apie drugio efektą bei stebėtojo ir stebimojo sąryšį.

Drugio efektas, kaip kad rašoma vikipedijoje yra: „chaoso teorijos metafora, nusakanti ypatingo jautrumo pradinėms sąlygoms koncepciją. T.y., kad maži dinaminės sistemos pradinių sąlygų trikdžiai gali sukelti didelius pokyčius ilgalaikėje sistemos elgsenoje.

Drugelio efektas yra dažnas tropas fantastikoje, pristatančioje keliones laiku ar nagrinėjančioje „o kas, jei“ įvykių sąlygas.“; „Ar gali drugelio sparnų plazdenimas Brazilijoje sukelti tornadą Teksase?“. Kalbant apie drugelio plazdenimą kažkur Brazilijoje ir neva lyg ir jis galėtų sukelti tornadą Teksase t.y., jog jo plazdenimas sparnais yra pradinė sąlyga neva (pagal tą teoriją) yra viena iš pradinių sąlygų susidaryti tornadui Teksase. Tam tikra prasme drugelio sparnų mostas šiuo atveju tarsi prilygsta paprasčiausiai sniego gniūžtei, kuri riedėdama nuo kalno viršūnės, gali sukelti sniego laviną, tačiau tik tuomet jei kalnuose yra palankios sąlygos tai sniego lavinai susidaryti, kitaip sakant, sniego lavina įvyks bet kokiu atveju, na o sniego gniūžtė, paridenta nuo kalno viršūnės tą reikalą inicijuoja. Taigi, rodos, pats sau iškeltą klausimą pradedu išaiškinti pats sau rašydamas šį tekstą.

Salomėja Neris eilėraštyje „Alyvose“ (1936) rašė: „Manęs dar nebuvo - /Alyvos žydėjo - -/ Manęs nebebus jau - / Jos vėlei žydės “... Tai rodo, koks žmogus yra menkas šiame pasaulėlyje ir dar kartą akcentuoja faktą: dulke buvai į dulkę pavirsi. Gyvenime esi kaip prašalaitis, kaip [pa]keleivis. Neaišku su bilietu ar ne, tačiau jei su bilietu tai tik į vieną pusę...

Be abejo, mes gyvenime užsiimame kažkokia tai veikla ir kartais, kai kurie iš mūsų, sugeba įtakoti dabartinį pasaulį (merai, prezidentai, korporacijų vadovai, politikai ar įtakingi politologai, ar filosofai, ar žurnalistai, ar mokslininkai, ar bankininkai ir t.t. ir panašiai...) Kitaip sakant, mes gyvendami žemėje, vis dėlto paliekame tam tikrą pėdsaką žemėje, kita vertus, klausimas kiek tas pėdsakas bus į(si)mintas po mūsų, telieka atviras ir tiesą sakant to mes nesužinosime, kuomet jau nebepriklausysime šiam pasauliui. Tiesą sakant tuomet mums jau ir nebus tai „aktualus“ klausimas, tad veikiausiai mes (bent jau kai kurie iš mūsų) karts nuo karto mėgina tą pėdsaką palikti dar gyviems esant šiame pasaulyje ir tuo džiaugtis ir didžiuotis. Tačiau šio teksto tema yra ne apie tai, o apie drugio efektą, o tiksliau apie mano samprotavimus: jis realus ar ne.

Į šį klausimą, turiu prisipažinti, atsakyti nėra taip paprasta. Jei prisimintume drugio efekto palyginimą su sniego gniūžte, kuomet, sniego lavina kalnuose galinti įvykti bet kuriuo metu (tai tėra tik laiko klausimas) ir, atsiradus nuo kalno viršūnės riedančiai sniego gniūžtės dedamajai, sniego lavina įvyksta. Taigi šiuo hipotetiniu atveju, drugio efektas egzistuoja: sniego gniūžtė buvo dedamoji ir atitiko pradines sąlygas sniego lavinai susidaryti, tačiau kita vertus, tai neįrodo drugio efekto, nes sniego lavina galėjo įvykti bet kuriuo metu, nes tai buvo neišvengiamas procesas, o sniego gniūžtė tik inicijavo tą procesą.

Savaime suprantama, aš nesu mokslininkas (ir vargu bau, ar kiekvienas mokslininkas galėtų įrodyti drugio efektą, nes tai, mano supratimu, vis dar tik hipotezė, kuri nėra išsamiai pagrįsta) ir negaliu įrodyti jokiais argumentais, kad konkrečiai drugelio sparnų mostai (galime drugelį šiuo atveju pakeisti į laumžirgį, nes jo sparnų sukeliama turbulencija primena mini tornadą) galėtų sukelti ar būti pradine priežastimi galutinio didžiulio tornado siautėjimo kažkur Teksase. Nors laumžirgio sparnų mostų turbulencija sukurią kažką panašaus į mini tornadą ir, tai savotiškai man primena fraktalą (t.y. atidarius matriošką, randi tokią pačia matriošką, tik mažesnę, ir tai teoriškai gali tęstis iki begalybės), tačiau drįsčiau tuo tikrai abejoti, nes pasaulis tuomet būtų tikrų tikriausias chaosas: įsivaizduokite, jei kokia nors bizonų kaimenė tuo pat metų neblogai „driokstelėtų“ metano dujų, tai pasaulį ištiktų katastrofa, jei net nuo drugio sparnų mosto atsiranda tornadas :)

