Nesėkmingas investavimas. Privalu daryti išvadas. Skirta: azartiškam lošėjui...

Šiandien pavėlavau į darbą... Pavėlavau į darbą dėl kelių priežasčių, kurios tarpusavyje yra susiję... Tad nebegaliu daugiau tylėti ir norisi išsipasakoti, visų pirma, sau pačiam.

Universitete kartodamas kursą vien tik baigiamojo darbo dalį, sugebėjau jį padaryti pats apskritai be niekieno pagalbos, tačiau tai buvo sudėtingas procesas man ir jis užtruko beveik visus mokslo metus... Baigiamąjį darbą pradėjau daryti nuo lapkričio mėnesio, na o kovo pabaigoje nebuvo parašyta nė vieno sakinio... Galų gale, praleidus vieną užduoties dalį ir ją supaprastinus, man pavyko padaryti baigiamąjį darbą be jokių pastangų, tai tebuvo jau formalumai... Tačiau vis vien man prireikė begalės laiko netgi susikoncentravus vien ties baigiamuoju darbu... Tai buvo pradžia... O gal... tęsinys, lydėjęs mane visą gyvenimą...

Kaip jau pastebėjote, nesu aš labai gabus mokslams, nesu joks talentas, tik mėgindavau, stengdavausi judėti į priekį savo pastangų dėka, kiek tai man pavyko (?)... klausimas į kurį atsakymas būtų pakankamai paprastas: nepavyko man išskyrus dulkėto diplomo, esančio stalčiuje, pasiekti nieko daugiau, pavyzdžiui, mano išsvajoto darbo pagal specialybę. Sudėjus bendrai studijoms teko paaukoti 5 savo gyvenimo metus, iš esmės, tik dėl dulkėto diplomo, esančio stalčiuje. Tačiau pernelyg daug ties šiuo poskyriu išsiplėsti neketinu, nes teksto tema yra kiek kitokia.

Esmė ta, jog po studijų aš buvau įklimpęs į skolas Lietuvos minimalios algos uždarbio mastais – pakankamai nemažas skolas. Tad teko išvykti pas mamą į JK ir ten padirbėti. Darbas iš pradžių sekėsi nekaip apie 5 mėnesius... tačiau vėliau situacija pradėjo labai kardinaliai keistis į gerąją pusę. Bent jau aš taip galvojau, na ir iš pradžių taip ir buvo... Skolos studijų metais buvo likviduotos, įsigytas kompiuteris, naujas dviratis, telefonas, gal dar kažkas, turbūt nelabai reikšmingas daiktas, tačiau dirbdamas JK, iš esmės, neišlaidavau ir gyvenau (tiesą sakant, tam tikra prasme, ir tebegyvenu), taupymo režime. O tai reiškia, jog sugebėdavau sutaupyti pakankamai dideles pinigų sumas per kelis mėnesius (vėlgi tos sumos būdavo didelės skaičiuojant Lietuvos minimalaus uždarbio terminais ir litais). Sumos vis augo ir augo... Tačiau darbo tempai taip pat: ne valandos, tačiau tempai fabrike tapo beveik, o gal ir be beveik, nepakeliami... Ten suktis tekdavo vis greičiau ir greičiau, produkcijos būdavo pagaminama praktiškai sulig kiekviena diena vis daugiau ir daugiau. Tad tekdavo įdėti daugiau fizinių bei emocinių pastangų darbe, atsirasdavo įtampa darbe... dėl kurios, man išsivystė krūtinės angina... To iš pradžių nelabai supratau ir dar dirbau beveik pusę metų su skaudančia širdimi.

Susikrovęs beveik gražią apvalią sumelę litais, aš nusprendžiau išvykti iš JK (tai buvo praeitų metų rugsėjo vidurys... man nauji metai vis dar ir, veikiausiai taip bus visuomet, yra rugsėjis – permainų metas).

Išvykęs iš JK nusprendžiau, kad būtų visai nieko tuos pinigėlius panaudoti bent jau bendrabučio kambarėliui Vilniuje įsigyti. Man būtų netgi užtekę (tuo momentu) pinigų ir automobiliui ne pirmos jaunystės įsigyti, bei pragyventi kelis mėnesius niekur nedirbant žiemos sezonu Vilniuje. Planas, pripažinkit, tam tikra prasme, buvo pakankamai neblogas. Tačiau jis neišdegė. Tėvas atkalbinėjo, nes sakė, jog lauktų neaiški ateitis tame bendrabutyje ir, jei situacija pasikeistų, tai vargu bau, ar tikrai būtų galima tą bendrabučio kambarėlį parduoti bent jau už panašią kainą. Bet vis dėl to aš apžiūrėjau 3 bendrabučius, kurių 1 visai patiko... Turiu omenyje tik tai kambarį.... Todėl veikiausiai dėl to aš ir nesiryžau pirkti...

