramai sutelkti dėmesio: tuomet aš privalau palikti savo „darbo stalą“ (tai ta vieta, kur dažniausiai gimsta blogojo blogerio niekam tikę ir niekam nereikalingi teksteliai) ir einu kažką veikti kitko. Tokiu būdu didžioji dalis mano laisvalaikio yra skiriama ne mano mėgstamai veiklai. Tas laisvalaikis greitai praeina ir vėl tenka grįžti į darbą...

Antroji priežastis – rutina. Būtent laisvalaikio rutina. Su rutina turiu nesuvestų sąskaitų jau pakankamai senai: kai ją pastebiu, tai stengiuosi su ja kovoti ir, savaime suprantama, metaforiškai kalbant, ją įveikti. Tačiau dar dažniau būtent ji mane ir pasiunčia į nokdauną, nes kai tik pastebiu tvirtą ir giliai įsišaknijusią rutiną savo gyvenime, tai mane apima: nuovargis, „praprastosios žemės“ ilgesys ir nostalgija. Kai rutina pastebi šiuos mano išvardintus simptomus – imasi darbo. Rutinos veiksmų seka yra panaši į bakterijų ar virusinių infekcijų eigą: kai tik organizmo imunitetas nusilpsta – tai tą organizmą staiga ir pradeda bombarduoti įvairios bacilos. Tam tikra prasme, nostalgija ar „prarastosios/ parduotos žemės“ sindromas savotiškai primena sielos imuniteto nusilpimą, o rutinos nokautas – tai yra ne kas kita, kaip depresija. Aš nesakau, kad man šiuo metu yra depresija, nes ši juk paskutinė „prarastosios žemės“ sindromo stadija, man dar iki to yra daug „pakopų“, visgi, tenka pripažinti, jog pirmieji simptomai jau atsiradę ir „pakopa po pakopos“, galima atsidurti nuo „vertikalės prie horizontalės“. Kita vertus, kaip žmogaus šikšnosparnio filme buvo pasakyt: „žmogus krenta tam, kad galėtų vėl atsistoti“, arba nepalaužiamojo (ir daugelio kitų): „kas tavęs nepražudo (nepalaužia) padaro tave dar stipresniu“. Taigi, pirmuoju atveju, net ir po rutinos nokauto aš pajėgsiu atsistoti dar prieš teisėjui suskaičiuojant iki 10; na, o antruoju atveju, gautųsi tokia situacija, kuomet nebūčiau įveiktas rutinos ir dėl to pasidaryčiau dar stipresnis (čia labai panašu į evoliucijos teoriją :). Tačiau, manyčiau, kad mano gyvenimą ar jo būdą ir, tuo pat metu, būdą mano labiausiai atspindi filmo „nepalaužtasis“ (Unbroken) ištartas posakis, kurį vertėtų palikti angliškoje versijoje: “if you can take it, you can make it.”

Taigi trumpai norėčiau parašyti apie savo laisvalaikio rutiną. Kambario, kurį nuomojuosi čia, Anglijoje, name gyvena 9 žmonės, iš jų du vaikai. Taigi rutina laisvalaikiu gaunama pakankamai įdomi: anksti ryte maždaug nuo 4:30 iki 8:30 kone visi namo gyventojai paeiliui vienas kito ruošiasi į darbus, į mokyklas/darželius, tad tokiu metu kaip ir nevalia pernelyg ilgam laiko tarpui užlaikyti tualeto/vonios ar viryklės arba pernelyg ilgai užsibūti virtuvėje, na nes juk būsi kliūtis toje virtuvėje.  Tad, iš esmės, opcijų lieka nedaug: norint pasigaminti valgyti virtuvėje ar norint nusiprausti, tenka laukti kol išeis namo gyventojai ir tik tuomet galima nesibaiminti, jog kažkam dar galiu būti kliūtis. Bet visgi apsiprausti nėra taip paprasta, tad veikti reikia iš karto, nes nuo 9 valandos ir, ypač dienos metu, nusiprausti nepavyks, nes šiltas vanduo būna išjungiamas automatiškai ir bus įsijungs apie 4 valandą vakaro t.y. tik tuomet kai jau pradės grįžti, vėlgi vienas po kito, visi namo gyventojai. Tad kai vanduo tampa šiltas, tai jau lyg ir galima eiti praustis... Na, tai yra tokios „žaidimo taisyklės“ su kuriomis gali sutikti ir gyventi name, arba nesutikti ir pasitraukti.

Pastarąjį variantą nusprendžiau pasirinkti iš karto, kuomet, siekdamas nugalėti rutiną (nostalgija ir /ar „prarastosios/parduotos“ žemės ilgesingą jauseną) ir išvykti bent 2 savaitėm į LT, man pranešė, jog aš privalėsiąs už kambario nuomą mokėti pilną kainą. Tad nedvejojau ir iškart žaibiškai nusprendžiau nemokėti ir palikti tą kambarį.