Kita vertus, man prie šios temos dar labai norėtųsi pridėti ir panagrinėti kažką savotiškai panašaus į drugio/laumžirgio/kiro efektą. Tai... žmogaus sąmonė. Neabejoju, kad šiuo klausimu turėjo būti (veikiausiai, taip ir buvo ir tebevyksta) parašytos tonos knygų, tačiau aš čia, turiu pripažinti, esu žalias. Kita vertus, pastarasis faktas į šį klausimą man leidžia žvelgti kur kas paprasčiau, nes nesu ir nebuvau įtakojamas jokių veikalų šiuo klausimu. Taigi dabar įsivaizduokite kokį nors, tarkime, studentų bendrabutį. Jūs gaminate valgyti bendroje virtuvėje vienas. Ateinantysis žino, kad virtuvėje verda puodas, todėl jis mano, jog galbūt kažkas virtuvėje yra, arba tėra tik paliktas verdantis puodas. Jūs išgirdę, jog kažkas ateinate atsisukate ir kaip tik tuo momentu atėjęs jūsų „kolega“ jus pamatęs, tarkime, pameta šakutę, kuri „tiesiog“ visai netyčia išsprūsta jam ar jai iš rankų. Klausimas: dėl ko jis/ji ją pametė :) koleg/a/ė juk žinojo, jog virtuvėje kažkas yra, tad išsigąsti neturėjo... Na nesigavo man tai paaiškinti. Norėjau paaiškinti, jog stebėtojas kitam asmeniui, veikiausiai turi įtakos. Na įsivaizduokite fabriką. Sakykime, jog jūs kraunate kažkokias dėžes ant paletės, paletė pasidaro pilna ir tai pastebėjęs autokaro vairuotojas atvyksta nugabenti paletės. Jūs stebite akylai jį kaip šis atvyksta (na nes neturite daugiau ką veikti ir tiesiog pasyviai laukiate, kol vairuotojas patrauks paletę). Vairuotojas žino/jaučia ar mato (o gal viskas kartu), kad yra stebimas ir dėl šios priežasties jis  padaro klaidą: keldamas sulaužo paletę. Kitaip sakant, jis paletę buvo pakėlęs tūkstančius kartų ir žino puikiai kaip tai reikia padaryti, kad jos nesulaužytų, tačiau atsiradus stebėtojui, jis dėl neaiškių priežasčių padaro apmaudžią klaidą. Šis fenomenas, galbūt bene lengviausiai būtų pastebimas lenktynėse. Įsivaizduokite, kad jūs važiuojate pirmas, tačiau jus sparčiai vejasi antrasis pilotas ir visaip gąsdina jus aplenkti. Kitaip sakant, jis tai daro tyčia, jūs dėl to nerimaujate ir vis dažniau dairotės į galinio vaizdo veidrodėlį, nei į kelią. Galų gale jūs posūkyje per vėlai stabdote ir antrasis pilotas sėkmingai aplenkia jus.

Tačiau lenktynių atvejis ne itin sėkmingas apibūdinimas, nes antrojo piloto veiksmai buvo specialiai provokuojantys, kad jūs inicijuotumėte klaidą ir šis dėl tos priežasties, jus aplenktų. Tad norėčiau, kad būtų jums aiškiau susidaryti įspūdį apie ką čia kalbama, pateikti dar vieną pavyzdį: tarkime judrioje gatvėje jūs sėdite „lauko“ kavinėje ir stebite ties sankryža automobilių judėjimą. Staiga lyg iš giedro dangaus trenktų žaibas: iš niekur nieko susiduria automobiliai, nes vienas jų kirto sankryžą vos neįsižiebiant raudonam šviesoforo signalui, o kitas pradėjo važiuoti tik įsižiebus geltonam (abu vairuotojai nežinia kur ir kodėl „skubėjo“). Toje gatvėje susidūrimo nebuvo tarkim pora mėnesių, tačiau kaip tik jums esant lauko kavinėje ties šia sankryža įvyko avarija ir jūs buvote šio įvykio liudininkas. Klausimas: jei jūs nebūtumėte stebėjęs kelio, tačiau vis viena tarkime gertumėte kavą lauko kavinėje, ar šis eismo įvykis būtų įvykęs vis viena (?), na o jei jūs kavą gertumėte, sakykime, pačioje kavinėje, o ne lauke (?), na o jeigu jūs tuo metu apskritai miegotumėte namuose su „išjungta“ sąmone ar šis įvykis būtų įvykęs vis viena? Šis klausimas mane kartais kamuoja ir turiu pripažinti, jog tai, tam tikra prasme, turi sąsajų su drugio efektu, o gal net tas efektas turi didesnės įtakos, negu drugio. Nežinau kaip tai vadinasi, gal tai galima pavadinti stebėtojo ir stebimojo efektu, sąmonės efektu ar dar kaip. Nesiseka man su naujadarų išradinėjimu (be, to, gali būti ir taip, jog šis „naujadaras“ yra visai ne naujas). Aš tik iškėliau, mano supratimu klausimą, kuris jau, veikiausiai, buvo iškeltas pieš tūkstantmečius.

Tikrai nė neįsivaizduoju ar buvo pasiektas kažkoks proveržis per tuos tūkstantmečius aiškinant šį fenomeną ar bandant jį įrodinėti kaip visai tikėtiną. Mano supratimu šis savotiškasis drugio efektas egzistuoja tik tuomet, jei veiksmo aktyvusis dalyvis (o ne pasyvusis stebėtojas), kreipia į tai dėmesį. Tam norėčiau argumentuoti kartą išgirstą garsaus Lietuvos lenktynininko komentarą apie kryžius šalikelėse ir kaip tai blaško vairuotojų dėmesį. Na ir tikrai įsivaizduokite, jog kone už kiekvieno 20 – o posūkio yra po kryžių pakelėje (kartais su gėlėmis ir uždegtomis) žvakutėmis arba po rūpintojėlį šalia kelio. Tikrai sutinku, jog tai blaško vairuotojų dėmesį, nes pastarieji ant posūkio sutelkia dėmesį į bereikalingą objektą jų atveju, ir jų kaip vairuotojų dėmesys nukrypsta nuo kelio ir, kai kurių vairuotojų mintys tuo metu, nori nenori, nukrypsta į tai, jog šiame posūkyje kažkas užsimušė...

Taigi reziumuojant mano nuomonę apie drugio efektą, man norėtųsi pasakyti, jog jis tikrai galimas veikiausiai tik tuomet, kada įvykis įvyktų bet kokiu atveju ir be jo. Tad drugio efektas tą neišvengiamą procesą tik įrėmina ir įvykį inicijuoja. Kalbant apie stebėtojo ir stebimojo efektą, mano supratimu kažkoks įvykis egzistuoja, tačiau tik tai tuomet, kai stebimasis tarsi jaučia stebėtojo žvilgsnį ir šis savotiškai pasimeta ar akimirkai nebetampa savimi t.y. daręs tą patį veiksmą sėkmingai tūkstantį kartų, jis, dalyvaujant tame veiksme stebėtojui, padaro 1001 – ąjį veiksmą nesėkmingą. Vieni pasakytų, jog padarytoji klaida yra profesionalumo klaida, kiti pasakytų, kad jis tą klaidą padarė dėl žmogiškųjų savybių, nes savotiškai stebėtojas jį išmušė iš įprastinių vėžių ir šis tam tikru momentu tarsi pasimetė erdvėje ir laike. O kaip būna jums? Ar pritariate mano nuomonei, ar visgi manote, kad tai paistalai :) ? Belieka tik priminti, jog kvantinėje mechanikoje egzistuoja keisti dalykai, kuomet stebimas objektas ir stebėtojas dalyvauja procese. „Pagal Borą, neegzistuoja nuo stebėtojų nepriklausoma jokia tikrovė ir gamtos dėsniai. Stebėtojas niekaip negali būti atskirtas nuo to, ką jis stebi. Jis yra stebimo reiškinio dalis ir tam tikra prasme tą reiškinį kuria“; „Neapibrėžtumo principas apibūdina mažiausią dydį, kuriuo pasaulis gali būti skirstomas kaip stebėtojas ir stebimasis“.  