Niekas nesikeitė, pinigai saugiai gulėjo elektroninėje erdvėje. Tačiau kol jie gulėjo, aš po bendrabučio atsisakymo nusprendžiau iškart pereiti prie automobilio pirkimo paieškų ir tuo pat metu ieškojau darbo... Darbo pasiūlymų ieškojau Vilniuje, nors gyvenau 100 km nuo Vilniaus. Vilniuje mane netrukus pakvietė pokalbiui, dėl darbo, tačiau tam darbui reikėjo automobilio, o aš jo neturėjau, aš jo vis dar ieškojau... Todėl negalėjo manęs ten priimti... Tiesą sakant aš tuo metu automobiliu buvau važiavęs pakankamai senai, o Vilniuje – nė karto gyvenime. Automobilio paieškos atrodė, kad lyg ir davė vaisių, tačiau ir vėl nesėkmingai: su perpardavėju kartu vykome į REGITRĄ užregistruoti juodojo Audi A3, tačiau pardavėjas susizgribo, kad nėra svarbiausio automobilio dokumento – techninio automobilio paso... Pasakė, kad teks laukti ir už savaitės tikrai tas pasas bus, na o visai netrukus mane pakvietė kita įmonė Vilniuje pokalbiui dėl darbo... Ten rodėsi situacija visai nebloga i lyg ir rodėsi jog priims, tačiau iškilo vienas bet... Savo CV rašiau, jog turiu automobilį ir vairuoju, tačiau realybė buvo deja kita... na o ten automobilio, kaip darbo įrankio, reikėjo... Tad teko papasakoti atvirai dėl kurios priežasties aš vis dar neturiu automobilio... Aš iš savo patirties supratau, jog negausiu darbo ir ten vien dėl automobilio neturėjimo, o gal ir ne tik dėl to... Todėl iš to pykčio tos pačios savaitės savaitgalį nusipirkau automobilių turguje probleminį automobilį, tačiau jį jau turėjau. Už dviejų savaičių (jau žiemą) paskambino įmonė, esanti už Vilniaus, pokalbiui dėl darbo. Tuomet teko pirmąkart vykti automobiliu į Vilnių. Per Vilnių važiavau nedrąsiai. Buvo plikledis... Ir automobilis dar nebuvo visiškai sutvarkytas (pavyzdžiui langų valytuvai neveikė, kurių labai trūko). Tačiau mano laimei, pavyko išvengti avarijų, nors avarinių situacijų buvo pasitaikę važiuojant Vilniaus link dėl to paties plikledio... Trečiasis ir paskutinysis pokalbis dėl darbo buvo labai nesėkmingas, nes tas darbo pobūdis nelabai atitiko mano turimų įgūdžių... Tačiau aš piktdžiugiškai džiaugiausi vien tik dėl to, kad sugebėjau atvykti į Vilnių pats. Na, o atgal skriejau su vėjeliu ir tuo metu nebuvo baisus tas Vilnius man.

Bet vis vien... Grįžęs namo gerai apgalvojau situacijas (ypač važiavimo ypatumus) ir supratau, kad taip trokštas Vilnius, pasirodo, jau nebėra toks troškimas, o tai buvo daugiau kaip svajonė ar pasaka dėl kurios aš nesustojau dirbti JK tokį ilgą laiką. Supratau, kad didmiestyje aš gyventi negaliu... Tiesiog negaliu ir viskas.

Tuomet nusprendžiau įsidarbinti savo mieste. Pradėjau kasdien ieškoti darbo skelbimų ir tik radus lyg ir tinkamesnį – iškart kandidatuodavau. Tačiau... nesėkmingai. Lietuvoje, o ypač mano gimtajame mieste, žmonės labai bijojo mane įdarbinti, atrodė, jog kas čia tokio, nes juk yra bandomasis laikotarpis, jei bus kažkokių problemų, tai darbdavys galėtų iškart atsikratyti manimi per tą laikotarpį, na o aš teprašiau tik minimumo, nes pinigų turėjau kaip šieno tuo metu.

Tuo pat metu tie turimi pinigai pradėjo savo metamorfozę: jie vietoj, tam tikra prasme, mano išdidumo ar pasididžiavimo pradėjo darytis man savotiška našta. Aš pradėjau galvoti kur tuos pinigus man būtų galima investuoti. Labai norėjau investuoti į realų auksą, tačiau kažkaip netikėtai suradau, iš pirmo žvilgsnio, patogesnį būdą pinigams investuoti... tai buvo Plus500....

