Haruki Murakami knygos 1Q84 fragmentai.

Nors gaudavo dideles pajamas, miręs nebegalės jomis pasinaudoti. Dėvėjo „Armani“ kostiumą, vairavo jaguarą, o vis dėlto prilygsta tik skruzdėlei. Dirba, dirba ir beprasmiškai miršta. Anksčiau ar vėliau niekas nebeprisimins jį egzistavus šiame pasaulyje. Gal žmonės padejuos, kad dar buvo per jaunas mirti. Gal nedejuos.

Tengo jam (Komacu) yra tarsi savo paties tęsinys. It galūnė. Nėra skirtumo tarp savo ir svetimo. Todėl jis įsitikinęs, kad jei pats yra atsikėlęs, vadinasi, ir Tengo nemiega.

... Būdamas su jaunomis sveikomis merginomis, ką tik įstojusiomis į universitetą, Tengo niekaip nenuvydavo nerimo. Nejauku. Tarsi su nenustygstančiu vietoje katinėliu – iš pradžių šviežia ir įdomu, bet ilgainiui atsibosta. O merginos taip pat pamatydavo, kad šitas matematikos mokytojas, kai nestovi klasėje ant pakylos, yra visai kitoks žmogus nei tas, kuris aistringai pasakoja apie matematiką, ir šiek tiek nusivildavo. Tengo puikiai suprato tą jausmą.

Nerimauti jis nustodavo tik būdamas vyresnės moters draugijoje. Kai nereikėdavo būti lyderiu, jam nusirisdavo akmuo nuo pečių. O ir daugumai vyresnių moterų jis patiko. Todėl nuo tada, kai beveik prieš metus pradėjo susitikinėti su dešimt metų už save vyresne meiluže, pasimatymų su jaunomis merginomis visai atsisakė. Vienas kartas per savaitę jo bute visiškai patenkino jo moters kūno troškimą (o gal poreikį). Likusį laiką jis tūnojo namie rašydamas romanus, skaitydamas knygas, klausydamasis muzikos ir kartais nueidavo paplaukioti į dengtą baseiną netoliese. Be kelių žodžių, kuriais persimesdavo su kolegomis mokykloje, beveik su niekuo nesišnekėdavo. Ir toks gyvenimas jam neatrodė nevisavertis. Jam tai buvo kone svajonių gyvenimas.

Tačiau būdamas šalia septyniolikmetės Fukaeri Tengo pajuto nevaldomą virpulį krūtinėje. Tą patį, kurį pirmiausia pajuto pamatęs jos nuotraukas, tik, matant ją gyvą, tas virpulys buvo gerokai stipresnis. Tai ne meilė ar kūniška aistra. Veikiausiai kažkas, pralindęs pro siaurą plyšį, ketino užpildyti tuštumą jo viduje. Apėmė toks jausmas. Ir ne Fukaeri sukūrė tą tuštumą. Ji visą laiką jame buvo. Fukaeri tik įžiebė kitokią šviesą ir apšvietė ją iš naujo.

[Aomamė svarsto apie „Matricą“ :)] „Kažkurią akimirką man pažįstamas pasaulis išnyko arba pasitraukė, ir jo vietą užėmė kitas pasaulis. Tarsi perjungiant bėgius. Kitaip tariant, dabartinė mano sąmonė priklauso anksčiau buvusiam pasauliui, bet tas pats pasaulis yra jau pakeistas kitu. Šiuo metu yra vos keletas faktinių pokyčių. Didžioji dalis naujo pasaulio yra tiesiogiai perkelta iš man pažįstamo senojo, todėl kasdieniniame gyvenime nesusiduriu su jokiomis realiomis kliūtimis (bent šią akimirką). Tačiau ta „pakeistoji dalis“ veikiausiai sukels aplink mane kuo toliau, tuo didesnių neatitikimų. Skirtumai po truputį augs. Ir gal, pasitaikius progai, tie skirtumai pasiglemš mano poelgių logiką ir aš įvykdysiu lemtingą klaidą. Tai būtų kelio pabaiga tikrąja to žodžio prasme <...>

