Nesėkmingas investavimas. Privalu daryti išvadas. Skirta: azartiškam lošėjui...

Šiandien pavėlavau į darbą... Pavėlavau į darbą dėl kelių priežasčių, kurios tarpusavyje yra susiję... Tad nebegaliu daugiau tylėti ir norisi išsipasakoti, visų pirma, sau pačiam.

Universitete kartodamas kursą vien tik baigiamojo darbo dalį, sugebėjau jį padaryti pats apskritai be niekieno pagalbos, tačiau tai buvo sudėtingas procesas man ir jis užtruko beveik visus mokslo metus... Baigiamąjį darbą pradėjau daryti nuo lapkričio mėnesio, na o kovo pabaigoje nebuvo parašyta nė vieno sakinio... Galų gale, praleidus vieną užduoties dalį ir ją supaprastinus, man pavyko padaryti baigiamąjį darbą be jokių pastangų, tai tebuvo jau formalumai... Tačiau vis vien man prireikė begalės laiko netgi susikoncentravus vien ties baigiamuoju darbu... Tai buvo pradžia... O gal... tęsinys, lydėjęs mane visą gyvenimą...

Kaip jau pastebėjote, nesu aš labai gabus mokslams, nesu joks talentas, tik mėgindavau, stengdavausi judėti į priekį savo pastangų dėka, kiek tai man pavyko (?)... klausimas į kurį atsakymas būtų pakankamai paprastas: nepavyko man išskyrus dulkėto diplomo, esančio stalčiuje, pasiekti nieko daugiau, pavyzdžiui, mano išsvajoto darbo pagal specialybę. Sudėjus bendrai studijoms teko paaukoti 5 savo gyvenimo metus, iš esmės, tik dėl dulkėto diplomo, esančio stalčiuje. Tačiau pernelyg daug ties šiuo poskyriu išsiplėsti neketinu, nes teksto tema yra kiek kitokia.

Esmė ta, jog po studijų aš buvau įklimpęs į skolas Lietuvos minimalios algos uždarbio mastais – pakankamai nemažas skolas. Tad teko išvykti pas mamą į JK ir ten padirbėti. Darbas iš pradžių sekėsi nekaip apie 5 mėnesius... tačiau vėliau situacija pradėjo labai kardinaliai keistis į gerąją pusę. Bent jau aš taip galvojau, na ir iš pradžių taip ir buvo... Skolos studijų metais buvo likviduotos, įsigytas kompiuteris, naujas dviratis, telefonas, gal dar kažkas, turbūt nelabai reikšmingas daiktas, tačiau dirbdamas JK, iš esmės, neišlaidavau ir gyvenau (tiesą sakant, tam tikra prasme, ir tebegyvenu), taupymo režime. O tai reiškia, jog sugebėdavau sutaupyti pakankamai dideles pinigų sumas per kelis mėnesius (vėlgi tos sumos būdavo didelės skaičiuojant Lietuvos minimalaus uždarbio terminais ir litais). Sumos vis augo ir augo... Tačiau darbo tempai taip pat: ne valandos, tačiau tempai fabrike tapo beveik, o gal ir be beveik, nepakeliami... Ten suktis tekdavo vis greičiau ir greičiau, produkcijos būdavo pagaminama praktiškai sulig kiekviena diena vis daugiau ir daugiau. Tad tekdavo įdėti daugiau fizinių bei emocinių pastangų darbe, atsirasdavo įtampa darbe... dėl kurios, man išsivystė krūtinės angina... To iš pradžių nelabai supratau ir dar dirbau beveik pusę metų su skaudančia širdimi.

Susikrovęs beveik gražią apvalią sumelę litais, aš nusprendžiau išvykti iš JK (tai buvo praeitų metų rugsėjo vidurys... man nauji metai vis dar ir, veikiausiai taip bus visuomet, yra rugsėjis – permainų metas).

Išvykęs iš JK nusprendžiau, kad būtų visai nieko tuos pinigėlius panaudoti bent jau bendrabučio kambarėliui Vilniuje įsigyti. Man būtų netgi užtekę (tuo momentu) pinigų ir automobiliui ne pirmos jaunystės įsigyti, bei pragyventi kelis mėnesius niekur nedirbant žiemos sezonu Vilniuje. Planas, pripažinkit, tam tikra prasme, buvo pakankamai neblogas. Tačiau jis neišdegė. Tėvas atkalbinėjo, nes sakė, jog lauktų neaiški ateitis tame bendrabutyje ir, jei situacija pasikeistų, tai vargu bau, ar tikrai būtų galima tą bendrabučio kambarėlį parduoti bent jau už panašią kainą. Bet vis dėl to aš apžiūrėjau 3 bendrabučius, kurių 1 visai patiko... Turiu omenyje tik tai kambarį.... Todėl veikiausiai dėl to aš ir nesiryžau pirkti...