Iš pradžių pradėjau bandyti demonstracinėje versijoje iš netikrų pinigų... Sąskaitoje buvo 50 000 LTL netikrų pinigų. Iš pradžių buvau praradęs dvigubai bet po to pradėjau „atsilošinėti“, ir nuolat lydėjo laimėjimai. Daugiausia „investavau“ į auksą... Beveik tuo pat metu aptikau Bonum Publikum darbo skelbimą, jog reikalingi draudimo agentai ir panašiai. Pradėjau domėtis įmone ir įvairių draudimo sutarčių subtilybėmis/taisyklėmis bei mėginau jas įsiminti. Paskambinau dėl darbo sutarėm susitikti. Susitikau. Pasakė, jog darbas nėra ofise, tačiau tai lyg ir papildomas darbas: tektų skambinti iš turimos duomenų bazės ir klausinėti ar šie nenorėtų apsidrausti juos dominančiomis draudimo rūšimis. Pagrindinė draudimo kategorija, kiek pamenu, buvo draudimas ar daugiau investavimas, kurio riziką prisiima pats žmogus, o ne draudimo įmonė. Schema, mano supratimu, buvo labai panaši į gryną investavimą. Investuoti buvo galima iš pasirinkto sąrašo akcijų ar žaliavų ir panašiai...

Man toks darbas (ne ofise) ne itin sudomino. Tačiau kažkodėl aš iš tos draudimo įmonės sutvirtinau galutinai savo „investavimo idėją“... ir pradėjau „investuoti“ pats plus500 prekybos platformoje iš tikrų pinigų... Pasirodo, mano nelaimei ir man pačiam labai netikėta, jog aš esu labai azartiškas žmogus. Iš esmės, pasirodo, jog aš esu visai kaip lošėjas, kuris iš pasiskolintų pinigų stengiasi atsilošti tai ką jau pralošęs senai ir „sėkmingai“ pralošia toliau, tačiau vis vien lošia... Šito nepasakojau savo artimiems žmonėms...

Visų pirma pradėjau investuoti į žaliavas, kurios yra labai rizikingos ir, labai brangios... Nesakysiu praloštų pinigų sumų... Tik noriu pasakyti, kad negaliu sustoti... būna momentas kai nustoju, tačiau... Po sunkių darbų JK (aš vėl grįžau į JK), aš vėl bandau išlošti... galiu tik pasakyti, jog prieš kelias dienas, rodos, visai nekaltai investavęs į naftą (buliaus pozicija) praradau visas savo pastarosios savaitės santaupas... Dabar priėjau galutinę išvadą, jog investuoti į žaliavas yra be galo rizikingas dalykas. Nors kita vertus, jei sugebi suprasti tendencijas (pavyzdžiui, užsitęsusi sausra Brazilijoje, kuri yra pagrindinė kavos pupelių eksportuotoja pasaulyje, mažina pasiūlą kavos, dėl to ši itin brangi žaliava, labai smarkiai brangsta, ir, veikiausiai, brangs toliau, tačiau niekad negali būti užtikrintas, jog būtent tuo momentu prasidės kainos net ir nežymus kritimas...) Be to, žaliavos turi galiojimo pabaigas (išskyrus auksą ir sidabrą)... kai galiojimas prekybos pasibaigia, tuo metu, gali būti prarasti pinigai, jei staigiai prasidėjo kritimas kelias savaites, tačiau buvo tikimasi, jog vis vien vieną dieną kritimas nustos ir vyks kilimas...

Mano pinigai miršta ir nugula į pinigų rojų – Šveicariją (Ciurichą)... Iš esmės vis nuolat sakau sau, kad į žaliavas negalima investuoti, tačiau nesiseka atsikratyti tos idėjos pabandyti matant „labai įdomias kreives“... Aš pamėginsiu dar kartą, tačiau jau paskutinį: investuosiu į galiojimo pabaigos neturinčias akcijas... Jeigu ir tai nepasiteisins, na tuomet teks su visam ištrinti tą velnišką prekybos platformą. Kita vertus, platformos kaltinti negalima, ji tik atspindi realiu laiku vykstančius rinkų svyravimus/pokyčius...