Paskutinioji, tačiau ne mažiau reikšminga priežastis, dėl kurios atsiranda minčių stoka ir nenoras rašyti absoliučiai nieko į savo blogąjį blogą, yra ta, jog internete, jau kuris laikas, o, jeigu dar tiksliau, tai nuo pat 2013 lapkričio mėnesio (t.y. prieš 1,5 metus) klaidžioja XX a. jausenos ar būsenos šmėkla... Kai tik įsijungi interneto naršyklę, tai kaskart pamatai pasipilančių naujienų kaip iš gausybės rago apie: Rusiją, Kremliaus gremlinus, putlerį ir visa kas su tuo yra bent kiek susiję. Nuo to darosi silpna ir tampa nebeįdomu, nes atsiranda įtampa, jog pasaulyje gali įvykti jau trečiasis tarptautinis konfliktas (pasaulinis karas), po kurio, veikiausiai, būtų būtent tai, kaip kad ponas Einšteinas ir pasakė (maždaug taip): jei įvyktų trečiasis pasaulinis karas – nežinau kokiais ginklais kariautų, bet tikrai žinau, kad jei vyktų dar ir 4 – asis pasaulinis karas, tai ginklai būtų pagaliai ir akmenys... Prašau pataisykite mane, jei Einšteino pasisakymą tuo klausimu atpasakojau neteisingai. Visgi kiek atsimenu, mano supratimu, jis sakė daugmaž taip... Ir tai, be abejo ,yra baisu. Žiniasklaidoje nuolatos palaikoma įtampa arba, kitaip sakant, krizė. Mes šiandien gyvename tarptautinės krizės akivaizdoje ir esame kasdien, kas valandą, kas pusvalandį bombarduojami nuolatinių žinių srauto apie šios tarptautinės krizės peripetijas. Kuomet ši krizė prasidėjo, kuomet iš krizės rusenimo buvo pereita į atvirą ir tarptautinę liepsną t.y. lapkričio mėnesį, kuomet LT pirmininkavo ES ir kuomet visi tikėjosi lapkritį Ukrainos prezidento vizito LT metu pasirašyti UA stojimo į ES sutartį, tai prezidentas pradėjo savo šantažą, teigdamas, jog jį šantažuoja Kremlius, tad šis prašė, jog ES suteiktų Ukrainai 15 milijardų dolerių (ar eurų, tiksliai nepamenu, bet juk ne tai svarbiausia dabar) už sutarties pasirašymą ir Ukrainos kurso krypties slinktį Vakarų link. Tačiau ES vadovai atsisakė tokio šantažo ir Janukovičius nepasirašė sutarties, dėl ko Kijeve įvyko Maidano revoliucija. Tuomet man buvo įdomu žiūrėti ir sekti naujienas: jas ryte rijau, vieną po kitos. Tuomet tos naujienos, tie įvykiai Ukrainoje man buvo be galo svarbūs. Tačiau naujienų srauto mašina nė kiek nesustojo, o gal net ir įsibėgėjo ir tai jau trunka kiek daugiau negu 1,5 metų... Tad iš pradžių aš buvau be galo mobilizavęsis ir nusiteikęs suprasti visą įvykių eigą apie padėtį Ukrainoje skrupulingai tiksliai, tačiau kiek gi galima gyventi tokioje nuolatinėje krizėje? Galop norisi, jog viskas baigtųsi ir pagaliau visi taikiai ir laimingai gyventų toliau, o ne kasdien stebėti, kaip tas konfliktas, kaip tas XX a. karo šmėklos aidas kartojasi XXI – ajame amžiuje. Ir tai, turiu prisipažinti, mane labai vargina ir aš puikiai dabar jau suprantu tuos, kurie tenori gyventi burbule: savame susikurtame pasaulėlyje. Tokie žmonės, veikiausiai, būna absoliučiai politiški ir turi kitų pomėgių t.y. tokių, kurių jiems neprimeta žiniasklaidos naujienų srautai. Galimas dalykas, kad jie, gyvenantys burbule, yra laimingesni už tuos kurie domisi (geo)politiniais žaidimais ir intrigomis, kurios kartais kainuoja taip brangiai, jog nuvertėjančiais pinigais nė neįmanoma įvertinti... Visgi, visa bėda yra tame, jog aš tiesiog nemoku gyventi „burbule“, tad netgi pakankamai artimoje mums valstybėje vykstantis konfliktas savotiškai liūdina mane, slegia labiau prie žemės, nes tenka gyventi savotiškoje krizėje.   

"Balta" gazelė

Tekstas rašytas prieš 5 metus... Smagu prisiminti :)

---

Pradėjo mausti dešinįjį smilkinį. Nežinau dėl ko: ar tai dėl to, kad vakar, benardydamas užtvankoje, gavau kamštį ausy (bent jau taip manau), o vanduo turbūt prasimušė ir už būgnelio, ar dėl to, kad skaičiau Kamiu „Kryptį“, o po to „perėjau“ prie Nyčės „Stabų Saulėlydžio“, kur iš karto, nevyniojant laiko į vatą, išpyškinama pačioje pradžioje: „Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: jis nieko nevertas... Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas – kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio.“ , ar tai tik dėl to, kad klausausi melancholiškos ir liūdesio kupinos Mamontovo dainos: „aš šiandien kalbėjau prieš Dievą... puslapius juodus varčiau... vakar aš žiūrėjau į sieną... keršto ugnyje degiau ...“.

