Įkalinti laike arba Krono/Chrono/Saturno "chronologijoja" graikų/romėnų mitologijoje

Graikų mitologinis pasakojimas skamba daugmaž taip: Rėja (Urano ir Gajos duktė, Krono žmona ir sesuo) norėdama apsaugoti ką tik gimusį Dzeusą (romėnų mitologijoje Dzeuso atitikmuo - Jupiteris) nuo savo vyro Krono, užuot padavusi jam kūdikį (kurį jis ketino praryti tam, kad ir toliau galėtų dominuoti valdžioje) padavė į vystyklus susuktą akmenį, kurį Kronas prarijo. Graikų mitologinis dievų pasakojimas man yra kaip jų valdymo eros arba ciklai (tam tikra prasme, šios dievų valdymo laikotarpiai ir perversmai atspindi imperatorių/carų/karalių/kunigaikščių valdymo dinastijas ir sąmokslus kurpiamus sąmokslus prieš juos dėl...valdžios) Uraną (Gajos ir Tartaro sūnų) – pasaulio valdovą įveikęs jauniausias sūnus/titanas Kronas buvo taip pat įveiktas savo jauniausiojo sūnaus Dzeuso.

Kronas dažnai painiojamas su Chronu, kuris yra laiko personifikacija. Mano subjektyviu supratimu Chronas ir Kronas yra vienas ir tas pats, nes graikų mitologijoje yra aibė netikslumų. Kronas vaizduojamas su pjautuvu. Pjautuvas simbolizuoja lanką arba žiedą... Kitaip sakant pjautuvas - tai gali būti matoma žiedo dalis. Mano subjektyviu supratimu žiedas simbolizuoja ciklą arba laiką. Be to, „Chronas iš esmės kaip kosmologinė figūra dubliuoja titaną Kroną („Tėvą laiką“)“ Romėnų mitologijoje Krono/Chrono atitikmuo – Saturnas, na o Saturnas, visi puikiai žinome, jog yra sudarytas iš kelių ar daugiau žiedų juostų. Esmė tame, jog Saturnas kaip planeta, apsupta „žiedo“ simbolizuoja ciklą/laiką. Taigi Saturnas/Kronas ar Chronas, simbolizuoja ciklą/laiką. Iš to yra ir terminai atsiradę: Chronologija, Chronometras, Chronaksija, Chroninis, Chronografas, Chronograma, Chronometražas, Chronorefleksometras ir t.t. ir panašiai...

Saturno/Krono valdžios „perėmimas“ iš Urano mitologijoje simbolizuojamas kaip aukso amžius. Saturnas taip pat simbolizuojamas kaip akmuo (ypač jei (dėl man ne itin žinomos priežasties) tas akmuo yra juodas ir kubo formos). Toks Žemėje yra... Pavyzdžiui juodasis kubo formos Kaabos (išvertus iš arabų kalbos tai – kubas) akmuo Mekoje ir simbolizuoja Saturną/Kroną. Aplink šį akmenį eina ratu žmonės, ir tai Saturno planetos atitikmuo, nes žmonės, eidami ratu sukuria nesibaigiantį ratą/žiedą/ciklą... ir savotiškai atspindi (kaip danguje, taip ir žemėje koncepcija čia, veikiausiai, dera)... laiką.

Taigi Saturnas žemėje simbolizuojamas kaip akmuo. Tai paprasčiausia negyvosios materijos forma, kuri yra amžina ir, iš esmės, ji yra laikui atspari ir chronologiniu požiūriu – nekintanti (nors posakis: lašas po lašo ir akmenį pratašo yra teisingas, tačiau iš esmės tai vis vien stabiliausia materijos forma, kuri Žemėje „neišnyko“ nuo pat jos atsiradimo pradžios). Taigi akmuo – tai pirmapradė negyvosios materijos forma, kuri yra amžina ir tai yra Saturno/Krono – laiko dievo – atitikmuo.