Taigi Lietuvoje daugiau nei puse metų nieko neveikiau, tik keldavausi (kartais nemiegodavau naktimis) vien tik dėl to, kad stebėčiau rinkas ir savo investuotus pinigus... Bet galų gale aš vis vien pralaimėdavau... Tai varė mane į neviltį... Keisčiausia tai, jog nesenai atvykęs į JK aš dar praradau nemenką sumelę, ir kai grįžau po darbo, ir tai pamačiau – buvau nusprendęs su visam atsikratyti tokio tipo investavimo idėjos... Tačiau praėjus porai savaičių, aš ir vėl sugrįžau... ir vėl praradau... Taigi pagrindinė priežastis, dėl kurios aš šiandien pavėlavau į darbą buvo ta, jog mintys mano buvo visai kitur, aš rūkiau cigaretę po cigaretės, galvodamas ką daryti su ta mano regeneruojančia ir beveik nenuslopstančia priklausomybe... Visgi nusprendžiau pamėginti dar sykį... Manau, kad investavimo į žaliavas neišvengsiu, tačiau prieš tai privalėsiu perskaityti tonas puslapių tam, kad įvertinčiau rinkos situaciją ir suprasčiau jos tendencijas... ir dėl kurios priežasties toks žymus pokytis ar anomalija atsiranda rinkoje.Supraskit, kaip paprastas žmogus gali jaustis, kai naftos vertė šį birželį buvo pasiekusi 107 $ už barelį, o dabar nukrito iki 84... Tai nenusakomas pokytis ir jis yra protu nesuvokiamas... Arba kuomet kviečiai, sojos, ir kukurūzai nuosaikiai krenta nuo gegužės mėnesio... Kada tai turi baigtis? Į tai tikslaus atsakymo niekas neturi, bet kainų pokyčiai yra milžiniški ir būtent dėl šios priežasties žaliavų rinka yra be galo rizikinga, netgi ne visi ekonomistai ryžtasi investuoti į žaliavas ir karts nuo karto netaikliai pasako apie tas žaliavų rinkas... Jų nuspėti paprasčiausiai neįmanoma... Bent jau man... Aš tuo įsitikinau ir man to pakanka... Teks plaukti į akcijų vandenyną...

Šis investavimas tai buvo mano idėja pamėginti atitrūkti nuo juodo darbo fabrikuose, nes nesu tikras kiek aš galėsiu tempti tuose fabrikuose, nes mano širdis jau šlubuoja ypač kai pasėdžiu namuose, suvalgau gana riebų patiekalą bei kai daug rūkau, tai man širdis primena, jog gyvenu nesantarvėje...

Pabėgimui nuo juodo darbo matau 3 išėjimus: 1) išėjimas į fizinių pastangų nereikalaujantį darbą; 2) Investavimas (bandymas toliau investuoti, tačiau jau į akcijas); 3) Investavimas į auksą. Mano supratimu, nors auksas ir praranda savo vertę, tam tikra prasme, tai yra pats metas kaupti jo atsargas, nes ateis toks laikas, o jis anksčiau ar vėliau tikrai ateis, kuomet auksas pakils. Realus ir apčiuopiamas auksas veikiausiai pridėtų daugiausiai pasitikėjimo investicine sėkme ateityje. Tačiau yra vienas bet: kur jį laikyti, nes namuose nesaugu, o jam reikia gerų sąlygų, kad nebūtų paveiktas aplinkos (kambario temperatūros ir mažai drėgmės, tad užkasti po žeme 7 žingsnius į šiaurę nuo klevo kaime nepavyks (na pavyktų, tačiau jis būtų pažeistas). O namuose, maža visko gali atsitikti: apvogti, sudegti ir t.t... Na, o Bankas ima mokesčius... mokestis po mokesčio ir toji investicija gali griūti ir tapti nuostoline...

Tad veikiausiai geriausia išeitis, bent jau kol kas (o gal ir su visam): ieškoti kito darbo... O dėl savo nesėkmingo investavimo aš negaliu būti nuolatinėje depresijoje ir panašiai. Gyvenimas juda į priekį, tenka daryti išvadas, nors ir palaipsniui, nors ir ne kardinalias. Posakis: „nesidžiauk radęs, neverk pametęs“ šiuo atveju labai tinka. Tikiuosi, jog tai, ką aš parašiau čia, galbūt atbaidys ką nors nuo bandymų investuoti realiais pinigais, tačiau tekstas buvo svarbiausias man pačiam parašyti tai, kas mane slegia ir prisiminti tai, ir, visų pirma, viešai prisipažinti, jog aš esu azartiškas "lošėjas", ir privalau šiam dalykui atsispirti... 

  

Įkalinti laike arba Krono/Chrono/Saturno "chronologijoja" graikų/romėnų mitologijoje

Graikų mitologinis pasakojimas skamba daugmaž taip: Rėja (Urano ir Gajos duktė, Krono žmona ir sesuo) norėdama apsaugoti ką tik gimusį Dzeusą (romėnų mitologijoje Dzeuso atitikmuo - Jupiteris) nuo savo vyro Krono, užuot padavusi jam kūdikį (kurį jis ketino praryti tam, kad ir toliau galėtų dominuoti valdžioje) padavė į vystyklus susuktą akmenį, kurį Kronas prarijo. Graikų mitologinis dievų pasakojimas man yra kaip jų valdymo eros arba ciklai (tam tikra prasme, šios dievų valdymo laikotarpiai ir perversmai atspindi imperatorių/carų/karalių/kunigaikščių valdymo dinastijas ir sąmokslus kurpiamus sąmokslus prieš juos dėl...valdžios) Uraną (Gajos ir Tartaro sūnų) – pasaulio valdovą įveikęs jauniausias sūnus/titanas Kronas buvo taip pat įveiktas savo jauniausiojo sūnaus Dzeuso.