Niekas nesikeitė, pinigai saugiai gulėjo elektroninėje erdvėje. Tačiau kol jie gulėjo, aš po bendrabučio atsisakymo nusprendžiau iškart pereiti prie automobilio pirkimo paieškų ir tuo pat metu ieškojau darbo... Darbo pasiūlymų ieškojau Vilniuje, nors gyvenau 100 km nuo Vilniaus. Vilniuje mane netrukus pakvietė pokalbiui, dėl darbo, tačiau tam darbui reikėjo automobilio, o aš jo neturėjau, aš jo vis dar ieškojau... Todėl negalėjo manęs ten priimti... Tiesą sakant aš tuo metu automobiliu buvau važiavęs pakankamai senai, o Vilniuje – nė karto gyvenime. Automobilio paieškos atrodė, kad lyg ir davė vaisių, tačiau ir vėl nesėkmingai: su perpardavėju kartu vykome į REGITRĄ užregistruoti juodojo Audi A3, tačiau pardavėjas susizgribo, kad nėra svarbiausio automobilio dokumento – techninio automobilio paso... Pasakė, kad teks laukti ir už savaitės tikrai tas pasas bus, na o visai netrukus mane pakvietė kita įmonė Vilniuje pokalbiui dėl darbo... Ten rodėsi situacija visai nebloga i lyg ir rodėsi jog priims, tačiau iškilo vienas bet... Savo CV rašiau, jog turiu automobilį ir vairuoju, tačiau realybė buvo deja kita... na o ten automobilio, kaip darbo įrankio, reikėjo... Tad teko papasakoti atvirai dėl kurios priežasties aš vis dar neturiu automobilio... Aš iš savo patirties supratau, jog negausiu darbo ir ten vien dėl automobilio neturėjimo, o gal ir ne tik dėl to... Todėl iš to pykčio tos pačios savaitės savaitgalį nusipirkau automobilių turguje probleminį automobilį, tačiau jį jau turėjau. Už dviejų savaičių (jau žiemą) paskambino įmonė, esanti už Vilniaus, pokalbiui dėl darbo. Tuomet teko pirmąkart vykti automobiliu į Vilnių. Per Vilnių važiavau nedrąsiai. Buvo plikledis... Ir automobilis dar nebuvo visiškai sutvarkytas (pavyzdžiui langų valytuvai neveikė, kurių labai trūko). Tačiau mano laimei, pavyko išvengti avarijų, nors avarinių situacijų buvo pasitaikę važiuojant Vilniaus link dėl to paties plikledio... Trečiasis ir paskutinysis pokalbis dėl darbo buvo labai nesėkmingas, nes tas darbo pobūdis nelabai atitiko mano turimų įgūdžių... Tačiau aš piktdžiugiškai džiaugiausi vien tik dėl to, kad sugebėjau atvykti į Vilnių pats. Na, o atgal skriejau su vėjeliu ir tuo metu nebuvo baisus tas Vilnius man.

Bet vis vien... Grįžęs namo gerai apgalvojau situacijas (ypač važiavimo ypatumus) ir supratau, kad taip trokštas Vilnius, pasirodo, jau nebėra toks troškimas, o tai buvo daugiau kaip svajonė ar pasaka dėl kurios aš nesustojau dirbti JK tokį ilgą laiką. Supratau, kad didmiestyje aš gyventi negaliu... Tiesiog negaliu ir viskas.

Tuomet nusprendžiau įsidarbinti savo mieste. Pradėjau kasdien ieškoti darbo skelbimų ir tik radus lyg ir tinkamesnį – iškart kandidatuodavau. Tačiau... nesėkmingai. Lietuvoje, o ypač mano gimtajame mieste, žmonės labai bijojo mane įdarbinti, atrodė, jog kas čia tokio, nes juk yra bandomasis laikotarpis, jei bus kažkokių problemų, tai darbdavys galėtų iškart atsikratyti manimi per tą laikotarpį, na o aš teprašiau tik minimumo, nes pinigų turėjau kaip šieno tuo metu.