Gal iš tiesų man pasimaišė protas? Aš savo psichiką laikau tobulai normalia. Manau, kad mano sąmonė neiškrypusi. Tačiau ar dauguma psichinių ligonių netvirtina, kad jie visiškai nesutrikę, o pamišęs yra aplinkinis pasaulis? “

[mokslininkas (Fukaeri patėvis)]: „Nuo pat pradžių nebuvau linkęs į akademizmą. Tuo metu pradėjau visai juo bodėtis. Už sistemą ar prieš sistemą – man buvo tas pats. Galų gale tai tėra vienos santvarkos susidūrimas su kita. O aš iš esmės nepasitikiu jokia santvarka – silpna ar galinga.

<...>

Fukada (Fukaeri tėvas) tokią „Takašimos“ (santvarkos primenančios komunistinę) sistemą matė kaip utopiją... Tačiau, nereikia nė sakyti, jokiame pasaulyje utopijos nėra. Kaip ir alchemijos ar amžinojo variklio. Jei klaustum mano nuomonės, „Takašima“ kuria nieko nemąstančius robotus. Žmonėms iš galvos ištrinamas vingis, kuriuo jie mąsto savarankiškai. Toks pasaulis, kokį aprašė Džordžas Orvelas. Tačiau, kaip tu greičiausiai ir žinai, pasaulyje apstu tokių tipų, kurie trokšta amputuoti smegenis.

Aomamė: „Chroniškas bejėgiškumas sunaikina žmogų suėsdamas iš vidaus.“

[mokytojas]: „Tikrą religiją ir sektantizmą skiria labai blanki linija. Nėra tikslaus apibrėžimo, tik interpretacija. O kur yra interpretacijos laisvė, savaime suprantama atsiranda galimybė įsikišti politinėms jėgoms ir interesams. “

Pasaulyje yra žmonių, kurie trokšta su kuo nors pasikalbėti, nesvarbu apie ką.

Ir dar ji (Aomamė) suvokė, kaip nuožmiai žmogų ėda bejėgiškumo jausmas.

[Komacu cituoja Aristotelį]: „Atrodo, kad kiekvienas menas ir kiekvienas mokslas, taip pat kiekvienas veiksmas ir sąmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero. Todėl teisingai buvo pavadinti gėriu tai, ko visi siekia“.

Tačiau Tengo matė, kad labiausiai neatitinka ne jo ir tėvo veido bruožai, o veikiau charakterio savybės ir polinkiai. Tėvas intelektualiai niekuo nesidomėjo. Aišku, jis nebuvo gavęs net patenkinamo išsilavinimo. Gimė vargingoje šeimoje ir negalėjo sau leisti susiformuoti nuoseklios mąstymo sistemos. Tango net buvo šiek tiek apmaudu dėl tokių aplinkybių. Vis dėlto jo pamatinis noras sužinoti bent elementarius dalykus – buvo visiškai išnykęs. Gyvenime jis naudojosi šiokiomis tokiomis ilgainiui įgytomis pragmatinėmis žiniomis, tačiau noro pačiam stengtis jas gilinti, plėsti, pamatyti platesnį pasaulį nė su žiburiu nebūtum radęs.

Jis diena iš dienos gyveno savo ankštame pasaulėlyje, remdamasis savo siaura pasaulėžiūra, pernelyg neslegiamas nei to ankštumo, nei oro tvankumo. Tango nė karto nematė jo namie atsiverčiant knygos. Nė laikraščių neskaitė (sakė, kad užtenka pasižiūrėti NHK žinias). Visiškai nesidomėjo nei muzika, nei kinu. Nė karto niekur nekeliavo. Jei ir turėjo kokį pomėgį, veikiausiai tai ir buvo jo rinkliavos maršrutas. Jis buvo pasidaręs savo apylinkės žemėlapį, įvairiomis spalvomis susižymėjęs taškus ir radęs laisvo laiko jį studijuodavo. Nelyginant biologas, klasifikuojantis chromosomas.