Kronas dažnai painiojamas su Chronu, kuris yra laiko personifikacija. Mano subjektyviu supratimu Chronas ir Kronas yra vienas ir tas pats, nes graikų mitologijoje yra aibė netikslumų. Kronas vaizduojamas su pjautuvu. Pjautuvas simbolizuoja lanką arba žiedą... Kitaip sakant pjautuvas - tai gali būti matoma žiedo dalis. Mano subjektyviu supratimu žiedas simbolizuoja ciklą arba laiką. Be to, „Chronas iš esmės kaip kosmologinė figūra dubliuoja titaną Kroną („Tėvą laiką“)“ Romėnų mitologijoje Krono/Chrono atitikmuo – Saturnas, na o Saturnas, visi puikiai žinome, jog yra sudarytas iš kelių ar daugiau žiedų juostų. Esmė tame, jog Saturnas kaip planeta, apsupta „žiedo“ simbolizuoja ciklą/laiką. Taigi Saturnas/Kronas ar Chronas, simbolizuoja ciklą/laiką. Iš to yra ir terminai atsiradę: Chronologija, Chronometras, Chronaksija, Chroninis, Chronografas, Chronograma, Chronometražas, Chronorefleksometras ir t.t. ir panašiai...

Saturno/Krono valdžios „perėmimas“ iš Urano mitologijoje simbolizuojamas kaip aukso amžius. Saturnas taip pat simbolizuojamas kaip akmuo (ypač jei (dėl man ne itin žinomos priežasties) tas akmuo yra juodas ir kubo formos). Toks Žemėje yra... Pavyzdžiui juodasis kubo formos Kaabos (išvertus iš arabų kalbos tai – kubas) akmuo Mekoje ir simbolizuoja Saturną/Kroną. Aplink šį akmenį eina ratu žmonės, ir tai Saturno planetos atitikmuo, nes žmonės, eidami ratu sukuria nesibaigiantį ratą/žiedą/ciklą... ir savotiškai atspindi (kaip danguje, taip ir žemėje koncepcija čia, veikiausiai, dera)... laiką.

Taigi Saturnas žemėje simbolizuojamas kaip akmuo. Tai paprasčiausia negyvosios materijos forma, kuri yra amžina ir, iš esmės, ji yra laikui atspari ir chronologiniu požiūriu – nekintanti (nors posakis: lašas po lašo ir akmenį pratašo yra teisingas, tačiau iš esmės tai vis vien stabiliausia materijos forma, kuri Žemėje „neišnyko“ nuo pat jos atsiradimo pradžios). Taigi akmuo – tai pirmapradė negyvosios materijos forma, kuri yra amžina ir tai yra Saturno/Krono – laiko dievo – atitikmuo.