Nusiimu ausines, kurios buvo supresavusios ausis. Užgultosios ausies būklė kiek pagerėjo. Skausmas galvoje minimalus. Pažvelgiu į violetinius debesis vakarėjančio dangaus fone, pasiklausau griaustinio dundesio, kurį čia pat užgožia per balas pravažiuojančių mašinų šniokštimas. Žmonės, kaip zombiai, kažkur juda, kažkur eina. Kartais man jie atrodo, jog juose nedaug tos gyvybės esama. Todėl palyginimas jų su zombiais ar robotais kažkuria prasme yra teisingas ir tikslus. Jie man dažniau primena mašinas, kurias valdo kažkas kita, bet ne jie patys. Sakytum jų viduje gyventų mažas ufonautas, kuris juos, taip pat ir mane, valdytų iš vidaus. Pastebėjau, kad jie praktiškai niekada nesidairo, o žvilgsnis būna nukreiptas tik ta kryptimi, link kurios jie ir juda. Jie eis taip vienodai iš vieno taško ligi kito. Tai faktas. Tik suskubs dairytis tik tuomet, kai kils tiesioginis ar netiesioginis pavojus: prieš pereinant gatvę ar pastebėjus keistai besielgiančius asmenis ir t.t.

Tuomet man kyla klausimas: arba jie stengiasi taupyti energiją, arba egzistuoja tokios visuomenės normos. Pirmu atveju, jei eidamas mažiau dairaisi, tai tuomet mažiau stebi aplinką. Vadinasi mažiau ir minčių tavo galvelėje sukasi. Juk sakoma, tas kuris daug ar aktyviai galvoja – greit pavargsta, o valgo kaip už du :). Aš kalbu apie mintis šiuo momentu, šią akimirką. Taigi žmogus, tokiu atveju, neegzistuoja čia ir dabar. Kadangi daugelis sako, kad lietuviai esti tokie jau susirūpinę ir nelaimingi, tai nesunku suprasti, jog tas keliauninkas iš taško A į tašką B, yra susirūpinęs. Būdamas tokioje būsenoje, jam dabarties įvykiai vaidina menką vaidmenį. Jam kur kas svarbesnė ateities perspektyva, galbūt nerimas dėl ateities įvykių, o galbūt ir mąstymas apie praeities įvykius, o galbūt, šiepiant krizei savo aštriabriaunius dantis, yra nuolat galvojama: „...o kaip toliau?!...“, „...kiek dar įmanoma taip egzistuoti?!...“, „po galais, dirbu, bet net maistui beveik nelieka!...“. Na, o jei kalbėsime apie visuomenę, tai, be abejo, kiekvienoje tautoje esama tam tikrų ypatybių, kurios esti panašios kai kurioms kitoms, o kitų tautų bruožai ir elgesio kodeksai gali skirtis drastiškai. Padalijus Europą tik į rytų ir vakarų, tie skirtumai jau randami. Na pakanka palyginti anglus ir olandus su lietuviais ar kitomis Rytų Europos šalimis (buvusiomis SSRS). Elgesio skirtumai akivaizdūs net ir trumparegiam kurmiui! Vakariečiai elgiasi laisvai ir nevaržomai viešumoje, na o rytiečių galbūt tik dalis nevaržomai elgiasi didmiesčiuose, o visur kitur pastebimas geležinis susikaustymas, kuris pradeda skylinėti tik tankiai apgyvendintose vietose. Čia mintyse iškyla kaip dykumoje balto kailio gazelė bando prisigretinti prie kamufliažinių (smėlio spalvos) gazelių, o šios, savo ruožtu, ją vaikosi, bandydamos išuiti šalin, nes pastaroji itin pastebima.

Taigi aptariamoje rytiečių visuomenėje juntamas gazelių kaimenės sindromas. Atrodo pakanka, jog tik menka dalelytė visuomenės elgtųsi laisvai ir nevaržomai ir iškart už tai turės sumokėti: smūgiais į galvą (ar į kitas kūno dalis), piktais žvilgsniais ir burbėjimu, arba gali būti garsiai ir vienbalsiai išjuoktiems. Tačiau kita vertus, manau, kad tokiu ar panašiu mentalitetu ir neakiplėšišku elgesiu pasižymi skandinavai, suomiai, galbūt didesnė dalis vokiečių.

Vėl pasižiūriu per langą – scenos dekoracijos jau apšviestos mažiau, dangus pilkas, mašinų gaudesys monotoniškas, kaip prisukto laikrodžio nuolatinis taktas, o karštis, susimaišęs su drėgme, sukuria tokį tvankumą, kurį man ypatingai sunku ištverti, nes amžinai trūksta oro ir prakaituoju kaip dramblys, ir taip jau beveik tris savaites.  

