Laužtas bet nepalaužtas

Sveikas dienorašti.

Mano gyvenime, netgi aš taip pasakyčiau, įvyko šioks toks lūžis. Tas lūžis mano akimis žiūrint, yra teigiamas. Tad šiame tekste pasistengsiu glaustai, jei pavyks neišsiplėsi (o taip nutinka pakankamai retai : ), šį „lūžį“ aptarti.

Praeitas tekstas pavadinimu „Vėliavnešys“ buvo parašytas, kai aš išgyvenau šiokią tokią krizę, o tiksliau, kai gyvenau tos krizės priešaušryje ir, tarsi nesąmoningai nujausdamas tą artėjančią krizę, parašiau tą tekstą. Dabar padėtis yra žymiai geresnė ir patogesnė man, tačiau, savaime suprantama, aš to teksto neišsižadu, nes netgi ir dabartinė situacija tėra tik fasadas arba kaukė, tačiau kartais po ta netikrybe galima pailsėti ir netgi pamanyti, jog toks gyvenimas įmanomas. Deja, reikia niekada nepamiršti fakto, jog toks gyvenimas yra laikinas... Nežinau ar suprasit, tačiau kartais mane apninka jausmas tarsi mano tam tikras gyvenimo momentas yra tikras (be abejo, kiekvienas tų momentų yra realūs), tačiau tuo pat metu jautiesi lyg tai būtų netikra, dirbtina, nenatūralu, kone kaip labai tikroviškas sapnas... visi mes puikiai žinome, kad net ir pats tikroviškiausias sapnas negali būti realus, nors kartais tuo ir būname be galo įsitikinę (protas kai kuriems žmonėms gali sukonstruoti neįtikėtinus paaiškinimus ar pasiteisinimus ir tokiu būdu pateisinti to proto šeimininko poelgį ar, tarkim, „tikrovišką“ sapną „suprojektuoti“ taip, jog tai neva įvyko iš tikrųjų), bet tai būna tik pasąmonės žaidimas. Taigi aš nenoriu pasakyti, kad dabar gyvenu „sapne“, tačiau tai kažkas panašaus, atvirai kalbant, patiriamas jausmas yra pakankamai artimas matricos filme išgyvenančio „sapną“ pagrindiniam filmo herojui, ponui Andersonui. Gerai žinau, kad greitai teks vėl „sugrįžti į realybę“, kai nematomas vėjas (likimas?) nupūs dirbtinį/inkubatorinį fasadą.  

Taigi trumpai apie krizę kuri buvo ištikusi mane. Nesenai, kovo pradžioje, man paskambino namo šeimininkė ir apgailestaudama pranešė, jog, deja, deja, bet teks išsikraustyti per 6 dienas. Tačiau aš buvau jau šiam įvykiui morališkai pasiruošęs iš seniau, nes dar savaitę prieš tai ji man parašė jog aš privalau išsikraustyti. Tuo metu aš buvau šoke ir visiškai nesupratau kame priežastis. Mane neteisėtai apkaltino, jog aš nureguliavau šildymo reguliatorių (kuris t.y. pati reguliatoriaus rankenėlė buvo pašalinta jau senai) kažkokiu tai stebuklingu būdu ant maksimalios temperatūros. Po to aš gyniausi, jog tikrai to nedariau ir argumentuotai tai paaiškinau. Nerašysiu smulkmenų kaip tai argumentavau, tik pasakysiu, jog aš jai pasiūliau, tuo atveju, jei ji vis dar manimi netiki, sutinkąs mokėti papildomai už kambario nuomą, o radiatorių kambaryje atjungsiu visiškai. Namų šeimininkė pareiškė, kad ji kitą dieną atvažiuos pati pasikalbėti su visais nuomininkais. Kaip tarė taip ir padarė. Atvažiavusi prabilo kaip išspręsti tąją problemą: mokės papildomai visi po 5 svarus. 1 žmogus (tai buvau ne aš) sukilo iškart ir pareiškė, kad tikrai nemokės papildomai. Tuomet ji sušvelnino toną ir pareiškė, jog tai dar neaišku, ir paaiškės tik tuomet (t.y. rytoj), kuomet ji gaus sąskaitą už šildymą, o tiksliau, už dujas. Tačiau kitą dieną ji nepasirodė ir nieko nepranešė.