Interpretuoti tai man yra be galo įdomu. Netgi remiantis graikų/romėnų mitologija. Taigi pamėginkite įsivaizduoti bent trumpam, ką graikų mitas, netgi ir su klaidomis, bandė mus nušviesti apie mus supantį pasaulį dievų ir herojų pavidalu. Remiantis Krono koncepcija, kuris yra pirmapradė negyvosios materijos forma, galime sakyti, kad „jis“ „įsuko“ materiją į šį pasaulį. Kitaip sakant kosminio "šokio" pradžia gali būti "datuojama" nuo to "momento". Tai skamba savotiškai ir gan absurdiškai. Na bet pasistenkite įsivaizduoti bent trumpam kaip tai keistai ir įdomiai skamba. Taigi Saturnas/Kronas vėliau buvo įveiktas Dzeuso, ir jis simbolizuoja jau kitą erą, galime tik spėti, jog jis, [ne]galimas dalykas, simbolizuoja gyvosios materijos erą. Alchemiškai kalbant, žmogus dabar naudoja negyvąją materiją savo reikmėms, taigi jis ją perdirba. Tačiau yra vienas bet... Galų gale, po tam tikro Mėnulio ciklų ar Žemės apsisukimo apie Saulę ciklų, ateis laikas kuomet mes... mirsime. Taigi mes iš gyvos materijos (vėl (?)) tapsime negyvąja. Ir tai yra taisyklė nr. 1 šiame pasaulyje. Šia prasme Kronas, kaip Tartaro (tikrojo pragaro Biblijos terminais kalbant) sūnus, vaidina Hado/mirties vaidmenį. Netgi filme "Kosmoso Odisėja 2001" savotiška koncepcija yra atvaizduojama. Trumpai užsiminsiu, jog kosminė įgula (aprašoma knygoje, o ne filme) vyko būtent į Saturną ieškoti juodojo stačiakampio gretasienio formos monolito (kuris yra tam tikra prasme, dar neištirtas ir nežemiškas protas), o laivą kontroliavo superkompiuteris vardu HAL 9000, kuris pakeliui į Saturną išžudė visą įgulą išskyrus 1 narį, kuris išjungė HAL‘ą. Hal‘as angliškai skamba ganėtinai panašiai į pragarą. Taigi tas 1 astronautas, nepamenu dėl kokios priežasties (veikiausiai, dėl kontakto su nežemišku protu) tapo nepavaldus laikui. Taigi, tam tikra prasme, jis pakeliui į Saturną įveikė Saturną (Kroną) – laiko dievą ir pats tapo dievu tikriausia to žodžio prasme mūsų atžvilgiu. Jis tapo nepavaldus nei laikui, nei materijai, nei erdvei (Mano supratimu šis aptartas filmas (knyga) gali būti interpretuojamas labai įvairiai, tačiau aišku tik viena – jis turi užslėptą prasmę ir yra labai simbolinis, o simbolis tai... daug daugiau nei 1 ar 2 žodžiai).   

Taigi tam tikra prasme, aš visu tuo norėjau tik pasakyti, jog Saturnas/Kronas simbolizuojamas kaip paprasčiausios amžinosios negyvosios materijos formos pavidalu, kuris laikui yra nepavaldus, tačiau iš jo šios formos gimsta gyvoji forma (tarkim flora ir fauna), tai žymi Krono eros perversmą, nes ant negyvos materijos karaliauja gyvoji, tačiau ji vis vien pavaldi Kronui, nes galų gale mes mirštame ir (vėl(?)) tampame negyvąja materija po tam tikro ciklo.

Mitologiniame kontekste iškyla filosofinis ir tuo pačiu metu, veikiausiai, retorinis, klausimas: kas buvo prieš negyvosios materijos atsiradimą. Prieš Kroną tebuvo Uranas – dangaus dievas. Prieš Uraną tebuvo ir tebėra Gaja – Žemė ir Tartaras (tai pirmapradžiai dievai). Iš esmės graikų mitas pasakoja, jog tuo laikotarpiu Žemė pagimdė negyvąją materiją: kalnus, uolas ir t.t...

Tačiau aš norėjau akcentuoti laiką kaip ciklą... Tai įdomus dalykas kontempliuoti atsisėdus „ant akmens“... Visi gerai žinome, kad po dienos ateis kita diena (žemė sukasi apie savo ašį), visi žinome, kad po savaitės ateis kita savaitė, mėnuo, metai, kad po 28 dienų vėl bus pilnatis (ar jaunatis, delčia, priešpilnis). Mėnulis sukasi apie Žemę, Žemė sukasi apie Saulę, Saulė sukari apie Šiaurinę žvaigždę (jeigu neklystu). Ciklinis „kosminis šokis“ vyksta nuolatos, netgi apie atomų branduolį nuolat nenuspėjama (?) trajektorija juda „elektronų debesis“. Taigi įvairių judėjimų ciklai vyksta tiek makro tiek mikro lygmenimis. Na, o kadangi vyksta judėjimas/ciklas arba kadangi gyvatė vėl ryja savo uodegą, tai čia pasireiškia laikas, netgi ir atominiu lygmeniu ir net bozonų lygmeniu.

Taigi visu tuo norėjau pasakyti, kad mes gyvename, tam tikra prasme, savotiškų ciklų arba laiko rato valdytojo spąstuose... Atėjus laikui/Kronui ciklas nutraukiamas (ištikus mirčiai), tačiau prasideda kita ciklo forma: iš gyvosios materijos tampame negyvąja ir vėl vyksta įvairiausių procesų chronologija...

Taigi, tam tikra prasme, laikas, bent jau man, primena savotišką kalėjimą, būtent kalbant apie laiko cikliškumą. Nežinau ar su manim sutiksite, tačiau tai man, tam tikra prasme, yra pakankamai panašu kaip nubusti tą pačią dieną vėl ir vėl...

