rutina ir dėžiška tuštuma

Nėra apie ką rašyti... Darbo valandos atitolina domėjimąsi dienos naujienomis, kone visiškai nuslopina pasaulio pulso pajautimą. Grįžusiam iš darbo tenka ta pati kasdieninė rutina, kurios sūkurio ašyje, iš esmės, tėra tik įprastinis (bereikšmis) ruošimasis kitai darbo dienai. Gyvenimą sugebėjau taip „susitvarkyti“, kad tenka dirbti nemalonius ir visiškai bei absoliučiai neįdomius darbus, reikalaujančius guliveriškų ar sizifiškų pastangų. Visgi be to arkliško darbo veikiausiai nebūčiau parašęs šio teksto nors jį dar tik pradedu „austi“.

Pasaulio naujienos,(geo)politika, ekonomika bei žiupsnelis istorijos yra mano vienas iš esminių domėjimosi objektų, kurių pasakoje karts nuo karto gimsta straipsniai ar komentaro pobūdžio tekstai, kurių niekas neskaito, tačiau man tiesiog būna malonu rašyti. Tačiau atsiranda vienas bet... Ką daryti, kuomet pajauti, jog nutolsti nuo to (duokime tiems mano aprašytiems hobiams bendresnį pavadinimą) pasaulio pulso? Viena iš išeičių – rašyti. Tačiau... apie ką? Ar apie tą nutrūkusių naujienų ir įvykių sūkurio verpetą? Taigi keliamas klausimas gana paprastas: kaip užpildyti atsivėrusią tuštumą? Pamiegoti daugiau (ne)pavartojant prieš tai alkoholio? Gamintis daugiau ir įvairesnio maisto tam, kad būtų prislopintas išsekimas nuo arkliško darbo? Veikiausiai atsakymų yra milijonas į šį klausimą ir jie tam tikrais momentais galbūt galimai gali būti tinkami. Kai kuriems tas jausmas tuštumos išnyksta, kai turi gerą draugą ar draugę, žmoną ir/ar vaikų (manau, kad būtent tuomet beveik ar išvis nelieka laiko galvoti apie kažkokias atsiveriančias tuštumas ir jų „užpildymus“, nes tam tiesiog nėra laiko ir, galimas dalykas, tos tuštumos jausmas nė neegzistuoja). Tačiau aš esu beveik visiškai įsitikinęs, jog kone visais savo gyvenimo momentais tą atsiveriančią tuštumą jausiu.

Tiems, kas nežino koks tai yra jausmas galiu trumpai aprašyti: tai jausmas, jog esi dėžėje. Tam tikra prasme mes visi gyvename ir dirbame ir važiuojame dėžėse, tačiau toji dėžė – tai ne fizinis, o minties barjeras. Bent jau man, po sunkaus fizinio darbo nebėra noro domėtis kažkuo ir būtent tuomet atsiveria toji vadinamoji tuštuma: kuomet gyveni dėžėje vyksti į darbą dėžėje ir dirbi dėžėje... atsiradusi toji rutina smarkiai apkarpo minties ir ypač kūrybingumo sparnelius ir pradedi jaustis pats ,tam tikra prasme, dėže. Na, o dėžė – tai daiktas, o daikto nuomonės niekas neklausia.

Taigi, bent jau šiuo gyvenimo momentu, veikiausiai tokios ar panašios būsenos lydi mane visą gyvenimą ir turbūt lydės iki paskutinės kelionės dėžėje...

Kai pagalvoji, tai dėžės yra visos skirtingos, tačiau kažkuo tai ir panašios: visos jos stačiakampio gretasienio formos, kai kurios būna be viršutinės sienelės, tačiau iš esmės visos jos turi tam tikrus standartus tam, kad į tas dėžes galima būtų patogiai įdėti kitas dėžes, ir efektyviai užpildyti transportavimui skirtą dėžę.

Žmogus viską sukūrė efektyvumo ir našumo labui, tam veikiausiai prireikė kelių ar keliolikos kartų... Nesustabdoma mašina juda toliau, kuri užpildo dėžutes arba sukrauna dėžes į „dėžių bloką“. Fabriko terminais kalbant, tam tikra prasme, žmogus taip pat yra mašina: vieną luošą arklį galima lengvai pakeisti jaunesniu juodbėru eržilu tikintis, jog šis tarnaus ilgiau, na bet jei kas nutiks, visuomet galima pakeisti ir į kitą... Taip pat kaip mašinos susidėvėjusią detalę (arba visą mašiną) pakeičiame į naują.Tuomet atsiranda turbūt tokios pat reikšmės, kaip kad kas anksčiau višta ar kiaušinis, dilema: ar mes gyvename dėl dėžių ir tik vardan dėžių, nes, tam tikra prasme, mes, arba tie, kurie daugiausia su dėžėmis realiame gyvenime susiduria, virstame dėžėmis. Aš per gana trumpą laiką supratau dėl kokios vienos iš pagrindinių priežasčių išvykau iš JK. Tas tuščios dėžės jausmas... Niekad nesibaigiantis, kaip klajoklis be žemės ir tikslo, teturintis tik vieną tikslą: po „susitikimo“ su dėžėmis, sutikti jas kitą dieną ir vėl...

Tiesą sakant, nebeturiu jėgų toliau tęsti šį absurdišką monologą, nes, tam tikra prasme, tai neturi jokios reikšmės, nes sekančios dienos rytą aš ir vėl kaip Sizifas prie akmens, taip ir aš prie dėžės, ...ir bandysiu jas įveikti... Ir aš žinau tikrai, jog jas „beveik“ įveiksiu, ir kai tai atsitiks, su šypsena veide (kaip kad Sizifas po nuriedėjusio akmens kalno papėdės link, gali pailsėti ir atgauti jėgas grįždamas prie to paties akmens), galėsiu pamėginti iš naujo užpildyti atsiveriančią tuštumą, na o dar kitą dieną, kai būsiu vėl kalno papėdėje, pamėginsiu vėl įveikti akmenį, nors ir žinau, jog to padaryti nepavyks, aš bandysiu vis vien... Šia prasme veikiausiai mes visi, tam tikra prasme, esame kažkuria prasme panašūs į Sizifą.