Artėjo penktadienis. Penktadienio vakarą aš nusprendžiau namo šeimininkės nelaukti (nes kartais ateina ganėtinai vėlai) ir, palikęs pinigus ant virtuvinio stalo, nuėjau miegoti, nes sekančią dieną turėjau labai anksti ryte keltis ir ruoštis į darbą, tad turėjau būti geros formos, kitaip sakant, išsimiegojęs.

Darbe manęs eilinį kartą nepriėmė, dėl to, kad nereikėjo tiek daug žmonių taigi aš, kartu su kitais neišrinktaisiais, vykau mikriuku namo atgalios. Namuose tuo metu buvo visi (niekas tą dieną nedirbo) nuėjome į rūkomąjį kartu su kaimynais ir vienas iš jų, perėmęs namų šeimininko vaidmenį, pranešė man ir kitai kaimynei, jog jisai vyksiąs pas tikrąją šeimininkę paprašyti, jog ši perrašytų jo vardu namą t.y. jog jis taptų tuo tikruoju namų šeimininku, kuris rinktų pinigus iš nuomininkų. Kai jie išvažiavo aš ruošiausi eiti pagulėti, nes man būna taip: gali eiti miegoti kiek nori anksti, tačiau jei keliesi pusę keturių ryto, vis vien visos dienos neatlaikysi ir nusnūsi bent šiek tiek. Taip ir įvyko. Prasibudinau, kuomet užgirdau, jog kaimynas, nuolat vaidinantis namo šeimininką, parvažiavo, nepraėjo nė 10 minučių, kuomet tikroji namų šeimininkė paskambino man ir pranešė, jog deja, tačiau aš privalau išsikraustyti. Tą patį pranešė ir kitai kaimynei... Pastaroji kambarį rado vos po poros valandų, tačiau aš – ne... praėjo beveik termino pabaiga, tačiau aš vis dar nebuvau radęs kambario. Tad nusprendėme kartu su mama, kad geriausia išeitis būtų laikinai pagyventi pas ją tol, kol surasiu kitą kambarį.

Taigi, trumpai tariant, tam tikra prasme, mano gyvenime savotiškas klūptelėjimas įvyko tuomet, kai man pranešė, jog aš per 6 dienas privalau išsikraustyti iš kambario ir dar vienas dalykas buvo tas, jog aš tuo metu dirbau labai mažai valandų darbe, nes jo paprasčiausiai nebuvo.

Keisčiausia yra tai, jog aš tuomet, kai persikrausčiau į kitą gyvenamąją vietą, susiradau ir kitą darbą. Taigi vienu šūviu nušoviau du zuikius.

Aš čia kalbu arba, kitaip sakant, liežuvauju tik tai apie save, apie kaimynus nesakysiu nieko, nes tie, kurie ten pasiliko gyventi, yra neverti to, kad rašyčiau apie juos ir atskleisčiau su detalėmis kas jie tokie. Aš mieliau iš jų garsiai pasijuoksiu :D   

[Papildymas] Šį tekstą parašyti užtruko, o tiksliau pasakius, jis buvo parašytas greitai, tačiau jis nebuvo publikuotas. Taigi atsirado dar naujų dedamųjų, nes gyvenimas eina sava vaga, o savąją vagą, taką, koks jis bebūtų, tiesus ar vingiuotas, nežinia kodėl, tačiau knieti aprašyti...

2015/03/17. Šiandien kreipiausi pas daktarą nurodytu laiku dėl kelio lūžio, kuris įvyko 2014/11/25... 2015/01/15 man nuo kairės kojos buvo nuimtas gipsas. Taigi praėjo geri du mėnesiai nuo gipso nuėmimo. Dabar koja lankstosi, nors dar nepakankamai (šiandien ji susilenkia 110 laipsnių), tačiau negaliu ilgai išsėdėti normaliai, nes vis norisi ištiesti koją, dėl atsirandančio sopulio kely, nes nemalonus maudimas netrukus pereina į gėlimą, arba susidaro įspūdis kad maudžia ne tik kelį, bet ir nuo kelio iki juosmens... Gal tai tėra mano fantazijos vaisius sugeneruotas nervinių impulsų, kurie veikiausiai klysta, apibūdindami maudimo lokaciją, tačiau faktas ir lieka faktu: dėl kelio maudimo susidaro įspūdis, kad maudžia ne tik kelį, tačiau ir nugarą ties juosmeniu. Tai ganėtinai keista bet grįžkime savaitėlę atgal ir pereikime iki šios kovo 17 – osios.