Keleivis be bilieto

Keleivis be bilieto

 

 

Sveiki blogojo blogerio blogo skaitytojai :) Dabar pateiksiu porą ar keletą tekstų, kurie buvo parašyti mano paties prieš 8 metus (2007 – aisiais). Įdomu stebėti ir palyginti kaip mąsčiau tuomet ir dabar, tačiau didžiąja dalimi, turiu pripažinti, jog mano mąstymo ir interpretavimo keliai tiek 2007 – aisiais, tiek ir 2015 - aisiais, iš esmės, išlieka tokie patys.

---

Diena, kaip ir dauguma kitų dienų, praslinko neįgyvendinamų vilčių puoselėjimu, kažkokio nereikšmingo laukimo, neišmintingu blaškymusi ir nežinojimu, ką su ta diena veikti, žinant, jog tuoj tave įtrauks visuotinė rutina, „pareigų“ paisymas ir punktualus atsiskaitymas... Kai žinai, jog didžioji metų dalis vėl priklausys ne tau, o tu pateksi (sugrįši) į didžiulį mechanizmą ir tapsi jo nereikšminga detale.

Vėl bemiegė naktis. Metai, praleisti studentų bendrabuty, davė savų rezultatų – tapau nakties žmogumi, kuris gali kurti bemaž tik naktį. Naktis rami, šalta, tyli. Miestas, kaip ir kiekvieną naktį, skendi auksinių žibintų šviesoje. Tokiu, šaltai tyliu metu, pagalvoji: kiek nedaug žmogui tereikia, jog jis galėtų egzistuoti ir būti patenkintas šia egzistencija. Jam tik tereikia būti pavalgiusiam, turėti saugų būstą, gerų drabužių, pasitikėjimo savo kūnu, merginą, galbūt automobilį bei pinigų pragyventi ne tik šiai dienai, bet bent mėnesiui į priekį. Toks žmogus jau gali didžiuotis savimi, džiaugtis gyvenimu kiek tai tik įmanoma Jam... Pagalvoji sau: tai įgyvendinti tikrai sudėtinga nėra. Gal reiktų kaip kokiam lepūnėliui viską mesti (studijas) ir pradėti gyventi kiek paprastesnį gyvenimą. Tačiau greitai susigaudai – jau per vėlu... Sprendimas padarytas, ir jį pakeisti – būtų netikslinga ir kvaila. Juk gyvendamas paprastesnį gyvenimą, būsi labiau priklausomas ir suvaržytas nuo didžiojo mechanizmo. Tuomet turėsi dirbti nuolatos ir ... tavo darbo efektyvumas bei jo atlygis priklausys nuo to, kiek pats teturėsi „sveikatos“. Po to tapsi valstybės našta.

Daugelis žmonių studentams ganėtinai dažnai pavydi. Juk jiem gyvenimas prieš akis, jie gali triukšmingai atšvęsti kokia nors susikurta proga. Taip pat jie turi marias laiko... Taip, tas teisybė. Man asmeniškai svarbiausias – laikas. Pastovios lenktynės su laiku... kiekviena diena – iššūkis laikui: viltis, kad per gan trumpą laiko atkarpą kažką atrasi, išmoksi, suprasi, sukursi... tačiau Jis aplenkia nuolat... Bet nepaisant to, žmonės, dirbantys paprastą darbą, teturi tik laiko atkarpas, tokias trumpas, kad per jas tesugeba pasiruošti kitai darbo dienai ir kiek pailsėti... Studentai jo turi daugiau. Tas, kuris turi laiko, yra labiau privilegijuotas. Jis gali kurti, o tai Mums svarbiausia. Juk žmogus, turintis laiko marias, ir žinantis tikslą, yra padėties šeimininkas, pranašesnis prieš tuos, kurie kad ir turi begalę sekundžių erdvės, tačiau jam pralaimi nė patys nestartavę, nes betiksliai klaidžiojo laiko labirintuose...

Ši diena ir buvo tokia. Tądien išgyvenau, rodos, kelias dienas, bet buvau suvaržytas, negalintis koncentruoti minčių, norintis daug nuveikti ir tuo pačiu nieko...Absoliutus bejėgis. Pasijutau toks tuščias ir beasmenis. Keleivis be bilieto... Atsitokėjau. Mintys grįžo į dabartį, pažvelgiau į miegantį miestą... Pradėjo lyti. O kiek gi dar bus tokių beviltiškai pilkų dienų? O gal jos – pamoka? Galbūt tik per tokias dienas, pasijutęs skruzdėlyno gyventoju, supranti kokie visgi esame laikini keleiviai Žemėje...

.

Jau gana senokai rašiau čia, tad norėjau tik pranešti, kad esu sveikas ir gyvas, bent jau kol kas, na nes juk niekada nežinai, kada gali būti nelabai sveikas ir nelabai gyvas... Tai ta proga tenka pasidžiaugti, bet vėlgi, bent jau kol kas...