Haruki Murakami knygos 1Q84 fragmentai.

Nors gaudavo dideles pajamas, miręs nebegalės jomis pasinaudoti. Dėvėjo „Armani“ kostiumą, vairavo jaguarą, o vis dėlto prilygsta tik skruzdėlei. Dirba, dirba ir beprasmiškai miršta. Anksčiau ar vėliau niekas nebeprisimins jį egzistavus šiame pasaulyje. Gal žmonės padejuos, kad dar buvo per jaunas mirti. Gal nedejuos.

Tengo jam (Komacu) yra tarsi savo paties tęsinys. It galūnė. Nėra skirtumo tarp savo ir svetimo. Todėl jis įsitikinęs, kad jei pats yra atsikėlęs, vadinasi, ir Tengo nemiega.

... Būdamas su jaunomis sveikomis merginomis, ką tik įstojusiomis į universitetą, Tengo niekaip nenuvydavo nerimo. Nejauku. Tarsi su nenustygstančiu vietoje katinėliu – iš pradžių šviežia ir įdomu, bet ilgainiui atsibosta. O merginos taip pat pamatydavo, kad šitas matematikos mokytojas, kai nestovi klasėje ant pakylos, yra visai kitoks žmogus nei tas, kuris aistringai pasakoja apie matematiką, ir šiek tiek nusivildavo. Tengo puikiai suprato tą jausmą.

Nerimauti jis nustodavo tik būdamas vyresnės moters draugijoje. Kai nereikėdavo būti lyderiu, jam nusirisdavo akmuo nuo pečių. O ir daugumai vyresnių moterų jis patiko. Todėl nuo tada, kai beveik prieš metus pradėjo susitikinėti su dešimt metų už save vyresne meiluže, pasimatymų su jaunomis merginomis visai atsisakė. Vienas kartas per savaitę jo bute visiškai patenkino jo moters kūno troškimą (o gal poreikį). Likusį laiką jis tūnojo namie rašydamas romanus, skaitydamas knygas, klausydamasis muzikos ir kartais nueidavo paplaukioti į dengtą baseiną netoliese. Be kelių žodžių, kuriais persimesdavo su kolegomis mokykloje, beveik su niekuo nesišnekėdavo. Ir toks gyvenimas jam neatrodė nevisavertis. Jam tai buvo kone svajonių gyvenimas.

Tačiau būdamas šalia septyniolikmetės Fukaeri Tengo pajuto nevaldomą virpulį krūtinėje. Tą patį, kurį pirmiausia pajuto pamatęs jos nuotraukas, tik, matant ją gyvą, tas virpulys buvo gerokai stipresnis. Tai ne meilė ar kūniška aistra. Veikiausiai kažkas, pralindęs pro siaurą plyšį, ketino užpildyti tuštumą jo viduje. Apėmė toks jausmas. Ir ne Fukaeri sukūrė tą tuštumą. Ji visą laiką jame buvo. Fukaeri tik įžiebė kitokią šviesą ir apšvietė ją iš naujo.

[Aomamė svarsto apie „Matricą“ :)] „Kažkurią akimirką man pažįstamas pasaulis išnyko arba pasitraukė, ir jo vietą užėmė kitas pasaulis. Tarsi perjungiant bėgius. Kitaip tariant, dabartinė mano sąmonė priklauso anksčiau buvusiam pasauliui, bet tas pats pasaulis yra jau pakeistas kitu. Šiuo metu yra vos keletas faktinių pokyčių. Didžioji dalis naujo pasaulio yra tiesiogiai perkelta iš man pažįstamo senojo, todėl kasdieniniame gyvenime nesusiduriu su jokiomis realiomis kliūtimis (bent šią akimirką). Tačiau ta „pakeistoji dalis“ veikiausiai sukels aplink mane kuo toliau, tuo didesnių neatitikimų. Skirtumai po truputį augs. Ir gal, pasitaikius progai, tie skirtumai pasiglemš mano poelgių logiką ir aš įvykdysiu lemtingą klaidą. Tai būtų kelio pabaiga tikrąja to žodžio prasme <...>

Gal iš tiesų man pasimaišė protas? Aš savo psichiką laikau tobulai normalia. Manau, kad mano sąmonė neiškrypusi. Tačiau ar dauguma psichinių ligonių netvirtina, kad jie visiškai nesutrikę, o pamišęs yra aplinkinis pasaulis? “

[mokslininkas (Fukaeri patėvis)]: „Nuo pat pradžių nebuvau linkęs į akademizmą. Tuo metu pradėjau visai juo bodėtis. Už sistemą ar prieš sistemą – man buvo tas pats. Galų gale tai tėra vienos santvarkos susidūrimas su kita. O aš iš esmės nepasitikiu jokia santvarka – silpna ar galinga.

<...>

Fukada (Fukaeri tėvas) tokią „Takašimos“ (santvarkos primenančios komunistinę) sistemą matė kaip utopiją... Tačiau, nereikia nė sakyti, jokiame pasaulyje utopijos nėra. Kaip ir alchemijos ar amžinojo variklio. Jei klaustum mano nuomonės, „Takašima“ kuria nieko nemąstančius robotus. Žmonėms iš galvos ištrinamas vingis, kuriuo jie mąsto savarankiškai. Toks pasaulis, kokį aprašė Džordžas Orvelas. Tačiau, kaip tu greičiausiai ir žinai, pasaulyje apstu tokių tipų, kurie trokšta amputuoti smegenis.

Aomamė: „Chroniškas bejėgiškumas sunaikina žmogų suėsdamas iš vidaus.“

[mokytojas]: „Tikrą religiją ir sektantizmą skiria labai blanki linija. Nėra tikslaus apibrėžimo, tik interpretacija. O kur yra interpretacijos laisvė, savaime suprantama atsiranda galimybė įsikišti politinėms jėgoms ir interesams. “

Pasaulyje yra žmonių, kurie trokšta su kuo nors pasikalbėti, nesvarbu apie ką.

Ir dar ji (Aomamė) suvokė, kaip nuožmiai žmogų ėda bejėgiškumo jausmas.

[Komacu cituoja Aristotelį]: „Atrodo, kad kiekvienas menas ir kiekvienas mokslas, taip pat kiekvienas veiksmas ir sąmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero. Todėl teisingai buvo pavadinti gėriu tai, ko visi siekia“.