Interpretuoti tai man yra be galo įdomu. Netgi remiantis graikų/romėnų mitologija. Taigi pamėginkite įsivaizduoti bent trumpam, ką graikų mitas, netgi ir su klaidomis, bandė mus nušviesti apie mus supantį pasaulį dievų ir herojų pavidalu. Remiantis Krono koncepcija, kuris yra pirmapradė negyvosios materijos forma, galime sakyti, kad „jis“ „įsuko“ materiją į šį pasaulį. Kitaip sakant kosminio "šokio" pradžia gali būti "datuojama" nuo to "momento". Tai skamba savotiškai ir gan absurdiškai. Na bet pasistenkite įsivaizduoti bent trumpam kaip tai keistai ir įdomiai skamba. Taigi Saturnas/Kronas vėliau buvo įveiktas Dzeuso, ir jis simbolizuoja jau kitą erą, galime tik spėti, jog jis, [ne]galimas dalykas, simbolizuoja gyvosios materijos erą. Alchemiškai kalbant, žmogus dabar naudoja negyvąją materiją savo reikmėms, taigi jis ją perdirba. Tačiau yra vienas bet... Galų gale, po tam tikro Mėnulio ciklų ar Žemės apsisukimo apie Saulę ciklų, ateis laikas kuomet mes... mirsime. Taigi mes iš gyvos materijos (vėl (?)) tapsime negyvąja. Ir tai yra taisyklė nr. 1 šiame pasaulyje. Šia prasme Kronas, kaip Tartaro (tikrojo pragaro Biblijos terminais kalbant) sūnus, vaidina Hado/mirties vaidmenį. Netgi filme "Kosmoso Odisėja 2001" savotiška koncepcija yra atvaizduojama. Trumpai užsiminsiu, jog kosminė įgula (aprašoma knygoje, o ne filme) vyko būtent į Saturną ieškoti juodojo stačiakampio gretasienio formos monolito (kuris yra tam tikra prasme, dar neištirtas ir nežemiškas protas), o laivą kontroliavo superkompiuteris vardu HAL 9000, kuris pakeliui į Saturną išžudė visą įgulą išskyrus 1 narį, kuris išjungė HAL‘ą. Hal‘as angliškai skamba ganėtinai panašiai į pragarą. Taigi tas 1 astronautas, nepamenu dėl kokios priežasties (veikiausiai, dėl kontakto su nežemišku protu) tapo nepavaldus laikui. Taigi, tam tikra prasme, jis pakeliui į Saturną įveikė Saturną (Kroną) – laiko dievą ir pats tapo dievu tikriausia to žodžio prasme mūsų atžvilgiu. Jis tapo nepavaldus nei laikui, nei materijai, nei erdvei (Mano supratimu šis aptartas filmas (knyga) gali būti interpretuojamas labai įvairiai, tačiau aišku tik viena – jis turi užslėptą prasmę ir yra labai simbolinis, o simbolis tai... daug daugiau nei 1 ar 2 žodžiai).   

Taigi tam tikra prasme, aš visu tuo norėjau tik pasakyti, jog Saturnas/Kronas simbolizuojamas kaip paprasčiausios amžinosios negyvosios materijos formos pavidalu, kuris laikui yra nepavaldus, tačiau iš jo šios formos gimsta gyvoji forma (tarkim flora ir fauna), tai žymi Krono eros perversmą, nes ant negyvos materijos karaliauja gyvoji, tačiau ji vis vien pavaldi Kronui, nes galų gale mes mirštame ir (vėl(?)) tampame negyvąja materija po tam tikro ciklo.

Mitologiniame kontekste iškyla filosofinis ir tuo pačiu metu, veikiausiai, retorinis, klausimas: kas buvo prieš negyvosios materijos atsiradimą. Prieš Kroną tebuvo Uranas – dangaus dievas. Prieš Uraną tebuvo ir tebėra Gaja – Žemė ir Tartaras (tai pirmapradžiai dievai). Iš esmės graikų mitas pasakoja, jog tuo laikotarpiu Žemė pagimdė negyvąją materiją: kalnus, uolas ir t.t...

Tačiau aš norėjau akcentuoti laiką kaip ciklą... Tai įdomus dalykas kontempliuoti atsisėdus „ant akmens“... Visi gerai žinome, kad po dienos ateis kita diena (žemė sukasi apie savo ašį), visi žinome, kad po savaitės ateis kita savaitė, mėnuo, metai, kad po 28 dienų vėl bus pilnatis (ar jaunatis, delčia, priešpilnis). Mėnulis sukasi apie Žemę, Žemė sukasi apie Saulę, Saulė sukari apie Šiaurinę žvaigždę (jeigu neklystu). Ciklinis „kosminis šokis“ vyksta nuolatos, netgi apie atomų branduolį nuolat nenuspėjama (?) trajektorija juda „elektronų debesis“. Taigi įvairių judėjimų ciklai vyksta tiek makro tiek mikro lygmenimis. Na, o kadangi vyksta judėjimas/ciklas arba kadangi gyvatė vėl ryja savo uodegą, tai čia pasireiškia laikas, netgi ir atominiu lygmeniu ir net bozonų lygmeniu.