Na štai, praeina jau pavasaris, tuoj ateis vasara (ak, taip vasara jau atėjo, bet tik kalendorinė)... dar vieneriais metais pasensiu. Kita vertus, reikia žiūrėti į gyvenimą optimistiškiau: bent jau turiu pastovų ir stabilų darbą čia, Anglijoje. Nors darbas fabrike, tačiau, man asmeniškai to visiškai pakanka. Na, o jei perėjome prie asmeniškumų, tai asmeniškai aš tik ir teegzistuoju, čia, Anglijoje... Kas dėl to yra kaltas (?) atsakymas būtų pernelyg paprastas ir banalus: asmeniškai, personaliai, individiškai, aš pats. Taigi jau beveik praėjo dar vieneri metai kaltinant save patį :D Kaip kažkas pasakė: kiekvienas mūsų esame daugiau ar mažiau kalti...

Na štai manau apie save parašiau pakankamai užtektinai jau. Trumpa išvada apie mane būtų tokia: esu kaltas tik nežinau dėl kokios priežasties aš apkaltinau save patį... Veikiausiai dėl to, kad ne savo noru, tačiau man jau taip išeina, kad netęsiu įprastos šeimų tradicijos – vis dar nevedęs, nors jau būtų pats laikas, nes, galimas dalykas, kad dar po kelerių metų tai padaryti bus dar sunkiau. Aš nuolat ties tuo laipteliu suklumpu, mėgindamas užlipti, o po to, atsistojęs pradedu trypčioti vietoje, nes bijau suklupti vėl. Tas „šeimos“ laiptelis, taip paprastai daugelio įveikiamas, man, dėl gerai nežinomų priežasčių, metaforiškai kalbant, yra kaip 5 metrų aukščio siena ir prie to „laiptelio“ (ar sienos) jaučiuosi kaip liliputas Guliverių pasaulyje... Nors realybėje aš esu aukštesnis negu vidutinio ūgio :) tad nesijaučiu nepatogiai.

Taigi, metai bėga nesuvaldomu tempu: dar tarsi vakar atsimenu įvykius prieš 10 metų, t.y. man, kartais rodosi, kad dar tarsi vakar buvo 2005 – ieji... Įdomu, ką tai galėtų reikšti? Vienas iš paaiškinimų, kurį psichologas ar panašus „sutvėrimas“ (t.y. tas, kuris jiems „prijaučia“, nes, veikiausiai, ir pats yra iš to gyvūnų būrio „padermių“), pasakytų, jog, galimas dalykas, tamstele, atsakymas į klausimą, dėl kurios priežasties tau atrodo taip, kad tarsi vakar būtų 2005 – ieji, yra labai paprastas: protiškai, emociškai ar dar kaip kitaip tu neigi ir atmeti metų tėkmę, nejauti metų pulso ir, dėl tos priežasties, netobulėji, neevoliucionuoji ir neaugi kaip asmenybė. Būtent todėl ir esi 2005 – aisiais, nes vis dar esi įsivyniojęs į kokoną iš kurio nenori ištrūkti.

Ką aš jiems atsakyčiau? Čia prasidėtų kažkoks neurozinis susidvejinimas ar dualizmas: viena mano dalis juos norėtų pasiųsti kaip galima toliau, o kita dalis pritartų. Tačiau toji nepritariančioji dalis, kuomet nusiramintų, jų paklaustų štai ko: galbūt aš ties tais metais tapau visiškai subrendusia asmenybe, galbūt tuomet suvokimas apie mane supantį pasaulėlį pasikeitė, galbūt būtent tuomet aš pradėjau ilgėtis statiškumo, sėslumo, o ne dinamiškumo: nuolatinių pokyčių. Jeigu paklausčiau jūsų, mielieji, psichologai ir panašios „padermės“ išminčių dėl tobulėjimo ir/ar evoliucionavimo: tai pagyvenęs žmogus metams bėgant juk neevoliucionuoja ir netobulėja fiziniu aspektu... Juk viskas eina degradacijos ir susinaikinimo linkme, nebūties linkme. Veikiausiai, anie atsakytų, jog, neva aš visiškai esąs teisus, tačiau dar juk pamiršau paminėti dvasinį asmens aspektą, na o šioje „karalystėje“ jau jokių ribų nėra... Ką aš jiems atsakyčiau? Veikiausiai jei mintį, kaip teniso kamuoliuką permetinėtume į priešingas barikadų puses, tai visai netrukus tema pasisuktų apie Dievą ir tie/anie manęs paklaustų ar aš tikiu, jog šis kažkur šiapus ar anapus egzistuojąs iš tiesų? Man atsakant į tą klausimą taip arba ne, šie kaip poterius išbertų šablonus, pagal kuriuos būtų nulemtas mano, kaip asmenybės verdiktas ir būtų priklijuota etiketė kaip ant kokio produkto, be to, mano atsakymas visiškai nepriklausytų nuo jų pačių požiūrio į šį gan įdomų klausimą, nes juk jie yra (o tiksliau pasakius: hipotetiškai būtų) tyrėjai, o tiriamasis esu (hipotetiškai būčiau) aš.  