O Tengo nuo mažumės buvo laikomas matematikos genijumi. Matematiniais laimėjimais jis pranoko visus. Jau pradinės mokyklos trečioje klasėje galėjo išspręsti vyresnių klasių uždavinius. Ir kiti dalykai be ypatingų pastangų jam sekėsi paliginti puikiai. O laisvalaikiu jis ryte rijo knygas. Degė smalsumu ir it ekskavatorius, kasantis žemes, sėkmingai siurbė į save įvairiausias žinias. Todėl žvelgdamas į tėvą niekaip negalėjo patikėti tuo, kad tokio siaurų pažiūrų ir neišprususio vyro genai biologiškai sudaro mažų mažiausiai pusę jo esybės.(...)

Tėvas džiaugėsi nepakartojamai gerais Tengo pažymiais mokykloje. Tuo net didžiavosi. Ir kaimynams pasigirdavo. Bet kartu galėjai pajusti ir kažkur giliai gniaužiamą pyktį dėl sūnaus šviesumo ir talentų. Tango ruošiant pamokas kartais, greičiausiai tyčia, jam trukdydavo. Sugalvodavo namų ruošos darbų, prikibdavo prie kokios smulkmenos, piktai jį išbardavo. Priekaištai visuomet buvo tie patys. Kaip jis, būdamas rinkliavininku, dirba it kuinas, kasdien sukaria šitokį kelią, neretai lieka piktai apšauktas. Ir koks lengvas ir malonus palyginti su tuo yra Tengo gyvenimas. Kaip būdamas Tengo metų jis gyveno it pastumdėlis savo namuose ir dėl menkiausių dalykų nuo brolio ir tėvo gaudavo į kailį. Kaip namie jį laikė pusbadžiu ir elgėsi ne ką geriau nei su galviju. Ir, neduok dieve, Tengo pasigirtų, kad jam mokykloje sekasi. Tėvas nesiliaudavo to paties burbėjęs.

Kažkuriuo metu Tengo ėmė manyti, kad tas vyras jam pavydi. Ką padarysi, kad jam mano būdas ar padėtis atrodo pavydėtini. Tačiau ar išties įmanoma, kad tėvas pavydėtų savo tikram sūnui? Žinoma, būdamas dar vaikas Tengo nesugebėjo atsakyti į tokį sudėtingą klausimą. Tačiau jis negalėjo nepajusti tėvo žodžiuose ir poelgiuose išnyrančio piktavališkumo, ir jam buvo fiziškai sunku tai pakęsti. Ne, jis ne vien pavydi. Tango dažnai jausdavo, kad jis dėl kažko tiesiog nekenčia savo sūnaus. Ir net ne paties Tengo. Jis nekenčia kažko, kas yra Tengo viduje. Jaučia negalįs to toleruoti.

Matematika suteikė Tengo taip trūkstamą prieglobstį. Paniręs į formulių pasaulį jis galėjo ištrūkti iį taip varginančio tikrovės narvo. Nuo mažų dienų Tengo buvo pastebėjęs, kad jam pakanka galvoje nuspausti mygtuką ir jis be vargo persikelia į kitą pasaulį. Ir kol jis klaidžiojo ir tirdavo tas neaprėpiamai dėsningas teritorijas, būdavo visiškai laisvas. Tengo sukdavo pastato koridoriais ir vieną po kitos atverdavo sunumeruotas duris. Kaskart prieš akis išvystant naują peizažą, bjaurūs realaus pasaulio randai siaurėdavo, kol galiausiai visai pranykdavo. Skaičių valdomas pasaulis buvo jo legali ir saugutėlė slėptuvė. Tengo geriau už visus išmanė to pasaulio geografiją ir mokėjo kuo tiksliau pasirinkti reikiamą maršrutą. Niekas negalėjo jo pavyti. Būdamas tame pasaulyje sugebėjo švariai iš galvos ištrinti ir ignoruoti realiame pasaulyje jį slegiančias taisykles ir naštas.