Pagal graikų mitologinių dievų genealogiją, galime pasakyti, jog Kronas/Chronas/Saturnas yra pirmapradžio pragaro dievybės (ir tuo pat metu vietovės) Tartaro anūkas. O tai, mano subjektyviu supratimu, galima būtų interpretuoti, jog laikas sukurdamas ciklinę tvarką, tam tikra prasme, tuo pat metu sukuria ir savotiškąjį Tartarą visur, kur yra laikas arba ten, kur yra paklūstamo cikliškojo laiko dėsniams.

Įdomu būtų sužinoti, kas buvo prieš laiką ir, tuo pat metu prieš negyvajai materijai atsirandant. Graikų mitologija teigia, jog pradžioje buvo pirmykštė beformė erdvė – Chaosas, iš kurio atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Biblijos koncepcija būtų daugmaž tokia: iš pradžių buvo Žodis, ir tas Žodis buvo pas Dievą ir tas Žodis buvo Dievas... Taigi Biblijos leitmotyvais veikiausiai yra pasakojimas paties kūrimo proceso pradžią, na, o Mitologijoje, pakankamai arti ir filosofijoje, pasakojama, jog pradžioje buvo niekas (ar tiksliau nebuvo nieko), Absoliutas ar kažkas panašaus ir tuomet aiškinamasi kaip galėjo būti niekas, jei nieko negali būti, nes juk niekas egzistuoti negali, na nebent jis egzistuoja, tačiau už mūsų materialaus pasaulio suvokimo ribų. Tuomet gaunamos abstrakcijos, gaunamos pilkosios zonos, nes juk mintis negali prasimušti pro mus supančio materialaus pasaulio barjero, nes mes juk ir esame sukurti iš materijos (bet mintis nėra materiali..., tačiau ji interpretuojama materialių būtybių t.y. mūsų pačių).

Kita vertus mokslininkai jau teigia, jog pradžioje buvo materija ir antimaterija. „Laimei“ (taip jie sako), materijos buvo šiek tiek daugiau, negu antimaterijos, todėl viskas, kas yra dabar buvo vien tik dėl to, kad didžiojo sprogimo metu išliko šiek tiek daugiau materijos negu antimaterijos. Taigi niekas filosofiniais terminais veikiausiai egzistavo, na, o mitologiniais terminais, tai buvo chaosas – beformė erdvė (kažkas panašaus, veikiausiai, yra minima ir Biblijoje).

Taigi mes matome, jog sudėtingi procesai vyksta mėginant išsiaiškinti kas vyko prieš negyvosios materijos atsiradimą ir, tuo pat metu, kai dar nebuvo ciklo/laiko rato/Krono/Chrono ar Saturno – Tartaro anūko... Galimas dalykas, kad atėjus laikui, mes tai sužinosime, tačiau anksčiau laiko sužinoti nevalia, nes tokios taisyklės, kurių privalu laikytis. „Šokis“ turi tęstis, nes gali būti, jog tuo metu, kai ateis laikas – bus pernelyg nuobodu ir kito „šokio“ nebebus, arba teks laukti labai ilgai ir, galimas dalykas, jog ankstesnio (t.y. šio) „šokio“, mes vis vien neatsiminsime, galbūt, su laiku mes pamirštame... Taigi geriau nelaukti, nes laikas ir taip ateis pats savaime... Turbūt šis atsakymas yra tinkamiausias šiuo laiku...

rutina ir dėžiška tuštuma

Nėra apie ką rašyti... Darbo valandos atitolina domėjimąsi dienos naujienomis, kone visiškai nuslopina pasaulio pulso pajautimą. Grįžusiam iš darbo tenka ta pati kasdieninė rutina, kurios sūkurio ašyje, iš esmės, tėra tik įprastinis (bereikšmis) ruošimasis kitai darbo dienai. Gyvenimą sugebėjau taip „susitvarkyti“, kad tenka dirbti nemalonius ir visiškai bei absoliučiai neįdomius darbus, reikalaujančius guliveriškų ar sizifiškų pastangų. Visgi be to arkliško darbo veikiausiai nebūčiau parašęs šio teksto nors jį dar tik pradedu „austi“.