Taigi naujas būstas. Kaimynai, gyvenantys jame, yra visi lietuviai. Jau būtent šis faktas yra didelė vertybė man. Taip jūs teisingai perskaitėte – man tai yra vertybė, nes anksčiau, kad ir kur gyvenau, visuomet buvo bent jau vienas rusas, o su rusais man sunku bendrauti net nežinau kaip tai paaiškinti, nes aš kalbėti rusiškai moku, tačiau man tas jų mentalitetas nėra prie širdies, ypač vyresnių t.y. pagyvenusių žmonių, kurie vis dar neša sovietinio prisiminimo „kraitį“, o, tiksliau pasakius, naštą ir tą naštą uždeda kitiems, sakydami kaip jie gerai gyveno prie sovietų ir su jais tu privalai sutikti, nes jei nesutiksi, tai tave, tam tikra prasme, laikys nedraugu ir žvairuos kaip į savotišką išdaviką jų nešamos ir skleidžiamos filosofinės ideologijos griuvėsių. Be abejo, aš su jais niekada nesutikdavau, kai pokalbio tema pasisukdavo ta supuvusios ideologijos linkme. Keisčiausia tai, kad kone visi mano sutikti rusai (su kuriais teko kalbėti) sakė tą patį ir kaip užkratą tebeplatina tą savo ideologiją dar vis ir, tiesą sakant, su šiokiu tokiu atsigavimu: atėjus Vladimortui Putleriui į valdžią, JIE (bet ne aš!) mato jį kaip teisingą žmogų.

Bet grįžkime prie temos. Dar vienas dalykas yra tas, jog jei name gyvena bent vienas rusas, tai jam namuose esant, šalia jo visi pradeda kalbėti rusiškai, nežinau kodėl, tačiau tuo metu užplūsta mane gan keistas jausmas ir kažkodėl ne itin teigiamas. Mažuma tampa dauguma, nes sovietinių griaučių skruzdėlės pradeda tiesiog su pasimėgavimu kalbėti rusiškai, tuomet aš tampu mažuma ir pasišalinu iš „įvykio vietos“ tiesiogiai arba netiesiogiai: pradedu galvoti apie ką nors kitą kol pajėgiu...

Na dabar apie darbelį. Šiandien t.y.  ‘15/03/20, gavau pirmąją algą iš dabartinio darbo, kurį dirbu. Atlyginimas nėra įspūdingas, tačiau stabilus: t.y. aš, nuvykęs į darbą, visuomet žinau ir būnu garantuotas, kad fabrike turėsiu darbo nuo 6 ryto iki 6 vakaro, o tai, nežinau kaip jūs, tačiau vadinu stabilumu. Esant stabilioms pajamoms jau galima pradėti šį bei tą planuoti, o kuomet stabilių pajamų nėra (gyvenau tokį laikotarpį ir kalbu iš savo patirties), yra naudojamos agresyvios taktikos: einama į darbą kiekvieną dieną vien tik tam, kad surinkti po kelias valandas per dieną (daugiau tų valandų, ar mažiau vėlgi priklauso nuo užsakymų poreikio tai dienai). Atsiranda nuovargis ir savęs nuvertinimas dėl to, kad net ir važiuojant kartais kone kiekvieną dieną į darbą, visgi nepavyksta užsidirbti numatytos algos ir dėl to patiriamas nuostolis, nes atsiliekama nuo plano (beje, aš negaliu gyventi neplanuodamas, o Dievas gali juoktis kiek nori, vis vien jo niekas nei matė nei girdėjo)...

Taigi dabartinė situacija yra pakankamai nebloga netgi nepaisant to įvykio kad iš manęs sekmadienio vakare t.y. ‘15/03/15 buvo pavogtas dviratis, kurį pirkau praėjusių metų rugsėjo mėnesį naują... įvertinus tai, kad dėl kojos juo nevažinėjau beveik 3 mėnesius, tai galima sakyti, kad jis tikrai buvo tarsi naujas vis dar.