Tačiau Tengo matė, kad labiausiai neatitinka ne jo ir tėvo veido bruožai, o veikiau charakterio savybės ir polinkiai. Tėvas intelektualiai niekuo nesidomėjo. Aišku, jis nebuvo gavęs net patenkinamo išsilavinimo. Gimė vargingoje šeimoje ir negalėjo sau leisti susiformuoti nuoseklios mąstymo sistemos. Tango net buvo šiek tiek apmaudu dėl tokių aplinkybių. Vis dėlto jo pamatinis noras sužinoti bent elementarius dalykus – buvo visiškai išnykęs. Gyvenime jis naudojosi šiokiomis tokiomis ilgainiui įgytomis pragmatinėmis žiniomis, tačiau noro pačiam stengtis jas gilinti, plėsti, pamatyti platesnį pasaulį nė su žiburiu nebūtum radęs.

Jis diena iš dienos gyveno savo ankštame pasaulėlyje, remdamasis savo siaura pasaulėžiūra, pernelyg neslegiamas nei to ankštumo, nei oro tvankumo. Tango nė karto nematė jo namie atsiverčiant knygos. Nė laikraščių neskaitė (sakė, kad užtenka pasižiūrėti NHK žinias). Visiškai nesidomėjo nei muzika, nei kinu. Nė karto niekur nekeliavo. Jei ir turėjo kokį pomėgį, veikiausiai tai ir buvo jo rinkliavos maršrutas. Jis buvo pasidaręs savo apylinkės žemėlapį, įvairiomis spalvomis susižymėjęs taškus ir radęs laisvo laiko jį studijuodavo. Nelyginant biologas, klasifikuojantis chromosomas.

O Tengo nuo mažumės buvo laikomas matematikos genijumi. Matematiniais laimėjimais jis pranoko visus. Jau pradinės mokyklos trečioje klasėje galėjo išspręsti vyresnių klasių uždavinius. Ir kiti dalykai be ypatingų pastangų jam sekėsi paliginti puikiai. O laisvalaikiu jis ryte rijo knygas. Degė smalsumu ir it ekskavatorius, kasantis žemes, sėkmingai siurbė į save įvairiausias žinias. Todėl žvelgdamas į tėvą niekaip negalėjo patikėti tuo, kad tokio siaurų pažiūrų ir neišprususio vyro genai biologiškai sudaro mažų mažiausiai pusę jo esybės.(...)

Tėvas džiaugėsi nepakartojamai gerais Tengo pažymiais mokykloje. Tuo net didžiavosi. Ir kaimynams pasigirdavo. Bet kartu galėjai pajusti ir kažkur giliai gniaužiamą pyktį dėl sūnaus šviesumo ir talentų. Tango ruošiant pamokas kartais, greičiausiai tyčia, jam trukdydavo. Sugalvodavo namų ruošos darbų, prikibdavo prie kokios smulkmenos, piktai jį išbardavo. Priekaištai visuomet buvo tie patys. Kaip jis, būdamas rinkliavininku, dirba it kuinas, kasdien sukaria šitokį kelią, neretai lieka piktai apšauktas. Ir koks lengvas ir malonus palyginti su tuo yra Tengo gyvenimas. Kaip būdamas Tengo metų jis gyveno it pastumdėlis savo namuose ir dėl menkiausių dalykų nuo brolio ir tėvo gaudavo į kailį. Kaip namie jį laikė pusbadžiu ir elgėsi ne ką geriau nei su galviju. Ir, neduok dieve, Tengo pasigirtų, kad jam mokykloje sekasi. Tėvas nesiliaudavo to paties burbėjęs.

Kažkuriuo metu Tengo ėmė manyti, kad tas vyras jam pavydi. Ką padarysi, kad jam mano būdas ar padėtis atrodo pavydėtini. Tačiau ar išties įmanoma, kad tėvas pavydėtų savo tikram sūnui? Žinoma, būdamas dar vaikas Tengo nesugebėjo atsakyti į tokį sudėtingą klausimą. Tačiau jis negalėjo nepajusti tėvo žodžiuose ir poelgiuose išnyrančio piktavališkumo, ir jam buvo fiziškai sunku tai pakęsti. Ne, jis ne vien pavydi. Tango dažnai jausdavo, kad jis dėl kažko tiesiog nekenčia savo sūnaus. Ir net ne paties Tengo. Jis nekenčia kažko, kas yra Tengo viduje. Jaučia negalįs to toleruoti.

Matematika suteikė Tengo taip trūkstamą prieglobstį. Paniręs į formulių pasaulį jis galėjo ištrūkti iį taip varginančio tikrovės narvo. Nuo mažų dienų Tengo buvo pastebėjęs, kad jam pakanka galvoje nuspausti mygtuką ir jis be vargo persikelia į kitą pasaulį. Ir kol jis klaidžiojo ir tirdavo tas neaprėpiamai dėsningas teritorijas, būdavo visiškai laisvas. Tengo sukdavo pastato koridoriais ir vieną po kitos atverdavo sunumeruotas duris. Kaskart prieš akis išvystant naują peizažą, bjaurūs realaus pasaulio randai siaurėdavo, kol galiausiai visai pranykdavo. Skaičių valdomas pasaulis buvo jo legali ir saugutėlė slėptuvė. Tengo geriau už visus išmanė to pasaulio geografiją ir mokėjo kuo tiksliau pasirinkti reikiamą maršrutą. Niekas negalėjo jo pavyti. Būdamas tame pasaulyje sugebėjo švariai iš galvos ištrinti ir ignoruoti realiame pasaulyje jį slegiančias taisykles ir naštas.

Matematiką jis vaizdavosi kaip didingą pastatą, o Dikenso atstovaujamų istorijų pasaulis Tengo buvo it tankus stebuklingas miškas. Kitaip nei į viršų nepaliaujamai besistiebianti matematika, miškas nebyliai plytėjo jam po kojomis. Jo tamsios tvirtos šaknys raizgėsi gilyn į žemę. Ten nebuvo nei žemėlapio, nei sunumeruotų durų.

Pradinėje mokykloje ir jaunesnėse vidurinėse klasėse jis visa galva buvo pasinėręs į matematikos pasaulį. Tango labiau už viską traukė jos aiškumas ir užtikrintumas, kurių jam taip reikėjo gyvenime. Tačiau kartu su paauglyste pamažu brendo jausmas, kad galbūt vien to nepakanka. Kol esi matematikos pasaulyje, viskas yra gerai. Viskas vyksta kaip ir tikiesi. Niekas nestoja skersai kelio. Tačiau, grįžęs iš jo atgal į tikrovę (o negrįžti juk negali), jis ir vėl pakliūdavo į tą patį apgailėtiną narvą. Situacija nė per plauką nebūdavo pakitusi. Net atvirkščiai – pančiai rodydavosi netgi pasunkėję. Kokia tada nauda iš matematikos? Ar ji tik laikinas būdas pabėgti? O gal ji tik dar labiau apsunkina tikrąją padėtį?