Pasaulio naujienos,(geo)politika, ekonomika bei žiupsnelis istorijos yra mano vienas iš esminių domėjimosi objektų, kurių pasakoje karts nuo karto gimsta straipsniai ar komentaro pobūdžio tekstai, kurių niekas neskaito, tačiau man tiesiog būna malonu rašyti. Tačiau atsiranda vienas bet... Ką daryti, kuomet pajauti, jog nutolsti nuo to (duokime tiems mano aprašytiems hobiams bendresnį pavadinimą) pasaulio pulso? Viena iš išeičių – rašyti. Tačiau... apie ką? Ar apie tą nutrūkusių naujienų ir įvykių sūkurio verpetą? Taigi keliamas klausimas gana paprastas: kaip užpildyti atsivėrusią tuštumą? Pamiegoti daugiau (ne)pavartojant prieš tai alkoholio? Gamintis daugiau ir įvairesnio maisto tam, kad būtų prislopintas išsekimas nuo arkliško darbo? Veikiausiai atsakymų yra milijonas į šį klausimą ir jie tam tikrais momentais galbūt galimai gali būti tinkami. Kai kuriems tas jausmas tuštumos išnyksta, kai turi gerą draugą ar draugę, žmoną ir/ar vaikų (manau, kad būtent tuomet beveik ar išvis nelieka laiko galvoti apie kažkokias atsiveriančias tuštumas ir jų „užpildymus“, nes tam tiesiog nėra laiko ir, galimas dalykas, tos tuštumos jausmas nė neegzistuoja). Tačiau aš esu beveik visiškai įsitikinęs, jog kone visais savo gyvenimo momentais tą atsiveriančią tuštumą jausiu.

Tiems, kas nežino koks tai yra jausmas galiu trumpai aprašyti: tai jausmas, jog esi dėžėje. Tam tikra prasme mes visi gyvename ir dirbame ir važiuojame dėžėse, tačiau toji dėžė – tai ne fizinis, o minties barjeras. Bent jau man, po sunkaus fizinio darbo nebėra noro domėtis kažkuo ir būtent tuomet atsiveria toji vadinamoji tuštuma: kuomet gyveni dėžėje vyksti į darbą dėžėje ir dirbi dėžėje... atsiradusi toji rutina smarkiai apkarpo minties ir ypač kūrybingumo sparnelius ir pradedi jaustis pats ,tam tikra prasme, dėže. Na, o dėžė – tai daiktas, o daikto nuomonės niekas neklausia.

Taigi, bent jau šiuo gyvenimo momentu, veikiausiai tokios ar panašios būsenos lydi mane visą gyvenimą ir turbūt lydės iki paskutinės kelionės dėžėje...

Kai pagalvoji, tai dėžės yra visos skirtingos, tačiau kažkuo tai ir panašios: visos jos stačiakampio gretasienio formos, kai kurios būna be viršutinės sienelės, tačiau iš esmės visos jos turi tam tikrus standartus tam, kad į tas dėžes galima būtų patogiai įdėti kitas dėžes, ir efektyviai užpildyti transportavimui skirtą dėžę.

Žmogus viską sukūrė efektyvumo ir našumo labui, tam veikiausiai prireikė kelių ar keliolikos kartų... Nesustabdoma mašina juda toliau, kuri užpildo dėžutes arba sukrauna dėžes į „dėžių bloką“. Fabriko terminais kalbant, tam tikra prasme, žmogus taip pat yra mašina: vieną luošą arklį galima lengvai pakeisti jaunesniu juodbėru eržilu tikintis, jog šis tarnaus ilgiau, na bet jei kas nutiks, visuomet galima pakeisti ir į kitą... Taip pat kaip mašinos susidėvėjusią detalę (arba visą mašiną) pakeičiame į naują.Tuomet atsiranda turbūt tokios pat reikšmės, kaip kad kas anksčiau višta ar kiaušinis, dilema: ar mes gyvename dėl dėžių ir tik vardan dėžių, nes, tam tikra prasme, mes, arba tie, kurie daugiausia su dėžėmis realiame gyvenime susiduria, virstame dėžėmis. Aš per gana trumpą laiką supratau dėl kokios vienos iš pagrindinių priežasčių išvykau iš JK. Tas tuščios dėžės jausmas... Niekad nesibaigiantis, kaip klajoklis be žemės ir tikslo, teturintis tik vieną tikslą: po „susitikimo“ su dėžėmis, sutikti jas kitą dieną ir vėl...

Tiesą sakant, nebeturiu jėgų toliau tęsti šį absurdišką monologą, nes, tam tikra prasme, tai neturi jokios reikšmės, nes sekančios dienos rytą aš ir vėl kaip Sizifas prie akmens, taip ir aš prie dėžės, ...ir bandysiu jas įveikti... Ir aš žinau tikrai, jog jas „beveik“ įveiksiu, ir kai tai atsitiks, su šypsena veide (kaip kad Sizifas po nuriedėjusio akmens kalno papėdės link, gali pailsėti ir atgauti jėgas grįždamas prie to paties akmens), galėsiu pamėginti iš naujo užpildyti atsiveriančią tuštumą, na o dar kitą dieną, kai būsiu vėl kalno papėdėje, pamėginsiu vėl įveikti akmenį, nors ir žinau, jog to padaryti nepavyks, aš bandysiu vis vien... Šia prasme veikiausiai mes visi, tam tikra prasme, esame kažkuria prasme panašūs į Sizifą.