Tačiau čia atsiranda pakankamai įdomus dalykas: jeigu pagyvenęs žmogus, gyventų vienas kaip pirštas (vienas iš mano ateities scenarijų, nes kol toks scenarijus vykdomas kaip iš natų) ir netikėtų Dievu, tai kaip jis galėtų tobulėti dvasiškai? Juk fiziškai toks žmogus degraduoja mėnesiais. Na o dvasiškai? Kaip jis gali dvasiškai kaupti „dvasinius turtus“, tikėdamasis juos nusinešti į anapus, kuomet jisai esti tvirtai įsitikinęs, jog visai nėra anapus, nes yra tik šiapus.

Gerbiamieji psichologai, štai jums mokslinis darbas, ar dar koks nors „kietas riešutėlis“ ar „minkštai virtas kiaušinis“- jeigu jūs paklaustumėte manęs ar aš tikiu Dievu, atsakyčiau jums labai paprastai: taip, nors jo nei kas matė ar girdėjo. Taip, po galais, aš tikiu, kad jis, veikiausiai, egzistuoja ir ne vien tik kaip gravitacinis, elektromagnetinis, branduolinis laukas ar dar koks nors fizikinis reiškinys. Bet aš netikiu religiniais dievais nei velniais, nes jie, man asmeniškai tėra tik interpretacijos, nors religijų aš nesmerkiu ir palankiau žiūriu į tikinčius iš religinės prizmės, negu netikinčius, nes netikintys atrodo man pernelyg pavojingi. Turbūt dėl to, jog nesu liberalas (veikiausiai, dėl šios priežasties negaliu būti ir ateistu), o esu ir visuomet būsiu (nes toks, turbūt, jau gimiau :)) konservatorium. Taigi aš gerbiu religiją, jeigu galima taip pasakyti. Religija yra be galo įdomus dalykas interpretuoti man pačiam ir klausytis kaip kiti ją supranta. Tačiau, tarkim, populiariausias visų laikų bestseleris (kurio visgi, turiu prisipažinti, jog nesu perskaitęs nuo pradžios iki pabaigos), turi tam tikrų prieštaravimų, nors tas bestseleris ir yra parašytas be galo kruopščiai bei sąžiningai ir tatai (t.y. būtent tas skrupulingai tikslus ir atidus knygos išvertimas) yra vertas didžiulės pagarbos...

Jei manęs paklaustų psichologai ar aš tikiu pomirtiniu gyvenimu t.y. kad „grūdai“ keliauja į rojų, o „pelai“ į pragarą, tai pasakysiu paprastai: aš, savaime suprantama, norėčiau tuo tikėti. Be abejo, norėčiau gyventi dorai (nors nežinau kaip ten bus, juk mane kankina, dėl pačiam nežinomų priežasčių, kaltės jausmas) ir patekti į rojų, kuriame galėčiau gyventi amžinai ir niekas man netrukdytų dvasiškai tobulėti, tačiau kita vertus, aš sutikčiau į rojų nukeliauti tik tuo atveju, jei ten apskritai nebūtų to žinių medžio arba aš kažkokiu stebuklingu būdu sugebėčiau pamiršti, jog tas medis egzistuoja, nes tas medis, kaip gyvas simbolis, vidury rojaus pūpsotų sau ramiai, tačiau mane tame rojuje kiekviena diena būtų tarsi pragaras, nes kaltės jausmas niekur nedingtų (ir nuolat primintų apie nuodėmę, kuri, metaforiškai kalbant, yra „obuolio skonio“): aš norėčiau pasikalbėti, padirbėti ir pasigėrėti ties tuo klausimu su vyriausiuoju sodo administratoriumi ir savininku, tačiau savininkas, kiek man žinoma, yra patikėjęs administruoti sodą Petrui, o pats, turintis begalę reikalų, ir yra išvykęs... Veikiausiai Jo ir tame Sode niekas nematė, na, o jeigu ir matė, tai greičiausiai, kad prieš kokius du tūkstantmečius, kita vertus, ką gali reikšti laikas tam, kuris yra pirmapradis. Beje, čia atsiranda įdomus vištos ir kiaušinio fenomenas: jei Dievas sukūrė mus, tai kas jį sukūrė :D ? Jis neturi „tėvų“, tokią įdomią mintį plėtoja Ahabas - „Pekodo“ kapitonas (H. Melvilis, „Mobi Dikas“). Iš to išeitų tai, kad, veikiausiai, Dievas yra be galo vienišas ir, galimas dalykas, kad jis sukūrė Visa Tai tik tai dėl vieno: kad praskaidrintų savo vienatvę... Dar viena įdomi mintis plėtojama Borgeso knygoje „Alefas“. Šiame kūrinyje pasakojama apie nemirtinguosius, rodos, trogloditus, kurie atsigėrę iš nemirtingumo upės, tapo nemirtingi ir nustojo veikti: jiems tapo niekas nebeįdomu ir absoliučiai niekas nebeteko jokios reikšmės ir nustojo netgi galvoti, netgi ant vieno troglodito plaukų kupetos paukštis susirentė sau lizdą, o tam trogloditui tai buvo vis vien. Taigi autorius pateikia kūrinio išvadą daugmaž tokią: būtent dėl tos priežasties, jog mes esame mirtingi ir turime baimės jausmą, tai dėl to galime kurti ir kažką veikti ir įprasminti savo laikinumą veikiant kažką tikslingai. Pratęsiant mintį apie trogloditus, tai gaunasi tokia situacija, jog nemirtingumo aspektu, Dievas yra taip pat nemirtingas, tačiau, be jokios abejonės, trogloditai nemirtingumą įgijo ir be to, šie buvo žmonės t.y. turėto žmogaus protą (ir dėl nemirtingumo jo tarsi neteko), o Dievas... norėjau pasakyti, jog tiesiog jau gimė (tačiau, kaip aš galiu taip sakyti), juk jis neturi tėvų (čia ne taip kaip Graikų mituose)... Tad vėliau pagalvojau pasakyti, jog Dievas... tiesiog egzistavo visais laikais, nors tai ir atrodo nesuvokiama. veikiausiai, dėl šios priežasties mes ir išradome arba atradome Dievą, nes jo trūksta mūsų gyvenimų lygtyse...