Tokioms abejonėms stiprėjant, Tengo sąmoningai ryžosi atsiriboti nuo matematikos pasaulio. Kartu jo sielą vis labiau viliojo istorijų miškas. Žinoma, romanų skaitymas tebuvo dar vienas prieglobstis. Užvertus knygos puslapius vėl reikia sugrįžti į tikrovę. Tačiau kažkuriuo metu Tengo pastebėjo, kad sugrįžus iš romanų pasaulio pavyksta išvengti tokio nepakeliamo nusivylimo, kuris apima grįžus iš matematikos. Jis ilgai ir nuodugniai apie tai mąstė, kol galiausiai priėjo prie išvados. Kad ir kokios suprantamos būtų sąsajos tarp dalykų, istorijų miške niekada nėra aiškaus atsakymo. Tuo jis skiriasi nuo matematikos. Pasakojimo paskirtis, paprastai tariant, yra įvilkti tą pačią problemą į kitus rūbus. Ir tos transformacijos pobūdis bei kryptingumas tik tam pasakojimui būdinga intonacija pasufleruoja galimus atsakymus. Tengo grįždavo į tikrovę jau turėdamas tą užuominą. Tarsi skiautę popieriaus su nesuvokiamu burtažodžiu. Kartais padriku, ne iškart realiai praverčiančiu. Tačiau jame glūdi potencialas. Gal kada nors pavyks tą burtažodį įminti? Ir tokia galimybė pamažu giliai iš vidaus šildė jam sielą.

Sulig metais tokios iš istorijų atėjusios užuominos vis labiau kurstė Tengo potraukį knygoms. Net ir dabar, jau suaugusiam, matematika jam teikia daug džiaugsmo. Kai parengiamojoje mokykloje dėsto ją mokiniams, savaime suprantama užplūsta toks pats pasitenkinimas, kokį jausdavo vaikystėje. Jis norėtų su kuo nors pasidalinti tuo idėjinės laisvės džiaugsmu. Tai puikus jausmas. Tačiau dabar Tengo jau nebesugebėjo nevaržomai pasinerti į skaičių valdomą pasaulį. Nes žinojo: kad ir kaip giliai po jį naršys, norimo atsakymo ten nesuras.

Aomamė dažnai savęs klausdavo, ką reiškia išsilaisvinti. ar nėra taip, kad, tarkime, ištrūksti iš vieno narvo, o iš tiesų atsiduri kitame – dar didesniame?

Aomamė: „... gal mums tik atrodo, kad mes renkamės, o iš tiesų nieko nesirenkame. Gal tai jau nuo pat pradžių nuspręsta ir mes tik apsimetame besirenkantys? Galbūt laisva valia tėra iliuzija?“

Nužydėjo sakuros, išsprogo medžiai, pražydo magnolijos, pavasaris žingsnis po žingsnio ėjo pirmyn. Dienos lyg niekur nieko tekėjo taisyklingai ir sklandžiai. Būtent tokio gyvenimo Tengo ir troško – kad vieną savaitę be jokių trukdžių keistų kita.

[Azabu]: „Man irgi patinka knygos apie istoriją. Jos man byloja, kad ir seniau, ir dabar iš esmės mes esame tokie patys. Nors skiriasi mūsų gyvenimo būdas ir apranga, galvojame ir elgiamės panašiai kaip seniau. Žmogus galiausiai tėra genų pernešėjas – tik tarpininkas. Jie, jodami mumis tarsi arkliu, keliauja iš vienos vietos į kitą. Ir genai negalvoja, kas yra gerai, o kas blogai. Nerūpi jiems, laimingi mes patapsime ar nelaimingi. Nes mes tesame priemonės. Jie rūpinasi tik tuo, kas jiems patiems parankiausia.“

...sedėdamas (Tengo) virtuvėje ant kėdės ir spoksodamas į kalendorių ant sienos tiesiog tylomis gėrė alų. Kalendorių gavo iš banko, jį puošė visų metų laikų Fudži kalno nuotraukos. Tengo dar nė sykio nėra į jį įlipęs. Kaip ir į Tokijo bokštą. nėra ir užsikėlęs į paskutinį kokio nors dangoraižio aukštą. Jo niekada netraukė aukštos vietos. Tengo svarstė kodėl. Gal dėl to, kad visą laiką gyveno tik žiūrėdamas sau po kojomis.

[Ponia Azumi]: „Niekas negali apie žmogų žinoti visko. Greičiausiai net ir Dievas“.

[ponia]: „nuo senų senovės kur tik pažvelgsi pasaulyje kartojasi panašios apgavystės. Vis dėl to tokiems gėdingiems triukams galo nematyti. Nes pasaulyje nesuskaičiuojama daugybė žmonių atsidavę tiki ne tiesa, o tuo, kas jie norėtų, kad būtų tiesa. Kad ir kaip plačiai atsimerkę žiūrėtų, tokie žmonės neįžvelgia nė krislo tikrosios tiesos. Juos apmauti paprasta kaip...“

Eidama metro link Aomamė buvo paskendusi mintyse apie pasaulio keistumą. Jei, kaip ponia sakė, mes tesame genų pernešėjai, kodėl daugeliui iš mūsų reikia nueiti tokį keistą gyvenimo kelią? Juk mes, gyvendami įprastą gyvenimą, negalvodami apie ką nereikia ir stengdamiesi tik palaikyti gyvybines funkcijas ir daugintis, kuo puikiausiai įgyvendintume jų suformuluotą DNR perdavimo tikslą. Ar genams naudinga tai, kad žmonės nugyvena painiai komplikuotą ir kartais niekaip kitaip, tik nenormaliu pavadintą gyvenimą?

... Kokia genams nauda iš, kad tokie žmonės egzistuoja pasaulyje? Ar genai mėgaujasi tokiais pašlijusiais epizodais kaip spalvinga stimuliacija arba panaudoja juos kokiam nors tikslui?

Čechovas: „rašytojas nėra tas, kuris išsprendžia klausimus. O tas, kuris juos iškelia.“

Tengo žino tik tai, kad laikas teka iškreiptai. Nors pats laikas yra tolydžios struktūros, kartą išeikvota, ji pakrinka. Kartais jis teka sunkiai ir ilgai, o kartais – lengvai ir greitai. Retkarčiais praeitis apsimaino su ateitimi, o dar baisesniais atvejais – jis visiškai pranyksta. Būna, kad pasipildo kažkuo, k neturėtų būti. Galbūt žmogus, šitaip reguliuodamas laiką, nustato, kiek svarbus jam yra vienas ar kitas gyvenimo etapas. Kitaip tariant, įsitraukdamas į tokią veiklą jis vargais negalais sugeba išsaugoti sveiką protą. Jeigu visą savo išgyventą laiką žmogui tektų priimti kaip tolydų, koks jis yra, jo sąmonė tai neabejotinai sunkiai pakeltų. Toks gyvenimas prilygtų kankynei.