Tuo pat metu tie turimi pinigai pradėjo savo metamorfozę: jie vietoj, tam tikra prasme, mano išdidumo ar pasididžiavimo pradėjo darytis man savotiška našta. Aš pradėjau galvoti kur tuos pinigus man būtų galima investuoti. Labai norėjau investuoti į realų auksą, tačiau kažkaip netikėtai suradau, iš pirmo žvilgsnio, patogesnį būdą pinigams investuoti... tai buvo Plus500....

Iš pradžių pradėjau bandyti demonstracinėje versijoje iš netikrų pinigų... Sąskaitoje buvo 50 000 LTL netikrų pinigų. Iš pradžių buvau praradęs dvigubai bet po to pradėjau „atsilošinėti“, ir nuolat lydėjo laimėjimai. Daugiausia „investavau“ į auksą... Beveik tuo pat metu aptikau Bonum Publikum darbo skelbimą, jog reikalingi draudimo agentai ir panašiai. Pradėjau domėtis įmone ir įvairių draudimo sutarčių subtilybėmis/taisyklėmis bei mėginau jas įsiminti. Paskambinau dėl darbo sutarėm susitikti. Susitikau. Pasakė, jog darbas nėra ofise, tačiau tai lyg ir papildomas darbas: tektų skambinti iš turimos duomenų bazės ir klausinėti ar šie nenorėtų apsidrausti juos dominančiomis draudimo rūšimis. Pagrindinė draudimo kategorija, kiek pamenu, buvo draudimas ar daugiau investavimas, kurio riziką prisiima pats žmogus, o ne draudimo įmonė. Schema, mano supratimu, buvo labai panaši į gryną investavimą. Investuoti buvo galima iš pasirinkto sąrašo akcijų ar žaliavų ir panašiai...

Man toks darbas (ne ofise) ne itin sudomino. Tačiau kažkodėl aš iš tos draudimo įmonės sutvirtinau galutinai savo „investavimo idėją“... ir pradėjau „investuoti“ pats plus500 prekybos platformoje iš tikrų pinigų... Pasirodo, mano nelaimei ir man pačiam labai netikėta, jog aš esu labai azartiškas žmogus. Iš esmės, pasirodo, jog aš esu visai kaip lošėjas, kuris iš pasiskolintų pinigų stengiasi atsilošti tai ką jau pralošęs senai ir „sėkmingai“ pralošia toliau, tačiau vis vien lošia... Šito nepasakojau savo artimiems žmonėms...

Visų pirma pradėjau investuoti į žaliavas, kurios yra labai rizikingos ir, labai brangios... Nesakysiu praloštų pinigų sumų... Tik noriu pasakyti, kad negaliu sustoti... būna momentas kai nustoju, tačiau... Po sunkių darbų JK (aš vėl grįžau į JK), aš vėl bandau išlošti... galiu tik pasakyti, jog prieš kelias dienas, rodos, visai nekaltai investavęs į naftą (buliaus pozicija) praradau visas savo pastarosios savaitės santaupas... Dabar priėjau galutinę išvadą, jog investuoti į žaliavas yra be galo rizikingas dalykas. Nors kita vertus, jei sugebi suprasti tendencijas (pavyzdžiui, užsitęsusi sausra Brazilijoje, kuri yra pagrindinė kavos pupelių eksportuotoja pasaulyje, mažina pasiūlą kavos, dėl to ši itin brangi žaliava, labai smarkiai brangsta, ir, veikiausiai, brangs toliau, tačiau niekad negali būti užtikrintas, jog būtent tuo momentu prasidės kainos net ir nežymus kritimas...) Be to, žaliavos turi galiojimo pabaigas (išskyrus auksą ir sidabrą)... kai galiojimas prekybos pasibaigia, tuo metu, gali būti prarasti pinigai, jei staigiai prasidėjo kritimas kelias savaites, tačiau buvo tikimasi, jog vis vien vieną dieną kritimas nustos ir vyks kilimas...

Mano pinigai miršta ir nugula į pinigų rojų – Šveicariją (Ciurichą)... Iš esmės vis nuolat sakau sau, kad į žaliavas negalima investuoti, tačiau nesiseka atsikratyti tos idėjos pabandyti matant „labai įdomias kreives“... Aš pamėginsiu dar kartą, tačiau jau paskutinį: investuosiu į galiojimo pabaigos neturinčias akcijas... Jeigu ir tai nepasiteisins, na tuomet teks su visam ištrinti tą velnišką prekybos platformą. Kita vertus, platformos kaltinti negalima, ji tik atspindi realiu laiku vykstančius rinkų svyravimus/pokyčius...