Taigi, galbūt aš ir nelabai tikiu pragaru ar rojumi, tačiau, kita vertus, mes per milijonus metų tapę tokie kokie esame, nes save laikome bene labiausiai išsivysčiusiais padarais ne tik žemėje, tačiau tokį klausimą paslapčia iškeliame ir platesne prasme: mes žmonės paslapčia save laikome bene protingiausiais (jeigu ne pačiais pačiausiais) fiziniais padarais visoje visatoje, arba bent jau tokiais, kurie lygiuotųsi su pačiais protingiausiais protais esančiais visatoje. Mums taip galvoti nedraudžia niekas, nes vis dar žmonija nėra sutikusi nežemiško proto, todėl dar kurį laiką gali save laikyti bamba, kurioje žemė vėl atsiduria visatos centre, kur visata sukasi apie žemę, ką jau kalbėti apie saulę. Tai skamba pernelyg išdidžiai? Visiškai teisingai, bet bent jau kol kas niekas negali uždrausti taip mąstyti.

Ar jums pažįstama panspermijos idėja? Tokią hipotezę išpopuliarino kai kurie mokslininkai, kurie manė ir tebemano, jog žemėje gyvybė buvo „užveista“ pačių ateivių specialiai arba netyčia, arba tai atsitiko dėl bakterijų pernešimo meteorituose. Tai visai panašu į filmą „Prometėjas“, kuriame Peterio Weylando korporacija kartu su jos pasamdytais specialistais keliauja erdvėlaiviu ieškodami atsakymo į klausimą: kas sukūrė žmogų. Jau netgi paaiškėja net neįpusėjus filmui, jog tų ateivių, kuriuos atrado žmonės nukeliavę už „kosminių jūrų ir marių“, DNR sutampa absoliučiai visiškai su žmogaus. Tačiau kiek vėliau pagrindinė filmo veikėja, daktarė Šo, iškelia kitą, atrodytų labai jau paprastą klausimą: jei jie (ateiviai) sukūrė mus, tai kas tuomet sukūrė juos? Tokie klausimai pakankamai lengvai įklimpsta ir bujoja religinėje terpėje. Atsakymas į Šo klausimą logiška įvykių seka turėtų prasidėti daugmaž taip: Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Kita vertus, egzistuojant panspermijos idėjai, gaunama situacija, jog Dievas žmogaus visai nesukūrė, galbūt filme siekiama suabejoti kai kuriais bibliniais/religiniais klausimais. Kaip antai filme „Prometėjas“ daktarė Šo Kalėdų rytą susilaukia palikuonio, nors ji ir negali turėti vaikų, o tas palikuonis yra visai ne žmogus, o kažkoks „kalmaras“, kuris filmo pabaigoje savo čiuptuvais pagauna dvimetrinį raumeningąjį humanoidą/ateivį, ir iš to kalmaro galų gale išsivysto kita ateivių padermė - svetimas. Tie humanoidai/ateiviai tąjį padarą kaip man suprantama garbino. Nes žmonių įgula nukeliavusi į kitos saulės sistemos kažkokį mėnulį (rodos, į LV 223), kažkokio dirbtinio kalno/olos primenančios bičių avilį arba piramidę, viduje atrado, jog svetimas savotiškai atstovavo nukryžiuotąjį ir mūsų visų gelbėtoją - Kristų, nes vienoje patalpoje, kurioje buvo tuntai vazų (primenančių, beje, senovės Bagdado vazas), freskos pradėjo judėti ant sienų ir poros sekundžių intervale buvo matyti nukryžiuotasis svetimas... Kita vertus, nukryžiuotasis ateivis/svetimas vargu bau, ar yra gelbėtojas žmonių: kažkodėl jis labiau primena demoniūkštį ir, tiesą sakant, tam, kad būtų tikras pieštinis viduramžių menininkų menamas demonas, jam tek tetrūksta šikšnosparnio sparnų... Na, o tose „Bagdado vazose“ (veikiausiai) buvo visa griaunanti ir kurianti jėga... Bet tai juk fantastika, nors ir buvo pateikta keletas filosofinių klausimų ta tema – Dievo tema arba religijos tema.  