Kad ir kur eitum, ką darytum, negali pasislėpti nuo šios milžiniškos bangos. Šis prisiminimas apibrėžia tave kaip žmogų, formuoja tavo gyvenimą ir stumia tam tikros iš anksto numatytos vietos link. Kad ir kaip priešintumeisi, tu niekada neįveiksi šitos jėgos.

[Ajumi pasakoja Aomamei apie religinės bendruomenės „Sakigake“ lyderį]: „atrodo, kad jų lyderiu vadinamas asmuo yra itin charizmatiškas. Žmonės nepaprastai jį gerbia. Galima sakyti, kad visa doktrina remiasi jo egzistavimu primena primityvios religijos atsiradimą. Bet ir krikščionybė susiformavo daugiau ar mažiau panašiai. Tačiau anas visiškai nesirodo viešai. Niekas nežino, kaip jis atrodo. Nežino nei jo vardo ar amžiaus. Oficialiai teigiama, kad bendruomenė valdoma kolektyviai ir jos tariamo vadovo pareigas užima kitas asmuo, kuris atstovauja bendruomenei viešomis progomis, bet iš tiesų tėra tik marionetė. Vis dėlto sistemos ašis, regis, yra tas neapčiuopiamas lyderis. (...)

Jei yra ateinančiųjų (į „Sakigakę“) bus ir nusivylusių išeinančiųjų. Šiaip iš jos gali laisvai pasitraukti. Nemenka pinigų suma, kurią įstodamas paaukoji, kaip „neterminuotą mokestį“, remiantis tuo metu pasirašyta sutartimi, iki cento lieka bendruomenei, bet jei tave tenkina, gali išeiti. Pasitraukusieji net sukūrė klubą, ir jie teigia „Sakigake“ esant pavojingą antisocialinę sektą, kuri užsiima sukčiavimu. Jie yra pateikę ieškinį ir net leidžia savo laikraštėlį. Tačiau jų balsas yra tylus ir visuomenei nesudaro jokios įtakos. Bendruomenė yra pasisamdžiusi geriausius advokatus ir turi susikūrusi įstatymiškai nepalaužiamą apsaugos sistemą (...) nepatenkintieji (išėjusieji) bene visi yra žemesnieji nariai. Pėstininkai... Ji („Sakigake“) aiškiai padalinta į vyresniuosius ir žemesniuosius. Be prestižinio išsilavinimo ir profesinių žinių vyresniuoju niekaip netapsi. Susitikti su lyderiu ir išklausyti jo nurodymų, suktis bendruomenės sistemos centre tegali elitiniai vyresnieji. Likusioji dauguma tik aukoja reikalingus pinigus, monotoniškai atlieka apeigas gryname ore, dirba žemę ar panyra į meditaciją – tokia jų sterili kasdienybė. It avių banda. Ramiai leidžia dienas piemens su šunimis ryte išgenami į ganyklą, o vakare yra sugrąžinami į savo miegamuosius. Jie nekantraudami laukia dienos, kol pakils ant aukštesnio sistemos laiptelio ir galės pasimatyti su puikiuoju Didžiuoju Broliu – tik ta diena niekaip neišaušta.“

Laužtas bet nepalaužtas

Sveikas dienorašti.

Mano gyvenime, netgi aš taip pasakyčiau, įvyko šioks toks lūžis. Tas lūžis mano akimis žiūrint, yra teigiamas. Tad šiame tekste pasistengsiu glaustai, jei pavyks neišsiplėsi (o taip nutinka pakankamai retai : ), šį „lūžį“ aptarti.

Praeitas tekstas pavadinimu „Vėliavnešys“ buvo parašytas, kai aš išgyvenau šiokią tokią krizę, o tiksliau, kai gyvenau tos krizės priešaušryje ir, tarsi nesąmoningai nujausdamas tą artėjančią krizę, parašiau tą tekstą. Dabar padėtis yra žymiai geresnė ir patogesnė man, tačiau, savaime suprantama, aš to teksto neišsižadu, nes netgi ir dabartinė situacija tėra tik fasadas arba kaukė, tačiau kartais po ta netikrybe galima pailsėti ir netgi pamanyti, jog toks gyvenimas įmanomas. Deja, reikia niekada nepamiršti fakto, jog toks gyvenimas yra laikinas... Nežinau ar suprasit, tačiau kartais mane apninka jausmas tarsi mano tam tikras gyvenimo momentas yra tikras (be abejo, kiekvienas tų momentų yra realūs), tačiau tuo pat metu jautiesi lyg tai būtų netikra, dirbtina, nenatūralu, kone kaip labai tikroviškas sapnas... visi mes puikiai žinome, kad net ir pats tikroviškiausias sapnas negali būti realus, nors kartais tuo ir būname be galo įsitikinę (protas kai kuriems žmonėms gali sukonstruoti neįtikėtinus paaiškinimus ar pasiteisinimus ir tokiu būdu pateisinti to proto šeimininko poelgį ar, tarkim, „tikrovišką“ sapną „suprojektuoti“ taip, jog tai neva įvyko iš tikrųjų), bet tai būna tik pasąmonės žaidimas. Taigi aš nenoriu pasakyti, kad dabar gyvenu „sapne“, tačiau tai kažkas panašaus, atvirai kalbant, patiriamas jausmas yra pakankamai artimas matricos filme išgyvenančio „sapną“ pagrindiniam filmo herojui, ponui Andersonui. Gerai žinau, kad greitai teks vėl „sugrįžti į realybę“, kai nematomas vėjas (likimas?) nupūs dirbtinį/inkubatorinį fasadą.  

Taigi trumpai apie krizę kuri buvo ištikusi mane. Nesenai, kovo pradžioje, man paskambino namo šeimininkė ir apgailestaudama pranešė, jog, deja, deja, bet teks išsikraustyti per 6 dienas. Tačiau aš buvau jau šiam įvykiui morališkai pasiruošęs iš seniau, nes dar savaitę prieš tai ji man parašė jog aš privalau išsikraustyti. Tuo metu aš buvau šoke ir visiškai nesupratau kame priežastis. Mane neteisėtai apkaltino, jog aš nureguliavau šildymo reguliatorių (kuris t.y. pati reguliatoriaus rankenėlė buvo pašalinta jau senai) kažkokiu tai stebuklingu būdu ant maksimalios temperatūros. Po to aš gyniausi, jog tikrai to nedariau ir argumentuotai tai paaiškinau. Nerašysiu smulkmenų kaip tai argumentavau, tik pasakysiu, jog aš jai pasiūliau, tuo atveju, jei ji vis dar manimi netiki, sutinkąs mokėti papildomai už kambario nuomą, o radiatorių kambaryje atjungsiu visiškai. Namų šeimininkė pareiškė, kad ji kitą dieną atvažiuos pati pasikalbėti su visais nuomininkais. Kaip tarė taip ir padarė. Atvažiavusi prabilo kaip išspręsti tąją problemą: mokės papildomai visi po 5 svarus. 1 žmogus (tai buvau ne aš) sukilo iškart ir pareiškė, kad tikrai nemokės papildomai. Tuomet ji sušvelnino toną ir pareiškė, jog tai dar neaišku, ir paaiškės tik tuomet (t.y. rytoj), kuomet ji gaus sąskaitą už šildymą, o tiksliau, už dujas. Tačiau kitą dieną ji nepasirodė ir nieko nepranešė.