Matematiką jis vaizdavosi kaip didingą pastatą, o Dikenso atstovaujamų istorijų pasaulis Tengo buvo it tankus stebuklingas miškas. Kitaip nei į viršų nepaliaujamai besistiebianti matematika, miškas nebyliai plytėjo jam po kojomis. Jo tamsios tvirtos šaknys raizgėsi gilyn į žemę. Ten nebuvo nei žemėlapio, nei sunumeruotų durų.

Pradinėje mokykloje ir jaunesnėse vidurinėse klasėse jis visa galva buvo pasinėręs į matematikos pasaulį. Tango labiau už viską traukė jos aiškumas ir užtikrintumas, kurių jam taip reikėjo gyvenime. Tačiau kartu su paauglyste pamažu brendo jausmas, kad galbūt vien to nepakanka. Kol esi matematikos pasaulyje, viskas yra gerai. Viskas vyksta kaip ir tikiesi. Niekas nestoja skersai kelio. Tačiau, grįžęs iš jo atgal į tikrovę (o negrįžti juk negali), jis ir vėl pakliūdavo į tą patį apgailėtiną narvą. Situacija nė per plauką nebūdavo pakitusi. Net atvirkščiai – pančiai rodydavosi netgi pasunkėję. Kokia tada nauda iš matematikos? Ar ji tik laikinas būdas pabėgti? O gal ji tik dar labiau apsunkina tikrąją padėtį?

Tokioms abejonėms stiprėjant, Tengo sąmoningai ryžosi atsiriboti nuo matematikos pasaulio. Kartu jo sielą vis labiau viliojo istorijų miškas. Žinoma, romanų skaitymas tebuvo dar vienas prieglobstis. Užvertus knygos puslapius vėl reikia sugrįžti į tikrovę. Tačiau kažkuriuo metu Tengo pastebėjo, kad sugrįžus iš romanų pasaulio pavyksta išvengti tokio nepakeliamo nusivylimo, kuris apima grįžus iš matematikos. Jis ilgai ir nuodugniai apie tai mąstė, kol galiausiai priėjo prie išvados. Kad ir kokios suprantamos būtų sąsajos tarp dalykų, istorijų miške niekada nėra aiškaus atsakymo. Tuo jis skiriasi nuo matematikos. Pasakojimo paskirtis, paprastai tariant, yra įvilkti tą pačią problemą į kitus rūbus. Ir tos transformacijos pobūdis bei kryptingumas tik tam pasakojimui būdinga intonacija pasufleruoja galimus atsakymus. Tengo grįždavo į tikrovę jau turėdamas tą užuominą. Tarsi skiautę popieriaus su nesuvokiamu burtažodžiu. Kartais padriku, ne iškart realiai praverčiančiu. Tačiau jame glūdi potencialas. Gal kada nors pavyks tą burtažodį įminti? Ir tokia galimybė pamažu giliai iš vidaus šildė jam sielą.

Sulig metais tokios iš istorijų atėjusios užuominos vis labiau kurstė Tengo potraukį knygoms. Net ir dabar, jau suaugusiam, matematika jam teikia daug džiaugsmo. Kai parengiamojoje mokykloje dėsto ją mokiniams, savaime suprantama užplūsta toks pats pasitenkinimas, kokį jausdavo vaikystėje. Jis norėtų su kuo nors pasidalinti tuo idėjinės laisvės džiaugsmu. Tai puikus jausmas. Tačiau dabar Tengo jau nebesugebėjo nevaržomai pasinerti į skaičių valdomą pasaulį. Nes žinojo: kad ir kaip giliai po jį naršys, norimo atsakymo ten nesuras.