Taigi suma sumarum... Klausimas: kuo aš galiu kliautis šiame pasaulyje, kuriame knibždėte knibžda dvišakių liežuvautojų užkalbančių dantis, o po to geliantys savo iltiniais dantimis į kaklą ir sutraiškantys kaklo slankstelius arba, jei to nepajėgia, tyliai ir ramiai telaukia kol nustosiu spurdėti ir iškeliausiu į aną pilį? Kas žmogų, konkrečiai, mane, gali paguosti? Ogi tik tai, jog aš dirbu kaip Sizifas ir darbo pabaigoje, rūkydamas cigaretę ir padrąsinęs save, mintimis pasakyti dievams ir žemėje ropinėjantiems dvišakiams, jog jų išbandymą aš sėkmingai atlaikau, jog aš nepalūžtu ir tai, jog galiu tatai ištverti, tuomet galiu ir tatai įgyvendinti. Tuomet mitologiniai dievai dievobaimingai atsitraukia į užkulisius ir leidžia man tapti scenos herojumi t.y. tuo, kuo ir turiu būti, nes scena ir dekoracijos priklauso tik tai man, nes tą sceną su visomis dekoracijomis ant kupros tempiu aš pats t.y. pagrindinis scenos aktorius ir esu aš pats! Dievas juk, po galais, davė man ir tokiems kaip aš, laisvą valią! Tačiau kažkodėl dažniausiai gyvenime vis vien atrodo, kad scena ir jos dekoracijos priklauso ne man.

Šiuolaikiniame pasaulyje jei neturi pinigų – esi niekas. tai faktas. Tu gali būti stumdomas ir tampomas kaip kokia marionetė. Aš tokiu būti nenoriu, nes, kaip jau minėjau, juk turiu laisvą valią ir galiu rinktis, nors ir nesu dvišakis liežuvautojas ar psichopatinis manipuliatorius (o pastarieji maudosi pinigų baseinuose, ar net jūrose), tačiau aš esu kaip tas vargšas Sizifas, kuris dirbdamas sunkų ir nereikšmingą darbą nuolat įrodo sau ir kitiems (įrodo netgi dievams) ko šis esąs vertas kiekvieną mielą dieną ir tąją savo trumpą triumfo akimirką net dievai dievobaimingai nebeturi kur dėtis. Netgi dievai ties Olimpo kalnu klausiamai susižvalgo vieni į kitus ir, kuomet mato, kuomet Sizifas milijonus kartų ridenęs akmenį ir niekaip jo neužridenęs ant pačios kalno viršūnės, eina vėl bandyti padaryti tą patį milijonus kartų, tai dievai susižvalgę vieni į kitus ir, matydami Sizifo beviltišką darbą, veikiausiai, net dievai, net patys pačiausi, pradeda reikšti jam „dievobaimingą“ pagarbą.  

Klausimas: ar Sizifui yra reikalinga viltis? Kiekvienas žmogus juk ją turi. Na juk taip sakoma: „Viltis – kvailų motina, bet tik ją ir teturime.“ Viltis kam? Grįžti į prarastą r(yt)ojų? Juk rytojus bus dar tūkstančius kartų toks pat abejingas kaip ir ši, ar vakarykštė diena... Viltis daro žmogų silpną. Žmogus, neturintis vilties dar gali atlaikyti tokius sunkumus, kurių šis nė nesitikėjo ir sugeba judėti toliau. Žmogus, neturintis vilties yra abejingas viskam, kaip kad abejinga jam esti viskas, kas jį supa. Dėl šios priežasties dvišakiai liežuvautojai jį apeina padarydami kilometrinius lankus, nes žino, jog iš maištautojo šie jokios naudos nepeš. O ar maištaujantis žmogus, žmogus be vilties, abejingas žmogus gali tikėti Dievu? Savaime suprantama, kad ne. Vadinasi, manyje, mano laimei ar nelaime, vis dar dega arba bent jau rusena viltis, nes jeigu netikėčiau Dievu, savaime suprantama, jog niekas nebeturėtų jokios reikšmės. Tačiau kyla klausimas: žmogus be vilties nesižudytų, nes tai parodytų savo silpnumą ir parodytų dvišakių liežuvautojų pergalę. Kita vertus, netgi ir tai jau nebeturėtų jokios reikšmės. Jeigu klausimą keltume aukščiau, tai prieš ką juk jis maištauja? Argi ne prieš tą, kuris jį sukūrė? Veikiausiai taip... Bet jei taip, tai tuomet abejingasis žmogus savotiškai tiki, jog Dievas egzistuoja, o jo maištas prieš Dievą yra būtent abejingas dėl to, jog pats Dievas, jo nuomone, yra abejingas.