Artėjo penktadienis. Penktadienio vakarą aš nusprendžiau namo šeimininkės nelaukti (nes kartais ateina ganėtinai vėlai) ir, palikęs pinigus ant virtuvinio stalo, nuėjau miegoti, nes sekančią dieną turėjau labai anksti ryte keltis ir ruoštis į darbą, tad turėjau būti geros formos, kitaip sakant, išsimiegojęs.

Darbe manęs eilinį kartą nepriėmė, dėl to, kad nereikėjo tiek daug žmonių taigi aš, kartu su kitais neišrinktaisiais, vykau mikriuku namo atgalios. Namuose tuo metu buvo visi (niekas tą dieną nedirbo) nuėjome į rūkomąjį kartu su kaimynais ir vienas iš jų, perėmęs namų šeimininko vaidmenį, pranešė man ir kitai kaimynei, jog jisai vyksiąs pas tikrąją šeimininkę paprašyti, jog ši perrašytų jo vardu namą t.y. jog jis taptų tuo tikruoju namų šeimininku, kuris rinktų pinigus iš nuomininkų. Kai jie išvažiavo aš ruošiausi eiti pagulėti, nes man būna taip: gali eiti miegoti kiek nori anksti, tačiau jei keliesi pusę keturių ryto, vis vien visos dienos neatlaikysi ir nusnūsi bent šiek tiek. Taip ir įvyko. Prasibudinau, kuomet užgirdau, jog kaimynas, nuolat vaidinantis namo šeimininką, parvažiavo, nepraėjo nė 10 minučių, kuomet tikroji namų šeimininkė paskambino man ir pranešė, jog deja, tačiau aš privalau išsikraustyti. Tą patį pranešė ir kitai kaimynei... Pastaroji kambarį rado vos po poros valandų, tačiau aš – ne... praėjo beveik termino pabaiga, tačiau aš vis dar nebuvau radęs kambario. Tad nusprendėme kartu su mama, kad geriausia išeitis būtų laikinai pagyventi pas ją tol, kol surasiu kitą kambarį.

Taigi, trumpai tariant, tam tikra prasme, mano gyvenime savotiškas klūptelėjimas įvyko tuomet, kai man pranešė, jog aš per 6 dienas privalau išsikraustyti iš kambario ir dar vienas dalykas buvo tas, jog aš tuo metu dirbau labai mažai valandų darbe, nes jo paprasčiausiai nebuvo.

Keisčiausia yra tai, jog aš tuomet, kai persikrausčiau į kitą gyvenamąją vietą, susiradau ir kitą darbą. Taigi vienu šūviu nušoviau du zuikius.

Aš čia kalbu arba, kitaip sakant, liežuvauju tik tai apie save, apie kaimynus nesakysiu nieko, nes tie, kurie ten pasiliko gyventi, yra neverti to, kad rašyčiau apie juos ir atskleisčiau su detalėmis kas jie tokie. Aš mieliau iš jų garsiai pasijuoksiu :D   

[Papildymas] Šį tekstą parašyti užtruko, o tiksliau pasakius, jis buvo parašytas greitai, tačiau jis nebuvo publikuotas. Taigi atsirado dar naujų dedamųjų, nes gyvenimas eina sava vaga, o savąją vagą, taką, koks jis bebūtų, tiesus ar vingiuotas, nežinia kodėl, tačiau knieti aprašyti...

2015/03/17. Šiandien kreipiausi pas daktarą nurodytu laiku dėl kelio lūžio, kuris įvyko 2014/11/25... 2015/01/15 man nuo kairės kojos buvo nuimtas gipsas. Taigi praėjo geri du mėnesiai nuo gipso nuėmimo. Dabar koja lankstosi, nors dar nepakankamai (šiandien ji susilenkia 110 laipsnių), tačiau negaliu ilgai išsėdėti normaliai, nes vis norisi ištiesti koją, dėl atsirandančio sopulio kely, nes nemalonus maudimas netrukus pereina į gėlimą, arba susidaro įspūdis kad maudžia ne tik kelį, bet ir nuo kelio iki juosmens... Gal tai tėra mano fantazijos vaisius sugeneruotas nervinių impulsų, kurie veikiausiai klysta, apibūdindami maudimo lokaciją, tačiau faktas ir lieka faktu: dėl kelio maudimo susidaro įspūdis, kad maudžia ne tik kelį, tačiau ir nugarą ties juosmeniu. Tai ganėtinai keista bet grįžkime savaitėlę atgal ir pereikime iki šios kovo 17 – osios.

Taigi naujas būstas. Kaimynai, gyvenantys jame, yra visi lietuviai. Jau būtent šis faktas yra didelė vertybė man. Taip jūs teisingai perskaitėte – man tai yra vertybė, nes anksčiau, kad ir kur gyvenau, visuomet buvo bent jau vienas rusas, o su rusais man sunku bendrauti net nežinau kaip tai paaiškinti, nes aš kalbėti rusiškai moku, tačiau man tas jų mentalitetas nėra prie širdies, ypač vyresnių t.y. pagyvenusių žmonių, kurie vis dar neša sovietinio prisiminimo „kraitį“, o, tiksliau pasakius, naštą ir tą naštą uždeda kitiems, sakydami kaip jie gerai gyveno prie sovietų ir su jais tu privalai sutikti, nes jei nesutiksi, tai tave, tam tikra prasme, laikys nedraugu ir žvairuos kaip į savotišką išdaviką jų nešamos ir skleidžiamos filosofinės ideologijos griuvėsių. Be abejo, aš su jais niekada nesutikdavau, kai pokalbio tema pasisukdavo ta supuvusios ideologijos linkme. Keisčiausia tai, kad kone visi mano sutikti rusai (su kuriais teko kalbėti) sakė tą patį ir kaip užkratą tebeplatina tą savo ideologiją dar vis ir, tiesą sakant, su šiokiu tokiu atsigavimu: atėjus Vladimortui Putleriui į valdžią, JIE (bet ne aš!) mato jį kaip teisingą žmogų.