Taigi visu tuo norėjau pasakyti, kad mes gyvename, tam tikra prasme, savotiškų ciklų arba laiko rato valdytojo spąstuose... Atėjus laikui/Kronui ciklas nutraukiamas (ištikus mirčiai), tačiau prasideda kita ciklo forma: iš gyvosios materijos tampame negyvąja ir vėl vyksta įvairiausių procesų chronologija...

Taigi, tam tikra prasme, laikas, bent jau man, primena savotišką kalėjimą, būtent kalbant apie laiko cikliškumą. Nežinau ar su manim sutiksite, tačiau tai man, tam tikra prasme, yra pakankamai panašu kaip nubusti tą pačią dieną vėl ir vėl...

Pagal graikų mitologinių dievų genealogiją, galime pasakyti, jog Kronas/Chronas/Saturnas yra pirmapradžio pragaro dievybės (ir tuo pat metu vietovės) Tartaro anūkas. O tai, mano subjektyviu supratimu, galima būtų interpretuoti, jog laikas sukurdamas ciklinę tvarką, tam tikra prasme, tuo pat metu sukuria ir savotiškąjį Tartarą visur, kur yra laikas arba ten, kur yra paklūstamo cikliškojo laiko dėsniams.

Įdomu būtų sužinoti, kas buvo prieš laiką ir, tuo pat metu prieš negyvajai materijai atsirandant. Graikų mitologija teigia, jog pradžioje buvo pirmykštė beformė erdvė – Chaosas, iš kurio atsirado kiti pirmapradžiai dievai. Biblijos koncepcija būtų daugmaž tokia: iš pradžių buvo Žodis, ir tas Žodis buvo pas Dievą ir tas Žodis buvo Dievas... Taigi Biblijos leitmotyvais veikiausiai yra pasakojimas paties kūrimo proceso pradžią, na, o Mitologijoje, pakankamai arti ir filosofijoje, pasakojama, jog pradžioje buvo niekas (ar tiksliau nebuvo nieko), Absoliutas ar kažkas panašaus ir tuomet aiškinamasi kaip galėjo būti niekas, jei nieko negali būti, nes juk niekas egzistuoti negali, na nebent jis egzistuoja, tačiau už mūsų materialaus pasaulio suvokimo ribų. Tuomet gaunamos abstrakcijos, gaunamos pilkosios zonos, nes juk mintis negali prasimušti pro mus supančio materialaus pasaulio barjero, nes mes juk ir esame sukurti iš materijos (bet mintis nėra materiali..., tačiau ji interpretuojama materialių būtybių t.y. mūsų pačių).

Kita vertus mokslininkai jau teigia, jog pradžioje buvo materija ir antimaterija. „Laimei“ (taip jie sako), materijos buvo šiek tiek daugiau, negu antimaterijos, todėl viskas, kas yra dabar buvo vien tik dėl to, kad didžiojo sprogimo metu išliko šiek tiek daugiau materijos negu antimaterijos. Taigi niekas filosofiniais terminais veikiausiai egzistavo, na, o mitologiniais terminais, tai buvo chaosas – beformė erdvė (kažkas panašaus, veikiausiai, yra minima ir Biblijoje).

Taigi mes matome, jog sudėtingi procesai vyksta mėginant išsiaiškinti kas vyko prieš negyvosios materijos atsiradimą ir, tuo pat metu, kai dar nebuvo ciklo/laiko rato/Krono/Chrono ar Saturno – Tartaro anūko... Galimas dalykas, kad atėjus laikui, mes tai sužinosime, tačiau anksčiau laiko sužinoti nevalia, nes tokios taisyklės, kurių privalu laikytis. „Šokis“ turi tęstis, nes gali būti, jog tuo metu, kai ateis laikas – bus pernelyg nuobodu ir kito „šokio“ nebebus, arba teks laukti labai ilgai ir, galimas dalykas, jog ankstesnio (t.y. šio) „šokio“, mes vis vien neatsiminsime, galbūt, su laiku mes pamirštame... Taigi geriau nelaukti, nes laikas ir taip ateis pats savaime... Turbūt šis atsakymas yra tinkamiausias šiuo laiku...