Taigi Lietuvoje daugiau nei puse metų nieko neveikiau, tik keldavausi (kartais nemiegodavau naktimis) vien tik dėl to, kad stebėčiau rinkas ir savo investuotus pinigus... Bet galų gale aš vis vien pralaimėdavau... Tai varė mane į neviltį... Keisčiausia tai, jog nesenai atvykęs į JK aš dar praradau nemenką sumelę, ir kai grįžau po darbo, ir tai pamačiau – buvau nusprendęs su visam atsikratyti tokio tipo investavimo idėjos... Tačiau praėjus porai savaičių, aš ir vėl sugrįžau... ir vėl praradau... Taigi pagrindinė priežastis, dėl kurios aš šiandien pavėlavau į darbą buvo ta, jog mintys mano buvo visai kitur, aš rūkiau cigaretę po cigaretės, galvodamas ką daryti su ta mano regeneruojančia ir beveik nenuslopstančia priklausomybe... Visgi nusprendžiau pamėginti dar sykį... Manau, kad investavimo į žaliavas neišvengsiu, tačiau prieš tai privalėsiu perskaityti tonas puslapių tam, kad įvertinčiau rinkos situaciją ir suprasčiau jos tendencijas... ir dėl kurios priežasties toks žymus pokytis ar anomalija atsiranda rinkoje.Supraskit, kaip paprastas žmogus gali jaustis, kai naftos vertė šį birželį buvo pasiekusi 107 $ už barelį, o dabar nukrito iki 84... Tai nenusakomas pokytis ir jis yra protu nesuvokiamas... Arba kuomet kviečiai, sojos, ir kukurūzai nuosaikiai krenta nuo gegužės mėnesio... Kada tai turi baigtis? Į tai tikslaus atsakymo niekas neturi, bet kainų pokyčiai yra milžiniški ir būtent dėl šios priežasties žaliavų rinka yra be galo rizikinga, netgi ne visi ekonomistai ryžtasi investuoti į žaliavas ir karts nuo karto netaikliai pasako apie tas žaliavų rinkas... Jų nuspėti paprasčiausiai neįmanoma... Bent jau man... Aš tuo įsitikinau ir man to pakanka... Teks plaukti į akcijų vandenyną...

Šis investavimas tai buvo mano idėja pamėginti atitrūkti nuo juodo darbo fabrikuose, nes nesu tikras kiek aš galėsiu tempti tuose fabrikuose, nes mano širdis jau šlubuoja ypač kai pasėdžiu namuose, suvalgau gana riebų patiekalą bei kai daug rūkau, tai man širdis primena, jog gyvenu nesantarvėje...

Pabėgimui nuo juodo darbo matau 3 išėjimus: 1) išėjimas į fizinių pastangų nereikalaujantį darbą; 2) Investavimas (bandymas toliau investuoti, tačiau jau į akcijas); 3) Investavimas į auksą. Mano supratimu, nors auksas ir praranda savo vertę, tam tikra prasme, tai yra pats metas kaupti jo atsargas, nes ateis toks laikas, o jis anksčiau ar vėliau tikrai ateis, kuomet auksas pakils. Realus ir apčiuopiamas auksas veikiausiai pridėtų daugiausiai pasitikėjimo investicine sėkme ateityje. Tačiau yra vienas bet: kur jį laikyti, nes namuose nesaugu, o jam reikia gerų sąlygų, kad nebūtų paveiktas aplinkos (kambario temperatūros ir mažai drėgmės, tad užkasti po žeme 7 žingsnius į šiaurę nuo klevo kaime nepavyks (na pavyktų, tačiau jis būtų pažeistas). O namuose, maža visko gali atsitikti: apvogti, sudegti ir t.t... Na, o Bankas ima mokesčius... mokestis po mokesčio ir toji investicija gali griūti ir tapti nuostoline...

Tad veikiausiai geriausia išeitis, bent jau kol kas (o gal ir su visam): ieškoti kito darbo... O dėl savo nesėkmingo investavimo aš negaliu būti nuolatinėje depresijoje ir panašiai. Gyvenimas juda į priekį, tenka daryti išvadas, nors ir palaipsniui, nors ir ne kardinalias. Posakis: „nesidžiauk radęs, neverk pametęs“ šiuo atveju labai tinka. Tikiuosi, jog tai, ką aš parašiau čia, galbūt atbaidys ką nors nuo bandymų investuoti realiais pinigais, tačiau tekstas buvo svarbiausias man pačiam parašyti tai, kas mane slegia ir prisiminti tai, ir, visų pirma, viešai prisipažinti, jog aš esu azartiškas "lošėjas", ir privalau šiam dalykui atsispirti...