Aomamė dažnai savęs klausdavo, ką reiškia išsilaisvinti. ar nėra taip, kad, tarkime, ištrūksti iš vieno narvo, o iš tiesų atsiduri kitame – dar didesniame?

Aomamė: „... gal mums tik atrodo, kad mes renkamės, o iš tiesų nieko nesirenkame. Gal tai jau nuo pat pradžių nuspręsta ir mes tik apsimetame besirenkantys? Galbūt laisva valia tėra iliuzija?“

Nužydėjo sakuros, išsprogo medžiai, pražydo magnolijos, pavasaris žingsnis po žingsnio ėjo pirmyn. Dienos lyg niekur nieko tekėjo taisyklingai ir sklandžiai. Būtent tokio gyvenimo Tengo ir troško – kad vieną savaitę be jokių trukdžių keistų kita.

[Azabu]: „Man irgi patinka knygos apie istoriją. Jos man byloja, kad ir seniau, ir dabar iš esmės mes esame tokie patys. Nors skiriasi mūsų gyvenimo būdas ir apranga, galvojame ir elgiamės panašiai kaip seniau. Žmogus galiausiai tėra genų pernešėjas – tik tarpininkas. Jie, jodami mumis tarsi arkliu, keliauja iš vienos vietos į kitą. Ir genai negalvoja, kas yra gerai, o kas blogai. Nerūpi jiems, laimingi mes patapsime ar nelaimingi. Nes mes tesame priemonės. Jie rūpinasi tik tuo, kas jiems patiems parankiausia.“

...sedėdamas (Tengo) virtuvėje ant kėdės ir spoksodamas į kalendorių ant sienos tiesiog tylomis gėrė alų. Kalendorių gavo iš banko, jį puošė visų metų laikų Fudži kalno nuotraukos. Tengo dar nė sykio nėra į jį įlipęs. Kaip ir į Tokijo bokštą. nėra ir užsikėlęs į paskutinį kokio nors dangoraižio aukštą. Jo niekada netraukė aukštos vietos. Tengo svarstė kodėl. Gal dėl to, kad visą laiką gyveno tik žiūrėdamas sau po kojomis.

[Ponia Azumi]: „Niekas negali apie žmogų žinoti visko. Greičiausiai net ir Dievas“.

[ponia]: „nuo senų senovės kur tik pažvelgsi pasaulyje kartojasi panašios apgavystės. Vis dėl to tokiems gėdingiems triukams galo nematyti. Nes pasaulyje nesuskaičiuojama daugybė žmonių atsidavę tiki ne tiesa, o tuo, kas jie norėtų, kad būtų tiesa. Kad ir kaip plačiai atsimerkę žiūrėtų, tokie žmonės neįžvelgia nė krislo tikrosios tiesos. Juos apmauti paprasta kaip...“

Eidama metro link Aomamė buvo paskendusi mintyse apie pasaulio keistumą. Jei, kaip ponia sakė, mes tesame genų pernešėjai, kodėl daugeliui iš mūsų reikia nueiti tokį keistą gyvenimo kelią? Juk mes, gyvendami įprastą gyvenimą, negalvodami apie ką nereikia ir stengdamiesi tik palaikyti gyvybines funkcijas ir daugintis, kuo puikiausiai įgyvendintume jų suformuluotą DNR perdavimo tikslą. Ar genams naudinga tai, kad žmonės nugyvena painiai komplikuotą ir kartais niekaip kitaip, tik nenormaliu pavadintą gyvenimą?

... Kokia genams nauda iš, kad tokie žmonės egzistuoja pasaulyje? Ar genai mėgaujasi tokiais pašlijusiais epizodais kaip spalvinga stimuliacija arba panaudoja juos kokiam nors tikslui?