Trumpai papasakosiu kaip jį pavogė ir kur. Į naująjį darbą, o tiksliau į vietą iš kurioje mūsų laukia dviaukštis autobusas, mindavau dviračiu. Nors atstumas nuo autobuso iki mano namų yra nedidelis ir pėsčiomis galbūt tektų eiti apie 10 minučių, tačiau aš nebūčiau aš: peščiomis vaikščioti man nepatinka ir dar, be to, po darbo, norisi namo parsirasti kuo greičiau, kai jautiesi visas nusikalęs, o dar eiti tenka apie 1,2 km tai atrodo labai jau daug (bent jau man).

Taigi autobusas mūsų laukia prie vietinio filialinio fabriko kur yra mašinų stovėjimo aikštelė, kurioje budi sargas. Keisčiausia buvo tai, jog pirmą dieną nuvykęs dviračiu į tą vietą pastebėjau, jog aiktelės vartai uždaryti, kadangi mano buvęs kaimynas gyvena ne per toliausiai ir aš pas jį karts nuo karto užsukdavau parūkyti ir/ar kavos ar arbatos atsigert, tai sugalvojau, kad statysiu dviratį ten. Neturėjau nė menkiausio įtarimo kad iš tos vietos gali pavogti mano dviratį: dviratis visuomet buvo prirakinamas su grandinine spyna.

Įsivaizduokite koks buvo jausmas, kuomet pamačiau vakare nuėjęs į kiemą namo, kuriame gyvena draugas, ir pamatęs kad nėra dviračio. Buvau gal 1 minutę (tylos minutę dviračiui pagerbti) sustingęs it statula ir žiūrėjau kaip avinas į naujus vartus tiesiogine to žodžio prasme. Tai buvo „kažkas nauja“... Tuo momentu, keisčiausia man buvo tai, jog visai šalia stovėjo kitas kalnų dviratis, prirakintas paprasčiausia spyna, kuriai nereikia daug jėgos t.y. rankomis sulaužyti. Taigi tas kito kaimyno nesenai pirktas neblogai padėvėtas dviratukas stovėjo kaip stovėjęs, o mano buvo pavogtas. Iškviečiau savo draugą ir buvusį kaimyną reikalo aptarti. Sakė, jog niekas nieko nematė, kitas kaimynas (dviračio savininkas) taip pat buvo apstulbęs, kad pavogė dviratį, nes jį dar tik prieš kelias valandas dar matė... Mane ši žinia tik dar labiau nuliūdino, nes aš dar turėjau viltį, kad veikiausiai dviračio tą dieną tenais nestačiau ir kažkaip tikėjausi ar vyliausi, jog galbūt visgi aš tą dieną dviračiu nevažiavau, o ėjau pėsčiomis. Mano nelaimei aš buvau teisus: kaimynai tik konstatavo ar patvirtino faktą, jog jį pavogė...

Parėjau namo nusiminęs ir nebežinojau ką daryti: pasaulis tuo metu atrodė toks, jog pasitikėti negalima niekuo, netgi buvęs draugas/kaimynas galėjo prisidėti prie šio įvykio... O kas ten žino...? Veikiausiai ne... bet... Viso to pasekmė yra ta, jog su tuo žmogum kažkodėl pradėjau bendraut mažiau.

Kitos dienos rytą nusprendžiau kreiptis (ir tą padariau) į policiją ir nusipirkti naują dviratį su gera grandinine spyna. Mano turėtasis dviratis buvo dukart pigesnis už tą kurį nusipirkęs turiu jau kelias dienas. Nusprendžiau, kad visgi man reikia dviračio, nes kitaip aš negaliu gyventi: be dviračio kaip be rankų... Visgi reikėjo prisiminti faktą (ir tai, matyt buvo lemiamas faktas), jog koją aš buvau susilaužęs nesenai ir dabar ją reikia lavint, o kojos raumenis bent jau mano turimomis priemonėmis, labiausiai lavina dviračio mynimas.

Tą dieną kai pavogė dviratį nukiūtinau namo kaip šuo pabrukęs uodegą, bet visgi galima sakyti, jog likau nepalaužtas - vagių neišsigandau, o nusipirktas dviratis yra dukart brangesnis (IF YOU CAN TAKE IT YOU CAN MAKE IT).

Taigi reziumuojant visą šitą keverzonę, darau išvadą, jog man sekasi visai neblogai ir, su visai menkomis paklaidomis, man visgi pavyksta laikytis užsibrėžto plano. Manęs nepalaužė ir nepalauš niekas :)