Bet grįžkime prie temos. Dar vienas dalykas yra tas, jog jei name gyvena bent vienas rusas, tai jam namuose esant, šalia jo visi pradeda kalbėti rusiškai, nežinau kodėl, tačiau tuo metu užplūsta mane gan keistas jausmas ir kažkodėl ne itin teigiamas. Mažuma tampa dauguma, nes sovietinių griaučių skruzdėlės pradeda tiesiog su pasimėgavimu kalbėti rusiškai, tuomet aš tampu mažuma ir pasišalinu iš „įvykio vietos“ tiesiogiai arba netiesiogiai: pradedu galvoti apie ką nors kitą kol pajėgiu...

Na dabar apie darbelį. Šiandien t.y.  ‘15/03/20, gavau pirmąją algą iš dabartinio darbo, kurį dirbu. Atlyginimas nėra įspūdingas, tačiau stabilus: t.y. aš, nuvykęs į darbą, visuomet žinau ir būnu garantuotas, kad fabrike turėsiu darbo nuo 6 ryto iki 6 vakaro, o tai, nežinau kaip jūs, tačiau vadinu stabilumu. Esant stabilioms pajamoms jau galima pradėti šį bei tą planuoti, o kuomet stabilių pajamų nėra (gyvenau tokį laikotarpį ir kalbu iš savo patirties), yra naudojamos agresyvios taktikos: einama į darbą kiekvieną dieną vien tik tam, kad surinkti po kelias valandas per dieną (daugiau tų valandų, ar mažiau vėlgi priklauso nuo užsakymų poreikio tai dienai). Atsiranda nuovargis ir savęs nuvertinimas dėl to, kad net ir važiuojant kartais kone kiekvieną dieną į darbą, visgi nepavyksta užsidirbti numatytos algos ir dėl to patiriamas nuostolis, nes atsiliekama nuo plano (beje, aš negaliu gyventi neplanuodamas, o Dievas gali juoktis kiek nori, vis vien jo niekas nei matė nei girdėjo)...

Taigi dabartinė situacija yra pakankamai nebloga netgi nepaisant to įvykio kad iš manęs sekmadienio vakare t.y. ‘15/03/15 buvo pavogtas dviratis, kurį pirkau praėjusių metų rugsėjo mėnesį naują... įvertinus tai, kad dėl kojos juo nevažinėjau beveik 3 mėnesius, tai galima sakyti, kad jis tikrai buvo tarsi naujas vis dar.

Trumpai papasakosiu kaip jį pavogė ir kur. Į naująjį darbą, o tiksliau į vietą iš kurioje mūsų laukia dviaukštis autobusas, mindavau dviračiu. Nors atstumas nuo autobuso iki mano namų yra nedidelis ir pėsčiomis galbūt tektų eiti apie 10 minučių, tačiau aš nebūčiau aš: peščiomis vaikščioti man nepatinka ir dar, be to, po darbo, norisi namo parsirasti kuo greičiau, kai jautiesi visas nusikalęs, o dar eiti tenka apie 1,2 km tai atrodo labai jau daug (bent jau man).

Taigi autobusas mūsų laukia prie vietinio filialinio fabriko kur yra mašinų stovėjimo aikštelė, kurioje budi sargas. Keisčiausia buvo tai, jog pirmą dieną nuvykęs dviračiu į tą vietą pastebėjau, jog aiktelės vartai uždaryti, kadangi mano buvęs kaimynas gyvena ne per toliausiai ir aš pas jį karts nuo karto užsukdavau parūkyti ir/ar kavos ar arbatos atsigert, tai sugalvojau, kad statysiu dviratį ten. Neturėjau nė menkiausio įtarimo kad iš tos vietos gali pavogti mano dviratį: dviratis visuomet buvo prirakinamas su grandinine spyna.

Įsivaizduokite koks buvo jausmas, kuomet pamačiau vakare nuėjęs į kiemą namo, kuriame gyvena draugas, ir pamatęs kad nėra dviračio. Buvau gal 1 minutę (tylos minutę dviračiui pagerbti) sustingęs it statula ir žiūrėjau kaip avinas į naujus vartus tiesiogine to žodžio prasme. Tai buvo „kažkas nauja“... Tuo momentu, keisčiausia man buvo tai, jog visai šalia stovėjo kitas kalnų dviratis, prirakintas paprasčiausia spyna, kuriai nereikia daug jėgos t.y. rankomis sulaužyti. Taigi tas kito kaimyno nesenai pirktas neblogai padėvėtas dviratukas stovėjo kaip stovėjęs, o mano buvo pavogtas. Iškviečiau savo draugą ir buvusį kaimyną reikalo aptarti. Sakė, jog niekas nieko nematė, kitas kaimynas (dviračio savininkas) taip pat buvo apstulbęs, kad pavogė dviratį, nes jį dar tik prieš kelias valandas dar matė... Mane ši žinia tik dar labiau nuliūdino, nes aš dar turėjau viltį, kad veikiausiai dviračio tą dieną tenais nestačiau ir kažkaip tikėjausi ar vyliausi, jog galbūt visgi aš tą dieną dviračiu nevažiavau, o ėjau pėsčiomis. Mano nelaimei aš buvau teisus: kaimynai tik konstatavo ar patvirtino faktą, jog jį pavogė...

Parėjau namo nusiminęs ir nebežinojau ką daryti: pasaulis tuo metu atrodė toks, jog pasitikėti negalima niekuo, netgi buvęs draugas/kaimynas galėjo prisidėti prie šio įvykio... O kas ten žino...? Veikiausiai ne... bet... Viso to pasekmė yra ta, jog su tuo žmogum kažkodėl pradėjau bendraut mažiau.

Kitos dienos rytą nusprendžiau kreiptis (ir tą padariau) į policiją ir nusipirkti naują dviratį su gera grandinine spyna. Mano turėtasis dviratis buvo dukart pigesnis už tą kurį nusipirkęs turiu jau kelias dienas. Nusprendžiau, kad visgi man reikia dviračio, nes kitaip aš negaliu gyventi: be dviračio kaip be rankų... Visgi reikėjo prisiminti faktą (ir tai, matyt buvo lemiamas faktas), jog koją aš buvau susilaužęs nesenai ir dabar ją reikia lavint, o kojos raumenis bent jau mano turimomis priemonėmis, labiausiai lavina dviračio mynimas.

Tą dieną kai pavogė dviratį nukiūtinau namo kaip šuo pabrukęs uodegą, bet visgi galima sakyti, jog likau nepalaužtas - vagių neišsigandau, o nusipirktas dviratis yra dukart brangesnis (IF YOU CAN TAKE IT YOU CAN MAKE IT).

Taigi reziumuojant visą šitą keverzonę, darau išvadą, jog man sekasi visai neblogai ir, su visai menkomis paklaidomis, man visgi pavyksta laikytis užsibrėžto plano. Manęs nepalaužė ir nepalauš niekas :)