Čechovas: „rašytojas nėra tas, kuris išsprendžia klausimus. O tas, kuris juos iškelia.“

Tengo žino tik tai, kad laikas teka iškreiptai. Nors pats laikas yra tolydžios struktūros, kartą išeikvota, ji pakrinka. Kartais jis teka sunkiai ir ilgai, o kartais – lengvai ir greitai. Retkarčiais praeitis apsimaino su ateitimi, o dar baisesniais atvejais – jis visiškai pranyksta. Būna, kad pasipildo kažkuo, k neturėtų būti. Galbūt žmogus, šitaip reguliuodamas laiką, nustato, kiek svarbus jam yra vienas ar kitas gyvenimo etapas. Kitaip tariant, įsitraukdamas į tokią veiklą jis vargais negalais sugeba išsaugoti sveiką protą. Jeigu visą savo išgyventą laiką žmogui tektų priimti kaip tolydų, koks jis yra, jo sąmonė tai neabejotinai sunkiai pakeltų. Toks gyvenimas prilygtų kankynei.

Kad ir kur eitum, ką darytum, negali pasislėpti nuo šios milžiniškos bangos. Šis prisiminimas apibrėžia tave kaip žmogų, formuoja tavo gyvenimą ir stumia tam tikros iš anksto numatytos vietos link. Kad ir kaip priešintumeisi, tu niekada neįveiksi šitos jėgos.

[Ajumi pasakoja Aomamei apie religinės bendruomenės „Sakigake“ lyderį]: „atrodo, kad jų lyderiu vadinamas asmuo yra itin charizmatiškas. Žmonės nepaprastai jį gerbia. Galima sakyti, kad visa doktrina remiasi jo egzistavimu primena primityvios religijos atsiradimą. Bet ir krikščionybė susiformavo daugiau ar mažiau panašiai. Tačiau anas visiškai nesirodo viešai. Niekas nežino, kaip jis atrodo. Nežino nei jo vardo ar amžiaus. Oficialiai teigiama, kad bendruomenė valdoma kolektyviai ir jos tariamo vadovo pareigas užima kitas asmuo, kuris atstovauja bendruomenei viešomis progomis, bet iš tiesų tėra tik marionetė. Vis dėlto sistemos ašis, regis, yra tas neapčiuopiamas lyderis. (...)

Jei yra ateinančiųjų (į „Sakigakę“) bus ir nusivylusių išeinančiųjų. Šiaip iš jos gali laisvai pasitraukti. Nemenka pinigų suma, kurią įstodamas paaukoji, kaip „neterminuotą mokestį“, remiantis tuo metu pasirašyta sutartimi, iki cento lieka bendruomenei, bet jei tave tenkina, gali išeiti. Pasitraukusieji net sukūrė klubą, ir jie teigia „Sakigake“ esant pavojingą antisocialinę sektą, kuri užsiima sukčiavimu. Jie yra pateikę ieškinį ir net leidžia savo laikraštėlį. Tačiau jų balsas yra tylus ir visuomenei nesudaro jokios įtakos. Bendruomenė yra pasisamdžiusi geriausius advokatus ir turi susikūrusi įstatymiškai nepalaužiamą apsaugos sistemą (...) nepatenkintieji (išėjusieji) bene visi yra žemesnieji nariai. Pėstininkai... Ji („Sakigake“) aiškiai padalinta į vyresniuosius ir žemesniuosius. Be prestižinio išsilavinimo ir profesinių žinių vyresniuoju niekaip netapsi. Susitikti su lyderiu ir išklausyti jo nurodymų, suktis bendruomenės sistemos centre tegali elitiniai vyresnieji. Likusioji dauguma tik aukoja reikalingus pinigus, monotoniškai atlieka apeigas gryname ore, dirba žemę ar panyra į meditaciją – tokia jų sterili kasdienybė. It avių banda. Ramiai leidžia dienas piemens su šunimis ryte išgenami į ganyklą, o vakare yra sugrąžinami į savo miegamuosius. Jie nekantraudami laukia dienos, kol pakils ant aukštesnio sistemos laiptelio ir galės pasimatyti su puikiuoju Didžiuoju Broliu – tik ta diena niekaip neišaušta.“